Vienas garsiausių ir prestižiškiausių Bostono maratonų nuo praėjusių metų minimas su gedulu ir liūdesiu. 2013 balandžio mėnesį čečėnų ekstremistai Bostone surengė kruvinus išpuolius: maratono metu prie finišo linijos nugriaudėjo du vienas po kito sekę sprogimai.

Nuo tragiško įvykio praėjo lygiai metai. Pažymėdama šią datą, „National Geographic Channel“ balandžio 13 dieną (sekmadienį) 20 val. Lietuvos laiku pristatys dokumentinį filmą „Bostono sprogdintojų medžioklė“ (angl. Inside the Hunt for the Boston Bombers). Dviejų valandų dokumentiniame filme atkuriamas teroristinis išpuolis, nusinešęs trijų žmonių gyvybes ir sužeidęs daugiau nei 264 žiūrovų. Filme bus pristatyta išpuolį tyrusių Bostono Policijos departamento pareigūnų ataskaitos bei pateikti tragedijos liudininkų, gelbėtojų pasakojimai. Filme bus bandoma surasti šio baisaus išpuolio priežastis ir atskleisti tolimesnius sprogdintojų ketinimus.

JAV saugumo tarnyboms netrukus pavyko identifikuoti įtariamuosius – čečėnų kilmės JAV gyventojus brolius Tamerlaną ir Džocharą Carnajevus. 2013 m. balandžio 19 d. policijai bandant įtariamuosius suimti, įvyko susišaudymas, kurio metu T.Carnajevas buvo nušautas, o jo jaunesnysis brolis Dž.Carnajevas – sužeistas, o vėliau nuteistas pagal federalinį mirties bausmės įstatymą.

Filmo premjera per „National Geographic Channel“ balandžio 13 d., 20 val. Lietuvos laiku.

Šiemet minimas Didžiojo karo pradžios šimtmetis verčia suklusti: Vakaruose didžiausiu diskusijos objektu tampa dėl suprantamų priežasčių menkas Vokietijos dėmesys minėjimo renginiams, o Rytuose nerimą kelia vis didesnis Rusijos atsigręžimas į imperinę praeitį.

Vokietija, Austrija ir Italija šnekučiuojasi vidury baro, o pro šalį praeinanti Serbija atsitrenkia į Austriją ir apipila ją alumi. Austrija, garsiai palaikant Vokietijai ir nedrąsiai situaciją raminti bandant Didžiajai Britanijai, pareikalauja nupirkti naują kostiumą, nes esą padaryta neatitaisoma žala ne tik švarkui, bet ir kelnėms.
Serbai, nors ir sutiko mokėti už kostiumo išvalymą, visiškai naujo kostiumo pirkti nesirengia. Į besimezgantį konfliktą iš padilbų ima žvilgčioti ir kiti pasilinksminimo vietos lankytojai, tokie kaip Rusija bei Prancūzija. Galiausiai žodinis kivirčas virsta muštynėmis: Vokietija atsiraitoja rankoves ir grūmodama Prancūzijai užvožia ją užstojusiai Belgijai, o Austrija, nors ir nesėkmingai, – Rusijai. Kyla masinis daužymasis, į kurį įsitraukia ir kiti „baro lankytojai“. Kovos metu dalis jų skraido pro langą. Ypač nesiseka Rusijai, kuri po vieno iš skrydžių grįžta radikaliai pakitusia asmenybe – tarsi po revoliucijos.
Galiausiai Didžioji Britanija ir Prancūzija paguldo Vokietiją, o paskutinį smūgį jau gulinčiam priešui suduoda lyg iš niekur atsiradusios Jungtinės Amerikos Valstijos.
Muštynių laimėtojai vieningai sutaria, kad vokiečiai pirmi pradėjo konfliktą, todėl iškrausto jų kišenes ir visą barą vaišina alumi. Tačiau atmosfera – nesmagi: išdaužyti langai, sulaužyti stalai, o baisi netvarka nežinia kada bus iškuopta.
Tai šaržuotas „The Economist“ pasiūlytas būdas atpasakoti Pirmojo pasaulinio karo įvykius. Šią istoriją „Veidas“ prisiminė neatsitiktinai: šiemet visame pasaulyje minimas Didžiojo karo pradžios šimtmetis, o tai proga ne tik vartyti istorijos vadovėlius bei prisiminti garsiuosius apkasų mūšius, bet ir dar sykį įvertinti, kokias karo pamokas šiandien akcentuoja jos dalyvės, ypač – Vokietija ir Rusija.

Minės skirtingai
1914 m. prasidėjusiame konflikte Antantė, kurios pagrindinę jėgą sudarė Prancūzija, Britanijos imperija, Rusija ir nuo 1917 m. – JAV, įveikė karą pradėjusią Vokietiją, Austriją-Vengriją bei Bulgariją. Suirutė, į kurią įsitraukė visos didžiausios Europos tautos, prasidėjo po to, kai bosnis studentas Gavrilo Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto paveldėtoją Franzą Ferdinandą. Tuo metu konfliktas suvoktas kaip garbinga kova už tėvynę bei teisybę, tačiau galiausiai tai virto stagnuojančia kova abiem pusėms įsitvirtinus apkasuose, kuriuos kartais skirdavo vos keliolika metrų.
„Karas vertinamas kaip beprasmis, nes jo metu žuvo labai daug žmonių, nors realių priežasčių jam kilti kaip ir nebuvo, išskyrus tam tikrus politinius išskaičiavimus, įvairių šalių ambicijas“, – pabrėžia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. Tomas Janeliūnas.
Šiandien Pirmasis pasaulinis karas prisimenamas skirtingai: Prancūzija ir Didžioji Britanija karo pradžios minėjimo renginiams, televizijos laidoms ir interaktyvioms ekskursijos ketina skirti apie 60 mln. eurų, o Vokietija atseikės vos kelis milijonus.
Požiūrių skirtumas buvo matomas ir anksčiau: vokiečiai paskutiniam mirusiam karo dalyviui, 107 metų sulaukusiam Erichui Kaestneriui 2008 m. neskyrė jokio dėmesio ir net nepatvirtino paties „paskutinio kareivio“ fakto, o štai 110 metų sulaukęs prancūzas Lazere’as Ponticelli buvo palaidotas per iškilmingą ceremoniją, dalyvaujant tuomečiam šalies prezidentui Nicolas Sarkozy.
Tam lyg ir yra akivaizdi priežastis: Vokietija pralaimėjo, prarado 13 proc. teritorijos ir visas kolonijas bei 2,5 mln. žmonių, taip pat buvo priversta mokėti prie diktatūrinio režimo galiausiai pastūmėjusias milžiniškas finansines reparacijas.
Tad, pasak T.Janeliūno, kitokio nei pasyvaus minėjimo iš Vokietijos tikėtis ir neverta: „Prancūzams ir anglams šis karas asocijuojasi ne tik su nuostoliais, bet ir su patriotizmu, jie daug dėmesio skiria muziejų atnaujinimui, rūpinasi karių atminimu. Vokiečiams tai eskaluoti būtų tam tikra prasme netgi pavojinga, nes karas buvo pralaimėtas, tad būtų sudarytos sąlygos skatinti revanšistines idėjas.“
Politologo nuomonę patvirtina ir patys vokiečiai. Karių kapus prižiūrintis 51 metų Stefanas Scheybalas „Reuters“ teigė: „Daugelis mano tautiečių nenori turėti nieko bendro su militaristine valstybės praeitimi. Dėl sudėtingos praeities patriotizmas mums nebuvo diegiamas, todėl ir šiuos kapus dažniausiai aplanko anglai.“
Stebėtis neverta: Didįjį karą vokiečių sąmonėje užgožė nacistų nusikaltimai per Antrąjį pasaulinį karą ir grėsmė, kurią vokiečių tauta viso XX amžiaus pirmoje pusėje kėlė taikai Europoje.

Vokiečiai paskatino Rusijos revoliuciją
Bene įdomiausi pokyčiai karo metais vyko Rusijoje, kuri ne tik atsidūrė tarp karo laimėtojų, bet ir, kaip pabrėžia ir “baro muštynes” aprašantis autorius, radikaliai pasikeitė iš vidaus: caro valdžią pakeitė bolševikai. Tam didelę įtaką turėjo Rusijos vidiniu silpnėjimu suinteresuota Vokietija.
Neretai pamirštamą istorijos pusę primena ir istorikas dr. Arūnas Vyšniauskas: „Lenino idėja karo metais buvo paprasta – „imperialistinį karą paversti pilietiniu karu, karu prieš savo vyriausybę, prieš kapitalistus ir dvarininkus“. Už tokią revoliucinę veiklą jis gaudavo didžiulius pinigus iš kaizerinės Vokietijos. Vien per ketverius karo metus iki 1917 m. pabaigos Vokietijos užsienio reikalų žinyba bolševikams ir kitoms Rusijos revoliucinėms jėgoms remti išleido, šių dienų pinigais skaičiuojant, mažiausiai 75 mln. eurų (26 mln. tuometinių markių). Nenustebčiau, jei išaiškėtų, kad ir bolševikinės krypties lietuviškas laikraštis „Tiesa“, 1917 m. pradėtas leisti Petrograde, buvo finansuojamas vokiečių pinigais. Net ir užgrobę valdžią bolševikai toliau buvo Vokietijos kaizerio remiami. Už tai Leninas, žinoma, turėjo atsilyginti – tą rodo 1918 m. sudaryta separatinė taika su Vokietija.“
Įdomu tai, kad pagal Brest-Litovsko taikos sutartį bolševikinė Rusijos vadovybė erdvėje nuo Baltijos iki Juodosios jūrų atsisakė teritorijų, kurios savo plotu prilygo Argentinos dydžio valstybei. Į tarptautinės teisės požiūriu atsisakytas Rusijos nerusiškas teritorijas pakliuvo ne tik lietuvių, latvių ir estų gyvenamos žemės, bet net ir Ukraina su Krymu. Tad ir vokiečių vaidmuo, ir teritoriniai atsisakymai stūmė Didįjį karą į istoriografijos paraštes. „Žinoma, sovietiniai istorijos vadovėliai tokiu tonu nerašė. Jie šlovino bolševikus ir jų sėkmingai įvykdytą 1917 m. Spalio revoliuciją“, – teigia A.Vyšniauskas.

Šiemet minėsime Pirmojo pasaulinio karo šimtmetį. Tai proga panagrinėti šio karo pasekmes pasauliui ir Lietuvai.

Šis ketverius metus trukęs karas tapo šeštuoju pagal pareikalautų aukų skaičių konfliktu per visą žmonijos istoriją. Deja, karas, kuriuo turėjo baigtis visi karai, neatliko savo užduoties. Jis pagimdė fašizmą ir komunizmą, tapo tiesiu keliu į Antrąjį pasaulinį karą ir užprogramavo ne vieną vėlesnį konfliktą.
Pirmajame pasauliniame, kitaip dar vadintame Didžiuoju, kare grūmėsi du blokai: Trilypės sąjungos šalys (Vokietija ir Austrija-Vengrija bei jų sąjungininkės Turkija ir Bulgarija) ir Antantės (Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija, taip pat jų sąjungininkės Serbija, Japonija, Rumunija, JAV ir Italija, beje, pastaroji iš pradžių priklausė Trilypei sąjungai, bet 1916 m. perstojo į Antantę).
Kaip žinome, Antantė priešus nugalėjo. Deja, dar Paryžiaus taikos konferencijoje karą laimėjusių sąjungininkų sankcijos pralaimėjusiai Vokietijai paskatino dar baisesnio Antrojo pasaulinio karo gimimą (netgi tarp istorikų populiari nuomonė, kad Antrasis pasaulinis karas buvo Pirmojo tąsa), o atsiradęs valdžios vakuumas ir kilęs chaosas sudarė galimybę iškilti vėliau stipriai pasaulį paveikusiems ir daugybės žmonių žūtį lėmusiems procesams.
Antra vertus, tai pakeitė ne vienos šalies (ypač Europos) visuomenes ir ne vienoje jų sukūrė sąlygas įvairių, anksčiau ilgai iš aktyvaus visuomenės gyvenimo, o tuo labiau valstybės valdymo išstumtų grupių emancipacijai, taip pat ir sąlygas technologinei bei medicinos pažangai.

Prarastoji karta

Priminsime, kad Pirmajame pasauliniame kare (PPK) dalyvavusios valstybės mobilizavo apie 68 mln. vyrų. Iš jų namo nesugrįžo apie aštuonis milijonus. Skaičiuojama, kad kasdien vidutiniškai žuvo apie 5,5 tūkst. karių. Dar apie 21 mln. jų buvo sužeisti ir didžioji dalis tapo neįgalūs arba visą gyvenimą buvo kamuojami fizinių ar psichologinių traumų padarinių.
Ne ką mažiau nukentėjo ir civilių gyventojų – dėl karo baisumų, ypač dėl karo aviacijos antskrydžių, bado, ligų ir kitų priežasčių jų žuvo panašiai tiek pat kiek ir karo veiksmuose dalyvavusių karių.
Vis dėlto, jei į šį sąrašą įtrauksime dar ir pačioje karo pabaigoje po visą pasaulį karių išplatintą ispaniškojo gripo (nepagydomo plaučius žalojančio viruso, pasireiškiančio į ūmų gripą panašiais simptomais) epidemiją, tai turėsime pridėti dar mažiausiai 20 mln. prarastų gyvybių. Negana to, dalis mokslininkų teigia, kad tikrieji skaičiai gali būti net keliskart didesni.
Pirmasis pasaulinis karas ir jo pasekmės stipriai paveikė demografinę padėtį daugelyje regionų. Be to, negalima pamiršti, kad prie tiesioginių karo pareikalautų mirčių reikia pridėti ir daugybę negimusių vaikų, kada žuvus tiek daug sveiko amžiaus vyrų daug kur jų paprasčiausiai ėmė trūkti ir daugybė moterų neturėjo su kuo sukurti šeimos, tad liko netekėjusios ir netapo motinomis.
Apie tai savo knygoje „Singled Out“ pasakoja rašytoja, žurnalistė Virginia Nicholson. Pasak jos, PPK žuvo bemaž trys ketvirtadaliai iš milijono mobilizuotų britų karių ir tai sunaikino žymią dalį ateinančios kartos: panašaus amžiaus moterys, santuoką laikiusios prigimtine savo teise, susidūrė su žiauria realybe, kada vyrų tiesiog buvo per mažai. Remiantis 1921 m. statistika, vien Didžiojoje Britanijoje moterų buvo apie 1,8 mln. daugiau nei vyrų. Panašios demografinės tendencijos neaplenkė ir kitų valstybių. Tarkime, Raudonojo Kryžiaus organizacijos skaičiavimais, per karą žuvo dešimtadalis suaugusių Prancūzijos vyrų.
Šiandien galima pasakyti, kiek kariaujančios pusės investavo į karą, tačiau dėl jo patirtus materialinius nuostolius apskaičiuoti sunku. Suskaičiuota, kad tiesioginės karo išlaidos sudaro per 208 mlrd. JAV dolerių, tačiau patirti nuostoliai viršija 360 mlrd. dolerių.
Apie Pirmąjį pasaulinį karą knygą parašęs Jesus Hernandezas pateikia pavyzdį, kad vien Prancūzijoje buvo nuniokota 2 mln. hektarų derlingų laukų bei 0,5 mln. hektarų miško ir sugriauta apie 3 mln. gyvenamųjų pastatų. Iš tiesų per karą buvo nuniokota visa Europa, stipriai krito jos pramoninė bei ekonominė galia, o tai privedė prie net ir karo laimėtojų įsiskolinimo JAV bei prie dominuojančios pozicijos pasaulyje praradimo. Taip pat buvo sunaikinta arba dingo daugybė istorinių ir meno vertybių.
Atkreiptinas dėmesys, kad PPK kovų atgarsiai realią grėsmę kelia ir šiandienos žmonių gyvybei. Kaip teigia J.Hernandezas, kiekvienais metais per statybas ar dirbant žemę randama ir surenkama apie 300 tonų po PPK likusios amunicijos. Pagal atliktus skaičiavimus, buvusio Vakarų fronto ruože žemėje gulinčių per Didįjį karą nesprogusių bombų yra tiek, jog dirbant tokiu tempu kaip šiandien prireiks dar septynių amžių, kad visos jos būtų nukenksmintos. O nesprogę sviediniai su cheminiu užtaisu kelia dar didesnę grėsmę.

Karas, kurio galėjo ir nebūti?

Istorikai ir tyrėjai sutinka, kad erchercogo Franco Ferdinando Habsburgo nužudymas anaiptol nebuvo svarbiausia konflikto priežastis. „Pirmasis pasaulinis karas nebuvo reakcija į tiesioginę, konkrečią agresiją, o užsiplieskė iš kibirkšties, kuri sukėlė gaisrų virtinę iš jau kur kas anksčiau įsižiebusių ir smilkusių vaidų“, – komentuoja J.Hernandezas.
„Vyraujanti nuomonė yra ta, kad Vokietija provokavo karą, nes norėjo įsitraukti į didžiųjų Europos imperijų ratą. Ekonominis, karinis potencialias tam kaip ir buvo, bet politinio pripažinimo (ir atitinkamai didesnės kolonijų kontrolės, kas tuo metu buvo vienas svarbiausių imperijų galios ir statuso kriterijų) trūko“, – aiškina politologas doc. dr. Tomas Janeliūnas.
Jo teigimu, tuo laikotarpiu karas buvo laikomas natūraliu dalyku, perskirstant galią tarp valstybių, tad nenuostabu, kad į jį taip „lengvai“ įsitraukė daugelis Europos šalių. Tiesiog tuo metu dar buvo labai nedaug tarptautinių instrumentų, ribojančių ar prevenciškai stabdančių konfliktus. „Karas buvo tipinė tarptautinių santykių priemonė. Juk Tautų Lygos idėjos ir kilo tada, kai suprasta, kad reikia globalaus forumo, kuriame būtų sprendžiamos problemos ir nereikėtų vėl veltis į skausmingus konfliktus“, – primena politologas.
Iš tikrųjų PPK išvakarėse netrūko įtampos. Prancūzai ant vokiečių dantį griežė dar nuo 1871-ųjų, kada Prancūzijos ir Prūsijos karą laimėjo kancleris Otto von Bismarckas ir prie Vokietijos buvo prijungtos Elzaso bei dalies Lotaringijos teritorijos, o Vokietijos imperija jautėsi nusipelniusi didesnio svorio ir siekė įgyti daugiau kolonijų. Pasaulio vandenyne viešpatavusi Didžioji Britanija su nerimu stebėjo didėjančias vokiečių ambicijas ir galią (ypač dėl karinių jūrų pajėgų) ir norėjo tai sustabdyti. Nikolajaus II Rusija gviešėsi Balkanų uostų (vieni jos uostai prie Baltijos jūros ir Tolimuosiuose Rytuose žiemą užšaldavo, o kitus, esančius prie Juodosios jūros, nesunkiai galėjo atkirsti turkai).
Ir tarp pačių Balkanų tautų būta daugybės nesuvestų senų sąskaitų. Ypač nepatenkinta buvo Serbija, kuri po Antrojo Balkanų karo apkarpius priešininkės ir Austrijos sąjungininkės Bulgarijos teritoriją vis vien liko be išėjimo į jūrą. Pačią Serbiją akylai stebėjo Austrijos-Vengrijos imperija, laikydama ją didžiąja konfliktų kurstytoja Balkanų regione, ir siekė ją pažaboti. Negana to, Rumunija pyko ant austrų, nes Transilvaniją ir Bukoviną laikė savo teritorijomis, kurios buvo atimtos Habsburgų… Galiausiai į ugnį deguto dar įpylė įvairūs užkulisiniai susitarimai tarp atskirų valstybių, kad jei kuri nors iš jų būtų puolama, sulauktų pagalbos.
Taip iš atskirų detalių susidėlioja vaizdas, kad įtampa anksčiau ar vėliau turėjo į kažką peraugti. Vis dėlto dalis mokslininkų tokiems aiškinimams meta iššūkį. Vienas jų – britų Harvardo universiteto profesorius Niallas Fergusonas, teigiantis, kad klaidinga yra pati nuostata ypatingus įvykius paaiškinti ypatingomis priežastimis, ir savo prieštaringai vertinamoje knygoje „The Pity of War“ Pirmąjį pasaulinį karą vadinantis tiesiog nesusipratimu – didžiausia klaida moderniojoje istorijoje. Be to, jo vertinimu, dėl karo eskalavimo daugiausia yra kalta ne Vokietija, o būtent Didžioji Britanija. Esą dokumentai rodo, kad Vokietijos karinės ambicijos buvo kur kas menkesnės, nei manyta, ir ji veikiausiai būtų apsistojusi ties konfliktu su Rusija. Taigi, jei ne Didžiosios Britanijos politikų priimtas sprendimas įsikišti, viskas galėjo baigtis daug paprasčiau – Vokietija būtų laimėjusi, ir kova nebūtų peržengusi Europos ribų.
Šio profesoriaus teigimu, tai, kad Pirmasis pasaulinis karas buvo neišvengiamas imperijų susidūrimas, yra mitas. „Kai pažiūri Vokietijos ir Didžiosios Britanijos santykius pasaulyje, klasikinis imperializmo argumentas pradeda byrėti. <…> Susidūrus interesams greitai būdavo pasiekiamas susitarimas. Dažnai aiškinama, kad viena nesutarimų priežasčių buvo Vokietijos laivyno stiprėjimas, tačiau karo išvakarėse ginklavimosi varžybos jūrose buvo neaktualios, mat vokiečiai suvokė, kad jie nepajėgūs finansiškai varžytis su britų karo laivų statybos programa“, – argumentuoja N.Fergusonas ir pabrėžia, kad iš arčiau pažiūrėjus ir į kitus paplitusius paaiškinimus jie taip pat pasirodo perdėti.

Praėjo 30 metų nuo tada, kai pasaulį išvydo ir buvo pradėtos teikti pirmosios kartos mobiliosios telefonijos – NMT (Nordic Mobile Telephony) paslaugos. NMT padėjo pamatus moderniosioms mobiliosioms komunikacijoms, o pati technologija buvo svarbus žingsnis besitęsiančioje kelionėje dar mobilesnio pasaulio link.

1981 m., spalio 1 d. NMT buvo paleista „Televerket” komutacinėje stotyje Stokholmo priemiestyje Hammarbyje, kur buvo įrengtas pirmasis „Ericsson“ mobiliosios telefonijos komutatorius. NMT ryšys veikė daugiau nei 25 metus, iki kol jis buvo išjungtas paskutiniąją 2007 metų dieną.

„Televerket”, kuri vėliau tapo „TeliaSonera”, jau XX amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje buvo itin stipri technologijų ir atviro standarto propaguotoja.

„Pažanga nuo tada yra stulbinama. Šiandien mobiliosios telekomunikacijos yra labai svarbios kur kas didesniam žmonių ratui nei anksčiau. Visame pasaulyje tai neatsiejama kiekvienos dienos dalis ”, – sakė Johan Wibergh, „Ericsson” tinklų padalinio vadovas.

„Mūsų įtinklintos visuomenės vizija – 50 milijardų ryšio įtaisų, kurie suteiks daug naudos žmonėms, verslui ir bendruomenėms. 1981-aisiais tai buvo neįsivaizduojama. O dabar ši vizija jau visai arti įgyvendinimo ir tai yra nuostabu“.

„Šiaurės Europos NMT sistema buvo itin novatoriška, nes ji suteikė Šiaurės Europos šalių gyventojams visiškai naują galimybę bendrauti mobiliai”, – sakė Håkan Dahlström, „TeliaSonera” Mobiliojo ryšio paslaugų prezidentas.

„Standartas, kurio pagrindu sistema buvo sukurta, praskynė kelią GSM ir šiuolaikinėms mobiliųjų telekomunikacijos technologijoms, kurios ryšiu dabar aprūpina daugiau nei 5 milijardų žmonių bendruomenę visame pasaulyje. Tai yra nepaprastas pasiekimas, apie kurį niekas net nedrįso svajoti. Tuo tarpu vartotojų telekomunikacijos poreikiai vis dar auga milžinišku greičiu”, – teigė Håkan Dahlström.