Per Lietuvą keliauja fotomenininko, poeto, gamtininko Alio Balbieriaus paroda „Ledo inkliuzai“. Iš Vilniaus į tėviškę Biržuose pasitraukęs gyventi menininkas „Veidui“ pasakoja apie kultūros, turizmo ir politikos pižonus, kurie, išstumdami pirmeivius idealistus, su pasimėgavimu murkdosi blizgančiose paviršiaus putose.

 

Renata BALTRUŠAITYTĖ

 

Norėjo Alis užšaldyti Beethoveną, bet nepavyko. Pusseserė muzikantė, dabar apsistojusi Kanaruose, pagailėjo būsimam meno kūriniui dailiai apdegusio retro leidimo partitūros viršelio. O Biržuose Alis tegavo apiplyšusį akordeono pradžiamokslį. Vieną jo lapą ir padengė permatoma ledo patina, nes viliojo muzikos, įkalintos tyloje, metafora.

Stingstanti muzika parodoje šaukia ir iš apledėjusio vaikiško saksofono, laiko apnašų patamsinto trimitų vario, iš sukapotą gyvatę primenančio nareliais išnarstyto fagoto… Ledai atitirps, tik ar bebus kam sujungti fragmentus ir klausytis muzikos?

Arba kitas kontrastas: raudoni aitrieji pipiriukai įkalinti „ledlaikyje“ – smėlio laikrodžio formos ledo gabale. Šaltis prieš aistrą, o gal širdies nuoskaudas simbolizuojantį deginantį aštrumą. Krūva pipiriukų dailiai nugulę apačioje, viršuje belikę vos keletas. Kaip ir geležinės grandinės ovalų kitame „ledlaikyje“… Laikas tirpsta, graužatis ir grandinės lieka.

 

Kai griovių kasti nebereikia

Vis dėlto pats ryškiausias kontrastas – Alio veidas, tiesiog švytintis visų šių liūdnų metaforų fone. Ir ne nuo pipiriukų skaičiavimo, o nuo noro išgyventi dar ir dar vieną gyvenimą, kad vieną iš jų galėtų skirti rašytojavimui, kitą – fotografijai, trečią – kelionėms, ketvirtą – dailei, penktą – paukščių stebėjimui. Nes viename gyvenime pašnekovas jau sunkiai besutelpa.

„Daug metų esu laisvas menininkas: gyvenu, kaip noriu, ir darau, ką noriu. O tai yra didelis dalykas. Nors sovietiniais laikais praėjo gražiausi mano kartos metai, bjauriai pasijuntu galvodamas, kad didžiąją gyvenimo dalį praleidau už geležinės sienos, – pasakoja A.Balbierius. – Pernai pirmą kartą su dukra, grafike Goda, aplankėm Prado muziejų Madride. Boschas, Bruegelis, Rafaelis per dvi valandas nokautuoja bet ką… Einu ir galvoju: jaunystėje, domėdamasis menais, mielai būčiau kasęs griovius, kad susitaupyčiau kelionei į Madridą. Tik jokie grioviai išvažiuoti tada nebūtų padėję… Todėl keliauju dabar, nes dar noriu suspėti kažką pamatyti.“

Bet, sakau, daugybė šešiasdešimtmečių apskritai nebemato prasmės kažkur keliauti. Jie būna pavargę nuo vienas į kitą panašių miestų su savo rotušėmis, stotimis ir krantinėmis, nuo prošal šmėžuojančių veidų, kuriems esi įdomus tik kaip potencialus pirkėjas ar klientas, pagaliau nuo atvirukinių peizažų, kurių pilnas namų internetas. Taigi kuriam galui kažkur belstis? Ir dar su fotokameromis, nors puikiai žinai, kad neturėsi laiko vienoje vietoje savaitėmis tykoti tokio kadro, kokio norėtum, vadinasi, esi pasmerktas atsitiktinumų srauto klaidoms ir „netyčiukams“. Kaip ir tūkstančiai kitų serijines kameras apsikabinusių keliautojų…

Bet Alis atremia skepsio ataką: „Man susidarė priešingas įspūdis: visi visur keliauja. Visur mirga kelionių įspūdžių ženklai ir tekstai, nors tik nedidelė jų dalis verta aplinkinių dėmesio. Ir mano kartos keliauninkų netrūksta. Pamenu, viename literatūros vakare poetas Antanas A.Jonynas, paklaustas, kuo norėtų būti, jei nerašytų eilėraščių, beveik nesusimąstęs atsakė: „Norėčiau būti keliautojas.“ Jis ir poetu būdamas keliauja nemažai.“

 

Jeigu Indija būtų girta kaip Rusija

Savęs patyrusiu keliautoju A.Balbierius vadinti nedrįsta, nors jau du kartus viešėjo Indijoje ir netrukus ruošiasi ta pačia kryptimi kelti sparnus trečią kartą. Sako, tam ypatingų taupymų nereikia: lėktuvų bilietai į abi puses atsieina 500-600 eurų, panašios sumos, jei nesirinksite prabangių viešbučių, turėtų pakakti ir dviejų mėnesių pragyvenimo bei transporto išlaidoms pačioje Indijoje. Tad šią šalį Alis vadina „draugiška“ plonesnės piniginės lietuviams.

„Nebuvau tas žmogus, kuris Indijoje ar Tibete ieškojo dvasingumo arba Šambalos, kaip mano jaunų dienų bičiuliai Jurga Ivanauskaitė ir Paulius Normantas. Vis dėlto pirmą kartą vos atskridę į Delį su pusbroliu Giedriumi, gerokai labiau nei aš patyrusiu keliautoju, iškart patraukėme į Dharamsalą. Ten buvo nyku ir šalta, bet kaip galėjau atsispirti pagundai, jei buvau stovėjęs piketuose už Tibeto laisvę prie Kinijos ambasados Vilniuje“, – pasakoja A.Balbierius.

Atgimimo laikais trejus metus paaukojęs žaliųjų judėjimui ir neblogai susipažinęs su ekologinėmis ideologijomis, Alis pritartų giliosios ekologijos pradininko norvegų filosofo Arne Naesso teiginiui, kad budizmas – kone vienintelė pasaulio religija, galinti išgelbėti pasaulį, nes ji kupina pagarbos gyvybei. Ir tos pagarbos ypač daug hinduizme, nors patys indai to nesureikšmina. Užtat atvykėliai stebi, su kokia meile vietiniai lesina balandžius ir šeria burundukus primenančias voveraites, kaip parkuose laisvai vaikštinėja karvės, kurioms negresia virsti pieno mašinomis ar kepsniais, ir matydami tai patys pasijunta geriau.

 

Budizmas – kone vienintelė pasaulio religija, galinti išgelbėti pasaulį, nes ji kupina pagarbos gyvybei.

 

Tačiau ar Indija pamažu nevirsta didžiuliu, vakariečiams skirtu komerciniu SPA, į kurį vykstama gelbėtis nuo persirijimo ir depresijos? „Visada paskui pirmeivius traukia būriai pižonų, kuriems užtenka pasimurkdyti paviršinėse putose. Didžiulėje šalyje kiekvienas renkasi tai, ko jam reikia. Aš žmonių knibždančioje Pendžabo sikhų Amritsaro Aukso šventykloje pajutau tokį pasaulio vienį, kokio Lietuvoje niekur nepajusčiau. Niekada neturėjau minties iš Lietuvos emigruoti, bet sugrįžus iš Indijos Vilnius man pasirodė tuščias.

 

Niekada neturėjau minties iš Lietuvos emigruoti, bet sugrįžus iš Indijos Vilnius man pasirodė tuščias.

 

O ką jau kalbėti apie tėviškės sodybą prie Biržų, kurioje gyvendamas galiu savaitę kito žmogaus nematyti, nebent pravažiuojančią kaimyno mašiną“, – lygina A.Balbierius.

Prisipažįsta kartais pagalvodavęs, kuo pavirstų Indija, jeigu jos gyventojai vartotų tiek alkoholio, kiek rusai arba lietuviai: juk ten ir taip baisu vaikščioti gatvėmis, kuriose beveik nėra šviesoforų. Tačiau kol kas alkoholiu prekiaujančių krautuvių ten gerokai mažiau nei pas mus, alkoholikų irgi reta, ir tie patys, panorėję viešoje vietoje truktelėti iš kakliuvos nusipirkę butelį, rūpestingai vynioja jį į laikraštį. Per tris Indijoje praleistus mėnesius viešoje vietoje keliautojai matė tik vieną įkaušusią kompaniją, ir ta pati buvo universiteto dėstytojų, traukinyje šventusių Naujuosius metus.

Kaip fotografą Indijoje keliautoją sudomino „Coca-Cola“ reklamos: didžiuliai plakatai, neretai nudriskę nuo senumo, ir bedančiai Himalajų senukai ar besiganančios ožkos jų fone. Vaizdai, be žodžių bylojantys apie Indijos globalizaciją ir vesternizaciją.

 

Nebereikalingi nei valdžiai, nei mafijai

Iš įvairių ekologinių judėjimų A.Balbierius senokai pasitraukė pamatęs, kaip žaliuosius iš jų išstumia karjeristai ir prisiplakėliai. Lietuvos žaliųjų partija antrajam gyvenimui prikelta visai kitų žmonių, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje viršų ima valstiečiai, nors jos sąraše rasite ir kelis idėjinius žaliuosius. Tačiau stebint, kaip Biržų krašto ūkininkai savo laukus purškia programose jokių ekochemija 7–8 kartus per metus, pati valstiečių ir žaliųjų bendrystė Aliui pradeda kelti abejonių.

Užtat jis neabejoja, kad jei vieną negražią dieną Europoje įvyktų stambi ekologinė katastrofa ir ES politika rezonansiškai pakryptų žaliųjų pusėn, visos pagrindinės Lietuvos partijos kaipmat „pažaliuotų“, nors dabar jų loginių iniciatyvų su žiburiu nerasi. Net apie gamtos apsaugą nebekalbame – vien apie aplinkosaugą, tuo objektyviai pripažindami, kad saugome ne gamtą, o tai, kas iš jos liko, kas vienaip ar kitaip jau pažeista ar sunaikinta. Ton pačion Aplinkos ministerijon dabar priversti bėgioti ir gamtininkai, ir statybininkai, nors dar atgimimo aušroje žalieji stengėsi atskirti šias dvi sritis, kad joms nereikėtų glaustis po vienu valdžios stogu.

„Žalieji mūsų valstybėje kone išnaikinti, nes jie nereikalingi nei valdžiai, nei mafijai. Politikai, žadamą ateities gerovę tebesiejantys su ekonominiu augimu, juos vaizduoja arba kaip kenkėjus, stojančius skersai visiems naudingiausio kelio, arba kaip Rusijos agentus. Štai konservatoriai rinko parašus prieš Astravo atominę jėgainę, kaip prieš grėsmingą blogį, esantį per arti Vilniaus, tačiau tuo pačiu metu atkakliai stūmė „gerosios“ Visagino atominės elektrinės projektą. Kaip tokią veidmainystę žmonėms suprasti?“ – klausia A.Balbierius.

 

Žalieji mūsų valstybėje kone išnaikinti, nes jie nereikalingi nei valdžiai, nei mafijai.

 

Šiandien kone labiausiai ekologijai pasitarnauja technologijų pažanga, tačiau ta pati pažanga trumpina naudojamų įrenginių amžių, verčia pirkti vis naujus daiktus, didindama atliekų kiekį. O tai nusikaltimas prieš Žemę. Taip, taromatų sistema leido gerokai sumažinti aplinkoje pasklindančių pakuočių kiekį, tačiau naivu tikėtis, kad taromatai pajėgs išspręsti visas gamtosaugos problemas.

„Ekologinis raštingumas – tai visų pirma pačios gamtos rūšių pažinimas. Ar daug lietuvių šiandien pajėgtų išvardyti ir atpažinti bent šimtą paukščių, vabzdžių ar medžių rūšių? Be to gamtoje jaučiamės kaip beraščiai, nemokantys seniausių ir svarbiausių rašmenų“, – dėsto Alis.

Ir pamena, kad jam augant vasarą kaimuose sukiodavosi daug vaikų, kurie mokyklines atostogas leisdavo žvejodami, uogaudami, dviračiais keliaudami po apylinkes. Dabar net ir vasaromis ten retai besutiksi jaunimo – jeigu atvažiuoja, tai lindi kambariuose prie savo kompiuterių.

„Nepaisant to, nepriklausomybės laikotarpiu pasiekta pažanga ekologijos srityje yra didžiulė. Kai prieš 26 metus lankiausi Kalifornijoje, patyriau šoką sav o akimis išvydęs veikiančius saulės kolektorius, energiją taupančias lemputes, iš atliekų biodujas išgaunančias įmones ir daugelį kitų dalykų, apie kuriuos Lietuvoje dar nė kalbama nebuvo. Prireikė beveik dviejų dešimtmečių, kol tos technologijos pasiekė mūsų kraštus“, – prisimena pašnekovas.

Poetinės prigimties neišmuši

Menininko sodyboje aptiktumėte gal pusę tonos įvairiausių rakandų: surūdijusių geležų, senų baldų, keistos konfigūracijos šakų ir dar daug ko, ką racionalus šeimininkas seniai būtų sudeginęs arba išgabenęs sąvartynan. Užtat visas šis retkarčiais perkratomas lobynas praverčia koliažams ir meninėms fotografijoms.

„Jei būčiau labai turtingas, įsigyčiau specialų šaldytuvą „Ledo inkliuzų“ originalams eksponuoti. Fotografija šiuo požiūriu tėra patogi priemonė, leidžianti kitiems parodyti laikinus objektus, kurių kitaip nepavyksta išsaugoti“, – pasakoja Alis.

Ledo kompozicijas jis dėlioja žiemą, semdamas šalia plytinčio tvenkinio vandenį ir „bendraautoriumi“ pasitelkdamas lauke tvyrantį šaltį. Kai šis atlieka savo darbą – ateina eilė fotografo sprendimui, koks fonas perregimam asambliažui būtų tinkamiausias. Dažniausiai pasitelkiamas įšalusias detales paryškinantis juodas pagrindas: tai gali būti, pavyzdžiui, tamsios faneros atplaiša arba juodos polietileno plėvelės gabalas. Tada belieka sulaukti tinkamos natūralios šviesos, nes su lempomis triūsti buvęs gamtininkas ne mėgėjas.

„Turėjau nekuklią idėją kurti fotografijų seriją „Daiktų užkalbinimas“, kurioje tiktų ir natiurmortai, ir abstrakcijos, ir šaldyti, panardinti ar uždegti objektai. Žaidžiau su skandinamais nuspalvintame vandenyje daiktais, bet nieko gera iš to neišėjo. Nedaug tepavyko išspausti ir iš piromanijos. O štai ledas, kadaise Vilniaus Verkių parke pastebėjus gražiai įšalusias šakeles, „užkabino“. Tai ir buvo „Ledo inkliuzų“ pradžia. Pats suprantu, kad nuotraukose apstu simbolių ir pseudofilosofinių metaforų, tačiau poetinės savo prigimties juk neišmuši“, – pripažįsta Alis.

Savo malonumui gamtą fotografuoja iki šiol, nors žino, kad natūralus gamtos grožis nuotraukose linkęs subanalėti. Kartu su Vladu Braziūnu buvo surengęs kolegų rašytojų portretų parodą Biržų pilyje, bet nelaiko savęs portretistu: tiesiog norėjosi dar vieną žanrą išbandyti. Vis dėlto netapo „teroristu“, nuolat pleškinančiu visus literatūrinių sambūrių dalyvius.

Nesiuntinėjo savo nuotraukų ir į tarptautinius konkursus, taigi neturi diplomais apdovanotų fotografijų: ir pasitikėjimo pritrūkdavo, ir nereikalinga visa tai atrodė. Bet ir be diplomų kiekvieną savaitę internetu sulaukia maždaug dešimties kvietimų dalyvauti įvairiose parodose. Pasinaudoja vos vienu kitu, nes įsisukti biurokratiškon projektinių anketų karuselėn irgi nemato prasmės. Savo fotografijų ciklus smalsuoliams pristatinėja feisbuke, kuriame profilio turinį tvarkyti paprasčiau nei atskiro tinklalapio.

„Nesu pakankamai „įkultūrinęs“ savo vizualinės kūrybos, man įdomesnis pats procesas. Iki šiol fotografuoju ne tik skaitmeniniais, bet ir juostiniais fotoaparatais – „Nikon“ ir „Horizont“. Panoraminę „Horizont“ kamerą netgi tampiausi ant kaklo po Indiją ir Nepalą“, – neslepia A.Balbierius.

Skaitmeninė fotografija menininkams – jau pernelyg nuobodžiai sterili. Išmaniosios kameros su įdiegtomis programomis išdailina vaizdą labiau, nei fotografas to pageidauja. Netgi užteršus matricą gautus vaizdus nesunkiai įmanoma išvalyti. Todėl meninių ambicijų turintys jaunuoliai vis aktyviau grįžta prie juostinių fotoaparatų, toleruojančių žmogaus klaidas. Juostinės fotografijos savo ruožtu tampa artimos meninei grafikai, nes fotomenininkai, padarę ribotą kiekį sunumeruotų ir pasirašytų juostinio kadro atspaudų, negatyvus dažnai sunaikina. Gal tų atspaudų būtų daugiau, jei egzistuotų stipresnė fotografijos kūrinių rinka ir turėtume daugiau jais besidominčių kolekcininkų. Tačiau realybė kitokia: Europoje už meninę fotografiją prašoma vidutiniškai 250 eurų, o Lietuvoje ir 100 eurų pirkėjas nesutinka mokėti.

„Aišku, galima pardavinėti ir po 10–20 eurų, bet ar verta tiek nusipiginti? Verčiau leidžiu sau malonumą atspaudą padovanoti, jei matau, kad mano darbas žmogui tikrai patinka“, – sako A.Balbierius.

Kad sviestas nebūtų sviestuotas

Nors „Ledo inkliuzai“ – žinomo poeto fotodarbų paroda, nesitikėkite šalia nuotraukų aptikti poezijos posmų: dažna nuotrauka parodoje apskritai neturi pavadinimo, jį atstoja vaizduotės aliuzijoms pralaidi XXX tvorelė.

„Kai fotografas leidžia savo poezijos knygą – tikėkis silpnų eilėraščių, kai poetas iliustruoja knygą savo fotografijomis – lauk prasto vaizdo. Visiems žinomas dėsnis, tad, nors ir nesijaučiu nė vienoje iš tų sričių mėgėjas, leisdamas poeziją stengiuosi savo knygų neiliustruoti. Bet kartais leidyklos išprašo nuotraukų taupumo sumetimais – kad netektų papildomai mokėti iliustratoriui. Vis dėlto pastaruoju metu, kad sviestas nebūtų sviestuotas, daugiausiai bendradarbiavau su dailininke Ula Šimulynaite“, – pasakoja Alis.

Kaip apibūdintų kultūrinį gyvenimą šiauriniame Lietuvos pakraštyje, kuriame praleidžia daugiausiai laiko? Pašnekovas svarsto, kad provincijos kultūroje randasi daug potencialiai vertingų reiškinių, tik juos reikėtų kilstelėti į profesionalesnį, konceptualesnį lygį. Ir to dažniausiai niekaip nepavyksta padaryti, nes tenkinamasi bendruomenei lengviau suvokiamais kriterijais. Iš to kyla drastiški pristatomo meno kokybinio lygio skirtumai, kokių sostinėje nebeišvysi.

„Daugiausiai publikos sutraukia gastroliniai teatrų spektakliai – juose ir be ypatingos reklamos nelieka tuščių vietų. Tačiau knygų pristatymų ar parodų organizatoriams tenka gerokai paplušėti. Pats per Biržų miesto šventę inicijavau kraštiečio, garsaus tapytojo Algirdo Petrulio paveikslų parodą, tačiau negalėčiau pasigirti, kad ji sulaukė didesnio dėmesio“, – prisimena A.Balbierius.

Antra vertus, interneto amžiuje provincijos sąvoka nyksta, nes ir pats menininkas panorėjęs savo namuose „užsuka“ pasmalsauti į garsiausias Niujorko ar Paryžiaus galerijas. Pasaulis atviras, jei tik turi pakankamai energijos jį jausti ir matyti.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

Liepai einant į pabaigą – artėjant poeto, publicisto, leidėjo Vaidoto Daunio (1958–1995) žūties 20-osioms metinėms, sutikau du vaizdo ir plunksnos darbininkus – maždaug jo sūnaus amžiaus trisdešimtmečius. Vienas apie V.Daunį nebuvo nieko girdėjęs, kitas patarė, kas iš kultūros veikėjų galėtų apie jį papasakoti.

Arūnas BRAZAUSKAS

Įprastu požiūriu, žinantis vertinamas labiau – juk išmano, kas yra kas. O nežinantį galima priversti pasijusti nesmagiai – ypač jeigu neišmanymas išaiškėja atsidūrus tarp apsišvietusiųjų. Tačiau V.Daunio kūrinių neskaitęs, apie jį negirdėjęs žmogus turi progą nustebti, susižavėti – jeigu kur nors ramiai įsigilins į V.Daunio esė rinkinį „Šeštoji diena“. O žinantieji ne visuomet sugrįžta prie perskaitytų knygų.

~Nepranyksta manoji mirties liūdnuma ir nepranyks, vien – kils tarsi vis sunkesnė našta, vis stipresnė. Netampu pamišęs dėl jos, nemirštu; ir nemirsiu: esu pasmerktas nemirčiai. Mano kančia didesnė už tą, nuo kurios mirštama ir išprotėjama. Mirsi – kartu su tavim pranyks ir tavo kančia; išprotėsi – nebežinosi nei apie save, nei apie ją. O dabar gi – nėra nei baigties, nei išeities; netgi pradžios nėra – prarasta jinai.~

Šitaip Levas Karsavinas rašė savo meditacijų knygoje, pavadintoje „Poema apie mirtį“. Būtent šia citata V.Daunys pradėjo savo paskutinį esė, kuris „Lietuvos ryte“ išspausdintas 1995 m. liepos 29-ąją – autoriaus žūties dieną.

Paskutinis įrašas V.Daunio dienoraštyje: „Tuoj eisiu pirmam susitikimui su oreiviais. Rytoj – pakylam.“

Nenumaldoma trauka

Vingio parkas, netikėtas oro baliono šuolis nuo žemės aukštyn, žmogus, kuris įsikibęs į gondolos apačią – mat apie ranką apsivijusi virvė mirtinai prikaustė prie kylančio baliono, nesėkmingas oreivio bandymas įtraukti pakibusįjį į gondolą, plyštantys drabužiai, kūno skrydis žemyn. Laisvė nuo fizinių pančių ir Newtono fizika. „Mano geriausias draugas žuvo – daugiau jų neturėjau”, – artėjant tragedijos dvidešimtmečiui „Veidui“ parašė Vaidoto bendražygis filosofas Arvydas Juozaitis.

„O debesys ironiški ir basta“ – tai eilutė iš V.Dauniui dedikuoto eilėraščio, kurį Rolandas Rastauskas parašė 1979 m. Po draugo žūties 1995 m. poetas sukūrė dar vieną posmą. Dvi eilutės iš ten:

Neduok man Dieve laidoti draugų

Neleisk portretams po mirties užgesti

Veikiausiai tiktai debesys gali būti ironiški, nes tuos, kurie tada stebėjo traukos dėsnio veikimą, buvo apėmęs siaubas. Galas nusakomas itališku žodžiu basta . Tačiau tai kūno reikalai. O siela kaip vaidilutė neleidžia užgesti portretams. Siela pasmerkta nemirčiai.

„Jis skleidė šviesą… susitaršęs, gražaus šviesaus veido, nerūpestinga, truputį išsiblaškiusio žmogaus eisena“, – liudija Vaidoto bičiulis Algirdas Kumža, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

Vis dėlto rašytojo portretas yra tai, ką jis parašė. Kiekvienas savarankiškai nuvalome dulkes nuo paviršiaus, kuriame norime ką nors įžvelgti. Savo supratimu arba nesupratimu galime apšviesti arba temdyti.

Idėjų optika

V.Daunio esė akina gerai temperuotos minties švytėjimu.  Idėjų spindulius perlaužia daili kalbos optika – autorius kruopščiai, nors ir lengvai groja lyg ne savo sugalvotą, o kitur – nekintamų esmių pasaulyje – išgirstą muziką. Pro žodžius galima įžvelgti tarsi kokį  taisyklingą lęšių darinį, kokie būna švyturiuose.

V.Daunio minčių įtaigumas kelia pagundą karpyti jo tekstus citatomis. Bėda ta, kad padriki karpiniai – pastraipų, skilčių epochos laikmenos. Epochai apibūdinti Hermanas Hesse’ė vartojo žodį „feljetonas“ (pažodžiui – lapelis). Ar V.Daunys lapelių „gadynėje“ jautėsi savas? Nepaisant pasidygėjimo, kurį jo sąrangos žmogui kelia iš skivytų durstoma kultūra, į kelis mašinraščio lapus telpantys V.Daunio esė – žanro viršūnė. Vieną jų „Veidas“ šiame numeryje spausdina ištisai.

„Tekstai, kuriuos jis rašė, – apie literatūrą, apie žmogaus egzistencijos dalykus, – daugeliui paviršutiniškų skaitytojų buvo per sunkūs, per gilūs, per daug sudėtingi, kad jis būtų įvertintas kaip rašytojas, mąstytojas, poetas, žmogus“, – „Veidui“ sakė Vidmantas Valiušaitis, V.Daunio bičiulis, kartu su juo plėtojęs  fondo „Į Laisvę“ projektus (V.Valiušaitis 1992 m. išrinktas fondo Lietuvos filialo tarybos pirmininku, V.Daunys buvo tarybos narys).

1988ieji – metai, kada Lietuvos visuomenė ėmė laisvintis iš idėjinio sąstingio, pradėjo organizuotis politiškai. Susikūrė Sąjūdis. V.Daunys įkuria žurnalą „Krantai“, redaguoja almanachą „Veidai“, leidžia almanachą „Regnum“, redaguoja žurnalą „Naujoji Romuva“. Pastarąjį leidinį gaubė legendinė Juozo Keliuočio aura – tai įpareigojo ir teikė energijos. A.Juozaitis, po redaktoriaus žūties stojęs jo vieton, teigia, kad pirmajame atgimusios „Naujosios Romuvos“ numeryje suformuluotos kūrybos taisyklės buvo „kone visos Vaidoto kūrybos credo“.

Žurnalistinio meno taisyklės

Manifestą vertėtų prisiminti dėl kai kurių sąvokų. Lyg ir smulkmena, paprastas sintaksės dalykas – pavadinimas rašytas be kabučių, tačiau tai keičia vaizdinį: Naujoji Romuva atrodo esanti daugiau nei leidinys. Taisyklių būta tokių:

– „Naujoji Romuva“ pripažįsta, jog pasaulyje egzistuoja objektyvūs kriterijai, pavyzdžiui,meilė ir teisybė;

– „Naujoji Romuva“ yra krikščioniškasis kultūros žurnalas, teigiantis plačiausią tradiciniais idealais motyvuotą tolerancijos skalę;

– „Naujoji Romuva“ yra tautinę civilizaciją – atvirą ir kūrybišką  – puoselėjantis leidinys;

– „Naujoji Romuva“ teikia pirmumą asmens laisvei, kuri yra laisvos ir autoritetingos valstybės pamatas;

– „Naujoji Romuva“ yra visuomeninis, bet ne politinis leidinys, – į politiką jinai žvelgia tik kaip į vieną žmogiškosios kūrybos sričių;

– „Naujoji Romuva“ kviečia bendradarbius kurti žurnalą kaip pasipriešinimą provincializmui, nekritiškumui; inertiškoms gyvenimo formoms;

– „Naujoji Romuva“ yra aktualiojo „dabar“ puoselėtoja – jai rūpi naujumas ir romumas kaip dvi žurnalistinio meno taisyklės.

Visą šį akordą verta matyti, kad nepasimestų paskutinė taisyklė, kuri užkabina  žodžiu „romumas“, nors žodžio prasmė nėra rėžianti. Minint romumą žodynuose dažnai atsiranda avinėlis.  Nurodžius romumą kaip žurnalistinio meno taisyklę plunksnos broliai veikiausiai prapliuptų juoku. Romus – švelnus, ramus. Romus kaip avinėlis žurnalistas dažniausiai nukryžiuojamas paprastuoju būdu – jis neprasimuša į viešumą. Bet argi „Naujosios Romuvos“ narys neprivalo būti romus?

Romuviečio romumas – ne avies bejėgystė, o visiškai ramaus stebėtojo bruožas. Stebėtojo, kuris kruopščiai, bešališkai mato ne vien tai, kad atsiveria čia ir dabar, bet ir savo nerimą, sukeltą kiekvienos naujos akimirkos. Tai Stebėtojas, su kuriuo galėtų susitapatinti nuo aistrų, nuotaikų, nuomonių išsilaisvinęs žmogus. O tas, kuris Šv. Rašte vienur yra Avinėlis, kitur vadinamas Teisėju. Romus žurnalistas – kitaip sudėliotas priesakas, kad rašantysis privalo būti nešališkas.

Santarvės elegancija

V.Daunio esė apstu sakinių, kurie skamba kaip žadintuvai. Tai ne migdantys perspėjimai, o budinančios ištarmės, įžiebiančios skaitytojo mintį (jei tik šis turi to kuro). „Tarp sąvokų, kurias vertėtų patikslinti, yra ir tokia: elegantiška santarvė“ („Šeštoji diena“, 1993 m. kovo 6 d.).

Esame įpratę sakyti: „Gražiai sutaria.“ Santarvė yra graži, tačiau juk ne kiekviena darni pora elegantiška. V.Daunys rašo apie „daugiskaitas“ – politines jėgas: „Apie elegantišką sprendinį yra sunku kalbėti, kai kiti būdai iš viso ignoruojami ar laikomi nereikalingais. Toks sprendėjas gali vaizduoti esąs rafinuotas šachmatininkas, tačiau jo ėjimai anksčiau ar vėliau pasirodo esą narciziškai bergždi, kadangi daromi „į tuštumą“, į ten, kur tėra šešėliai ir jokio kito gyvo sprendėjo. Šitas nesugebėjimas „spręsti“ gimdo norą apsibrėžti vienintelės teisingos Lietuvos (t. y. patikimųjų žmonių) ratą, iš kurio nurodoma likusiems, kas yra priešas, kas beveik priešas ar jau beveik draugas. Šitaip trejus metus pas mus „daroma“ santarvė.“

Prie tų trejų metų pridėkime dar maždaug 23, atsiribokime nuo personalijų ir paklauskime: ar politikoje padaugėjo elegantiškų sprendinių? Santarvės paieškos Lietuvoje panėšėja į netrumpą buvimą kalėjime. Kitas to paties dalyko apibūdinimas – laisvės atėmimas. O juk manome, kad mūsų būvis priešingas.

Ar Sąjūdžio laikais būta potencialo, kuris leistų atgimstančios šalies tikrovę kurti pagal V.Daunio išpažintus principus?  Juk šie nusako civilizacijos ir kultūros pamatus, todėl tinka socialinių sluoksnių, politinių jėgų elegantiškai santarvei. R.Rastauskas mano, kad taip: „Užtenka pažvelgti į Sąjūdžio veikėjų ir pirmųjų paskutiniosios Nepriklausomybės metų politikų pavardes.“ „Veido“ paklaustas, ar tokio potencialo esama dabar, V.Daunio draugas atsako lakoniškai: „Akivaizdu, kad ne.“

Ne vienas V.Dauniui artimas žmogus, ar tyrėjo distanciją išlaikantis „kultūros kartografas“ pripažįsta, kad po jo žūties kultūrinių pastangų erdvėje liko sunkiai užpildoma spraga. Žurnalistas Ginas Dabašinskas: „Mažose kultūrose, – o lietuviškoji būtent tokia, – vieno žmogaus vaidmuo gali būti kritiškai reikšmingas. Tarkime, Gintaras Beresnevičius pasitraukė – ir sunyko ištisas įdomesnių tyrinėjimų, netikėtų požiūrių klodas. Vaidoto vaidmuo buvo panašus. Kultūroje jis užėmė ypatingą vietą. Vadinčiau tai krikščioniška etine ir poetine pozicija, nors žodis „versmė“ čia labiau tinka. Po jo ta versmė tapo seklesnė.“

R.Rastauskas nusako dabartinį lietuviškos poezijos būvį: „Vis labiau įsivyrauja eseistinis eilėraščio tipas, stumiantis pašalėn romansinį, elegiškąjį. Paradigmų, pavyzdžių daugėja, tačiau pati poezijos skaitytojų auditorija mąžta – pažvelkime į tiražus. Poezija praranda savo kultinį statusą, tačiau Tomo Venclovos, Donaldo Kajoko, Antano A.Jonyno, Kęstučio Navako, Aido Marčėno pastangomis vis dėlto išlieka neapeinama.“

R.Rastausko vertinimu, V. Daunys pirmiausia buvo „kultūros animatorius“ – kitaip tariant, gaivintojas: redaktorius, leidėjas, talentų ieškotojas ir atradėjas, romantiškojo bendravimo ir bendrabūvio kultūroje išpažintojas ir tik po to – poetas, eseistas ir kritikas.

Poetas Aidas Marčėnas, kurio knygą, įstrigusią sovietinėse leidyklose, animavo V.Daunys:

Moterų dalis ir dalia

Dėliojant V.Daunio bičiulių ir bendražygių prisiminimus, rikiuojasi dabar jau vėtytų ir mėtytų, kūrybingų vyrų pasisakymai. Užgrūdinti politikos bei kultūros srovių, skersvėjų, visi jie panašiai atsako į klausimą, kaip V.Dauniui sektųsi šiandien: nebūtų kitoks, todėl jam nebūtų lengviau. „Dažnai pagalvoju, kaip dabar būtų sumalę Vaidotą į miltus – už komunistišką krikščionio poziciją“, – spėja A.Juozaitis.

Vaidoto našlei Raimondai teko išbandymai, pareikalavę kitokio kūrybingumo – gajumo ir atsakomybės išlikti, kada užgriūva nebaigti vyro reikalai su visomis jų dalykinėmis paraštėmis.

R.Daunienė prisimena: „Vadino save liberaliu kataliku. Šeima jam buvo sakrali. Tikėjo, kad tik šeima gali leisti vaikams išaugti tvirtiems  ir susivokiantiems, leisti jiems jaustis saugiems, išugdyti prigimtines savybes. Kai vaikai buvo maži, maniau, kaip gerai, kad mes turime tokį tėvelį – su jo išmintimi, švelnumu. Gal vaikams tapus paaugliais neiškils sunkumų, kurių daugelyje šeimų pasitaiko. Bet likimas pasišaipė – netekome Vaidoto, likau aš ir penki mūsų vaikai.“

Ji su dėkingumu mini tuos, kurie padėjo verstis, atrodo, katastrofiškomis buitinėmis sąlygomis: Vaidoto bičiulius, menininkus, kūrėjus, valdžios žmones. Meilės ir pareigos suburta talka – taip apibūdintume daugelio žmonių pastangas sukurti orias gyvenimo sąlygas Vaidoto našlei ir vaikams: Augustinui (g. 1983 m.), Joanai, Vitai Marijai, Elenai, Kotrynai Ugnei, kurios atėjo į pasaulį kartu su valstybės ir tautos prisikėlimu 1987–1995 m.

„Džiaugiausi, kad vaikai turi kokių nors tėvelio prigimties savybių – vienokių ar kitokių. Matau daugelį Vaidoto bruožų“, – sako Raimonda.

Vaidoto dukterys, gyvenime – seserys, scenoje – ansamblis „Regnum musicale“, mistišku būdu įgyvendino tai, ko siekė tėvas: pasak Raimondos, būdamas labai muzikalus, jis svajojo pats pramokti groti.

A.Kumža prisimena kažkada jam išsakytą V.Daunio svajonę: „Norėčiau šienauti, rašyti knygas ir turėti dar keletą vaikų…“

Perskaitę tai metaforiškai, galėtume sakyti, kad nematyti V.Daunio prisikėlimo pabaigos. Knygų jis nerašys, tačiau tai, kas parašyta, bus atrandama ir skaitoma. Dukterų arfa, smuikas, violončelė ir fleita ataidi iš tų šaltinių, kurie gaivino tėvą.

Mes dabar gyvename tokį laikotarpį, kai pastebėti bjaurastį yra kur kas lengviau ir netgi privaloma, – tokia yra nerašyta visuomenės konstitucija, taisyklių sankaupa.

 

„Šeštoji diena“.  1994 m. lapkričio 26 d.

 

Kiekvienas žmogus kuo nors verčiasi, bet ne kiekvieną vadiname verslininku.

Panašiai galima pasakyti ir apie kūrybą: kiekvienas žmogus yra kuriančioji būtybė, kiekvienas savo gyvenimą ar tiesiog savo gyvenime ką nors kuria, tačiau ne kiekvieną vadiname kūrėju.

 

Vaidotas DAUNYS

 

 

Kūrėjas yra išskirtinė būtybė. Verslininkas taip pat yra išskirtinė būtybė. Visi mes esame išskirtinės būtybės. Kiekvienas savaip.

Tam tikrais laikotarpiais susiklosto labai nepalanki nuomonė apie tam tikras išskirtines būtybes. Dažniausiai šią nuomonę puoselėja kiti išskirtinieji.

Filosofas Platonas menininkus buvo išgujęs iš savo įsivaizduojamosios valstybės, jis laikė juos nevykusiais mėgdžiotojais. Tiesa, kitas filosofas (kitoje epochoje) – Plotinas – reabilitavo menininkus. Šitaip tikriausiai atsitiko dėl to, kad patsai Plotinas tarp filosofų tapo išskirtine būtybe – jis grožį mylėjo nė kiek ne mažiau už išmintį.

Mūsų laikais tokių gainiojimų irgi yra daug ir įvairių. Vienas geras lietuvis poetas pasiūlė kiekvieną bankininką palaikyti kalėjime. Prevenciškai, profilaktiškai.

Siūlyta buvo be humoro – argi šiandien kas kalba su humoru apie bankus, ypač bankrutuojančius! Nebent patys bankininkai šiais laikais su humoru kalba apie poetus, ypač apie tuos, kurie skelbia valstybę. Arba: štai vienas išskirtinis kompozitorius, kuris dabar ne graudenosi, o tiesiog stato namus, visai be humoro pasiūlė Lietuvos menininkams emigruoti į Vakarus ir ten pauždarbiauti. Yra gudresnių už Platoną.

Tačiau ypač nepalankiai pas mus yra susiklosčiusi nuomonė apie verslininkus, t. y. apie tuos, kurie išskirtinai gyvena iš verslo. Nežinia kodėl – ar dėl pavydo, ar dėl garbės – kas antras menininkas yra prisidėjęs prie šito nepalankaus įvaizdžio susiklostymo. Piktdžiuga, nukreipta prieš verslininkus, pas mus tarsi sklando ore, ji atrodo tarsi savaime suprantama ir iš prigimties teisėta.

Antisemitizmą, ko gero, dabar sunkiau pastebėti nuogu jo pavidalu, užtat antiverslininkiškos nuotaikos yra nuogos ir įprastos.

Nelaukdami, kol epocha bus palankesnė verslo žmonėms, turėtume pacituoti Plotiną, kuris prieš pusantro tūkstančio metų buvo toks palankus menininkams.

Plotinas sako: „Grožio gausu regos srityje, rasi jo klausoj, kur derinama žodžiai, ir visoj muzikoj (nes melodija bei ritmas yra kažkas gražu). Bet taip pat, iškopiant iš juslinės srities, esama gražių verslų, poelgių, būsenų, mokslų ir galop dorybių gražumo; o ar už to viso bėra dar ko gražu – tatai paaiškės.“ Plotino traktatą „Apie grožį“ dar anos Lietuvos laikais išvertė Rapolas Serapinas.

Plotinas kalba apie gražiuosius verslus ir apie verslų gražumą. Iš esmės jis kalba apie bendrinį grožį, kuris kiekvienoje individualioje žmogaus sieloje glūdi. Tai reiškia, kad, norint pastebėti verslo gražumą, būtina turėti grožio savojoje sieloje.

Mes dabar gyvename tokį laikotarpį, kai pastebėti bjaurastį yra kur kas lengviau ir netgi privaloma, – tokia yra nerašyta visuomenės konstitucija, taisyklių sankaupa. Rečiau susimąstome apie tai, kad, „limpant“ prie bjaurasties, reikia savojoje dūšioje bjaurasties aptikti. Visuomenė, įjunkusi į kalbas apie bjaurastį, paprastai yra bjauri visuomenė, negraži. Ji mėgaujasi tuo, kas bjauru, ir už šį išvirkščią malonumą dar būtinai susiranda ką kaltinti.

Bjaurumas yra narkotinis maistas. Kuo daugiau jo ragauji, tuo daugiau įjunksti. Mūsų laikraščiuose, televizijos ekranuose, paskalose ir kalbose yra taip gausu kriminogeninės bjaurasties, kad išvada peršasi pati: kriminogeninė Lietuvos situacija tiesiogiai priklauso nuo to, kaip išvirkščiai visuomenė mėgaujasi ja.

Žodis „verslininkas“ pas mus yra apgaubtas labiau neigiamomis reikšmėmis nei teigiamomis, labiau bjauriomis nei gražiomis. Tai yra kažkas labai neteisinga. Verslininkai yra tam tikra mūsų dabartinės visuomenės mažuma, kuri kiek įmanydama siekia išgyventi daugumos atakuojama.

Šią daugumą sudaro „valstybinis“ reketas, t. y. valdžia ir valdininkai, renkantys absurdiškus mokesčius; vadinamieji „tautiniai“ reketininkai, irgi renkantys mokesčius, pavydžioji visuomenės dalis, kuri neabejinga turtui; piktoji visuomenės dalis, kuri viskam abejinga.

Pamenu, kažkada, dar tik atvykęs Lietuvon, ateitininkų vadovas Arvydas Žygas kalbėjo maždaug taip: nusiviliu Lietuvoje ne tais, kurie netiki Kristumi, o tikinčiaisiais, tais, kurie manosi tikį ir didžiuojasi tuo.

Ne pakartoti, o tiesiog pritarti norėdamas tokiems žodžiams dabar galvoju: ne verslininkais nusiviliu, o tais, kurie mano esą doresni. Jeigu kas paklaustų, kas iš paskutiniaisiais metais sutiktų žmonių man pasirodė jautriausi ir sąžiningiausi, atsakyčiau: tarp jų dauguma buvo verslininkų. Plotinas sako, jog esama gražių verslų.

Mes priduriame, esama gražių verslininkų. Ypač Lietuvoje, kur tarsi ugny dabar yra tikrinama ištikimybė, garbė, mirties ir meilės tikrumas.

 

Paveldas. Prieš 180 metų Aukštaitijoje, Anykščių miestelyje, gimė poetas, mokslininkas, aukštas Bažnyčios pareigūnas Antanas Baranauskas.

Per visą XIX amžių virš mūsų tautos kybojo Damoklo kardas. Dėl intensyvios polonizacijos ir rusinimo, dėl tautos elito – bajorų sulenkėjimo neišvengiamą pražūtį mums pranašavo ir draugai, ir priešai. Toks pavojus tikrai buvo. Reikėjo gintis, ir visų pirma kultūros, raštijos srityje – tik taip buvo galima pasauliui įrodyti, kad mūsų tauta gyva, kad ji niekuo ne blogesnė už kitas.

Tačiau mūsų pozicijos tada buvo gana silpnos, nors Europa, daugiausia vokiečių mokslininkų (Johanno Gottfriedo Herderio ir kitų) dėka, žinojo mūsų liaudies dainas, žavėjosi jomis. Ir dar Kristijono Donelaičio kūryba. Bet po jo gana ilgą laikotarpį nieko ryškaus nebeturėjome. O reikėjo, ypač poetų – tautos žadintojų, nes jie geriausiai reprezentuoja tautas ir labiausiai veikia žmonių, net beraščių, jausmus, kai jų eilės tampa liaudies dainomis! Ir pagaliau XIX a. antroje pusėje tokių poetų pas mus atsirado, pirmasis tarp jų buvo Antanas Baranauskas.

Būsimasis poetas ir vyskupas pasaulį išvydo 1835 m. sausio 17 d. Kaip ir jo bendraamžiai, ne vieną vasarą ganė bandą, bet jau valsčiaus mokykloje, žinoma, rusiškoje, kurią lankė 1845–1848 m., išsiskyrė savo gabumais. Mokytojas taip ir pasakė tėvui: „Tavo sūnus bus arba didelis žmogus, arba eis į Sibirą.“ Pagyrimas, aišku, buvo savotiškas, ir visiškai atitiko to meto padėtį Rusijoje. Bet jam pritarė ir vietos klebonas, paraginęs tėvus leisti Antaną į mokslus.

Šie nebuvo tamsuoliai, bet neturtingi, todėl jų sūnaus, kad ir gabaus, kelias į mokslus gerokai užsitęsė. Iš pradžių keturiolikmetį jaunuolį pasiuntė pas Gelvonų kleboną – padirbėti metus liokajumi ir patikrinti gabumų. Rezultatai buvo prasti: klebonas pareiškė, kad Antanas mokslui netinka… Tačiau jis, pasirodo, netiko ir ūkio darbams, todėl 1851 m. tėvai vis dėlto ryžosi leisti jį Rumšiškes, į valsčiaus raštininkų  mokyklą, kurioje nereikėjo mokėti nei už mokslą, nei už išlaikymą.

1853 m. ją baigęs A.Baranauskas trejus metus dirbo Vainute, Raseiniuose, Sedoje, Skuode – vis toli nuo gimtinės. Tie metai nebuvo praleisti visai veltui – jie suteikė žinių apie žmones, apie gyvenimą. Bet tik 1856 m., jau subrendęs, jaunuolis pagaliau rado savo tikrąjį gyvenimo kelią – nusprendė būti dvasininku, įstojo į Varnių kunigų seminariją.

Mokslai jam sekėsi labai gerai, todėl nuo 1858 m. A. Baranauskas – jau Peterburgo dvasinės akademijos klausytojas. O 1860–1861 m. Lauryno Ivinskio leistame kalendoriuje pasirodė jo poema „Anykščių šilelis“, tiesa, valdžios cenzūros apgadinta: visur išbrauktas pavojingas žodis „tėvynė“.

Tai nebuvo pirmasis ir vienintelis poeto kūrinys. Pasirodo, eiliuoti jis bandė jau būdamas pas Gelvonų kleboną, 1857 m. parašė „Dainų dainelę“, o po „Šilelio“ dar buvo 14 eilėraščių ciklas „Kelionė Peterburkan“, „Pasikalbėjimas giesmininko su Lietuva“. Tai ryškūs, lyriniai ir itin patriotiniai kūriniai, pasakojantys apie sunkią mūsų tautos padėtį Rusijoje, tame tautų kalėjime, kviečiantys nepasiduoti:

Anei rašto, anei druko

Mums turėt neduoda.

Tegul, sako, bus Lietuva

Ir tamsi, ir juoda!

Kaip rašė Vaižgantas, šie posmai „tapo tautos himnu ir per 40 metų žadino protestuojančią dvasią“.

Tačiau mes A.Baranauską visų pirma žinome kaip „Anykščių šilelio“, kurio pirmoji dalis parašyta 1858 m. vasarą, o antroji – 1859 m. vasarą Anykščiuose, autorių. Labai charakteringos ir aplinkybės, kurios paskatino imtis poemos tokia tema.

Poetas iki tol jau buvo neblogai susipažinęs su lenkų romantikų, ypač Adomo Mickevičiaus, kūryba, su istoriniais Simono Daukanto darbais, kurio Lietuvos girių aprašymą „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ literatūros istorikai vertina kaip nuostabų, neprilygstamą grožinės prozos kūrinį. Vis dėlto svarbiausias, lemiamas impulsas imtis šio darbo, kaip pats autorius yra pasakojęs, jam buvo „žodžiai, lyg peiliu smigę“ vieno dėstytojo mokantis Varnių seminarijoje. Šis įrodinėjo, kad lietuvių kalba tetinkanti piemenims ir prastuoliams, o gerą poeziją galima rašyti tik lenkų kalba.

Taip gimė tikras šedevras, kuris parodė ir mūsų kalbos, ir Lietuvos gamtos grožį. Maža to, tai ir nesunkiai įspėjama alegorija, iš tiesų pasakojanti apie tragišką mūsų tautos likimą XIX amžiuje, rusams valdant:

… toj pati galybė, kuri miškus sugriaužė,

Širdį, dūšią apgriuvo… ir giesmę nulaužė!

Poema ne tik buvo skaitoma, bet ir dainuojama (tebedainuojama iki šiol!) – o ar bereikia geresnio įrodymo, kad poeto kūryba pasiekė žmonių širdis ir protus? Kad ji padėjo laisvės kovoje?

Dar reikia pridurti, kad A.Baranausko kūryba, pasak literatūrologės Vandos Zaborskaitės, „pažadino ir uždegė būsimąjį Maironį savo poetiškumo liepsna, didelio poeto pavyzdžiu, sukeldama norą ir pasiryžimą tęsti jo darbą, užbaigti jo misiją“.

Pats Maironis, kurio indėlis mūsų išsilaisvinimo kovoje ne mažesnis nei Jono Basanavičiaus ir Vinco Kurdirkos, taip rašė apie A.Baranauską: „Be jo gal ir mūsų nebūtų buvę.“

Iš tiesų „Anykščių šilelio“ autoriaus įtaką patyrė dauguma XIX a. antrosios pusės mūsų poetų, nes tai buvo toli matoma poetinės kūrybos viršūnė. 1909 m. poema išversta į lenkų kalbą, vėliau, 1947 m., – į rusų.

Gana dažnai pačios gražiausios eilės poetams gimsta jaunystėje. Ir A.Baranauskui kūrybingiausi metai buvo 1858–1859-ieji, kai jam tebuvo 23–25-eri. Tada jis patyrė ir gerąją savo talentingo draugo, taip pat poeto, kunigo, taip pat anykštėno, anksti džiovos nuvaryto į kapus Sibiro tremtyje, įtaką, tada jam nebuvo abejonių dėl savosios tautos ateities…

Tiesa, patriotinių eilėraščių poetas buvo parašęs ir vėliau, bet visus juos 1863 m. sukilimui prasidėjus sudegino.

O gyvenimo ratas sukosi toliau. 1862 m. dvasinės akademijos vadovybė pasiuntė A.Baranauską, vos baigusį studijas magistro laipsniu, į Vakarus, į Miuncheno, Insbruko, Romos, Liuveno universitetus, – žinių gilinti, ruoštis profesūrai. Labai galimas daiktas, kad ši komandiruotė išgelbėjo būsimąjį vyskupą nuo Klemenso Kairio likimo – kelionės į Sibirą. Iš Vakarų sugrįžęs dėstė akademijoje, bet neilgai: nesutarė su jos rektoriumi – rusofilu ir pasiprašė tarnybos Kaune.

Čia jo, kaip dvasininko, karjera susiklostė puikiai: dėstė kunigų seminarijoje, 1884 m. buvo pakeltas vyskupu – užėmė Žemaičių pavyskupio pareigas. Tada, pasipuošęs vyskupo regalijomis, gražia karieta aplankė savo gimines Anykščiuose, suteikdamas daug pasididžiavimo, džiaugsmo ir jiems, ir kaimynams. Šią viešnagę žmonės po to minėjo dešimtmečius. 1887 m. paskirtas Seinų vyskupu.

Tačiau jo pažiūros, atrodo, pamažu pasikeitė, nors apie tai istorikai, amžininkai rašo skirtingai. Daugelis jų tvirtina A.Baranauską tapus polonofilu, bandžiusiu paneigti, kad Bažnyčia padėjo polonizuoti lietuvius: esą jie patys dėl to kalti… Ir net viešai lietuviškai kalbėti vengusiu. J.Basanavičius kaltino vyskupą iš dalies prisidėjus prie „Aušros“ sužlugdymo: mat ji be autoriaus žinios išspausdino „Dainu dainelę“ ir dar ją gerokai sudarkė.

Vėliau garsus uteniškis mokytojas Rapolas Šaltenis yra parašęs, kad jo gana artimas giminaitis „visą gyvenimą atkakliai dirbo patį fantastiškiausią ir tragiškiausią jam pačiam darbą – bandė įgyvendinti subankrutavusios Lietuvos-Lenkijos unijos idėją lyg šventą moterystės sakramentą“…

O štai rašytojas kunigas Stasys Yla, Štuthofo kalinys, teigė: kaltinimai vyskupui, kad jis išsižadėjo lietuvybės, kad Seinuose dirbdamas, dideles galimybes turėdamas nepadėjo stiprinti jos šiame krašte, yra visai nepagrįsti.

Tai kas teisus? Kai vertinimai tokie prieštaringi, tiesos turbūt tenka ieškoti kažkur apie vidurį…

Kylant karjeros laiptais pasikeitė ir A.Baranausko interesai: jam rūpėjo jau nebe poezija, o mokslinis darbas, visų pirma gimtosios kalbos tyrimai. Sąlygas tam turėjo neblogas: dėstė seminarijoje lietuvių kalbą, tyrinėjo mūsų tarmes, kirčiavimą, net bandė sukurti literatūrinę (raštų) kalbą – bendrą visai Lietuvai. Tada mūsų kalbos reikalus geriausiai, deja, išmanė vokiečių mokslininkai, todėl jau 1860 m. A.Baranauskui pavyko užmegzti ryšius su prof. Augustu Schleicheriu. Vėliau jis dažnai susirašinėjo su Hugo Veberiu, kuris paskelbė kai kuriuos jo tyrimų rezultatus Vokietijoje, – juk pas mus spauda tebebuvo draudžiama.

Kalbotyrai A.Baranauskas paskyrė net 25-erius savo gyvenimo metus, 1875 m. parengė vadovėlį „Mokslas lietuviškos kalbos“, išspausdintą Tilžėje 1898 m. Palaikė ryšius su Fridrichu Kuršaičiu, Baudouinu de Courtenay, Jonu Jablonskiu, Petru Kriaučiūnu ir kitais.

Po to ėmėsi matematikos, kuriai jautė silpnybę nuo pat vaikystės, bet šioje srityje jam sekėsi mažiau.

Paskutinė vyskupo aistra, apėmusi jį 1901 m. rugsėjį, – išversti į lietuvių kalbą Šventąjį Raštą. Vertė labai skubėdamas, dirbdamas po 12–15 valandų kasdien, bet suspėjo atlikti tik kiek daugiau nei pusę darbo – taip ir mirė prie rašomojo stalo 1902 m. lapkričio 26 dieną. Palaidotas, kaip ir dera, Seinų katedroje, toli nuo gimtinės. Prireikė kelių dešimtmečių atkaklių seiniškių lietuvių pastangų, kad greta lenkiškos memorialinės lentos atsirastų ir lietuviška…

Jonas Rudokas

 

 

Sausio 20 d., antradienį, JAV mieste Baltimorėje mirė žymus lietuvių išeivijos poetas, vertėjas, literatūros kritikas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Alfonsas Nyka-Niliūnas (Alfonsas Čipkus). Jam buvo 95-eri.

A.Nyka-Niliūnas gimė 1919 m. liepos 15 d. Nemeikščių kaime Utenos rajone. Baigęs Utenos gimnaziją, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose studijavo romanistiką ir filosofiją. 1944 m., bėgdamas nuo sovietmečio represijų, pasitraukė į Vokietiją. Čia Tiubingeno ir Fribūro universitetuose studijavo filosofiją ir meno istoriją, taip pat vokiečių, prancūzų ir anglų literatūras. Nuo 1949 m. iki pensijos dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone, užsiėmė redakciniu darbu.

A.Nyka-Niliūnas yra išleidę poezijos rinkinius „Praradimo simfonijos“ (1946 m.), „Orfėjaus medis“ (1953 m.), „Balandžio vigilijos“ (1957 m.), „Vyno stebuklas“ (1974 m.), „Žiemos teologija“ (1985 m.), taip pat prisidėjo išleidžiant poezijos antologiją „Žemė“. Didelio dėmesio Lietuvoje sulaukė ir jo „Dienoraščio fragmentai“. Jis garsėjo kaip filosofiškas, intelektualus kūrėjas.

A.Nyka-Niliūnas yra dirbęs katalikiško kultūros, literatūros ir politikos žurnalo „Aidai“ redakcijoje, buvo vienas Amerikos lietuvių žurnalo „Literatūros lankos“ redaktorių. Pasirašinėjo ir kitais kūrybiniais slapyvardžiais: Leono Miškino, Andriaus Sietyno, H. B. S. bei kitais. Yra daug vertęs iš prancūzų, vokiečių, anglų ir italų kalbų. Išvertė Williamo Shakespeare’o „Hamletą“, Thomo Stearnso Elioto, Charles’io Baudelaire’o, Arthuro Rimbaud, Paulo Claudelio, Stefano George’o ir kitų kūrėjų poezijos bei filosofų darbų.

 

Citatų pasjanso partija su Vandžiogaloje įsikūrusiu poetu Aurimu Veikniu.

 

Žinojau, kad antrąją knygą „Paukštuko liudijimai“ išleidęs trisdešimt vienų metų poetas Aivaras pats yra ragavęs žurnalistikos. Žinojau ir tai, kad jos skonio, šiandien su šeima gyvendamas Vandžiogaloje ir duonai užsidirbdamas sunkiu darbu netoliese veikiančioje lentpjūvėje bei Norvegijos statybose, pernelyg nepasiilgsta.

Todėl vietoj rutiniško klausimų ir atsakymų maratono pasiūliau sužaisti pasjanso partiją, kurios metu vieną po kitos versiu ant stalo trumpas „Paukštuko liudijimų“ citatas ir prašysiu jas komentuoti, plačiau praskleisti už eilučių slypinčias patirtis bei jų padiktuotas gyvenimo pamokas.

Tos patirtys, kaip galės įsitikinti mūsų žaidimą be nugalėtojo kantriai stebėsiantys „Veido“ skaitytojai, – dažnai skaudžios, menančios anaiptol ne poetišką Aivaro vaikystę, prabėgusią Elektrėnuose, kaip dabar įprasta apibūdinti, socialinės rizikos šeimoje. Tai, kas slepiasi už šio sauso biurokratinio termino, atsispindi ir A.Veiknio eilėraščiuose: kartais – taupiomis metaforomis, o kartais – šiurpiomis atmintyje įsirėžusiomis detalėmis. Bet ir jos, kaip parodys Aurimo pasakojimas, tebuvo „uogelės“…

Taigi pradedu versti kortas.

Nei tupi paukštukas,

nei skrenda paukštukas,

nei gieda užkimusiu balseliu.

Tik dairos aplinkui

mažas paukštukas –

mažesnis už savo akis.

(„Štai ir paukštukas“)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-37-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šis klasikas gimė 1798 m. gruodžio 24 dieną, tai yra prieš 215 metų, Zaosės dvare netoli Naugarduko.

Jau visą amžių lietuviai ir lenkai ginčijasi, kieno poetas buvo Adomas Mickevičius. Tarpukariu, kai dėl užgrobto Vilniaus Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo ypač blogi, greta kitų priekaištų ar kaltinimų lenkams buvo galima išgirsti ir tokį: jie bando pasisavinti mūsų tautinius didvyrius – Tadą Kosciušką ir A.Mickevičių! O juk pastarasis vieną reikšmingiausių savo kūrinių poemą „Ponas Tadas“ pradeda taip:
Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko… (Putino vertimas)
Vėliau panašių pretenzijų iš mūsų pusės girdėjosi vis mažiau, bet štai naujausios, “Visuotinės lietuvių enciklopedijos” 15 tome, išleistame 2009 m., skaitome, kad A.Mickevičius – „lenkų ir lietuvių poetas, dramaturgas, publicistas…“
Maža to, saviškiu didįjį poetą neretai skelbia ir kaimynai baltarusiai, rūpestingai atstatę karo metais visai sunaikintą namelį Naugarduke, kuriame jis užaugo. Dabar ten įrengtas gražus muziejus. Česlovas Milošas pripažįsta, kad A.Mickevičius gimė, augo baltarusiškoje aplinkoje, patyrė baltarusių tautosakos įtaką. Pagaliau ne vienas jo biografas tvirtina, kad iš motinos pusės poetas gavo ir žydiško kraujo.

Nuo Naugarduko iki Paryžiaus ir Stambulo

Kai kurie istorikai mano, kad Naugardukas, dabar nedidelis, bet patrauklus miestelis Baltarusijoje, kadaise buvo Mindaugo sostinė, kad čia šis krikštijosi ir buvo vainikuotas karaliaus vainiku. Gal tai ir netiesa, bet šiame miestelyje daugybę Lietuvos istorijos pėdsakų matome ir šiandien.
Atrodo, kad stiprų įspūdį jie paliko ir būsimam poetui, sužadino jo vaizduotę bei nukreipė tam tikra linkme. Čia jis užaugo, ėjo mokslus dominikonų mokykloje. Ją 1815 m. baigęs studijavo Vilniaus universitete, Gamtos-matematikos, vėliau Literatūros ir laisvųjų menų fakultete. Svarbu ir tai, kad A.Mickevičius buvo globojamas garsaus profesoriaus Joachimo Lelevelio, suformavusio romantiškas poeto pažiūras į Lietuvos istoriją, kuri ilgainiui tapo jo kūrybinio įkvėpimo, svarbiausių kūrinių siužetų ir idėjų šaltiniu.
Studijuodamas kartu su grupe bendraminčių, caro režimo priešininkų, A.Mickevičius įkūrė slaptą Filomatų draugiją. Čia, Vilniuje, jis parašė ir pirmuosius savo eilėraščius. Vėliau kūrybinę veiklą gerokai išplėtė: 1819–1823 m. dirbdamas Kaune, kur apskrities mokykloje dėstė literatūrą, lotynų kalbą, poetiką ir kitus dalykus, 1823-iaisiais A.Mickevičius sukūrė visiems mums gerai žinomą poemą „Gražina“, kurioje vaizduojamos žūtbūtinės, didvyriškos senovės lietuvių kovos su kryžiuočiais. Jai autorius pridėjo paantraštę – lietuviška apysaka. Kartu su kitais ankstyvojo kūrybos laikotarpio kūriniais ji pateko į dviejų tomų pirmąjį A.Mickevičiaus poezijos rinkinį, išleistą Vilniuje 1823 m.
Mokytojaudamas Kaune poetas toliau gilino savo Lietuvos istorijos žinias, mokėsi užsienio kalbų, palaikė ryšius su draugais filomatais Vilniuje. Deja, netrukus visus juos užgriuvo nelaimė: valdžia išaiškino ir nukenksmino jų organizaciją, už grotų pateko apie šimtą jos narių, taip pat ir A.Mickevičius. Kalėjo jis apie pusmetį 1823–1824 metais, o po to buvo ištremtas į Rusiją: 1824 m. spalio 25 d. jis turėjo palikti Lietuvą ir, deja, niekada į ją nebesugrįžo.
Tiesa, mūsų akimis žiūrint, bausmė nebuvo labai žiauri: A.Mickevičius keletą metų gyveno Sankt Peterburge, Maskvoje, Odesoje, keliavo po Krymą, artimai bičiuliavosi su Aleksandru Puškinu, Ivanu Krylovu, Aleksandru Gribojedovu. Palaikė ryšius ir su Lietuva, būdamas Rusijoje parašė nemažai eilėraščių, taip pat garsiąją poemą „Konradas Valenrodas“, kuri pasižymėjo tiek lyriškumu, tiek tragiškumu ir vėlgi buvo apie tai, kaip narsiai ir gudriai mūsų protėviai gynė savo laisvę, savo žemę.
Tik 1829 m. A.Mickevičiui su draugų pagalba pagaliau pavyko ištrūkti iš tremties, tačiau jo kelias pasuko ne į Lietuvą, į kurią jis ne kartą nesėkmingai bandė patekti, o į Vakarų Europą. Taigi poetas apkeliavo Vokietiją, Italiją, Šveicariją, bet daugiausiai laiko praleido Paryžiuje: 1840–1844 m. kaip ~College de France~ Slavų literatūros katedros profesorius jis dėstė lietuvių mitologijos, Lietuvos istorijos kursus. Kartu domėjosi ir garsino mūsų folklorą, lietuvių kalbą, jos savitumą, reikšmingumą slavų kalbotyrai, taip pat Kristijono Donelaičio kūrybą, kurią labai vertino. Taip jis stengėsi padėti, pasitarnauti savo tėvynei, kurios visą laiką ilgėjosi. O netrukus tuos savo jausmus, meilę ir ilgesį sudėjo ir į poeziją, parašytą emigracijoje, ypač į „Pono Tado“ poemą.
A.Mickevičius bandė padėti pavergtai tėvynei ir kitaip: 1853 m. prasidėjus Krymo karui jis organizavo savanorių būrį kautis prieš rusų armiją. Bet jam pačiam vesti karių į kovą nebeteko: poetas mirė Stambule 1855 m. lapkričio 26 d., tikriausiai nuo choleros.
Iš pradžių A.Mickevičius buvo palaidotas Paryžiuje, bet vėliau, 1890 m., amžiną poilsį rado Krokuvoje, Vavelio katedroje, greta Lenkijos karalių.

 

Keli teisingi arba neteisingi žodžiai Poetui Antakalnio menininkų kalnelyje atgulus.

„Viskas, kas sakoma apie mane, / yra teisinga. /Bet ne viskas, kas sakoma apie mane, / yra teisinga apie tą, / kuris tai sako.“ Kas tai – viena iš „Padrikų Kukučio minčių“ ar išankstinis įspėjimas visiems, kuriems vienaip ar kitaip teks Rašytojo asmenybės prisiliesti, naiviai mėginant ją interpretuoti, kontempliuoti, paaiškinti?

Asmenybės, poezijoje mėgdavusios žaismingai slapstytis už kiaurai permatomų Kukučio, Žuvelio ar iki inicialų save apkapojusio K.B. siluetų. Siluetai kinta, persišviečianti esmė – ta pati.

Mano kartos literatai, universitetą baigę Nepriklausomybės atgavimo laiku, jau nebejautė didelio vidinio poreikio burtis, aiškinti vienas kitam gyvenimo tiesų. Tais audringais Sąjūdžio metais aplink ūždavo gerokai svarbesni susibūrimai. O ir Marcelijus Martinaitis, senose nuotraukose įamžintas kaip vyresniosios kartos studentų literatų vadovas, tuo metu aikštėse ir salėse jau kalbėdavo viešai ne vien apie literatūrą.

Liko tik nuotraukos, kuriose – jauni, idealistiško įkvėpimo kupini Vytauto V.Landsbergio, Liudviko Jakimavičiaus, Vaidoto Daunio ir kitų ano meto jaunųjų rašytojų veidai. Apžiūrinėdama spėliodavau, ką jiems, susispietusiems filologyno auditorijoje, turėdavo kalbėti Poetas, kad klausytasi taip susikaupus, kone su mokiniška atida?

Ir prisimenu Poetą sėdint Sarbievijaus kiemelyje, kuriame prieš savaitę trumpam atilsėjo jo karstas. Per „Poezijos pavasario“ baigiamuosius skaitymus, kuriuose rymodavo vos vos galvą pakreipęs, į kiemo stačiakampį pro šonines arkas įsisukančio vėjo šiaušiamais baltais plaukais, klausydamasis skaitančiųjų taip pat atidžiai, kaip andainykščiai jaunieji jo paties klauso senose nuotraukose.

O vėliau tą patį vakarą matydavau Poetą Rašytojų klubo salėje, kurios vidury pūpsodavo didžiulis stalas, nuklotas festivalio rėmėjų dovanotais skanėstais. Tiesų, su gėrimo taure rankoje, bet dažniausiai taip įsitraukusį savų ir svetimtaučių kolegų diskusijon, kad toji taurė stirksodavo tarsi pamirštas, nebereikalingas atributas.

 

 

Vilniuje bus įamžintas žymaus Vilniaus žydų poeto litvako Abraomo Suckeverio atminimas. Ketvirtadienį ant namo sostinės J. Basanavičiaus gatvėje bus atidengiama atminimo lenta A. Suckeveriui. Tai vienas iš Holokausto aukų atminimui skirto “Gyvųjų maršo”, vyksiančio balandžio 27 – gegužės 2 dienomis, renginių.

Abraomas Suckeveris gimė 1913 m. Smurgainyse (dab. Baltarusijoje), istorinėje LDK žemėje, garsioje rabinų chasidų šeimoje. Vaikystėje su tėvais buvo ištremtas į Sibirą. Nuo 1920 m. gyveno ir mokėsi Vilniuje, Vilniaus universitete studijavo literatūrą. Susibūrus dailininkų ir literatų grupei “Jung Vilne” (“Jaunasis Vilnius”) į ją įsitraukė ir A. Suckeveris.

Kilus Antrajam pasauliniam karui, poetas pateko i Vilniaus getą, iš jo pabėgo, kovėsi partizanų būriuose su naciais. Kaip liudininkas A. Suckeveris 1946 m. dalyvavo Niurnbergo nacių teismo procese. 1947 m. jis apsigyveno Tel Avive (Izraelis). Čia 1948 m. išėjo jo knygos “Di jidiše gas” (“Žydų gatvė”) ir “Geheimštot” (“Paslapčių miestas”), kuriose vaizduojamas Vilniaus žydų gyvenimas, niūri geto kasdienybė, kanalizacijos šulinių tamsa, nepalaužtos dvasios didybė.

1966 m. A. Suckeveris už savo kūrybą buvo iškeltas kandidatu Nobelio literatūros premijai gauti.

Nemažai A. Suckeverio eilėraščių išversta į hebrajų, anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, rusų bei kitas pasaulio kalbas. Į lenkų kalbą A. Suckeverio poezijos yra vertęs Česlovas Milošas – abu poetus siejo Vilniaus tema ir ilgametė asmeninė draugystė.

2008 m. A. Suckeveris apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. A. Suckeveris mirė 2010 metais Tel Avive.

Šeštadienį Vilniaus Antakalnio kapinėse amžino poilsio atgulė poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas Justinas Marcinkevičius.

Jis amžinai išliks tautos atmintyje, per laidotuvių ceremoniją kapinėse sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

“Šiandien užverčiame paskutinį Justino Marcinkevičiaus gyvenimo poemos puslapį. Išeidamas Amžinybėn tautos poetas amžinai lieka tautos atmintyje. Jo tūkstančiai eilučių – meilės, laisvės ir tėvynės – pasklido po Lietuvą dainomis, pavirto tautą budinančiomis žiniomis”, – kalbėjo šalies vadovė.

Pasak prezidentės, poetas savo gyvenimu teigė sąžinę ir dorą, buvo ir liko “šių vertybių pavyzdys virš sistemos, virš politikos, su žmogumi”.

“Savo dainomis poetas kalbėjo apie nesibaigiančią kelionę į laisvę, laisvę tautos ir kiekvieno mūsų vidinę. Geriau nei kas kitas suvokė, jog laisvė be atsakomybės – vienadienė, todėl taip brangino istorinę atmintį, atskleidė mums K.Donelaitį, M.Mažvydą ir Mindaugą, kad nebijotume atsakomybės prisiimti”, – kalbėjo D.Grybauskaitė.

Anot jos, Lietuva prarado tėvą, brolį, draugą, žmones vienijusį laisvės šauklį, santarvės žmogų.

“Tegul Lietuvos žemė jo taip mylėta ir godota priglaudžią kaip motina tegali priglausti savo mylimą sūnų. Atminkime J.Marcinkevičių ir būkime jo verti”, – sakė prezidentė.

Literatūros kritikas Valentinas Sventickas teigė, kad J.Marcinkevičius buvo visus Lietuvos žmones siejantis ryšys.

“Broliai ir seserys, jo broliai ir sesrys, ir vaikai. J.Marcinkevičius padarė viską, kad dar galėtume kreiptis vieni į kitus šiandienėje Lietuvoje ir šiandieniniame pasaulyje. Per šias dienas patyrėme, kad kiekvienas užkalbintas žmogus turi ką apsakyti apie J.Marcinkevčių ir save”, – kalbėjo V.Sventickas.

Laidotuvėse dalyvavo premjeras Andrius Kubilius su žmona Rasa, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, Vilniaus meras Raimundas Alekna, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, parlamentarai, signatarai, buvę Sąjūdžio iniciatyvinės grupės naria ir šimtai paprastų žmonių.

Poeto karstas iš Mokslų akademijos išneštas skambant Vilniaus arkikatedros varpams. Vežant karstą į kapines, jis buvo uždengtas trispalve.

Kapinėse trispalvę premjeras perdavė poeto našlei Genovaitei Marcinkevičienei.

J.Marcinkevičius palaidotas netoli Sausio 13-osios aukoms skirto memorialo. Laidotuvių apeigas atliko kunigas Gintaras Petronis.

Poetas mirė Vilniaus ligoninėje trečiadienio rytą, neatsigavęs po gruodžio pradžioje namų laiptinėje patirtos traumos. Kovo 10-ąją jam būtų sukakę 81-eri metai.