Praėjus šešeriems metams po VSD pulkininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje tampa akivaizdu, kad jo mirties tyrimo ateitį lems ne prokurorai ar teisėjai, bet politikai, nes byla stringa dėl Lietuvos elitų susidūrimo.
Prieš šešerius metus tikrą politinį žemės drebėjimą sukėlusi mįslinga VSD ir tuo pačiu metu Užsienio reikalų ministerijos pareigūno V.Pociūno byla toliau sukasi ratu. Prieš pusmetį Vyriausiasis administracinis teismas grąžino V.Pociūno bylą nagrinėti pirmosios instancijos – Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nurodydamas, kad šis neištyrė visų esminių aplinkybių, nenurodė sprendimo motyvų, todėl teismo nutartis yra neteisėta ir turi būti dar kartą išnagrinėta. Vilniaus apygardos administracinis teismas jau du kartus nukėlė pakartotinį šios bylos nagrinėjimą: iš gegužės – į birželį, iš birželio – į rugsėjį. Kažkaip vis arčiau Seimo rinkimų. Nereikės stebėtis, jei rugsėjį bylos nagrinėjimas bus nukeltas į spalį ar lapkritį, kai jau bus aišku – pasikeitė Lietuvoje valdžia ar ne.
Bylai vilkinti prokurorai ir teismai jau šešti metai randa vis naujų „objektyvių priežasčių“. Pastaruoju atveju, bylai esant Vilniaus apygardos administraciniame teisme, – tai ieškinius reikia sujungti į vieną bylą, tai dalis bylos informacijos paskelbiama nevieša, o ieškovė, žuvusiojo našlė Liudvika Pociūnienė, su tuo nesutinka. Nes viešumas, ypač siekiant priversti VSD ir URM paaiškinti visuomenei, kaip ir kodėl vienas VSD pirmeivių, pulkininkas, Valstybės ekonominių pagrindų apsaugos valdybos viršininkas staiga „greituoju būdu“ išsiunčiamas nežymioms diplomatinėms pareigoms į Lietuvos konsulatą Gardine, yra pagrindinis tyrimo tikslas.
Bėda ta, kad norint priversti abi žinybas – tiek VSD, tiek URM, kuriose tarnavo V.Pociūnas, atvirai atsakyti į šį klausimą, pirma reikia išsiaiškinti, kieno valdžia dabar Lietuvoje. Tų, kurie nepatogų tapusį vieną labiausiai patyrusių VSD pareigūnų tiesiog ištrėmė iš Lietuvos, ar tų, kurie visą laiką vertino V.Pociūną kaip saviškį, ir jo tremtį bei netrukus įvykusią mįslingą žūtį priėmė kaip iššūkį Lietuvos valstybei bei jos tęstinumui.
Norint geriau suprasti, ką daliai Lietuvos valstybės elito reiškia V.Pociūno žūtis, privalu padaryti nedidelį ekskursą į prieškario Lietuvos Respublikos ir jos slaptųjų tarnybų istoriją.
Istoriko, šiuo metu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko straipsnyje apie vieną žymiausių Lietuvos žvalgių Marcelę Kubiliūtę skaitome: „Kai buvęs Lietuvos kapitonas Juozas Strimaitis 1944-ųjų sausio mėnesį atsivežė iš Kauno geto pabėgusią Ireną Veis (dabar Vilniaus pedagoginio universiteto garbės profesorė Irena Veisaitė) ir paprašė Marijos Meškauskienės pagalbos, pastaroji kreipėsi į M.Kubiliūtę. M.Kubiliūtė pati nuvedė I.Veis pas gydytoją Izidorių Rudaitį (vokiečių okupacijos metais jis dirbo vaikų namų vedėju). Tai buvo senas liaudininkas, vaikų namuose įrengęs laikraščio „Nepriklausoma Lietuva“ spaustuvę. I.Rudaitis greit gavo dokumentus Irenos Treigytės vardu, slepiamą žydaitę įdarbino vaikų namuose ir apgyvendino pas Rusijoje sušaudyto generolo Kazio Ladigos žmoną Stefaniją Ladigienę. I.Rudaitis ir S.Ladigienė, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, buvo sekami už savo ryšius su antinacinės rezistencijos dalyviais.“
Čia telieka pridurti, kad Kazio ir Stefanijos Ladigų dukra Marija po karo ištekėjo už skulptoriaus Vlado Vildžiūno, o šiuodu savo vyriausiąją dukrą Liudviką ištekino už jauno fiziko Vytauto Pociūno.
Ant Skulptūrų parko pievelės Jeruzalėje įsikūrusiame Ladigų-Vildžiūnų-Pociūnų “kompaunde” rinkdavosi iš prieškario smetoniškos Lietuvos kilęs dabartinės Lietuvos elitas, įskaitant Landsbergius, Degučius ir kitus, kuriuos reikėtų ilgai vardyti. Tai žmonės, kurie yra dabartinės Lietuvos valstybės atkūrimo projekto autoriai ir kartu toji nenutrūkstama gija, tiesiogiai siejanti šių dienų Lietuvos Respubliką su prieškarine valstybe. Gyvas įrodymas, kad 1990 m. kovo 11-ąją Lietuva nepriklausomybę atkūrė, o ne „paskelbė“, kaip buvusios sovietinės „respublikos“, kad Lietuva buvo tik laikinai okupuota valstybė, bet ne naujai susikūrusi, kaip tai kadaise bandė įrodyti dar Sovietų Sąjunga, o dabar vis aiškina jos valstybe pratęsėja tapusi Rusija.
Šio elito akyse V.Pociūnas, atėjęs tarnauti atkurtai Lietuvos valstybei dar per Sausio įvykius, buvo neatsiejama jo dalis, tad išpuolis prieš jį prilygo išpuoliui prieš tikruosius, o ne apsišaukėlius valstybininkus. Juoba kad „valstybininkais“ save vadinusieji V.Pociūno tremties iš Lietuvos ir vėlesnio juodinimo autoriai kilme buvo iš tų, kurie kadaise nuėjo tarnauti sovietiniam okupantui ir visaip prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo naikinimo: pokariu sudarinėjo tremiamųjų sąrašus, tarnavo KGB, kompartijos CK aparate. Tai yra kilę iš sovietinės Lietuvos elito, jo tradicijų perėmėjai bei tęsėjai ir įrodymas Kremliaus propagandos rankose, kad Lietuva buvusi ne okupuota, o savo noru įsijungusi į „broliškų tautų šeimą“, tad dabartinė Lietuvos Respublika niekaip negalinti savęs kildinti iš prieškariu susikūrusios valstybės, juoba vadintis jos teisių perėmėja.
Dar iki V.Pociūno žūties buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau senasis Lietuvos elitas kirs apsišaukėlius „valstybininkus“, juoba šių „strategavimai“ darėsi vis mažiau naudingi valstybei. V.Pociūno žūtis Baltarusijoje šį smūgį tik pagreitino ir sustiprino jo mastą.
Vėlesni įvykiai tik parodė, kad V.Pociūno žūties tyrimas tapo senojo ir sovietinio Lietuvos elito susidūrimo vieta, o šitai matanti teisėsauga tiesiog nusišalino, kad nepakliūtų tarp girnų. Tyrimas ir bylos nagrinėjimas pajudės tik tuomet, kai rudenį paaiškės, ar sovietinis elitas sugebėjo atsirevanšuoti, ar valdžią savo rankose išsaugojo prieškarinės Lietuvos valstybės tęsėjai.

V.Pociūno žūties bylai vilkinti prokurorai ir teismai jau šešti metai randa vis naujų „objektyvių priežasčių“.