BFL/A.Koroliovo nuotr.

Vis dažniau Lietuvos plaukikams sėkmingai pasirodant pasaulyje, norinčiųjų save išbandyti šioje sporto šakoje tik daugėja. Ypač vaikų, kurie plaukimą renkasi ne tik kaip aktyvų laisvalaikį, bet ir norėdami tapti profesionaliais sportininkais. Tuo tikslu mūsų šalyje gerinamas ir šių paslaugų prieinamumas.

Kaune „Girstučio“ baseine veiklą vykdantis plaukimo klubas „Olympia“ nuo kitų metų pradžios padės ne tik profesionaliems sportininkams pasiruošti tarptautinėms varžyboms, bet visapusiškai bus ugdomi ir pradedantieji plaukikai, norintys siekti sportinių aukštumų.

Tad čia nuo ateinančių metų pradžios bus formuojamos gabių vaikų sportinės grupės, rengiamos varžybos, ieškoma naujų talentų profesionaliajam sportui.

„Matome didžiulį susidomėjimą plaukimo sportu, kurį lemia svarbūs Lietuvos sportininkų pasiekimai. Tad jaučiame pareigą prisidėti prie šios sporto šakos populiarinimo Lietuvoje ir norime remtis geriausiais užsienio šalių pavyzdžiais, kur sėkmingai veikia klubinė plaukimo sistema. Tai Olandija, Didžioji Britanija, JAV, Belgija. Mūsų vizija – prisidėti prie profesionalių plaukikų ugdymo, kurie ateityje atstovautų Lietuvą profesionalų varžybose“, – sakė plaukimo klubo direktorius Andrius Survila.

Šiuo metu „Olympia“ plaukimo klube dirba 14 trenerių, savo plaukimo įgūdžius tobulina 800 vaikų. Yra sudarytos 46 vaikų plaukimo, 3 – suaugusiųjų plaukimo grupės, o 4 – vaikų, besimokančių plaukti kartu su tėvais, grupės.

Daugiausia dėmesio žadama sutelkti į mokyklinio amžiaus vaikams skirtų sportinių programų sudarymą, rengiamas atrankines varžybas. Be to, pirmosios varžybos „Girstučio“ baseine besitreniruojantiems mokyklinio amžiaus vaikams bus surengtos dar šį gruodį. Profesionalų pagalbos sulauks ir kitų amžiaus grupių plaukimo entuziastai, norintys ne tik reguliariai sportuoti, bet ir tobulintis, dalyvauti mėgėjų, veteranų varžybose.

Siekiant visapusiškai ugdyti plaukimo entuziaztus, ateinančiais metais bus rengiami ir edukaciniai užsiėmimai ne tik sveikos gyvensenos, mitybos, bet ir sporto psichologijos bei motyvacijos temomis. Vyks ir susitikimai su profesionaliais sportininkais, iš kurių klubo nariai galės pasisemti įkvėpimo sportuoti bei siekti užsibrėžtų rezultatų.

„Ieškosime galimybių padėti ir talentingiems plaukikams, kurių finansinė padėtis yra sudėtinga. Šiuo tikslu norime pasitelkti partnerius, kurie remtų geriausiais duomenimis pasižyminčių vaikų galimybes tobulinti plaukimo gebėjimus“, – tvirtina A. Survila.

Daug dėmesio bus skiriama ir socialiniams projektams, kuriais į šią sporto šaką tikimasi pritraukti talentingus žmones. Vienas iš jų – Lietuvos Plaukimo Federacijos inicijuotas projektas „Mokėk plaukti ir saugiai elgtis vandenyje“, kurios ambasadorė yra Lietuvos plaukikė Rūta Meilutytė, kuriame aktyviai dalyvauja šis plaukimo klubas. Jį įgyvendinant, kartu su klubo treneriais plaukti mokosi 1131 antros klasės moksleivis iš 23 Kauno miesto ir rajono mokyklų, kurie mokomi pradinių plaukimo įgūdžių, saugaus elgesio vandenyje bei prie jo.

BFL

Su tokiu laimikiu iš Izraelio, kuriame vyko Europos plaukimo 25 m baseine čempionatas, grįžo 7 mūsų plaukikai. 4 iš 8 rekordų pagerino ir prie penktojo svariai prisidėjo 26 metų Giedrius Titenis.

Kai kuriems rekordams gyvuoti buvo lemta trumpai. Per atranką beveik puse sekundės pagerintas 50 m krūtine Lietuvos rekordas išbuvo 9 valandas, nes Europos čempionato finale jį vėl pagerino pats G.Titenis (iki 26,38 sek.), užimdamas 5 vietą ir 0,03 sek. atsilikdamas nuo bronzinio prizininko. Dukart plačių G.Titenio mostų neatlaikė jam pačiam priklausęs 100 m krūtine šalies rekordas: iš pradžių plaukikas jį pagerino 0,95 sek., o finale dar patobulino 0,06 sek. – iki 57,02 sek., atplaukė trečias ir, kaip prisipažino, pats sau netikėtai pirmąkart per karjerą iškovojo medalį varžydamasis 25 m baseine. Džiaugdamasis rekordais, Lietuvos plaukimo rinktinės vyr. treneris Žilvinas Ovsiukas atkreipė dėmesį į vieną jų: „Kai kurie krito po labai ilgo laiko. Mindaugo Sadausko pagerintas 100 m laisvuoju stiliumi rekordas išsilaikė nuo 1994 m. ir priklausė Raimundui Mažuoliui.“

Savo paties 200 m nugara šalies rekordą pagerino 20-metis Danas Rapšys: jis nuotolį įveikė per 1 min. 51,03 sek. ir liko per grybšnį (0,28 sek.) nuo bronzos medalio – ketvirtas. Rekordų lietumi pratrūkusio čempionato finalinį akordą pateikė šalies rekordą pagerinusi vyrų kombinuotos estafetės 4×50 m rinktinė (D.Rapšys, G.Titenis, Deividas Margevičius ir M.Sadauskas), finale nuotolį įveikusi per 1 min. 33,93 sek. ir likusi šešta. Pasak Ž.Ovsiuko, rekordai ypač džiugina žinant, kad šioms pirmenybėms specialiai nebuvo rengtasi. „Mes ten vykome kovoti, atidirbti ir pajusti varžybų stresą, tai buvo vienas iš pasirengimo Rio de Žaneirui etapų. Pamatėme, kad sparčiai tobulėja Andrius Šidlauskas, pagaliau M.Sadauskas žengė ilgai lauktą žingsnį į priekį. Merginų niekada neatsisakome, bet buvo nuspręsta netrikdyti pasirengimo tiems, kurie treniruojasi JAV, nes skrydžiai išmuša iš ritmo. Šis sprendimas buvo geras – panašiu metu vykusiame JAV plaukimo čempionate du šalies rekordus pagerino Ugnė Mažutaitytė“, – kodėl į Izraelį vyko išskirtinai vyriška kompanija, paaiškino Ž.Ovsiukas. Kaip žinoma, dėl rankos traumos į Izraelį buvo priversta nevykti Rūta Meilutytė.

Ar su pagerintais šalies rekordais, bet be G.Titenio medalio šis čempionatas būtų toks pat sėkmingas? „Medalis – kaip saldainis“, – šypteli Ž.Ovsiukas

Kol turėjome vieną kitą stiprų plaukiką, tyliau krimtomės dėl mūsų šalyje prastos baseinų padėties. Ar dabar garsiai reiškiamą norą bent kiekviename didesniame mieste turėti po šiltą ir šiuolaikišką baseiną lėmė didėjantis plaukimo populiarumas?

Inga Necelienė

Plaukimo treneriai ir specialistai abejoja, ar jau keleri metai Lietuvoje juntamas šios sporto šakos bumas prisidės prie jos atgimimo. „Nenorėčiau, kad plaukimas Lietuvoje atsidurtų, pavyzdžiui, krepšinio vietoje, juk krepšininkai kenčia nuo populiarumo, todėl tokie pat vargšai būtų ir plaukikai“, – netikėtai sako 1980 m. Maskvos olimpinė plaukimo čempionė ir rekordininkė Lina Kačiušytė.

Gyvybės ir mirties klausimas

L.Kačiušytė dabartinę lankytojų apgultį baseinuose vadina veikiau sujudimu ir tikina, kad tam įtakos turėjo ir kitaip pradėję mąstyti tėvai. „Viena vertus, baseinas yra būdas užimti vaiką. Aišku, tai ir sveikata – jau po metų ar dvejų plaukiojimo baseine matyti visai kitoks fizinis vaiko išsivystymas. Bet pats svarbiausias dalykas yra kitas: juk tai gyvybės ir mirties klausimas, nes šitiek mūsų vaikų nuskęsta dėl to, kad nemoka plaukti. Ir mokantiesiems vandenyje visko nutinka, o ką jau kalbėti apie to nemokančius. Sarmata dvidešimt pirmame amžiuje nemokėti plaukti“, – rėžia plaukikė.

Apie nemokančius plaukti vaikus ir suaugusiuosius pirmiausia ir reikėtų galvoti sprendžiant baseinų klausimus, nes statistika verčia suklusti. Higienos instituto Sveikatos statistikos skyriaus duomenimis, per ketverius metus, 2010–2013 m., nuskendo per tūkstantį žmonių. „Rekordininkas“ – 2010 m. liepos mėnuo, per kurį vanduo pasiglemžė 118 žmonių gyvybę.

Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) viceprezidentas Gintautas Bartkus pritaria, kad baseino statusas visai kitas. „Tarkime, jei arenoje kas nors kartą per savaitę ką nors žaidžia, tai dar ne sporto objektas. O baseinas visų pirma reikalingas kasdieniams žmonių poreikiams – sveikatinimosi, mokymosi plaukti, sportavimo sau – tenkinti, o ne tik aukšto meistriškumo sportininkams, kurių tarp visų tėra 5–10 proc., – sako jis. – Labai svarbu, kad žmonėms būtų kur nueiti dėl savo malonumo, dėl savo sveikatos, o tokių vietų, sutikime, tikrai nėra daug.“

Savivaldybėms, norinčioms padėti savo gyventojams išmokti plaukti ir turėti kur pajudėti, nederėtų kalbėti apie būsimą sunkią baseino išlaikymo naštą. LPF viceprezidentas viliasi, kad žmonių pajamos didės ir kur kas daugiau jų galės sau leisti lankyti baseiną, – svarbu, kad jų būtų.

Treniruotasi pagal metodiką, kas išgyvens

Kas pasikeitė per daugiau nei tris dešimtmečius, skiriančius čempiones bei rekordininkes L.Kačiušytę ir Rūtą Meilutytę? „Daug kas pasikeitė ir kasdien vis keičiasi, – pripažįsta L.Kačiušytė. – Visų pirma dabar visiškai kitokia sportininkų rengimo sistema. Mes, buvę sportininkai, pavydime dabartiniams plaukikams kilometražo, kurį jiems tenka įveikti per treniruotes. O mes sportuodavome pagal metodiką, kas išgyvens, nuolat jausdavomės ant ribos. Per dieną būdavo trys treniruotės – ir vandenyje, ir bendrojo fizinio pasirengimo. Kasdien nuplaukdavome po 20 km, taigi krūviai buvo didžiuliai“, – apie anuomet gyvavusią treniravimo metodiką, esą kuo daugiau nuplauksi, tuo greičiau plauksi, pasakoja L.Kačiušytė. Galima palyginti: dabar per dieną plaukikai baseine įveikia maždaug po 5 km.

Kita vertus, per tuos dešimtmečius yra ir visiškai nepakitusių dalykų. Ir tada, ir dabar geram plaukikui reikia ne tik stipraus fizinio bei psichologinio pasirengimo, bet ir tvirto charakterio, užsispyrimo, ryžto, reikia atsidurti reikiamu laiku tinkamoje virtoje. „Ir laimės reikia. Juk į startą ateina patys geriausi, tiek pat daug rengęsi ir treniravęsi, blogų ten nebūna. Ar man pačiai laimė padėjo? Manau, laimėti olimpiadoje labiausiai padėjo charakteris“, – šiek tiek pagalvojusi atsako plaukikė.

L.Kačiušytės ir kito Maskvos olimpinio čempiono Roberto Žulpos triumfo metais dabar jau ketvirtą dešimtį įpusėję sostinės Vandens sporto rūmai (taip vadintas Lazdynų baseinas) buvo ką tik atvėrę duris. Tiesa, L.Kačiušytė treniravosi tuometėje 7-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje buvo nedidelis baseinas. Jį lankė ir 1976 m. Monrealyje olimpiniu prizininku tapęs Arvydas Juozaitis, ir, čempionės žodžiais tariant, visas Vilniaus elitas.

Prie atvirojo „Žalgirio“ baseino irgi nuolat būriuodavosi daugybė žmonių. „Plaukimas visada buvo populiarus, tik rezultatai tada buvo ne tokie geri kaip dabar. O kai vykdavo plaukikų mačai tarp Vilniaus ir Kauno, visi – nuo mažų iki didelių – bėgdavo prie televizorių, ištuštėdavo ir gatvės, ir kiemai“, – pasakoja plaukikė.

Sukrito keli koziriai

Po to plaukimas, kaip ir visas mūsų sportas, išgyveno kelerių metų tuščią etapą. „Į sportą neatėjo tie vaikai, kurie turėjo pradėti treniruotis per blokadą – 1990-aisiais ir vėlesniais metais: baseinai neveikė, vandens nebuvo. Ne tik plaukimą, bet visą sportą, visą mūsų gyvenimą buvo ištikęs štilis. Tada žmonės ne sporto rezultatais, o išgyvenimu buvo užsiėmę“, – sudėtingą laikotarpį primena L.Kačiušytė.

Nuo 2001 m. Lietuvos plaukimo federacijoje dirbantis G.Bartkus sako, kad bent jau Lazdynų baseine niekada nebūdavo sunku surinkti vaikų grupes. „Dar iki rugsėjo vidurio būdavo viena kita laisva vieta, bet nesuskubus patekti į baseiną paskui būdavo sudėtinga. Ir dabar baseinai perpildyti, ne visi norintieji telpa, bet šito nereikėtų sieti vien su prieš kelerius metus atsiradusiu noru visiems vaikams tapti meilutytėmis“, – atkreipia dėmesį LPF viceprezidentas.

Pasak jo, sutapo nemažai plaukimui palankių veiksnių. „Kai baigė sportuoti Rolandas Gimbutis, Vytautas Janušaitis, atsirado tuštumėlė, bet atėjo talentinga jaunų plaukikų karta ir sužibo talentas, deimantas Rūta. Kitiems plaukikams ji taip pat yra akstinas eiti į priekį, ne vienas pagalvoja: kodėl ji gali, o aš negaliu. Jaunimui nėra ūpo nusileisti vyresniems plaukikams – Giedriui Titeniui, Mindaugui Sadauskui. Dabar yra puiki plaukikų komanda. Vieni kitus paskatindami, padrąsindami, visi kartu ir tobulėja“, – sako G.Bartkus.

Nuo trijų iki penkių

Labai ilgą laiką Lietuvoje buvo vos trys olimpiniai 50 m ilgio plaukimo takelių baseinai – Vilniuje, Alytuje ir Elektrėnuose. Dabar šalia jų atsirado tinkami plaukioti ir treniruotis dar du : Kaišiadoryse ir Kaune. 25 m baseinų yra kur kas daugiau: Anykščiuose, Alytuje, Ignalinoje, Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Kelmėje, Marijampolėje, Mažeikiuose, Pasvalyje, Panevėžyje, Rietave, Šalčininkuose, Širvintose, Šakiuose, Šiauliuose, Telšiuose, Ukmergėje, Utenoje, Visagine, Vilniuje.

Seniai pirštu baksnojama į didžiausią sopulį – sostinę, teturinčią senuką Lazdynų ir du nedidelius 25 m ilgio keturių takelių baseinus: Moksleivių rūmuose ir 2013 m. renovuotą Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai priklausantį baseiną, esantį prie Gerosios Vilties vidurinės mokyklos. Ar būsimasis sostinės baseinas, kurio būtinybe seniai neabejojama ir po visų skambesnių plaukikų ar penkiakovininkų pergalių vis žadama statyti, jau galėtų varžytis su nacionaliniu stadionu, apie kurį irgi daug šnekama, bet praktiškai nieko nedaroma?

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Rito Vaigino tikinimu, pirmieji naujojo baseino ledai pagaliau pajudėjo. „Jau baigtas techninių projektų pateikimo etapas. Gavome septynis projektus, kuriuos su ekspertų komisija, daugiausia sudaryta iš architektų, vertinsime ir rinksime geriausią. Bus atsižvelgiama į daugybę kriterijų. Ekonomiška baseino eksploatacija, žinoma, taip pat bus svarbi“, – apie seniai laukiamus nacionalinės svarbos objektu pripažinto baseino pirmuosius poslinkius pasakoja R.Vaiginas.

Jis pabrėžia labai svarbų dalyką, leidžiantį tikėtis, kad šįkart bus kitaip nei visada ir kalbos įgaus bent kokį apčiuopiamą pavidalą: Vyriausybė, Kūno kultūros ir sporto departamentas bei savivaldybė šių metų biudžete tolesniems baseino projektavimo darbams yra skyrusi tiek, kiek numatyta lėšų. „Bet tai tik pirmas žingsnis“, – atsargiai perspėja R.Vaiginas.

Naujasis 50 m baseinas ir visas sveikatinimosi centras nebus pradėtas statyti tol, kol nebus rasta privačių investuotojų, kurie Vilniuje pastatytų naują 25 m baseiną, kad ir vaikai, ir suaugusieji naujojo baseino statybų laikotarpiu apskritai neliktų be nieko. Anksčiau skelbti konkursą dėl 25 m ilgio aštuonių takelių plaukimo baseino statybos trukdė sunki savivaldybės finansinė padėtis, bet, R.Vaigino tikinimu, jai stabilizavusis jau netrukus šis žingsnis turėtų būti žengtas.

Tik iškilus naujam 25 m baseinui žadama griauti 35-erius metus intensyviai tarnavusį ir per tą laiką kosmetinio remonto teragavusį Lazdynų baseiną ir jo vietoje statyti šiuolaikišką daugiafunkcį sveikatinimo centrą. „Ketiname statyti aukštus tarptautinius standartus atitinkantį baseiną, kuriame bus ir 50 m, ir 25 m plaukimo baseinai, šuolių į vandenį bokštų. Pakeliamasis baseino dugnas padės lengvai reguliuoti baseino gylį ir pritaikyti jį prie bet kokio amžiaus bei pomėgių lankytojų poreikių“, – su projektu supažindina sostinės savivaldybės atstovas.

Galbūt už žadamus išleisti 65 mln. Lt (18,8 mln. Eur) naujajam centrui statyti išeitų keli paprastesni statiniai? „Manome, kad šį baseiną vėl statysime kokiems trisdešimčiai metų, todėl tiek daug išleidę nenorime, kad vos pastatytas jis taptų nemodernus, nepatrauklus. Jeigu turėtume pinigų, statytume daugiau baseinų. Manau, Vilniui reikėtų trijų keturių gerų šiuolaikiškų baseinų – nė vienas jų nestokotų lankytojų, – svarsto R.Vaiginas, primindamas, kad pagal plotą trečdaliu mažesniuose Nyderlanduose, iš kurių ir semiamasi šio tipo projektų patirties, veikia apie 3 tūkst. baseinų, o Lietuvoje – vos 50. – Ir čia skaičiuojami visi, kuriuos tik galime vadinti baseinais.“

G.Bartkus patvirtina, kad šįkart ir KKSD, ir Vyriausybės, ir Vilniaus miesto biudžete pažadai atsispindi. „Aišku, sporte visko nori greičiau, baseino Vilniuje reikalai juda ne taip greitai, kaip norėtume, bet jie nėra sustoję. Šiais metais turėtų vykti projektavimas ir visi su tuo susiję darbai“, – sako LPF viceprezidentas.

Kauniečiai – toli priekyje

Įkandin prieš pusmetį duris atvėrusio Kauno „Girstučio“ plaukimo centro sausio viduryje lankytojus vėl ėmė kviesti ne iki galo, bet gerokai atnaujintas „Vilijos“ baseinas, kuris, kaip ir prieš dešimtmetį renovuota „Dainava“ bei šios šventės dar laukiantys „Šilainiai“, priklauso Kauno plaukimo mokyklai. Pasak šios mokyklos direktoriaus pavaduotojo Eriko Skyriaus, jų turimus baseinus nuolat lanko 1166 vaikai, dar per tūkstantį atvyksta pasimokyti plaukti ar paplaukioti pagal įvairias įgyvendinamas mokymo plaukti programas. „Anksčiau rytinis laikas būdavo mažiau išnaudojamas, baseinai būdavo tuštesni, o dabar ir miesto, ir Kauno rajono mokyklos, darželiai rytinėmis valandomis atveža autobusus vaikų“, – lankytojų stoka nesiskundžia E.Skyrius.

Jis taip pat primena, kad, be šių trijų jiems priklausančių baseinų ir „Girstučio“, Kaune dar veikia Lietuvos sporto universiteto (LSU) baseinas, o pavasarį turėtų atverti duris renovuotas Kauno centro sporto mokyklos baseinas.

Lankytojų netrūksta ir Elektrėnų baseine. Pasak šio miesto Sporto, turizmo ir pramogų centro programų koordinatorės Linos Misevičienės, nors vakarais baseine žmonių tirštoka, išsitenka ne tik suaugusieji, vaikai, bet ir vandensvydininkai, kurie čia treniruojasi.

Uostamiesčiui baseinas – vienas reikalingiausių statinių, tą patvirtino ir surengtos apklausos rezultatai. Neseniai renovuoto „Gintaro“ baseino per maža visų klaipėdiečių reikmėms tenkinti. „Šį baseiną lanko apie 600 vaikų – vieni sportuoja, kiti mokosi plaukti. Tie, kurie netelpa, stoja į eilę: jei kuris vaikas nustoja lankyti baseiną, jo vietą užima stovintis eilėje“, – pasakoja Klaipėdos miesto savivaldybės Sporto ir kūno kultūros skyriaus vyr. specialistas Ignas Pocius.

Klaipėdos miesto vadovai deda daug pastangų, kad šalia „Švyturio“ arenos 2017 m. iškiltų šiuolaikiškas 50 m baseinas, kurio takelius pasukus vaikams mokytis plaukti atsirastų dvidešimt 25 m ilgio takelių. „Pastačius šį baseiną būtų išspręsta ne tik miesto, bet ir viso regiono problema“, – įsitikinęs I.Pocius.

Lietuvos plaukimo federacijos viceprezidentas Gintautas Bartkus:

„Pagrindinis šių metų plaukikų tikslas – vasarą vyksianti atranka į olimpines žaidynes. Pasirengimas suplanuotas dienos tikslumu. Plaukikų branduolys – šeši septyni sportininkai, prie kurių bet kada gali prisidėti kažkas iš jaunesnių. Visi jie ruošiasi liepos pabaigoje Kazanėje vyksiančiam pasaulio čempionatui. Čia mūsų programa minimum – patekti į dvyliktuką, o kitas tikslas bus olimpinės žaidynės.“

Lietuvos olimpinė statistika

Olimpinėse žaidynėse iš viso dalyvavo 28 Lietuvos plaukikai: 8 moterys ir 20 vyrų.

Daugiausiai – po tris kartus – žaidynėse dalyvavo penki plaukikai: Raimundas Mažuolis, Darius Grigalionis, Rolandas Gimbutis, Saulius Binevičius ir Vytautas Janušaitis.

Dvi dailiosios lyties atstovės iš aštuonių pelnė aukso medalius: 1980 m. Maskvoje L.Kačiušytė, 2012 m. Londone – R.Meilutytė.

Visi individualių rungčių medaliai, įskaitant 1976 m. Monrealyje A.Juozaičio pelnytą bronzą ir 1980 m. Maskvoje R.Žulpos laimėtą auksą, pelnyti plaukiant krūtine.

Apsilankymo baseine kaina

Vienkartinis apsilankymas baseine vienam suaugusiajam savaitgalį

Apsilankymo trukmė 1 val.*, kaina Lt/Eur

Kaunas

„Vilija“, „Dainava“, „Šilainiai“ (su pirtimi) – 13,32/3,86

„Girstutis“ (su pirtimi) – 15/4,34

LSU baseinas – 15/4

Vilnius

Lazdynų baseinas – 13,5/3,91

Sporto klubo „Impuls“ (Ozo g. 41) baseinas –  12,82/3,71**

Elektrėnai

Baseinas (su pirtimi) – 12/3,48

Kaišiadorys

Baseinas – 10/2,90

Pasvalys

Sporto mokyklos baseinas – 11/3,19

Šakiai

Sporto mokyklos baseinas – 10/2,90

Su pirčių kompleksu ir sūkurine vonia – 17/4,92

Anykščiai

Baseinas (su pirtimis) – 10/2,9

Alytus

Baseinas (su pirtimi) – 10/2,90

* kai kur nurodoma 2 ar 1,5 val. vienkartinio apsilankymo kaina perskaičiuota į valandos trukmės

** neturintieji abonento už 13 eurų, arba beveik 45 Lt, gali įsigyti vienkartinį 3,5 val. apsilankymą visoje vandens zonoje (baseinas, pirtis, sūkurinė vonia), vienos valandos leidimų nėra

Nelengvas gyvenimas penkiolikmetę plaukikę Rūtą Meilutytę privertė nuo pat mažens išsiugdyti kovotojos dvasią.

Netikėtą pirmąjį Londono olimpinių žaidynių aukso medalį mums padovanojusi penkiolikmetė Rūta Meilutytė tapo jauniausia visų laikų Lietuvos olimpiete, pelniusia aukso medalį. Auksinė R.Meilutytės pergalė olimpinėse varžybose sudrebino ne tik Lietuvą – nuo tada, kai pusfinalyje ji nugalėjo varžoves pagerinusi Europos rekordą, atrodė, kad dėl šios paauglės iš proto eina visas pasaulis, o ypač Didžioji Britanija, kurioje mergina gyvena ir treniruojasi pastaruosius trejus metus.
Tad kuo ypatinga ši mergaitė, sugebėjusi sužavėti visą pasaulį? Kaip jai pavyko tapti jauniausia olimpine čempione per pastaruosius 40 metų? Prisiminus šios šviesiaplaukės lietuvaitės gyvenimo kelią, akivaizdu, kad ji visuomet išsiskyrė iš bendraamžių – Rūta visur pirmaudavo, o tapti kovotoja ją privertė pats gyvenimas.

Vaikystėje vikrumu ir jėga lenkė berniukus

Nors Rūtai tik penkiolika metų, patirti jai teko ne mažiau nei solidžią metų naštą skaičiuojančiam žmogui. Kai mergaitei buvo vos ketveri metukai, jos mama žuvo partrenkta automobilio pėsčiųjų perėjoje. Tėvas, kad galėtų išlaikyti šeimą, išvyko dirbti į užsienį. Tad Rūta ir du vyresni jos broliai augo Kaune prižiūrimi močiutės Aldonos, kuri ir tapo centrine figūra mažosios Rūtos gyvenime. Vaikystėje močiutę šalia Rūtos žmonės matydavo nuolat – ji pasitikdavo mergaitę po pamokų, veždavo į varžybas ir jas stebėdavo tarp žiūrovų.
“Ir dabar ji labai rūpinasi manimi, klausia, kaip jaučiuosi, ar darau mankštą, ar nepamiršau eiti į savo žygius. Kontroliuoja mane”, – kalbėdama su “Veidu” juokėsi Aldona Meilutienė.
Galbūt energingos močiutės, kuri anūkams dar miegant Šilainiuose apibėgdavo ratą, genai, o galbūt žaidimai su dviem broliais karstantis medžiais lėmė, kad Rūta nuo pat vaikystės buvo greita, guvi ir stipri. Visiems pirmą kartą ją pamačiusiems įstrigdavo puikūs jos fiziniai duomenys, mat mergaitė ne tik lankė baseiną, bet ir priklausė dviem mokyklos komandoms – kvadrato ir “Drąsūs, stiprūs, vikrūs”, su kuriomis nugalėjo Kauno mieste. O grįžusi iš mokyklos ji dar bėgdavo pažaisti futbolą su berniukais, pavažinėti dviračiu su drauge ar pamėtyti į krepšį su broliais.
“Net berniukai labai džiaugdavosi, jei žaidžiant kvadratą Rūta patekdavo į jų komandą. Ji labai gerai gaudė kamuolį, buvo labai sportiška, tiesiog berniukiška. Visur pasireikšdavo, visur pirma”, – prisiminimais apie buvusią mokinę su “Veidu” dalijosi jos pradinių klasių mokytoja Danutė Brazienė.
“Nors pradėjo lankyti mokyklą anksčiau – šešerių metų, klasėje ir komandoje ji buvo pati stipriausia. Metais vyresnius bendraklasius berniukus ji lenkdavo bėgdama, atlikdama kūlversčius, įvairias užduotis su kamuoliu”, – antrina Kauno Milikonių vidurinės mokyklos, kurioje iki išvykstant į Didžiąją Britaniją mokėsi Rūta, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Gita Levickienė.
Močiutė A.Meilutienė “Veidui” pasakojo, kad stipri jos anūkė net atsukdavo stiklainių dangtelius, kurių ji pati neįveikdavo. “Vieną kartą teko matyti, kaip šalia esančioje darželio teritorijoje berniukai norėjo ant aukšto skersinio prisitraukti, tačiau nė nepašoko iki jo. O mūsų Rūtelė pasišokėjusi įsistvėrė ir daro prisitraukimus”, – šypsosi močiutė.
Dar būdama vaikas sportininkė iš bendraamžių išsiskyrė ne tik ypatingais fiziniais duomenimis, bet ir tikslo siekimu, atkaklumu bei valia. Pasak G.Levickienės, ji buvo lyderė ir klasėje, ir komandoje, kurios kapitone ją bendraamžiai išrinko. “Jei Rūta ko imdavosi – tai pasinerdavo visa širdimi. Iš jos nuolat tryško begalinis noras nugalėti. Aš sakydavau, kad jei Rūta susitvarkys su savimi, nenukreips savo energijos bloga linkme, tai sportuodama pasieks fantastiškų rezultatų”, – “Veidui” tvirtino G.Levickienė.
Nors Rūtos gyvenimas visad buvo užpildytas sportu, ji mokėsi pakankamai gerai. Jos pradinių klasių mokytoja D.Brazienė pasakojo, kad mergaitė gražiai piešė, jai sekėsi mokytis lietuvių kalbos subtilybių.

Lankydama baseiną progresavo labai greitai

Močiutė ne tik Rūtą atvedė į pirmą klasę, bet ir padėjo pagrindą jos sportinei karjerai – norėdama, kad vietoje nenustygstantis vaikas būtų užsiėmęs, nusivedė šešiametę mergaitę į Kauno plaukimo mokyklą.
R.Meilutytės pirmasis treneris G.Martinionis netruko pastebėti, kad ši mergaitė išsiskiria iš bendraamžių ir turi perspektyvų. “Aš mačiau gabų, labai judrų, stiprų, be galo greitą vaiką, kurio fiziniai duomenys buvo tinkami plaukti. Numačiau galimybes ir jas reikėjo išnaudoti, nes, būna, kiti ateina aukšti, stiprūs, greiti, bet neturi koordinacijos, nepasižymi plūdumu, kuris lemia greitą plaukimą”, – “Veidui” pasakojo G.Martinionis.
Vis dėlto krepšinį mėgstanti šeima Rūtai buvo numačiusi kitą ateitį ir ėmė ją leisti į krepšinio mokyklą. Plaukimo treneris ilgai bandė tėtį perkalbėti ir įtikinti, kad Rūta neatsisakytų plaukimo. Jau tuomet pasireiškė ir tvirtas mergaitės charakteris – ji taip norėjo lankyti baseiną, jog šeima nusileido, juo labiau kad vieną vasarą Rūta susižeidė koją ir negalėjo žaisti krepšinio.
Rimtai pradėjusi lankyti baseiną, ji be didelio vargo ėmė sparčiai tobulėti ir gerinti jaunučių rekordus. “Rūta be galo norėjo plaukti, labai manęs klausė, noriai viską darė ir greitai suprasdavo, ką jai sakai. Juk kitam tenka pakartoti ir šešis ar net 25 kartus, ir tai nelabai supranta. Kai Rūta išmoko plaukti, jos progresas buvo labai ryškus, greitas, netrukus ji aplenkė kitus bendraamžius ir pradėjo plaukti su vyresniais”, – greitą jos progresą pabrėžė G.Martinionis.
Atkaklumu ir motyvacija – savybėmis, kurias taip pat pastebėjo Rūtos mokytojai – ši mergaitė iš bendraamžių išsiskyrė ir baseine. Plaukimui ji aukojo visą savo laisvą laiką – du kartus per savaitę ji skubėdavo į baseiną nuo 6 val. 30 min. prieš pamokas, o joms pasibaigus dar keletą valandų treniruodavosi salėje ir baseine. Jos treniruotės trukdavo nuo keturių iki penkių valandų beveik kiekvieną dieną. Močiutė Aldona jaudinosi, kad anūkė į baseiną lekia net šeštadieniais ar švenčių dienomis, o kartą dėl treniruotės netgi yra praleidusi močiutės gimtadienį.
“Dėl to ir turime šiandien aukso medalį, nes kiek dabar susiduriu, tai suprantu, kad vaikai nieko nenori – tik sėdėti ir žaisti su “Play station”.Ypač jei sunku. O Rūta buvo užsidegusi, motyvuota. Nė karto nebuvo, kad ją reikėtų versti – atvirkščiai, ją reikėdavo stabdyti. Rūta treniruočių beveik nepraleisdavo. Visi matė, jog auga atominė bomba, ir klausė manęs, iš kur tą žvėriuką ištraukiau”, – savo buvusią auklėtinę giria G.Martinionis.
Dar būdama maža Rūta sugebėdavo sutelkti dėmesį ir atsiriboti nuo aplinkos. Todėl G.Martinionis nenustebo, kad finale amerikietei pirma laiko įšokus į vandenį Rūta išliko tvirta kaip plienas – tokia pati ji buvo dar jaunučių varžybose.

Suaugti privertė aplinkybės

Atkaklumas, motyvacija, tikslo siekimas, savitvarda, kovingumas. Visomis šiomis savybėmis Rūta pasižymėjo nuo pat vaikystės. Daugelis ją sutikusiųjų tvirtina, kad kalbantis su sportininke neatrodo, jog bendrauji su paaugle – jos mąstymas labai brandus. Kaip dar būdama vaikas Rūta išsiugdė šias savybes, kurios retos net tarp suaugusiųjų? Augdama be tėvų, šeimai pakankamai sunkiai verčiantis finansiškai, mergaitė turėjo suaugti anksčiau nei jos bendraamžiai.
Rūta ne tik mąstė kitaip nei jos amžiaus draugai, bet ir buvo labai savarankiška. “Ketverių metų neteko mamos, tėvo šalia nebuvo, tad buvo priversta kabintis į gyvenimą rankomis ir kojomis. Kartą važiavome į Italiją – žiūriu, Rūta atsidarinėja konservų dėžutę. Sakau: “Duok, padėsiu atidaryti.” O ji paprieštarauja: “Aš pati moku.” Labai daug prie kovinio jos charakterio atsiradimo prisidėjo tai, kad ilgai mergaitė gyveno viena”, – mano buvęs Rūtos treneris.
Rūta anksti suprato ir pinigų vertę, pasižymėjo taupumu. Dėl to trenerio nenustebino, kad žurnalistų paklausta, kur išleis laimėtus 400 tūkst. Lt už aukso medalį, Rūta pareiškė: “Neleisiu.” G.Martinionis pamena, kaip būdama trylikos metų ji laimėjo 1000 Lt prizą. Tėtis tuomet papriekaištavo treneriui, jog tokiam mažam vaikui buvo duodami pinigai, tad šis pasiteiravo, ar ji jų “neištaškė”. “Rūta atsakė, kad nusipirko batus, dar kažkokių mergaitiškų blizgučių, o kitus pinigus paslėpė malkinėje”, – pamena G.Martinionis.
Treneris, su kuriuo susitikdavo kasdien, Rūtai buvo tapęs tarsi antru tėvu – G.Martinionis baseine ir arbatą virdavo, ir į stovyklas ją veždavosi, ir nemokamą maitinimą mokykloje jai buvo suorganizavęs, ir auklėjo: kai reikėdavo, Rūtą pabardavo, patardavo jai atsargiai elgtis socialiniuose tinkluose, pakontroliuodavo, kad neišklystų iš kelio, ir net pažymių knygelę patikrindavo.
Vis dėlto, nors Rūta atrodė subrendusi ir savarankiška ne pagal metus, vaikiškumas pralįsdavo ir pro tvirtą jos kiautą. G.Martinionis pamena, kad kartą stovykloje prie jūros dešimtmetė Rūta vakare paprašė jo pasekti pasaką, kai tuo tarpu jos bendraamžės kambario draugės jau su auskarais ausyse rinkdavosi į rikiuotes. “Pats būdamas 30-ies metų kūriau pasaką apie princesę ir princą”, – šiltai savo buvusią auklėtinę prisimena G.Martinionis.

Būdama penkiolikos įgyvendino sportininko gyvenimo svajonę

Prieš trejus metus išvykusi gyventi į Angliją, R.Meilutytė vieną po kito ėmė gerinti Lietuvos suaugusiųjų rekordus – šiuo metu jai priklauso net penki Lietuvos moterų rekordai 50 metrų baseine. Tačiau Londono olimpinėse žaidynėse R.Meilutytei buvo prognozuota vieta nuo ketvirtos iki aštuntos. “Pirma olimpiada, pirmos suaugusiųjų varžybos, tad ir ketvirta, penkta ar šešta vieta būtų fantastika. O jai prieš tai nieko grandioziško nelaimėjus (juk dažniausiai sportininkai iš pradžių laimi pasaulio čempionatą, o paskui olimpines žaidynes) išsipildė sportininko viso gyvenimo svajonė. Ji nesustos, jai dar dvi olimpiados prieš akis”, – neabejoja olimpinis plaukimo čempionas Robertas Žulpa.
“Ką R.Meilutytė padarė, niekas nesuprato. Ketvirtas geriausias rezultatas pasaulyje per visą sporto istoriją – vien tai viską pasako”, – priduria Lietuvos plaukimo federacijos generalinis sekretorius Gintautas Bartkus.
Jis svarsto, kad šį laimėjimą lėmė ir tvirtas Rūtos charakteris, ir lietuvio trenerio darbas, kuris pastatė ją ant sportinių bėgių, ir intensyvus rengimasis varžyboms, ir geresnės sąlygos treniruotis Anglijoje.
O kas būtų buvę, jei R.Meilutytė būtų likusi Lietuvoje? Aukso medalio šiandien ji rankose greičiausiai nelaikytų – ir ne vien dėl to, kad Anglijoje treniruotis sąlygos geresnės. Tokių planų anuomet treniruojantis Kaune nė nebuvo kelta ir G.Martinionis su savo auklėtine ketino vykti į olimpiadą Rio de Žaneire po ketverių metų, o kol kas dalyvauti jaunučių varžybose.
“Nuo tada, kai ji pasiekė ryškesnių rezultatų, kalbėjome, kad būtų puiku, jei Rūta būtų medalininkė Rio de Žaneiro olimpiadoje. Manėme, ji jauna ir nereikia skubėti. Jai išvažiavus planai pasikeitė, atsirado šiek tiek didesnis krūvis. Jei būtų likusi Lietuvoje, šįkart aukso medalio, ko gero, neturėtume ir jo tikėtumėmės iš kitos olimpiados”, – pripažino G.Bartkus.
Tačiau Rūtos tėčiui Sauliui Meilučiui to pasirodė maža ir dukterį jis išsivežė į Angliją. Ten jis dirba realibitacijos srityje ir prižiūri neįgaliuosius. Rūta pradėjo lankyti Plimuto plaukimo mokyklą, o ją treniruoti ėmė britas Johnas Ruddas.
S.Meilutis pripažįsta, kad pradėti gyventi kartu, ir dar Anglijoje, jiems abiem su dukra nebuvo lengva. “Iš pradžių Rūta patyrė šoką, nes pasikeitė visa aplinka, ji neteko draugų. Psichologiškai buvo labai sunku. Sunku buvo ir man, nes ji šitiems pokyčiams priešinosi. Bet po truputį, nes yra miela mergaitė, noriai bendrauja, Rūta susirado draugų ir čia pritapo. Kadangi plaukimas buvo pagrindinė jos meilė ir Plimute tikrai galėjo degte degti, Rūta vis labiau prisitaikė, o dabar jaučiasi gerai, yra mėgstama”, – pasakoja sportininkės tėtis, kuris daugiausiai rūpinasi jųdviejų buitimi, apsiperka, gamina valgyti.
S.Meilutis stengiasi, kad prieš penktą valandą ryte besikelianti ir tik vakare grįžtanti Rūta pavalgytų laiku ir sveikai. Į tokią pat rutiną tėvas su dukterimi grįš ir po olimpinių žaidynių. “Nemanau, kad kas nors keisis mūsų kasdienybėje. Tik šiemet atsiras daugiau materialinių galimybių, nes Rūta pasiryžusi padėti šeimai”, – dukterimi didžiuojasi S.Meilutis.
Beje, visi sporto ekspertai dabar R.Meilutytei prognozuoja pergales pasaulio ir Europos čempionatuose. “Be to, manau, kad per artimiausius dvejus metus ši plaukikė pagerins pasaulio rekordą”, – priduria G.Bartkus.