Sušildžiusios lietuvišką rudenį pietietiškomis spalvomis, garsais ir vaizdais, „Lotynų Amerikos kultūros dienos“ atsisveikina su trenksmu. Šį vakarą siūloma nepraleisti siautulingų pietietiškų ritmų kupino koncerto „Viva Cuba!“, išbandyti liežuvius deginantį Lotynų Amerikos kulinarinį palikimą, užsukti į dar veikiančias įspūdingų fotografijų parodas. Kino mylėtojai šį vakarą kviečiami į tris pietietiškus seansus.

Šį vakarą, 19 val. iškilmingo „Lotynų Amerikos kultūros dienų“ uždarymo metu šv.Kotrynos bažnyčią užlies temperamentingi Kubos ritmai. Scenoje pasirodys žavingasis Federicas Manzanaresas, kurio balsu liesis gyvenimo džiaugsmą spinduliuojančios aistringos dainos ir ilgesingos baladės.

Kino teatre šiandien vyks paskutinieji Lotynų Amerikos kino seansai. Juosta „Čia ir ten“ perkels į Meksiką, kur žmonės, kovodami su skurdu, palieka šeimą ir vyksta į JAV garantuoti ne tik skalsesnį kąsnį šeimai, bet ir įgyvendinti seniai užslėptas svajones. Keturios filmo dalys atspindi šeimos gyvenimą džiaugsmingo sugrįžimo ir nelaukto išsiskyrimo akimirkomis bei kiekvieno šioje  situacijoje atsidūrusio šeimos nario mintis ir jausmus: dukrų prisiminimai apie vėl išvykusį tėvą, trečio vaiko sulaukusios ir vėl be vyro likusios žmonos nerimas ir šeimą vis iš naujo prisijaukinančio Pedro sprendimas.

„Lotynų Amerikos kultūros dienas“ šį vakarą išlydės dvi argentiniečių juostos: kuriozų ir nesusipratimų labirintu smagiai vedžiojanti „Kiniška pasaka“, kuri jau sulaukė ne tik gimtinėje, bet ir Lietuvoje žiūrovų simpatijų. Trileryje „Studentas“ vaizduojamas siautulingas studentiškas gyvenimas Buenos Airėse ir nematomi rinkimų užkulisiai, kuriems būdingos juodosios technologijos, melas, išdavystė ir kerštas.

Vilniečių itin pamėgtas meksikiečių restoranas „Sofa de Pancho“ rengia tikrą išbandymą lietuviškiems liežuviams ir gomuriui. Šį vakarą bus siūloma ne tik paragauti išskirtinės meksikietiškos virtuvės patiekalų, bet ir išbandyti stipriuosius Lotynų Amerikos gėrimus degustaciniame vakare „Degantys liežuviai“. Jei jie ir užsidegs – ne bėda – gesinti juos bus galima meksikietišku limonadu ar kinrožės gėrimu.

Išsiilgusiems nepakartojamų Pietų Amerikos vaizdų siūloma užsukti į tris dar veikiančias parodas: fotografo Tomo Griškevičiaus – „Pacha Mama“ kavinėje „Cafe de Paris“, keliautojo Aušrio Matonio – „Lotynų Amerikos bažnyčios“ Bernardinų bažnyčioje ir Kolumbijos kultūros ambasadoriaus Lietuvoje Jurgio Didžiulio – „Kolumbija – tai ne tik…“ kino teatre „Forum Cinemas Vingis“.

Šis vakaras – paskutinė galimybė šiemet pasinerti į Lotynų Amerikos dovanojamas spalvas, garsus, kvapus ir vaizdus.

„Lotynų Amerikos kultūros dienų“ renginius ir kino seansus rasite:
http://www.kinopavasaris.lt/lotynu_amerikos_dienos_2012/

Šią savaitę „Poezijos pavasario“ laureato vainiką besimatuosiantis Eugenijus Ališanka teigia, kad žvaigždžių kultas susijęs su kitomis formomis neberealizuojamu sušventinimo poreikiu.

Pradėkime nuo poeto bobūnės, pirmajame knygos „Jeigu“ eilėraštyje žadančios berniuką pasiimti su savimi, jei šis bus geras. „Bobūnė vaikystėje man buvo trečias žmogus šalia tėvų, galbūt net pats reikšmingiausias. Abu su broliu nelankėme vaikų darželio, tėvams išėjus į darbą likdavome su bobūne. Net ir dabar ją kartais susapnuoju, nors jos nebėra daugiau kaip du dešimtmečius. Juk daugiau senelių augdamas neturėjau: antroji močiutė buvo jau mirusi, o abu seneliai liko Sibire, Rešotuose. Vienas mirė, kitas buvo sušaudytas. Senelio brolį pirmąkart irgi pamačiau 1995 metais, kai nuvažiavau į JAV“, – pasakoja Eugenijus.
Užtat dabar jis teigia daug besimokantis iš savo aštuoniasdešimtmečių tėvų – galbūt net sąmoningiau nei vaikystėje: „Stebiu, kaip jie gerąja prasme grumiasi su pasauliu, įveikinėdami negalias, kruopščiai tvarkydami savo žemės sklypelį, nors anksčiau jiems, į miestą parvykusiems Sibiro tremtinių vaikams, žemės ūkis buvo svetimas. Dabar vartau mamos, vienos iš pirmosios kartos lietuviškų kompiuterių kūrėjų, užrašus ir negaliu patikėti: išbraižytos detaliausios schemos, kurioje daržo lysvėje kas pasėta. Net senos kaimietės atbėga pas ją pasitarti, sodinukais pasikeisti. O juk galėtų, kaip kiti pensininkai, tiesiog ramiai sėdėti prie televizoriaus, įkišusi kojas į šlepetes, ir nesukti galvos. Bet tai nebebūtų kova ligi paskutinės akimirkos…“

Amatininkų gildijos narys

Jaunystėje redagavęs nepriklausomos Lietuvos kultūrinėms slinktims reikšmingą almanachą „Miestelėnai“, knygos „Jeigu“ pabaigoje poetas pripažįsta: „stoviu miesto vartuos / kažkaip be siužeto / sakyčiau be ryšio / iki šiol.“ Negi miestas taip ir nepajėgė jo tvirtai apglėbti?
„Almanacho idėja nebuvo modernaus, futuristinio miesto provaizdis. Netgi pats žodis „miestelėnai“, apibūdinantis viduramžiško amatininkų miesto gyventojus, anuomet skambėjo archajiškai ir buvo pamirštas, tik vėliau, galbūt ir mūsų dėka, sugrįžo apyvarton. O menininkai, mano supratimu, panašūs į amatininkus, tarp kurių gildijų tarsi viduramžių mieste vyksta tam tikri mainai: teatralai vaikšto į parodų atidarymus, muzikantai ateina į poezijos skaitymus ir t.t. Nesinešioju savyje tikro kaimietiško geno: gimiau dideliame Sibiro mieste Barnaule, užaugau Vilniuje, bet šiuolaikinis miestas į mane niekad nebuvo giliai suleidęs šaknų. Esant menkiausiai progai, bėgu į savo kaimo sodybą Zabarijos kaime netoli Vievio – ten daug geriau sekasi dirbti. Nežinau, ar taip būčiau daręs, kai man buvo dvidešimt ar dvidešimt penkeri. Nors, tiesą sakant, netgi tuomet mieste stengdavausi rasti kokį nors savą žalią kampą. Iki šiol pasigraudenu, kad mano vaikystės pasivaikščiojimų dykviečių ir krūmynų vietoje stūkso „Siemens“ arena ir „Vichy“ vandens parkas“, – atvirai dėsto E.Ališanka.
Įdomu, klausiu, ar kas nors ateityje jaus panašią nostalgiją „Siemens“ arenai, kai išmuš valanda ją nugriauti? Eugenijus tuo abejoja: nors dabartiniame gražiai sutvarkytame bulvare smagu pasivaikščioti su šuniuku ar vežimėliu pavežioti vaiką, bet viskas pernelyg urbanizuota, nebeliko senų šabakštynų ir vinguriuojančių takelių romantikos. „Žinoma, visa tai galbūt nereikšmingos marginalijos“, – atsidūsta.

Šventumo poreikio grimasos

Intelektualus ir santūraus būdo Eugenijus iš pažiūros – tipiškas akademinis poetas. Net keista, kad niekada nedėstė jokiame universitete. „Ne, tai ne man. Dar tuomet, kai studijavau matematiką, vienas didžiausių baubų buvo gresianti tikimybė tapti mokytoju. Kodėl? Greičiausiai todėl, kad kartotis man pernelyg sudėtinga. Štai dalyvaudamas aukštosios kultūros impulsų programoje tris dienas važinėjau po mokyklas, vesdamas vaikams pamokėles. Žinoma, turėjau susidaręs planą, bet trečią, ketvirtą sykį kartoti tą patį neteikė jokio malonumo. Supratau, kad nenorėčiau dėstyti sistemingai“, – neslepia.
O ką poetas mąsto apie jaunus protus baigiantį užkariauti žvaigždžių kultą? „Tai žmonių žalojimas. Netgi mano penkiolikmetė dukterėčia, perspektyvi dainininkė, mokykloje paklausta, kuo norėtų būti, neabejodama pareiškė: „Žvaigžde.“ Kitoks žmogus su savo vertybėmis šiandien jau tarsi nebeegzistuoja. Vienintelis įmanomas savęs realizavimo būdas – kaip nors įlįsti į tą pasaulėlį, bent atsisėsti šalia žvaigždės. Turbūt tai kilę iš gilios praeities, kai senovės Romos imperatorius kartu buvo laikomas dievu. Istoriniai reiškiniai kartojasi nebūtinai absoliučiais pavidalais, dažniau – atskirais elementais. Taigi aukštų socialinių figūrų sušventinimas aktualus ir šiandien. Kaip kitaip paaiškinti, kad vaikai klykdami čiumpa už „žvaigždės“ drabužio kraštelio, norėdami žūtbūt prisiliesti prie savo dievybės? Čia modifikuotas šventumo poreikio malšinimas, kurio vargiai pavyks išvengti“, – prognozuoja poetas.

Projektinės kultūros žaidimai

E.Ališanka buvo vienas pirmųjų Lietuvos rašytojų, perpratusių po nepriklausomybės atkūrimo pas mus atkeliavusios „projektinės kultūros“ žaidimo taisykles. Ar galime teigti, kad per porą dešimtmečių tapome šio žaidimo profesionalais? „Čia veikiau tiktų posakis „ir šuo kariamas pripranta“. Bet ligi šiol bjauru suvokti, kad tavo leidžiamas žurnalas valdininkams tėra kažkokio projekto dalis. Esame verčiami tuščiai žongliruoti žodžiais, užuot dirbę reikšmingus darbus. Tai – nebe miestelėnų, o biurokratų valdoma kultūra“, – konstatuoja E.Ališanka.
Anksčiau lietuviai smarkiai pavydėdavo daug turtingiau gyvenantiems Vakarų poetams. Ar beliko ko pavydėti? „Dabar visi gyvenam panašiai. Gal tik Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Skandinavijos šalyse išlikusios solidžios stipendijos rašytojams. Teko sutikti vidutinio amžiaus norvegų poetą, kuris gyrėsi gavęs finansinę rentą iki savo gyvenimo pabaigos. Pagalvojus, kiek mes kaunamės dėl kuklių pusmečio stipendijų savo projektams, gali ir pavydas suimti… O štai vokiškai kalbančiuose kraštuose labai paplitę literatūriniai skaitymai, leidžiantys išgyventi sėkmingesniems autoriams – tiek poetams, tiek prozininkams. Su savo naujomis knygomis jie tiesiog keliauja po šį regioną, susirinkdami honorarus už skaitymus“, – pasakoja rašytojas.

Žodis, muzika, vaizdas

Na, o Lietuvoje poezijos knygos praktiškai nebeperkamos. „Net man pačiam įdomu darosi: kas jie tokie, išperkantys šimto egzempliorių tiražą? Juk naujausias tyrimas parodė, kad daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų apskritai jokių knygų neskaito. Vadovaujantis žvaigždžių kulto stereotipu, galima įsivaizduoti, kad ir per literatūrinius skaitymus nuo klausytojų gausos privalo lūžti salės. Bet to nėra… Mes prarandame žodžio pasaulį, kuris nebėra toks reikšmingas, ir atsiduodame vaizdo, garso kultūrai. O kokį vaizdą gali pasiūlyti rašytojas? Jei pradėsi skeryčiotis – tai bus hepeningas, performansas, bet ne literatūra. Tik muzika su poezija man niekada nesipjovė. Kai skaitai skambant gyvai muzikai, ji tave veikia, kažką tavyje išlaisvina. Šiaip nesu geras aktorius, lengvai keičiantis kaukes, ir man nėra lengva skaityti viešai. Taigi muzika man padeda“, – teigia poetas, praėjusią savaitę savo naujosios knygos pristatymui pasitelkęs muzikantą multiinstrumentalistą Saulių Petreikį.
O kaipgi su idėjomis – jos taip pat „nebetinka formatui“? Eugenijus prisipažįsta, kad kuo toliau, tuo labiau jį traukia ne reikšmingos idėjos, o smulkūs, nepastebimi pasaulio ryšiai. „Namo sienos dažymui galiu atsidėti taip pat rimtai, kaip tobuliausio eilėraščio rašymui. Panašiai su žmonėmis: nebėra didelio skirtumo, su kuo bendrauti – buvusiu ministru ar kaimo girtuokliu. Ir viršūnėse, ir gelmėse tau atsiveria pasaulio visuma. Jaunystėje buvau išvedęs tokią teoriją, kad kūryba panaši į skilimą: galiausiai tu ir tavo kūrinys tampa atskiromis ląstelėmis. „Skilinėdamas“ žmogus turtėja, jeigu, aišku, šis nuolat ilgėjantis darinys galiausiai netampa vėžinis“, – šypteli atsisveikindamas.

"Veido" archyvas

Sekmadienį 17 val. Vilniaus universiteto M.K.Sarbievijaus kieme rengiamas baigiamasis tarptautinio festivalio “Poezijos pavasaris” skaitymų vakaras. Jame dalyvaus lietuvių poetai ir festivalio svečiai, koncertuos Vytauto Labučio vadovaujamas jaunųjų saksofonininkų ansamblis. Prestižiškiausią “Poezijos pavasario” renginį šįmet patikėta vesti poetei Nijolei Kliukaitei-Kepenienei ir skaitovui Juozui Šalkauskui.

BFL

Dublino lietuvių susitikime su festivalyje „Poezijos pavasaris“ Airijoje dalyvaujančiais poetais Lietuvos ambasadorius Airijoje Vidmantas Purlys sakė, kad gyvas lietuviškos poezijos žodis yra ypač skambus tiems, kurie yra nutolę nuo Tėvynės, tačiau nori išlikti Lietuvos kultūrinėje erdvėje, šiuo metu gerokai peržengiančioje jos geografines sienas.

Lietuvos ambasadoje Airijoje gegužės 20 dieną vykusiame renginyje ambasadorius pažymėjo, kad „Poezijos pavasaris“ jau tapo tradiciniu, vienu reikšmingiausių kultūros renginių Airijoje.

Vakaro metu Nacionalinės premijos laureatas Aidas Marčėnas, poetas ir eseistas Gintaras Grajauskas, poetė ir vertėja Erika Drungytė bei poetas, dainų autorius ir atlikėjas Domantas Razauskas susirinkusiems skaitė savo kūrybos eiles, R. Razauskas atliko savo autorines dainas.

Vėliau vyko diskusija kūrybos, kultūros, emigracijos ir kitomis temomis.

Airijos lietuvių bendruomenės (ALB) pirmininkas Arūnas Teišerskis poetams įteikė simbolinius bendruomenės marškinėlius.

Poezijos festivalio renginiai gegužės 19-22 dienomis vyko keturiuose Airijos miestuose.

Festivalį surengė Lietuvos rašytojų sąjunga ir Airijos lietuvių bendruomenė. Festivalio partnerė – Lietuvos ambasada Airijoje, rėmėja – Lietuvos užsienio reikalų ministerija

BFL

• 17 val. Valanda su poete D. Čepauskaite Kauno menininkų namuose (Poezijos pavasario laureatai) (V. Putvinskio g. 56, Kaunas).

• 18 val. Teatro „Cezario grupė“ spektaklis „Nutolę toliai“ (P. Širvio eilėraščiai), režisierius Cezaris Graužinis (Poezijos pavasario laureatai), Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6, Vilnius).

• 21 val. Cz. Miłoszo eilėraščių ekranizacijų peržiūra ir garso poezijos performansas „NUNU“ Vilniaus mokytojų namų kiemelyje (Vilniaus g. 39, Vilnius).

BFL

Sekmadienio vakarą Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, prasideda 47-asis tarptautinis festivalis “Poezijos pavasaris 2011″. Penkiolika dienų truksiantis festivalis šįmet daugiau dėmesio žada skirti ne tik eilėraščių skaitymui ir klausymui, bet ir pokalbiams apie poeziją.

Šių metų “Poezijos pavasario” laureatu paskelbtas poetas Jonas Kalinauskas už dvyliktąją eilėraščių knygą “Plunksnų plėšytojos”. Laureatas tradiciškai bus vainikuojamas gegužės 27 dieną Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje.

Pirmadienį Lietuvos rašytojų sąjungoje bus pristatomas kasmetis festivalio almanachas, kurį šįmet sudarė poetė Erika Drungytė. Pasak sudarytojos, almanachą ji formavo atsiremdama į poetines kartas – poetus pagal jų amžių sudėliojo dešimtmečiais, taip leisdama skaitytojui pamatyti, kaip kinta poezijos ir poetų kalba. Kartu su almanachu bus pristatoma ir tradicine tapusi kompaktinė plokštelė “Poezija ir balsas 2011″.

Gegužės 17 dieną Rašytojų klube Vilniuje vyks tradicinis jaunųjų poetų kūrybos ir dainuojamosios poezijos vakaras “Sueiliuotas pavasaris”. Gegužės 21 d. sostinės Jurgos skvere rengiami Jurgos Ivanauskaitės poetiniai skaitymai, skirti rašytojos 50-osioms gimimo metinėms. “Poezijos pavasaris” prisimins ir kitus garsius poetus, tarp jų – ir iš Lietuvos kilusį Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą.

Šių metų “Poezijos pavasaris” aprėps kone visą Lietuvą – vyks aukštosiose mokyklose, bibliotekose, muziejuose, kultūros namuose, bažnyčiose. Lietuvių poetai keliaus pas klausytojus į Lenkiją, Karaliaučių bei Airiją.

Lietuvoje tradiciškai laukiama svečių iš užsienio – Europos parke numatomas užsienio poetų vakaras “Eilėraščių tiltai”.

Baigiamasis festivalio poezijos vakaras numatomas gegužės 29 dieną Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kieme.