Asmeninio archyvo nuotr.

Partinė priklausomybė kadaise buvo vienas lemiamų veiksnių oficialiai vertinant ir poeziją. Nežinia kodėl šis principas ministerijose pasirodė esantis toks gajus…

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Ar naujo romano pasirodymą Lietuvoje galima vadinti įvykiu? Kaip ir bet kurioje kitoje kultūros srityje, nelygu kas yra kūrinio autorius. Pirmąjį savo romaną „Vyno kopija“ ne­lauktai netikėtai parašė poetas, eseistas, Nacio­nalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęs­tutis Navakas. Ir jeigu kūrinį vadintume autoriaus vaiku, tai šiuo atveju atžala išties nusidavė į gimdytoją: yra toks pat švelniai ironiškas, intelektualus, stilingas bei nežabotos fantazijos kupinas.

– Iš nuotraukos knygos nugarėlėje (švelnus įvardijimas, ar ne? Viršelis galėtų būti knygos krūtinėlė) į skaitytoją žvelgia tyras naivus jaunuolis. Jį gerai pamena tik ilgametės autoriaus gerbėjos. Kas slypi už šio portreto: subtilus pagrindinio herojaus autobiografiškumo pripažinimas ar klastingas mėginimas suvilioti jaunas skaitytojas?

–  Ir ką, nesuveikė? Tokio sukrečiančio vaikino suviliotos jaunos skaitytojos išgraibstė pusantro šimto knygos egzempliorių – visus, kiek turėjau – per mėnesį.

O jei rimčiau, tai dar vienas gausių knygos simbolių ir intertekstų, kurį galima perskaityti trimis būdais.

Pirmas. Šis portretas iškirptas, originale šalia stovėjo mergina, knygoje įvardyta kaip Sandra. Ten pat aprašytas pusantro tūkstančio knygų išgabenimas iš mano bibliotekos – irgi realus, tad mer­­gina visiems laikams iškirpta ne tik iš nuotraukos, bet ir iš gyvenimo. Tačiau ar knygoje eg­zistuojanti pagrindinio personažo žmona Estera neturi buvusios žmonos Sandros potencijų? Juk ji vienoje pagrindinio herojaus vizijų prisistato Persijos karaliene. Taigi visi romano personažai yra itin daugialypiai (Paulo Coelho čia būtinai pridurtų: kaip ir pats gyvenimas).

Antras. Nuotrauka yra iš praeities, kuri nebeegzistuoja. Tačiau herojus, mirdamas jau pirmuoju knygos sakiniu ir po to prisikeldamas, irgi atsisveikino su praeitimi. Kokia? Vedybine, alkoholine, kūrybine? Vaizduotėje jo kuriama pjesė – taip pat bandymas iš savęs iškrapštyti praeities likučius, trukdančius gyventi toliau. Nors, tiesą sakant, kuo labiau tą praeitį bandai krapštyti, tuo ji gajesnė. Geriau būtų palikti ją ramybėje, ir tai, ko tau nereikia, ilgainiui užsimirštų.

Trečias. O galbūt ši nuotrauka – tai paprasčiau­sias „bajeris“, nes tam, kas nenorės gilintis į knygos povandenines sroves, ji ir bus 200 puslapių „bajeris“. Ir gerai, tegu žmonės bent jau pasismagina. Nes nusibodo į savo knygų viršelius dėti portretus, kur susimąstęs autorius išmintingai žvel­gia į skaitytoją, rodomuoju pirštu parėmęs genialių idėjų sklidiną galvą.

– „Aš nemėgstu vaikščioti po miestą“, – sako pagrindinis „Vyno kopijos“ personažas. O ką apie nūdienos miestą galvoja Kęstutis Navakas, kurio jokie gyvenimo permainų vėjai nesugebėjo išpūsti iš Kauno? Kaip apibūdintumėte čia gyvenančių menininkų savijautą ir sambūvio formas?

–  Kadangi mano sodyba yra kaimas miesto centre, su obelimis, slyvomis, ežiukais ir juodaisiais strazdais, išėjimas į miestą dažniausiai reiškia at­sidūrimą visai kitame pasaulyje. Kitas pasaulis dis­lokuotas už pusantro šimto metrų ir prasideda gimtąja „Vynoteka“, nuo kurios jau netoli iki Laisvės alėjos, toje alėjoje sėdinčio Gintaro Pa­tacko ir visą UNESCO iš kojų išvertusio art deco paveldo.

Į miestą dabar iš tiesų išeinu nedažnai, neturiu ten ką veikti, o po barus nebesimalu. Kadaise vaikščiodavau kasdien ir išsamiai, esu daugsyk apvaikščiojęs visą Kauną, pažįstu jį geriau nei savo drabužių spintą. Menininkų čia visai nemažai, manau, kad jie jaučiasi pakankamai komfortiškai, o bohemai, prie kurios kadaise buvau įpratęs, vis dėlto reikalingas tam tikras stygius – pripažinimo, komforto, laisvės, pinigų, merginų ir pan. Kai viso to atsirado į valias, bohemos atstovai arba išmirė, arba vedė, arba komercializavosi, arba išsisklaidė. Žinoma, kai kurie sėkmingai už­sidarė savuose urvuose, kaip aš, ir kuo puikiausiai kuria. Kartais susitinkame, pasibūname, pasimėtome prisiminimų skiautėm, pasidžiaugiame vienas kitu, tik jau ne taip sistemingai kaip prieš porą dešimtmečių. Tada juk, anot vieno niekam negirdėto posakio, ir žolė buvo žalesnė.

– Kas iš kauniečių (gyvų ar mirusių) galėtų romano fragmentuose atpažinti save? Ar daug knygos kopijų su mielais įrašais išdovanojote draugams? Ar draugai jums apskritai bėra reikalingi?

–  Menininkų romane beveik nėra, nors daugelis personažų turi prototipus, tik ir tų prototipų ab­rozdėliai mano gerokai perpaišyti. Kai kurie jų, žinoma, knygas gavo, ir net man įdomu, ar save at­pažins. Atpažinusių jau atsirado, nesmerkė, dau­­­giau juokėsi. Draugai man reikalingi, kai pa­tys pasibeldžia į mano margą klėtį, pats jų ieškau retai, išskyrus feisbuką, kuriame kasdien susirašinėju su daugybe žmonių. Jei tokios daugybės lai­ko kadaise nebūčiau praleidęs su draugais studijose, baruose, butų virtuvėse ar upių pakrantėse, ko gero, dabar būčiau ne devyniolikos, o penkiasdešimties knygų autorius. Kita vertus, nežinia, ar geros būtų tos knygos, nes minėtose klajonėse įgyta patirtis – neįkainojama.

Nežiūriu į gyvenimą kaip į šeimos nuotraukų albumą, nors esu sentimentalus, todėl prisiminimai ir seni draugai man reikalingi. Tačiau nuolatinio jų poreikio nejaučiu, antraip tiesiog uždusčiau. Man įdomūs nauji draugai, kurių atsiranda ir kiekvienas jų žada naują patirtį. Šiaip ar taip, naujas žmogus yra naujas pasaulis, kartais gelbstintis, kartais neutralus, kartais pražūtingas.

– „Kultūra Lietuvoje tiesiog buvo paaukota socialiniam eksperimentui, kurio pavadinimas – neoliberalioji dogma“, – tiesmukai diagnozuoja kitas kaunietis Leonidas Donskis. Ar jaučiatės esąs šio socialinio eksperimento dalyvis?

–  Niekada nelaikiau savęs statistinės visuomenės dalimi, gyvenau pakankamai autonomiškai, stengdamasis viską susikurti pats. Tad ir socialiniai eksperimentai man daugiau žinomi iš laikraščių puslapių. Ta asmeninė nepriklausomybė, žinoma, reiškė ir nemenkus badmečius, tačiau leidyklos mano knygas leido, komisijos duodavo stipendijų bei premijų, kai jau visai būdavo liūdna, draugės atnešdavo cukinijų, balandėlių, obuolių ir vyno, taigi socialinio eksperimento auka lyg ir nebuvau. Apie kitus menininkus ir bendrąją situaciją man kalbėti būtų didybės manijos forma, tarsi skruzdė prabiltų apie viso miško reikalus.

– Metraščiai liudija, kad nuo Nacionalinės kultūros ir meno premijos įteikimo K.Navakui netrukus sukaks dešimtmetis. Įdomu sužinoti, koks šios premijos likimas: ar pelningos, verslo žargonu šnekant, pasirinktos investicijų kryptys ir kokia jų moralinė, estetinė ar egzistencinė grąža?

–  Liūdnas likimas – vos man ją gavus, analogiškų premijų dydis pakilo daugiau kaip du kartus. Kaip ironiškai komentavo draugas, niekad nežinai, kada imti. O jei rimčiau, man tai tikrai didelis įver­tinimas, kurio finansinė išraiška išsisklaidė per pusmetį, tačiau titulas liko ir neretai padeda. Jei į literatūrą kas žiūri kaip į investiciją, geriau tegu eina į biržą (ne darbo) ir investuoja į perspektyvias akcijas. O nepiniginė, bet jūsų minimų lakiųjų esencijų grąža – kolosali. Tačiau tik tam, kuris ne tik nori, bet ir gali rašyti. Antraip suskilusios geldos šešėlis visada kris ant rankraščių ir grąžos nebeduos net kavos automatas.

– Įsivaizduokime neįsivaizduojama: K.Navakas po artėjančių rinkimų skiriamas kultūros ministru. Kokių pasekmių visuomenė galėtų tikėtis? Kokie būtų pirmieji ministro K.Navako įsakymai?

–  Kultūra išsyk bankrutuotų ir L.Donskis vėl turėtų apie ką rašyti. Lygiai tas pats atvejis būtų, jei kuris nors kultūros ministras imtųsi rašyti mano knygas. Kiekvienas turi dirbti savo darbą, o apie vadovavimą Kultūros ministerijai nusimanau tiek pat, kiek apie mikrobiologiją arba šinšilų auginimą.

Skiriant ministrus atsižvelgiama ne į kompetenciją, o į partinę priklausomybę. Partinė priklausomybė kadaise buvo vienas lemiamų veiksnių oficialiai vertinant ir poeziją, patys žinome, kokiu laikotarpiu ir kiek tai buvo adekvatu. Ne­žinia kodėl šis principas ministerijose pasirodė esantis toks gajus.

Intelektualas ar menininkas turi oponuoti bet kuriai sistemai, netapti jos dalimi ir jos atžvilgiu būti nusiteikęs kritiškai. Nes sistema unifikuoja, o menas bei mąstymas – individualizuoja, tai nesutaikomos priešingybės. Todėl Platonas ir sakė, kad poetus reikia vyti iš valstybės. Teisingai rašė, tik ir valstybę reikia vyti iš poetų. Ne iš poetų kaip piliečių, bet iš poetų kaip poetų.

– Ar lietuvių prozos laukas jau tiek nususo, kad kiekvienas nacionalinis poetas tiesiog privalo, jį gelbėdamas, iš solidarumo pasodinti po romaną? Kaip jūs, buvęs knygų apžvalgininkas, šiandien apibūdintumėte vietinius literatūros pasėlius? Ar sutiktumėte vėl braidyti po juos kritiko batais?

–  Romanistikos laukas iš tiesų neatrodo itin na­gingai puoselėjamas, nors akivaizdu, kad ir ne ste­pė. O rašytojai nėra privalomai uždaryti kiekvie­nas savo žanro aptvare. Poezija yra savotiška pra­banga, ji arba ateina, arba ne. Eilėraščių parašo­ma daug, tačiau aukštosios poezijos – nepalygin­­ti ma­žiau. O štai romaną galima sugalvoti, su­kalti, kaip Ričardas Gavelis „Vilniaus pokerį“, tad šia prasme kiekvienas – savo romano kalvis. Rim­tų kritikos straipsnių rašyti nebežadu, nes dau­gybė da­bartinių knygų, net ir garsių autorių, man visiškai nepatinka, be to, yra kelios puikios kritikės, talentingai dirbančios savo darbą. O knygų apžvalgas teberašau, tai visai kitas žanras.

Šiuo romanu norėjau kiek atnaujinti žanrą, pa­siū­­lyti jam kitų galimybių, nes įprastinis naratyvas pa­­bodęs iki dantų griežimo. O kadangi net literatū­­rologės gliaudo pečiais, nežinodamos, kaip apibū­dinti tą, ką parašiau, atrodo, kad man bus pavykę.

– Romano pabaigoje veikėjas giriasi žmonai parašęs dvi pjeses. Gal tai ženklas, kad netrukus pulsite gelbėti ir lietuvių dramaturgijos, kurios lyginamasis svoris bendruose raštijos aruoduose per keletą dešimtmečių gerokai ūgtelėjo? Štai ir „Vyno kopijoje“ jau esama dramaturgo (scenaristo) maniera parašytų skirsnių…

– Jei pradėčiau rašyti dar ir pjeses, Marius Ivaš­kevičius mane neišvengiamai nušautų. Gal ge­riau dar pagyvensiu. Beje, esu parašęs pjesių, tačiau jos skirtos vaikams, trys iš jų buvo vaidinamos šen bei ten, tarkim, Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Pjesei reikalingas veiksmas, taip pat ir išorinis, o mano raštai daugiau skirti vidiniam žmogaus pasauliui, kur ir veiksmai kiek kitokio pobūdžio. Be to, man labai svarbu frazės grožis ir elegancija, kurie teatriniuose dialoguose buvo įmanomi tik baroko laikotarpiu. Man įdomu viską išbandyti, simfonijų ir oratorijų kurti nemoku, tačiau pjesių visiškai įmanoma kada nors sulaukti. Minėtas didysis lietuvių dramaturgas jau gali nusikabinti nuo sienos Čechovo šautuvą.

– Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraščiuose atkreipė dėmesį, kad Mirtis ir Mintis skiriasi vos viena raide. Ar mąstėte apie tai, rašydamas pirmąjį romano sakinį: „Šiąnakt aš numiriau“?

– Pagrindinio herojaus mirtis perkeltine prasme ir yra mintis. Jis numirė tada, kai suvokė išsėmęs visą ankstesnio gyvenimo architektoniką ir nu­sprendė, kad anam gyvenimui yra miręs. Tačiau kok­sai yra kitas gyvenimas, kaip jam gyventi to­liau ir ar ap­skri­tai gyventi? Tą jis ir sprendžia, klajodamas po savo miesto užkaborius, savo fantaziją ir sąmonės bei pa­sąmonės labirintus. Viena ver­tus, viską nu­spręsti jis turi per parą, kita vertus, laikas jam ne­beegzistuoja, tiksliau – nebeegzistuoja laiko įtam­pa ir diktatas. Kaip, žinoma, ir erdvė. Ne­abe­joju, kad Albertui Einsteinui ši kny­ga patiktų.

Knygoje viskas sąlygiška ir susimbolinta: mirtis, gyvenimas, rojus, pragaras tėra bibliniai gaivalai. Nesusimbolinta tik vienatvė ir liūdesys. Bei humoras, kuriuo nuo šių dviejų dalykų įmanoma gelbėtis. Humoro knygoje apstu, vienatvės ir liūdesio – taip pat. Esama ir gana atviros erotikos, ku­­ria daugelis bando gelbėtis nuo depresyvių bū­senų. Tačiau erotika veikia atskirais atvejais, ku­riuose ir skleidžiasi, o humoro jausmas yra nuolatinis, ir tai vienas tų dalykų, kurių mirtis ir sielos erozija labai bijo.

O mintis, kaip smegenų veiklos produktas, turi įdomių savybių. Vieną kartą pagalvotą mintį daug lengviau pagalvoti antrą ar dvidešimt antrą kartą, nes susiaurėja vadinamieji sinapsiniai plyšiai ir sig­nalas tarp smegenų neuronų pereina daug leng­viau. Apie tai knygoje irgi rašau. Dar galime paminėti, kad ką nors prisimindami mes iš esmės prisimename savo paskutinį prisiminimą apie įvykį, o ne patį įvykį. Mintis yra labai gaji, o mirtis man atrodo kažkokia išglebusi ir nežinia ar apskritai egzistuojanti.

– O štai romano pabaiga primena „Spragtuką“: atsibunda Mari ir supranta sapnavusi Žiurkių karalių. Žiurkių nebėra, eglutė spindi, bet ir jaunikis – tik riešutų gliaudyklė… Ar gera po visų nuotykių nubusti savo kambaryje ir eiti į turgų? Gal net tą patį turgų, kurį esate pavadinęs Žaliakalnio feisbuku ir kuriame neseniai vyko jūsų knygos pristatymas…

–  Net didžiausi svajotojai ir fantazuotojai nėra kokie bekūniai intelektai. Kad ir kiek gyvenčiau savo susikurtoje realybėje (o gyvenimo būdas bei ap­linka man tai leidžia), vis tiek tas turgus, kaip kas­dienybės metafora, nuolat iškyla visu savo mo­nu­mentalumu. Jei kasdienybės vengsi, stumsi ją po pasąmonės šluota, ji keršys, nes atrodys at­gra­si ir pavojinga. Galų gale pradėsi jos paniškai bijoti, o romane juk sakoma, kad niekada ir nieko bijoti nereikia, bijoti galima tik pačiam savęs. Ir tik dėl to, kad pats maitini vidinius de­mo­nus, įs­kai­tant bėgimą nuo kasdienybės ar realybės. Te­lieka visa tai pamilti, su tuo susibūti – ir su turgumi, ir su riešutų gliaudykle.

Knygoje rašoma, kad pagrindinis personažas ir jo žmona yra tik du labai vieniši žmonės, kurie vie­nas kitą itin kūrybingai susigalvojo. Tai irgi tie­sa, mūsų visų požiūriuose viens į kitą vyrauja iliuzijos. Niekas niekada iki galo neatsivers kitam ir nebus adekvačiai suprastas, visos gyvenimo mi­zanscenos pilnos iliuzijų su dekoratyvinėmis alebardomis, toks pagrindinis bendro gyvenimo scenovaizdis. Tačiau jei visas pasaulis – scena, kaip sakė vienas toks, kitaip nei įmanoma, nei reikia. Gilumines keliones, sapnus, fantazijas ir poezijas, iš kurių sudarytas šis romanas, patiri vienas. Tuo smagiau po to grįžti į bendrą buitį, eiti į turgų, pirkti vazelę draugo gimtadieniui arba stebėti, kaip už lango krinta lašas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

L.Viksnio/BFL nuotr.

Rasa VAITKEVIČIENĖ

Tarptautinių tyrimų rezultatai rodo, jog sėkmingesni tie 15-mečiai, kuriems tėvai skaitė knygas vaikystėje, ypač – pirmaisiais mokymosi metais pradinėje mokykloje. Be to, geresni rezultatai tų vaikų, su kuriais tėvai kasdien kalbasi apie mokymąsi, domisi, ką vaikas veikė per dieną, ar kai tėvai pasakoja vaikams įvairias istorijas, diskutuoja politiniais ir socialiniais klausimais.

Jei namuose yra meno kūrinių, pavyzdžiui, paveikslų, klasikinės literatūros ir poezijos knygų, žodynų – tokiomis sąlygomis augančių vaikų pasiekimai statistiškai reikšmingai geresni, nei vaikų, kurie namuose neturi savo bibliotekos.

„Žmogų ugdo pati turtinga kultūrinė aplinka, visas jo sociumas: tarkime, vaikas dažnai mato savo tėvus skaitančius, diskutuojančius apie tai, ką jie perskaitė. Fragmentuotas skaitymas, kai tik peržiūrime naujienų antraštes kompiuteryje, mąstymo nelavina. Romanų, poezijos, mokslinės literatūros, kitų ilgų didelės apimties tekstų nuoseklus skaitymas skatina vadinamąjį „linijinį” mąstymą: jį išlavinę mokiniai pasiekia žymiai geresnių rezultatų, nei skaitantys fragmentuotai“, – sako Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų skyriaus vedėjo pavaduotoja, tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų Lietuvoje koordinatorė dr. Rita Dukynaitė.

Netgi atsitiktinis vėlavimas ir pamokų praleidinėjimas statistiškai turi didžiulės reikšmės mokymosi rezultatams.

Tyrimai išryškino dar vieną labai svarbų dalyką: netgi atsitiktinis vėlavimas ir pamokų praleidinėjimas statistiškai turi didžiulės reikšmės mokymosi rezultatams.Štai nė karto nepavėlavęs mokinys surenka 487 taškus, o pavėlavęs vos 5 kartus per paskutines dvi savaites iki tyrimo – 441. O tai – beveik visų mokslo metų įdirbis.

Skaitymas: ugdo, moko, lavina, netgi gydo

„Kuo glaudžiau tėvai susiję su vaiko ugdymu, tuo labiau jie gali paveikti vaiko pasiekimus, jo raidą, psichinę sveikatą, socialinius santykius ir ateities perspektyvą. Tačiau prisiimti mokytojo vaidmenį ne visada reikėtų, o ir ne kiekvienas gali“, – pastebi Mykolo Romerio universiteto profesorė, edukologė Valdonė Indrašienė.

Tyrimai rodo, kad skaitymas yra veiksmingas būdas, padedantis spręsti netgi vaiko emocinius, psichologinius sunkumus, formuojant teigiamas charakterio savybes bei kitus įgūdžius, būtinus sėkmingam asmeniniam, profesiniam ir visuomeniniam gyvenimui. Tam ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje taikomas biblioterapijos – gydomojo skaitymo metodas.

Pasak profesorės, norint paskatinti vaikus skaityti, pirmiausia reikėtų rasti, kas jiems įdomu, ką jie mėgsta skaityti, o jei nelabai mėgsta – ieškoti, kuo jis apskritai domisi, ir paskatinti skaityti apie konkrečius daiktus ar reiškinius, susijusius su asmeniniais pomėgiais. Svarbu skirti laiko mėgstamiems kūriniams aptarti – verta kalbėtis ne tik apie tai, kas patiko ar nepatiko, bet ir kas ypatinga kūrinyje, kuo jis siejasi su vaiko gyvenimu, pomėgiais, kodėl jį verta arba neverta skaityti.

Romanų, poezijos, mokslinės literatūros, kitų ilgų tekstų skaitymas skatina vadinamąjį „linijinį“ mąstymą: jį išlavinę mokiniai pasiekia žymiai geresnių rezultatų, nei skaitantys fragmentuotai

Galima išmėginti „skaitymo su numatymu“ strategiją, kuri yra paremta  atvirų  klausimų, skatinančių  skaitytojo  mąstymą  ir  kūrybiškumą,  formulavimu. Ši strategija taikoma skaitant drauge su vaiku. Pasirenkamas pasakojamojo pobūdžio tekstas, kuris skaitomas ne visas ištisai, bet su pertraukomis, darant pauzes po tam tikrų teksto dalių, jas aptariant ir numatant tolesnę pasakojimo eigą. Tekstas skaitomas dalimis, keliant atvirus, mąstymą skatinančius klausimus, o pauzių metu vaikai įtraukiami į ką tik perskaitytos dalies apmąstymą.

Užduodant klausimus labai svarbu skirti vaikui pakankamai laiko į juos atsakyti.

Tėvams reikia skaityti patiems ir dalytis skaitymu bendrai šeimoje, demonstruojant, kad skaitymas ir jiems teikia vertingos patirties.

Skaitymas niekada negali būti bausmė!

„Kai skundžiamasi, kad vaikas neturi matematinių, gamtamokslinių gebėjimų, tikėtina, kad priežastis kita – prasti skaitymo ir rašymo gebėjimai. O šie įgūdžiai gali nulemti vėlesnius vaiko ir suaugusiojo pasiekimus“, – pabrėžė Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo departamento direktorė Žydronė Žukauskaitė.

Ką daryti tėveliams, kad padėtų savo atžalai?

• Paaiškinkite savo vaikui, kodėl svarbu skaityti. Svarbus yra linijinis skaitymas – skaitymas iš kairės į dešinę ir kiekvieną eilutę, nes šis procesas skatina žmogų mąstyti.

• Asmeniniu pavyzdžiu. Senolių išmintis teigia, kad ko nedarė Jonas, to niekada nedarys Jonelis.

• Rodykite pagarbą knygai: nuplautos rankos, tinkamoje ir švarioje vietoje padėta knyga. Pažiūrėkite, kas šeimoje „altorius“ – televizorius, kompiuteris, knyga ar kita? Ar Jūsų namuose yra knygų, ar apskritai yra skaitoma?

• Bent valandai namuose išjunkite televizorių, kuris apkrauna smegenis nereikalinga informacija, mums to net nejaučiant.

• Gerų namų taisyklėse labai tiktų kasdienė šeimos skaitymo valanda: kasdien kartu su vaiku tuo pačiu laiku skaitykite. Pradėkite nuo penkiolikos minučių – taip neišgąsdinsite savo atžalos. Pati išbandžiau su savo trylikamete dukra – jau skaito šeštą knygą per šią vasarą!

• Aptarkite su vaiku, ką perskaitė: paprašykite papasakoti (stiprinami kalbėjimo įgūdžiai), užduokite klausimų, kurie skatintų lyginti, argumentuoti, interpretuoti (skatinsite mąstyti).

• Perskaitykite vaiko mėgstamą knygą: taip ne tik turėsite apie ką kalbėtis su vaiku, bet ir labiau jį pažinsite.

• Leiskite vaikui skaityti tai, ką mėgsta, bet nepamirškite  ugdyti skonį. Jūsų patarėjas galėtų būti vaiko darželio auklėtoja, klasės mokytoja, lietuvių kalbos mokytoja, bet jei esate labai aktyvus tėtis ir mama, rekomenduojamų knygų sąrašą rasite patys įvedę į paieškos lauką „Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendroji programa“ ir „Lietuvių kalbos pradinio ugdymo bendroji programa“.

• Apdovanokite vaiką už skaitymą: pagirkite už perskaitytą knygą, už rodomas pastangas, ypač kitiems girdint – jis to nusipelnė, nes linijinis skaitymas yra sunkus darbas. Ledų porcija, mėgstamas saldumynas, pasivaikščiojimas, filmo, pastatyto pagal perskaitytą knygą, žiūrėjimas kartu ir kiti dalykai, kuriuos mėgsta Jūsų vaikas. Tačiau labai svarbu – skaitymas negali būti bausmė! Skaitymas negali būti Jūsų pykčio priepuolio bausmė vaikui.

• Visa tai darykite nuolatos ir tik tada, kai esate gerai nusiteikęs.

• Nėščios mamos ir besilaukiantys kūdikių tėčiai, šeimos, auginančios kūdikius – ši žinutė jums. Mokslininkai teigia, kad nuo maždaug septinto nėštumo mėnesio jau reikia skaityti garsiai: paskatinsite savo būsimąją atžalą mąstyti.

• Tapkite aktyviais mokyklos bendruomenės tėvais ir paskatinkite mokyklas, kurias lanko Jūsų vaikai, tapti skaitančiomis mokyklomis. Kartu formuokime skaitančios ir mąstančios visuomenės kultūrą.

• Inicijuokite mokyklos taryboje pasitarimą – ko imsimės, kad mūsų mokykla taptų skaitanti (mąstanti) mokykla. Burkitės po kelis, jei vienam nedrąsu, siūlykite klasės vadovui, klasės mokytojui, auklėtojui, mokyklos administracijai.

• Klasės tėvų susirinkimai, popietės, vakaronės, išvykos – puiki galimybė tikslingai ugdyti skaitymo įgūdžius, kartu – ir mąstymo.

• Nebūtinai skaitome tik grožinę literatūrą, moksliniai, publicistiniai straipsniai, žinynai, enciklopedijos – tinka viskas, kas skatina „smegenų vingius“ dirbti.

• Susitikimai su rašytojais, rašytojų muziejų lankymas, knygų inscenizacijos, naktiniai skaitymai – visa tai tik maža dalis, ką gali tėveliai, kad skatintų savo vaikus tapti skaitančiais.

ES

Savaitgalį prasidėjo “Poezijos pavasario” renginiai. “Veidas” kalbina poetą ir verslininką Gintarą Bleizgį, festivalio išvakarėse pristačiusį septintąją poezijos knygą “Kai sėlinsi manęs”.

“Liūdna knyga. Joje tiek mirties”, – atsidūstu pokalbio pradžioje. “Ir žmona taip sako… O man atrodo tiesiog labai rami. Dauguma eilėraščių rašyti 2010-aisiais ir vėliau, todėl tai ilgo periodo knyga. Keista, bet dažniausiai prie jos sugrįždavau pavasariais ir vasaromis, kai gamta labai gyvybinga. Todėl mirties tema čia reiškia ne tiek išnykimo liūdesį, kiek suvokimą, kad žydėjimas – itin laikinas. Dabar ir klimatas pasidarė toks, kad vaismedžiai apsipila žiedais kone vienu metu ir labai greitai visas tas grožis išnyksta, subyra. O ir pats, artėdamas prie 40-mečio, pradedu suvokti, kad daug ko mano gyvenime jau nebebus. Nebebus dar smarkesnio žydėjimo”, – garuojant jazminų arbatai ramiai dėsto Gintaras.
Per minėtus ketverius metus buvo tarpų, kai jis rašė kitokius eilėraščius: 2012-aisiais pasirodė rinkinys “Sodas”, dar vienas turėtų gulti ant stalo šių metų žiemą. Atrodytų, pats kūrybinis įkarštis, o eilėraščiuose vis viena – “mirties kaukė ledinės grimasos”, “sunkios tuščios pievų įkapės”, “pajuodęs debesis tarsi replės traiško hermetišką zylių pasaulį”. Ir netgi naktį jazmine po langu švilpiantis paukštis primena laikinumą: “išsikvėpink mirtie kai sėlinsi manęs…”
“Kaip krikščionis, stengiuosi sekti šventųjų pavyzdžiais ir eiti šventėjimo keliu, nors jaučiu, kokia begalybė nuo jo skiria. Žinau, kad po mirties Kristaus aukos dėka būsiu apvalytas, bet kaip ištverti tarp apreiškimo ir kasdienybės plytinčią naktį ir nepaklysti? Kasdienybėje žmogus neįžvelgia esmių. Tai, kas materialiame pasaulyje atrodo rimta, iš tiesų tėra šypseną keliantys dalykai. Nes to, ką matei prieš sekundę, kitą sekundę nebelieka. Praskrido paukštis, vėjas pakėlė jo plunksną, kuri įsirašė mano atmintyje… Viskas išpustoma tą pat akimirką, kai ją suvokiame. Tai irgi mirtis. Gyvename nuolatinėje mirtyje, bet jos neverta bijoti, nes gebėjimas prisitaikyti prie nuolat kintančių akimirkų, vaizdų ir paties savęs ir yra būdas išlikti. Man nebaisu, kuo būsiu po sekundės, lygiai taip pat nebaisu, kuo virsiu baigęs gyventi šitame kūne, nes tai tebus mano kitimo dalis”, – dėsto jau du dešimtmečius baptistų bažnyčiai priklausantis pašnekovas.

Vienintelis dalykas, kurį žinau
Čia primenu kitą Gintaro eilėraštį apie trisdešimt penkerių metų kaimynę, po chemoterapijos skarele apsirišusią galvą. “Aš žinau kaip ji bijo”, – liudija eilutė. Poetas sako, kad vaizdas atkeliavo iš realybės: du vaikus auginanti jo kaimynė išties buvo priversta kovoti su liga pačiame gyvenimo žydėjime. Šiek tiek anksčiau jam teko stebėti savo paties sunkiai sirgusią mamą, lankytis ją slaugiusioje ligoninėje, matyti kitų mirtį pasitinkančias motinas. Todėl moterų baimes, netgi subtiliai slepiamas, teigia jaučiantis ir atpažįstantis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

Spalio 15 d. iškeliant festivalio vėliavą Vilniaus mokytojų namuose, pradedamas dešimtasis Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai–aš“, kuris truks visą savaitę – iki pat sekmadienio. Festivalyje – virš 30 koncertų įvairiuose Lietuvos miestuose bei Lenkijoje ir Latvijoje. Juose pasirodys ne tik lietuviai, tačiau ir net 27 svečiai iš užsienio valstybių – Baltarusijos, Brazilijos, Farerų salų, Prancūzijos ir kitų šalių.

„Žinoma, ne kiekybė lemia festivalio svorį ir jo kokybę, tačiau mūsų tikslas yra pasiekti kiek įmanoma daugiau klausytojų. Ir į regionus važiuojame ne vien tam, kad galėtumėme patys pasirodyti, bet norėdami atokesnių Lietuvos miestelių žmones supažindinti su šio žanro nacionaline klasika, jaunais atlikėjais ir pristatyti svečius iš užsienio. Kad ir kaip būtų, šis žanras išlieka labiau specifinis. Žmonės žino kai kurias pavardes, tačiau nebūtinai tas pavardes susieja su dainuojamąja poezija“, – teigia festivalio vadovas Juozas Žitkauskas.
Pirmoji mintis surengti šį festivalį kilo 2001 m., tačiau idėją kartu su aktoriumi Gediminu Storpirščiu realizuoti pavyko tik 2003 metais. Festivaliui buvo nelengva atrasti savo vietą kultūrinių renginių kalendoriuje, dėl to pasirinkta optimali data – spalio trečia savaitė. Visgi, Vilniaus mokytojų namų organizuojam tarptautiniam dainuojamosios festivaliui pavyko atrasti savo klausytojus – šiemet jis jubiliejinis.
„Mūsų festivalio lankytojai – tai žmonės, pavargę nuo kasdienybės purvo ir dažniausiai šėlstantys ne judesiais, o savo vidine rimtimi“, – pastebi J. Žitkauskas.
Be koncertų įvairiose vietovėse ir pagrindinių koncertų Vilniuje, bus surengti net du specialūs koncertai, skirti paminėti išėjusiems. Spalio 16 d. (antradienį) šeštą valandą Vilniaus mokytojų namų Didžiojoje salėje vyks  vakaras – koncertas „Jie dalyvavo festivalyje…“, skirtas anapilin išėjusiems festivalio „Tai – aš“ dalyviams Vytautui Kernagiui, Sauliui Mykolaičiui, Valdžiui Aleksaičiui, Sigitui Gedai, Olafui Stenstad, Kallei Zwilgmeyriui, Zigmarsui Kristsonsui, Plamenui Stavrev. Nemokamame renginyje dalyvaus Veronika Povilionienė, Algirdas Klova, Gediminas Storpirštis, Domantas Razasukas, Andrius Kulikauskas ir svečiai iš užsienio.
Kitas renginys – spalio 20 d. (šeštadienį) aštuntą valandą Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje  koncertas „Dainos“ teatras atgimsta“, kuris skirtas Vytautui Kernagiui atminti.  Koncerte  pasirodys Andriaus Kulikausko vienkartinė grupė, Aidas Giniotis, Gediminas ir Ainis Storpirščiai, Saulius Bareikis, Virgis Stakėnas ir Indrė Dirgėlaitė.
Daugiau informacijos oficialioje festivalio svetainėje: www.bardai.lt

Vilniaus mokytojų namų rengiamo Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ programoje – pokyčiai. Viena iš festivalio viešnių, bulgarė Margarita Drumeva, dėl vaiko ligos į Lietuvą atvykti negalėjo. Ją koncertų metu pakeis Margaritos tautietis Viktoras Makarovas.

Viktoras Makarovas gimė Bulgarijos sosinėje Sofijoje. „Nuo pat mažens mane supo daugybė knygų, o namuose skambėjo muzika, kuri plačiajai visuomenei nebuvo prieinama, – pasakoja V. Makarovas. – Kadangi tėvas mėgo džiazą bei klasikinę muziką, tai padarė didelę įtaką ir mano muzikinei karjerai“.

Kiti atlikėjai, įkvėpę Viktorą kurti dainas ir rašyti eilėraščius, – tai B. B. King, J. Lee Hooker bei rusų dainiai: V. Visockis, B. Okudzhava, B. Grebenščikovas („Akvarium“) ir J. Ševčiukas (DDT).

V. Makarovas – įvairiapusiška asmenybė. Jis studijavo biologiją, vėliau apsigynė teologijos bakalauro laipsnį. Studijas tęsia ir dabar. Atlikėjas išmano ne tik bulgarų, rusų, anglų ir prancūzų kalbas, bet moka ir senąja graikų kalbą, tad nenuostabu, jog dirba vertėju. Šiuo metu bardas taip pat bando atgaivinti jau kurį laiką apleistą savo veiklą teatre – juo susižavėjo dar paauglystėje.

Vietoj M. Drumevos bulgaras gros Didžiajame festivalio koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje, surengs nemokamą autorinį pasirodymą „bardų klube“ Vilniaus senamiestyje esančiame restorane „Aula“ bei atliks savo kūrinius koncertų mažesniuose Lietuvos miestuose metu.

BFL

Sekmadienio vakarą Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, prasideda 47-asis tarptautinis festivalis “Poezijos pavasaris 2011″. Penkiolika dienų truksiantis festivalis šįmet daugiau dėmesio žada skirti ne tik eilėraščių skaitymui ir klausymui, bet ir pokalbiams apie poeziją.

Šių metų “Poezijos pavasario” laureatu paskelbtas poetas Jonas Kalinauskas už dvyliktąją eilėraščių knygą “Plunksnų plėšytojos”. Laureatas tradiciškai bus vainikuojamas gegužės 27 dieną Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje.

Pirmadienį Lietuvos rašytojų sąjungoje bus pristatomas kasmetis festivalio almanachas, kurį šįmet sudarė poetė Erika Drungytė. Pasak sudarytojos, almanachą ji formavo atsiremdama į poetines kartas – poetus pagal jų amžių sudėliojo dešimtmečiais, taip leisdama skaitytojui pamatyti, kaip kinta poezijos ir poetų kalba. Kartu su almanachu bus pristatoma ir tradicine tapusi kompaktinė plokštelė “Poezija ir balsas 2011″.

Gegužės 17 dieną Rašytojų klube Vilniuje vyks tradicinis jaunųjų poetų kūrybos ir dainuojamosios poezijos vakaras “Sueiliuotas pavasaris”. Gegužės 21 d. sostinės Jurgos skvere rengiami Jurgos Ivanauskaitės poetiniai skaitymai, skirti rašytojos 50-osioms gimimo metinėms. “Poezijos pavasaris” prisimins ir kitus garsius poetus, tarp jų – ir iš Lietuvos kilusį Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą.

Šių metų “Poezijos pavasaris” aprėps kone visą Lietuvą – vyks aukštosiose mokyklose, bibliotekose, muziejuose, kultūros namuose, bažnyčiose. Lietuvių poetai keliaus pas klausytojus į Lenkiją, Karaliaučių bei Airiją.

Lietuvoje tradiciškai laukiama svečių iš užsienio – Europos parke numatomas užsienio poetų vakaras “Eilėraščių tiltai”.

Baigiamasis festivalio poezijos vakaras numatomas gegužės 29 dieną Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kieme.