BFL / Š.Mažeikos nuotr.

Miego sutrikimų, dėl kurių mažėja darbingumas, silpnėja imuninė sistema, tampa sunkiau susikaupti ir atlikti kasdienius darbus, patiria kas antras žmogus. Medicinos diagnostikos ir gydymo centras pateikia šias 8-ias taisykles, kurios padės geriau užmigti ir miegoti:

1. Pirmiausia – pasirinkti miego laiką: eiti miegoti ir keltis kasdien tuo pačiu metu. Užmigti reikėtų iki vidurnakčio.

2. Susikurti malonų pasiruošimo miegui ritualą – lengvas užkandis, pasivaikščiojimas, neįdomūs skaitiniai prieš miegą.

3. Palikti (bent jau pasistengti) rūpesčius už miegamojo durų.

4. Sportuoti – reguliari mankšta ankstyvą popietę (ne mažiau kaip trys valandos iki miego) pagerina miego kokybę.

5. Jei jaučiate mieguistumą dieną, rekomenduojama numigti 10–20 minučių.

6. Negerti kavos ir stiprios arbatos antroje dienos pusėje.

7. Patariama nerūkyti, ypač prieš miegą.

8. Jei nepavyksta užmigti, rekomenduojama atsikelti ir užsiimti ramia veikla, pavyzdžiui, paskaityti knygą, nes nesėkmingas mėginimas užmigti sukelia papildomą nerimą ir dar labiau apsunkina užmigimo procesą.

Žiemai įpusėjus daugelis slidinėjimo mėgėjų jau ima abejoti, ar tik neteks slidžių grūsti atgal į sandėliuką. O gal spjauti į pavasariu kvepiančią žiemą ir dumti sniego ieškoti į kalnus?

Daiva Urbienė

„Šiuo metu ir kalnuose bėda. Ir Alpėse bėda. Prancūzijoje, kur dabar esu, sniego labai mažai. Trijuose Slėniuose yra apie 600 km slidinėjimo trasų, tai šiuo metu slidinėti tinka gal tik trečdalis“, – pasakoja Vaidas Barkevičius, antrus metus žiemą dirbantis Šveicarijos Cerma kurorto slidinėjimo mokykloje.

Kas gi atsitiko? Gal iš tiesų Alpėse kiekvienais metais sniego vis mažiau, ir teisūs tie, kurie plyšauja apie kasmet vis labiau kylančią pasaulinę temperatūrą, grasinančią įvairiausiomis gamtinėmis katastrofomis, – kad ir palikti Europos kalnus be ledynų bei sniegynų?

Pasak Vaido, sakyti, kad tokia besniegė žiema yra tendencija, tikrai negalima, nes praėjusiais metais sniego Alpėse buvo labai daug. „Ši žiema – klimato ypatumas: buvo labai keista vasara, ištisai lijo, buvo šalta, į kalnus nebuvo galima išeiti. Dabar žiema keistoka. Tiesiog tokie metai“, – sako Vaidas ir patikina esąs nusiteikęs optimistiškai: galų gale prisnigs ir bus galima pasimėgauti slidinėjimu daugelyje trasų.

Puikiai įrengtų slidinėjimo kurortų netrūksta, tereikia pasirinkti pagal kainos ir kokybės santykį ar galimybę patogiai atvykti. Štai pigiau slidinėti Lenkijoje, Čekijoje ar Slovakijos Tatrų kalnuose, tačiau čia ir žmonių gerokai daugiau nei kitur. Lietuviai buvo beatrandą ir Ukrainos Bukovelio slidinėjimo kurortą, tačiau dėl neramumų šioje šalyje dalis slidinėtojų nebesiryžta ten keliauti.

Atostogautojai, be slidinėjimo trokštantys ir egzotiškesnių potyrių, renkasi Gruzijos Gaudari kurortą ir skiria laiko ekskursijoms po Mcchetą ar Tbilisį. Keliautojams su šeimomis ir mažais vaikais labai tinka vaikus noriais priimantys slidinėjimo kurortai. Ištroškusieji prabangos traukia į Šveicariją.

Vis dėlto Italijos, Austrijos ir Prancūzijos slidinėjimo kurortai išlieka patys populiariausi dėl itin gero kainos ir kokybės santykio. Na, o ieškantieji tobulumo renkasi Prancūzijos Trijų Slėnių slidinėjimo kurortus bei trasas.

Ieškantiems tobulumo – Trys Slėniai

Prancūzijos Alpių slėniai ~Allues~, ~Belleville~, ~Saint Bon~ ir šalia ~Maurienne~, vadinami tiesiog Trimis Slėniais, garsėja vos ne idealiomis slidinėjimo sąlygomis. Čia įrengta apie 600 km trasų, skirtų ir pradedantiems, ir patyrusiems slidininkams, kurie negali gyventi be adrenalino, greičio, į viršų poilsiautojus kelia apie 160 keltuvų, į pagalbą pasirengę suskubti apie pusantro tūkstančio instruktorių.

„Ką nors geriau už Tris Slėnius sunku rasti, nes Europoje turim nedaug tokių vietų, kur būtų taip idealiai pagal reljefą viskas padaryta. Yra daugybė įvairiausio sudėtingumo trasų, o ir užsiėmimų, be slidinėjimo, galima rasti visokių. Čia slidinėti rekomenduočiau visiems – ir patyrusiems, ir pradedantiems slidininkams. Vis dėlto nerekomenduoju važiuoti čia pirmam kartui, geriau pabandyti kokioje paprastesnėje vietoje. Nors ne, kvailas mano pasiūlymas – tegul žmonės tik važiuoja čia“, – juokiasi pašnekovas ir priduria, kad nuo tada, kai prieš 12 metų pirmą kartą atkeliavo į Trijų Slėnių kurortą ~Les Menuires~, ieško dar geresnė vietos slidinėti, bet neranda.

Pasak Vaido, šis miestelis iš Trijų Slėnių jam labiausiai patinka dar ir dėl to, kad jis iš karto suplanuotas ir pastatytas kaip patogus ir komfortiškas slidinėjimo kurortas. Tarkim, prie kiekvieno namo, prie kiekvieno viešbučio galima prišliuožti slidėmis (na, šiuo metu tam per mažai sniego). Labai patogu slidinėjant sustoti prie savo namų, užbėgti suvalgyti sumuštinio, išgerti kavos ir traukti toliau – nereikia gaišti laiko restoranuose ar kavinėse.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Skendimai – didžiausias poilsiautojų prie vandens siaubas. Nors dažnai kalbama apie vasarą tykančius pavojus prie vandens, tačiau vis dar trūksta žmonių supratimo ir adekvačių sprendimų atostogaujant ar leidžiant laiką prie vandens.

Kaip niekada įkaitus orams, vandens telkinius apgulė minios žmonių, besimėgaujančių vandens teikiamais malonumais. Deja, šiais metais vandens pramogos ir poilsis prie vandens jau pasiglemžė 111 gyvybių.

Dauguma žmonių mano, jog skęsdami sulauks paplūdimiuose budinčių gelbėtojų pagalbos, todėl savo saugumu rūpinasi nepakankamai. Nemažai daliai žmonių reikia suteikti pirmąją pagalbą dar iki maudynių. Žmonės persikaitina saulėje, geria mažai skysčių, nedėvi galvos apdangalų, taip pat vartoja alkoholinius gėrimus. Juos vartojantiesiems rizika patirti traumą ar kitokio pobūdžio nelaimę išauga dvigubai. Alkoholis sustiprina organizmo dehidrataciją, kuri karštyje ir taip didelė. Netekęs daug skysčių žmogus gali nualpti, gali kamuoti galvos skausmai, raumenų spazmai.

Apsvaigę asmenys yra linkę rizikuoti, pavyzdžiui, šokti į vandenį iš didelio aukščio ar varžytis, kuris nuners toliau ar giliau, dėl ko įvyksta didžioji dalis skendimų. Dažnai įkaušę poilsiautojai užmiega atviroje vietoje esant tiesioginiams saulės spinduliams, o nubudę šoka į vandenį atsivėsinti. Dėl didelio temperatūrų skirtumo organizmas gali patirti šoką, neretai raumenis sutraukia mėšlungis ir dalis tokių „šuolininkų“ nebeišneria.

Apsvaigę nuo alkoholio gerokai dažniau skęsta vyrai: paaugliai, kurie dar neįvertina tikrojo alkoholio poveikio, bei jauni vyrai. Moterys apsvaigusios nuo alkoholio skęsta retai. Suaugusieji, kurie vartoja alkoholį šalia vandens telkinių ir prižiūri savo atžalas, plaukiojančias vandenyje, taip pat labai rizikuoja: išgėrus sumažėja dėmesingumas, todėl išauga galimybė laiku nepastebėti skęstančio vaiko.

Ypač pavojinga prie atvirų vandens telkinių be suaugusiųjų priežiūros palikti mažamečius vaikus. Taip pat negalima palikti jų prižiūrėti vyresnių draugų, brolių ar sesių. Vaikai, kurie nemoka plaukti, paprastai būna atsargesni, nemokėjimas plaukti dažnai juos apsaugo, nes jie nelenda į vandenį. Vis dėlto viena iš sėkmingiausių skendimų prevencijos priemonių yra vaikų mokymas plaukti. Žmogus laikomas mokančiu plaukti, jei sugeba plaukti nesustodamas 30 min.

Jei nepavyksta išvengti skendimo, labai svarbu skendusiajam tinkamai suteikti pagalbą. Pirmosios minutės ištraukus skendusįjį yra svarbiausios. Svarbu nelaimėlį gaivinti iki tol, kol atvyks medikai ir perims gaivinimą. Negalima sustoti gaivinti, net jei skenduolis nerodo jokių gyvybės ženklų. Gaivinant reiktų vadovautis šiomis gairėmis:

Iškvieskite pagalbą numeriu 112 (jei galite, liepkite pagalbą iškviesti kam nors kitam, o pats kuo skubiau pradėkite gaivinti).

Paguldykite nukentėjusįjį ant nugaros, atloškite galvą, kad atsivertų kvėpavimo takai.

Atlikite dirbtinį širdies masažą (30 paspaudimų). Spaudžiama uždėjus delnus vieną ant kito ir juos sunėrus, padėjus ant krūtinkaulio spenelių lygyje. Spaudžiama ne lenkiant alkūnes, bet visu svoriu, jėga turi eiti nuo pečių.

Įpūskite oro (2 įputimai). Įpūtimo metu turi pasikelti nukentėjusiojo krūtinės ląsta.

Kartokite gaivinimą, kol atvyks medikai, išlaikydami tokį santykį: 30 paspaudimų ir 2 įpūtimai.

Jei gaivinamas asmuo atsigavo, paguldykite jį į stabilią šoninę padėtį ir laukite, kol atvyks medikai.

Daugiau informacijos apie skendusiojo gaivinimą galima rasti Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro interneto svetainės skiltyje „Atmintinės, lankstukai, plakatai – Traumų ir nelaimingų atsitikimų prevencija – Pagalba skęstančiajam ar skendusiajam“.

Nors atostogų metu dauguma žmonių nori pailsėti nuo kasdienių rūpesčių, darbo rutinos, bet tai nesuteikia teisės nesirūpinti savo ir artimųjų sveikata ir gerove. Buvimas gamtoje, poilsis prie ežerų, upių ar jūros visada teikia džiaugsmą. O kad to džiaugsmo neapkartintų traumos, skendimai ar kitos nelaimės, būtina vadovautis keliais svarbiais patarimais ir adekvačiai priimti sprendimus.

Patarimai, kaip ilsintis prie vandens apsisaugoti nuo sveikatos sutrikimų ir sužalojimų:

Dėvėkite galvos apdangalus, kepures, kad neperkaistumėte.

Vilkėkite šviesius drabužius.

Gerkite daug skysčių, vandens, mineralizuotų nealkoholinių gėrimų.

Būkite pavėsyje, venkite tiesioginių saulės spindulių.

NEVARTOKITE ALKOHOLINIŲ GĖRIMŲ.

Nešokinėkite į vandenį nežinomuose vandens telkiniuose.

Prižiūrėkite vaikus, neleiskite jiems maudytis vieniems.

Naudokite kremą nuo saulės. Lietuvoje per 10 metų sergamumas odos vėžiu išaugo beveik 2 kartus.

lrytas.lt nuotr.

„Palangos žuvėdra“ – visiems gerai žinomas viešbutis, daugeliui tapęs vienu Palangos miesto simbolių. Tai vienas Lietuvos kooperatyvų sąjungos perlų, iki šiol sėkmingai plėtojantis veiklą.
Šiandien „Palangos žuvėdra“ – modernus trijų žvaigždučių viešbutis, esantis idealioje vietoje, beveik ant jūros kranto, Meilės alėjoje, prie pat Palangos botanikos parko. Viešbutis įsikūręs atokiau nuo centrinės J.Basanavičiaus gatvės šurmulio, tačiau panorėjus miesto centrą galima pasiekti vos per kelias minutes.
Viešbutis per pastaruosius metus buvo iš esmės atnaujintas, tačiau dėl ilgamečių tradicijų ir daug kam keliamų šiltų prisiminimų buvo paliktas senasis „Palangos žuvėdros“ pavadinimas.
Šio viešbučio išskirtinumas – paslaugų gausa. Viešbutyje veikia konferencijų centras, treniruoklių salė, teikiamos įvairios SPA procedūros, prekiaujama drabužiais, suvenyrais bei kitomis kurorto prekėmis. Viešbučio restoranas – puiki vieta pietauti, vakarieniauti, švęsti šeimos šventes ar įmonės vakarėlius. Erdvioje teritorijoje išsidėstęs viešbutis gali pasiūlyti platų erdvių spektrą, todėl jame organizuojami įvairiausi renginiai.
„Turbūt svarbiausias mūsų išskirtinumas – tai asmeninis dėmesys kiekvienam klientui. Apmokome savo personalą, kad kiekvienas darbuotojas jaustųsi kaip svetingas šeimininkas, nuolat besišypsantis ir pasirengęs padėti. Tikriausiai čia ir yra mūsų sėkmės paslaptis“, – pabrėžia viešbučio direktorius Kristupas Šliogeris.

Ryžtingas sprendimas, lėmęs sėkmę
„Palangos žuvėdra“ – ilgametę istoriją ir tradicijas turintis prekės ženklas. Tai buvo pirmoji sanatorija, pastatyta Palangoje po Antrojo pasaulinio karo, 1954 m., tad šiemet jai sukanka 60 metų. Pirmoji sanatorija „Žuvėdra“ buvo kitame pastate, vėliau ji augo, plėtėsi, atsirado vis naujų korpusų.
2007 m. buvo priimtas strateginis sprendimas šiame rekreacijos komplekse nutraukti sanatorinio gydymo veiklą, o įmonę pertvarkyti į viešbučio kompleksą.
„Turėjome didžiulį apleistą pastatų kompleksą, kurį per keletą metų laipsniškai rekonstravome į šiuolaikišką viešbutį. Šiandien tai – vienas didžiausių Palangos viešbučių, užimantis tvirtas rinkos pozicijas kurorte. Po kiekvieno sezono rekonstruojame vis naujas viešbučio erdves, plėsdami paslaugų spektrą ir keldami viešbučio lygį. Malonu kiekvienais metais nudžiuginti nuolatinius savo poilsiautojus naujai sutvarkytomis erdvėmis ir naujomis paslaugomis“, – pasakoja viešbučio vadovas.

Jūra kaip ant delno
Vasarą viešbutis būna visiškai užpildytas. Sezono metu kambariai užsakomi prieš pusmetį ar daugiau. Puikioje vietoje įsikūręs viešbutis, kurio steigėja yra Lietuvos kooperatyvų sąjunga, gali pasiūlyti gerą kainos ir kokybės santykį, todėl klientų netrūksta.
„Ypač džiaugiamės nuolatiniais klientais, poilsiaujančiais kiekvieną vasarą. Turime ir tokių klientų šeimų, kurios lankosi čia jau dešimtmečiais, net ir keičiantis kartoms, – viešbučio pranašumus vardija vadovas. – Kasmet savo svečiams pasiūlome vis naujų paslaugų. Pavyzdžiui, šios vasaros naujovė – kilnojamasis vaikų darželis viešbučio svečiams.“
Viešbutyje ištisus metus veikia restoranas, vakare malonu vakaroti lauko terasoje, klausantis kokybiškos gyvos muzikos. Viešbutyje veikia SPA centras – įvairūs masažai, gintaro terapija, kosmetologijos centras, pirčių kompleksas. Galima sportuoti treniruoklių salėje, važinėtis dviračiais, žaisti biliardą, stalo tenisą ar stalo futbolą. Viešbutyje veikia lietuvių dizainerių kurtų drabužių parduotuvė, prekiaujama suvenyrais, gintaro dirbiniais.
Kadangi „Palangos žuvėdra“ – didžiulis viešbučio kompleksas, tai geba tenkinti praktiškai visus klientų poreikius. Žiema ir pavasaris viešbutyje – dažniausiai konferencinio turizmo metas. Konferencijas organizuojančių klientų patogumui – dvi konferencijų salės ir universali erdvė, skirta renginiams, todėl puikiai tinka tiek didelėms, tiek mažos apimties konferencijoms, mokymams bei seminarams rengti. Viešbučio restorane dažnai vyksta vestuvės, kitos iškilmės.
Pavasarį viešbutyje vyksta įvairių sporto šakų sporto stovyklos, nes įrengta treniruoklių salė ir kitos erdvės, tinkamos įvairioms sporto treniruotėms. Tad aktyviai laisvalaikį praleisti nusiteikę poilsiautojai nepajus sporto trūkumo.
Vasarą Palangą užplūsta turistai. „Palangos žuvėdroje“ pusė poilsiautojų – lietuviai, pusė – užsienio klientai. Dėl paslaugų gausos ir įvairovės sau malonų kampelį čia gali rasti kiekvienas kuo įvairiausių poreikių poilsiautojas. Jaunoms šeimoms bus pasiūlyta ramybė ir vaikų žaidimų aikštelė, mėgstantiems aktyvų gyvenimo būdą – sporto salė, norintiems miesto šurmulio – čia pat ūžianti Palangos centrinė gatvė. Visiems be išimties – komfortas, patogumas ir nuostabus Baltijos jūros paplūdimys, su galimybe saulėlydžiu grožėtis tiesiog pro savo kambario langą.

Iš Vakarų į Lietuvą atkeliavo daug madų, bet ir daug ligų. Viena jų – persidirbimas ir lėtinio nuovargio sindromas. Vis daugiau Lietuvos gyventojų nebemoka atsipalaiduoti, atitrūkti nuo įprastų darbų, o dažnam mūsų ilsėtis tapo didesne kančia, nei dirbti.

„Toli gražu ne visos Europos šalys yra apimtos tokios darbomanijos, kaip mes šiuo metu. Prancūzijoje jau kuris laikas veikia lėto gyvenimo judėjimai, žmonės pietauja niekur neskubėdami. Dalis visuomenės jau persisotino darbu ir nesibaigiančiu lėkimu. Tačiau amerikiečiai ir japonai toliau lekia, skuba. Ir čia kyla klausimas, kuriuo keliu pasuksime mes“, – svarsto psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė.
Ji lietuvių polinkį neriboti darbo valandų vadina viena iš priklausomybės formų, nuo kurios jau kenčia nemaža dalis visuomenės. „Žmonės nebesugeba atsipalaiduoti nei savaitgaliais, nei per atostogas, nes prarado saugumo jausmą. Didžioji dalis persidirba net ne todėl, kad labai mėgtų savo profesinę veiklą, o todėl, kad nesijaučia užtikrinti dėl ateities“, – tikrąsias nesugebėjimo atsipalaiduoti priežastis nurodo G.Petronienė.
Su tuo, kad daugelis Lietuvos gyventojų savo psichoemocine sveikata susirūpina gerokai per vėlai, tik tuomet, kai nuo susikaupusių problemų pradeda “važiuoti stogas”, sutinka ir asmenybės ugdomojo vadovavimo specialistė Marija Mendelė-Leliugienė: „Vakarų visuomenėse pervargimas gana dažnai įvardijamas kaip perdegimas, o Lietuvoje sakoma, kad tai tiesiog nervų sistemos išsekimas. Iš tiesų ši problema globali, apie ją jau daug kalbama, atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kurie trimituoja apie pavojus, bet persidirbantieji į tai numoja ranka ir šių įspėjimų nesiklauso.“
Su tuo sutinka ir dėl nesibaigiančių darbų kelerius pastaruosius metus vos po kelias valandas per parą miegodavęs klaipėdietis Darius Baltunis. „Buvo etapas, kai ieškodamas sau tinkamos veiklos mažiausiai sukau galvą dėl tokių dalykų, kaip atostogos. Pradėjęs studijuoti dirbau radijo stotyje „Laluna“, laisvalaikiu garsinau filmus, taip pat ėmiausi verslo. Vos tik atvėręs kavinės duris maniau, kad rimto darbo bus kokiems trims mėnesiams, o tada jau beliks sudėlioti darbuotojus kaip šachmatų statulėles ir teisingais ėjimais skinti pergales. Tačiau metai intensyvaus darbo ir vos dvi ar trys valandos per parą miego padarė savo“, – pripažįsta pašnekovas.
Nepalyginti daugiau laiko nei anksčiau savo draugams, pomėgiams ir skaitymui šiandien skiriantis D.Baltunis mokosi gyventi iš naujo. Veiklų gausa ir jų intensyvumas pašnekovui vos nesibaigė vadinamuoju perdegimu, kai nebesinori nieko, išskyrus nuolatinį poilsį.
Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto prodekanas, Lietuvos neuromokslų asociacijos vadovas prof. Osvaldas Rukšėnas primena, kad poilsio ir darbo režimas žmogui būtinas: „Nors daugelis mėgsta kalbėti apie begalinius žmogiškuosius resursus, vis dėlto ir jie turi savo pabaigą. Kai stresas, įtampa ir neišspręstos problemos kaupiasi, o pailsėti nebeišeina, gali pakrikti nervų sistema.“
Todėl kartkartėmis, pasak profesoriaus, įsiklausyti į savo kūno siunčiamus signalus ir pasitikrinti, ar nebalansuojame ties išsekimo riba, verta kiekvienam.
Žmonės visame pasaulyje palengva ima suvokti nepaliaujamo greičio kainą, todėl stengiasi mažinti gyvenimo tempą, bet ar mums su jais pakeliui? G.Petronienė tuo labai smarkiai abejoja, nes pastaraisiais metais Lietuvoje darbomanija užsikrėtusių ir kokybiškai pailsėti nebesugebančių žmonių – vis daugiau.

Laiko ribos – vis abstraktesnė sąvoka

Ilja Laursas, mobiliųjų programėlių bendrovės „GetJar“ įkūrėjas, investuotojas bei verslininkas, mano, kad tradicinis laiko skirstymas į skirtą poilsiui, darbui ar šeimai pastaruoju metu yra senstelėjęs. „Pasaulyje vis populiariau tampa savo dienotvarkę susitvarkyti taip, kad visa tai susisietų į vieną organišką derinį. Atsakinėti į elektroninius laiškus galima ir gulint pliaže, paskui – dar paplaukioti baseine ir knygą paskaityti. Laiko ribos tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo palengva nyksta“, – įsitikinęs I.Laursas.
Su mintimi, esą per atostogas sveika išjungti mobilųjį telefoną, nesutinkantis verslininkas mano, kad subalansuotai gyvenant (savo dienotvarkėje atrandant laiko sportui, šeimai, pomėgiams ir pan.) atostogų visai nereikia. Tiesa, priešingai nei jos, pietūs I.Laursui – kone šventas laikas. „Nesu amerikietiškos tradicijos, kai sumuštinis valgomas prie darbo stalo, šalininkas, todėl įprastai pietums skiriu mažiausiai 1,5–2 val. Mėgstu laikytis šios tradicijos su draugais ar su darbuotojais, tuomet ne tik apie darbą, bet ir apie gyvenimą pasikalbėti galima“, – apibendrina daug keliaujantis verslininkas.
Lėto gyvenimo filosofijos šalininkas, žurnalistas, rašytojas Carlas Honore, kurį išgarsino knyga „Garbinant lėtumą: kaip pasaulinis judėjimas meta iššūkį greičio kultui“, sako, kad, tinkamai pasirinkus laiką sparčiam tempui sumažinti, galima padidinti ne tik produktyvumą, bet ir kūrybiškumą. Pastarąjį, rašytojo teigimu, Vakarų visuomenėse nuolat žudo nesibaigiantis skubėjimas, dažną privedantis prie išsekimo ar persidirbimo.
Kaip pastebi „Veido“ kalbinti pašnekovai, karštligiškas išsekimas dažniausiai ištinka ambicingus ir darbščius žmones. Nors ir galėdami pasiekti puikių rezultatų, jie mėgaujasi tik trumpalaikiais laimėjimais, nes ilgainiui tiesiog išsenka.
Psichologas Richardas Wexleris daro prielaidą, kad būtent motyvacija darbe yra tiesiogiai susijusi su žmonių išsekimu. Jis teigia, kad dėl nuolatinio poreikio tobulėti ir mėginimo perprasti sparčiai tobulėjančias naująsias technologijas daugelis su gyvenimu tiesiog nebespėja.
Kad taip nenutiktų, O.Rukšėno įsitikinimu, būtina koncentruotai paskirstyti savo galimybes ir neperlenkti lazdos stengiantis įgyvendinti vienus ar kitus siekius: „Jei kalbėsime apie kūrybinių profesijų atstovus, reikėtų pastebėti, kad kasdien sukurti po unikalų kūrinį – didžiulė psichologinė įtampa, kuri ilgainiui pereina į fiziologinę būseną. Tad nieko keista, kad smegenys saugosi perkaitimo, todėl kažkuriuo metu jų durelės taukšt, ir užsidaro.“
Buvęs Vilniaus universiteto rektorius, dabar Seimo narys Benediktas Juodka mano, kad rasti harmoniją su savimi padeda gyvenimo tikslo turėjimas ir aiški dienotvarkė, kurioje numatyti ne tik darbai, bet ir metas pietums, atokvėpiui, šeimai.
Be dienotvarkės ir plano savo gyvenimo neįsivaizduoja ir 11 kalbų mokantis poliglotas, Vilniaus universiteto dėstytojas, filosofijos mokslų daktaras Gediminas Degėsys. „Man svarbi kiekviena gyvenimo minutė, dėl šios priežasties sunkiai verčiuosi be dienotvarkės. Laiko neturiu daugiau nei aplinkiniai – tiesiog aš jį produktyviau išnaudoju“, – tvirtina pašnekovas.
Tarkime, skrisdamas lėktuvu, užuot klausęsis muzikos ar bendrakeleivių kleketavimo, G.Degėsys stengiasi įsiminti kuo daugiau naujos kalbos žodžių.

Bėgdami nuo kasdienybės ir miesto triukšmo atokvepį Neringoje randa
daugybė Lietuvos ir užsienio turistų.

Kasmet kurortas džiugina išpuoselėta
aplinka, keliasdešimt kilometrų besitęsiančiais balto smėlio paplūdymiais
bei kvapą gniaužiančiomis kopomis. Tačiau, norint likti vienu
populiariausių kurortų, būtina plėtoti viso miesto infrastruktūrą bei
tvarkyti viešasiąs erdves.
Tikimasi pradėti kelio Smiltynė- Nida rekonstrukciją

Pasak Neringos miesto mero Dariaus Jasaičio turizmas ir su turizmu
susijusių paslaugų teikimas – vienas svarbiausių savivaldybės gyventojų
pragyvenimo šaltinių, todėl prioritetas skiriamas gyventojų  palankios
aplinkos kūrimui ir kurortinių paslaugų kokybės užtikrinimui.

„Svarbiausios plane numatomos priemonės ir investicijos yra susijusios su
vandens, sveikatinimo ir kultūrinio turizmo plėtra, kurorto patrauklumo
didinimu gerinant turizmo paslaugų kokybę, mažinant sezoniškumą.
Savivaldybės taryba ir administracija siekia kurti konkurencingą verslo
aplinką, sudaryti sąlygas turizmo sektoriaus plėtrai ir skatinti vietos
gyventojų, ypač jaunimo, verslumą.“- pasakoja D. Jasaitis.

Neringos miesto meras neslepia, jog labai tikimasi pradėti pagrindinio
krašto kelio Smiltynė- Nida rekonstrukciją. Jau dabar pradedami
įgyvendinti Nidos centrinės dalies sutvarkymo pirmojo etapo darbai,
rekonstruojama Pervalkos gatvė.

„Neringoje yra daugybė vietų, kurias verta ir būtina pamatyti. Ne veltui
Kuršių nerija įtraukta į žinomos kelionių žurnalistės bei „Travel Channel“
laidos prodiuserės Patricijos Schultz bestselerį „1000 vietų, kurias turi
aplankyti prieš mirdamas“.-pasididžiavimo neslepia unikalaus miesto
meras,- tačiau vis dėl to, tuo apsiriboti negalime.”

Investicijos būtinos, jei norima išsaugoti klientą

Daugiau nei 80 % lankytojų yra pastovūs poilsiautojai Neringoje, maždaug
pusė atvykstančių šiame kurorte lankosi kasmet ar net kelis kartus per
metus. Dėl šios priežasties, priežiūra bei atsinaujinimas aktualus, ne tik
bendrai miesto infrastruktūrai, bet ir iš turistų išsilaikantiems
vietiniams verslams.

Šiais metais „Rūkyta žuvis tik pas Joną“ kavinė vasarotojus pasitinka itin
pasikeitusia bei atsinaujinusia aplinka. Pasak savininko Jono Šato tokie
pokyčiai bei investicijos yra būtinos ir neišvengiamos norint išlaikyti
lojalų bei patenkintą klientą.

„Yra dalykai, kurie reikalauja pastovumo bei tradicijų, tai teikiamo
maisto kokybė ar galimybė klientui vakarieniaujant grožėtis vaizdu į
marias, tačiau, tuo pat metu, norime mūsų lankytojams suteikti maksimalų
komforto jausmą, kuris pasiekiamas atnaujinant kavinės inventorių bei
erdves.“- teigia J. Šatas.

Į šį kraštą važiuoja nuolatiniai turistai, kurie ieško tylos, ramybės,
erdvės ir kartu mankštinimosi gamtoje, turistinių ir kurortinių paslaugų
šiam kontingentui netrūksta Neringa populiari ir tarp šeimų su mažamečiais
vaikais, ir tarp jaunimo, todėl populiarumo nepraranda ir pagrindinės
Nidos pasilinksminimo vietos „Prieplaukos vyninė“, sumuštininė „Kaštonas“
bei šalia pajūrio ,įsikūręs šiais metais taip pat atsinaujinęs, „Tuborg
Beach Bar“.

Poilsį renkasi tie, kuriems nesvetimas išskirtinės laisvės pojūtis

Bėgantys nuo kasdienybės ir miesto triukšmo atokvėpį tikrai ras Neringą
sudarančiuose, senųjų kuršių genties paliktuose žvejų kaimuose, kur greta
unikalaus istorinio palikimo, stulbinamo grožio gamtos rasi ir modernią
turizmo infrastruktūrą. O poilsį čia, pasak Neringos miesto mero, tikrai
ras tie, kuriems nesvetimas išskirtinis laisvės pojūtis.

Šiuo metu esame maždaug per vidurį tarp dviejų švenčių, kurios yra paskelbtos nedarbo dienomis ir kurios, apklaustųjų nuomone, laisvadieniais tapo mažiausiai pagrįstai, – tai Gegužės pirmoji ir Joninės.

Kad ir ką kalbėtų ar ko norėtų socialdemokratai, kaip paaiškėjo po “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos, kone trečdalis respondentų mano, kad Gegužės pirmoji nedarbo diena paskelbta mažiausiai pagrįstai, o Joninėms šį titulą suteikė 23 proc. apklaustųjų. Trečioje pozicijoje atsidūrė Žolinė.
Tačiau iš principo dauguma, tai yra maždaug du trečdaliai, apklaustųjų mano, kad šventinių nedarbo dienų Lietuvoje nei per daug, nei per mažai. Nors tarp verslininkų ir darbdavių besipiktinančiųjų, kad šventinių nedarbo dienų mūsų šalyje per daug, yra dauguma, tarp visų respondentų taip mano maždaug ketvirtadalis. Kita vertus, 15,4 proc. apklaustųjų tikina, kad Lietuvoje šventinių nedarbo dienų netgi per mažai.

Jūsų nuomone, šventinių nedarbo dienų Lietuvoje yra… (proc.)

Kaip tik    61
Per daug    23,2
Per mažai    15,4
Nežinau / neturiu nuomonės    0,4

Jūsų vertinimu, kuri iš švenčių mažiausiai pagrįstai paskelbta nedarbo diena? (proc.)

Gegužės pirmoji    30,8
Joninės    23
Visos šventės pagrįstai paskelbtos nedarbo dienomis    16,2
Žolinė    14,4
Lietuvoje reikėtų daugiau šventinių nedarbo dienų    14,2
Kovo 11-oji    0,4
Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena    0,4
Nežinau / neturiu nuomonės    0,4
Vasario 16-oji    0,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. gegužės 27–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Ne trijų, ne septynių, o 21-os ar 28-ių dienų atostogos yra geriausios visaverčiam poilsiui.

Pastaruoju metu tapo madinga atostogauti savaitgaliais. Ilgieji ar paprasti dviejų poilsiadienių trukmės savaitgaliai rodo, kad sostinė iš Vilniaus persikrausto į pajūrį, tvirtai užvaldydama daugiausiai gyventojų turinčio Lietuvos miesto sostą. Atrodytų, nieko čia keista ir bloga – tegul ir Palanga pakvėpuoja benzino ir švino, o ne vien jodo pritvinkusiu oru. O Vilnius teatsigauna nuo begalinio šurmulio ir tampa dar kosmopolitiškesniu miestu, kuriame vasarą dažniau nugirsi svetimą kalbą, o ne sutiksi savąja šnekančių tautiečių…
Viskas gerai, tačiau… Tokia savaitgalinė poilsiautojų griūtis atskleidžia ir dar vieną visiems žinomą paslaptį – vis dažniau nustojame atostogauti visavertiškai ir imamės “priepuolinių” atosotogų. Vėsu, lyja – visi kantriai dirbame, bet vos tik pasirodo saulė, viską metę kraunamės lagaminus ir lekiame ten, kur lengviausia nukakti trumpam ir kur galime įmerkti pavargusį kūną į šaltokas Baltijos bangas.
Nieko neturiu prieš gimtąją Baltiją ar pajūrio miestus, tačiau patirtis verčia permąstyti, ar tikrai vertingos yra tokios atostogas, kurias spėjame pajusti tik akimirksnį, kai keikiamės nesibaigiančia automobilių virtine artėdami prie Palangos prieigų, kurias ištikimai “saugo” sulankstomomis kėdutėmis ir įvairiausiais apgyvendinimą siūlančiais plakatais ginkluota močiučių gvardija, į kurią įsimaišo ir vienas kitas automobilyje budintis vyrukas.
Šiaip ne taip įveikę grūstis ir sunaikinę ne vieną gyvybiškai svarbią smegenų ląstelę, nusigauname iki porai naktų išsinuomoto būsto. Puiku, jei turime galimybę apsistoti ramiame ir intymumą užtikrinančiame viešbutyje, tačiau  patirtis rodo, kad dėl poros naktų niekas nėra linkęs reikalauti didelio komforto.
Tad vargais negalais įvairuojame į privataus namo kiemą, kuriame, be mūsų automobilio, jau ilsisi gerokai daugiau nei leidžia normalios sąlygos “ratų”. Taigi tenka įsisprausti į nedidelį tarpelį tarp tvoros ir kito automobilio, ir būtų gerai, jei netektų ropštis per keleivio duris, mat savąsias užbarikadavome taip, kad mūsų automobiliui ne tik vagys, bet ir mes patys nebegresiame…
Pagaliau įsikuriame kambaryje “100 metrų iki jūros”, kuris, pasirodo, yra dar arčiau iki pačių audringiausių Palangos vietų, pavyzdžiui, J.Basanavičiaus gatvės. Kažin ar pats tautos patriarchas labai nudžiugtų, jei sužinotų, kokią garsų kakofoniją ir kojų gausybę jo vardu pavadintai gatvei tenka pakelti? Dieną dar nieko, bet vakare iš visų kavinių sklinda pačio prasčiausio skonio rusiška muzika, atmiešta tautinių gatvinės-estradinės muzikos plaštakių skausmingo rypavimo. O kai atsistoji kažkur centrinės gatvės viduryje, apskritai prarandi nuovoką apie melodijas, žodžius ir kitokius muzikinį-kultūrinį skonį lavinančius dalykus.
J.Basanavičiaus gatvė “žavinga” ne tik muzika, bet ir žmonių gausa. O jų, žinia, pasitaiko visokių – ilsėtis juk reikia ne tik intelektualams. O juk kai kurie “neintelektualai” karštyje padaugina “gaivinamųjų gėrimų”, ir tada apskritai centre rodytis tampa visai nebesaugu.
Galėčiau, matyt, tokį pasakojimą tęsti, tačiau nieko naujo nebepasakysiu. Visi žinome, ką reiškia bandyti erdviai įsikurti paplūdimyje (kone pusė milijono poilsiautojų bando daryti tą patį), pailsėti naktį, kai to nenori gretimų kambarių gyventojai (ne visi atostogas supranta kaip ramybę) ir galiausiai dar kartą įsilieti į nuo pajūrio sekmadienio pavakarę judančių automobilių grūstį…
Taip “pailsėję” grįžtame į darbą pirmadienį ir imame laukti kito šilto ir saulėto savaitgalio, nes tik taip temokame atostogauti. Visa kita – darbas…
Šia istorija visai nenoriu ko nors pralinksminti. Tiesiog esu tokių girdėjęs ne vieną kartą. Taip pat ne kartą esu susidūręs su žmonėmis, kurie teigia negalintys atostogauti ilgiau nei savaitę ar apskritai mano esantys nepakeičiami darbuotojai, be kurių verslas ar kitoks darbas tiesiog galėtų sugriūti.
Tačiau niekas nepamąsto, kad atostogos juk ir sukurtos tam, kad žmogus pailsėtų ir atsigautų nuo darbinės monotonijos. Ir ne per dvi ar tris, galų gale, septynias dienas. Šiandien yra aišku, kad norėdamas visavertiškai atsigauti, žmogus turėtų “atsijungti” nuo kasdienybės rutinos (darbinės taip pat) bei “persijungti” į kitokį režimą. Pavyzdžiui, protinį darbą dirbantieji turėtų imtis fizinės veiklos, o dirbantieji fizinį darbą – priešingai. Jiems ir paprasčiausias žiūrėjimas į jūros bangas, ežero vilnis, meškerės plūdę ar vėjo blaškomus medžius taptų gera atgaiva.
Tačiau tam, kad “atsijungtų” ar “persijungtų”, reikia ir tam tikro laiko. Juk per savaitę tikrai nesame pajėgūs pamiršti darbo rūpesčių. Todėl ir laikoma, kad pirma savaitė tėra įžanga ir atostogų pradžia, leidžianti tik pradėti mūsų vidinio kompiuterio “perkrovimą”. Tai lyg “Restart” mygtuko paspaudimas, o jau pats “perkrovimas” prasideda po to. Ir geriausia, jei tam turime bent dvi savaites. Tad 21-os ar 28-ių dienų atostogos ir būtų geriausia visaverčiam poilsiui.
O jei ne? Žinoma, niekas negalės tvirtinti, kad nevisavertiškai besiilsintiems žmonėms gresia visokios depresijos ar neurozės. Tačiau jie yra labiau linkę į  vadinamuosius perdegimo sindromus, kurie neretai ir baigiasi depresijomis ar neurozėmis. Bet svarbiausia, ką tokie žmonės patiria, tai – nuotaikų svyravimus, tuštumos jausmą, ir apatiją bei neretus susierzinimo bei pykčio protrūkius.
Ir tai, deja, nėra susiję vien tik su jais. Šie pokyčiai ima griauti santykius su aplinkiniais, ypač vaikais. Ir jei dar pridėsime, kad vaikai neretai perima tėvų negalavimus bei nuotaikas tarsi magiškai bandydami jiems pagelbėti, suprasime, kodėl mūsų visavertės atostogos yra ir atostogos mūsų artimiausiems žmonėms.
Pamenu, kaip viena mano kolegė, ištekėjusi už vakariečio, kartą pasakojo, kad jos vyras labai pykdavo, kai šeimos nariai vakare nusigriebę kas po ranka pakliūva užkandžiaudavo kas sau. Jis niekaip nesuprasdavo, kodėl artimiesiems nereikia šeimos vakarienės, o mūsų tautiečiai niekaip nesuvokdavo, kad ji – tai ne prisivalgymas, bet ir bendravimas po darbo dienos, ir pabuvimas kartu…
Panašus yra ir požiūris į atostogas. Mes galime griebtis to, kas pakliūva po ranka, ir “maitintis” trupiniais, nulėkę savaitgaliui prie jūros ir pasijutę dar labiau nuvargę nuo bėgimo, arba galime būti kartu su artimaisiais ir pasisotinti visaverčiu poilsiu bei bendravimu su tais, kuriems rūpime ir kuriems galime parodyti savo rūpestį. Nes gali nutikti kaip toje pasakoje apie savo seną tėvą į mišką išvežantį sūnų, tik mūsų vaikai laiko rogutėms pasigaminti gali ir neberasti…

Vis dažniau nustojame atostogauti visavertiškai ir imamės “priepuolinių” atosotogų.

Jamaika – sala, į kurią verta siųsti pesimistus pasimokyti linksmiau ir džiugiau žvelgti į gyvenimą bei pasaulį. Juk net ir liūdniausias atostogautojas vos po kelių minučių, praleistų saloje, pasidabins šypsena ir gera nuotaika.

Keliautojai, atostogoms ieškantys romantiškiausios pasaulyje vietos, daug galvos nesuka – dažniausiai renkasi Karibų jūros salas, garsėjančias idiliškais paplūdimiais su svyrančiomis palmėmis, turkio spalvos tingia jūra ir tuntais įvairiaspalvių žuvelių bei elegantiškai plasnojančių rajų. Na, o tie, kurie tingaus drybsojimo paplūdimyje nepakenčia, stengiasi aplankyti kuo daugiau šio regionų salų ir pasimėgauti skirtinga jų kultūra, pasigrožėti kaip kaleidoskope besikeičiančiais ir užburiančiais vaizdais.
Tokią kelionę per atostogas pasirinko ir vilniečiai Indrė bei Žilvaras Zinkevičiai. Iš Majamio išplaukę laivu „Costa Atlantica“, šie keliautojai per 12 dienų aplankė šešias valstybes bei salas: Meksiką, Terkso ir Kaikoso Salas, Bahamas, Hondūrą, Belizą, Jamaiką. Tokiam įspūdžių pilnam kruizui pora išleido per 7 tūkst. Lt. Į šią kainą įskaičiuota ir patogi kajutė, ir maistas, ir įdomios ekskursijos. Tiesa, papildomai dar reikėjo mokėti už skrydį iki JAV ir atgal.
Kiekviena aplankyta sala ar valstybė vilniečius stebino savo išskirtinumu. Štai Meksika pakerėjo galimybėmis. „Meksikoje yra be galo daug įdomių dalykų: turtingos senovės likučiai, dabartinė kultūra, puikus maistas, nuostabūs vandens parkai. Čia kiekvieną dieną galima rasti vis naujos įdomios veiklos“, – sako Žilvaras.
Grand Terko sala sužavėjo krištoliniu paplūdimiu ir rajų bei margaspalvių žuvyčių būriais, o legendinės Bahamos – nevaržomu siautuliu ir prabanga. Paplūdimiuose pristatyta scenų, skamba muzika, kepama mėsa, liejasi egzotiškiausi kokteiliai. Pasak Žilvaro, Bahamų prabangos simbolis galėtų būti vienas brangiausių pasaulio viešbučių „Atlantis“. Jame yra garsūs Michaelo Jacksono vardu pavadinti apartamentai, kurių kaina siekia net 35 tūkst. JAV dolerių parai. Trumpiausias laikotarpis, kuriam galima išsinuomoti šiuos apartamentus, yra penkios paros. Tiesa, net ir turint tokią sumą apartamentų tektų ilgokai luktelėti, mat jie išnuomoti bent dešimčiai mėnesių į priekį.
O štai Hondūre vaizdas jau visai kitoks. Žemyninė šios šalies dalis – viena pavojingiausių vietų Žemėje, dėl pavojaus gyvybei turistai ten net neplukdomi. Net ir Hondūrui priklausančioje Roatano saloje, kuri pritaikyta turistų pramogoms, – čia lankomos plantacijos, organizuojamos kakavos, šokolado degustacijos, paplūdimiuose sudaromos galimybės pasimėgauti nardymu, – turistai akylai saugomi.
Panaši padėtis ir Belize. „Tokio skurdo dar neteko matyti. Skurdžiau jau tikriausiai neįmanoma gyventi. Miestuose bankus saugo automatais ginkluoti apsaugininkai. Visi pastatai apjuosti spygliuotomis vielomis, netgi bažnyčios ir mokyklos. Vieno miesto centre parodė, vietinių gyventojų supratimu, prabangų kvartalą, tai jis toks, koks pas mus būtų labiausiai apleistas rajonas“, – stebisi Žilvaras ir priduria, kad ši šalis turi ir daug pliusų. Čia yra didžiausia jaguarų populiacija pasaulyje, nemažai laisvėje gyvenančių tapyrų ir, aišku, gausybė senųjų indėnų civilizacijų liekanų – piramidžių.
Na, o Jamaika iš kitų aplankytų šalių išsiskiria ne gamtiniais ar architektūriniais paminklais, bet žmonėmis, jų linksmumu, nuoširdžiu bendravimu ir visur skambančios regio stiliaus muzikos garsais. „Jamaikoje išlipęs iš laivo, nuo pirmųjų žingsnių pradedi jausti tą ypatingą vietinę dvasią. Pasijunti tarsi atsidūręs kitame pasaulyje. Žmonės savo kalba, intonacijomis, gestais ir šypsenomis sukuria ypatingą nuotaiką. Ten gali nuvažiuoti nusiminęs, tačiau netrukus pradėsi šypsotis“, – teigia keliautojas.

Šypsenų sala
Pasak keliautojų, dėl nuolat visur skambančios muzikos atrodo, kad saloje vyksta nesibaigiantis koncertas. Vietiniai gyventojai nuolat kažką niūniuoja, linguoja. Jie noriai kalba apie muziką, vos tik pajutę bent menkiausią susidomėjimą, mielai pademonstruoja ir vokalinius gebėjimus. Ypač garbinamas Bobas Marley. „Bobas Marley jiems yra tai, kas pakylėjo salą ir padarė ją išskirtinę. Kiekvienas ten gyvenantis žmogus jam jaučiasi dėkingas – juk gausybė turistų čia atvyksta daugiausia kaip tik dėl šio dainininko legendos“, – tvirtina Ž.Zinkevičius.
Priminsime, kad Robertas Nesta Marley gimė Jamaikoje, o savo muzikinę karjerą pradėjo septintojo dešimtmečio pradžioje. Dainininkas, pasipuošęs įspūdinga plaukų ševeliūra – ilgais veltūnais, barzdele, dažnai ir žalios, geltonos bei raudonos spalvų kepure (tai Etiopijos vėliavos spalvų motyvai, mat Jamaikoje daugiausia gyvena žmonės, kurių protėvius vergų pirkliai atgabeno vergauti būtent iš šios šalies), visame pasaulyje į savo koncertus sutraukdavo didžiules minias gerbėjų. Verta paminėti, kad B.Marley yra vienas garsiausių religinio rastafarianizmo judėjimo narys. Tyrinėtojų teigimu, iš rastafarianizmo kultūros ir kilusi regio stiliaus muzika.
Rastafarianizmą labai sunku apibūdinti, mat jis turi ir religinio judėjimo, ir sektos, ir kulto, ir jaunimo mados elementų. Šio judėjimo lyderis buvo Markus Harvis, kuris laikėsi nuomonės, kad juodaodžiai turėtų grįžti namo, į Afriką, ir ten atsikratyti priespaudos. Katalikiškų pažiūrų M.Harvis pateikė ir įdomią bei neįprastą Biblijos interpretacija: esą Jėzus Kristus buvo juodaodis. Dar keisčiau atrodo kai kurių tyrinėtojų teiginiai, jog šio judėjimo nariai svaiginasi marihuana tam, kad pasiektų aukštesnį sąmonės lygį ir intymiai pabendrautų su Jan – Dievu.
Kad ir kokios būtų priežastys, marihuanos vartojimas Jamaikoje itin paplitęs, nors oficialiai šie narkotikai ir uždrausti. „Einant miestu ar paplūdimiu visur ir visada jaučiamas specifinis kvapas. O rastamanai rūkydami nelabai ir slepiasi“, – pastebėjo Žilvaras. Jo žodžiais, marihuanos prekeiviai irgi per daug nesislapstydami siūlo turistams nusipirkti šių narkotikų. Tačiau gidai turistus įspėjo su prekeiviais neprasidėti ir apskritai elgtis atsargiai, nes nusikalstamumas Jamaikoje gana didelis.
Vis dėlto bendravimas su jamaikiečiais nuo pirmų žodžių tampa įdomiu nuotykiu. Linksmina žmonių gestai, sunkiai suprantama kalba ir specifiniai posakiai.

Kopimas į krioklius
Nuo kitų Karibų salų Jamaika skiriasi tuo, kad yra vulkaninės, o ne koralinės kilmės, tad jos reljefas kitoks. Saloje stūkso Mėlynieji kalnai, garma daugybė mažesnių ar didesnių krioklių, raižyta pakrantė vilioja spalvingais paplūdimiais, šalia kurių įsikūrę jaukūs kurortai.
Bene labiausiai turistų mėgstamas kurortas yra Očo Riosas, garsėjantis botanikos sodais ir kriokliais. „Mes lankėmės Kojabos soduose. Didžiulį įspūdį padarė karališkosios palmės – jos tiesiog milžiniškos ir nepaprastai gražios. Apžiūrėjome egzotiškuosius drakono krūmus, gal aštuonių ar devynių rūšių palmes. Tame sode dar yra ir nedidukas muziejus apie Jamaiką bei apie B.Marley. Taip pat eksponuojama keletas prieškolumbinių archeologinių iškasenų, yra ir įdomių istorinių nuotraukų, kuriose užfiksuoti įvairūs salos įvykiai“, – dėsto Žilvaras.
Očo Riose yra ir vienas žinomiausių Jamaikos turistinių objektų – Dunns upės kriokliai. Turistams čia organizuojama įdomi atrakcija – kopimas į krioklius. Paprastai prieš šį kopimą stengiamasi kaip reikiant įbauginti – pripasakojama, kad tai labai pavojinga. O kaip yra iš tikrųjų? Pasak Žilvaro, gidai įspėja, kad reikia avėti specialią avalynę, tačiau pats keliautojas lipo avėdamas paprastais sandalais. Buvo keletas vietų, kur lipti buvo sudėtinga, ir kelioms vyresnio amžiaus moterims reikėjo padėti. Atrodė, kad pati baisiausia šios pramogos dalis bus slidūs akmenys. Tačiau, pasirodo, vietiniai tuos akmenis šveičia keletą kartų per dieną, kad būtų neslidu.
„Atrakcija įdomi: visi susikimba rankomis ir vorele lipa kelis šimtus metrų į viršų. Vienur tenka nučiuožti, kitur – panerti ar nušokti iš kokio pusantro metro aukščio į vandenį. Kartu eina keli vietiniai gyventojai, vienas visaip linksmina, kitas filmuoja ir kelionės gale iš karto sumontuoja filmą, kad pamatytum, kaip sekėsi griuvinėti“, – prisimena Žilvaras.
Jamaikos sostinėje Kingstone labiausiai turistus domina B.Marley muziejus ir šalia jo esanti ekspresyvi dainininko skulptūra. Tačiau atbaido didelis nusikalstamumas. Keliautojai pabrėžia, kad net jamaikiečiai turistams pataria vengti šio miesto arba vaikštinėti tik su gerai pažįstamais vietiniais gyventojais.
O štai Montego Bėjus, kurio pavadinimas lietuviams labai gerai žinomas iš Vytauto Kernagio dainos, jau visiškai kitoks miestas: jis įsikūręs pusiasalyje, neaukštų, bet itin vaizdingų kalnų apsuptyje, ir yra itin mėgstama užsieniečių bei turtingesnių jamaikiečių atostogų vieta. Čia nemažai vasarnamių turi ir žinomos Holivudo įžymybės. Jame verta užsukti į Aquasol terminį parką, stabtelėti prie Rožės rūmų, atiduoti pagarbą Kristupui Kolumbui, kuris buvo išlipęs netoli nuo šio miesto esančiame paplūdimyje.

Faktai apie Jamaiką
Jamaika – sala ir valstybė Karibų jūroje, Didžiųjų Antilų salyne.
Plotas – beveik 11 tūkst. kv. km.
Gyventojų – beveik 3 mln.
Sostinė – Kingstonas.
Jamaikos salą išgarsino muzika. Iš salos kilo ir paplito ska, regio, mento muzikos stiliai. Teigiama, kad dauguma hiphopo bruožų taip pat susiję su Jamaikoje vyraujančiais muzikos stiliais. Garsiausi iš Jamaikos kilę muzikantai yra Bobas Marley, Shaggy, Jimmy Cliffas.
Teigiama, kad Ianas Flemingas, gyvendamas Jamaikoje, parašė savo romanus apie britų šnipą Džeimsą Bondą.
Populiariausi suvenyrai iš Jamaikos: romas ir cigarai.

Lietuvos pajūrio kurortai, jau pasirengę vasaros sezonui, šiemet išskirtinių naujovių nesiūlo, tačiau planuoja pradėti ne vieną naują didelį projektą. Štai Nidoje kitą rudenį turėtų prasidėti kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ pastato rekonstrukcija – bus įrengta 500 vietų salė, skirta koncertams, spektakliams, kino seansams.

Pasak Neringos savivaldybės Miesto tvarkymo ir statybos skyriaus vedėjo Renato Čelutkos, šiuo metu rengiami Nidos jūros terapijos centro projektai. Šis centras, kuris siūlys vandens ir SPA paslaugas, iškils vietoj nebaigtos statyti valgyklos šalia Nidos centrinio paplūdimio.
„Po dvejų trejų metų bus sutvarkyta buvusio žvejų kolūkio cecho teritorija Nidos centre. Ant Kuršių marių kranto turėtų iškilti viešbutis su konferencijų salėmis, parduotuvėlėmis, nedideliu SPA centru ir koncertų scena ant vandens“, – sako Neringos savivaldybės atstovė Sandra Vaišvilaitė.
Po kelerių metų Pervalkoje turėtų atsirasti vaikų poilsio stovykla ir ekologinis kempingas. O Palangoje jau šiemet planuojama pradėti Vasaros koncertų salės rekonstrukciją. „Rekonstruota estrada veiks visus metus, bus atnaujinta scena, pasirodymus galės stebėti daugiau žiūrovų“, – dėsto Palangos turizmo informacijos centro direktorė Alla Valužienė.
Šiemet bus pradėti ir kurhauzo restauravimo darbai. Čia planuojama įrengti miesto rotušę.
Beje, šią vasarą Palangoje mažųjų poilsiautojų laukia naujai pušyne netoli Šermukšnio gatvės įrengtas vaikų žaidimų parkas. O rudenį pietinėje Palangos dalyje esančioje Nemirsetoje planuojama atidaryti kempingą, kuriame bus galima įsikurti palapinėse, gyvenamuosiuose nameliuose ant ratų ir mediniuose nameliuose.
Šventoji ypatingais projektais pasigirti negali. „Baigta statyti degalinė, o kitais metais planuojama tiesti naują gatvę, kuri drieksis greta jūros ir ves į Palangą“, – atskleidžia Šventosios seniūnas Eugenijus Čilinskas.

Efektyvi motyvavimo priemonė šiandien gali būti ne tik piniginės premijos, bet ir neformali darbo aplinka. Tai suprasdamos kūrybingos Lietuvos įmonės biuruose įrenginėja stalo teniso erdves, kompiuterinių žaidimų kambarius ir poilsio zonas.

Pirmadienį po pietų praveriame modernaus biuro duris. Iš pirmo žvilgsnio jis niekuo neišsiskiriantis: ilgas koridorius, iš kurio matyti už stiklinių pertvarų prie kompiuterių palinkę darbuotojai. Tačiau paėjėję koridoriumi tolyn netrukus patenkame į erdvę, anaiptol neprimenančią kabineto: jokių rašomųjų stalų, kompiuterių ar spausdintuvų. Kambario centre stovi teniso stalas, prie kurio energingai žaidžia keturi vyrukai. Už jų matyti į sieną įmontuotas didelis akvariumas su spalvotomis žuvytėmis, slepiantis dar vieną – kompiuterinių žaidimų erdvę.
Tolėliau kampe – stalo futbolas, prie kurio netrukus ateina dar viena spontaniškai gimusi komanda, o balkone pakabinta smiginio lenta. Ši neįprasta erdvė – žaidimų kambarys, kuriame darbuotojai bet kuriuo metu gali atsipūsti po įtempto darbo. Ir visa tai – ne „Google“ biure JAV, o Vilniuje, J.Jasinskio gatvėje, įsikūrusioje IT bendrovėje „Adform Lithuania“. Įmonėje, kuriančioje interneto reklamos kampanijų valdymo sistemą, dirba per šimtą darbuotojų.
„Dauguma darbuotojų – programuotojai, taip pat yra ir klientų aptarnavimo skyrius. Darbai sunkūs, užduočių daug, jų srautai didžiuliai, todėl reikia sklaidyti rutiną. Mūsų kompanijos tikslas – rutiną išsklaidyti motyvaciniais dalykais ir siekti, kad darbuotojas turėtų galimybę atsipalaiduoti. Pas mus nėra griežto reikalavimo sėdėti darbo vietoje. „Adform“ vadovaujasi principu, kad mūsų darbo ir atmosferos prioritetas – komandos jausmas“, – įmonės organizacinę kultūrą pristato „Adform Lithuania“ klientų aptarnavimo skyriaus vadovė Birutė Jurkšienė.
Užsukti į poilsio zoną darbuotojai gali bet kada, o populiariausias žaidimas – stalo futbolas. B.Jurkšienė atskleidžia, kad darbuotojai organizuoja savaitę trunkančius stalo futbolo turnyrus, kuriuose dalyvauja visas kolektyvas. O įprastą pavakarę norint pažaisti ne visada pavyks rasti laisvą vietą. „Adform Lithuania“ vadovai rūpinasi ir kompiuterinių žaidimų atnaujinimu – kartą per metus darbuotojai pildo anketą, kurioje kiekvienas įrašo savo pageidavimus.
Beje, žaidimų kambarys – ne vienintelė šioje įmonėje pasitelkiama priemonė nevaržomai atmosferai darbe kurti. Pirmadienio rytais administratorė visus darbuotojus į virtuvėlę pakviečia paskanauti šviežių saldžių bandelių, antradieniais – sumuštinių, trečiadieniais – bandelių su sūrio įdaru, o ketvirtadienis – vaisių diena. Tad kai vaikštinėdamas po biurą pamatai šlepetėmis avintį darbuotoją, supranti, kad įmonė savo tikslą sukurti namų aplinką darbe iš tiesų pasiekė.

Neformalią aplinką kuria IT ir reklamos įmonės

Idėja, kad biuras gali būti tarsi antrieji namai ir vieta, kurioje pavargęs žmogus truputį pailsėtų, užkąstų ir pabendrautų, Lietuvoje ima sulaukti vis daugiau šalininkų. Diegti išskirtinę organizacinę kultūrą imasi sparčiai augančios jaunos įmonės, siekdamos sukurti kūrybišką aplinką, pritraukti ir išlaikyti gabiausius specialistus.
„Pastaruoju metu didelės bendrovės pradėjo pirkti stalo teniso, stalo futbolo, kompiuterinius žaidimus. Vis dažniau įmonės prašo 50–60 kvadratinių metrų dydžio patalpoje įrengti darbuotojų poilsio zoną su sėdmaišiais, akvariumu“, – naują tendenciją pastebi biurams patalpas nuomojančios bendrovės „MG Valda“ nuomos skyriaus vadovė Monika Sabaliauskaitė.
Ši tendencija ateina iš užsienio bendrovių, kurių biurai jau tapę atskirais miesteliais su įvairiausiomis darbuotojams teikiamomis paslaugomis. Pavyzdžiui, „Google“ korporacijos biure JAV įrengti sporto aikštynai, nemokamai dalijamas maistas, veikia kirpykla, SPA centrai. Kita vertus, šios motyvacinės priemonės turi ir antrąją pusę: darbas įtemptas, terminai trumpi, tad darbuotojas, norėdamas pasinaudoti šiomis pramogomis, įmonėje turi kone apsigyventi.
M.Sabaliauskaitė susidarė įspūdį, kad dažniausiai įdomesniu biuro interjeru ar darbuotojų atsipalaidavimo būdais Lietuvoje pasirūpina IT ir reklamos įmonės, ypač priklausančios tarptautiniams tinklams. Štai IT bendrovės „Exigen Services“ kolektyvas po darbo susirungia stalo teniso varžybose, „Baltic Orbis“ biure įrengta pirtis, didelėse patalpose dirbantys „Blue Bridge“ darbuotojai važinėja paspirtukais, o jau minėtos „Adform“ įmonės kabinete darbuotojai prisėda ne tik ant kėdžių, bet ir ant sėdmaišių arba didžiulių kamuolių.
Prekių ženklų apsaugos internete bendrovės „MarkMonitor“ vienas kambarys taip pat skirtas darbuotojų poilsiui: čia žaidžiamas stalo tenisas, stalo futbolas, yra televizorius su žaidimų kompiuteriu. „IT versle plinta mintis, kad žmogus negali visą dieną sėdėti prie kompiuterio, todėl sukurta erdvė, kurioje galima atsipalaiduoti, pasigauti idėjų ir grįžti į darbo vietą. Žaidimų kambarys skirtas tam, kad žmogus sėkmingai pasiektų rezultatą, kurio iš jo tikimasi. Tai ne priemonė laikui praleisti, o galimybė leisti protui pailsėti“, – idėją aiškina „MarkMonitor“ direktorius Aurimas Bakas.
Įdomu, kad užėjęs į šią neformaliai atmosferai didelį dėmesį skiriančią įmonę pirmiausia pamatysi ne administratorės stalą, o daugybę dviračių, kuriais darbuotojai atmynė į darbą. Kiekvienas čia dirbantis žmogus gali susikurti pageidaujamą asmeninę erdvę, todėl prie vienos darbo vietos pamatysi Dartho Vaderio figūrą, o prie kitos – origamių kolekciją.
Tiek reklamos, tiek IT srityje dirbanti Lietuvos interneto sprendimų bendrovė „Gaumina“ taip pat teikia pirmenybę neformaliai darbo atmosferai. Programavimo skyriuje stovi improvizuotas teniso stalas, kūrybos skyriuje – sofa, o aplink mėtosi įvairiausi daiktai, nuo motorinio paspirtuko iki prakartėlės. Biure įprasta sutikti darbuotojo keturkojį, o penktadienis – oficiali bandelių diena.
„Šiltuoju metų laiku geriausias atsipalaidavimas vyksta prie Neries, ten renkamės ne tik pietauti, bet ir į darbinius susitikimus. Be to, kiekvienas žmogus turi asmeninių pomėgių – viską leidžiame įgyvendinti agentūros erdvėje. Rezultatai neblogi: turime daug gražių fotografijų, sienos ir šaldytuvas nukabinėti šedevrais. Biure praleidžiame daug laiko, todėl svarbu, kad aplinka būtų draugiška ir nenuobodi“, – įsitikinęs „Gauminos“ direktorius Darius Bagdžiūnas.
Tad nenustebkite „Gauminos“ biure pamatę laikraščiais išklijuotą darbo vietą, ūsuotą lempą ar akimis spiginančią šiukšlių dėžę.

Reklamos agentūra – privačiame name su kiemeliu

Reklamos agentūrų biurų sienos taip pat slepia netikėtų dalykų. Žiniasklaidos planavimo agentūros „Media House“ patalpose stovi ne tik futbolo stalas, bet ir masažinis fotelis, o reklamos agentūros „Lowe Age“ keturiolikos žmonių kolektyvas dirba privačiame name su sodeliu ant Tauro kalno. Jų kiemą prižiūri ir gėlynu rūpinasi sodininkas. „Turime savo kiemą, kuriame vasarą pasistatome lauko baldus. Darbuotojai gali išsinešti kompiuterius ir dirbti lauke. Taip pat kartais per pietų pertrauką, kartais po darbo išsikepame kepsnių“, – išsinuomotame name įrengto biuro pranašumus dėsto „Lowe Age“ direktorius Adomas Pladis.
Kaip ir dera šiuolaikinei reklamos agentūrai, biure stovi futbolo stalas, o antrame aukšte įrengta pirtelė ir sūkurinė vonia. „Mums, kūrybinės industrijos atstovams, reikia stimuliuoti kūrybiškumą, o žaisminga aplinka – viena tokių galimybių. Negali tikėtis, kad idėjos gims niūriame darbiniame biure“, – neabejoja A.Pladis.
O štai tradicinių sektorių bendrovės pasirinkusios šiek tiek kitokią strategiją: atsipalaiduoti darbuotojams jos siūlo po darbo ir buria įvairias sporto komandas. Įmonių grupė „Viči“ turi darbuotojų futbolo komandą „Vici“, krepšinio komandą „Banzai“, kasmet organizuoja žūklės varžybas. Bankas DNB turi ne tik darbuotojų krepšinio, bet ir prieš septynerius metus įsteigtą grindų riedulio komandą.

Gudruoliai greitai išryškėja

Dažnam Lietuvos vadovui išgirdus siūlymą įrengti darbuotojams žaidimų kambarį vis dar pasišiauštų plaukai – juk darbuotojai visai nuo vadžių atitrūks, kiaurą dieną pražais ir visą verslą sužlugdys. Tačiau neformalią aplinką darbe kuriantys vadovai pabrėžia, kad taip neatsitiko: atvirkščiai, komandiniai žaidimai suburia darbuotojus, o neformali aplinka skatina lojalumą.
A.Bako tvirtinimu, įmonė neseka, kiek laiko darbuotojas praleidžia žaidimų kambaryje, nes vertinamos ne išdirbtos darbo valandos, bet pasiektas rezultatas. Dėl to nemažai darbuotojų „MarkMonitor“ bendrovėje dirba neoficialiu grafiku: užduotis turi būti atlikta, tad pažaidęs valandą po pietų darbuotojas pasilieka ilgiau padirbėti. A.Pladis dėl to taip pat nemato problemų ir pabrėžia, kad darbuotojai sąmoningi, o reklamos agentūra – ne vinių fabrikas.
B.Jurkšienės tvirtinimu, piktnaudžiaujančiųjų žaidimais nepasitaiko, nes komandiniame darbe tokie gudruoliai greitai išryškėtų: „Mūsų įmonės darbas komandinis: turi užduotis, tikslus, todėl jei visą dieną pražaisi, tai greitai išlįs ir komandai toks žmogus bus nereikalingas.“
O geriausias įrodymas, kad išskirtinės organizacinės kultūros kūrimas atsiperka, – šių įmonių darbo rezultatai. Daugybę prestižinių apdovanojimų pelniusi „Gaumina“ jau seniai išaugo iš lietuviškų marškinėlių ir aktyviai veikia Airijoje, Didžiojoje Britanijoje bei daugelyje kitų šalių, o „MarMonitor“ 2010 m. pripažinta sėkmingiausiai dirbančia jauna aukštųjų technologijų įmone.

Užsienio įmonių darbuotojų pramogos

Virtualių fermų, miestų ir kitų žaidimų kūrėjų „Zynga“ būstinėje JAV darbuotojai per pertrauką gali nueiti pasisemti įkvėpimo į piešimo pamokas, atsipalaiduoti masažo salone, užsukti į sporto klubą. Jiems taip pat nemokamai siūlomi pietūs bei įvairiausi užkandžiai.

„Google“ būstinė – tarsi atskiras miestelis, kuriame veikia vienuolika nemokamų kavinių, daugybė užkandžių kambarių, skalbykla, boulingas, krepšinio, teniso bei kitų sporto šakų aikštelės lauke.

Bent vieną savaitgalį derėtų skirti masiniam sveikatingumo slidžių žygiui „Snaigė“. „Snaigės“ žygius miestų ir rajonų keliautojų klubai organizuoja vaizdingose ir miškingose vietose. Gali dalyvauti visi norintieji ir pagal savo jėgas rinktis trumpesnę ar ilgesnę trasą. Pasibaigus žygiui smagu pabendrauti su kitais dalyviais ir pasivaišinti karšta arbata.
Panorus šiek tiek adrenalino verta išbandyti ir lietuviškus kalnų šlaitus. Klaipėdiečiai slidinėti traukia į Pikteikius, prie Minijos slėnio, čia yra kur ir vaikams rogutėmis pasiausti. Pradedantieji gali rinktis Birštoną, kur yra įrengtos dvi trąsos, tinkamos ir suaugusiems, ir vaikams, be to, apsistoti galima nebrangiose sanatorijose ar poilsio namuose. Verta išbandyti kalnų trasas, įrengtas Vilniuje, Liepkalnyje, ar Anykščiuose ir Ignalinoje. Jose įrengti ir keltuvai. Beje, tie, kuriems slidės nusibos, galės jas pakeisti į snieglentes.
Na, o jei žiema sniegu ilgai nelepins, galima slidinėti tik uždaroje Druskininkų trasoje arba teks rinktis pėsčiųjų žygius.