Tag Archive | "pjauni"

Pjauni tai, ką pasėji

Tags: , , ,



Jei politikai žada išsaugoti visas mokyklas ir padaryti visus laimingus, tai jie tiesiog prisipažįsta, kad turėjo blogus mokytojus, kurie jų neišmokė mąstyti, bet išmokė meluoti.

Ilgame daugybės profesinių švenčių sąraše išsiskiria viena – Mokytojo diena. Taip jau susiklostė, kad ją nori nenori švenčia visi, net ir tie, kurie menkai besusiję su mokykla. Šitas mano tekstas tikrai nebus panašus į proginę kalbą, persmelktą žavėjimosi sunkiu (kodėl, beje?) ir pasiaukojamu (irgi nebūtinai) mokytojo darbu. Lyg ir šventės proga noriu kalbėti apie tai, kokia, mano galva, dabar mokykla, kas ją kamuoja ir ko tikėtis ateityje.
Neseniai atlikta apklausa, bandanti nustatyti, ar mokykla ruošia egzaminams, ar gyvenimui, žinoma, nagrinėjo ganėtinai kvailą klausimą. Na, jau vien todėl, kad gyvenimas ir yra nesibaigiantis kiekvieno mūsų vertybių, pasaulio sampratos ir šiokios tokios materialinės sėkmės egzaminas. Tad ruoštis egzaminams ar laikyti egzaminus yra ne kas kita, kaip gyventi.
Vis dėlto mūsų visuomenė mokyklą suvokia tik kaip savotiškas įsčias, kur dvylika metų ruošiesi gyvenimo stebuklui, ir jau tik tada, kai atsisėdi už prekystalio ar priekalo, na, prie kompiuterio įstaigoje, imi gyventi. Kvailystė? Žinoma. Bet kvailystė labai gaji. Ir kvailystė, turinti rimtų pasekmių visuomenei.
Kas yra mokykla? Tai vieta, kurioje susitinka tėvai, vaikai, mokytojai ir tas mistinis darinys vardu visuomenė. Kiekvienos šių grupių interesai, nors idealiu atveju ir turėtų sutapti, vis dėlto yra ganėtinai skirtingi.
Tėvai viliasi, kad mokykla išauklės, išmokys ir paruoš… gyvenimui. Nors gyvenimui jie tą vaikutį jau paruošė dar tik jo laukdami, ir net anksčiau. Nes, patinka mums tai ar ne, tikėtis, kad vaikas nebus toks kaip jo tėveliai ir turės kažkokių kitokių, aukštesnių vertybių, yra naivoka. Tad jei nepatinka kam jo vaikas, tereikia įdėmiau pažvelgti į veidrodį ir savo sielą. O jei nori kitokio vaikio, tai irgi viskas labai paprasta – keiskis, tobulėk, ir atžala nejučiom taip pat nužygiuos nauja kryptimi.
Mokytojai tikisi, kad pamokas pradės lankyti kažkokie teisingi, protingi ir paklusnūs vaikai. Tiesą sakant, net ne vaikai, o kažkokie modifikuoti gyvūnai, savotiški monstrai. Na, tie, kurie tik ruošiasi gyventi, bet ne gyvena, ir jau šiukštu nėra visomis gijomis susiję su tėvų namais. O jei vis dėlto tie vaikai gyvena, ir gyvena realiame pasaulyje, tai jie ir elgiasi ne taip, kaip norėtųsi, ir mokosi ne visada, ir blogai suvokia, ko jiems patiems reikia, ir klauso tik tada, kai turi noro klausyti. Nors paprastai neturi. Taigi vaikai mokykloje gyvena, ir gyvena visai taip pat kaip jų tėvai ir mokytojai.
Jie nėra kvaili, tie vaikai. Jie puikiai suvokia, kad jei koks fizinio lavinimo mokytojas pasidalija 25 vaikų klasę į tris klaseles po aštuonis vaikus, tai ne todėl, kad su tais vaikais nuoširdžiau padirbėtų, o todėl, kad tam mokytojui patinka gauti tris atlyginimus už, tiesą sakant, vieną pamoką. Ir, tiesą sakant, tam mokytojui patinka vogti iš kolegų ir visuomenės, kuri tuos pinigus sunešė mokymuisi, bet ne tam, kurio apetitas už gėdą didesnis. Beje, čia tikras streikuojančių Zarasų padagogų vaizdelis, o fizinio lavinimo mokytojas atstovauja profsąjungoms, streikui ir mitinge šaukia, kad tikrai nesitrauks…
Ir tie vaikai gerai mato, kad ne mažiau sunkiai dirbantys jų tėvai gauna mažesnius atlyginimus už mokytojus, bet, priešingai nei mokytojai, viso pasaulio dėl savo bėdų negėdina. Ir tie vaikai mato, kaip dažnai mokytojai yra labai labai toli nuo kasdienių visuomenės rūpesčių, sąsiuvinių taisymą pateikdami tarsi vergovę. Na, o jei taip, tai vaikai išmoksta svarbią gyvenimo pamoką: zirzk, reikalauk, kad kiekvienas papildomas darbelis būtų apmokėtas (ir jei galima – kelis kartus), nekreipk dėmesio į kitus ir kovok su bet kokiais žinių patikrinimais. Nes mokytojai, kurie moko gyvenimo, juk nenori būti tikrinami…
Vaikai mokosi to, ko juos moko. O mokytojai labai dažnai moko pataikavimo aukštesniam ar galingesniam, moko elementarios baimės, primityvumo, rodo, kaip labai daug reikalauti iš visuomenės, o mainais duoti tik tiek, kiek tikrai bus apmokėta. Šiukštu ne daugiau. Ir taip mokytojai patys užsiaugina tuos, kurie vėliau labai atsainiai valdiškuose koridoriuose visus jų, tegul net ir protingus, reikalavimus atmeta. Mokytojai moko, kad viršesnis visada protingesnis, o žemesnis – visada neteisus, ir išmoko. Arba moko, kaip prisidengus profsąjunga, teisėtais reikalavimais, demogogiškai kovoti tik dėl SAVO reikmių, ir išmoko. Ir vėliau telieka raudoti, kad niekas mokytojų negerbia. O dėl ko gerbti?
Visuomenė (tarkime, darbdaviai, kurie šioje kloakoje vis dažniau pateikiami kaip tikrojo gyvenimo davėjai) tikisi, kad sulauks vienu metu paklusnių vykdytojų ir kūrybingų, nuolankių ir iniciatyvių, sutinkančių dirbti už nežmoniškai mažą atlyginimą ir atsidavusių savo darbo vietai, atmetančių šeimos interesus bei be pasipriešinimo dirbančių ilgas valandas ir tuo pat metu orių ir vertinančių verslininko darbą. Na, jie nori, kad vilkas būtų lapė ir ėriukas vienu metu. Dar vieno monstro nori. Ir ką tokiu atveju gali mokykla? Ką ji turi ugdyti – kūrybingus varžtelius? Tačiau čia reikalas paprastas: arba kūrybingas lyderis, kurį gali ugdyti tik tokie pat mokytojai, apdovanoti dar viena – atsidavimo žyme, arba nuolankus veidmainis. Bet kuris trečias variantas vis tiek artės antrojo link. Visuomenė buvo mokoma matyti ne kitokius ir tartis, o priešus ir tada nugalėti. Šitas mokslas duoda vaisių.
Patinka mokytojams tai ar ne, modernioje visuomenėje jie tikrai yra tik mokytojai, ir tikrai nebėra vienintelis raštingas kaimo žiburys. Daugybė žmonių už mokyklų sienų yra ir geriau išsilavinę, ir labiau pasiaukojantys, ir dirba gerokai sudėtingesnius darbus. Užsidarymas rate „darbas – namai“ labai kenksmingas kiekvienam žmogui, bet mokytojui jis pražūtingas, nes atima tai, kam jis yra pašauktas. Sulieti kartoms.
Krepšeliai (ir mokinio ne išimtis) nėra savaiminis blogis. Deja, turime tik tiek, kiek turime. Ir turime išmokti dalytis. Ir privalome priversti protą bei gėdą praradusį ir vis daugiau ir daugiau iš savo bendruomenės aukų reikalaujantį mokytoją grįžti žemėn. Išmokti skaičiuoti. Ir nemanyti, kad prisigrobęs pamokų iš mažiau rėksmingų kolegų išloši. Ilgainiui viskas stos į savo vietas, ir tokiame beatodairiško savo interesų iškėlimo pasaulyje mažės vaikų ir mažės mokyklų. Tad kad ir ką kokie politikai žadėtų, jei jie žada išsaugoti visas mokyklas ir padaryti visus laimingus, tai jie tiesiog prisipažįsta, kad turėjo blogus mokytojus, kurie jų neišmokė mąstyti, bet išmokė meluoti. Ir gal net meluoti nesuvokiant, kad meluoji.

Mokytojai moko, kad viršesnis visada protingesnis, o žemesnis – visada neteisus, ir išmoko.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...