D. Martišienės nuotr.
Gyvybingų šalies regionų pavyzdžiai rodo, kad vienintelis kelias mažesniems miestams išlikti yra pramonės plėtra.
Lietuvos provincijos miestų bei miestelių raidos ir ateities prognozės paprastai būna labai pesimistinės: kalbama, kad šalis pamažu tampa trijų didžiųjų miestų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos ekonomika, o nemaža dalis regioninių centrų žingsnis po žingsnio virsta Lietuvos detroitais – emigruojančiais, mirštančiais ir stagnuojančiais miestais, kuriuose nėra reikšmingesnio verslo ar pramonės, mokesčių mokėtojai čia sudaro vos ketvirtadalį ar dar mažiau gyventojų, o didžioji dalis išgyvena tik iš gaunamų pensijų ar socialinių pašalpų.
Kaip „Veidui“ yra sakęs ekonomistas Raimondas Kuodis, didelė dalis šalies regionų ekonomikos jau yra sugriauta, nes čia iš esmės nebelieka paklausos. Mažai dirbančių žmonių, gaunančių nedideles algas, lemia, kad dalyje miestelių šiandien pamatysime vieną barą, pardavinėjantį pigų alų, ir vieną parduotuvę. Tai ir bus visa tos vietovės ekonomika, nes paklausos ten jau nebeliko. O kadangi jos nėra, sunku tikėtis ir naujų investicijų.
Daliai Lietuvos miestų ir miestelių iš tiesų galima pritaikyti šią niūrią prognozę. Nors nuo 2007–2012 m. investicijos į miestus ir miestelius sudarė daugiau nei 5 mlrd. Lt (1,4 mlrd. eurų), dauguma šių iš ES paramos gautų lėšų buvo skirta aplinkos kokybei, susisiekimui ir ryšiams gerinti. Tačiau iš sukurtos infrastruktūros nedaug naudos, jei regionams tuštėjant ja tiesiog nebeliks kam naudotis. Galbūt jau netrukus vertėtų pradėti ne asfaltuoti gatves, bet, kaip buvo daroma Rytų Vokietijoje, du pustuščius daugiabučius jungti į vieną ir jį sutvarkyti, o likusį nugriauti?
Tačiau toli gražu ne visiems regioniniams centrams gresia toks likimas. Be gerai pažįstamų klestėjimo pavyzdžių – Druskininkų, Marijampolės ar Kėdainių, Lietuvoje galima atrasti dar ne vieną sėkmingai besivystantį ir klestintį miestą, kuriam tapti liūdnai pagarsėjusiu naujuoju Detroitu tikrai negresia. Priešingai, iššūkiu tampa galimybės atrasti papildomos darbo jėgos tolimesniam augimui.
Sovietmečiu šalies industrializacija buvo vykdoma pagal Lietuvos regioninės raidos planą, kuris, priešingai nei daugelyje kitų sovietinių respublikų, tarp jų ir Latvijoje ar Estijoje, numatė mažesnių industrinių centrų atsiradimą šalies regionuose, o ne pramonės įmonių ir žmonių koncentravimąsi šalies sostinėje ar didžiuosiuose miestuose. Taip bene kiekviename Lietuvos mieste išdygo po vieną ar keletą gamyklų, nuo kurių sėkmės daugiausia priklausė ir to regiono ekonominis bei socialinis gyvenimas, plėtra ir urbanizacija. Kai kurios iš jų – Jonavos „Achema“ ar Mažeikių naftos perdirbimo gamykla veikia ir šiandien, sudarydamos šių miestų ekonominį stuburą
Žinoma, labiau pasisekė tiems regionams, kuriuose įkurti plačiosios visuomenės poreikiams ir kasdieniam gyvenimui reikalingas prekes gaminantys fabrikai, nes tokioms įmonėms buvo kur kas lengviau prisitaikyti prie pasikeitusios ekonominės sistemos. Pavyzdžiui, praktiškai visa Utenoje sukurta maisto ir tekstilės pramonė sėkmingai įveikė pereinamąjį laikotarpį ir dirba iki šiol, o tai leido šiam miestui beveik nepajusti skaudžių ekonominių pokyčių padarinių.
Vis dėlto nemažai sovietinės pramonės įmonių pereinamaisiais metais buvo nesėkmingai privatizuotos, netrukus žlugo ir paskui save paliko tik nedarbo ir socialinių problemų šleifą. Tačiau vieni regionai sugebėjo sėkmingai atsitiesti, pritraukti investicijų, sutvarkyti infrastruktūrą ir šiandien atrodo lyg atskiros sėkmės oazės, o kiti, rodos, vos alsuoja, kasdien skaičiuodami juos paliekančių emigrantų būrius, gausius socialinių pašalpų gavėjus, ir svajoja apie stebuklingai gyvybės įkvėpsiančius investuotojus ar ateityje užplūsiančius turistų srautus. Būtent šiuos du receptus galima atrasti bene kiekvienos savivaldybės strateginiame plane ar savivaldybės mero rinkimų programoje.
Vienu iš sėkmingos transformacijos pavyzdžių galima laikyti Plungę. Sovietiniais laikais čia veikė bent trys stambios gamyklos – „Linų audiniai“, dirbtinių odų gamykla bei „Minijos“ liaudies kūrybos gaminių įmonė. Visa tai jau senokai yra tik praeities pavadinimai, tačiau šiandien Plungė vėl tapo ne tik Žemaitijos pramonės, bet ir kultūros sostinė. Vien žuvies perdirbimo srityje čia dirba beveik trys tūkstančiai žmonių – tai didžiausias žuvies perdirbimo centras Baltijos šalyse. O ką jau kalbėti apie restauruotą Oginskių dvarą, išpuoštą miesto centrą ar bene gražiausią Lietuvoje biblioteką, įsikūrusią buvusioje grafų Zubovų pilaitėje.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) pernai sudarytame Lietuvos savivaldybių indekse, kuriame vertinamas savivaldybės komunalinis ūkis, transportas, švietimas, sveikata, socialinė rūpyba, investicijos, mokesčiai, turto valdymas, administracija ir biudžetas, Plungės rajonas užėmė antrą vietą, įsiterpdamas tarp pirmaujančių Kauno ir Klaipėdos rajonų.
Kokios priežastys lemia tai, kad vieniems regioniniams centrams pavyksta sėkmingai pritraukti verslą ir pramonę, o kartais net tapti pavyzdžiu didmiesčiams, o kiti, net ir geografiškai visai greta esantys miestai, grimzta į stagnaciją?
Nuo 1996-ųjų Plungėje veikiančios ir šiuo metu didžiausios Baltijos šalyse vinių gamyklos „Litnaglis“ vadovas Mindaugas Bondauskis toli priežasčių neieško: netoli Plungės – uostas, pervežimų kainos geros, yra geležinkelis, išplėtota infrastruktūra, o tai labai svarbu sėkmingam ir į eksportą orientuotam verslui. Būtent toks ir yra susitelkęs Plungėje.
„Žmonių skaičius mieste nemažas, yra darbo jėgos, va ir visos sėkmės paslaptys. Nedarbas Plungėje mažas, daug įmonių užsiima eksportu. Be to, žemaičiai yra užsispyrę, jie nepriima naujovių taip greitai, kaip jaunimas, pavyzdžiui, Vilniuje, kai susidėjo kuprinę ir išvažiuoja. Žemaičiai devynis kartus matuoja ir tik paskui pjauna, jie labai sėslūs, prisirišę prie savo gyvenamosios vietos“, – pasakoja M.Bondauskis.
Nors oficialiai nedarbas Plungės savivaldybėje yra beveik 8 proc., visi kalbinti regiono verslininkai būtent darbo jėgos stygių išskiria kaip didžiausią regiono trūkumą tolesnės plėtros atžvilgiu. Daugelis jų trūkstamų darbuotojų ieško ne tik aplinkinėse gyvenvietėse, bet ir kituose Žemaitijos miestuose.
„Kai įstojome į Europos Sąjungą ir žmonės pradėjo laisvai migruoti, iš tikrųjų tai pajautėme – iš mūsų įmonės išvažiavo nuo 3 iki 5 proc. žmonių, nors mūsų atlyginimai nėra maži. Galiu prisipažinti, kad trūkumą jaučiame: seniau įdėdavome skelbimą – ateidavo 20–30 žmonių, dabar ateina apie dešimt. Jaučiame, kad nebėra tos pasiūlos, kokia reikalinga paklausai, tačiau mes sugebame išlaikyti savo kolektyvą ir daug naujų ar papildomų žmonių mums nereikia, todėl nesame priversti vežtis darbuotojų iš kitų šalių ar kitų miestų, kaip daro kiti verslininkai“, – situaciją apibūdina „Litnaglio“ vadovas.
Iš Farerų salų į Žemaitiją atvykęs žuvies produkcijos perdirbimu užsiimančios įmonės „Plungės šaltis“ vadovas Joannesas M.Hansenas pabrėžia, kad mieste susiformavo itin palanki verslo aplinka bei gamybos kultūra, lenkianti net Skandinavijos šalis ar Didžiąją Britaniją.
„Atvykau iš žvejų bendruomenės, o šiame sektoriuje dirbu daugiau nei du dešimtmečius. Galiu pasakyti, kad žmonės Plungėje yra labai orientuoti į gamybą, Skandinavijoje ir kitur darbuotojai palieka šią verslo šaką, nes nori žaisti kompiuteriu ar užsiimti dar kažkuo kitu. O Plungėje turime labai stiprią bendruomenę – tiek darbuotojų, tiek vadybininkų, kurie yra orientuoti į tikslą ir žino, ką daro. Turbūt nėra kito miesto, kuris įdarbina tokią didelę dalį visų savo gyventojų žuvies pramonėje. Jei kalbame apie gamybą, Plungė neatsilieka nuo jokio kito Lietuvos miesto“, – pabrėžia J.M.Hansenas.
Tačiau, pasak jo, Vyriausybė privalo pripažinti faktą, kad norint, jog augtų ne tik didieji miestai, bet ir regionai, būtina rasti daugiau žmonių. Plungėje dirbančio dano teigimu, galima prisipirkti daug įrenginių, tačiau jiems reikia ir darbuotojų. „Jei lyginsime su Danija, kurioje dešimtmetį prieš tai dirbau, tokiuose fabrikuose ten dirba labai daug užsieniečių. Kai žmonės klausia manęs apie Plungę, man atrodo, kad per aštuonerius metus čia sutikau vieną tamsiaodį. Nežinau, kiek čia yra ukrainiečių ar baltarusių, bet tai tikriausiai taip pat nėra dideli skaičiai“, – svarsto pašnekovas.
Vieno ar kito sėkmingo verslo atsiradimą konkrečioje vietoje dažniausiai lemia vietos gyventojų aktyvumas ir verslumas. Būtent tai, pasak „Vičiūnų grupės“ valdybos pirmininko Šarūno Matijošaičio, lėmė šios, šiandien per 2 tūkst. žmonių įdarbinusios įmonės įsikūrimą Plungėje. Vienas iš verslo įkūrėjų Liudas Skierus kilęs iš Plungės, čia gyvena ir yra savo miesto patriotas. Būtent jo pasiūlymas „Vičiūnų“ gamybos įmones įkurti Plungėje ir lėmė verslo pradžią šiame mieste. Svarbu ir tai, kad miestas yra geografiškai geroje vietoje – vos 60 kilometrų nuo pajūrio, 30 kilometrų nuo autostrados Vilnius–Klaipėda.
Mero Audriaus Klišonio manymu, Plungė dar tikrai nėra visokeriopai klestintis miestas, o tokios savivaldybės, kaip Druskininkai ar Nida, aktyvių politikų pastangomis yra pasiekusios kur kas daug daugiau. Plungės sėkmės paslaptis, pasak miesto vadovo, yra niekur neišnykusios senos plungiškių verslumo tradicijos. Sovietmečio pabaigoje linų ir odos fabrikų produkciją vietos gyventojai pardavinėjo visoje Rusijoje ir Ukrainoje, o šiandien, kai šios gamyklos nebeveikia, jų vietoje įsikūrė naujos įmonės.
„Plungėje daug įmonių, kurios nebūtinai yra labai didelės. Gerai žinome Didžiasalio, Visagino pavyzdį, kai visas miestas priklausomas nuo vieno veikiančio fabriko. Žinoma, gerai, kai jis veikia ir padeda gyvuoti visam miestui, tačiau jam užsidarius kyla problemų. Viso ko pamatas yra žmonių aktyvumas ir verslumas: kai žmonės pajaučia verslo ir savų pinigų skonį, jo iš jų jau niekaip neišmuši“, – tvirtina A.Klišonis.
Merui antrina ir Š.Matijošaitis, kurio žodžiais tariant, didesnis verslo indėlis į darbo vietų kūrimą, glaudesnis bendradarbiavimas su vietos valdžia lėmė, kad čia yra daugiau dirbančių ir uždirbančių žmonių, kurie gauna nuolatines pajamas, gali stabiliai planuoti savo gyvenimą. Šie žmonės gali daugiau vartoti, todėl daugiau verslininkų turi galimybę jiems ką nors pasiūlyti, tai yra kurti savo verslus, auginti pridėtinę vertę gyventojams, priimti daugiau darbuotojų. Taip suveikia sniego gniūžtės efektas – daugiau uždirbančių žmonių leidžia uždirbti ir kitiems. Be to, gyventojams rūpi ne tik uždarbis – jiems svarbu ir miesto veidas, kultūra, laisvalaikis. Tai kuria gyvenimo kultūrą ir norą šiame mieste gyventi bei kurti.
Greta sėkmingos ekonominės raidos Plungė pasižymi ir savo išskirtinai aktyviu kultūriniu gyvenimu. Mieste susitelkusi aktyvi menininkų bendruomenė, kūrybos plėtrą itin paskatino ir čia veikęs tautodailės fabrikas „Minija“. Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis pastebi, kad Plungėje tarsi padėtas Oginskių kultūrinis genas, tradicijos ateina iš gana senų laikų ir visiems žmonėms jau, matyt, įaugę į kraują, kad kultūra yra svarbus dalykas. Plungė didžiuojasi gerai visoje Lietuvoje žinomu orkestrų festivaliu, folkloro festivaliu „Saulelė raudona“, puoselėjamomis chorinės muzikos tradicijomis, žemaitišku jaunųjų menininkų sambūriu „Stanislovas Riauba – Žemaitijos Andersenas“, senomis tautodailės, medžio drožybos tradicijomis.
Pasak R.Matulio, gyvendamas kultūrinėje aplinkoje, žmogus būna automatiškai įtraukiamas į kultūrinį procesą – prie to pripranta ir tai jam tampa gyvenimo dalimi. Todėl išskirtinis dėmesys čia skiriamas vaikų kultūriniam švietimui bei ugdymui. O savo indėlį įneša ir verslas, aktyviai remdamas kultūros projektus, ir savivaldybė, investuodama į materialiojo paveldo atkūrimą bei puoselėjimą.
„Žmogus per kultūrinę aplinką greičiau pasijunta laimingas, toje vietoje mažo miestelio gyventojai turi jaustis taip pat gerai, kaip ir gyvenantys didmiestyje. Jei žmogus gerai jausis mažame miestelyje – niekur nevažiuos. Jei jausis kaime – ne artumo prasme, o kad niekam nerūpi, bus kitaip“, – pabrėžia Plungės kultūros centro direktorius.
Arčiau pajūrio esanti Kretinga – dar vienas sėkmingai besitvarkančios savivaldybės ir regioninio miesto pavyzdys. Nedarbas čia vienas mažiausių šalyje, siekia vos 4,7 proc., savivaldybėje – ir itin mažas nusikalstamumo rodiklis, migracijos lygis. Minėtame LLRI indekse pernai Kretingos rajono savivaldybė rikiavosi septintoje vietoje, o kasmet „Veido“ sudaromuose savivaldybių reitinguose Kretinga taip pat stabiliai užima aukštas pozicijas, nusileisdama tik didmiesčiams ir tradiciniams lyderiams: 2012-aisiais ir 2013-aisiais užimta 14-a, pernai – 20 vieta.
Kretingos rajono savivaldybės mero Juozo Mažeikos manymu, miestą traktuojant kaip ekonomikos variklį bei demografijos augimo matmenį Kretinga turi atsvarą – tinkamai urbanizuotą vietovę visuomenei ir vietos verslui. Tai ir yra miesto gyvybingumo bei veiklumo priežastis. Šiandien Kretinga, mero teigimu, siūlo visuomenės poreikius atliepiančių galimybių, kokių ne visada gali pasiūlyti didieji miestai: tai išplėtota socialinių paslaugų sistema, sveikos gyvensenos tradicijos, susisiekimo infrastruktūra ir kt.
Palankiai Kretingos situaciją, be abejonės, veikia ir itin patogi geografinė padėtis. „Gyvename vadinamajame auksiniame geografiniame trikampyje – tarp Klaipėdos ir Palangos. Iš trijų Darbo biržos Kretingos skyriuje registruotų darbo ieškančių asmenų vienas įsidarbina Kretingoje, o du – Klaipėdoje. Galima sakyti, kad bedarbiais „maitiname“ Klaipėdą: į uostamiestį išvykstantys dirbti kretingiškiai integruojasi visose srityse – pramonės, statybos, prekybos, aptarnavimo. Plungė ir Palanga taip pat nuolat – ne tik vasaros darbams – ieško darbuotojų. Nedarbą švelnina sezoniniai darbai kurorte. Taip patenkiname ne tik savo, bet ir kaimyninių rajonų poreikį“, – praktiškai neegzistuojančio nedarbo priežastis vardija meras.
Su Klaipėda ar Palanga, J.Mažeikos teigimu, miestas konkuruoti negali, o ir neturi tokio tikslo: uostamiestyje išplėtota pramonė, sukurianti daugiau darbo vietų, todėl kretingiškiai gali ten važiuoti užsidirbti, o grįžę namo – kokybiškai leisti laisvalaikį ir ilsėtis.
Beje, užpernai Kretingoje buvo baigtas renovuoti grafų Tiškevičių rūmų pastatų kompleksas, kuriame veikia miesto muziejus. Šiuo metu planuojama atkurti ir grafo Tiškevičiaus parką.
Faktą, kad norinčiųjų gyventi užmiestyje yra nemažai, patvirtina ir „Veido“ užsakymu atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa. Klausiami, kur geriau gyventi, 54,8 proc. respondentų pasirinko didmiestį, o 45,2 proc. – regioną arba provinciją. Iš viso apklausta penki šimtai žmonių.
O štai kitas Žemaitijos miestas Skuodas, beje, nuo Klaipėdos nutolęs panašiu atstumu kaip ir Plungė, LLRI indekse liko priešpaskutinis, „Veido“ savivaldybių reitinge – šeštas nuo galo. Sovietmečiu čia veikė vienintelė virvių gamykla, o šiandien didžiausia įmonė savivaldybėje UAB „Kuršasta“ (privatizuota Skuodo rajono mašinų remonto stotis) įdarbina vos daugiau nei šimtą žmonių. Savivaldybėje dar veikia keletas smulkesnių baldų gamybos bendrovių. Darbo Skuode neturi daugiau nei 12 proc. gyventojų, dar kas dešimtas gyvena iš socialinių pašalpų. 2001– 2015 m. laikotarpiu miestas neteko ketvirtadalio gyventojų – jų sumažėjo nuo 8 iki 6 tūkst.
„Praktiškai esame kaimiškas rajonas: pagrindinis daugumos mūsų gyventojų pragyvenimo šaltinis yra žemdirbystės produktai, o žinant bendrą supirkimo kainų situaciją – nieko nuostabaus… Mano vizija yra skatinti vietos gyventojų verslumą, turizmą. Matau perspektyvą vietos gyventojams imtis iniciatyvos ir kiekvienam susikurti nedidelę infrastruktūrą, kad atvažiavęs turistas galėtų palikti vieną kitą eurą. Tačiau įtraukti rajono gyventojus į tą verslumą sunku. Gal turi įtakos tai, kad pas mus daug vyresnio amžiaus gyventojų, jiems sunku įsivažiuoti į tą verslą. Jei būtų daugiau jaunimo, gal ir iniciatyvos būtų daugiau. Prie didesnių miestų, pagrindinių kelių sąlygos imtis verslo geresnės, o mes esame tolimesnis rajonas. Bet investicijų, nebūtinai labai didelių, galimybėmis aš tikiu“, – svarsto Skuodo rajono savivaldybės meras Petras Pušinskas.
Panašių skirtumų tarp greta esančių savivaldybių galima atrasti ir Aukštaitijoje. Pavyzdžiui, Biržai ir Kupiškis – kaimynai, tačiau gerovės požiūriu šias Šiaurės Lietuvos savivaldybes skiria milžiniškas atstumas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto pernai sudarytas savivaldybių indeksas Biržų rajoną iškėlė į dešimtą vietą, o Kupiškio rajono savivaldybė atsidūrė pačiame sąrašo gale – 50 vietoje (iš 53).
Nors aukštų 2014 m. įvertinimų Biržams galėtų pavydėti ne tik Kupiškis, bet ir daugelis šalies savivaldybių, nei jį valdantys politikai, nei verslo atstovai džiaugtis įvertinimu ir didžiuotis savo miestu neskuba. Kalbėdamiesi su „Veidu“ Biržams jie išsakė daugiau kritikos nei pagyrų.
Vienos seniausių šalyje lietuviško kapitalo duonos kepyklų UAB „Biržų duona“ direktorius Viktoras Kurganovas mieste, kuriame gyvena ir plėtoja verslą, jaučiasi it gūdžiame užkampyje: apie 50 proc. rajono kelių neasfaltuoti, miesto gatvės sunkiai išvažiuojamos. Jam niekaip nepavyksta įžiebti iniciatyvos, kad būtų sutvarkyta pramoninio mikrorajono, kuriame įsikūrusi ne tik „Biržų duona“, bet ir kitos įmonės, infrastruktūra. Čia gatvėse neišsitenka vilkikai, nėra šaligatvių, dviračių takų.
Dar didesnis kliuvinys Biržų bendrovei – darbo jėgos trūkumas. Šiuo metu joje dirba 340 žmonių, bet nuolat trūksta ir aukščiausio lygio specialistų, ir nekvalifikuotų darbuotojų. „Mūsų rajonas seniausias šalyje, turime daugiausiai pensininkų, jaunimas – Norvegijoje, Airijoje… Kas gali juos sulaikyti, kai tokie dideli mokesčiai, milžiniška biurokratija, o verslui keliami griežčiausi reikalavimai? Kitose šalyse jie kur kas liberalesni. Galėtume daugiau lėšų skirti įrangai, naujų produktų gamybai, bet turime tenkinti dažnai net absurdiškai skambančius priešgaisrinius ir kitus reikalavimus“, – dėsto V.Kurganovas.
Kvalifikuotų darbuotojų bendrovei tenka ieškoti kituose rajonuose, tarkim, technologas važinėja iš Panevėžio. Jo alga – 1500 eurų į rankas. Biržų rajone šio specialisto rasti nepavyko. „Biržų duonai“ nuolat trūksta produktų komplektuotojų, kepėjų, valytojų ir t.t., nėra grandies, kuri šiuo požiūriu nebūtų problemiška. 520–580 eurų atlyginimas, atskaičius mokesčius, biržiečių nesuvilioja. „Kiekvienais metais rasti darbuotojų vis sunkiau. Mūsų siūlomi atlyginimai žmonių netenkina, nes pragyvenimas – brangus, o mes mokėti daugiau negalime. Tad jie ir renkasi gyventi ne iš darbo, o iš pašalpų“, – pasakoja „Biržų duonos“ vadovas.
Tarp Biržų ir Rygos – šimtas kilometrų. Per 700 tūkst. gyventojų turinti Latvijos sostinė, Biržų rajono mero Valdemaro Valkiūno teigimu, pirmiausia „kalta“ dėl to, kad Biržai daugeliu rodiklių lenkia Kupiškį. Pastarąjį nuo Rygos skiria jau 150 kilometrų. Tad pakvėpuoti užsienio oru panorę rygiečiai pirmiausia traukia į Biržus, o Kupiškis jiems jau per toli. V.Valkiūnas Rygą su šešiomis miesto turgavietėmis regi kaip neišsemiamą aruodą Biržų ūkininkams, iš kurio jie kažkodėl neskuba semti.
„Biržiečiai nepasižymi verslumu. Norėtųsi, kad daugiau būtų piliečių, kurie vežtų savo produkciją į Rygą, o uždirbtus pinigus investuotų į savo asmeninę ir miesto gerovę. Tarpukariu ir dviračiais, ir arklių vežimais žmonės traukdavo už sienos, nors ir kentėdavo nuo pakelių plėšikų. Dabar pavojų, rizikos nebėra, bet niekas nenori tuo užsiimti. Labai skatinu ir vis įkalbinėju atgaivinti šią seną rajono tradiciją. Tarkim, nuo Germaniškio iki centrinio Rygos turgaus – tik 77 kilometrai, tik važiuok, tik pardavinėk. Bet to nėra, apmaudu“, – piktinasi Biržų meras.
Jis tikisi, kad biržiečius vis dėlto pavyks išjudinti ir Latvijos didmiestis bus ne tik patrauklus turizmo požiūriu, bet ir taps pagrindiniu jų maitintoju – plečiant ūkius, statant šiltnamius, vežant produkciją per sieną.
Kupiškio rajonas net pasvajoti apie Rygos teikiamas galimybes negali, juk paprastai iš „artimojo užsienio“ naudos sau prasimano tik pačiame pasienyje esantys regionai. Tad Kupiškio valdžia dar tik dėliojasi įvairius variantus ieškodama, kas savivaldybei galėtų suteikti patrauklumo, išskirtinumo, į kurį remtųsi kupiškėnų gerovė. „Sakoma, kad pasiekęs dugną turėsi nuo ko atsispirti. Kadangi mes jau esame labai žemai, laikas ieškoti pagrindo po kojomis ir kilti aukštyn“, – itin prastą padėtį vaizdžiai nusako Kupiškio rajono savivaldybės meras Dainius Bardauskas.
Paklaustas, kaip jis ketina išvesti rajoną iš sąstingio, vadovas cituoja savo rinkimų programą; užsienio investicijų pritraukimas, emigrantų grąžinimas… Be trafaretinių frazių, jis pamini norą įkvėpti rajono gyventojams viltį, leisti patikėti, kad ir Kupiškyje gyventi galima.
O iš ko kupiškėnai užsidirbs duonai? „Mes tikrai netapsime reikšmingu pramonės centru, – atmetimo principu dėlioja D.Bardauskas. – Stambių investuotojų negalime tikėtis, nors šiokių tokių daigelių ir esama – domisi regioninio lygio verslininkai. Turizmo Meka irgi netapsime. Mūsų etnografai, kraštotyros specialistai man nepritartų, bet vis dėlto mes neturime tokių traukos objektų, kad žmonės pas mus imtų važiuoti masiškai. Galėtume kažką daryti siūlydami žvejybą Kupiškio mariose, jos vienos ilgiausių Lietuvoje, labai žuvingos. Galėtume sieti šią paslaugą su turizmu. Mūsų miestelis nedidelis, ramus, išplėtoję infrastruktūrą galėtume tapti ta vieta, į kurią ne tik mūsų išeiviai, bet ir užsieniečiai dairytųsi kaip į vietą pasitikti gyvenimo saulėlydį. Bandysime eiti ta kryptimi.“
Kaip vieną kliūčių, įgyvendinant šią viziją, meras matytų specialistų trūkumą. Užimtumo klausimas rajone itin opus. Didžiausias darbdavys – savivaldybės administracija, jos įmonės. Po rinkimų į ją pradėjo plūsti jaunų kupiškėnų gyvenimo aprašymai, jie išgirdo valdžios pažadą išleisti dabartinius kadrus į užtarnautą poilsį ir duoti darbo jauniems.
Verslą sėkmingai plėtoja vos kelios Kupiškio bendrovės: „Slavita“, užsiimanti medienos ruoša ir baldų gamyba, „Durpeta“, išgaunanti, perdirbanti durpes. Yra kelios statybų bendrovės, bet jos merdi, pernai rajone buvo išduota mažiau statybos leidimų nei užpernai, statybos savivaldybėje praktiškai sustojusios.
Didelis smūgis Kupiškiui – po daugiau nei penkerių metų miestą pernai palikę norvegų investuotojai. „Bendrovė „Devold“, užsiimanti aukštos kokybės kojinių, megztinių mezgimu, trikotažo gaminių siuvimu, išsikėlė į Panevėžį, kur nutarė koncentruoti gamybą. Kupiškyje jai pritrūko patyrusių mezgėjų… Tai nemenkas praradimas, tik gerai, kad norvegai mūsų žmonių neatsisako, vežiosis juos į Panevėžį“, – pasakoja D.Bardauskas.
Sėkmingiau besitvarkantis kaimynas – Biržų rajonas Kupiškiui kraujo negadina. Pasak D.Bardausko, biržiečiams didesnę sėkmę lemia objektyvios priežastys – jų rajonas ir pats miestas didesni, žemė labai derlinga, kadaise turėta stipri pramonė.
„Sako, kad Kupiškyje nieko nėra, bet man gera čia gyventi. Veikia kultūros įstaigos, vyksta renginiai, puoselėjamos senovės kupiškėnų tradicijos, renovuojami Šv. Kazimiero vaikų namai, išvalytas Mituvos ežeras Skapiškyje“, – miesto pranašumus vardija Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė.
Miestą, jos manymu, smukdo darbų trūkumas. Rajono vieta strategiškai patogi: netoli Panevėžys, Utena, Biržai, eina geležinkelis, krašto kelias nuo Klaipėdos link Latvijos. Tačiau verslas kažkodėl neskuba. Štai ir Paketurių karjere turėjusio atsirasti žuvivaisos fabriko idėja užgeso, žmonės, laukiantys naujų darbo vietų, nusivylė. Tie, kurie turi darbą valdiškose įstaigose – savivaldybėje, mokyklose, „Sodroje“ ir t.t., Kupiškyje laikomi laimingaisiais. Mat rajone trūksta net viešųjų darbų. Muziejui vadovaujanti V.Aleknienė nuolat sulaukia pašalpų gavėjų prašymų įdarbinti, bet dažniausiai padėti niekuo negali nei ji, nei Darbo birža.
Jei grįšime prie klausimo, kodėl vieni regioniniai miestai primena sėkmingas ir gyvybingas salas, o kiti merdi, atsakymų toli ieškoti nereikės, o dažniausiai jie bus daug paprastesni, nei galėtų pasirodyti. Žinoma, svarbu infrastruktūra ar geografinė padėtis, tačiau, kaip pabrėžia Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, bent 90 proc. sėkmės lemia gera savivaldybės vadyba.
Pasak jo, vieno sėkmės recepto nėra, tačiau bene pagrindinis klausimas – ar tame regione veikia sėkmingas verslas, ar ne. Jei taip, toks verslas paprastai stengiasi, kad ir miesto ar miestelio aplinka būtų graži, kad darbuotojams būtų patrauklu ten gyventi, kartu tai verčia pasitempti ir pačias savivaldybes. Labai svarbu ir pačios savivaldybės pastangos pritraukti investuotojų.
„Jeigu žemė yra derlinga, jeigu sukuriama gera aplinka, tai ten užauga ir geras derlius, o jeigu išpilama žvyro ir laukiama, kol kas nors išaugs, labai sunku kažko tikėtis, – lygina S.Besagirskas. – Pavyzdžiui, vienas miesto meras man neseniai aiškino, kad investuotojai neateina todėl, kad tame mieste nėra žemės. Atsakiau, kad savivaldybė gali nupirkti porą hektarų, ir tuomet būtų. Meras atšovė – jeigu savivaldybė nupirktų, tai niekas neateitų. Taip išeina tarsi užburtas ratas. Neverta įsivaizduoti, kad ateis kažkoks verslininkas, tik tuomet savivaldybė nupirks žemės, jis lauks dar penkerius metus, kol vyks pirkimas. Taip nebūna. Visi globaliame pasaulyje nori „čia ir dabar“.“
Vytauto Didžiojo universiteto sociologas prof. dr. Vylius Leonavičius daugelio šalies regionų miestų bei miestelių ekonominių skirtumų priežastis pirmiausia kildina iš ekonominių pertvarkų laikotarpio bei tuo metu vykusios transformacijos ir privatizacijos, kuri dažnai susiklostė ne visai sėkmingai. Nors tuo metu susiformavo vietinis verslo sluoksnis, sovietinėms gamykloms nebuvo ieškoma ar randama užsienio pirkėjų, jos žlugdavo, pasiimant tik likutinę vertės dalį. Tai, be jokios abejonės, neigiamai atsiliepė regionų miestų raidai: ekonomika nukentėjo visur, tačiau tikrai ne kiekvienoje vietoje ji greitai atsigavo.
„Yra bent keletas miestų, kurie šiuo požiūriu – aiškūs pralaimėtojai. Dėl savo labai konservatyvaus, iš sovietinių laikų atsinešto mentaliteto jie tiesiog užsisėdėjo, nepamatė, kaip keičiasi laikai, to neįvertino, ir kuo toliau, tuo labiau pralaimi. Žmonės gali būti ir moralūs, bet vadybiniai, verslininkystės gebėjimai yra tam tikros subkultūros dalykai, jie paveldimi ir formuojami, o posovietiniu laikotarpiu kai kur jie labai sunkiai formavosi. Nors kai kurie miestai ir miesteliai sugebėjo greitai tai padaryti“, – sako sociologas.
Mokslininko manymu, konkretaus verslo įsikūrimas viename ar kitame regione priklauso nuo verslininkų tinklaveikos ir neinstitucionalizuoto bendravimo, interesų, tuo metu susiklosčiusių aplinkybių ar konkrečios savivaldybės mokesčių politikos.
„Verslas visada ieško, kaip padidinti savo pelną. Tai viena iš visuomenės veiklos sričių, kurias racionaliai galima aiškiai apibūdinti. Kitose srityse egzistuoja vertybės ir pan., ir į tai reikia atsižvelgti ieškant atsakymo, kodėl žmonės priėmė vieną ar kitą sprendimą. O versle iš esmės vienintelis kriterijus yra pelnas, vadinasi, jei jis eina į tam tikrus miestelius, egzistuoja tam tikras komplektas konkrečių racionalių argumentų. Kapitalo kiekis Lietuvoje ribotas, jo nėra labai daug, todėl jis visada atsirenka tam tikras geriausias vietas, regionus, kur galima įsikurti“, – aiškina V.Leonavičius.
S.Besagirsko teigimu, labai retas atvejis, kad savivaldybė turėtų tai, ko reikia konkrečiam investuotojui, – neįmanoma būti pasirengus viso pasaulio investuotojams iš karto. Todėl esminį vaidmenį vaidina vadybiniai aspektai, gebėjimas greitai ir užtikrintai spręsti kilusias problemas.
„Kas iš tiesų pritraukia investicijų ir daro miestą patrauklų? Tai žmonių aktyvumas. Galima atlikti eksperimentą: apsimesti hipotetiniu investuotoju, pavyzdžiui, automobilių gamintoju, ir paklausti savivaldybių, kiek jos turi konkrečių specialistų, tarkime, inžinerinio išsilavinimo, surinkėjų, IT specialistų, pateikti konkrečią reikalingo žemės sklypo ir komunikacijų charakteristiką. Ir bus aišku, kokia dalis savivaldybių pateiks informaciją iš karto, kokia dalis savivaldybių ją iš viso pateiks… Yra tokių merų, kurių pasiklausai, ir nurašai tą regioną bent ketveriems metams“, – apibendrina Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius.
Dovaidas Pabiržis, Jūratė Kiliulienė
Aktualusis interviu
Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas doc. dr. Vidmantas Daugirdas.
VEIDAS: Kodėl vieni Lietuvos miestai ar miesteliai išlaikė savo gyventojus ar net klesti, o kiti degraduoja?
V.D.: Kiekvienu konkrečiu atveju veikia visas kompleksas įvairių aplinkybių. Viena jų – palankesnė geografinė padėtis ir ištekliai (gamtiniai, rekreaciniai, demografiniai ar kitokie). Čia vienodai visiems pasisekti negali, visur vienodas gyvenimo sąlygų, gerovės lygis neįmanomas (net ir labai turtingose šalyse). Todėl vienos vietovės ir teritorijos, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, degraduoja, o kitos sugeba išsaugoti ir pagerinti savo pozicijas. Pasikeitus aplinkybėms jos gali keistis vietomis.
Gyventojų skaičius, jo kaita gali rodyti vietovės, miesto socialinį bei ekonominį talpumą – kiek gyventojų gali būti toje vietoje esant tam tikram pragyvenimo ir šalies išsivystymo lygiui, kiek žmonių gali išlaikyti teritorija nedegraduodama, neprarasdama savo kokybės: teritorijoje gali būti tiek gyventojų, kiek jų joje gali normaliai pragyventi. Augant šalies ar regiono ekonomikai, pragyvenimo lygiui, plėtojantis technologijoms, intensyvėjant prekybai, didėja ir teritorijos talpumas. Svarbi ir socialinės srities būklė – medicinos priežiūros, švietimo, kultūros įstaigų, parduotuvių, bankų skyrių, pakankamai išplėtota transporto, ryšių ir susisiekimo infrastruktūra, darbo vietų pasiūla, šilumos, elektros energijos tiekimo, atliekų ir nuotekų sutvarkymo užtikrinimas. Žinant, kad gyventojų aptarnavimo infrastruktūra nyksta, galima teigti, kad depopuliacijos bazė Lietuvos periferijoje tebėra didelė.
Turbūt labai svarbus veiksnys šiandien Lietuvoje yra didėjanti periferizacija ir gyventojų skaičiaus bei tankumo mažėjimas. Investuoti norinčiam verslininkui labai svarbu, kiek vietovėje, mieste, savivaldybės centre yra gyventojų (ypač paslaugų srityje) ar kokios „kokybės“ tie gyventojai (ar pavyks pasamdyti reikiamą kiekį tinkamos kvalifikacijos darbuotojų). Deja, Lietuvos provincijoje šiuo požiūriu padėtis darosi vis prastesnė, ir tikėtis investicijų nebegalime. Didėja teritorinė atskirtis, formuojasi uždaras ratas: mažėja gyventojų – nyksta socialinių paslaugų ir kita infrastruktūra – mažėja gyventojų. Čia nieko negalime padaryti: kasmetinės milijardinės investicijos, didžiulė parama kaimiškoms teritorijoms, išgražinta aplinka, gyvenimo sąlygų gerėjimas nepadeda – gyventojų vis tiek sparčiai mažėja.
Kitas paradoksalus, bet neišvengiamas dalykas – gyventojų turi mažėti net ir ten, kur geresnės sąlygos žemės ūkiui, nes stambėjant ūkiams, tobulėjant technikai darbo rankų reikia vis mažiau. Įsijungia net psichologinės priežastys, periferijos gyventojai stigmatizuojasi, laiko save pamirštais, paliktais likimo valiai, nemato perspektyvos. Todėl nieko keista, kad kai kurie tyrimai rodo, jog Lietuvoje jaunimo emigracija spartesnė iš tų vietovių, kuriose ir taip nedaug gyventojų, daug bedarbių ir socialinių išlaikytinių ar pagyvenusių žmonių. Jaunimas bėga iš demografinių ir socialinių „duobių“. Joks verslininkas tokioje vietovėje investuoti taip pat neskubės. Gal tai ir nėra vien blogai. Reikia keisti nusistovėjusią valstybės teritorijos ir regionų vystymo politiką, kuri buvo orientuota į augančios populiacijos poreikius, pradėti suprasti, kad didelėje šalies teritorijos dalyje jau tikrai nedaugės gyventojų, todėl reikėtų atsakingai vykdyti infrastruktūros plėtros projektus, pradėti retai apgyventų teritorijų socialinę, ekonominę konversiją, gal kai kur ir nebeskatinti išlaikyti gyventojų.
Mūsų 2012–2013 m. atliktas tyrimas parodė, kad depopuliacijos procesai turi gana aiškius regioninius skirtumus: pastaraisiais metais Vakarų ir Vidurio Lietuvoje gyventojų mažėjimą labiau lemia emigracija, dėl to gyventojų sumažėja keletą kartų daugiau nei dėl neigiamų natūralios gyventojų kaitos tendencijų. Tas pats pasakytina ir apie didžiuosius miestus, kuriuose gyventojų mažėja beveik vien dėl emigracijos. Tačiau Rytų Lietuvoje tendencijos kitokios: gyventojų mažėjimą panašiomis dalimis lemia tiek emigracija, tiek neigiama natūrali kaita. Šie regioniniai skirtumai paaiškinami tuo, kad Rytų Lietuvos regionas yra ilgalaikės depopuliacijos teritorija, kuri tuštėja bei sensta seniai ir tiesiog nebėra kam emigruoti.
VEIDAS: Ko reikia, kad miestas ar miestelis staiga atsispirtų nuo dugno ir gyvenimas jame pradėtų gerėti? Ar vis dėlto neverta dėti vilčių į tuos, kurie merdi, ir leisti jiems natūraliai išnykti?
V.D.: Nors galimos įvairios išimtys, situaciją pakoreguoja atsitiktiniai veiksniai ar net asmenybės. Šiais laikais IT specialistams nesvarbu, kur jų yra darbovietė. Galėtų būti ir Ignalinoje, jei ten važiuotų greitasis traukinys. Gyventi ir dirbti gražioje, ramioje, švarioje, kurortą primenančioje aplinkoje būtų net geriau nei Vilniuje. Reikia tik menkniekio – tinkamos infrastruktūros vietoje ir itin gero susisiekimo su sostine. Labai daug priklauso ir nuo vietos valdžios, bendruomenių, seniūnų ar atskirų verslininkų aktyvumo, verslumo ar atvirkščiai – konservatyvumo, apsnūdimo, nesuinteresuotumo (gal ir negerai nuskambės, bet kartais atrodo, kad meras verslininkas miestui ir savivaldybei yra gerai). Todėl ir matome, kad vienos savivaldybės ar miestai laikosi geriau nei kiti.
Gana atsitiktinis dalykas yra ir vienos įmonės įkūrimas, kuris gali išgelbėti miestelį ar bent jau pristabdyti jo nykimą. Žinome, kad monofunkciniai miestai ypač jautrūs: žlunga viena įmonė – degraduoja ir gyvenvietė. Štai nelikus Tyrulių durpių įmonės miestas neteko savo statuso ir tampa vaiduokliu. Labai sparčiai gyventojų mažėja ir Visagine. O didesnės įmonės įsteigimas ar savivaldos statuso suteikimas miestui gali turėti stabilizuojamąjį poveikį. Gal todėl Rietave ar Kazlų Rūdoje gyventojų mažėja lėčiau.
VEIDAS: Kokią įtaką miestelio gerovei daro jo geografinė, administracinė padėtis?
V.D.: Visais laikais buvimas pasienyje, prekybos ar kontrabandos galimybės turėjo įtakos gyvenviečių augimui. Ir dabar egzistuoja tam tikri skirtumai lyginant pasienio gyvenvietes. Tik sunku pasakyti, kodėl kai kurios gyvenvietės pasienyje su Rusijos Karaliaučiaus sritimi lyg ir gyvuoja geriau, o tokių beveik nėra pasienyje su Baltarusija. Gal skiriasi gyventojų „verslumo“ lygis. Na, o Latvijos ir Lenkijos pasienio gyvenvietėms laikai dabar jau nekokie, nes tai atviros sienos, kainų skirtumai nedideli.
Taip pat nuolat kyla klausimas, kodėl kai kuriose pasienio savivaldybėse, net ir klestinčiuose Druskininkuose, registruotas nedarbo lygis yra didesnis. Čia, matyt, kalta ne tik periferinė padėtis, bet ir galimybė pragyventi iš kitokios veiklos… Paaiškinti, kodėl klestintys Druskininkai per dešimtmetį neteko ketvirtadalio gyventojų, taip pat nėra paprasta.
Buvimas Vilniaus ar kito didelio miesto pašonėje labai gelbsti – didelė dalis vietovės gyventojų randa darbą mieste. Todėl Gargžduose ar Baltojoje Vokėje gyventojų skaičiaus praradimai nedideli. Keli Lietuvos miestai atsisakė miesto statuso (Rusnė, Juodupė, Kulautuva, Tyruliai), keli svarstė ar svarsto tokio statuso atsisakyti (Panemunė, Smalininkai), o Panevėžys neteko didmiesčio statuso (formaliai dar jį išlaikė).
Juodupėje žlugo vilnonių audinių fabrikas, Tyruliuose – durpyną eksploatuojanti įmonė, miesteliai virsta vaiduokliais. Ar gali būti kitaip? O Kulautuva, Kačerginė yra šalia Kauno ir pritraukia poilsiautojų bei naujų gyventojų, todėl padėtis neatrodo prasta. Įdomus Panemunės atvejis. Tai mažiausias Lietuvos miestas, jame vos 265 (2013 m.) gyventojai. Jau svarstė atsisakyti miesto statuso (sumažėtų mokesčiai, atsirastų galimybė gauti paramą kaimui), bet neatsisakė.
Kai kurie miestai auga fiktyviai. Tokia yra Neringa, čia dalis „gyventojų“ tik deklaruoja savo gyvenamąją vietą, o gyvena kitur. Gana sparčiai auga ir kai kurie „kaimai“, tiksliau, didmiesčių priemiesčiai – Domeikava, Raudondvaris, Lapės, Riešė, Kairiai ir kt. Kai kurie miesteliai smarkiai išaugo, nes prie jų buvo prijungti aplinkiniai kaimai (Pilviškiai, Vilkaviškio r. sav.).
Loading ...