Gaivų sekmadienio vakarą Latvijos pajūryje, Salacgryvoje, dešimttūkstantinėje minioje, sugužėjusioje iš trijų Baltijos šalių, spraudėsi ir į šeštąją ar septintąją dešimtį įžengę ilgaplaukiai vyrai, ir jau nepriklausomybės laikais užaugę jaunuoliai, kurie apie tris dienas trukusio festivalio „Positivus“ kulminaciją Robertą Plantą pirmąkart sužinojo gal iš tėvų ir senelių pasakojimų ar jų sunkiai sovietmečiu įsigytų traškančių vinilinių plokštelių.
Dovaidas PABIRŽIS
Pasidabinęs ryškiaspalviais rytietiškais marškiniais, aptemtomis juodomis kelnėmis, į sceną įžengė Robertas Plantas, buvęs roko milžinų „Led Zeppelin“ vokalistas. „Malonu čia sugrįžti antrą kartą“, – prisiminė vokalistas, Rygoje jau koncertavęs prieš 12 metų. Suskambėjo pirmieji „Led Zeppelin“ kūrinio „Trampled Under Foot“, parašyto dar 1975-aisiais, akordai, ir netrukus nekilo jokių abejonių – 66-erių R.Plantas vis dar geriausios formos.
Rytietiški „Led Zeppelin“ akordai
Unikalios galios balsas, pakili nuotaika, švytintys, liūto karčius primenantys plaukai, kiekvieną akimirką spinduliuojantis laisvės ir rokenrolo seksualumas – atlikėjas žino, kaip įtikinti klausytoją, nesvarbu, ar jam šešiolika, ar šešiasdešimt.
Pastaruosius metus JAV praleidęs dainininkas į gimtąją Angliją sugrįžo įrašyti pernai išleisto savo albumo „Lullaby and… The Ceaseless Roar“. Beveik po dešimtmečio pertraukos jame sugulė ir naujai parašyti R.Planto kūriniai. Kaip pats sako, išleisti albumą – tai tarsi užauginti labai gražų šunį: spėji prie jo prisirišti, vienas kitą supranti ir tuomet atiduoti jį kam nors kitam, nebūdamas tikras, ar šis žmogus tinkamai jį prižiūrės. Lieka tik to tikėtis.
Vokalistas keliauja po pasaulį su savo nauju kolektyvu „Sensational Space Shifters“, pristatydamas naujausią savo muziką, kurioje klasikinis bliuzo ir rokenrolo skambesys susipina su įvairių pasaulio kraštų – Vakarų Afrikos, Artimųjų Rytų, Azijos liaudies muzikos motyvais. Grupėje groja ir keliaujantis muzikantas iš Gambijos Juldehas Camara, muziką atliekantis vienastygiu Vakarų Afrikos smuiku „ritti“, ir garsus elektroninės muzikos kūrėjas Billy Fulleris. Tokia marga kompanija suteikia R. Planto aranžuotėms netikėtų posūkių.
Priešingai nei daugelis jo kartos atlikėjų, kurie šiandien iš paskutiniųjų mėgina susirinkti honorarus už praeityje garsius hitus, R.Plantas „Led Zeppelin“ palikimą panardina į jį įtraukusio Rytų pasaulio muzikos sąskambius. Kaip reta roko žvaigždė, jis perdirba savo kompozicijas ir pristato jas žiūrovams naujas ir atjaunėjusias. Taip klasikinės dainos „Black Dog“ ar „Dazed and Confused“ labiau primena keliones po Atlaso kalnus Maroke nei Anglijos darbininkų priemiesčius.
„Nuo pat 1966 metų aš retai kartoju save bet kokioje kompanijoje. Tiesiog dainuoti ir linksminti kiekvieną yra kvailas užsiėmimas. Svarbiausias asmuo, kurį turiu patenkinti, esu aš pats. Ir jei neteksiu stimulo tai daryti, bus pabaiga. Nieko nėra nuobodžiau nei būti muzikantu ir gyventi viską kartojant iš naujo“, – viename interviu yra sakęs R.Plantas.
„Led Zeppelin“ balsas
1968-ųjų rugsėjį R.Plantas, gitaristas Jimmy Page’as ir likę „Led Zeppelin“ nariai pirmą kartą užlipo ant scenos netoli Kopenhagos esančio nedidelio Danijos miesto klube. Pasirodymas buvo numatytas kaip buvusios J.Page’o grupės „The Yardbirds“ turo dalis. Per kelias būsimas savaites „Led Zeppelin“ (tuo metu vadinosi „The New Yardbirds“) Skandinavijoje ėmėsi įrašinėti savo debiutinį albumą. Šis buvo susuktas per 9 dienas.
Šiandien visame pasaulyje parduota per 10 mln. šio albumo kopijų, o bendras „Led Zeppelin“ kūrybos tiražas siekia 300 milijonų. Dabar sunku patikėti, tačiau kritikai pirmuosius grupės žingsnius vertino išskirtinai neigiamai. Kaip dažnai nutinka tokiais atvejais, bėgant metams nuomonės visiškai pasikeitė, o 2003-iaisiais autoritetingo muzikos žurnalo „Rolling Stone“ sąraše „500 geriausių visų laikų albumų“ jam skirta 29-oji vieta.
„Užaugau pilkoje šeštojo dešimtmečio Anglijoje. Buvome išsunkti karo, daugybė miestų buvo nuniokoti ir apgriauti. Mes ten gyvenome, buvome kūdikių bumo karta, neturėjome raudonų ledinukų, chrominių lipdukų, neturėjome ir Elvio. Todėl tapome nuožmūs, atėjome besispardantys ir besispjaudantys, tai buvo reakcija į mūsų šalies pilkumą ir išeikvojimą. Vokietija atkūrė savo ekonomiką greičiau nei Didžioji Britanija, nors juk mes turėjome tapti laimėtojais. Tai buvo sunki pamoka, bet iš to mes išaugome dideli“, – žurnalui „Vice“ pasakojo R.Plantas.
Žinia apie „Led Zeppelin“ sklido akimirksniu, o muzikantai savo gerbėjams atsidėkojo kasmet išleisdami po vis puikesnį įrašą, kiekvienas jų šiandien linksniuojamas kaip geriausia roko klasika.
1969-aisiais pasirodė „Led Zeppelin II“ su kūriniais „Whole Lotta Love“, „Ramble On“ ar „Thank You“. Dar po metų – „Led Zeppelin III“, kuriame grupė pirmą kartą pasitelkė akustinius instrumentus, įrašė keltų folkloro įkvėptus kūrinius ir taip išplėtė savo klausytojų ratą. 1971-aisiais išleido „Led Zeppelin IV“, kuris laikomas sėkmingiausiu kolektyvo darbu, o visos aštuonios dainos, tarp kurių yra „Stairway to Heaven“, „Black Dog“, „Going to California“, – roko muzikos kanonu.
„Led Zeppelin“ balsas R.Plantas, būdamas vos 23 metų, jau buvo sukūręs daugiau hitų nei daugumai muzikantų pavyksta per visą gyvenimą. Ir šiandien kiekvienas pradedantysis gitaros mokinys nuo Japonijos iki Pietų Amerikos bent kartą pamėgina sugroti „Stairway to Heaven“ akordus, o pirmuosius žingsnius žengiantis vokalistas – išspausti jos natas.
Kaip sako pats dainininkas, jis šiandien nesivaržo su dvidešimtmečiu R.Plantu, nors to laikotarpio „Led Zeppelin“ kūryba kone kasmet išleidžiama iš naujo, atnaujinama, perleidžiama skirtingais formatais.
„Nežinau, kur jis šiuo metu yra ir man tai nerūpi. Tiesiog kuriu savo muziką. Išmokau tiek daug nuo to laiko, kai vartai pagaliau buvo atidaryti ir buvau išleistas lauk. Aštuntojo dešimtmečio uragane buvau tarsi grupės išcentrinė jėga. „Led Zeppelin“ ir mūsų muzika vystėsi taip greitai ir mes buvome tarsi palikti nepažymėtoje teritorijoje, niekam nežinomoje vietoje, kalbant apie grupės dydį ir sėkmę. Viskas tiesiog pakilo į tokį aukštį, kuriame niekas iki tol nėra buvęs. Nebuvo jokios realios infrastruktūros ar terapijos, kuri galėtų tai suvaldyti. Ir tai judėjo taip greitai, kad net negalėjai suprasti, kaip tai tiesiogiai paveikė tave“, – prisimena vokalistas.
Svaiginamą „Led Zeppelin“ karjerą sustabdė viena po kitos grupę sukrėtusios tragedijos. 1977 m. birželį nuo skrandžio infekcijos mirė penkiametis R.Planto sūnus. Atlikėjas, norėdamas daugiau laiko praleisti su šeima, tuomet nutraukė visus suplanuotus grupės koncertus ir jau tuomet svarstė apie kolektyvo pabaigą, tačiau nuo šio sprendimo dainininką atkalbėjo gitaristas J.Page’as.
Vokalistui grįžus, „Led Zeppelin“ dar įrašė eksperimentinį albumą „In Through The Out Door“, o po jo pasirodymo surengė grandiozinį koncertą festivalyje „Knebworth“, kurį aplankė per 100 tūkst. žiūrovų. Tačiau po metų, per koncertinį turą Šiaurės Amerikoje, mirė grupės būgnininkas Johnas Bonhamas. Po šios netekties „Led Zeppelin“ nusprendė neieškoti naujo muzikanto ir nutraukė savo veiklą.
Atgal prie ištakų
Regis, pasiekęs viską, kas įmanoma, R.Plantas rimtai svarstė galimybę galutinai palikti muzikos pasaulį ir ketino tapti mokytoju. Vis dėlto vėliau apsigalvojo ir pradėjo iki šiol besitęsiančią sėkmingą savo solo karjerą, per kurią išleido bent dešimt itin skirtingų albumų: bendradarbiavo su buvusiu „Led Zeppelin“ gitaristu J.Page’u, bliuzo dainininke Alison Krauss, subūrė keletą skirtingų kolektyvų. Atlikėjas du kartus viešėjo ir Lietuvoje – 2005-aisiais koncertavo Vilniuje, o 2011 m. su grupe „Band of Joy“ pasirodė Trakuose.
2007-ųjų gruodį įvyko tai, apie ką muzikos mylėtojai svajojo bent keletą dešimtmečių – vienam koncertui Londone pirmą kartą nuo 1980-ųjų atsikūrė „Led Zeppelin“. Koncertas, surengtas muzikos prodiuserio Ahmeto Erteguno atminimui, buvo įrašytas į Guinnesso rekordų knygą kaip didžiausio susidomėjimo sulaukęs muzikos renginys istorijoje. 20 milijonų žmonių užsiregistravo internete, tikėdamiesi galimybės įsigyti vieną iš 20 tūkst. bilietų, o laimingieji buvo atrinkti burtų keliu.
Po tokio išskirtinio dėmesio iki šiol netyla kalbos apie galimą legendinės grupės veiklos tąsą. Šią idėją aktyviai palaiko ir J.Page’as. Bet R.Plantas, regis, turi kitokių planų. Vietoj visų labiausiai laukiamų hitų, šiandien atlikėjas renkasi JAV bliuzo pionierių dainas, vietoj stadionų – jaukesnes erdves, vietoj griežto roko skambesio – pasaulio tautų muzikos motyvus. Būtent tai skatina atlikėją toliau kurti.
„Kūrybingumo šulinys nėra visada toks pats, jis nuolat kinta, nes aš išgirstu daug skirtingų dalykų. Girdžiu dainuojančią moterį ir smuiku grojantį vyrą Atlaso kalnuose Maroke, kažkas šalia muša būgnelį. Čia gyvenančių berberų muzika ypač liūdna, bet jie geba su ja žaisti. Tai yra tai, ką noriu daryti ir su savo gyvenimo muzika. Chronologija čia niekuo dėta, laikas ir amžius man nieko nereiškia. Žinau tik tiek, kad turiu išsaugoti gerą kompaniją, išlaikyti savo gyvenimą gyvybingą, nes kitaip pateksi į tą patį seną laivą, plaukiantį pirmyn ir atgal iš tavo praeities į krantą“, – pasakoja dainininkas, pats išmokęs arabų ir prancūzų kalbas ir jau apkeliavęs kone visą pasaulį.
R.Plantas ne kartą pabrėžė, kad šiuolaikinis rokas prarado tai, kas anksčiau buvo šios muzikos pagrindas – santykį su liaudies muzika, bliuzu, amerikietišku folkloru, senąja anglų muzika. Būtent tai dabar elegantiškai atgimsta atlikėjo kūryboje.
Kai Salacgryvoje legendinis „Led Zeppelin“ balsas pasakojo apie savo jaunystę ir Misisipės bliuzo atlikėją Bukką White’ą, primygtinai siūlydamas jį išklausyti, atrodė, kad susirinkusi publika šių jo istorijų galėtų klausytis visą vėsią naktį. Kalbėjo žmogus, be kurio indėlio nebūtų įsivaizduojama šiuolaikinė muzika. Nuaidėjus paskutiniams kūrinio „Rock and Roll“ garsams, žiūrovų veiduose spindėjo nuostaba – galimybė išvysti šią gyvą muzikos legendą pasitaiko nedažnai.
Loading ...