1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Pirmajame pasauliniame kare Rusijos kariuomenės gretose kovojo 64 628 lietuviai. Beveik pusė iš jų žuvo (46 proc.)
Beveik prieš šimtmetį, 1914-ųjų rugpjūtį, Lietuvoje prasidėjo Didysis karas, dabar dažniau vadinamas tiesiog Pirmuoju pasauliniu. Jo metu žuvo daugiau nei 11 tūkst. lietuvių, o beveik 19 tūkst. buvo sužeista.
“Mums bedirbant, iš miesto grįžo mokytojas ir sušuko:
– Stokit! Klausykit. Paskelbta visuotinė mobilizacija. Karas!”
Šitaip 1914 m. liepos 31-ąją, kai Rusijos imperijoje (taigi ir Lietuvoje) buvo paskelbta visuotinė mobilizacija, prisimena įvykių liudininkas Antanas Gintneris.
Žmonės tarytum nutirpo: žodis “mobilizacija” nieko neapgavo, nes visi puikiausiai suprato, jog tai – karas.
Iki tol retas, ypač sodžiuose, kreipė dėmesį į visą liepos mėnesį kažkur tolybėse aidinčius neaiškius pranešimus apie kruviną 1914 m. birželio pabaigos išpuolį Sarajeve, kai serbai nužudė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą. Vargu ir ar daugelis spėjo sužinoti, kad vos prieš porą dienų (liepos 28-ąją) Austrija-Vengrija paskelbė karą Serbijai.
Tačiau kai serbų ginti stojusi Rusija paskutinę liepos dieną pradėjo visuotinę mobilizaciją, to nepastebėti buvo jau neįmanoma. Mat namų sienos, tvoros ir stulpai Lietuvoje tądien tiesiogine to žodžio prasme paraudonavo nuo mobilizacinių skelbimų.
Raudoni atsišaukimai, kurie tą naktį buvo mieste ir kaimuose šaltyšių iškabinėti, skelbė, kad visi jauni vyrai ir atsarginiai, tokių ir tokių metų, turi per 24 val. nurodytose vietose prisistatyti komendantui. Manoma, kad tomis pirmosiomis karo dienomis prie ginklų buvo pašaukta 20–30 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Tik retam pavyko išsisukti nuo kariuomenės – bėda buvo ta, kad Rusija rengėsi kariauti būtent su Vokietija. Mat ankstesniais metais, pavyzdžiui, per Rusijos ir Japonijos karą (1904–1905), daugelis kariuomenėn šaukiamų lietuvių, ilgai negalvodami, tiesiog pasprukdavo per sieną į Prūsiją. Tuo tarpu 1914 m. pabėgti buvo sunku.
Į carinės Rusijos armiją imamų naujokų rikiuotė Panevėžyje
Taigi mobilizuotieji, palydimi raudančių giminaičių, rugpjūčio pradžioje lėtai rinkosi gubernijų apskričių centruose. Karo priežasties nelabai kas suprato, Lietuvos sodžiuose tuo metu kalbėta įvairiai. Būta visokių spėliojimų ar net sapaliojimų, pavyzdžiui, Gražiškių moterėlės šnekėjo, kad Dievas karą davė dėl visokių nesvietiškų madų vaikymosi. O klebonas Abromavičius verkdamas iš sakyklos šaukė, kad karas esąs Dievo bausmė už Bažnyčios neklausymą, už netinkamų laikraščių skaitymą ir bedievybes…
Beje, nei pirmuoju, nei pasauliniu šio karo iš pradžių niekas nevadino. Oficialiai karas vadintas Didžiuoju, o paprasti žmonės tarpusavyje jį vadino vokiečių karu. Rusijoje karas dar vadintas Antruoju tėvynės (pirmuoju vadintas 1812 m. karas su Napoleonu) arba Didžiuoju tėvynės karu.
Lietuvininkai prieš lietuvius
Mažiausiai keliolikai tūkstančių Rytprūsių bei keliasdešimčiai tūkstančių Didžiosios Lietuvos lietuvių, atsidūrusių skirtingose kariaujančiųjų pusėse, norom nenorom teko nesyk suremti ginklus.
Nemažą dalį Rytprūsių ginti sutelktoje vokiečių VIII armijoje sudarė lietuvininkai. Pavyzdžiui, iš jų buvo suformuoti lietuviškųjų dragūnų ir lietuviškųjų ulonų pulkai. Vokiečiai tikėjosi, kad rusai nesugebės greičiau nei per šešias savaites karui sutelkti rimtesnių pajėgų. Tad pirmiausia ketino žaibišku “Blitzkriegu” sutriuškinti prancūzus. Viltasi, kad minėta VIII armija, jei tik veiks agresyviai ir ryžtingai, sugebės per šį laikotarpį kaip nors prilaikyti rusus ties Rytprūsiais. “Kai rusai ateis – jokios gynybos, o tik puolimas, puolimas, puolimas”, – drąsinosi vokiečių vyriausiojo vado štabo viršininkas Helmuthas von Moltke.
Rusai ketino pulti Rytprūsius bent dviem armijomis. Iš Lenkijos teritorijos turėjo atakuoti rusų II (Narevo) armija. O Lietuvoje įsiveržimui rusai sparčiai formavo I (Nemuno) armiją, vadovaujamą generolo Pavelo Renenkampfo.
Natūralu, kad dauguma mobilizuotų lietuvių pakliuvo būtent į P.Renenkampfo armiją, jos 27, 28 ir 43 divizijų, įsikūrusių daugiausia Vilniuje, Kaune ir Alytuje, pulkus. Taigi lietuviams teko liūdna garbė būti pirmose gretose, įsiliepsnojant kovoms Rytų fronte.
Minėtos “lietuviškos” 27-oji ir 28-oji divizijos pasižymėjo jau vienose pirmųjų Rytprūsių kautynių, įvykusių 1914 m. rugpjūčio 20 d. ties Gumbine. Deja, ir skaudžiai nukentėjo: iš 111-ojo Dono pėstininkų pulko, kurį sudarė daugiausia lietuviai, retas liko gyvas. O ir tie, kurie išliko, tik atitolino lemtį – abi minėtos divizijos, vokiečių apsuptos, pražuvo Augustavo miškuose 1915-ųjų žiemą.
Rytprūsių lietuvininkai irgi patyrė didelių nuostolių – pavyzdžiui, vien tik minėtas lietuviškųjų dragūnų pulkas kovose prarado apie tūkstantį karių ir 19 karininkų.
Negana to, lietuviai ir lietuvininkai susirėmė ir ideologinio karo frontuose. Tiek Didžiosios Lietuvos, tiek Rytprūsių lietuviai tikėjosi, kad vienokia ar kitokia karo baigtis pagaliau leis Mažajai ir Didžiajai Lietuvai susijungti. Kad ir po vienos iš susigrūmusių imperijų vėliava.
Todėl jau pirmomis karo dienomis, vos Vokietijai paskelbus karą Rusijai, Mažosios Lietuvos lietuvių atstovas dr. Vilius Gaigalaitis išreiškė viltį, kad “Didžioji Lietuva būsianti prijungta prie Mažosios Lietuvos”.
Daugiausia iš Rytprūsių lietuvių sudaryto lietuviškųjų dragūnų pulko (dar vadinto Tilžės dragūnais) kariai
Didžiosios Lietuvos atstovai neliko skolingi: Martynas Yčas Rusijos Dūmoje pareiškė besitikintis, “kad šio karo rezultate lietuvių tauta susilauktų abiejų jos dalių – Mažosios ir Didžiosios Lietuvos – susijungimo Rusijos imperijos ribose”.
Tačiau tikrovė pasirodė esanti fantastiškesnė, nei galėjo nuspėti ar tikėtis viena ar kita pusė: karo liepsna sudegino abi imperijas, o lietuvių tautai po ilgų amžių suteikė progą atkurti savo valstybę.
“Bažnyčių dvikova” pasienyje
Jau 1914 m. rugpjūčio 1–2 d. nuo sienos su Prūsija Suvalkijoje ir Žemaitijoje ėmė trauktis carinės Rusijos muitininkai ir pasieniečiai. Traukdamiesi daugelis jų degino pastatus ir šaudėsi su vokiečių “kolegomis”, su kuriais dar neseniai kartu pozavo bendroms fotografijoms. Aršiausios kovos užvirė Suvalkų gubernijoje, ties Kybartais ir Kudirkos Naumiesčiu.
Rugpjūčio 4 d. tarp upelio atskirtų rusų Vladislavovo (dabar Kudirkos Naumiestis) ir vokiečių Širvintos miestelių prasidėjo “bažnyčių dvikova”. Kadangi ir vieno, ir kito miestelio bažnyčių bokštuose tūnojo žvalgai ir artilerijos koreguotojai, abiejų pusių pabūklai nesivaržydami pliekė į šventoves. Galų gale laimėjo rusai, ir Širvinta buvo kone nušluota nuo žemės paviršiaus, išliko tik sviedinių suvarpyta jos bažnyčia.
Negana to, nurimus mūšiams daugelis Lietuvos gyventojų kėlėsi per upę ir plėšė vokiečių paliktą miestelį. A.Gintneris pasakoja: “Žmonės griebė ir nešė rūbus, medžiagas, batus, maisto produktus ir kitus namų apyvokos daiktus. Pagaliau priėjo prie baldų, įrankių ir žemės ūkio mašinų, kurios buvo kraunamos į vežimus ir vežamos į Lietuvą, kaip karo grobis.”
Visos šios smulkios pasienio kautynės truko maždaug iki rugpjūčio 17 d., kai generolo P.Renenkampfo armijos daliniai visu frontu perėjo valstybinę Rusijos ir Vokietijos sieną. Prasidėjo Rytprūsių operacija.
Keturiolika mėnesių karo
Pirmojo pasaulinio karo kovos veiksmai Lietuvoje vyko apie 14 mėnesių, nuo 1914 m. rugpjūčio iki 1915 m. spalio pradžios.
Iš pradžių kovingesni buvo rusai, 1914-ųjų vasaros pabaigoje puolę Rytprūsius. Ten pralaimėję, rusai 1914 m. rudenį tik vos ne vos išlaikė Suvalkiją, o 1915 m. žiemą vėl buvo sutriuškinti Augustavo miškuose.
1915 m. pavasarį kovos užvirė Žemaitijoje – čia balandžio mėnesį stipri vokiečių armija pradėjo puolimą. Trumpam pristabdyti ties Dubysa, jau rugpjūtį vokiečiai šturmavo Kauno tvirtovę.
Trečias kovų Lietuvoje etapas prasidėjo 1915 m. rugpjūčio viduryje, žlugus Kauno tvirtovei, kai vokiečiai per Lietuvą ėmė veržtis Daugpilio ir Vilniaus kryptimis.
Viena įspūdingiausių Pirmojo pasaulinio karo kavalerijos atakų – šešių raitelių divizijų smūgiu ties Švenčionimis – vokiečiai pralaužė rusų frontą Rytų Lietuvoje ir užėmė Vilnių. Kovos veiksmai Lietuvos teritorijoje praktiškai baigėsi 1915 m. spalį, kai frontas nusistovėjo maždaug ties Daugpilio–Naručio ežero linija.
Į carinę armiją mobilizuoto lietuvio laiškas. Iš istorijos tyrinėjimo klubo “Kopar” archyvo, savininkas – Darius Juodis
Kaip po šių kovų atrodė Lietuva? “Nuo Kauno apygardos pradėjus palei geležinkelį, Suvalkų gubernijoje kiek akys siekia retai kur belikusi sena trioba, tenka matyti: visur tik apsvilę ūkininkų sodybų medžiai styri ir kai kur kaminai riogso”, – šitaip mūšių Lietuvoje pasekmes kadaise aprašė Jonas Basanavičius.
Skaudžiausiai nukentėjo Suvalkijos ir Žemaitijos gyventojai, mažiau – vokiečių palyginti greitai užimta rytinė Lietuva, Vilnius. Vykstant kovoms beveik visiškai sudegė Tauragė ir Šiauliai, buvo sugriauti Kybartai, Kalvarija, Virbalis, Šakiai, Mažeikiai bei 50 kitų Lietuvos miestų ir miestelių, sunaikinta apie 1200 kaimų.
Loading ...