Socialistinę ekonomiką Lietuvoje pakeitė rinkos ekonomika, tačiau kai kuriose žmonėms svarbiose srityse pagrindinis vaidmuo vis dar paliktas centriniam valdžios planavimui, o ne pačių žmonių norams ir pasirinkimui.

Viena tokių sričių – sveikatos apsauga, kurioje egzistuoja ligonių kasų nustatomos kvotos, kiek kokių gydymo paslaugų bus finansuota, reguliuojamos vaistų kainos. Kita sritis – aukštasis mokslas. Kaip tik dabar Seime svarstomos Mokslo ir studijų įstatymo pataisos žada, kad valdžios vaidmuo būsimiems studentams renkantis aukštąją mokyklą bus dar labiau sustiprintas. Bet apie viską iš eilės.
Iki 2009 m. reformos iš esmės visa aukštojo mokslo sistema veikė centrinio planavimo principu. Mokesčių mokėtojų lėšos buvo skiriamos tiesiogiai tik valstybinėms aukštosioms mokykloms, o studentas, norėdamas gauti visiškai ar iš dalies valstybės finansuojamą vietą, turėjo rinktis vieną iš jų. Įvedusi studentų krepšelį, švietimo reforma suteikė studentams daugiau galimybių rinktis, nes leido studento krepšelį „nusinešti“ į tą aukštąją mokyklą (įskaitant ir privačią), kuri, jo manymu, gali geriausiai patenkinti jo mokslo poreikius.
Tačiau net ir po reformos centrinio planavimo elementų liko. Kiekvienais metais švietimo ir mokslo ministro įsakymu yra nustatomas ne tik valstybės finansuojamų studijų vietų skaičius, bet ir tai, kiek vietų bus finansuojama kiekvienoje studijų kryptyje. Tai reiškia, kad valstybė „užsako“, kiek kokių sričių specialistų turi būti parengta kasmet. Pavyzdžiui, 2012 m. valstybė planuoja finansuoti 1103 humanitarinių, 1411 socialinių mokslų, 1295 fizinių mokslų universitetinių studijų studentus.
Tik prakalbus apie pačių studentų teisę rinktis, ką ir kur jiems studijuoti, tuoj pasigirsta argumentų, esą studentai pradės mokytis visai ne to, ko reikia „visuomenei“. Sakoma, kad jaunuoliai stos tik į tas studijų kryptis, kurios yra populiariausios, madingiausios, kurios žada didesnes pajamas ateityje ir pan. Kitaip tariant, arba valstybės planavimas, arba jokio planavimo ir chaosas. Ar šie argumentai turi rimto pagrindo?
Sprendimai kur kas geriau pasveriami, kai sprendimo priėmėjas tiesiogiai patiria savo sprendimų teigiamas ir neigiamas pasekmes. O tikint valdžios planavimu ir paskirstymu iš studijų pasirinkimo sprendimų pašalinami būtent tie, kuriems studijos labiausiai ir rūpi, – patys studentai ir jų tėvai. Kas pirmiausia ir labiausiai patiria prasto studijų ar profesijos pasirinkimo pasekmes? Ar studentas, kuris nusivilia savo pajamų lygiu arba iš viso negali rasti darbo, ar biurokratas, kuris gal net ir nežino, kiek studentų liko bedarbiais įgyvendinus jo sugalvotą profesijų finansavimo planą? Norėtųsi, kad klausimas būtų retorinis. Tačiau yra kitaip.
Čia kyla ir politinės atsakomybės klausimas. Kas atsakys už tai, jei studijų finansavimo planas neatitiks rinkos poreikių po penkerių ar dešimties metų? Atsakymas – ne plano kūrėjai, o mokesčių mokėtojai, kurie pirmą kartą sumokės už neperspektyvias studijas, antrą kartą – remdami darbo neturinčius žmones, mokėdami už jų perkvalifikavimą, pašalpas.
Galima išgirsti argumentų, kad nors studentas ir labiau suinteresuotas teisingai pasirinkti, valdžios institucija turi daugiau informacijos, pagal kurią gali spręsti, kiek ir kokių profesijų specialistų reikės ateityje. Nobelio premijos laureatas Friedrichas Hayekas nagrinėdamas planavimo temą rašė, kad tai nėra ginčas, ar planavimas visuomenėje apskritai reikalingas: „Tai ginčas apie tai, ar planavimas turi būti vykdomas centralizuotai, vieno valdymo organo visai ekonominei sistemai, ar jis turi būti paliktas daugeliui atskirų individų. <…> Kuri iš šių sistemų efektyvesnė, priklauso nuo klausimo, kurioje iš jų galima tikėtis geresnio turimų žinių panaudojimo.“
Yra pagrindo teigti, kad valstybinės institucijos gali turėti daugiau apibendrintos mokslinio ar statistinio pobūdžio informacijos apie praeitį: kiek kokių profesijų yra bedarbių, kokios studijų kryptys populiariausios, kokios verslo šakos tuo metu klesti. Tačiau nėra jokio pagrindo tikėti, kad valstybės institucijos gali geriau nuspėti ateitį ir su ja susijusius neišvengiamus pokyčius, kurie turės didelę įtaką pasirinktos profesijos sėkmei ar nesėkmei. Valdžios institucijos neturi jokios informacijos apie tai, kas tinka konkrečiam studentui. Tik patys savo ateitimi suinteresuoti jaunuoliai gali geriausiai nuspręsti, kurios profesijos bus perspektyvios ateityje, kokios jų būdo savybės, įgūdžiai leis jiems būti geriausiais vienos ar kitos srities specialistais, tik jie patys gali greičiau reaguoti į rinkos signalus ir pokyčius.
Vien tai, kad yra sukurta valstybės institucija, atsakinga už planavimą, dar nereiškia, jog planavimo procesas bus taiklesnis. Taip, klaidų ir netinkamų sprendimų padaro ir žmonės. Tačiau visų sprendimų suteikimas valdžios institucijai yra užprogramavimas klaidoms nuolat ir neišvengiamai rastis.
Balandžio 12 d. Seime bus svarstomos Mokslo ir studijų įstatymo pataisos, kuriomis norima dar labiau didinti valstybės ir mažinti paties studento vaidmenį pasirenkant studijas. Pagal šias pataisas valstybė ne tik suplanuos (kaip darė iki šiol), kiek kokių krypčių specialistų studijų ji finansuos, bet dar ir neleis studijų krepšelio panaudoti privačiose mokymo įstaigose, išskyrus tuomet, „jeigu tam tikri specialistai negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose“. Jau dvejus metus nuo švietimo reformos pradžios studentai turėjo galimybę panaudoti gautą krepšelį tose privačiose aukštosiose mokyklose, kurios, jų vertinimu, geriau patenkina jų poreikius.
Planuojami pakeitimai bus žingsnis atgal valstybės centrinio planavimo link. Valdžios centrinis planas apriboja ne tik studentų pasirinkimą, ką studijuoti, bet ir tai, kokioje švietimo įstaigoje studijuoti. Valdžia tokiu atveju ne tik nustatytų reikiamų specialistų skaičių, bet ir apribotų jų galimybę rinktis tarp skirtingų universitetų siūlomų studijų programų. Tai būtų naudinga valstybinėms švietimo įstaigoms, tačiau žalinga pagrindiniams švietimo sistemos dalyviams – studentams.
Politikoje dažnai stebina milžiniškas atotrūkis tarp to, kaip mažai žmonės pasitiki daugeliu politikų bei valstybės institucijų, ir to, kokius svarbius žmonių gyvenimą lemiančius sprendimus joms perduoda. Švietimo politika yra labai geras to pavyzdys. Studentams belieka palinkėti, kad siūlymai mažinti jų galimybes rinktis tėra mažumos nuomonė ir kad jie bus atmesti.

Seime bus svarstomos Mokslo ir studijų įstatymo pataisos, kuriomis norima dar labiau didinti valstybės ir mažinti paties studento vaidmenį pasirenkant studijas.

v

Lietuvos finansų ekspertai prognozuoja, kad naujoji krizės banga šįsyk suduos skaudų smūgį kitam verslo sektoriui nei prieš kelerius metus. Nukentėti pirmiausia turėtų smulkios ir vidutinės pramonės srities kompanijos, neefektyviai valdančios savo finansus.

„Bendrovių bankrotų skaičius gali pasiekti 2009 – ųjų metų lygų, kuomet iš konkurencinės kovos pasitraukė net 1848 verslo organizacijos“, – įsitikinęs išorinio finansų valdymo paslaugas teikiantis FINDEP.LT finansų patarėjas Žydrūnas Zdanavičius.

Jo įsitikinimu, antroji krizė nuo pirmosios gerokai skirsis. 2007 – ųjų pabaigoje prasidėjusi ekonominė suirutė verslininkus užklupo nepasirengusius. Daugiausiai per pastaruosius metus bankrutavo statybinių ir prekybos įmonių.

„Šįsyk finansinių sunkumų turės pramonininkai“, – neabejojo finansų patarėjas.

Vokietijoje atlikus 142 krizinėje situacijoje atsidūrusių įmonių analizė parodė, jog 68 proc. jų problemos ištiko dėl kapitalo trūkumo, 60 proc. dėl vadybininkų kompetencijos trūkumo. 42 proc. bendrovių ties bankroto riba atsidūrė dėl nepakankamo rinkos vertinimo ir neefektyvios finansų planavimo bei kontrolės sistemos.

2011 metais, UAB “MVP sprendimai” užsakymu, Lietuvoje atlikus 120 smulkių ir vidutinių įmonių apklausą paaiškėjo, jog šiuo metu finansus planuoja tik 14 procentų apklaustų įmonių.

„Didžiąją bankrutuojančių įmonių dalį sudaro bendrovės iš statybos ir prekybos sektoriaus, tačiau pastarojo meto tendencijos rodo, kad su sunkiomis finansinėmis problemomis susiduria ir gamybinės įmonės“, – kalbėjo UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugos“ bankroto administratorius Kęstutis Stankus.

Anot jo, praktika rodo, kad bankrotai dažniau vyksta tose įmonėse, kuriose labai silpna vidinės kontrolės sistema ir neatliekama finansinė analizė. Be abejo, K. Stankaus pastebėjimu, dažna problema ir vadovų kompetencijos stoka.

„Iš ne vieno įmonės direktoriaus teko girdėti, jog jų organizacijoje krizės nėra, nes sąskaitoje yra pinigų… Bet juk tai nieko neįrodo! Tik finansinė analizė gali atsakyti į klausimą – pelningai kompanija dirba ar balansuoja ant bankroto ribos“, – perspėjo Ž. Zdanavičius.

Finansų patarėjo teigimu, išanalizavę įmonės situaciją ekspertai gali numatyti jos veiklą artimiausius kelis metus ar mėnesius.

„Matydamas, kad nevykdomas planas, direktorius gali imtis skubių sprendimų. Finansinė analizė nustato ir investicijų tikslingumą, pelningiausias veiklos kryptis, nuostolių ir išlaidų mažinimo būdus“, – paaiškino Ž. Zdanavičius.

Įprastai planavimą įmonėje atlieka Finansų direktorius. Tik mažesnės bendrovės išlaikyti brangaus etato neišgali, todėl darbą patiki buhalteriams, kurių tiesioginio darbo specifika nesusijusi su finansų planavimu.

„Vis daugiau įmonių supranta, jog tiek buhalterius, tiek finansų direktorius galima pasamdyti ir, nepatiriant per didelių išlaidų, išspręsti ekonomines problemas arba užkirsti joms kelią“, – sakė finansų patarėjas.

"Veido" archyvas

“Naują sezoną pradedame išryškindami pagrindinį vertybinį prioritetą – sąžiningumą, taigi palaikysime sąžiningą partnerystę bei įvairiomis priemonėmis užtikrinsime, kad su mūsų kompanija keliaujantys poilsiautojai gautų tik tikslią ir teisingą informaciją, taip pat kokybišką paslaugą už sąžiningą kainą”, – kalbėjo TEZ TOUR Lietuvoje vadovas Aleksandras Sukovas.

Naujojo sezono kelionėms TEZ TOUR netaikys degalų mokesčio. Ketinama didinti išvykstančiųjų srautus, verslo rentabilumą, stiprinti pozicijas rinkoje, didinti poilsio krypčių skaičių, plėsti ir tobulinti prekybos atstovų tinklą ir didelį dėmesį skirti esamiems partneriams – net apie 20 proc. pelno bus skirta agentūrų mokymams.

Išankstinių pardavimų metu suteikiama papildomų nuolaidų, privilegijų ir, be abejo, yra didesnis pasirinkimas iš gausios viešbučių pasiūlos. Iki liepos 29 dienos bus siūloma pati žemiausia žiemos sezono kelionės kaina bei kiti išankstinių pardavimų privalumai. Dažniausia tai ir lemia keliautojų susidomėjimą bei išankstinių pardavimų populiarumą.

Populiariausios žiemos išvykos – slidinėjimo ir šilto, saulėto klimato kryptimis. Pastarajai daugiausiai renkamasi Egiptą – Hurgados ir Šarm El Šeicho kurortus, taip pat Tenerifės salą Ispanijoje. Egzotinių kraštų mėgėjai keliauja į Tailandą, o slidinėjimo fanai renkasi Austriją.

Šilto klimato šalys žiemos periodu labai vilioja lietuvius, o iš kailio besinerianti Egipto turizmo rinka žada dar daugiau nuolaidų, kuriomis verta pasinaudoti. Vis daugiau žmonių renkasi ir aktyvias atostogas kalnuose: tiek slidinėjimo inventoriaus, tiek kelionės paketo kaina vasarą yra gerokai mažesnė.

Planuojantiems ir perkantiems kelionę anksčiau garantuojamas nemokamas kelionės sąlygų keitimas, bagažo pakavimas oro uoste, suteikiama nuolaida būsto apsaugos sistemai įsirengti. Pradinę įmoką sudaro tik 10 proc. kelionės kainos. TEZ TOUR žiemos sezono keliones pradeda nuo spalio mėnesio, o į Tailandą – nuo gruodžio. Į Egipto kurortus skraidinti ketinama net penkis kartus per savaitę, o į Austriją ir Tenerifę – vieną kartą.