Lietuvos vardas nebus įrašytas į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) istoriją kaip išskirtinis.

Praėjusią savaitę Vilniuje vykusi ESBO šalių Ministrų tarybos sesija – per 21 metus didžiausias tarptautinis renginys Lietuvoje – pasaulio bendruomenės dėmesį patraukė nebent JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo apsižodžiavimais dėl parlamento rinkimų Rusijoje vertinimų ar Rusijos ir Lietuvos diplomatijos vadovų aiškinimusi, kur vėžiai žiemoja. S.Lavrovas viešai piktinosi, neva Audronius Ažubalis žiniasklaidai gyrėsi Rusijos kolegai iš Rusijos aiškinęs, kaip spręsti sovietinės okupacinės žalos atlyginimo problemą, nors apie tai jie nė nekalbėję, o A.Ažubalis tikino, kad okupacinės žalos klausimą minėjęs kaip nuolatinį dvišalėse derybose.
A.Ažubalis sėkme vadina, kad Vilniuje buvo priimta dešimt iš 30-ies parengtų dokumentų. Tačiau, kaip pastebi Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Evaldas Nekrašas, taip ir nepavyko sutarti dėl bent kiek turiningo bendro pareiškimo. Daugelis priimtų dokumentų – simbolinės deklaracijos. Pavyko sutarti dėl ESBO išankstinio įspėjimo pajėgumų tobulinimo, tarpininkavimo paramos ir reabilitacijos po konfliktų, lygių moterų galimybių ekonomikos srityje, transporto dialogo ir kt. Tačiau „viena dalyvaujanti šalis”, kaip atsargiai iš oficialių tribūnų apie Rusiją kalbėjo ministrai, blokavo ketintus priimti esminius sprendimus dėl žmogaus teisių ir žiniasklaidos laisvės. O juk Lietuva tai buvo įvardijusi tarp pirmininkavimo prioritetų.
Kukliai ekspertai vertina ir visų Lietuvos pirmininkavimo ESBO metų rezultatus. A.Ažubalis ypač didžiuojasi, kad po maždaug šešerių metų pertraukos bent jau pavyko susodinti prie oficialių derybų stalo Moldovos ir Padnestrės konflikto puses. „Tačiau nepavyko pasiekti realios pažangos sprendžiant užsitęsusius konfliktus, o tai buvo įvardyta kaip svarbiausias Lietuvos pirmininkavimo ESBO prioritetas. Demokratijos sklaidoje laimėjimai irgi ne itin dideli“, – vertina prof. E.Nekrašas.
Ar Lietuva galėjo nuveikti daugiau? „Neturėdama tokių įtakos instrumentų, kokius turi JAV, Vokietija ar Didžioji Britanija, Lietuva negali daryti įtakos esminių pasaulio įvykių ar didesnių pokyčių. Lietuva sugebėjo išlaviruoti, kad šalys dar labiau nesusipyktų. Krizė, įtampa Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų šalyse, Rusijoje – ekonominiai ir politiniai veiksniai buvo tokie, kad net didelė šalis pirmininkaudama ESBO nebūtų galėjusi pasiekti daugiau. Nesugadinom vagos, išlaikėme tą lygį, kurį ši struktūra turi. Vilniuje nepasirašyta svarbių dokumentų, bet būtų blogiau, jei skirtingų šalių politikai net neatvažiuotų, nesišnekėtų“, – Lietuvos pirmininkavimą vertina politologas Lauras Bielinis.
Prof. E.Nekrašas pritaria, kad tai, kad tiek užsienio politikų susirinko į Vilnių, rodo, kad Lietuva pripažįstama kaip dėmesio verta tarptautinė partnerė ir jos pirmininkavimas priimamas kaip gana sėkmingas. „Turint omeny mūsų valstybės ekonominius, karinius resursus, įtaką tarptautinei politikai, galų gale, kad čia gyvena tik 0,04 proc. pasaulio gyventojų, Lietuva garbingai atliko tą funkciją. Nelabai tikėjausi reikšmingų rezultatų, taip ir buvo“, – sako prof. E.Nekrašas.
Nors pagal narių skaičių ESBO yra viena didžiausių tarptautinių organizacijų, ji nėra pati svarbiausia. Būtent todėl, kad ESBO tiek daug šalių – nuo Vidurinės Azijos iki Šiaurės Amerikos – sunku pasiekti konsensusą (o organizacija veikia konsensuso principu). Vis dėlto, E.Nekrašo vertinimu, ESBO yra svarbi kaip 56 šalių forumas, kuriame tos šalys gali pasikeisti nuomonėmis ir pozicijomis.
Lietuva pirmininkavimą ESBO nuo šio sausio perėmė iš Kazachstano ir netrukus jį perduos Airijai.