Lukoil, BFL nuotr.

Praėjusių metų pabaigoje „Lukoil“ pranešė parduodanti savo degalinių tinklą Lietuvoje. Šių metų vasarį atsirado ir paslaptingas pirkėjas. Praėjo beveik metai – „Lukoil“ vardas ir toliau gundo vairuotojus užsukti. Taigi kas įvyko?

Arūnas BRAZAUSKAS

Centras vienas, ženklai skirtingi

Rusijos kompanija „Lukoil“ 2014–2016 m. pradėjo ir užbaigė sandorius dėl kelių šimtų degalinių pardavimo Vidurio ir Rytų Europoje. Rezultatas – Užubaliai, esantys prie Vilniaus, įsitvirtino kaip buvusių „Lukoil“ valdų Rytų Europoje sostinė.

„Įsipylę kavos „Lukoil“ parduotuvėje, ant kasos čekio pamatysite UAB „VIADA LT“ pavadinimą“, – su permainomis susijusią detalę „Veidui“ atskleidė UAB „AMIC Energy Management GmbH“ Vilniaus filialo vadovas Ivanas Paleičikas, anksčiau vadovavęs UAB „Lukoil Baltija“.

Vasario mėn. teigęs, kad jam neįdomus degalinių verslas, I.Paleičikas dabar vadovauja „AMIC Energy Management GmbH“ Vilniaus filialui.

Oficiali informacija tokia: balandžio pabaigoje 100 proc. bendrovės „Lukoil Baltija“ akcijų iš Nyderlanduose registruotos „Lukoil Europe Holding“ galutinai nupirko Austrijos bendrovė „AMIC Energy Management GmbH“. Kartu perimtas apie 230 degalinių tinklas Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje. UAB „Lukoil Baltija“ netrukus pakeis pavadinimą į UAB „AMIC Lietuva“. Šio ūkio dalies tvarkymas patikėtas su I.Paleičiku ir jo šeimos nariais susijusioms įmonėms. Degalines Lenkijoje ir Ukrainoje valdys „AMIC Energy Management GmbH“, Latvijos degalines – SIA „VIADA Baltija“, Lietuvos degalinės išnuomotos UAB „VIADA LT“.

Amic

I.Paleičiko teigimu, sandoris visiškai įsigaliojo, nes jau gautas Konkurencijos tarybos leidimas dėl degalinių kontrolės įsigijimo. „Lukoil Baltija“ turėjo priežasčių būti kantri: Konkurencijos taryba 2014 m. gegužę bendrovei „Lukoil Baltija“ už 16 degalinių perėmimą be tarybos leidimo skyrė 3,4 mln. eurų baudą.

Pasak I.Paleičiko, pasikeitus savininkams vyksta „Lukoil Baltija“ veiklos optimizacija. Jis tikisi, kad nepaisant permainų pavyks išsaugoti 80 proc. darbo vietų.

Nors ūkis vienas, UAB „Lukoil Baltija“ valdomos degalinės ženklintos skirtingais prekių ženklais. Latvijoje tai VIADA, Ukrainoje AMIC, o Lenkijoje ir Lietuvoje pasiliks LUKOIL. I.Paleičiko teigimu, „Lukoil Baltija“ ieškojo galimybių naudoti kitus žinomus prekinius ženklus tokius kaip „Orlen“ ir „Neste“.

I.Paleičikas neslepia, kad ir tinklų pardavimas Rytų Europoje, ir prekės ženklo keitimas Ukrainoje susiję su geopolitiniais veiksniais – dėl konflikto Ukrainoje ten sunku veikti su Rusija siejamoms įmonėms.

Pardavęs degalines Rytų ir Vidurio Europoje, „Lukoil“ įsigijo jų tinklą Nyderlanduose, Belgijoje ir Liuksemburge.

Kita vertus, keisti ženklą – brangus malonumas. Reklamos agentūros „Milk“, bendradarbiaujančios su „Lukoil Baltija“, vadovas Rimas Stanevičius „Veidui“ sakė: „Įvesdamas naują ženklą turėtum įvertinti rinkos situaciją, konkurencinę aplinką ir vartotojų poreikius. Atsižvelgdamas į tai turėtum sukurti naują paslaugą, kainodarą ir panašiai, o pavadinimas ir dizainas būtų tik ledkalnio viršūnė. Normalu, kad ir to daryti niekas neskuba. „Statoil“ juk irgi neskuba tapti „Circle K“. Rinkodaroje galioja paprasta taisyklė: jeigu veikia – neremontuok.“

„Lukoil“ išparduotuvė

2014-iaisiais „Lukoil“ žengė strateginį žingsnį – ėmė pardavinėti aktyvus Vidurio ir Rytų Europoje. Pasak I.Paleičiko, nuspręsta parduoti degalines ten, kur „Lukoil“ nevaldo naftos perdirbimo gamyklų. „Lukoil“ kažkada nesėkmingai bandė įsigyti „Mažeikių naftą“. Oficialiu „Lukoil“ teigimu, už lėšas, kurios gautos pardavus verslą Rytų Europoje, nupirkta 250 degalinių Beniliukso šalyse.

Čekijoje 44 degalinės nupirko Vengrijos bendrovė „MOL Group“ – tarptautinė naftos gavybos, perdirbimo ir mažmeninės prekybos kompanija, kurios būstinė yra Budapešte. Bendrovė veikia 30-yje šalių, samdo apie 26 tūkst. darbuotojų. Ji valdo 6 naftos perdirbimo gamyklas ir degalinių tinklus. „MOL Group“ akcijų vertė š.m. kovą siekė 6,2 mlrd. dolerių, apie 25 proc. akcijų priklauso Vengrijos valstybei.

75 degalines Vengrijoje ir 19 degalinių Slovakijoje įsigijo bendrovė „Norm Benzinkút“. Ji įsteigta 2014 m., dalis jos akcijų priklauso bendrovei IMFA, kurios savininkas Imre Fazekas – buvęs Rusijos kompanijos „Jukos“ aukštas vadybininkas Vengrijoje.

2015-ųjų birželį pranešta, kad Estijoje „Lukoil“ savo tinklą iš 80 degalinių visu 100 proc. pardavė Estijos bendrovei „Olerex“. Ši daugiausiai benzino perka iš „Mažeikių naftos“, dyzelinu apsirūpina iš „Surgutneftegaz“ priklausančios naftos perdirbimo gamyklos Leningrado srityje.

?ėnesiu anksčiau buvo baigtas dar 2014 m. pradėtas sandoris dėl Ukrainos tinklo pardavimo: „Lukoil“ 240 degalinių ir 6 produktų saugyklas nupirko Austrijos bendrovė „AMIC Energy Management“ – ta pati, kuri 2016-ųjų pradžioje baigė sandorius dėl „Lukoil“ degalinių tinklų įsigijimo Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje.

Minėta austrų bendrovė priklauso panašaus pavadinimo fondui „AMIC Energy Holding“, įkurtam 2013 m. Fondo akcijos priklauso Austrijos piliečiams: 50 proc. – Johannesui Klezlui-Norberui, 40 proc. – Manfredui Kunze‘i, likę 10 proc. – Heinzui Sernetzui. Pirmasis ponas – investicinės teisės specialistas, kiti du užsiėmė investicine bankininkyste tokiose įstaigose, kaip „Société Générale“ ir „Raiffeisen Bank“. Jie yra galutiniai naudos gavėjai, o „AMIC Energy Management“ sandorio baigimo metu darbavosi viso labo vienas darbuotojas – direktorius Günteris Maieris, prieš tai ilgokai dirbęs Austrijos energetikos bendrovėje OMV, turėjusioje įvairių santykių su „Lukoil“: 2007-aisiais „Lukoil“ nesėkmingai bandė nupirkti visą OMV, 2013-aisiais įsigijo OMV alyvos gamyklą.

AMIC stebėtojų tarybos vadovas yra Wolfgangas Ruttenstorferis, buvęs vienas iš OMV vadovų, taip pat kadaise ėjęs Austrijos finansų viceministro pareigas. Bendrovės „AMIC-Ukraine“, perėmusios „Lukoil“ ūkį, generaliniu direktoriumi tam kartui tapo Robertas Nowekas, dirbęs kompanijose „ConocoPhillips“ ir įvairiuose „Lukoil“ padaliniuose Europoje, įskaitant Čekijos tinklą.

Ukraina nenori „Lukoil“

„Lukoil“ degalinių tinklas iki pardavimo AMIC buvo didžiausias Ukrainoje. Prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, verslo aplinka rusiškoms įmonėms tapo mažiau palanki. 2014-aisiais Ukrainos valdžia apkaltino „Lukoil“ antrines įmones Donbaso separatistų finansavimu ir reeksportuojamų bei tranzitu gabenamų naftos produktų pardavimu Ukrainos teritorijoje. „Lukoil“ degalines blokuodavo prieš Rusijos agresiją protestuojantys aktyvistai. „Lukoil“ pripažino, kad 2014-uosius Ukrainoje užbaigė su 85 mln. JAV dolerių nuostoliu. Paskelbta, kad pardavimas Ukrainos teritorijoje sumažėjo 42 proc.

Lietuvos Respublikos prezidentė D.Grybauskaitė: „Būtent „Lukoilo“ pinigais finansuojama Kremliaus karinė agresija Europoje. Tie, kas pasiūlė pataisas, pasirengę finansuoti tankus, kurie gali atsirasti prie mūsų sienų arba jau yra prie mūsų sienų?“

Prie degalinių piketuota ne vien Ukrainoje, bet ir JAV, kur su „Lukoil“ ženklu veikia apie 500 degalinių.

Viešosios nuomonės nuotaikos buvo panašios ir Lietuvoje. 2014-ųjų rugsėjį Prezidentė Dalia Grybauskaitė komentavo įstatymo pataisas, ribojančias baudas už antimonopolinius pažeidimus: „Būtent „Lukoilo“ pinigais finansuojama Kremliaus karinė agresija Europoje. Tie, kas pasiūlė pataisas, pasirengę finansuoti tankus, kurie gali atsirasti prie mūsų sienų arba jau yra prie mūsų sienų?“

Ukrainoje nepatikėta, kad „Lukoil“ realiai pardavė aktyvus. 2016-ųjų sausį Julijos Tymošenko partijai atstovaujančio Aukščiausiosios Rados deputato Ihorio Lucenkos vadovaujami aktyvistai blokavo vieną iš „AMIC-Ukraine“ degalinių, nors ši kartu su kitomis buvo perdažyta, kad neprimintų „Lukoil“: raudonos ir baltos spalvų derinį pakeitė žalia ir balta. Akcijoje dalyvavo ir sukarintos organizacijos „Sič“ nariai – tai jau nuoroda į oligarcho Ihorio Kolomoiskio įtakos sferą.

Šis magnatas turi nemenkų interesų energetikos srityje. 2015-aisiais „Sič“ nariai buvo užgrobę valstybinės įmonės „Ukrnafta“ būstinę. Valstybė turi kontrolinį paketą, o su I.Kolomoiskiu susijusi grupė „Privat“ valdo 42 proc. „Ukrnaftos“ akcijų. „Ukranafta“ šalyje turi apie 400 degalinių. Konfliktas kilo iš „Ukrnaftos“ vadovybės pašalinus I.Kolomoiskio statytinius, tačiau baigėsi šio oligarcho nenaudai – jis atsistatydino iš Dniepropetrovsko gubernatoriaus posto.

Vietininkai lietuviai

Šį kovą, neilgai trukus nuo „AMIC-Ukraine“ degalinės boikoto, naujai perdažytas tinklas sulaukė ir naujų vadovų komandos. Generalinį direktorių R.Noweką, kurio ryšius su „Lukoil“ kai kas pateikė kaip įkaltį, pakeitė Ignas Jurkonis. Pasikeitė lentelės ir su regimai slaviškomis vicedirektorių pavardėmis – naujosios turi būdingas lietuviškas galūnes: Andrius Linovskis, Kęstutis Razgaitis. Trijų vyriausių vadybininkų ryšių nereikia ieškoti su mikroskopu: visi jie dirbo UAB „Lukoil Baltija“.

„AMIC-Ukraine“ prekės ženklas – geltonos, žalios ir raudonos spalvų žiedas. Vadovai tuo įdomūs, kad keičiasi, o prekės ženklo įdomybė – spalvos, kurios daugelio ukrainiečių pasąmonėje asocijuojasi su Ukrainai labai draugiška valstybe. Kitaip nei erzinantis užrašas „Lukoil“, tos spalvos neturėtų atgrasyti, nors degalų žaliava didžiuma atvejų išgauta Rusijoje.

„AMIC-Ukraine“ prekės ženklas – geltonos, žalios ir raudonos spalvų žiedas. Daugelio ukrainiečių pasąmonėje tai asocijuojasi su Ukrainai labai draugiška valstybe. Kitaip nei erzinantis užrašas „Lukoil“, tos spalvos neturėtų atgrasyti, nors degalų žaliava didžiuma atvejų išgauta Rusijoje.

Žaliavų srautų kryptys ne visuomet sutampa su tarptautinės konfrontacijos vektoriais. 2015-aisiais pasikeitus valdžiai Lenkijoje, pasikeitė ir bendrovės „PKN Orlen“ vadovybė. Mažeikių naftos perdirbimo įmonę valdanti lenkų bendrovė 2015-aisiais pasirašė naftos tiekimo sutartis su Rusijos kompanija „Rosneft“. Tad ir Mažeikių įmonę dabar pasiekia daugiau rusiškos naftos, importuojamos per Būtingės terminalą, vieną iš energetinės nepriklausomybės plūdurų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Lenkijos koncernas “PKN Orlen” už Mažeikiuose įsikūrusią naftos perdirbimo gamyklą “Orlen Lietuva” tegalėtų tikėtis apie 1 mlrd. JAV dolerių (2,495 mlrd. litų) – beveik triskart mažiau nei už gamyklą yra sumokėjęs pats (2,8 mlrd. JAV dolerių), vertina įmonių įsigijimo ir susijungimo ekspertai. “Verslo žinios” rašo, kad rinkos siūloma ir “PKN Orlen” pageidaujama kaina gali nesutapti. “Konservatyviai vertinant, “PKN Orlen” turėtų gauti apie 1 mlrd. JAV dolerių. Rytų kapitalo bendrovės, tikėtina, galėtų išspręsti žaliavos tiekimo klausimą ir taip pagerinti finansinius rezultatus, taigi, ir jų pasiryžimas mokėti aukštesnę kainą yra didesnis nei konkurentų iš Vakarų. Viliamės, kad taip ir bus”, – sakė “Finasta Corporate Finance” direktorius Skirmantas Miliauskas.

„Verslo žinios“ rašo:

Lenkijos koncernas „PKN Orlen“ už Mažeikiuose įsikūrusią naftos perdirbimo gamyklą tegalėtų tikėtis apie 1 mlrd. JAV dolerių (2,495 mlrd. Lt) – tai pustrečio karto mažiau nei už gamyklą sumokėjo lenkai (2,624 mlrd. USD), vertina įmonių įsigijimo ir susijungimo ekspertai. Tad rinkos siūloma ir „PKN Orlen“ pageidaujama kaina gali nesutapti.

Lenkijos žiniasklaida yra pranešusi, kad 7–8 kompanijos pareiškė susidomėjimą „PKN Orlen“ valdoma Mažeikių „Orlen Lietuva“ (OL, buvusi „Mažeikių nafta“), kai užklausimai buvo išsiųsti kelioms dešimtims potencialių investuotojų.
„Neatmetame jokio scenarijaus, galime tiek išlaikyti įmonę, tiek ir visą parduoti. Dabar analitikai vertina padėtį, analizuoja investuotojų susidomėjimą, dėl kainos šiuo metu nieko negalėčiau pasakyti“, – pristatydamas III ketv. veiklos rezultatus į VŽ klausimą dėl galimo pardavimo praėjusį penktadienį Varšuvoje atsakė Jacekas Krawiecas, „PKN ORLEN“ valdybos pirmininkas. – Metų pabaigoje gausime ataskaitą apie potencialių investuotojų susidomėjimą ir pasiūlymus, paremtus ekonomine nauda. Kitąmet tikimės rekomendacijų ir daugiau komunikacijos dėl „Orlen Lietuva“.
Skirmantas Miliauskas, „Finasta Corporate Finance“ direktorius, sako: „Konservatyviai vertinant, „PKN Orlen“ turėtų gauti apie 1 mlrd. JAV dolerių. Rytų kapitalo bendrovės, tikėtina, galėtų išspręsti žaliavos tiekimo klausimą ir taip pagerinti finansinius rezultatus, taigi, ir jų pasiryžimas mokėti aukštesnę kainą yra didesnis nei konkurentų iš Vakarų. Viliamės, kad taip ir bus.“ Jis pažymi, kad vertinant galimą OL kainą rinkoje kyla sunkumų dėl to, kad pastaruoju metu įmonės pelningumas buvo labai mažas ir nusileido sektoriaus vidurkiui. Pvz., naftos perdirbimo veiklos EBITDA pelningumas Vidurio Europoje siekia apie 4–5%, o OL – tik iki 2%.
Paulius Nevinskas, „Gild Bankers“ projektų vadovas, skaičiuoja, kad galima kaina, kurią siūlytų naftos perdirbėjos pirkėjai, svyruoja nuo 0,9 mlrd. USD iki 1,1 mlrd. USD. Tikrą vertę, anot jo, nustatyti sunku, kadangi OL dirba nuostolingai jau keletą metų iš eilės.
„Galimi OL pirkėjai turėtų siūlyti mažesnę kainą nei ta, už kurią „PKN Orlen“ galėtų sau leisti Mažeikių įmonę parduoti pagal rinkos santykinius rodiklis. Turint omenyje, kiek lenkai sumokėjo už Mažeikių gamyklą, dabar jiems juo labiau neapsimoka įmonės pardavinėti, – vertina p. Nevinskas. – Kai „PKN Orlen“ nupirko „Mažeikių naftą“, šios veiklos rezultatai, palyginti su dabartiniais, buvo įspūdingi, o nuo to laiko jie tik prastėjo. Be to, naftininkų akcijos rinkoje pirkimo metu irgi buvo vertinamos pagal didesnius santykinius daugiklius.“
Pasak jo, yra didelis skirtumas tarp „PKN Orlen“ ir galimų Rusijos pirkėjų rinkoje kotiruojamos vertės (EV) santykio su jų EBITDA. „Gild Bankers“ atstovas skaičiuoja, kad Rusijos naftos perdirbimo įmonių verčių daugikliai yra žemesni nei „PKN Orlen“, pvz., EV/EBITDA svyruoja apie 5,22 k., o „PKN Orlen“ – siekia 7,4 karto.
„PKN Orlen“ nenorės parduoti pigiau, nei pati įmonė kainuoja rinkoje, o galimi pirkėjai, kad mokėtų daugiau, nei kainuoja jų pačių valdoma įmonė, turėtų matyti kokią nors sinergiją, strateginę perspektyvą, kitą naudą ar interesą, galbūt politinį. Tik tokie dalykai paaiškintų didesnę mokamą kainą, nes kitaip sandoris sunkiai tikėtinas, vertinant iš ekonominės pusės“, – teigia p. Nevinskas.
„Finasta Corporate Finance“ atstovas skaičiuoja, kad vidutiniškai Vidurio ir Rytų Europoje naftos perdirbimo sektoriaus įmonių akcijos rinkoje vertinamos 6,5 EV/EBITDA. Tam tikros nuolaidos OL galėtų būti taikomos dėl naftos tiekimo neužtikrintumo, problematiško naftos eksporto, reikalingų investicijų į įrangos ir infrastruktūros atnaujinimą.
„Pardavimo atveju, manau, vienintelis galimas scenarijus – pardavimas strateginiam investuotojui, nes vargu ar šiandieninėmis rinkos sąlygomis būtų galima rasti laikiną mažumos akcininką, kuris būtų pasiruošęs sumokėti padorią kainą. Be to, įmonės vertę pajėgtų kelti tik didžiausi naftos rinkos dalyviai, kurie galėtų derėtis dėl „Družbos“ naftotiekio atnaujinimo, naftos eksporto infrastruktūros objektų įsigijimo, daryti investicijas ir panašiai“, – teigia p. Miliauskas.
2006 m. pabaigoje „PKN Orlen“ kontrolinį 53,7% „Mažeikių naftos“ akcijų paketą iš „Yukos Interntional UK“ nupirko už 1,49 mlrd. USD, o Lietuvos Vyriausybei už 30,66% akcijų atseikėjo 0,85 mlrd. USD. 2009 m. pavasarį Vyriausybė už 0,28 mlrd. USD perleido ir paskutinį 10% akcijų paketą – iš viso lenkams naftos perdirbimo gamykla atsiėjo 2,62 mlrd. USD.
Jei pasiteisintų prielaida, kad į OL atėjęs naujas savininkas sugebės optimizuoti sąnaudas ir susitarti dėl palankesnių naftos produktų gabenimo tarifų, kurie leistų padidinti EBITDA, tuomet OL nuosavybės vertė siektų apie 0,9–1 mlrd. USD, skaičiavimus grindžia p. Miliauskas. Panaši vertė gaunama ir vertinant gamyklą pagal atstatymo sąnaudas. Anot jo, dabar OL rinkoje galėtų būti vertinama iki 6.000 USD už vieno naftos barelio (bbl) per dieną perdirbimo pajėgumą – apie 200 tūkst. bbl per dieną padauginus iš 6.000 USD gaunami 1,2 mlrd. USD.
„Rusijos ir Lenkijos spaudoje buvo pasirodę įvairių spekuliacijų, kad OL pardavimo kaina galėtų siekti nuo 700 mln. iki kelių milijardų USD, tačiau sunku pasakyti, ar jos yra pagrįstos profesionalia analize, ar tai tik spėlionės. Vertinimas labai priklauso nuo veiklos perspektyvų, o joms įvertinti reikia tiek patikimų įmonės veiklos planų, kurių viešai nėra, tiek išorinių veiksmų įvertinimo (pvz., „Družbos“ naftotiekio atšakos likimas arba produktų realizavimo infrastruktūra), dėl kurių šiandien nėra aiškumo“, – sako Žygintas Mačėnas, „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas.

„Lietuvos rytas“ praneša:

„Mažeikių naftos” užkeikimas tebeveikia. Buvę gamyklos savininkai kažkada buvo priversti bankrutuoti, o dabartiniai jau nustojo vilties tapti didžiausiu naftos koncernu Rytų ir Vidurio Europoje. Didžiausia Lenkijos investicija užsienyje – lyg sprangus kąsnis, kurio neįmanoma atsikratyti. Naftos koncerno „PKN Orlen” finansiniai rezultatai trečiąjį šių metų ketvirtį yra geresni nei pernai.

Tačiau pristatydami finansinius rezultatus koncerno vadovai apie Mažeikius stengėsi užsiminti kuo mažiau. Koncernas per trečiąjį šių metų ketvirtį uždirbo 1,3 mlrd. zlotų (1,126 mlrd. litų) pelno. Tačiau „Orlen Lietuva” 70 mln. litų nuostolis, patirtas vien tik per pastarąjį ketvirtį, lenkus verčia susimąstyti.

„Įsigiję Mažeikių naftos perdirbimo įmonę turėjome tapti didžiausiu naftos koncernu Vidurio ir Rytų Europoje, kuris perdirbtų 30 mln. tonų naftos per metus”, – neslėpė koncerno finansų direktorius Slawomiras Jedrzejczykas. Tačiau investicija Lietuvoje trukdo įgyvendinti planus.

Tokio prekybos benzinu kritimo Lietuvoje nesitikėjo netgi didžiausi rinkos skeptikai.

„Degalai pabrango visose mūsų rinkose, todėl benzino vartojimas krito visur”, – teigė finansų direktorius.

Trečiąjį šių metų ketvirtį Mažeikiuose pagaminto benzino vartojimas Lietuvoje krito 20 proc., palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu. Ar tai reiškia, kad lietuviai šią vasarą automobiliais važinėjo penktadaliu mažiau nei pernai?

„Lietuvoje nėra veiksmingos nelegalios prekybos degalais kontrolės”, – sakė „Orlen Lietuva” vadovas Ireneuszas Fąfara.

Tiesa, Lietuva išsiskiria ir vienu teigiamu rodikliu. Čia trečiąjį šių metų ketvirtį labiausiai – 8 proc. augo dyzelino vartojimas, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu. Lenkijoje ir Vokietijoje dyzelino paklausa augo tik 1–2 proc., o Čekijoje krito net 15 proc.

Kitais metais „PKN Orlen” iššūkių Lietuvoje ne mažės, o daugės. Bevizis režimas su Baltarusija pasienio ir Vilniaus gyventojus vilios pirkti kone perpus pigesnių degalų kaimyninėje valstybėje.

„Tačiau vairuotojai puikiai žino, kad mūsų degalų kokybė yra kur kas geresnė nei baltarusių. Todėl nemanau, kad tai bus masinis reiškinys”, – ramino koncerno finansų vadovas.

Gerokai išaugusi prekyba dyzelinu kitais metais vėl gali smukti dėl padidėsiančio akcizo. Vilkikų vairuotojai greičiausiai suks į Latvijos, Lenkijos degalines.

Be to, koncernui Lietuvoje nerimą kelia į nugarą šnopuojantys importuotojai. Vis daugiau mažmenininkų degalus įsiveža iš kitų šalių. Jų padėtį palengvino valdžios sprendimas leisti laikyti 30 proc. rezervo užsienyje vietoj ankstesnių 10 proc. Nors tokia tvarka galioja visose kaimyninėse valstybėse, lenkai mano, kad tai gali kelti pavojų Lietuvai.

„Laikyti daug savo rezervo užsienyje yra nesaugu, nes jei kiltų panašių neramumų kaip Prancūzijoje, degalų tiekimas būtų sutrikdytas”, – įsitikinęs „PKN Orlen” finansų direktorius S.Jedrzejczykas.

Paskelbs pirkėjus

* Kalbėdami apie galimą Mažeikių įmonės pardavimą koncerno vadovai neigia, kad tai likusi vienintelė išeitis.

* „Scenarijų gali būti įvairių. Tai nereiškia, kad mes žūtbūt siekiame atsikratyti Mažeikių gamyklos”, – tikino koncerno finansų vadovas S.Jedrzejczykas.

* Kitų metų pradžioje pardavimo konsultantas „Nomura” pateiks realiausių investuotojų į Mažeikių įmonę sąrašą.

* „Susidomėjimas gamykla didelis. Galiu pasakyti, kad tarp pretendentų yra ne tik Rusijos investuotojai”, – užsiminė finansų vadovas.

„Kauno diena“ rašo:

„Lenkijos naftos milžinės valdoma Mažeikių bendrovė “Orlen Lietuva” po truputį atgauna jėgas. Trečiasis šių metų ketvirtis bendrovei buvo pelningas. Tačiau to nepakako atsverti visus šiais metais patirtus nuostolius.

Per trečią šių metų ketvirtį bendrovė “Orlen Lietuva” gavo 9 mln. JAV dolerių (22,3 mln. litų) pelno. Tačiau per devynis šių metų mėnesius bendrovė iš viso patyrė 28 mln. JAV dolerių nuostolio (69,4 mln. litų nuostolio). Pernai tuo pat metu Mažeikių naftos perdirbimo gamykla uždirbo 13 mln. JAV dolerių (32,2 mln. litų) grynojo pelno.
Bendrovės pajamos 2010 m. trečią ketvirtį siekė 1,53 mlrd. JAV dolerių (3,8 mlrd. litų), tai yra 25 proc. daugiau nei per tą patį 2009 m. laikotarpį.

Esą daugiausia neigiamos įtakos bendrovės finansiniams rezultatams turėjo mažos naftos perdirbimo maržos, “Ural” ir “Brent” tipo naftos kainų skirtumas ir nepalankios logistikos sąlygos.

“Nors makroekonominė aplinka šių metų trečią ketvirtį pagerėjo, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, palyginti su šių metų antru ketvirčiu, ji smarkiai pablogėjo – rugsėjo mėnesį perdirbimo marža buvo žemiausia nuo metų pradžios”, – sakė “Orlen Lietuvos” generalinis direktorius Ireneuszas Fąfara.

Įmonė trečią ketvirtį perdirbo beveik 2,5 mln. tonų žaliavos – 10 proc. daugiau nei antrą ketvirtį ir tiek pat daugiau nei trečią 2009-ųjų ketvirtį. “Orlen” teigimu, gamybos pajėgumų išnaudojimas, kai nebuvo prastovų ir remonto darbų, trečią ketvirtį, palyginti su antruoju, padidėjo nuo 90 iki 99 proc.

Bendrovė taip pat optimizavo veiklą ir dabar išnaudoja apie 99 proc. savo pajėgumų. Tačiau dėl to 228 žmonės neteko darbo. Vien trečią ketvirtį iš bendrovės “Orlen Lietuva” buvo atleisti 78 asmenys. Fiksuotos įmonės išlaidos ir atlyginimai šiemet trečią ketvirtį buvo 13,3 mln. JAV dolerių (beveik 33 mln. litų) mažesni nei pernai tuo pačiu metu.
“PKN Orlen” valdo 100 proc. Lietuvos įmonės akcijų. Pati “Orlen Lietuvos” šeimininkė trečią ketvirtį irgi dirbo pelningai. Bendrovė pasiekė 1,3 mlrd zlotų (1,1 mlrd. litų) grynąjį pelną ir aukščiausius pardavimo rezultatus nuo 2009 m. pradžios. “PKN Orlen” taip pat sumažino savo skolas 3,8 mlrd. zlotų (3,3 mlrd. litų).“

Išsaugoti Lenkijos didžiausio naftos koncerno “PKN Orlen” investicijas Mažeikiuose yra Lietuvos interesas, teigia paskirtoji šalies ambasadorė Lenkijoje Loreta Zakarevičienė.

“Tikiuosi, kad problemos bus išspręstos. Jeigu gerai žinau, “PKN Orlen” nesvarstytų traukimosi galimybių, jeigu investicija nebūtų nuostolinga ir neštų grąžos. Man atrodo, kad išsaugoti šį projektą tokį, koks jis yra dabar, yra Lietuvos interesas. Kita vertus, “PKN Orlen” pasamdyto konsultanto – japonų “Nomura” – išvados bei rekomendacijos šiek tiek apribos politinių spekuliacijų šia tema srautą ne tik Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir Rusijoje. Man nesinorėtų, kad “PKN Orlen” pasitrauktų iš Mažeikių. Tačiau, iš kitos pusės, nemanau, kad net koncerno pasitraukimas kaip nors neigiamai veiktų dvišalius santykius”, – interviu “Verslo žinioms sakė ambasadorė.

Anot L.Zakarevičienės, visi supranta, kad “PKN Orlen” investicija Mažeikiuose yra geopolitinis projektas.

“Mums buvo labai svarbu, kad lenkai ateitų į Mažeikius, gal net svarbiau nei lenkams. Tačiau Lietuvoje vėliau vyko kažkas nepaprasto. Simboliškai apibrėžiant: pasirašoma sutartis, tuojau pat “Lietuvos geležinkeliai” išardo 19 kilometrų ilgio atšaką į Latviją, kad “Orlen Lietuva” turėtų kuo siauresnes eksporto galimybes, padidina tarifus į Baltarusiją… Taigi Lietuvos politikai sveikina šalies saugumui svarbią investiciją, o įvairios interesų grupės kaišioja pagalius į ratus”, – sakė ambasadorė.

“PKN Orlen” rugpjūčio viduryje pasirinkus Japonijos investicijų banką “Nomura” patarėju “Orlen Lietuvos” likimo klausimais, vėl pasklido kalbos apie galimą Lietuvos naftos perdirbimo komplekso pardavimą.

Neįvardyti Rusijos įmonių atstovai teigia, kad “Orlen Lietuvos kaina gali siekti iki 750 mln. JAV dolerių. Tačiau “PKN Orlen” lyg ir leidžia suprasti, kad sandoris galėtų būti įgyvendintas, jeigu kaina viršytų 2 mlrd. JAV dolerių.

Lenkijos naftos koncernas “PKN Orlen” pasamdė tarptautinį investicijų banką “Nomura”, kuris turės parengti išvadas dėl galimo “Orlen Lietuvos” pardavimo bei surinkti pirminius potencialių pirkėjų pasiūlymus.

“PKN Orlen” gali parduoti dalį arba visas “Orlen Lietuvos akcijas, Lenkijos žiniasklaidai pareiškė “PKN Orlen” vadovas Jacekas Krawiecas (Jacekas Kraviecas), pranešama finansų institucijų “KBC Securities” ir “Raiffeisen” parengtose pirmadienio naujienų apžvalgose.

“KBC Securities” analitikų teigimu, potencialiais “Orlen Lietuvos” pirkėjais galėtų būti tik Rusijos naftos bendrovės, o “PKN Orlen” galimybės susigrąžinti už Lietuvos įmonę sumokėtą 2,3 mlrd. JAV dolerių sumą yra abejotinos.

“PKN Orlen” turi labai nedaug galimybių pasitraukti iš Lietuvos nepatyręs finansinių nuostolių ir be neigiamos įtakos koncerno reputacijai, prognozuoja “KBC Securities” analitikai.

“PKN Orlen” įsigijo “Orlen Lietuvą” (tuometinę “Mažeikių naftą”) iš Rusijos “Jukos” ir Lietuvos Vyriausybės 2006 metais. Sandorį kaip būdą sumažinti regiono energetinę priklausomybę nuo Rusijos parėmė ir Lietuvos, ir Lenkijos vyriausybės.

“Orlen Lietuva” pernai patyrė 68,556 mln. litų grynųjų nuostolių, tuo tarpu 2008 metais įmonė buvo uždirbusi 56,417 mln. litų grynojo pelno. Bendrovės pardavimo pajamos pernai sumažėjo 38,4 proc. iki 10,658 mlrd. litų

“PKN Orlen” yra vienintelis “Orlen Lietuvos” akcininkas.

Susisiekimo viceministras Arūnas Štaras teigia įžvelgiantis vis daugiau ženklų, kad Mažeikių gamyklai “Orlen Lietuva” ieškoma pirkėjų, nors Lenkijos politikai ir įmonę valdantis koncernas “PKN Orlen” atkakliai tai neigia.

“Faktiškai tai galima suprasti kaip tam tikrą spaudimo priemonę: jeigu jūs mums neduodate to, ko norime, parduosime įmonę “Rosneft” ar dar kam nors. Nors, kai paklausi tiesiai, jie sako, kad su niekuo nesidera. Per daug tų ženklų, kad kai kurios Rusijos įmonės yra tikrai suinteresuotos įsigyti jei ne visą įmonę, tai bent ateiti į jos valdymą ir daryti gana ryškią įtaką”, – viceministrą penktadienį cituoja “Kauno diena”.

Dienraštis rašo, kad Lenkijos vyriausybė nutarė, kad jeigu Mažeikių gamykla iki rugsėjo nepagerins savo veiklos rezultatų, gali būti svarstoma galimybė parduoti jos akcijas.

Vienas svarbiausių klausimų yra geležinkelio atšaka į Latviją, kurią 2008-aisiais išmontavo “Lietuvos geležinkeliai”. Taip nedviprasmiškai užsiminta, kad ši atšaka iki vasaros pabaigos turi būti atstatyta ir funkcionali. Lietuvos Vyriausybė pažadėjo šią atšaką atstatyti per 36 mėnesius, tačiau lenkams trejų metų terminas nepriimtinas.

Pasak Lenkijos Iždo ministerijos valstybės sekretoriaus pavaduotojo Mikolajaus Budzanowskio, įmonės rentabilumas priklausys ir nuo Lietuvos sprendimų, susijusių su bendrovės “Klaipėdos nafta” valdymu. Jis teigė nesuprantantis argumentų, kuriais remdamasi Lietuvos Vyriausybė atsisako lenkams parduoti dalį šios įmonės akcijų.

A.Štaras dienraščiui teigė, esą lenkų keliami terminai yra neįmanomi. Geležinkelio atšaką tarp Mažeikių ir Latvijos neva galima sutvarkyti greičiau nei per trejus metus, tačiau tikrai ne per keletą mėnesių. A.Štaras lenkų reikalavimus atvirai pavadino ultimatumu. Anot viceministro, Susisiekimo ministerijos atstovai neseniai buvo susitikę su Mažeikių įmonės vadovybe, esą lenkams paaiškinta, kad iki rugsėjo geležinkelio atšakos į Latviją sutvarkyti neįmanoma.

Pasak dienraščio, neabejojama, kad Rusijos bendrovės yra pagrindinės kandidatės tapti Mažeikių įmonės akcininkėmis. “Rosneft” tikina tokių derybų nevykdanti, tačiau esą stebi viską, kas gali atsirasti rinkoje. “Lukoil” tikino nesidominti Lietuvos įmone.

Lenkijos naftos perdirbimo koncernas “PKN Orlen” balandžio mėnesį nuspręs, ar parduoti “Orlen Lietuva”, pranešė Lenkijos dienraštis “Dziennik Gazeta Prawna”, neatskleisdamas šaltinių.

Pasak dienraščio, “PKN Orlen” sprendimas priklausys nuo derybų su Lietuvos Vyriausybe.

“PKN Orlen” siekia mažesnių transportavimo Lietuvos geležinkeliu tarifų, kurie yra didesni už Europos vidurkį, bei ragina vyriausybę rekonstruoti 2008 metais išardytą 19 kilometrų ilgio vamzdyno dalį, kuri sutrumpintų atstumą iki Latvijos 80 kilometrų.

Bendrovė nereikalauja “ypatingų sąlygų” Lietuvoje, sakė Lenkijos finansų ministro pavaduotojas Mikolajus Budzanowskis. Pasak jo, “PKN Orlen” yra “diskriminuojama” daugelyje sričių ir tai kenkia rezultatams.

Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą valdantis lenkų koncernas “PKN Orlen” šiuo metu vargsta ne tik Lietuvoje, bet ir visose kitose rinkose. Tad mes nesame toks jau didelis lenkų galvos skausmas, o grasinimą parduoti Lietuvos įmonę rusams galima laikyti tiesiog derybų dėl Klaipėdos naftos terminalo taktika.

“Parduosime jus rusams!” – pastarąjį pusmetį tai grasina, tai paneigia tokią galimybę Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą valdantis Lenkijos koncernas “PKN Orlen”. Esą Lietuvoje neįmanoma dirbti pelningai, o viena pagrindinių rentabilumui trukdančių priežasčių – prastos logistikos sąlygos, ypač Klaipėdos uoste veikiančio naftos terminalo priklausomybė Lietuvos valstybei.

Tačiau tos pačios sąlygos netrukdė lenkams iki praėjusių metų Lietuvoje dirbti pelningai – juk 2008-aisiais “Orlen Lietuva” uždirbo pelno, nors pats “PKN Orlen” jau skaičiavo bendrus koncerno nuostolius. Apie dar didesnius nei Lietuvoje pernai patirtus nuostolius paskelbė irgi lenkų valdomas Čekijos koncernas “Unipetrol”.

Pats “PKN Orlen” 2009-uosius vadina pačiais sunkiausiais per visą koncerno istoriją metais – neva dėl kilusių naftos kainų, menkos perdirbimo maržos ir mažėjusios naftos produktų paklausos, t.y. aplinkybių, nepalankių visai tarptautinei naftos perdirbimo rinkai, o ne kokių nors išskirtinai Lietuvai būdingų naftos perdirbimo verslo trukdžių.

“Veido” kalbinti ekspertai įsitikinę, kad Mažeikių naftos perdirbimo gamykla – tikrai ne pats blogiausias Lenkijos koncerno “PKN Orlen” padalinys, o didžiulių skolų turintys lenkai dabar rikiuoja parduoti su tiesioginiu naftos verslu nesusijusias savo įmones.

“Nepaisant užsukto “Draugystės” naftotiekio, gaisrų ir kitų nesklandumų, gamyklą Mažeikiuose vis dar galima laikyti gana neblogu “PKN Orlen” aktyvu. Tai tikrai nėra ta įmonė, kurios turėtų skubėti atsisakyti naftos perdirbimo verslą plėtojantis koncernas”, – mano grupės “Finasta” finansų analitikas Tadas Povilauskas.

Investicijų konsultantas Igoris Chalupecas, vadovavęs “PKN Orlen” tuo metu, kai koncernas įsigijo gamyklą Mažeikiuose, tvirtina, kad jau kelerius metus planuojama atsisakyti su pagrindine koncerno veikla nesusijusių įmonių, tokių kaip mobiliojo ryšio bendrovė “Polkomtel” ar chemijos įmonė “Anwil”. “Netikiu, kad “PKN Orlen” taktika būtų parduoti savo strateginį turtą, koks neabejotinai yra gamykla Mažeikiuose”, – dėsto pašnekovas.

I.Chalupeco nuomone, vienintelis logiškas žingsnis būtų dalies lietuviškos gamyklos akcijų pardavimas partneriui, turinčiam nuosavų naftos išteklių. “Mes irgi turėjome tokių minčių, bet kazachų koncernas “KazMunaiGaz” iš derybų pasitraukė, o rusų ir britų TNK-BP negavo Kremliaus leidimo”, – prisimena buvęs derybininkas. Jis vis dar įsitikinęs, kad lietuviškos naftos perdirbimo įmonės įsigijimas – labai sėkmingas “PKN Orlen” žingsnis, kuriuo buvo sustiprintos koncerno pozicijos Vidurio Europos regione.Strategijų konsultantas Aleksandras Abišala pastebi, kad skolų slegiamas “PKN Orlen” iš rinkos patiria spaudimą parduoti kai kuriuos savo aktyvus, tarp jų ir įmonę Lietuvoje. “Tačiau tai, kad Klaipėdos naftos terminalas priklauso Lietuvos Vyriausybei, tikrai nėra svarbiausia “Orlen Lietuva” nuostolių priežastis. Juk šiuo metu sunkiai sekasi ir kitoms lenkų koncerno gamykloms”, – pastebi jis.

Nepaisant sudėtingos makroekonominės padėties, Lenkijos koncernui “PKN Orlen” 2009-aisiais pavyko dirbti pelningai. Septynias naftos perdirbimo įmones Lenkijoje, Čekijoje ir Lietuvoje valdantis koncernas nustebino rinką vasario pabaigoje, paskelbęs, kad nepaprastai sunkius pernykščius metus baigė su šiek tiek didesniu nei milijardas litų pelnu. Per 2008-uosius “PKN Orlen” buvo patyręs daugiau nei 0,5 mlrd. Lt nuostolį.

Tačiau koncerno įsiskolinimas rinkos analitikams vis dar kelia nerimą – tarptautinė “Fitch” reitingų agentūra pernai metų pabaigoje grasino pabloginti lenkų koncerno vertinimus, teko raminti ir kreditus išdavusius bankus. Įsiskolinimus koncernas per praėjusius metus sumažino maždaug 2 mlrd. Lt ir jie dabar siekia beveik 10 mlrd. Lt. Prognozuojama, kad artimiausiu metu savo skolas “PKN Orlen” mažins parduodama dalį savo sukauptų naftos atsargų.

“Orlen Lietuva” grupės rezultatai
Metai    Pelnas / Nuostolis, mln. Lt
2005 m.    929
2006 m.    192
2007 m.    99
2008 m.    55
2009 m.     –87