Scanpix nuotr.

Rytoj Turkijoje vyksiantis konstitucinis referendumas nulems šios šalies ateitį. Ar Turkija išliks parlamentinės demokratijos principais besivadovaujančia šalimi, ar priims prezidentinės sistemos modelį, sužinosime per Velykas.

Augistinas ŠULIJA

Iš viso turkai balsuos dėl 18 konstitucijos pataisų, kurios gali drastiškai išplėsti prezidento galias. Tai gali tapti pačiu reikšmingiausiu šalies politiniu pokyčiu nuo Turkijos Respublikos paskelbimo 1923 m. Pagal paskutines apklausas, skirtumas tarp pritariančių konstitucinėms pataisoms ir joms prieštaraujančių tėra keli procentai.

Jeigu konstitucijos pataisos bus priimtos, dabartinis Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas galės dar du kartus dalyvauti prezidento rinkimuose ir šalį valdyti iki pat 2029 m.

Jeigu pataisos bus priimtos, dabartinis Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas dalyvauti prezidento rinkimuose galės dar du kartus. Laimėjęs abu rinkimus, jis galės valdyti šalį iki 2029 m. R.T. Erdoganas valdžioje yra jau nuo 2002 m., kai tapo Turkijos ministru pirmininku. 2014 m. jis tapo šalies prezidentu pirmuose tiesioginiuose prezidento rinkimuose.

Visiškas pavaldumas?

Konstitucinės pataisos lems ir daugiau svarbių pokyčių. Pasak nepriklausomos viešosios politikos tyrimų asociacijos prezidento Bicano Sahino, konstituciniai pokyčiai grasina sugriauti takoskyrą tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, nes parlamentas bei teisinė sistema taps tiesiogiai pavaldūs prezidentui.

„Prezidentas bus ne tik šalies vadovas, tačiau ir kontroliuos vykdomąją valdžią. Jis turės teisę savo nuožiūrą skirti ministrus, viceprezidentus bei kitus aukšto rango pareigūnus be parlamento patvirtinimo. Priėmus pataisas, prezidentas, kuris gali priimti dekretus įvairiose srityse, turės dar daugiau galios. Įgaudamas teisę būti ir savo partijos vadovu, jis savo nuožiūra galės priimti savo partijos narius į parlamentą taip užsitikrindamas daugumos palaikymą ir užkirsdamas kelią, bet kokiems bandymams pasipriešinti jo valiai. Negana to, jis turės milžinišką įtaką teisinei šalies sistemai. Teisėjų ir prokurorų taryba, kuri yra atsakinga už teisėjų skyrimus ir paaukštinimus, taps pavaldi prezidentui, nes jis skirs 4 jos narius. Dar 7 skirs parlamentas, tačiau atsižvelgiant į tai, jog prezidentas vadovaus partijai, kuri kontroliuoja parlamentą, galima neabejoti, jog likę tarybos nariai bus skiriami prezidento“, – dėstė politikos mokslų daktaras – Bican Sahinas.

Prezidentui daugiau galių suteiks ir tai, jog parlamentas beveik neturės galimybių patraukti prezidentą baudžiamojon atsakomybėn, ar jį nušalinti.

Prezidentui daugiau galių suteiks ir tai, jog parlamentas beveik neturės galimybių patraukti prezidentą baudžiamojon atsakomybėn, ar jį nušalinti. Pasak Bicano Sahino, kol prezidentas kontroliuos savo partiją, padaryti jį atsakingu už savo veiksmus bus neįmanoma. Padidinus parlamento narių skaičių iki 600,  daugumai parlamento narių pasiūlius, 360 parlamento narių patvirtinimu, bus galima inicijuoti tyrimą, kol galiausiai 400 balsų skaičiumi parlamentas galės pradėti teisinį procesą prieš prezidentą. Savo ruožtu šalies prezidento galios parlamentui augs.

„Prezidentas, kuris įgaus teisę paskelbti nepaprastąją padėtį, galės paleisti parlamentą kada tik pageidavęs. Visgi, pradėdamas priešlaikinius rinkimus jis automatiškai baigs ir savo kadenciją, tad kartu su naujo parlamento, vyks ir prezidento rinkimai, kur nesurinkus 50% balsų bus skelbiamas antras rinkimų  etapas“, – šiokius tokius svertus įžvelgia nepriklausomas ekspertas.

Pataisomis norima suvienyti šalį

Kampanija "Ne". Scanpix nuotr.

Savo ruožtu referendumo iniciatoriai, valdančioji Teisingumo ir Vystymosi partija (AKP), yra įsitikinusi, jog didesnės prezidento galios Turkijai suteiks stabilumo ir jėgos. Pasak jos atstovų, vienose rankose sutelkta valdžia leistų efektyviau skatinti ekonominę plėtrą bei susidoroti su šalyje veikiančiomis teroristinėmis organizacijomis, kurių įvykdytos atakos nuo 2015 m. liepos nusinešė daugiau nei 500 gyvybių. Ministras pirmininkas ir AKP partijos lyderis, Binalis Yildirimas, yra pareiškęs, jog nauja sistema šalies ekonomikai suteiks solidumo ir stiprybės. Stabilumas, investicijos, produkcija ir darbo vietų kūrimas augs sparčiau.

Pirmadienį kalėdamas per rinkiminį ralį Vakarų Turkijos Aydino provincijoje jis teigė, jog konstitucinė reforma suvienys šalį. „Mes keičiame ne šalies, bet valdymo sistemą. Turkijos Respublika 1923 m. buvo sukurta mūsų gyvybėmis ir krauju, niekas negali jos pakeisti, tačiau atėjo metas baigti šalyje esančią poliarizaciją ir  įtampą“ , – pareiškė Ministras Pirmininkas.

Demokratinių salygu stoka išlieka

Konstitucijos pataisos buvo inicijuotos valdančiosios AKP ir Nacionalistų partijos (MHP). Po sausio mėnesį vykusio parlamento balsavimo, kuris pasižymėjo santykių aiškinimusi kumščiais, protestais ir boikotu, AKP ir pataisas remianti MHP partijos dalis 550 vietų parlamente surinko 339 balsus, o perkopę reikalingą 330 balsų ribą, incijavo referendumą. Prieš jį balsavo 133 vietas parlamente turinti Respublikos žmonių partija (CHP)  ir konstitucinėms pataisoms prieštaraujantys MHP partijos nariai, kurių dalis dėl šio sprendimo, pasak Bican Sahino, buvo išmesti iš partijos. Balsavimą boikotavo 59 vietas parlamente turinti Žmonių Demokratinė Partija (HDP), kurios du partijos lyderiai bei 11 parlamentarų yra suimti kaip įtariamieji terorizmu.

Pasak Žmogaus teises stebinčios organizacijos Human Right Watch, Turkijoje po nepavykusio perversmo 2016 m. liepą įvesta nepaprastoji padėtis suteikia R. T.Erdoganui galimybę  valdyti šalį apribojant parlamento ir teisinės sistemos galias. Visiškai nutildyta ir nepriklausoma žiniasklaida: uždaryta virš 160 žiniasklaidos priemonių ir leidyklų, daugiau kaip 120 žurnalistų įkalinti. Virš 100 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų atleisti arba nušalinti nuo pareigų. Per 47 tūkst.  žmonių įkalinti laukia teismo. Jie kaltinami dalyvavimu perversme bei sąsajomis su teroristiniu Turkijos laikomu Fethullaho Güleno judėjimu arba kurdų politiniu aktyvizmu, siejamu su ginkluota Kurdistano Darbininkų Partija (PKK).

Tokia padėtis smarkiai kenkia atviram visuomenės dialogui dėl konstitucinių pataisų bei politiniams debatams tarp parlamento narių. Kardomosios priemonės buvo pritaikytos šimtams teismo laukiančių  opozicinės HDP partijos narių. Taip apribotos jų galimybės dalyvauti konstitucijos pataisoms nepritariančioje „Ne“ rinkimų kompanijoje. Prieš referendumą pasisakę kraštutinės dešinės MHP partijos nariai buvo užpulti fiziškai.  Nepriklausomi stebėtojai teigia, kad konstitucines pataisas palaikanti prezidento R.T.Erdogano rinkiminė kompanija „Taip“ dominuoja viešojoje erdvėje bei žiniasklaidoje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Audrius Brūzga, Lietuvos ambasadorius Turkijoje

Dveji parlamento rinkimai įsiūbavo pilietinę šalies visuomenę, trys vyriausybės vis iš naujo brėžė šalies plėtros trajektorijas. Įsiplieskus karui Sirijoje, šalį užplūdo pabėgėliai. 2015 m. pabaigoje jie ėmė ieškoti kelių į Europą, sukeldami dar neregėto masto humanitarinę krizę ir netikėtą įtampą Turkijos santykiuose su Europos Sąjunga. Per atsinaujinusius kruvinus kurdų teroristinės organizacijos PKK išpuolius negailima nei Turkijos saugumo tarnybų pareigūnų, nei civilių gyventojų. Aukų skaičius jau siekia 2 tūkst. Į Stambulo ir Ankaros gatves išėjo ISIS savižudžiai smogikai. Kraupiais sprogdinimais ISIS mėgino kelti baimę ir sumaištį tarp žmonių ir diskredituoti Turkiją prieš tarptautinę bendruomenę. Užsienio politikoje vaizduotę audrino netikėtas santykių su Rusija atšalimas, Turkijos karinėms oro pajėgoms numušus Rusijos naikintuvą Su-24, bei toks pat staigus ir netikėtas tų santykių atkūrimas šių metų liepos mėnesį.

Reikia atminti, kad Turkijos iššūkiai neatskiriamai susiję su išorės grėsmėmis, pirmiausia kaimyninėje Sirijoje vykstančiu nuožmiu karu. Suteikusi prieglobstį 3 mln. pabėgėlių iš Sirijos, Turkija pelnė viso pasaulio pripažinimą, o ginkluotų Sirijos kurdų grupuočių kėslai Turkijai kelia didelį nerimą. Sirijos karo baigtis turės didžiulį poveikį tolesnei viso regiono valstybių raidai, ir Turkija čia ne išimtis.

Scanpix nuotr.

Kai jau atrodė, kad į šalies gyvenimą grįžta stabilumas, š.m. liepos 15 d. Turkiją supurtė pučas – mėginimas karine jėga nuversti teisėtą šalies valdžią. Turkija patyrė didžiulį sukrėtimą, kurio pasekmės bus jaučiamos ilgai, bet kuris savo ruožtu gali suvienyti politines šalies jėgas ir mobilizuoti visuomenę toms pertvarkoms, kurios užtikrintų demokratinę šalies raidą ir saugotų piliečių teises bei laisves.

Jau metai, kai Turkijos pavadinimas mirga pasaulio spaudos antraštėse. Nėra dienos, kad nebūtų ko raportuoti iš Ankaros. Iš profesinės pusės žiūrint, diplomatui tai reta ir naudinga patirtis – būti ten, kur vyksta istoriniai įvykiai.

Mūsų ministras buvo pirmasis iš ES ir NATO šalių atvykęs į Ankarą parodyti solidarumo su turkų tauta ir tiesiogiai susipažinti, kaip vyriausybė tvarkosi su perversmo padariniais. Ministras Linas Linkevičius tuomet sakė, kad su artimais partneriais ir sąjungininkais reikia kalbėtis akis į akį, neapsiribojant spaudos pranešimais ir diplomatiniais reveransais. Privalu partnerį išklausyti, mėginti suprasti ir įvertinti visas priežastis ir aplinkybes, darančias įtaką politiniams sprendimams. Ko mažiausiai pasigenda kiekviena garbinga tauta – tai teisuoliškų pamokymų iš aukštų tribūnų.

Ko mažiausiai pasigenda kiekviena garbinga tauta – tai teisuoliškų pamokymų iš aukštų tribūnų.

Esu įsitikinęs, kad tik kantrus dialogas, abipusė pagarba ir įsipareigojimas gali laiduoti pageidaujamą sutarimą ir bendradarbiavimą. „Lietuva užėmė tvirtą poziciją dėl FETO mėginimo liepos 15 d. įvykdyti niekingą perversmą ir parodė, kad yra tikra draugė“, – parašė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Çavoşoǧlu savo „Twitter“ paskyroje, išlydėdamas kolegą L.Linkevičių.

Su Turkija turime dėl ko tartis ir sutarti. Ne vien dėl to, kad esame įsipareigoję abiejų šalių gynybai ir saugumui NATO Vašingtono sutartimi. Turkija yra ir nori būti euroatlantinės bendruomenės narė. Nepaisant geografinių apribojimų, su ja mus sieja istorinės, kultūrinės ir ekonominės gijos. Dar niekuomet Turkija nebuvo tokia europietiška, kaip dabar. Pastarųjų dešimtmečių progresas akivaizdus: puiki transporto infrastruktūra nenusileidžia europiniams standartams; paslaugų sektorius padarė ženklų kokybinį šuolį – čia gyventojai jau kuris laikas naudojasi elektroniniu receptu, kai Lietuvoje mes tokio vis dar neturime; Stambulas gyvena Niujorko ir Londono ritmu, o istoriniuose Anatolijos miestuose steigiami universitetai, kuriasi modernūs muziejai, ir vis daugiau žmonių, vyrų ir moterų, iš tradicinės, konservatyvios namų aplinkos išeina į aktyvų socialinį gyvenimą. Pastebimas islamiškojo aktyvizmo didėjimas neturėtų gąsdinti, jei eitų kūrimo ir taikaus sambūvio, ne destrukcijos keliu.

Niekaip nenuneigsi fakto, kad prie Turkijos modernizavimo didžia dalimi prisideda Europos Sąjunga. Kaip ir Lietuvos atveju, stojimo derybų procese keičiami Turkijos įstatymai, kad atitiktų ES standartus, gerinamos verslo konkurencijos sąlygos, stiprinami demokratiniai institutai ir pagrindinių piliečių teisių bei laisvių apsauga. Čia ir Lietuvos patirtis bei gebėjimai labai praverčia ir yra vertinami. Lietuva laimėjo šešis ES finansuojamus techninės pagalbos Turkijai „dvynių“ projektus. Rugsėjo pradžioje Ankaroje startuos projektas „Teisinės pagalbos tarnybos stiprinimas Turkijoje“, kurį kartu su partneriais iš Italijos ir Ispanijos įgyvendins Vilniaus valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba.

Turkijos orientacija į Europos vertybių sistemą neabejoju, tik reikia Turkijai padėti nepamesti to orientyro. Svarbiausia šiuo metu – pasiekti santarvę šalies viduje ir išvengti pragaištingo Artimųjų Rytų suktuko.

Šiemet minint diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Turkijos užmezgimo 25 metų sukaktį, visiems Turkijos žmonėms reikia palinkėti taikos, stabilumo ir gerovės.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA