P.Malūko nuotr.

“Veido” diskusija: Ar reikėtų bausti ant lūžtančio ledo lipančius žvejus?

BFL

Egidijus Bukelskis

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas

Praėjusį savaitgalį ir pats buvau ant ledo Zarasų rajone. Ežeruose jis dar palyginti tvirtas, storis – per 20 cm. Bet visur situacija skirtinga. Per daug savimi pasitikinčių žmonių klaida – manyti, kad jei vienur ledas tvirtas, toks jis bus ir visur kitur. Taip nėra. Turiu 50 metų meškeriojimo patirtį, esu ne kartą įlūžęs, kai buvau mažiau patyręs, ne toks atsargus.

Aš pakraupau išgirdęs, kas vyko ant Kuršių marių: vos išgelbėti žvejai apsisukę vėl grįžo ant ledo meškerioti. Jokia žuvis neverta žmogaus sveikatos ir gyvybės. Gaila, kad yra tokių žvejų, kurie teršia mūsų gerą vardą, kai tenka juos gelbėti labai didele kaina, sumokama iš visų mūsų mokesčių. Tad jeigu dabartinės priemonės nepadeda, jei jie neklauso nei sveiko proto, nei pareigūnų raginimų, vienintelis kelias – išleisti įsakymą ir jo pagrindu bausti. Gal tada jie atsitokės?

Prieš dvejus metus įvesta prievolė – kiekvienam meškeriotojui apsirūpinti specialiais smaigais, paprasta ir nebrangia gelbėjimosi priemone, padedančia išsiropš­ti iš eketės įlūžus. Buvo daug nepasitenkinimo, bet žmonės labai greitai įprato. Šiandien tuos smaigus turi kiekvienas kaimo gyventojas, jei ne nusipirkęs, tai pasidaręs iš kokio atsuktuvo. Tai visiems savaime suprantama.

Taip ir čia. Teisingiausias sprendimas būtų išleisti ir vadovautis atskirais aplinkos ministro įsakymais: nuo vienos ar kitos dienos neturime teisės lipti ant Kuršių marių ledo, tirpstant ežerams – draudimas lipti ant jų. Galima būtų Lietuvos teritoriją suskirstyti departamentais ir skelbti, kurių vandens telkinių ledas pavojingas, todėl drausti ant jo lipti, nes dažnai šalyje oro temperatūros skirtumas būna didelis, taip pat ir telkinių ledo storis.

Toks teisės aktas, manau, išspręstų problemą. O bauda neturėtų būti labai didelė, pagal mūsų gyvenimo lygį pakaktų 50 eurų, kad žmogus suprastų, jog rizikuoja savo sveikata ir gyvybe.

Beje, drausminti reikėtų ne tik meškeriotojus, bet ir visus lipančiuosius ant ledo – ir slidinėtojus, ir tiesiog užlipusius pasivaikščioti. Ir jiems turėtų būti taikomos tos pačios administracinio poveikio priemonės – bauda.

BFL

Darius Jasaitis

Neringos meras, socialdemokratas

Tikrai nepritariu, kad išskirtinė žmonių grupė už tam tikrą pomėgį, šiuo atveju – žūklę, būtų baudžiama ir verčiama mokėti baudas.

Pateiksiu pavyzdį. Turiu draugų, kurie jau 30 metų važinėja slidinėti, kas antri metai jie grįžta patyrę traumų ir yra gydomi iš mūsų visų, mokesčių mokėtojų, pinigų. Kelis kartus jiems prireikė ir brangiai kainuojančio transportavimo. Bet jie tikrai nemoka daugiau mokesčių, priešingai nei žvejai, kurie perka žvejo bilietą, – iš to valstybė susirenka nemažai pinigų.

Tokių pavyzdžių daugybė. Kad ir alpinistai: jie tikrai patiria didesnę riziką negu žvejai, bet niekas įstatymais nereglamentuoja, kada ir kaip jie turi lipti į kalnus ar nulipti. O kodėl mokesčių mokėtojai turi gydyti ne per perėją gatvę kirtusį pėsčiąjį, juk jis pažeidė įstatymus? Didelė tikimybė, kad eidamas į čiuožyklą čiuožinėti su pačiūžomis žmogus susižalos, – uždrauskim! Skamba absurdiškai? Bet žvejojimas ant ledo yra toks pat pomėgis kaip visi kiti.

Visi mokame mokesčius, išlaikome gelbėjimo, specialiąsias tarnybas, ir jos turi gelbėti. Mes jiems dėkojame, vyrai rizikuoja, bet toks jų darbas, jie patys pasirinko. Už tai jie gauna atlyginimą iš mūsų visų, taip pat ir žvejų. Neteisinga, kad žvejį už jo pomėgį bausime, o slidinėtojus gabensimės, gydysime ligoninėse ir nebausime. Palaukit: kodėl kažkas į biudžetą turi mokėti dvigubus pinigus, o kažkas – tik tuo naudotis?

Ar tokią poziciją lemia mano paties pomėgis žvejoti ant ledo? Na, esu įsitikinęs, kad kiekvienas pirmiausia turime patys pagalvoti, įvertinti situaciją. Manęs nėra kėlę nuo ledo, kaip meras, visada įspėju žvejus, kad oro sąlygos pasikeitė ir lipti pavojinga. Reikia susėsti ir atsakingai įvertinti, kada ledas jau pavojingas, kokios srovės, koks vėjas tą lemia, ir paskelbti, kad lipti draudžiama. O dabar skelbiamos tiesiog pareigūnų nuomonės be jokių kriterijų. Tai kodėl turėtume paisyti?

P.Malūko nuotr.

Įsismarkavę šalčiai prikėlė pamarį iš žiemos miego. Neringoje ir kitapus užšalusių marių –  sujudimas tarsi vasarą. Čia plūsta poledinės žūklės mėgėjai, nes dabar – pats stintų metas.

Jūratė Kiliulienė

Praėjusį savaitgalį ant ledo ties Nida leido keli tūkstančiai žvejų, šiek tiek mažesnis būrys buvo įsitaisęs ant vadinamųjų ak­me­nų, 6,5 km mariomis nuo Ventės. Lai­mi­kis džiugino – kai kam sekėsi ištraukti ir po 40 stintų per valandą, t.y. gerą kilogramą.

Šviežių stintų kilogramas Klaipėdoje dabar kai­nuoja penkis eurus. Tačiau dar nė vienas po­le­dinės žūklės mėgėjas iš jų nepraturtėjo. Prie­šingai, žvejai už savo pomėgį ploja nemenkus pinigus.

„Prieš dešimtmetį apklausus žvejus mėgėjus pa­aiškėjo, kad žvejybos malonumams per me­tus iš viso išleista 119–128 mln. Lt. Daugiau nei 80 proc. mėgėjų jiems skyrė didesnę nei 700 Lt sumą. 2013-aisiais šalyje buvo 242 meškeriojimo reikmenų prekyba bei paslaugomis užsiimančios įmonės, jų pardavimas siekė 183 mln. Lt, mokesčiai sudarė 66 mln. Lt“, – šio pomėgio indėlį į šalies ekonomiką skaičiais nusako Mėgėjų žvejybos tarybos pirmininkas Antanas Kontautas.

Poledinės žūklės mėgėjai irgi svariai prie to prisideda. Įrangą, kuri jiems reikalinga ant le­do, tenka gabentis net rogutėmis, būtini ir spe­­cialūs drabužiai, apavas. Žieminė meškerio­tojo ap­ranga – atsparūs drėgmei, neperpučiami kostiumai, specialūs apatiniai – kainuoja nuo 100 iki 500 eurų. Mados čia kol kas neįsisuko, bet dau­guma kostiumų papuošiami ryškiomis detalėmis, kad žvejys būtų matomas.

Būtinojo įrankių komplekto kaina prasideda nuo 20–80 eurų. Jį sudaro meškerėlės, valas, stintų gaudymo sistemėlės su kabliukais, suktukais, masalas, blizgės. Sąrašas gali ilgėti neribotai, priklauso nuo to, kiek žvejys gali praverti piniginę. Ledo grąžto kaina – 30–150 eurų. Būtina nusipirkti ir devynis eurus kainuojantį smaigą, kuris padeda išsilaikyti ant ledo įlūžus. Jo neturintiems žvejams skiriamos baudos.

Žvejybos dėžė, rogutės, išlankstomos kėdės, net gultai, palapinės, kuriose žvejys telpa visu ūgiu, akumuliatoriai, prožektoriai, lempos – visa tai nėra būtina, bet labai patinka komfortą vertinan­čiam ir savo įvaizdžiu besirūpinančiam žvejui.

Vyrai mėgsta papokštauti savo pirkinių te­ma: numiršta žvejys ir mato, kad žmona iš­par­duoda jo daiktus po eurą, už tiek, kiek jis sakė mokėjęs. Toks baisiausias žvejo sapnas. ,

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.

P.Malūko nuotr.