Kad būtų aiškiau, apie kokios svarbos valstybės gyvenimo sritį kalbamės su Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktoriumi Žydrūnu Plytniku, pirmiausia keli skaičiai.

Suma, kuri šiemet suksis viešuosiuose pirkimuose, grįžta į prieškrizinį lygį – bus netoli 13 mlrd. Lt. Tai maždaug 1,5 mlrd. Lt daugiau nei visos šių metų „Sodros“ išlaidos ir per 3 mlrd. Lt daugiau nei pajamos, arba daugiau nei du trečdaliai valstybės biudžeto pajamų, neskaičiuojant ES paramos lėšų. O įvairūs ekspertai tvirtina, kad maždaug trečdalis viešiesiems pirkimams Lietuvoje išleidžiamos sumos iššvaistoma ar pasisavinama.
Ar apmaldė nesąžiningų asmenų apetitą tarpti valstybės sąskaita pastaruosius kelerius metus sugriežtinta pirkimų kontrolė?

Ž.P.: Tarnybai vadovauju pustrečių metų ir matau: įžūlumas neslūgsta. Viešųjų pirkimų sistemoje sukasi dideli pinigai, ir yra didelis tam tikrų jėgų bei struktūrų interesas bet kokia kaina apeiti įstatymą.
Griežta STT, Valstybės kontrolės, Viešųjų pirkimų tarnybos kontrolė, kai kurios Viešųjų pirkimų įstatymo pataisos užkardė dalį tokių galimybių, bet viešieji pirkimai tokia sritis, kad čia vos užtaisoma viena landa – jau atsiveria kita. Prie to prisideda ne tik prekių ar paslaugų tiekėjai – ir pačiose perkančiosiose organizacijose bandoma gudrauti surašant tam tikras sąlygas, o viešuosius pirkimus reglamentuojantį įstatymą politikai bando patempti kiekvienas į sau naudingą pusę.
Viešųjų pirkimų įstatymas – vienas dažniausiai keičiamų: neskaičiuojant nepriimtų siūlymų, 2010 ir 2011 m. jis keistas po penkis kartus, 2012 m. dukart. Vienu keitimu kažkas liberaliau nustatoma – kitu sugriežtinamas reglamentavimas, vienu sumažinama administracinė našta – kitu didinama ir pan. Visų pirma reikėtų visiems sutarti, kokia linkme siekiama tobulinti viešųjų pirkimų sistemą, o tada keisti įstatymą sistemiškai. Tačiau tam politikai turi norėti skaidrinti šiuos procesus.
VEIDAS: Esate viešai paskelbęs konkrečių faktų, kaip stambiausių viešųjų pirkimų laimėtojų sąrašai koreliuoja su partijų stambiausių rėmėjų sąrašais. Ar, jūsų manymu, partijų finansai bent kiek skaidrėja uždraudus jas remti juridiniams asmenims?
Ž.P.: Politika ir verslas taip glaudžiai suaugę, kad, manau, turės praeiti daug laiko, kol politika Lietuvoje bus tikra politika, o verslas eis savo nepolitizuotu keliu. Manau, vienas neigiamiausią efektą davusių pastarųjų metų pokyčių – kad politinės partijos neteko perkančiųjų organizacijų statuso, todėl joms neprivalomas Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų taikymas. Kad politinės partijos sau pasidarė išimtį, skaidrumo neprideda. Jokioms institucijoms, taip pat ir partijoms, kurios naudojasi valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšomis, išimčių neturėtų būti. Europos Komisija netrukus turėtų pareikšti nuomonę, ar tokia išimtis gali būti taikoma.
O kaip kai kurios partijos elgiasi su pinigais, puikiai iliustruoja dabar nagrinėjama Darbo partijos byla. Jei partijoms būtų taikomas Viešųjų pirkimų įstatymas, dalis potencialių piktnaudžiavimo atvejų atsisijotų, būtų daugiau skaidrumo, o tada mažiau valstybės lėšų reikėtų ir partijoms remti. Vien draudimo juridiniams asmenims remti partijas neužtenka.
VEIDAS: Kurie VPT tirti viešieji pirkimai jus pribloškė įžūlumu?
Ž.P.: Tarp pažeidėjų išsiskiria Vilniaus savivaldybė. Tikrindami „Vilniaus energijos“ skaitiklių pirkimo konkursą nustatėme, kad beveik 172,5 mln. Lt sutartis pažeidžiant įstatymą buvo pasirašyta su bendrove „Axis Industries“. Net su policija bandėme surasti įtarimų sukėlusius asmenis: jie ir iš darbo bėgiojo, ir atostogų pasiimdavo, ir policijai namie durų neatidarydavo – tempė kiek įmanydami, nes žino, kad yra senaties terminai, kurie viešųjų pirkimų tyrimuose galėtų būti daug ilgesni.
Dar vienas įžūlus pavyzdys – Visagino atominės elektrinės pirkimai, kai pirkdama teisininkų, žiniasklaidos paslaugas perkančioji organizacija neteisėtai save priskyrė prie komunalinio sektoriaus įmonių, kad galėtų pasirinkti sau naudingesnį neskelbiamų derybų pirkimo būdą.
VEIDAS: Tačiau viešuosiuose pirkimuose vyraujantis mažiausios kainos kriterijus (priešingu atveju beveik garantuotas pralaimėjimas konkurso rezultatus skundžiant teismui) neretai tampa ne taupumu, bet išlaidavimu ir pažangos stabdžiu. Ar taip nemanote?
Ž.P.: Viešųjų pirkimų įstatymas numato du lygiaverčius pasiūlymų vertinimo kriterijus: ekonomiškai naudingiausio ir mažiausios kainos, o supaprastintuose nedidelės vertės pirkimuose leidžiama įvertinti pateiktus pasiūlymus pagal pirkimo dokumentuose nusistatytus kriterijus.
Pagal mažiausią kainą dažniausiai perkami automobilių degalai, elektros ar šilumos energija, darbai, kai perkančioji organizacija jau turi išsamią projektinę dokumentaciją. Bet geriau tinka ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijus, kai svarbu pasiekti, kad perkamas objektas būtų kuo kokybiškesnis, funkcionalesnis, pigesnis aptarnaujant ir plėtojant, efektyvesnis. Tokiais atvejais VPT siūlo pasiūlymus vertinti pagal ekonominės naudos kriterijų. Tačiau jis taikomas vos 5–6 proc. visų viešųjų pirkimų.
Kodėl? Pirma, ankstesnė VPT politika buvo tokia, kad propaguota mažiausia kaina, kaip lengvesnis ir neva mažiau problemų keliantis pirkimas, nors paskui reali prekės ar paslaugos kaina išauga trigubai, jei pirksi, pavyzdžiui, prastą kompiuterį. Taip neefektyviai išleidžiamos lėšos ir nepasiekiama rezultato.
Ekonominio naudingumo kriterijaus platesnį naudojimą stabdo viešųjų pirkimų specialistų kompetencijos stygius ir nenoras atsidurti teismuose, nes daug sudėtingiau aprašyti visus reikalavimus, jiems suteikti lyginamuosius svorius. Tačiau pasitaiko, kad tyčia naudojamas mažiausios kainos kriterijus, iš tikrųjų taip tik išauginant kainą.
VEIDAS: Kodėl tuomet VPT domisi formaliomis procedūromis, bet ne galutiniu rezultatu, pavyzdžiui, kaip atrodo ir kiek iš tikrųjų kainavo mažiausios kainos principu įgyta paslauga išasfaltuoti kokį kelio ruožą?
Ž.P.: Viešųjų pirkimų įstatymas nustato, kad konkursų reikalavimai būtų daugiau orientuoti į galutinį rezultatą. Pernai spalį VPT įkūrėme naują Sutarčių priežiūros skyrių, nors kol kas jame dirba tik trys žmonės. Jie stebės, kokios buvo sąlygos konkurso pradžioje ir ar tikrai pagal jas nupirktas produktas ar paslauga. Iki tol galutinio rezultato VPT netikrindavo.
Žinoma, perkančioji organizacija turi sekti darbų eigą ir reikalauti, kad galutinis produktas būtų toks, koks aprašytas konkurso sąlygose. Jei atsiranda pretenzijų ar kyla įtarimų, tada VPT tiria, ar projektas įgyvendintas pagal viešojo pirkimo dokumentus.
Pavyzdžiui, Šiaulių bendrovėje “Toksika” pastatyti įrenginiai neatitinka konkurso sąlygų reikalavimų, todėl gamykla iki šiol neveikia. Mūsų Kontrolės skyrius visą surinktą medžiagą perdavė Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai. Kiek žinau, dabar vyksta ikiteisminis tyrimas.
VEIDAS: Lietuvos viešųjų pirkimų sistema kritikuojama už tai, kad stambiuose projektuose suabejojus dėl pirkimų skaidrumo projektai stoja ir taip kartais patiriama didelė finansinė žala. Užsienio šalyse tokiu atveju projektas vykdomas toliau, o jei įtarimai pasitvirtina, pažeidėjas atlygina padarytą finansinę žalą, nukentėjusysis gauna kompensaciją.
Ž.P.: Stengiamės nestabdyti projektų, bet jei VPT Kontrolės ar Rizikos skyriai įvertina, kad gali būti rimtų pažeidimų, tenka tai daryti. Jei jau pačioje projekto pradžioje kyla įtarimų dėl galimo piktnaudžiavimo, tikėtina, kad jis gali būti visai neįgyvendintas. Be to, jei įtarimų keliantys projektai nestabdomi jų pradžioje, paskui sunku išieškoti nuostolius iš kaltųjų, nes įmonės bankrutuoja, kaltų nelieka, valstybė praranda didžiules lėšas, laiką, galų gale ir patį projektą.
VEIDAS: Bet, pavyzdžiui, Danijoje toks mechanizmas veikia, tai kodėl pas mus negalėtų?
Ž.P.: Kai pasieksime Danijos mentalitetą, gal veiks ir pas mus. Visose šalyse yra viešųjų pirkimų pažeidimų, bet Švedijoje, Danijoje, kitose šalyse žmonės orientuojasi į valstybės gerovę, nes suvokia: jei padarys gerai ir teisingai, ir patiems bus geriau. Deja, pas mus dėmesys neretai nukreiptas tik į savo kišenę. Lygintis su tokiomis šalimis Lietuvai dar sunku. Kai bendrauju su švedų ar danų viešųjų pirkimų tarnybomis, jų darbuotojai nesupranta kai kurių mūsų aktualijų.
VEIDAS: Tad ar sustabdžius Klaipėdos suskystintų dujų terminalo dujotiekio statybos projekto sutarties pasirašymą nebus sutrikdyta Lietuvai svarbaus projekto eiga?
Ž.P.: VPT sustabdė šį viešąjį pirkimą gavusi dviejų vokiečių kompanijų pretenzijas dėl galimų Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų, o įvertinusi šių pažeidimų riziką padarė išvadą, kad tokie įtarimai gali pasitvirtinti. Kadangi sutartis dar nepasirašyta, VPT gali įpareigoti perkančiąją organizaciją ištaisyti pažeidimus. Nekreipiant dėmesio į gautas pretenzijas, Lietuvai tai gali daug kainuoti, nes neteisėtai sudaryta sutartis turi būti nutraukta, nebus pasiektas pirkimo tikslas ir bus prarasti pinigai. Stabdydama sutarties pasirašymą kokiam mėnesiui dviem, kol gaus dokumentus ir įvertins pirkimo teisėtumą, VPT siekia apginti viešąjį interesą.
VEIDAS: O ar normalu, kad viešųjų pirkimų konkursai taip dažnai skundžiami, ir dažniausiai dėl formalių reikalavimų? Kaip atbaidyti nuo noro piktnaudžiauti šia teise?
Ž.P.: Skųsti konkurso rezultatus – kiekvieno tiekėjo teisė. Tačiau teisybė – yra piktybinių skundėjų, kurie nelaimėję bando sužlugdyti projektą. Teismo procesas, skaičiuojant su apeliacijomis, trunka ir iki dvejų metų, o po tiek laiko projektas gali būti jau nebereikalingas. Beje, teismai patys galėtų rodyti iniciatyvą už nepagrįstus skundus piktybiniams skundėjams taikyti baudas.
Su teisingumo ministru Juozu Bernatoniu kalbėjomės, kad išgelbėtų specializuotas teismas, arba jei būtų įsteigta kokia speciali institucija, panašiai kaip prie VPT apie 2002-uosius veikusi ikiteisminių ginčų komisija. Tiesa, jos trūkumas buvo, kad teisinius dalykus sprendė ne teisininkai. Bet tokia komisija galėtų veikti nebūtinai prie VPT, svarbu, kad ji turėtų galių atsijoti akivaizdžiai nepagrįstus skundus.
VEIDAS: Esate siūlęs VPT darbuotojų skaičių didinti iki 277. Vis dėlto ar tikrai padėtų, jei prie kiekvieno pastatytume po kontrolierių? Gal įmanoma nesąžiningumą viešųjų pirkimų srityje užkardyti sisteminiais pokyčiais, įstatymų pataisomis?
Ž.P.: Neabejoju, kad VPT pasieks tokį darbuotojų skaičių. Dabar VPT yra 85 darbuotojai, tačiau keletą metų tarnybai buvo skiriamos naujos funkcijos, o darbuotojų – ne. Šiandien VPT patikrina tik 4 proc. viešųjų pirkimų, pagaunama tik maža dalelytė pažeidėjų.
VPT darbuotojų gausinimas susijęs ne tik su kontrolierių skaičiumi – jų reikia ir mokymų konsultavimo, sutarčių vykdymo priežiūrai, viešojo intereso gynimui, viešųjų pirkimų teisinės bazės stiprinimui. Esant tokiai situacijai, kokia dabar susidariusi Lietuvoje, užkardyti nesąžiningumą organizuojant viešuosius pirkimus tik įstatymų pataisomis neįmanoma. Jei nesąžiningi viešojo pirkimo dalyviai, ypač jei tiek konkurse dalyvaujančioji, tiek perkančioji organizacija, visada bus rastas būdas, kaip apeiti net ir patį tobuliausią įstatymą. Pavyzdžiui, sudarant įvairius draudžiamus susitarimus su kitais viešojo pirkimo dalyviais, ar kai pati perkančioji organizacija yra nesąžininga ir tik imituoja pirkimą. Pastarąją problemą būtų galima išspręsti, jei perkančiajai organizacijai būtų numatyta atsakomybė už tinkamai ir efektyviai jų veiklai skirtų lėšų panaudojimą, į tai būtų atsižvelgiama skiriant finansavimą kitiems metams.
VEIDAS: Kurios pastarųjų kelerių metų naujovės davė didžiausią teigiamą efektą, o kurios gal ir neigiamą? Ką dar siūlytumėte keisti?
Ž.P.: Teigiama tai, kad reikalaujama ne mažiau kaip 50 proc. pirkimų vykdyti elektroninėmis priemonėmis, įvesta prievolė pirkimo dokumentus skelbti kartu su su skelbimu apie pirkimą, reikalavimas perkančiajai organizacijai pirkimo dokumentuose pateikti subrangovų keitimo tvarką.
Naujovė – nuo šių metų Centrinė pirkimų agentūra tapo savarankiška viešąja įstaiga, gavo dideles galias ir per šiuos metus turi pasirengti nuo 2014 m. įsigaliosiančiai naujai tvarkai, kai valstybės įstaigos privalės pirkti pačias stambiausias, standartines prekes ir paslaugas per centrinę perkančiąją organizaciją.
Dar siūlysime priimti bendras supaprastintų pirkimų taisykles, nes dabar visi į jas prisirašo ko tik nori, ir padaugėjo pažeidimų. Skaidrumą taip pat padidintų viešai skelbiami viešųjų pirkimų komisijų protokolai. Pradėjome kurti elektroninę rizikos sistemą: dabar tikrintinus pirkimus, įvertindami rizikos veiksnius, atrenka VPT darbuotojai, o ateityje tai vertins elektroninė pirkimų rizikos sistema, nepriklausoma nuo žmogiškojo faktoriaus. Taip pat ketiname įkurti skambučių centrą, kuris konsultuos tiek tiekėjus, tiek perkančiąsias organizacijas.
Kursime ir naują centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą. Šiandien jau 83 proc. pirkimų vyksta elektronine forma. Tačiau problema ta, kad 2007 m. VPT su ES finansine parama įsigyta sistema lyg ir nebloga, bet VPT negali jos valdyti ar tobulinti: pagal sutartį penkerius metus ją aptarnavo sistemą pardavusi įmonė, o toliau 50 metų visos jos valdymo teisės perduotos trečiajam asmeniui – švedų įmonei „EUS Holdings Limited”, o už tos sistemos priežiūrą reikalaujamas 50–100 tūkst. Lt mėnesio mokestis. Tokių pinigų mes neturime, tad bandysime įsidiegti naują, paprastesnę ir lankstesnę sistemą, o svarbiausia – savo sistemą, kurią patys galėsime valdyti ir tobulinti.
VEIDAS: Ar tai nereiškia, kad ir pati VPT vykdė abejotino skaidrumo pirkimą?
Ž.P.: Praktiškai tai buvo pinigų išmetimas į balą, sąmoningai valstybę pririšant prie ilgalaikių įsipareigojimų. Be kita ko, vadovaujant ankstesniam direktoriui sistemą pirko iš “Hewlett Packard” bendrovės, kurioje dirbo ir akcijų, tegu ir labai nedaug, turėjo Rimantas Žylius, 2008 m. tapęs ūkio viceministru, vėliau ir ministru, ir kuravęs viešuosius pirkimus. Kaip jis galėjo būti atsakingas už VPT, nežinau. O mūsų etikos sargams – VTEK tai atrodė normalu.
Apskritai pastaruosius porą metų dėl viešųjų pirkimų tarp politikų nebuvo nei sutarimo, nei supratimo, nei aiškaus plano, kaip juos skaidrinti. Tikiuosi, dabar tai atsiras.

Pirmoji reakcija, išgirdus, kad Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius Žydrūnas Plytnikas nuėjo pas prezidentę ir įteikė jai sąrašą įmonių, kurios mainais už paramą partijoms gaudavo valstybinius užsakymus, buvo – na, pagaliau! Pagaliau Viešųjų pirkimų tarnyba ėmė dirbti kaip pridera ir prispaudė uodegą nelegaliam verslo ir politikų bendradarbiavimui. Seniai visi to laukė.
Deja, pradėjus gilintis, ką gi ten Ž.Plytnikas nunešė prezidentei, optimizmas ėmė blėsti. Mat, pasirodo, nunešta buvo ne informacija apie konkrečius sandėrius, o „bendrosios tendencijos“: per ketverius metus politines kampanijas apie 24 milijonais parėmusios įmonės laimėjo beveik pusę per šešerius metus vykusių didesnių viešųjų pirkimų, kurių bendra vertė – beveik 21 mlrd. Lt. Paprasčiau tariant, buvo paimti vieši Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys apie paramą partijoms, atmesta iš fizinių asmenų gauta finansinė parama ir sulyginta su tokiais pat viešais Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis. Šaunu, žinoma, bet tam padaryti nereikia būti VPT direktoriumi – užtenka mokėti aritmetiką ir turėti šiek tiek laiko pasiknisti internete.
Bet ir tas palyginimas išėjo kažkoks keistokas: imta parama partijoms, gauta 2004–2007 m., ir lyginta su viešųjų pirkimų konkursų 2004–2011 m. rezultatais. Pirma, partijos paramą gavo ir 2008–2011 m. (ir duomenys apie ją taip pat yra VRK), antra, 2008-ųjų pabaigoje vyko rinkimai ir Lietuvoje pasikeitė valdžia, tad LSDP, Darbo partijos ir valstiečių liaudininkų koaliciją pakeitė konservatorių ir liberalų koalicija. Tad kokia prasmė lyginti paramą, kurią įmonės suteikė, liaudiškai sakant, „brazauskiniams-kirkiliniams“, su konkursais, kurie buvo laimimi prie „kubilinių-masiulinių“?
Žinia, gal Ž.Plytnikui, rengiant pažymą, laiko pritrūko dar ir pastarųjų trejų metų viešųjų pirkimų konkursų rezultatams peržiūrėti ir pridėti prie pažymos, bet su tokia, atsiprašant, chaltūra eiti pas prezidentę – kažkaip nesolidu.
Be to, kažkodėl visuomenei pateikti tik bendrieji paaukotų pinigų ir laimėtų valstybės užsakymų skaičiai, nors, siekiat sugaudyti korupciją, būtina detalizuoti: kokia įmonė kuriai partijai aukojo, kokią įtaką viešiesiems pirkimams toji partija tuo metu turėjo, kokiuose konkursuose įmonė dalyvavo, kiek jų laimėjo ir kurią laimėtųjų konkursų dalį paveikė partija, gavusi paramą iš įmonės? Žinia, klausimų daug ir atsakymus į juos sudėlioti nėra lengva, juoba, pasak Ž.Plytniko, konkursuose dalyvavo ir juos laimėjo 850 įmonių iš 3 tūkst. verslo bendrovių, aukojusių partijoms.
Betgi už tokius atsakymus į klausimus mokesčių mokėtojai ir moka pinigus tiek Ž.Plytnikui, tiek kitiems VPT darbuotojams, tiek VRK, tiek STT, tiek FNTT, tiek Mokesčių inspekcijos ir kitoms tarnyboms, kurios vienokiu ar kitokiu būdu sergsti, kad finansinis politinių partijų rėmimas neišeitų už įstatymais numatytų ribų. Nes finansiškai remti partijas nei privatiems asmenims, nei jiems priklausančioms įmonėms nėra uždrausta. Draudžiama tik parama už akivaizdžius mainus į valstybės užsakymą, nes tai jau korupcija.
O dabar Ž.Plytnikas padarė tai, ką daro žurnalistai, – paėmė viešus duomenis ir sulygino. Pats tai prieš kelias savaites dariau su įmonių parama liberalų partijoms ir laimėtais konkursais, kuriuos rengia nuo liberalų vadovaujamų ministerijų įtakos vienaip ar kitaip priklausančios valstybės įmonės. Ir lygiai kaip Ž.Plytnikas padariau išvadą – matoma tendencija, kad įmonė, parėmusi partiją, gali tikėtis laimėti konkursą, kurį skelbia tos partijos veikiama įstaiga. Bet, viena, tai dar nėra korupcijos įrodymas, tik nuoroda į galbūt vykstančius neteisėtus susitarimus, antra – tokia išvadai padaryti nereikia visos Ž.Plytniko vadovaujamos tarnybos pastangų.
Tiesą sakant, klausantis, ką Ž.Plytnikas pasakojo nunešęs prezidentei, taip ir kirbėjo mintis: taigi šitas vyras iš manęs ir kitų kolegų žurnalistų duoną atiminėja! Juk žurnalistai, sudėlioję partijos rėmėjų sąrašą ir partijos atstovų Vyriausybėje administruotų viešųjų pirkimų sąrašą, turi kelti klausimus, ar čia nėra korupcijos galimybės. O štai tokie kaip Ž.Plytnikas privalo į tokius klausimus duoti atsakymus.
Matant, kokią nedidelę pelę pagimdė toks kalnas, kaip Viešųjų pirkimų tarnyba, sukirbo mintis: ar negali būti taip, kad Ž.Plytnikas, nunešęs prezidentei šį iš esmės žurnalistinį tyrimą (tik suteikdamas jam papildomo svorio savo užimamomis pareigomis), tiesiog atidirbinėja globėjai tą paramą, kurią valstybės vadovė suteikė jam kovojant dėl VPT, kaip institucijos, nepriklausomybės? Juk pamename – visus šiuos metus vyko gana rimta kova, ar VPT liks Vyriausybės pavaldumo, ar taps savarankiška „prezidentine“ institucija. Dalia Grybauskaitė parėmė Ž.Plytniko norą būti atskirtam nuo Vyriausybės, tad Seimas prieš mėnesį nutarė, kad VPT vadovus skirs prezidentas premjero teikimu.
Dabar, kai jau D.Grybauskaitei prireikė paramos, siekiant įtikinti Seimą, kad turi būti uždrausta verslo įmonėms finansiškai remti partijas, Ž.Plytnikas atskubėjo į pagalbą, parengdamas pažymą, rodančią kone visuotinę politinę korupciją, nors jokių konkrečių įrodymų taip ir neatnešė (lygiai kaip pavasarį ūkio ministrui Dainiui Kreiviui).
Kai matai, kaip puikiai Ž.Plytnikui sekasi rašyti įdomias, įtarimų kupinas pažymas, taip ir norisi paklausti: o gal kolegai laikas būtų mesti tą VPT ir persikvalifikuoti į žurnalistą? Gerų tyrėjų tarp mūsų profesijos brolių labai trūksta.

Ant vienos lėkštelės – griežti viešųjų pirkimų reikalavimai, ant kitos – šimtų milijonų vertės visuomenei svarbūs projektai. Kas  svarbiau?

Kad būtų aišku, apie ką kalbame, – viešuosiuose pirkimuose kasmet sukasi apie 10 mlrd. mūsų visų litų. Verslininkai suskaičiavo, kad prekių ir paslaugų kaina juose išpūsta vidutiniškai trečdaliu. Bent jau taip buvo. O tas trečdalis – tai maždaug tiek, kiek valstybė buvo priversta skolintis šį pusmetį.
Vyriausybė užsimojo padaryti viešuosiuose pirkimuose tvarką. Tačiau praėjusią savaitę pati Vyriausybė Viešųjų pirkimų tarnybai (VPT) kirto žemiau juostos: Ministro Pirmininko tarnyba pareiškė neketinanti paklusti VPT sprendimui nutraukti vieną viešųjų pirkimų sutartį. VPT direktorius Žydrūnas Plytnikas laukia grįžtančio iš atostogų Andriaus  Kubiliaus – gal šis savo tarnybą privers persigalvoti. Juk juokinga, kai pati Vyriausybė kelionių organizatorių renkasi ne pagal kainą, o pagal aptarnavimo mokestį. O kai tie centai pasirodo esą kelių pretendentų vienodi, nugalėtoju skelbia anksčiausiai pateikusįjį pasiūlymą. O juk, piktinasi Ž.Plytnikas, skelbimų apie viešuosius konkursus internete kartais atsiranda ir antrą nakties.
Ar Vyriausybė pasidavė verslo ir politikų, įpratusių tarpti iš šios aukso gyslos, spaudimui ir atšaukia kovą su viešųjų pirkimų pažeidėjais visais atvejais, ar tik kai perka ji pati? O gal VPT perlenkė lazdą, nes pirkimų, kuriuos VPT pareikalavo ar bent rekomendavo nutraukti arba nagrinėti iš naujo, procentiškai beveik šešiskart daugiau nei pernai, o teisėsaugai 2010 m. bylų atiduota kone triskart daugiau nei 2009 m.? Ir kur šių klausimų viešojo intereso vieta?

Finansų ministrė teismams priminė įstatymą

Paradoksaliai skamba, bet finansų ministrė Ingrida Šimonytė kreipėsi į Nacionalinę teismų administraciją prašydama, kad teismai laikytųsi įstatymo. Mat pagal Viešųjų pirkimų įstatymą su jais susijusios bylos turėtų būti išnagrinėtos per 45 dienas. Tačiau, kaip rodo oficiali statistika, šiemet tai vidutiniškai trunka triskart ilgiau. Bet sudėtingų bylų, ir ne dėl kokių menkų, o valstybei svarbių projektų, nagrinėjimas užtrunka ir trejus metus. Teisingumą nustatyti, kaip žinoma, kainuoja ir laiko, ir pinigų, to niekas teisinėje valstybėje neginčija. Tačiau tai nereiškia, kad ir čia nereikia skaičiuoti laiko sąnaudų, juolab paisyti įstatymų.
Štai Finansų ministerija “Veidui” paaiškino, kas privertė ją, kaip 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos vadovaujančią instituciją, kreiptis į Teismų administraciją: “Užsitęsęs ieškinių ar apeliacinių skundų dėl viešųjų pirkimų ES lėšomis finansuojamuose projektuose procesas ne tik lėtina ES lėšų panaudojimo spartą, dėl to kyla grėsmė neįgyvendinti dalies projektų ir visai prarasti lėšas. O 2011 m. kovą buvo apskųsti ir teismuose nagrinėjami 42 viešieji pirkimai, susiję su per 560 mln. Lt vertės projektais. Dėl vykstančių teismų projektai negalėjo būti vykdomi ir negalima buvo investuoti jiems skirtos ES paramos.” Reikėtų pridurti, kad analogiški procesai vyksta ne tik su ES, bet ir valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamais pirkimais.
Teisėjų taryba paragino teismus paspartinti šių bylų nagrinėjimą. Taigi nuo gegužės ledai lyg ir turėjo pajudėti, nors pusmečio statistikai tai kol kas įtakos nepadarė. Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius tikina, kad reikalai tvarkosi: štai Apeliaciniame teisme viešųjų pirkimų bylos net skiriamos nagrinėti be eilės, be to, skatinama teisėjų specializacija šiose bylose. Tačiau, jo nuomone, Lietuva per maža steigti specializuotų viešųjų pirkimų teismus. O Ž.Plytnikas tikina, kad ne tik niekas nesikeičia, bet ir nesikeis, kol nebus arba specializuotų teismų, arba tik tokias bylas nagrinėjančių teisėjų.
VU Teisės fakulteto lektorius advokatas dr. Deividas Soloveičikas džiaugiasi bent jau tuo, kad teismai pasisukę pasaulio patirties kryptimi ir vis dažniau nestabdo procesų, leisdami sutartims judėti į priekį. “Jei teismai pripažins, kad sutartys sudarytos neteisėtai, teismas jas panaikins ir viską grąžins į situaciją iki momento, kur padarytas pažeidimas”, – aiškina advokatas. Ir G.Kryževičius mano, kad tai efektyvesnis viešojo intereso gynimas.

Dilema: teisinė nekaltybė ar svarbūs valstybės interesai
Žinoma, kad už valstybės ir ES pinigus vykdomi projektai, perkamos prekės ir paslaugos dėl sutarčių stabdymų, peržiūrėjimų, bylinėjimųsi nepabrangtų milijonais ar visai nesužlugtų, reikia ne tik atsakingų teismų, bet ir protingos pačios VPT veiklos, kad nė nebūtų pagrindo bylinėtis. Tenka pripažinti, kad per 20 nepriklausomybės metų jie buvo tapę dosniu loviu saviesiems, ir šoko terapija čia buvo reikalinga.
Vis dėlto nors puspenkto mėnesio ūkio ministru dirbantis Rimantas Žylius giria VPT už principingumą, neslepia paprašęs, kad VPT fiksuotų tik esminius pažeidimus, kurie turėjo įtakos pirkimo kainai. “Viešųjų pirkimų tinkamas vykdymas – labai svarbus viešasis interesas. Tačiau kokio nors svarbaus objekto sukūrimas taip pat yra viešasis interesas. Taigi susiduria du viešieji interesai. Ant vienos lėkštelės pastatome griežtą reikalavimą laikytis viešųjų pirkimų reikalavimų, ant kitos – šimtus milijonų. Viešasis interesas geriau patenkinamas, jei ypač svarbus projektas vykdomas net ir pažeidžiant viešųjų pirkimų reikalavimas”, – pripažįsta ministras.
Jo manymu, labai iliustratyvus pavyzdys – Energetikos ministerijos aukščiausios kvalifikacijos teisininkų paslaugų pirkimas. “Reikia, kad jie pajėgtų derėtis su “Gazpromu” dėl dujų kainų. Viešasis interesas – milžiniškas, nes tai šimtai milijonų litų, kuriuos sumoka Lietuvos vartojai. VPT nuomone, pirkimų reikalavimai pažeisti. Ar leisti jiems vykdyti pirkimą net galbūt pažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymą, bet laiku sėdant prie derybų stalo, ar iš naujo skelbti konkursą ir derėtis pradėti kitąmet?” – retoriškai klausia R.Žylius.
Antras ūkio ministro pateiktas pavyzdys –Valdovų rūmai. “Apeidinėja įstatymą, kitaip negaliu traktuoti”, – apie sprendimą bent iš dalies tęsti VPT sustabdytas statybas sako Ž.Plytnikas. Ministro pozicija kitokia: “Pirkimai buvo didžiuliai, pažeidimus nustatė ir VPT, ir Valstybės kontrolė. Tačiau ar viešasis Lietuvos valstybės interesas šiuose rūmuose, į kuriuos jau investuota šimtai milijonų litų, 2013 m. vesti Lietuvos pirmininkavimo ES renginius nėra didesnis už prievolę dėl keliasdešimt milijonų litų sudarinėti naują sutartį rizikuojant, kad darbai laiku nebus baigti? Čia įžvelgiu didelę dilemą.”
O žinant, kad Lietuvoje kol kas nė vienas didžiulis projektas neapsiėjo be skandalų, statybų stabdymo, teismų ir pan., akivaizdu, kad tai tikrai ne poros viešųjų pirkimų, o sistemos problema. Ar šių dviejų visuomenės interesų neįmanoma pigiau ir greičiau suderinti?

Svarbu ne raidė, o esmė
UAB “Baltic Orthoservice” direktorius dr. Gediminas Kostkevičius pasakoja, kad dukart Danijoje teisėsi dėl viešųjų pirkimų konkursų. “Net laimėjusi neteisėtai sudaryta sutartis nebuvo nutraukta, nes, teismo manymu, tai padarytų didesnę viešąją žalą. Mums buvo atlyginta, pažeidusiems viešųjų pirkimų reikalavimus pritaikytos sankcijos, bet vertinama viešojo intereso požiūriu. Žinoma, jei padaryti labai šiurkštūs teisės pažeidimai, sutartys nutraukiamos. Bet net tokiu atveju, kad mokesčių mokėtojai nepatirtų didelių nuostolių ir kuo greičiau būtų užbaigtas pradėtas projektas, leidžiama parinkti kitą vykdytoją apklausos būdu ir neskelbiant konkurso. Teismai juk turi remtis ne įstatymo raide, o esme”, – Lietuvos teismams linki to, ko čia pasigenda, G.Kostkevičius.
Štai 2006 m. sausį pateikę ieškinį Valstybinei ligonių kasai, sprendimo “Baltic Orthoservice” sulaukė po penkerių su puse metų – šiemet birželį. Vyriausiasis administracinis teismas pagaliau apsisprendė, kad ir perkant ortopedijos priemones privalėjo būti taikomi viešieji pirkimai, kaip yra kitose ES šalyse.
Esminio pokyčio viešuosiuose pirkimuose neįžvelgia ir “Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas. “Viešųjų pirkimų skaidrumas – priemonė kuo efektyviau naudoti mokesčių mokėtojų pinigus. Jau daug metų kalbame, kad mažiausios kainos kriterijus neturėtų būti pagrindinis – turėtume kalbėti apie geriausią paslaugą už geriausią kainą, o sprendimai turi turėti konkretų pagrindimą ir būti viešai prieinami. Stambiuose rezonansiniuose projektuose, vykdomuose už viešuosius pinigus, reikia užtikrinti nepriekaištingą viešumą ir atskaitomybę nuo pat projektų pradžios, kad visuomenė ir nepriklausomi ekspertai galėtų prieiti prie visų projekto dokumentų ir atlikti stebėseną”, – sako S.Muravjovas, apgailestaudamas, kad kol kas Lietuvoje neturime nė vieno svarbaus projekto viešumo gerojo pavyzdžio.
“Tikėjausi, kad per metus bus galima viską pakeisti. Bet tai – labai sudėtinga sistema ir tam pakeisti reikia laiko. Juolab visi buvo pripratę nepaisyti įstatymo”, – pripažįsta ir pats Ž.Plytnikas.
Žinoma, blogai, kai reikia rinktis – ar teisinis preciziškumas, ar milijonų vertės valstybės ir jos piliečių poreikiai. Tobuliausia būtų ir viena, ir kita. Tačiau tobulybė – retas dalykas. Tad ieškant kompromiso štai Danija ir kitos Vakarų valstybės išeitį rado. Vertėtų jomis pasekti.

Bylos dėl viešųjų pirkimų
(pradėta nagrinėti apygardų teismuose)
69    169    138.
2009 m. I pusmetį    2010 m. I pusmetį    2011 m. I pusmetį
Viešųjų pirkimų bylų išnagrinėjimo apygardų teismuose terminai (vidurkis dienomis)
118    109,4    135,5
2009 m.    2010 m.    2011 m. (iki 06 30)
Šaltinis: Nacionalinė teismų administracija
Viešųjų pirkimų tarnybos vetuotos sutartys
(pareikalauta ar rekomenduota nutraukti sutartis ar pirkimo procedūras, arba jas pakartotinai nagrinėti)
20 iš 98    11 iš 176    32 iš 91
20,4 proc.    6,3 proc.    35,2 proc.
2009 m. II ketv.    2010 II ketv.    2011 II ketv.

Šaltinis: Viešųjų pirkimų tarnyba

Generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis patvirtino, jog Generalinė prokuratūra (GP) nėra gavusi jokio Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo Žydrūno Plytniko pranešimo dėl jam esą daryto spaudimo ir dėl to tyrimas prokuratūroje neatliekamas.

Tačiau tuo pačiu GP atstovas ketvirtadienį Seimo Antikorupcijos komisijos darbo grupės galimoms korupcijos apraiškoms teismų, teisėsaugos bei kontroliuojančių institucijų veikloje posėdyje sakė nežinantis, ar Ž.Plytnikas nesikreipė į kitas teisėsaugos institucijas.

Kaip teorinę galimybę generalinio prokuroro pavaduotojas minėjo, jog yra įmanomas ir slaptas tyrimas, tokiu atveju apie jį ir nebūtų informuojama.

“Ž.Plytnikas su jokiais skundais, pareiškimais dėl daromo spaudimo į GP nėra kreipęsis ir jokie ikiteisminiai tyrimai dėl šito nėra vykę. Aš atsakymą duodu už GP, aš nežinau, ar Ž.Plytnikas nesikreipė į kitas institucijas, Valstybės saugumo departamentą, Specialiųjų tyrimų tarnybą, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą”, – darbo grupės posėdyje sakė D.Raulušaitis.

Tačiau jis minėjo, jog yra galimybė, kad toks tyrimas vyksta, tačiau yra įslaptintas. “Tarkim, buvo kreiptasi, bet ne viešu būdu – tie tyrimai irgi gali būt, bet tokio tyrimo buvimo faktas jau yra valstybės paslaptis”, – sakė GP atstovas.

Žiniasklaidoje paskelbus, esą jokios teisėsaugos institucijos nėra gavę Ž.Plytniko skundų dėl patiriamo spaudimo, Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas trečiadienį pakartojo, kad apie jam darytą spaudimą medžiagą jis perdavė teisėsaugai.

“Ž.Plytnikas, kaip jau buvo minėjęs, kreipėsi į vienos teisėsaugos institucijos operatyvinį pareigūną ir perdavė jam konkrečią medžiagą dėl patirto spaudimo”, – trečiadienį pareiškė Viešųjų pirkimų tarnyba.

“Viešųjų pirkimų tarnyba nebuvo informuota, ar tyrimas pradėtas, taip pat neturi jokios informacijos apie tolesnius teisėsaugos institucijų veiksmus”, – teigiama tarnybos pranešime.

“Vilniaus diena” trečiadienį rašė, jog teisėsauga nėra gavusi jokių Ž.Plytniko skundų dėl neva patirto spaudimo.

Generalinės prokuratūros atstovė spaudai Vilma Budėnienė informavo, kad Ž.Plytniko skundų raštu nėra. Taip pat prokuratūros atstovams nebuvo pateikta ir jokios informacijos žodžiu. Tą patį pranešė ir Specialiųjų tyrimų tarnyba.

Pats Ž.Plytnikas viešai teigė kreipęsis į teisėsaugą dėl neva penkių politikų, kurie galėjo jį neteisėtai spausti. Asmenys nekonkretizuoti, tik užsiminta, kad jie priklauso įvairioms politinėms jėgoms.