ES šalių vadovai praėjusio penktadienio naktį sutarė dėl fiskalinės drausmės griežtinimo euro zonoje ir dar keliose euro neturinčiose šalyse, įskaitant Lietuvą, bei numatė baudas už naujųjų taisyklių pažeidimus.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, kurių tandemas pastarosiomis savaitėmis vadinamas tiesiog “Merkozy”, privertė kitas euro zonos nares bei dar šešias euro neturinčias ES valstybes pritarti kur kas griežtesnėms fiskalinės politikos taisyklėms ir net automatiškai taikomoms baudoms už jų nesilaikymą.
Taigi, 17 euro zonos šalių, taip pat Baltijos ir beveik visas Šiaurės regionas bei galbūt Čekija ir Švedija (jos dar neapsisprendė ir atsakymą pateiks po parlamentinių svarstymų) pagal naująjį susitarimą, kurį ketinama pasirašyti iki kitų metų kovo mėnesio, privalės mokėti baudas už per didelį biudžeto deficitą, šiose šalyse bus skaičiuojamas vienodo dydžio pelno mokestis ir taikomi tokie pat finansinių transakcijų įkainiai, o už ateityje šioms šalims suteiktą finansinę paramą jokios atsakomybės negalės būti verčiami prisiimti privatūs investuotojai, kaip nutiko Graikijos atveju.

Koją pakišo britai

Tokios taisyklės pagal “Merkozy” planą turėjo įsigalioti visose 27 Europos Sąjungos šalyse ir iki pat praėjusio penktadienio išnaktų Europai taisykles diktuojanti porelė tuo neabejojo. Tačiau naujosioms prievolėms ir baudoms griežtai pasipriešino kelios euro neturinčios valstybės, ypač – Didžioji Britanija.
„Mes labiau norėtume sutarčių reformos tarp 27 narių. Tačiau tai buvo neįmanoma dėl mūsų draugų britų pozicijos. Dėl to bus pasirašytas tarpvalstybinis susitarimas tarp 17 šalių, kuris bus atviras kitiems“, – akmenį į Didžiosios Britanijos daržą praėjusią savaitę sviedė N.Sarkozy.
Tačiau Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas iki paskutinės minutės atlaikė “Merkozy” spaudimą ir liko prie savo pozicijos. Beje, jis nebuvo nusiteikęs prieš absoliučiai visus “Merkozy” sumanymus, o nepritarė tik tam, kad visoje ES būtų suvienodintos finansinių paslaugų teikimo taisyklės. Tačiau ir šio vieno punkto pakako, kad bendra ir visoms ES šalims galiojanti sutartis nebūtų patvirtinta, o naujosios taisyklės būtų taikomos tik “išrinktųjų” kuopelei. Tiesa, Didžiosios Britanijos premjeras mano, kad derėtų vartoti ne žodį “išrinktieji”, o kaip tik terminą “pasmerktieji”. Tačiau daugelio analitikų vertinimu, pasmerktaisiais tapo kaip tik tie, kurie atmetė naująsias taisykles.

Gimsta dviejų greičių Europa

Nors D.Cameronas norėjo “kaip geriau”, analitikų vertinimu, šį kartą jam nepavyko net “kaip visada”. Baimindamasis, kad naujosios fiskalinės taisyklės galėtų pakenkti Didžiosios Britanijos ekonomikai, jis prašovė pro šalį, nes susipyko su įtakingąja A.Merkel ir N.Sarkozy porele. O tai – dar didesnė žala Didžiosios Britanijos ekonominiams interesams.
„Šiuo metu Vokietija neabejotinai yra Europos lyderė, Prancūzija tapo Vokietijos parankine, o Didžioji Britanija dar niekada nebuvo tokia neįtakinga“, – teigia Europos reformų centro vadovas Charlesas Grantas. Jo nuomone, kitų ES šalių suartėjimas, už borto paliekant Didžiąją Britaniją, pakenks jos ekonomikai kur kas labiau nei būtų pakenkusios griežtesnės fiskalinės taisyklės.
„D.Cameronui leista suprasti, kad Europai nė motais jo žodžiai. Prancūzija ir Vokietija aiškiai pabrėžė, kad jie gali daryti ką tik nori ir visiškai nesvarbu – patinka tai britams ar ne“, – situaciją vertina Didžiosios Britanijos Notingemo universiteto politikos mokslų profesorius Stevenas Fieldingas. Be to, pasak analitikų, kitose šalyse įsigaliosiančios griežtos fiskalinės taisyklės sumažins britiškų prekių konkurencingumą.
Tas pats pasakytina ir apie kitas sutarties nepatvirtinusias šalis, pavyzdžiui, Vengriją. Analitikų vertinimu, iš esmės tai ir yra taip vadinamos “dviejų greičių” Europos sukūrimas, ir šiuo atveju naują sutartį priimsiančios valstybės judės kur kas didesniu greičiu nei likusios. “Euro neturinčios ir sutarčiai nepritariančios valstybės baiminasi galimos izoliacijos, nes jos savotiškai iškrenta iš žaidimo”, – aiškina S.Fieldingas.
Na, o kaip naujosios taisyklės paveiks jas patvirtinusių šalių ekonomiką?
Bent jau A.Merkel neabejoja, jog tai – vienintelis įmanomas būdas išsigelbėti iš skolų krizės. Pirmiausia tai esą padidins investuotojų pasitikėjimą, kurio stygius lėmė investuotojų traukimąsi ir grynųjų pinigų srautų tirpsmą euro zonoje.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Tai – gresiantis Vokietijos ir Prancūzijos diktatas. Mat šios dvi supervalstybės taps tiesioginiais kitų sutartį pasirašiusių valstybių, įskaitant ir Lietuvą, prievaizdais.

“Merkozy” planas:

Valstybėms, kurių biudžeto deficitas viršija 3 proc., bus automatiškai taikomos baudos
Euro zonos valstybių gelbėjimo fondo “lubos” negalės viršyti 500 mlrd. eurų
Privatūs investuotojai negalės būti verčiami prisiimti rizikos dėl valstybių skolų
Valstybėse bus nustatytas vienodo dydžio pelno mokestis
Bus taikomi vienodi finansinių transakcijų įkainiai

Investuotojai iš krizės apimtos euro zonos traukasi lyg iš skęstančio laivo, o šių šalių politikai nebeišlenda iš posėdžių salių ieškodami nebeegzistuojančio būdo išgelbėti eurą. Tad Vokietija ir kitos šalys jau pradeda skaičiuoti, kiek joms kainuos euro žlugimas.

Euro obligacijos? Atrodo, lyg Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy net nežinotų tokio termino. Dar yra naujasis Italijos premjeras Mario Monti. Klausi jo, ką manąs apie euro obligacijas, bet ir šis tik pečiais gūžteli – leidžia suprasti, esą niekada nėra apie tokias girdėjęs. Pagaliau – puikioji oratorė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ši ponia terminą puikiai žino, bet irgi nė už ką jo nevartoja, nors euro obligacijos greičiausiai yra vienintelė likusi priemonė išgelbėti eurą.
Tad įsivaizduokite šią trijulę pietaujančią prie vieno stalo ir kalbančią apie euro likimą, bet apsimetančią, kad nė vienas nežino stebuklingojo burtažodžio.
Maždaug taip ir atrodė praėjusią savaitę vykęs trijų galingųjų euro zonos valstybių lyderių susitikimas Strasbūre, kuris labiausiai priminė euro pakasynas ir ne vieną analitiką privertė susimąstyti, kad iš tiesų bendroji euro zonos valiuta jau yra žlugusi, tik garsiai apie tai vis dar neprabylama. Štai kodėl ir priemonių jai išgelbėti – tokių kaip euro obligacijos – supervalstybių lyderiams nebėra prasmės net svarstyti.
Štai pietus kaip įprasta sutrukdžiusiems žurnalistams A.Merkel į klausimą apie euro obligacijų išleidimą tam, kad euro zonos skolos būtų gelbėjamos centralizuotai, šluostydamasi lūpas servetėle burbtelėjo tik tai, kad savo nuomonės (o ji anksčiau buvo vienareikšmiškai skeptiška) nepakeitė. Šmaikštuolis N.Sarkozy, prieš atsakydamas į tą patį klausimą, kaip įprasta puolė pasakoti anekdotų (šį kartą, beje, apie hipochondrikus) ir nukreipęs dėmesį nuo klausimo esmės pareiškė, jog “bus rastas bendras sutarimas”.
Kad į taiką ir harmoniją euro zonoje nė nepanašu, patvirtino ir M.Monti, nuleidęs klausimą apie euro obligacijas negirdomis ir vietoj šio termino panaudojęs kitą – “stabilumo obligacijos”.
Taigi euro zonos lyderiai prie pietų stalo praėjusią savaitę elgėsi tarsi trys tos pačios ligoninės gydytojai, skirtingai įsivaizduojantys mirtino ligonio gaivinimą ir tik dėl ligoninės reputacijos nepuolantys draskyti vienas kitam akių.
“Akivaizdu, kad euro zonoje tvyro didžiulė įtampa. Tačiau skirtingas vizijas turintys euro zonos lyderiai sugeba tvardytis, ir atrodo, jog visi jie supranta, kad pyktis nebėra prasmės – euro dienos suskaičiuotos”, – skelbia Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel”. Šio vieno įtakingiausių Vokietijos leidinių analitikai pripažįsta, kad visi ženklai liudija apie jau įvykusią faktinę euro mirtį ir jos išvengti galima tik per stebuklą, kuris tebėra Vokietijos rankose.

Vokietija – viena prieš visus

Vienintelė išeitis eurui ir euro zonos valstybėms – išleisti jau minėtas ir visų nekenčiamas euro obligacijas, kitaip tariant, leisti Europos centriniam bankui (ECB) sumokėti už vyriausybių skolas, nes jis ne tik turi pakankamai lėšų, bet ir esant reikalui gali prispausdinti daugiau kupiūrų.
Bet su tuo nieku gyvu nesutinka Vokietija. Ji aiškina, kad ECB – nepriklausoma institucija, kurios negalima versti gelbėti vyriausybių prieš jos pačios valią.
Šiuo atveju A.Merkel primena tą vienišą karį, stovintį plyname kovos lauke, ir jei kol kas pietauti su ja vis dar sėda ir N.Sarkozy, ir N.Monti, tai greitai Vokietijos kanclerė užkandžiaus viena.
Buvęs Prancūzijos prezidento Francois Mitterrand’o patarėjas Jacques Attali dabartinę Vokietijos poziciją prilygina net Antrajam pasauliniam karui. “Po dviejų pasaulinių karų Europą savižudybei ir vėl pasmerkia toji pati Vokietija”, – dramatiškai kalba politikas, kurio nuomone, jei Vokietija nepakeis nuomonės, Europos laukia visiška katastrofa. Juk akivaizdu, kad jokios kitos priemonės iki šiol nepadėjo, nors euro zona su krize kovoja jau daugiau nei metus.
“Pirmasis Graikijos gelbėjimo planas pasirodė per menkas, tad šaliai buvo suteikta pakartotinė parama, kurios irgi nepakako. Vėliau buvo padidintas Europos stabilumo fondas, bet ir jis iki šiol pilnai nefunkcionuoja, o vietoj to Italijos ir Ispanijos obligacijas supirkinėja ECB. Euro zonos situacija – beviltiška”, – teigia J.Attali.

Pirmieji ėmė rengtis verslininkai

Vis dėlto Vokietija nusileisti neketina, tad gali būti, kad jau pirmą kitų metų ketvirtį euro nebeliks. Na, o pirmieji euro žlugimo šaukliai yra ne prabilti bijantys ir panikos kelti nenorintys politikai, o 17-oje krizės purtomų euro zonos valstybių veikiančios tarptautinės kompanijos, kurių vadovai ima rengtis pačiam blogiausiam scenarijui. Automobilių gamintojai, energetikos kompanijos, vartojimo prekių ir kitos tarptautinės bendrovės mėgina sumažinti riziką, nukreipdamos lėšų rezervus į saugias investicijas ir atidžiai kontroliuodamos nebūtinas išlaidas. Štai Vokietijos inžinerijos milžinė “Siemens” įsteigė net savo banką, kad galėtų laikyti indėlius saugiu laikomame Europos centriniame banke.
“Pradėjome svarstyti, kaip galėtų atrodyti žlugimas. Jei šalys pradėtų trauktis iš euro zonos, susidurtume su masine devalvacija, kuri labai pabrangintų importuojamas prekes”, – dėsto ir investicinės kompanijos “Diageo Europe” prezidentas Andrew Morganas.
Kitas kompanijų rūpestis – išsiaiškinti, kaip euro žlugimas atsilieptų tarptautiniams komerciniams susitarimams ir paskolų sutartims. “Vis dar sunku galvoti apie tai, kas sunkiai įsivaizduojama, juolab numatyti konkrečias detales, tačiau bet kuris racionalus žaidėjas turi apsvarstyti tokią galimybę”, – sako Jeanas Pisani-Ferry, Briuselyje įsikūrusio ekonominės ir politinės analizės Bruegelio instituto vadovas.
Štai dėl ko tą galimybę kompanijos taip įnirtingai svarsto. Kai kurie Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje dirbantys tarptautinių kompanijų vadovai sako jau turį parengtus planus, kaip veikti smarkių finansinių ir ekonominių sukrėtimų atveju.

Laukia visuotinis bankrotas?

Nors garsiai nekalba, bet euro žlugimui rengtis pradeda ir vyriausybės. Deja, joms tai kur kas liūdnesnė perspektyva nei lanksčioms įmonėms. Bet ir tuo atveju pabrėžiama, esą pigiau bus eurą išbraukti iš egzistuojančių valiutų sąrašo, nei dirbtinai palaikyti jo gyvybę.
“Pasekmės Europai ir visam pasauliui bus dramatiškos. Valstybės bankrutuos, iš naujo reikės gelbėti griūvančius bankus, o ekonomiką apims metų metus besitęsianti recesija”, – niūrią ateitį prognozuoja “Der Spiegel” analitikai. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad tai – geriausia,  gal ir vienintelė, išeitis.
Pavyzdžiui, Vokietijoje skaičiuojama, kas būtų, jei šalis grįžtų prie markės, ir kas – jei toliau cirkuliuotų eurai. Šalies Finansų ministerija mano, kad naujai įvestos Vokietijos markės vertė būtų net 25 proc. didesnė už dabartinę euro vertę, o tai – tikra katastrofa nuo eksporto priklausomai Vokietijai. Iš viso šalies nuostoliai per trumpą laiką pasiektų nuo 250 mlrd. iki 340 mlrd. eurų, arba 10–14 proc. Vokietijos BVP.
Tačiau pasilikus prie euro žala valstybei būtų dar didesnė, nes tektų itin brangiai skolintis (procentai gali išaugti iki dviženklių skaičių) tam, kad būtų administruojama valstybės skola.
Beje, manoma, kad tikroji euro mirtis prasidės pirmą 2012 m. ketvirtį, kai labiausiai skolų kamuojamos euro zonos valstybės turės, bet nebegalės sugraibyti sunkiai įsivaizduojamų sumų skoloms padengti. Vien Italijai teks refinansuoti 110 mlrd. eurų senų skolų, kurių terminas sueina kitų metų pradžioje.
O pinigų, žinoma, niekas neskolins. Apie kokius nors naujus rinkos investuotojus galima pamiršti – jų neįtikins net ką tik pasikeitusi valdžia Italijoje, Graikijoje ar Ispanijoje.
Net patyrę bankininkai, kurie viešai skelbia raminančias naujienas, privačiuose pokalbiuose pripažįsta, kad euras tuoj tuoj žlugs. “Be to, iš euro zonos traukiasi ne tik bankininkai, bet ir draudimo kompanijos, pensijų fondai ir net privatūs investiciniai fondai. Visi jie baiminasi visuotinio bankroto”, – pabrėžia “Morgan Stanley” ekonomistas Joachimas Felsas.
Beje, “Deutsche Bank” vadovas Josefas Ackermannas teigia, kad euras numarino pats save tą dieną, kai buvo nuspręsta nurašyti Graikijos skolas. “Yra nemažai Azijos ir Amerikos kompanijų, kurios mąsto paprastai: jei euro zonoje įprasta nurašyti nemokios valstybės skolas, kas gali garantuoti, kad ir kiti įsipareigojimai privatiems investuotojams nebus nubraukti”, – niūrią ir gėdingą euro pabaigą apibendrina bankininkas.

Libijos lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) režimas sutiko su Afrikos Sąjungos (AS) pasiūlytu taikos planu, kuriuo siekiama užbaigti dabartinį konfliktą, sekmadienį Tripolyje pareiškė Pietų Afrikos Respublikos (PAR) prezidentas Jacobas Zuma (Džeikobas Zuma).

“Brolio lyderio delegacija sutiko su mūsų pristatytomis gairėmis”, – sakė J.Zuma trumpame pareiškime žurnalistams, kurį perskaitė M.Kadhafi Bab Azizijos rezidencijoje.

Pasiūlyto taikos plano detalės bus išdėstytos atskirame komunikate, pridūrė PAR prezidentas, tačiau nenurodė, kad jis bus paskelbtas.

“Tame komunikate taip pat raginsime NATO nutraukti bombardavimą, kad būtų suteikta galimybė taikai”, – sakė J.Zuma.

Pasak PAR vadovo, dėl kitų savo įsipareigojimų sekmadienį vakare jis turės išvykti iš Libijos, tačiau kiti AS delegacijos nariai naktį praleis Tripolyje, o kitą dieną keliaus į rytuose esantį Bengazio miestą, kurį kontroliuoja sukilėliai.

Čia jie opozicijos lyderiams pristatys AS taikos planą, kuriame, be kita ko, numatyta nedelsiant skelbti ugnies nutraukimą.

Iki šiol sukilimo lyderiai griežtai atsisakė pritarti bet kokiam paliaubų susitarimui, kuriame būtų numatyta galimybė likti valdžioje M.Kadhafi ar kuriam nors iš jo sūnų.

Be J.Zumos, AS delegacijoje taip pat yra Malio vadovas Amadou Toumani Toure (Amadus Tumanis Turė), Mauritanijos lyderis Mohamedas Ouldas Abdel Azizas (Mohamedas Uldas Abdel Azizas) ir Kongo prezidentas Denis Sassou Nguesso (Denis Sasu Ngesas), taip pat Ugandos užsienio reikalų ministras Henry Oryemas Okello (Henris Orjemas Okelas), kuris atstovauja prezidentui Yoweri Museveni (Joveriui Museveniui).

Kiek anksčiau sekmadienį AS tarpininkai kartu su M.Kadhafi pozavo bendrai nuotraukai prie jo beduiniškos palapinės sostinėje esančiame prezidento Bab Azizijos komplekse.

Šeštadienį per susitikimą Mauritanijos sostinėje Nuakšote tarpininkai patvirtino savo misijos Libijoje tikslus: skubus karo veiksmų nutraukimas, humanitarinės pagalbos pristatymas bei dialogo tarp režimo ir sukilėlių pradžia.

F.Frattini interviu, kurį sekmadienį skelbia laikraštis “La Repubblica”, sakė, kad Italija bandys įtikinti Vokietiją sutikti su šiuo planu ir pateikti jį per Londono susitikimą aukšto rango grupei dėl Libijos įsteigti.

“Turime planą ir pažiūrėsime, ar jis gali būti paverstas Italijos ir Vokietijos pasiūlymu, galbūt- bendrame dokumente, kuris gali būti pateiktas antradienį”, – sakė jis.

Pasak ministro, plane numatytas ugnies nutraukimas, kurį stebėtų Jungtinės Tautos (JT), ir “nuolatinis humanitarinis koridorius” pagalbai teikti, kurio jau bando siekti Turkija.

Italija prašytų aktyvaus Arabų Lygos ir Afrikos Sąjungos (AS) dalyvavimo, pirmiausia – dialogo su Libijos opozicija. Arabų šalys dalyvaus antradienio susitikime.

F.Frattini sakė, jog “neįsivaizduojama”, kad koks nors sprendinys numatytų M.Kadhafi išlikimą valdžioje, ir pridūrė, kad AS ir net Libijos režimo nariai bando įtikinti M.Kadhafi pasitraukti.

Didžioji Britanija ir Prancūzija spaudė imtis karinių veiksmų Libijoje, Vokietija tam priešinosi, o Italija, regis, liko sprendimų priėmimo nuošalyje, nors jos bazės yra naudojamos dabartinėje operacijoje.

“Šiomis sunkiomis dienomis Europa galbūt prarado kai kurias dalis. Nenorime prarasti Vokietijos ir dėl evoliucijos ugnies nutraukimo link bus lengviau pamatyti jos grįžimą”, – sakė F.Frattini.

Sekmadienį NATO ambasadoriai susitikime aptars planus dėl Aljanso mandato išplėtimo, kad būtų galima visiškai perimti vadovavimą karinėms operacijoms, įskaitant sausumoje esančių taikinių atakavimą.

NATO pareigūnai sakė, kad jei visos 28 narės sutiks išplėsti Aljanso vaidmenį, tai užtikrintų jam “politinę operatyvinių sprendimų kontrolę”.

Portugalijos vyriausybės vadovas Jose Socratesas (Žozė Sokratišas) atsistatydino Europos Sąjungos (ES) viršūnių susitikimo dėl euro zonos skolų krizės išvakarėse, kai parlamentas atmetė jo naują griežtų taupymo priemonių planą.

Šis premjero žingsnis didina tikimybę, kad Portugalija bus priversta pasekti Graikijos bei Airijos pavyzdžiu ir prašyti tarptautinės finansinės pagalbos.

Visos penkios opozicinės partijos per trečiadienio balsavimą pasisakė prieš socialistų kabineto parengtą jau ketvirtą per vienerius metus išlaidų mažinimo planą, kuriuo siekiama apsisaugoti nuo būtinybės prašyti daugelio milijardų eurų finansinės pagalbos.

Politinė drama Portugalijoje gali sužlugdyti ketvirtadienį Briuselyje prasidedantį dviejų dienų ES viršūnių susitikimą, kuriame tikimasi galutinai susitarti dėl Bendrijos atsako į metus trunkančią euro zonos skolų krizę.

“Opozicija atėmė iš vyriausybės sąlygas vadovauti. Dėl šios priežasties aš įteikiau prezidentui savo atsistatydinimo pareiškimą”, – sakė J.Socratesas po 20 minučių trukusio susitikimo su valstybės vadovu Anibalu Cavaco Silva (Anibalu Kavaku Silva).

“Ši krizė turės labai sunkių padarinių kalbant apie institucijų ir finansų rinkų pasitikėjimą Portugalija”, – pabrėžė jis.

Dėl pastarųjų įvykių taip pat didės skolinimosi kaina Portugalijos vyriausybei, kuri su nerimu laukia birželio 15 dienos, kai baigiasi terminas išpirkti jos obligacijas, kurių vertė 9 mlrd. eurų. Tai taip pat didina tikimybę, kad Lisabona prašys tarptautinės pagalbos.

Euro kursas JAV dolerio atžvilgiu trečiadienį smarkiai krito, rinkoms nerimaujant, kad įvykiai Portugalijoje gali sutrukdyti ES vadovams susitarti dėl ryžtingo euro zonos skolų problemų sprendimo.

“Pavojinga finansinė situacija Portugalijoje reiškia, kad politinė krizė kilo pačiu nepalankiausiu laiku”, – sakė Kathleen Brooks (Ketlin Bruks) iš Forex.com.

“Portugalija atsidurs dar arčiau būtinybės prašyti pagalbos, nors buvo visai šalia galimybės jos išvengti. Nors finansinė parama Portugalijai pati savaime neišgąsdins rinkų, ji gali sužlugdyti ES viršūnių susitikimą”, – sakė finansų analitikė.

Liuksemburgo vyriausybės vadovas Jeanas-Claude`as Junckeris (Žanas Klodas Junkeris), vadovaujantis euro zonos valstybių finansų ministrus vienijančiai Eurogrupei, sakė, kad tik Portugalija gali priimti sprendimą prašyti finansinės pagalbos. Tačiau, pasak jo, jei Lisabona kreipsis su tokiu prašymu, pagalba bus suteikta “griežtomis sąlygomis”.

Šie J.-C.Junckerio žodžiai veikiausia reiškia, kad mainais už bet kokią finansinę paramą iš Lisabonos būtų pareikalauta imtis griežtų taupymo priemonių.

Vyriausybė tvirtino, kad naujas diržų veržimosi planas “garantuotų”, jog Portugalijos valstybės biudžeto deficitas iki 2013 metų būtų sumažintas iki žemesnio nei 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) lygio.

2009-aisiais Portugalijos biudžeto deficitas buvo rekordinis ir siekė 9,3 proc. BVP. Didesnius biudžeto deficitus euro zonoje turėjo tik Airija, Graikija ir Ispanija.

Pagrindinė opozicinė centro dešiniųjų Socialdemokratų partija (PSD) leido priimti ankstesnius tris vyriausybės taupymo priemonių planus nedalyvaudavo parlamento balsavime. Tačiau šį kartą socialdemokratai atmetė pasiūlytas priemones, tvirtindami, kad nuo jų skaudžiai nukentės labiausiai pažeidžiamos visuomenės grupės.

PSD lyderis Pedro Passosas Coelho (Pedru Pasosas Koelju) pareiškė, kad dabar pirmalaikiai rinkimai tapo “neišvengiami” ir jus būtina surengti, kad nauja vyriausybė susigrąžintų rinkų pasitikėjimą.

J.Socratesas premjeru tapo 2005-aisiais, o po ketverių metų jo vadovaujami socialistai buvo perrinkti antrai kadencijai, tačiau neteko daugumos parlamente. Dabar 230 vietų parlamente socialistai turi tik 97 deputatų paramą.

Premjeras įspėjo, kad atsistatydins, jei parlamentas neparems jo vyriausybės parengtos naujos taupymo programos, ir sieks būti perrinktas, jei šaliai teks rengti pirmalaikius rinkimus.

A.Cavaco Silva penktadienį rengia susitikimą su politinių partijų atstovais. Iki šio susitikimo vyriausybė išsaugo visus savo įgaliojimus, nurodė prezidentūra.

Prezidentas gali pasiūlyti savo atstovus parlamente turinčioms partijoms suformuoti koalicinę vyriausybę arba paprašyti Socialistų partijos pasiūlytą naują kandidatą į premjero postą.

Vis dėlto labiausiai tikėtinu scenarijumi laikomas parlamento paleidimas ir pirmalaikiai rinkimai.

Prezidentui paskelbus pirmalaikius rinkimus, jie galės būti surengti ne anksčiau kaip po 55 dienų. Laikotarpiu iki rinkimų toliau dirbs socialistų vyriausybė, tačiau jos įgaliojimai bus mažesni.

Ūkio ministerija uždarė specialųjį tinklalapį “skatinimoplanas.lt” ir paskelbė, kad 2009 bei 2010 metams parengtas ekonomikos skatinimo planas baigtas, tačiau jame numatytos ir neįgyvendintos priemonės bus tęsiamos.

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas tvirtina, kad iš ekonomikos skatinimo plano verslas daug nesitikėjo, kadangi buvo akivaizdu, jog planas sudarytas tik iš Europos Sąjungos (ES) paramos, pirmadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

“Visa parama buvo nukreipta stipresnėms, stabiliai veikiančioms įmonėms, kurios galėjo užsitikrinti bendrą bankų finansavimą. Tačiau su finansiniais sunkumais susidūręs verslas, ypač dirbantis vidaus rinkoje, buvo paliktas vienas”, – sakė D.Arlauskas.

Anot jo, būtų pasiekta daugiau ir išvengta kai kurių neigiamų pokyčių, jei drauge su eksportu būtų skatintas ir vidaus paslaugų sektorius bei vidinis vartojimas.

Ūkio ministras Dainius Kreivys žadėjo iki 2011 metų ekonomikos skatinimo plano priemonėmis įlieti į šalies ekonomiką daugiau kaip 5 mlrd. litų, tačiau plano ataskaitoje skaičiuojama, kad per tuos dvejus metus verslą pasiekė apie 3 mlrd. litų lėšų, o atėmus garantijas ir mokestinius kreditus – vos apie 2 mlrd. litų.

Nepatvirtinta, ar kaip buvo žadėta, pavyko išsaugoti per 100 tūkst. darbo vietų, ar verslo našta, kaip buvo planuota, sumažėjo 30 procentų.