Kelionės. Ne vieną kelionę apkartina subjuręs pavasario oras, kai lietus ir vėjas, rodos, tik tyčiojasi iš keliautojų. Kita vertus, kam kęsti darganą, jei galima pakeisti maršrutą ir džiaugtis saule.

Kartais net geriausiai suplanuotą kelionės maršrutą visiškai pakeičia nenumatytos aplinkybės. Šį pavasarį planavome pasižvalgyti aplink Ženevos ežerą ir pasivažinėti vyno keliais Prancūzijoje. Tačiau sėdus į automobilį ir išriedėjus į Prancūziją ilgai džiuginusios sinoptikų prognozės pasikeitė it burtų lazdele mostelėjus: šilumą ir giedrą dangų pakeitė vėsa, lietus ir vėjas.

Optimizmas neblėso iki pat Ženevos, kiekvieną dieną tikėjomės, kad reikalai pasitaisys, tačiau Provanse įsisiautėjo 46 kilometrų per valandą mistralis, Burgundijoje pliaupė rudeniškos liūtys, Bordo atgrasė vėsa, o galų gale pabodo apsiginklavus skėčiais lakstyti aplink Ženevos ežerą paskui properšą juodame debesyje. Orų prognozės ir likusiai atostogų daliai saulės nežadėjo.

Beje, kelionė tuneliu ne tokia jau ir pigi – už patogų ir greičiausią kelią į Italiją tenka pakloti 47 eurus.

Tad teko iš esmės keisti planus: atidėti prancūziškuosius vyno kelius geresniems orams ir kuo skubiau dumti kitapus Alpių – į Italiją. Nors ir čia po truputėlį ėmė vėsti, tačiau pakeitę maršrutą neapsirikome: visą laiką mėgavomės lietuvišką vasarą primenančiais orais, net prie Ligūrijos jūros oras buvo toks kaip prie Baltijos krantų dažną birželio ar net liepos dieną – temperatūra pakildavo iki 20 laipsnių šilumos ir pūtė stiprokas, tačiau nešaltas vėjas.

Iš Ženevos į Italiją galima keliauti dviem labai patogiais keliais: pirmas – šmurkštelėti Prancūzijoje Monblano tuneliu į Aostos slėnį, garsėjantį ne tik slidinėjimo kurortais, bet ir viduramžių pilimis bei vaizdingais kalnų peizažais. Na, o Aostos mieste pasižvalgyti po neblogai išlikusius romėnų griuvėsius.

Antrasis kelias veda per istorinę Savojos grafystę, kuri šiandien pasidalyta į dvi dalis: viena atiteko Prancūzijai, kita – Italijai. Savojos šeima yra ilgiausiai valdžiusi karališkoji šeima: iki 1416 m. ji valdė Savojos grafystę, o dar 300 metų – Savojos kunigaikštystę. Dalis Savojos kunigaikštystės prijungta prie Antrosios Prancūzijos imperijos dėl politinio susitarimo su Napoleonu III. Savojos šeima išlaikė tą dalį kunigaikštystės, kuri šiandien priklauso Italijai, o pats kunigaikštis tapo Italijos karaliumi. Šiuo metu prancūziškojoje Savojos dalyje vyksta judėjimas dėl didesnių regiono autonominių teisių.

Pervažiuojant iš prancūziškosios į itališkąją dalį tenka pralįsti 13 km ilgio Frėjaus tuneliu po Alpių kalnais. Beje, kelionė tuneliu ne tokia jau ir pigi – už patogų ir greičiausią kelią į Italiją tenka pakloti 47 eurus.

Ir Prancūzijoje prieš tunelį, ir Italijoje sunku atsigrožėti snieguotomis Alpių viršūnėmis bei kadaise aršiai perėjas gynusių vienas už kitą didesnių fortų griuvėsiais.

Frėjaus tuneliu išlindus į Suzos slėnį pirmas dėmesio vertas objektas – Italijos vartais vadinamas nedidelis miestelis Suza, turintis dviejų tūkstantmečių istoriją ir buvęs svarbus ne tik romėnų laikais: tai buvo svarbus pasienio miestas ir viduramžiais, ir gerokai vėliau, mat čia per Alpių perėjas vingiavo kelias, jungiantis Prancūziją ir Italiją.

Suza džiugina ir IX–XI a. bažnyčiomis su neblogai išlikusiu tų amžių dekoru, ir kokiais šešiais šimtais metų jaunesniais rūmais, tačiau šie objektai vis dėlto gerokai nublanksta prieš kelių tūkstančių metų romėnišką palikimą.

Suzai verta skirti bent dvi tris valandas. Maždaug tiek laiko užtenka norint apžiūrėti puikiai išsilaikiusias galingas romėniškas mūrines miesto sienas ir vartus, labai primenančius tuos, kurie stūkso Turine. Beje, prie iš plytų pastatytų Suzos vartų prilipinti iš vienos pusės gyvenamasis namas, iš kitos – XII a. bažnyčia vaizdą gerokai sudarko, tačiau visos jų galybės vis tiek nenustelbia.

Romėnų laikais šis miestas buvo vadinamas Segusio ir turėjo puošnią triumfo arką, pro kurią ir šiandien galima praeiti. Tiesa, bareljefai ir marmurinių vijoklių bei laurų vainikų pynės gerokai apsitrynę, tačiau ir tiek užtenka pro ją žengiančioms karių gretoms ir vedamiems belaisviams įsivaizduoti.

O štai  buvęs nedidukas amfiteatras, kuriame vykdavo gladiatorių kovos, šiandien atrodo labai varganai: vos viena kita eilė marmurinių suolų ir smėlėta aikštelė. Bet ir tiek pakanka, kad gladiatoriai savo mirtimi pralinksmintų miestelėnus.

Suza džiugina ir IX–XI a. bažnyčiomis su neblogai išlikusiu tų amžių dekoru, ir kokiais šešiais šimtais metų jaunesniais rūmais, tačiau šie objektai vis dėlto gerokai nublanksta prieš kelių tūkstančių metų romėnišką palikimą.

Na, o beveik išvažiuojant iš Suzos slėnio akį patraukia keistas objektas, stūksantis ant pačios smailios kalno viršūnės, – lyg keistos formos uola, lyg fortas, lyg pilis. Tai antrasis objektas, kurį privalu aplankyti visiems Uberto Eco gerbėjams, mat tai ~Sacra di San Michele~, vienuolynas, pagal kurį U.Eco parašė savo populiarųjį romaną „Rožės vardas“.

Išvažiavus iš Suzos slėnio prieš akis pagaliau atsiveria Pjemontas. Greitkelyje pradeda mirgėti nuorodos į Turiną, Pjemonto sostinę. Iš pirmo žvilgsnio Turinas, o ypač Viktoro Emanuelio II aikštė šalia Po upės, primena milžinišką geležinkelio stotį, kurioje zuja žmonės, vėjas plaiksto šiukšles ir dulkes, o skubantys automobiliai nepaliauja pypsėti vienas kitam. O kur dar įkyrūs lauko kavinių padavėjai, graibstantys praeivius už skvernų, kad tik tie susigundytų vienu kitu puodeliu espreso ar kapučino arba net taure vyno.

Ant žolės susėdę iškylautojai, jaunimas spardo futbolo kamuolį, o senukai ant suolų plepa ir kalbina vaikus.

Vis dėlto pasukus iš aikštės gatvelėmis prie karališkųjų rūmų tampa gerokai ramiau. Ir čia slapta pasidžiaugi, kad dar ankstyvas pavasaris, o ne atostogų įkarštis, nėra turistų, todėl nesistumdymas fotoaparatais spragsinčioje minioje gali apžiūrėti įdomiausius objektus. Kita vertus, tokiu metu mėgsta keliauti patys italai, tačiau ir jų dar nėra labai gausu.

Bene pats mūsų geidžiamiausias objektas buvo romėnų vartai, stūksantys netoli karališkųjų rūmų. Vartai stebina savo dydžiu – tegalima įsivaizduoti, kokios turėjo būti sienos, juosiančios miestą. Beje, erdvė aplinkui itin jauki: ant žolės susėdę iškylautojai, jaunimas spardo futbolo kamuolį, o senukai ant suolų plepa ir kalbina vaikus. Prie pat karališkųjų rūmų yra atkastas romėnų teatras, kuriame ir šiandien vyksta koncertai bei vaidinimai. Na, o Turino karališkųjų rūmų prancūziškas parkas aklinai aptvertas – į jį smalsuoliai kol kas neįleidžiami.

Beje, vienoje rūmų koplyčioje saugoma Turino drobulė, dėl kurios kyla ginčai tarp tikinčiųjų ir mokslininkų, o pastarieji jau tikriausiai ne vieną ietį tarpusavyje sulaužė besiginčydami, kokio amžiaus ši drobulė, originalas tai ar vis dėlto klastotė.

Prie karališkųjų rūmų į akis krinta kariškių automobiliai ir susiraukę, kas šiaip italams, net pareigūnams, nebūdinga, kareiviai, ginkluoti automatais ir atidžiai akimis nusekantys kiekvieną juos sudominusį praeivį. Tokia pati apsauga pastebima visose gausiau turistų lankomose miesto vietose. Terorizmo baimės raibuliai ir iki čia atsirito.

Turinas – vienas tų miestų, kuriuose gali dienų dienas leisti muziejuose, grožėdamasis renesanso ar baroko šedevrais, kino ar automobilizmo išradimais, o kur dar mirusių civilizacijų religiniai ar meno artefaktai. Tačiau šiltą pavasario dieną nėra nieko puikiau, nei klaidžioti miesto gatvėmis ir grožėtis įspūdinga architektūra.

Pastatas iš priekio atrodo kaip prašmatnūs balti baroko rūmai, o užpakalinė jų dalis primena rūstoką tamsiai raudonų plytų pilį.

Tas pats pastatas gali atrodyti vienaip iš priekio ir netikėtai kitaip – iš galo, būtent toks yra Palazzo Madama, rūmai, stūksantys istorinėje Castello aikštėje. Čia XIII a. buvo suręsta tvirtovė, vėliau XVII–XVIII a. rūmuose apsistodavo karalius. XVIII a. fasadas sugriuvo ir buvo atstatytas Italijos baroko stiliumi. Tad pastatas iš priekio atrodo kaip prašmatnūs balti baroko rūmai, o užpakalinė jų dalis primena rūstoką tamsiai raudonų plytų pilį.

Netrūksta ir kitų įdomių pastatų: tai Carpano rūmai, Carignano rūmai ir daugybė kitų mažesnių, tačiau ne mažiau prašmatnių. O patys turiniečiai nustebina geranoriškumu. Tarkim, įsmukus į privačių rūmų kiemą turinietis kantriai palaukia, kol baigi fotografuoti, ir pasidžiaugęs, kad atvykėliui įdomu, įspėja už kvartalo nepražiopsoti dar vienų rūmų, kurie taip pat turi įspūdingą vidinį kiemą. Net palydėti pasisiūlo.

Keliaujant į Turiną pakeliui verta aplankyti ir tokius palyginti mikroskopinius miestelius, kaip Astis ar Kjeris. Tai tipiniai italijos miesteliūkščiai, kuriuose bene pagrindinė įdomybė – senovinės tūkstantį metų skaičiuojančios bažnyčios. Beje, vaikštinėjant po Astį gali ištikti deja vu – jo gatvės primena kai kurias Vilniaus gatves, skirdamosi tik namų langinėmis.

Vaikštinėjant po Astį gali ištikti deja vu – jo gatvės primena kai kurias Vilniaus gatves, skirdamosi tik namų langinėmis.

Na, o pasižvalgius po Turiną verta patraukti į kitą Pjemonto įžymybę – Albą. Miestą, kuris visame pasaulyje garsėja baltaisiais trumais, o jo apylinkėse driekiasi Barolo ir Barbaresco vyno keliai. Neskubant čia smagu pasivaikščioti pėstute, pasivažinėti dviračiu ar pralėkti motociklu – peizažai, švelniai tariant, kvapą gniaužiantys. Kiek akis užmato driekiasi kalvelės, vainikuotos pilių ir jas apsupusių miestelių karūnomis, o šlaitai apsodinti tvarkingų vynuogynų gretomis. Keliauk, gėrėkis, o atokvėpiui užsuk padegustuoti vyno į pilis ar vyno ūkius.

Vyno keliams grožiu prilygsta ir kitas Pjemonto regionas – Monferatas. Tačiau čia jau matome visai kitokį – ne turistinį, o veikiau kasdienį Italijos veidą. Pilaitės ir miesteliai, pro kuriuose veda vyno keliai, išpuoselėti ir išlaižyti, o čia viskas kitaip.

Ant kiekvieno aukštesnio kalno iš toli matoma pilis ir jos dantytos sienos, šalimais kyla mažiausiai poros bažnyčių bokštai, o aplink it kregždžių lizdai aplipę mūriniai ar akmeniniai miestelio namukai. Privilioti tokių vaizdų patenkame tarsi į kitą pasaulį, kuriame laikas tikriausiai sustingo amžiams. Banalu, tačiau vieninteliai bėgančio laiko liudininkai – automobiliai, antenos ir šiukšles rūšiuoti raginantys plakatai.

Siaurutės jų gatvelės tikriausiai pritaikytos tik raiteliams, nes mūsų automobilio veidrodėliai, rodos, tuoj brauks sienas, kol galop viename tokių miestelių ilgam aklinai užtveriame sankryžą, bandydami pataikyti į gatvę, kuri veda aukštyn pilies link.

Šią vietą buvo aptikę jau romėnai ir įkūrę čia miestą, tačiau iki šių dienų liko vos kelios akveduko arkos ir kolonos, namo pamatai ir pirčių likučiai.

Šiaip ne taip nusigrūdęs prie pilies stovėjimo aikštelės nori nenori atkreipi dėmesį, kad visi čia stovintys automobiliai apibraižyti ir gerokai aplamdyti. Beje, neretai laukia ir staigmena: pasitinka užrašas, kad pilis privati ir net iki jos kiemo nueiti nėra galimybės. Nėra tai nėra – paklaidžiojęs po miestelį ir apžiūrėjęs bent senutes bažnyčias sėdi į automobilį ir brauniesi siaurutėliais labirintais lauk.

O čia jau matyti kita kalva ir ją karūnuojanti pilis. Istorija kartojasi, tik šį kartą galima apžiūrėti pilį, kuri visiškai apleista, apsilupinėjusiu fasadu ir užrakinta, kad koks žioplys nesusižalotų. Ir vėl kalvų serpantinais keliauji kito miesto link.

Vieną Monferato miestelį verta paminėti atskirai: Akvi Termės kurorte gera atsikvėpti bet kokiu oru ir pasimėgauti sieringų karštų versmių teikiamais malonumais. Šią vietą buvo aptikę jau romėnai ir įkūrę čia miestą, tačiau iki šių dienų liko vos kelios akveduko arkos ir kolonos, namo pamatai ir pirčių likučiai. Na, dar tai vienur, tai kitur pabirę prieš kelis tūkstantmečius čia viešpatavusios civilizacijos likučiai – kolonų detalės. Beje, nuorodos, kaip rasti romėnų civilizacijos likučius, labai klaidžios ir sukabintos atmestinai: veda veda ir galų gale paklaidina. Kita vertus, ne romėnų paminklų žmonės čia važiuoja žiūrėti, o pasigydyti versmėse.

Akvi Termės senamiestis labai jaukus. Čia yra mažiausiai trys dėmesio verti objektai. Šaltinio namas – fantastiško grožio klasicistinio stiliaus pavėsinės fontanas, kuriame kliokia karštas siera dvokiantis vanduo. Vietiniai ne tik mirko rankas beveik verdančiame vandenyje, bet ir prisipylę jo pilnas talpyklas gabenasi savo reikmėms. Šaltinio namą rasti labai paprasta, tereikia sekti nuorodas – gatvių grindinyje iš baltų akmenų išdėliotus šaltinio simbolius.

Antras objektas – daugiau kaip tūkstančio metų senumo Šv. Petro bazilika. Kai kurios jos interjero detalės, kaip manoma, dar senesnės, galinčios siekti iki pusantro tūkstančio metų. Įdomu ir gerokai jaunesnėje katedroje: čia prašmatnios freskos, pusbrangiais akmenimis ir krištolu švytintys sietynai ir daugybė degančių žvakių.

Keliauti Pjemonte rekomenduotina vadovaujantis vokiškais kelionių gidais „Baedeker“ apie Šiaurės Italiją arba Pjemontą. Nes, kad ir kaip keista, angliški arba tik pamini šį regioną, arba net neužsimena apie čia esančias įdomybes. Todėl visai nenuostabu, kad čia daugiausia keliauja vokiškai kalbantys turistai iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Net ir šiuo metu jų pilna visuose viešbučiuose. Tikriausiai todėl ir kainos net pavasarį čia šiek tiek didesnės nei kitose Italijos vietose.

Na, o nuo Monferato pilių jau ir Ligūrijos jūra vos už pusvalandžio kelio. Pačia pakrante keliauti susigundome romėnų keliu, kurio vienoje pusėje stūkso skardis, smengantis iš kelių šimtų metrų aukščio, o kitoje tyvuliuoja jūra ir stūkso milžiniškos uolos.

Net ir siauručiame kelyje išsitenka automobilių stovėjimo aikštelės, iš kurių perbėgęs per intensyvoko eismo kelią jau gali kojas ir rankas pamirkyti turkio ir malachito spalvos jūroje. Paplūdimys nemokamas tik dabar – ne sezono metu.

O miesteliai visi kaip vienas: palei jūrą nusidriekusios promenados su galingomis pavasarį suvešėjusiomis palmėmis, prisišvartavusios jachtos ir siaurutės, nes miestui daug vietos plėstis nėra, gatvės su mažutėmis aikštėmis ir jaukiais senamiesčiais. Noli ir kiti mažesni miesteliai prieš kelerius metus labai išpopuliarėjo tarp turtingesnių ir labiau ramybę mėgstančių rusų. Tačiau šiandien jų čia nėra.

Italija – ta šalis, kurioje maistu dera mėgautis kasdien. Ir mėgautis taip, kad grįžus į Lietuvą nesinorėtų nė pažiūrėti į tinklinių restoranų išmonę, kurią jie išdidžiai vadina picomis ir pasta. Tad šį kartą netikėtai atsidūrę Italijoje norėjome ir grįžti į kelias jau anksčiau išbandytas vietas, ir atrasti naujų, kuriose valgo tik vietiniai.

Jauna šeima rūpinasi turistais, vyro motina sukasi virtuvėje, tėvas užsiima ūkio reikalais, na, o šešiametis anūkėlis greitai atranda būdų užimti tik lietuviškai ir angliškai kalbančią bendraamžę turistę.

Tačiau šį kartą nakvynei ir vakarienei ne kartą rinkomės kaimo turizmo sodybas, kurias rekomendavo vietiniai italai, ir labai džiaugėmės neapsirikę. O atokiame kaime esanti sodyba „Cascina Lane“ išties verta dėmesio, ypač neturistiniu metu, kai kainos šiek tiek mažesnės ir nereikia grumtis dėl staliukų su atostogaujančiais italais ir šveicarais. Ši kaimo sodyba valdoma šeimos: jauna šeima rūpinasi turistais, vyro motina sukasi virtuvėje, tėvas užsiima ūkio reikalais, na, o šešiametis anūkėlis greitai atranda būdų užimti tik lietuviškai ir angliškai kalbančią bendraamžę turistę.

Pagrindinis dalykas, viliojantis keliautojus į šią sodybą, yra virtuvė. Valgiaraščio nėra. Kas pagaminta, tas ir patiekiama keliautojams. Dažniausiai gaminami tradiciniai sezoniniai Pjemonto valgiai. Rudenį jie gausiai paskaninami įvairiai paruoštais baravykais, pavasarį – žalumynais ir ką tik išgliaudytais lazdynų riešutais.

Bene skaniausios užkandėlės – ožkos sūrio ir lazdynų riešutų ritinėlis, vištienos, špinatų, paprikų ir morkų vyniotinis, paskanintas naminiu alyvuogių aliejumi. Vakarienei dar patiekiama dubenėlis ~pastos~ ir kepsnys su krūva žalumynų, o desertui – kavos ir riešutų ledų. Na, ir ąsotėlis naminio Barberos vyno, ir ne to lengvučio stalo vyno, o tiršto, kvepiančio mėlynėmis. Vakarienė vienam žmogui kainavo 15 eurų.

Esant turizmo sezonui gaminama kur kas daugiau patiekalų – šeši septyni, ir tada jau galima mėgautis ne ūkišku sočiu kaimo maistu, o gurmaniškomis jo variacijomis, tokiomis kaip baravykų karpačio. Tada ir kainos dvigubai didesnės.

Kambarių apsistoti nėra daug – vos šeši ar septyni įrengti vietoj svirno ir atskirame pastate. Labai pradžiugina interjeras – senoviniai baldai, kaimiškas stilius ir visiška švara, o ryte prižadina gaidžių choralai, kuriems pritaria balandžių ūbavimas ir arklių žvingavimas.

Panašią vietą pavalgyti aptikome ir jau už Milano. Patys jos nebūtume radę, tačiau nedirbo viešbučio restoranas, todėl darbuotojai rekomendavo pavalgyti vietinių itin mėgstamoje vietoje. Padavėja įteikė trumputį valgiaraštį, kuriame buvo vos keli picų, ~pastos~ ir pagrindinių patiekalų variantai ir, kas labiausiai nustebino, alaus meniu. Pasirodo, tai vietinis gaminys – saldokas su vos juntamu imbiero poskoniu,  kvepiantis medumi ir gvazdikėliais. Už trijų asmenų vakarienę sumokėjome vos 20 eurų.

Valgiaraštį su kainomis gavo tik, anot italų, šeimos galva, nes moterims čia reikia atsipalaiduoti ir mėgautis, nesukant galvos dėl žemiškų dalykų, tarp jų ir patiekalų kainų.

Na, o dar vienas šeimos valdomas perlas – „Ca’Vittoria“. Jaukus nedidelis viešbutis tokiame mažučiame vienos gatvės miesteliūkštyje ~Tigliole~, kad ir turinčiame XI a. bažnyčią, jog šios vietos net nesiverčia liežuvis vadinti miestu. Gatvė driekiasi palei siaurą kalno-kalvos keterą, o abipus sugrūsti namai. Viešbutis, įkurtas XIX a. ar dar  senesniame namie, teturi vos dvylika kambarių, pavadintų gėlių pavadinimais – „Persiko žiedas“, „Mimoza“ ir kt. Kiekvieno kambario spalvų gama atitinka gėlių žiedų spalvas. Viešbučio kiemas leidžiasi terasomis kalno šlaitu: viename aukšte – stovėjimo aikštelė, staliukai pusryčiams ir poilsiui, dar žemiau – jaukus sodas ir baseinas.

Vis dėlto šis viešbutis garsus ne tik dėl įdomių kambarių ir puikios aplinkos. Čia veikia restoranas, kuriame šeimininkauja jaunas šefas, jau gavęs vienos „Michelin“ žvaigždutės įvertinimą. Svečiams patiekiami tradiciniai Pjemonto patiekalai, kuriuos šefo išmonė ir vaizduotė paverčia kulinariniais šedevrais, – net ir įprastą totorišką kepsnį, jaučio žandą ar skrandžių troškinį.

Įdomu paminėti keletą momentų: valgiaraštį su kainomis gavo tik, anot italų, šeimos galva, nes moterims čia reikia atsipalaiduoti ir mėgautis, nesukant galvos dėl žemiškų dalykų, tarp jų ir patiekalų kainų.

Kadangi keliavome su šešiamete dukra, paklausėme, ką jie galėtų pasiūlyti vaikui. Labai greitai buvo pagaminta naminių kiaušininių makaronų su šviežių pomidorų padažu, o desertui pasiūlyta apelsininių bei kriaušinių ledų. Beje, vaiko valgyti patiekalai į sąskaitą nebuvo įskaičiuoti – šefas savo mažąją viešnią pavaišino.

Tai tik keli gurmaniški nuotykiai, skanūs atokvėpiai, lakstant nuo architektūrinių šedevrų prie romėnų artefaktų ir zujant po vynuogynų laukus. Tačiau apibendrinant reikėtų paminėti pagrindinę taisyklę, kuria verta vadovautis ieškant įdomesnių vietų pavalgyti Italijoje: gerų vietų čia reikia ieškoti kuo toliau nuo turistams skirtų „šėryklų“. Dėmesį geriau kreipti į tas vietas, kuriose valgo vietiniai (tokių gausu toliau nuo pagrindinių aikščių ir gatvių), arba susigundyti restoranais provincijoje – ten žiba ryškiausios kulinarinės žvaigždės.

Daiva Urbienė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. balandžio mėnesį