Alkotesteriai

Žiniasklaidoje nerimsta aistros dėl girtumo nustatymo vairuotojams teisingumo. Diskusijoje aktyviai dalyvauja policijos pareigūnai, tvirtai įsitikinę, kad alkotesterio rodmenys yra neginčijamas argumentas nustatant vairuotojo girtumą. Kitai pusei atstovauja manantieji, kad buvo apkaltinti neteisingai, nes, jų teigimu, buvo blaivūs kaip kūdikiai, ir bando teisybės ieškoti teismuose. Teismai priima sprendimus savo nuožiūra: vieną kartą taip, kitą – kitaip.

Profesorius emeritas hab. dr.Rimvydas Povilas ŽILINSKAS, buvęs Kauno technologijos universiteto Metrologijos instituto direktorius

Kartkartėmis į viešumą iškyla atvejai, kai policija alkotesteriais fiksuoja nematytus vairuojančių girtuoklių promilių skaičius – 6 ar net 7, kai, medicinos požiūriu, toks asmuo turėtų gulėti komos būsenos… Kas tai? Nauja vietos aborigenų mutantų, kurių gyslomis vietoj kraujo teka alus, veislė, o gal tai alkotesterio fokusai?
Ypač dažni ginčijami atvejai, kai vienkartiniu alkotesterio matavimu randamas šiek tiek didesnis nei leistinas promilių skaičius (pvz., 0,42 ar 0,43) ir vienareikšmiškai fiksuojamas baustinas lengvas girtumas. Surašomi protokolai ir skiriamos baudos, t.y. pasitikima vienkartiniais alkotesterio rodmenimis, neleidžiama čia pat pakartoti matavimo. Nesutinkantis asmuo turi vienintelę alternatyvą – kaltas ar ne, kuo skubiau atlikti mokamą kraujo tyrimą. Tačiau net ir patvirtinus, kad alkoholio koncentracija neviršija leistino dydžio, tai nebūtinai bus, kaip rodo teismo bylų praktika, pakankamas argumentas išteisinti. Mat nekaltumo prezumpciją užgožia paplitęs įsitikinimas, kad alkotesteris rodo alkoholio koncentraciją kraujyje.

Dviprasmiškos formuluotės
To priežastis – dviprasmiškos Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių formuluotės, nekvalifikuotas matavimų taikymas bei matavimo rezultatų interpretavimas teismų praktikoje. Turime įteisintą situaciją, kai prasižengimui ir kaltei nustatyti vietoj įrodymų pasitenkinama įtarimais. Manoma, kad taip ir turi būti, patvirtinant teismų sprendimais galimai girtų vairuotojų bylose.
Nusižengimo eismo saugumui įrodymas ir baudų už autotransporto vairavimą esant neblaiviam skyrimas vykdomas pasiremiant alkoholio koncentracijos matavimu ir jo rezultatais. Tam pasitelkiamos 2006 m. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 542 patvirtintos Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklės. Šių taisyklių 1 d. 2 sk. įvardijama: „Ne-blaivumas (girtumas) – asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, būsena, kai alkoholio koncentracija biologinėse organizmo terpėse – iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose viršija įstatymuose (kokiuose?), Europos Sąjungos teisės aktuose (kokiuose?) ar šių Taisyklių 3 punkte nustatytą maksimalią leistiną normą.“
Čia į vieną vietą suplakti keli nevienaprasmiai požymiai, kurių reikšmė, įvertinant galimą alkoholio poveikį, yra skirtingi. Pagal šias formuluotes girtumas be esminio pagrindo tiesiogiai siejamas su alkoholio koncentracija biologinėse organizmo terpėse, nors vienintelis tiesioginis rodiklis yra alkoholio kiekis kraujyje, veikiantis žmogaus smegenų veiklą. Antra, kadangi kalbama apie vairuotojo „čia ir dabar“ tyrimą, tai sunkiai įsivaizduojamas „biologinių organizmo terpių“ tyrimas eismo sąlygomis policijos pareigūno turimomis „specialiomis techninėmis priemonėmis“, t.y. alkotesteriu.
Tų pačių taisyklių kitas punktas nurodo, kad tikrinimas yra „policijos pareigūnų veiksmai, kai specialiosiomis techninėmis priemonėmis, kurių metrologinė patikra atlikta teisės aktų nustatyta tvarka, nustatoma, ar transporto priemonės vairuotojas yra neblaivus (girtas)“ – jau be kraujo tyrimo. (Beje, Lietuvos metrologijos įstatymas nenumato jokių „specialiųjų techninių priemonių“, skirtų matavimams ir juo labiau patikrai.)
Jei nėra akivaizdžių apsvaigimo požymių (nerišli kalba, pusiausvyros sutrikimas), alkoholio garai iškvepiamame ore teparodo, kad vairuotojas gali būti vartojęs alkoholinių gėrimų ir sukelti įtarimą, tačiau ar yra viršyta leistina norma, gali būti patvirtinta tik kraujo tyrimu (ir tai ne 100 proc.).
Esamai vairuotojų girtumo nustatymo tvarkai prieštarauja ir tų pačių taisyklių antros dalies nuostatos, kuriose nurodoma, kad policijos pareigūnai į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pristato transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), jeigu objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu patikrinimo. Policininkas sustabdęs vairuotoją vienkartinio alkotesterio parodymo pagrindu priima sprendimą,kad vairuotojas girtas, ir iš karto a priori nustato teisės pažeidimo faktą bei vairuotojo kaltės dydį. Tuo pat metu LR sveikatos apsaugos ministro

2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtinta medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui), apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodika nurodo (p. 10.4), kad greitos tyrimo priemonės (testai) gali būti taikomos tik kaip pradinis metodas. Pirminio tyrimo (testavimo) rezultatai privalo būti patvirtinti tiesiogiai tiriant alkoholio koncentraciją kraujyje. Pagal esamą vairuotojų kontrolės praktiką pripažįstama, kad ne teismas, o policininkas surašydamas protokolą jau nustato kaltę. Įrodymas – alkotesterio vienkartinio matavimo metu parodytas promilių skaičius tikrinto vairuotojo iškvepiamame ore. Paradoksas: matuojama alkoholio koncentracija iškvepiamame ore, o baudžiama pagal alkoholio kiekį kraujyje, manant, kad tarp jų yra tiesioginis ir griežtai fiksuotas ryšys, nors tam patvirtinti yra tik alkotesterių gamintojų bei pardavėjų patikinimai.

Atrodo, kad taisyklių sudarytojai per daug nesivargindami į nacionalinį dokumentą perkėlė nelabai vykusį vertimą, neturėdami supratimo apie žmogaus organizmo psichofizinius-biologinius mechanizmus ir matavimų naudojimą teisinėje praktikoje.

Tyrimai paneigia praktiką
Dar 2006 m. tuometės Valstybinės metrologijos tarnybos užsakymu Kauno technologijos universiteto Metrologijos institute buvo atlikta studija „Teisinės metrologijos problemos Lietuvoje matuojant alkoholio kiekį
žmogaus organizme“. Joje buvo remiamasi šioje srityje tyrimus atlikusių dr. Editos Raudienės ir dr. Justinos Dobilienės disertacijų medžiaga apie cheminės metrologijos metodų taikymą. Viena esminių išvadų yra ta, kad cheminiuose matavimuose (nepainioti su chemine analize) matavimo priemonės, šiuo atveju alkotesterio paklaida, sudaro tik dalį matavimo rezultato neapibrėžties, arba, senais rusiškos metrologijos terminais, išplėstinės paklaidos dydžio. Buvo parodyta, kad alkoholio koncentracijos kraujyje nustatymas remiantis alkotesterio rodmenimis gali būti vertinamas tik kaip orientacinis. Tai, beje, nurodyta ir Tarptautinės teisinės metrologijos organizacijos (OIML) dokumentuose.
Šiek tiek patikimesnis yra alkoholio koncentracijos matavimas dujinės chromatografijos metodu kraujo mėginyje, nors teisinės metrologijos požiūriu jis irgi ne be priekaištų. Buvo parodyta, kad esama vairuotojų girtumo kontrolė reikalinga esminio tikslinimo, ypač teisinės metrologijos požiūriu.
Nuo to laiko niekas nepasikeitė, todėl reikia grįžti prie principinių dalykų, išsiaiškinant ydingos praktikos pasekmes.
Abejonės dėl alkotesterių taikymo galimybių teismo ekspertizių praktikoje ne kartą buvo reiškiamos dėl perskaičiavimo koeficiento dydžio ir jo pastovumo bei koncentracijos kraujyje įvertinimo patikimumo. Alkotesterio atveju alkoholio koncentracija, išmatuojama iškvepiamame ore (AKO), nėra tapati alkoholio koncentracijai kraujyje (AKK). Alkotesterių gamintojai nurodo, kad taiko sutartinį vidutinį perskaičiavimo koeficientą Q, lygų 2100.
Šias abejones galutinai išsklaidė 2015 m. Vokietijoje Diuseldorfo universiteto Teismo medicinos institute ir klinikinėje ligoninėje atlikti tyrimai. Gavus Medicininės etikos komiteto leidimą buvo suplanuotas ir atliktas fundamentalus eksperimentas, palyginant alkoholio koncentracijos AKK reikšmes kraujo mėginiuose su vertėmis, kurios gautos moderniausiu alkotesteriu „Draeger Alkotest 9510 DE“ matuojant AKO.
Tyrimuose dalyvavo 78 sveikatos problemų neturintys asmenys – 41 vyrai ir 37 moterys, kurių amžius buvo nuo 18 iki 53 metų. Kraujo tyrimas buvo atliekamas pagal Vokietijos teismo medicinos metodiką. Alkotesteriu išmatuoto AKO vertės buvo nuo 0,07 iki 2,58 promilės. Statistiškai apdoroti tyrimo rezultatai parodė, kad AKK perskaičiavimo koeficientas visiškai neatitinka priimto skaičiaus 2100, o turi ženklią sklaidą – nuo 1571 iki 2394. Išvada: priimtas pastovus AKO perskaičiavimo koeficientas Q, naudojamas ekspertizėse, yra nepatikimas ir nenaudotinas. Alkotesterio rodmenys negali būti naudojami kaip įrodymai teismo bylose.
Tyrimų rezultatai paskelbti tarptautiniame „Elsevier“ žurnale „Forensic Science International“ ir perduoti teisėsaugos institucijoms. Tai leidžia daryti esminę išvadą, kad Lietuvoje daugumoje administracinių bylų, kai buvo fiksuoti 0,42–0,43 promilės rodmenys neatlikus kraujo tyrimo, galimai buvo priimti neteisingi sprendimai. Realiai alkotesterio išmatuoto AKO rezultato neapibrėžtis sudaro ne patikros metu nustatytą 0,02 promilės paklaidą, o vien dėl perskaičiavimo koeficiento sklaidos atitinka –25,1 proc. ir +14 proc.
Ką tai reiškia? Tarkime, per reidą sustabdytas vairuotojas „pripūtė“ 0,45 promilės. Įvertinę galimas perskaičiavimo koeficiento reikšmes gauname, kad realus AKK dydis yra intervale nuo 0,337 iki 0,501 promilės. Tai rodo, kad alkotesterio rodmenys negali būti ekspertinio vertinimo šaltinis, – pernelyg didelis situacijos neapibrėžtumas.

Reikia rimtų pokyčių
Asmens tikrinimas kelio sąlygomis, alkotesteriu matuojant alkoholio koncentraciją iškvepiamame ore, kai alkotesteris parodo vieną ar kitą promilių skaičių, gali būti naudojamas tik kaip prevencinė priemonė ir pagrindas pareiškiant įtarimą dėl vairavimo esant neblaiviam bei motyvas vairuotojo kraujo tyrimui. Siekiant, kad kovoje su girtais vairuotojais būtų taikomos teisingos ir teisėtos priemonės, kaip tai numato teisinės valstybės statusas, reikia peržiūrėti ir patikslinti įstatymų įgyvendinamuosius ir norminius dokumentus, paliekant alkotesterius kaip alkoholio vartojimo fakto indikatorius, suteikiančius teisę policijos pareigūnams pristatyti įtariamąjį kraujo tyrimui, jei alkoholio koncentracija ore (AKO) viršija 0,5 promilės.

Esant didesniam promilių skaičiui, kuris patvirtinamas tris kartus pakartojus matavimus, policijos pareigūnai privalo surašyti AKK matavimo aktą, nedelsiant pristatyti vairuotoją kraujo tyrimui ir patys dalyvauti kraujo ėminio metu – taip būtų išvengta spekuliacijų dėl galimo bandinių sukeitimo ir falsifikavimo.
Be viso šito, visai tikslinga būtų surengti bent kelių valandų trumpus teisinės metrologijos kursus policijos pareigūnams, kurie savo veikloje susiduria su matavimais. Nepakenktų tai ir teisininkams, dalyvaujantiems panašaus pobūdžio bylose.
Noriu atkreipti dėmesį, kad rašant šį straipsnį jokiu būdu nebuvo siekiama pateisinti išgėrusių ir girtų vairuotojų, neatsakingai sėdančių prie vairo ir sudarančių pavojų keliuose. Tikslas – atkreipti dėmesį, kad už eismo
saugumą privalo būti kovojama teisingomis ir teisėtomis priemonėmis.

Visą “Veido” numerį rasite ČIA

Policijos Departamento archyvo nuotr.

Telšių rajoną ir visą Lietuvą sukrėtė policininko Liudo Šimkaus žūtis. Su porininke į įvykio vietą iškviestas kelių eismo patrulis reagavo į pranešimą, kad Tryškių miestelyje sūnus smurtauja prieš motiną. Atvykus į įvykio vietą, šis pasipriešino pareigūnui ir dūręs peiliu į kaklą jį mirtinai sužalojo.

Dovaidas PABIRŽIS

Nuo nepriklausomybės atkūrimo tai 33-ias žu­vęs policijos pareigūnas. Šis įvykis Telšių rajone sukėlė diskusijas apie policijos fi­nansavimą ir pasirengimą, netrukus į jas įsitraukė ir rinkimų kovoms kiekvieną progą bandančios iš­naudoti politinės partijos. Vis dėlto pastaraisiais me­tais tokie skaudūs įvykiai nutinka itin retai, o tai rodo, kad Lietuva yra gana saugi valstybė pa­rei­gūnams. Pavyzdžiui, bene tris kartus mažesnėje Estijoje, į kurią mėgstame lygiuotis, per tą patį laikotarpį žuvo 21 pareigūnas.

Pastaroji tokia žūtis – prieš 21 metus

Pernai tikrinant į Radviliškio miestą įvažiuojantį transportą žuvo Ligita Baniulytė, kurią net ne­stab­telėjęs partrenkė neblaivus vilkiko vairuotojas. Nuo 2009 iki 2015 m. šalyje tokių nelaimių iš vi­so nebuvo užfiksuota. Dauguma pareigūnų (18) Lie­tuvoje žuvo per eismo įvykius. Dar du policinin­kai nuskendo vandens telkiniuose, viena pareigū­nė žuvo netyčia iššovus tarnybiniam ginklui. Į šį skai­čių patenka ir keturios Medininkų žudynių aukos.

Du policijos pareigūnai tapo prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje siautėjusių organizuotų nusikalstamų grupuočių aukomis. 1997-aisiais Kar­k­lėje buvo rastas Klaipėdos policijos Kri­mi­na­linių ekspertizių skyriaus ekspertės Sigitos Si­mo­naitytės kūnas. Kaip vėliau paaiškėjo, pareigūnę nužudė Ry­goje gyvenęs ir su ja susitikinėjęs Dmi­trijus Ki­ri­lo­vas, susijęs su Klaipėdos bandito Si­gito Gaid­jurgio grupuote. Po metų Gaidjur­gi­niai, kaip ma­noma, pabūgę, kad D.Kirilovas dėl šio nusikaltimo įklius ir prabils pareigūnams, susidorojo ir su juo.

O bene žiauriausia Lietuvoje kada nors veikusių Tulpinių grupuotė Panevėžio soduose nužudė Ser­­gejų Piskunovą ir su juo kartu buvusią Pa­ne­vė­žio apygardos prokurorę Vidą Kazlauskaitę. Vie­nas iš gaujos vadeivų Virginijus Baltušis manė, kad S.Piskunovas prisidėjo prie vieno pasikėsinimo į jį Panevėžio viešbutyje, o prokurorė V.Kazlauskaitė įvykio vietoje tikriausiai atsidūrė atsitiktinai.

Tokių atvejų, kad policininkus nužudytų jiems at­­virai pasipriešinę nusikaltėliai, pastarąjį kartą bū­ta prieš 21 metus, 1995-aisiais. Klaipėdos policijos Apsaugos skyriaus policininkas Zigmas Ren­kė tais metais per susišaudymą žuvo mėgindamas apsaugoti juvelyrikos dirbinių parduotuvę „Dei­­mantas“ ir joje dirbusią tuo metu kūdikio be­silaukusią pardavėją. Šiaulių rajono policijos pa­trulis Tomas Naumovas tais pačiais metais buvo nušautas budėdamas Kryžių kalne, kuris tais laikais buvo tapęs populiaria plėšikų vieta. Zarasų pareigūną Leoną Arulį pražudė iš areštinės bandydamas pabėgti nusikaltėlis, trenkęs jam metaliniu strypu. O Plungės rajono kriminalinės policijos vyresnysis inspektorius Jonas Dačkauskas krito nuo revolverio kulkų tikrinant vagyste įtariamų plungiškių sodybą, kai vienas iš jų iššoko iš spintos ir pradėjo šaudyti. Per panašią sulaikymo operaciją 1993 m. buvo nušautas ir Šiaulių rajono policijos kinologas Arvydas Milašauskas.

„Tokios situacijos Lietuvoje labai retos ir policininkų darbas nėra toks pavojingas. Šiuo požiūriu esame gana saugi šalis. Tačiau tai nereiškia, kad tokius išimtinius įvykius galime kaip nors pateisinti“, – „Veidui“ sakė Mykolo Romerio universiteto (MRU) lektorius, taktikos discipliną būsimiems policininkams dėstantis Virgilijus Valeckas.

Tragediją lėmė klaidos?

Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams buvo pranešta, kad sūnus, 26 me­tų Artūras Noreika, grasina motinai, sužalojo šu­nį, žada padegti namus. Atvykus policijai A.No­reika mėgino sprukti, kaimynų namo kieme susigrūmė su L.Šimkumi ir dūrė peiliu mirtiną smūgį. Jau vėliau jį sulaikė atvykę kiti policijos eki­pažai. Nors L.Šimkus turėjo šaunamąjį ginklą, bet spėjo pa­­naudoti tik elektrošoką, kuris nesuveikė. Grei­tosios pagalbos medikai įvykio vietoje konstatavo pareigūno mirtį.

„Šis įvykis labai įskaudino, nes jis daugiau ats­klei­dė individualų pareigūno pasirengimą arba pro­fe­sionalumą. Pareigūnai yra ruošiami tokioms si­tua­­cijos, bet kodėl jis nereagavo į ją deramai, tai man kelia klausimų. Dabar diskusija apsiriboja tak­tika ir praktikos stygiumi, bet čia yra pareigūnų tak­ti­kos abėcėlė: prieš reaguodamas pareigūnas tu­ri įver­tinti įtariamojo psichinę ir fizinę būklę, gink­lo pa­naudojimo tikimybę. Dėstydamas visada sa­kau, kad laimėtos grumtynės yra tos, kurių mes iš­v­en­gia­me. Kodėl jis įsivėlė į tas grumtynes – tai ke­lia didelę nuostabą“, – tragišką įvykį analizuoja V.Valeckas.

Dėstydamas visada sa­kau, kad laimėtos grumtynės yra tos, kurių mes iš­v­en­gia­me.

MRU lektorių stebina ir tai, kodėl žuvęs pareigūnas nepanaudojo kitų specialiųjų priemonių – dujų ar teleskopinės lazdos. O esant tokiai pavojingai situacijai įstatymai nedraudžia naudoti ir vienu laipsniu aukštesnės priemonės, t.y. šaunamo­­jo ginklo. Be to, tokiu atveju visada būtina veik­­ti dviese: vienas pareigūnas yra veikiantysis, o ki­­tas – tarsi jo saugas, kuris privalo iš kairės nuolat stebėti įtariamąjį, ar šis nesiims ko nors ne­prognozuojamo ar netikėto.

„Tik dviese galima suvaldyti situaciją. Vienas pareigūnas prieš pažeidėją yra kaip ringe: jeigu nusikaltėlio ketinimai agresyvus, to momento, kai jis atakuos, galima nepastebėti, čia jau lemia individualios savybės. Dėl to šioje situacijoje reikia kal­­bėti ne apie tai, gerai ar blogai yra rengiami pa­reigūnai, o kodėl būtent taip pasielgė šis patrulis, ko­dėl jis atsiskyrė, įsivėlė į grumtynes su peiliu ginkluotu asmeniu. Peilis yra pats pavojingiausias ir sunkiai prognozuojamas ginklas kilus grumtynėms“, – aiškina MRU lektorius.

V.Valecko teigimu, nors į įvykio vietą atvyko ke­­lių policininkai, jie vis tiek turėtų mokėti reaguoti į tokias situacijas, nes per mokymus būsimieji pareigūnai nėra kategoriškai profiliuojami ir konkrečią specializaciją įgyja tik prieš ateidami į padalinius. V.Valeckas tikisi, kad galbūt nuo šiol į pareigūnų profesinį rengimą bus žiūrima atsakingiau ir daugiau dėmesio skiriama pratyboms, o ne teorijai. Taktikos disciplina yra vienas tų dalykų, per kuriuos galima įvertinti, ar būsimasis pareigūnas tinkamas šiam darbui: bandoma žiūrėti, kaip jis savarankiškai priims sprendimus, kada išsitrauks ginklą, kokias kitas priemones naudos, ar nesutriks, nedels ir pan.

Profsąjungos įžvelgia sisteminių negerovių

Policijos pareigūnų profsąjungų atstovai iš kar­to po įvykio paragino policijos vadovybę prisiimti atsakomybę dėl policininko žūties. Vadovybė esą ne­skiria pakankamai dėmesio ir išteklių pareigūnų sau­gumui užtikrinti. Lietuvos policijos profesinės są­jungos pirmininkė Roma Katinienė tvirtino, kad nauja policijos vadovybė nesugebėjo įvykdyti su pro­fesinėmis sąjungomis pasiektų susitarimų kurti saugias darbo vietas, aprūpinti pareigūnus reikiamomis priemonėmis. Be to, naujoji policijos reforma esą sukėlė tik chaosą, kurio iliustracija ir yra į to­kio pobūdžio iškvietimus vykstantys kelių policininkai.

Pastebima ir tai, kad pareigūnai vengia naudoti tarnybinį ginklą net tais atvejais, kai jiems gresia realus pavojus. Esą įstatymai yra labai abstraktūs ir nustatyti ribą, kada tai galima daryti, sudėtinga. R.Katinienė priminė 2006-ųjų istoriją, kai pareigū­nas Ruslanas Motko, norėdamas sustabdyti ne­blaivaus jaunuolio vairuojamą automobilį, pa­nau­dojo ginklą, vairuotoją sužeidė ir vėliau dėl to bu­vo nuteistas.

Pastebima, kad pareigūnai vengia naudoti tarnybinį ginklą net gresiant  realiam pavojui.

Kaip „Veidą“ informavo Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Raimondas Ma­tonis, pernai Lietuvos policijos pareigūnai iššovė 67 šūvius, tiek įspėjamuosius, tiek tiesioginius. Dažniausiai šaudyta į transporto priemones ir gy­vū­nus, bet būta šūvių ir į asmenis. Kiekvieną kartą panaudojus ginklą pranešama prokurorui, atliekamas tyrimas.

Apie tai, kad nieko nedarant tokie ar panašūs tragiški įvykiai gali pasikartoti, „Veidui“ nuogąstavo ir Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų su­sivienijimo (NPPSS) pirmininkas Vladimiras Ba­nelis. Pasak jo, bent trejus metus intensyviai kal­bama, ko reikėtų, kad policija atsigautų nuo 2008-ųjų krizės ir pokrizinio laikotarpio, kurio padariniai iki šiol jaučiami, tačiau pastebimo proveržio nėra.

„Darbo užmokestis, motyvacijos priemonės ne­si­keitė po krizinio laikotarpio, policijos finansavimas net negrąžintas į prieškrizinį lygį, o juk reikia žiūrėti į ateitį, ne gyventi praeitimi. Socialinių ga­rantijų blokas nėra tobulinamas, turime ma­žiau­sią pensijų dydį Europoje, kur vidurkis yra 50 proc. buvusio at­ly­ginimo, o pas mus tėra 27,5 proc. Be to, turime nuo­lat kalbėti, kad statutiniams pareigū­nams reikia vieno ar kito, iki šiol nėra suvokiama, kokia rizikinga ir pavojinga tai profesija“, – tvir­tina V.Banelis.

Jo teigimu, valstybėje kažkodėl nediskutuojama dėl poreikio stiprinti krašto apsaugą – tai aišku ir piliečiams, ir politikams bei valstybės vadovams, egzistuoja partinis susitarimas. Tačiau nesuprantama, kad lygiai to paties reikia ir „vidaus kariuomenei“, kuri yra nuolat apleista. Jeigu prašoma konkretaus kiekio liemenių ar kitų reikmenų, skiriamas tik dalinis finansavimas, proporcingai iš kažko ati­mama, o tas kažkas gali būti tie patys Telšiai ar ki­tas Lietuvos miestas.

Generalinio policijos komisaro Lino Pernavo teigimu, tam, kad policija normaliai funkcionuotų, ki­tą­met jai reikėtų 18,5 mln. eurų, tačiau po derybų su Vyriausybe numatyta skirti tik apie pusę šios sumos.

O kai kurie įvykiai rodo, kad policijos parengtis yra svarbi ir epizoduose, kuriuos lemia pasikeitusi geo­­politinė situacija. Pavyzdžiui, kai į Lietuvos te­ri­toriją įvažiavo tranzitinis traukinys, kuriame ga­lė­jo važiuoti rusų kariai, į šį pranešimą reagavo po­­­­licija ir pasieniečiai, o ne kariuomenė. „Ne­ga­li­me atskirti vidinio saugumo nuo išorinio, politika prie to neprisideda, o tik paskui ieško  kaltų“, – sa­ko V.Banelis.

Tragediją pasitelkė rinkimams

Politikai iš tiesų mėgino savo interesams išnaudoti ir pastarąjį tragišką įvykį. Darbo partija į Seimą suskubo išsikviesti L.Pernavą ir pažėrė jam kritikos dėl esą netinkamai vykdomos policijos reformos. Pagal šią reforma siekiama didinti gatvėse, arčiau žmonių patruliuojančių pareigūnų skaičių ir mažinti dirbančiųjų kabinete. Metų pradžioje Lietuvoje iš viso buvo 9,6 tūkst. policininkų, iš kurių 1,6 tūkst. dirbo gatvėse. Po pertvarkos nuo 2017-ųjų ketinama šį skaičių padidinti iki 3 tūkst.

Ginti reformos stojo buvęs vidaus reikalų mi­nistras Saulius Skvernelis. Pasak jo, pareigūnai yra apmokyti: tiek policijos mokykloje, tiek tarnybos metu, per mokymus jie privalo nuolat palaikyti taktinius įgūdžius ir fizinę formą.

„Tose įstaigose, kur šis darbas atliekamas at­mes­tinai – galima laukti tragiškų rezultatų… Dar ne visi policininkai supranta, kad kiekvienos dienos išėjimas į tarnybą yra didžiulė rizika ir iššūkis. Į kiekvieną įvykį privaloma vykti tik maksimaliai pasirengus, vertinti jį kaip potencialią grėsmę. (…) Pikta dėl to, kad iškart po tragedijos viešojoje erdvėje pasigirdo kalbos, esą pareigūno žūtis yra tiesioginė policijos reformos pasekmė. Neva policininkas į įvykio vietą atvyko vienas ar neturėdamas tinkamos ginkluotės. Tai – netiesa. Tokios kalbos – bjauriausias oportuniz­mo pavyzdys, kuomet naudojantis skaudžia si­tuacija siekiama kažkokių savų tikslų“, – savo feisbuko paskyroje rašė S.Skvernelis.

Pasirengimas įgyvendinti šią reformą kelia ne­­rimą profsąjungų atstovams. Pasak V.Banelio, nors pati reformos idėja yra gera, jai įgyvendinti rei­kia stabilaus finansavimo ir intensyvių apmokymų, antraip rizikuojama išleisti į gatvę įgūdžius pra­radusius pareigūnus.

Tačiau priešrinkiminį politikų susirūpinimą NPPSS pirmininkas vertina dar kritiškiau. „Poli­ti­kai vengia palaikyti teisėsaugą, bet renkasi kritiką. Kad ir kalbant apie statutą, kai buvo priimama naujoji jo redakcija, ne kas kitas, o Darbo partijos va­do­­vas atė­jo pas pareigūnus ir užtikrino, kad kai vyks balsavimas, bus pakeltos rankos. Bet atėjus laikui visi jie rankas nuleido arba dėjo į krūmus. Ir po to dar drįsta burnoti, kritikuoti policiją, kai pačios par­tijos atstovai nuolat neišlipa iš teisiamųjų suolo. Tai sveiku protu nesuvokiama“, – neslepia V.Ba­ne­lis.

Kasdienis žmonių saugumas yra viena jautriausių viešojo gyvenimo temų, kurias nesunku su­reikš­minti siekiant savų politinių tikslų. Dar jautriau visuomenė reaguoja į panašaus pobūdžio trage­dijas, kai žūva pareigą valstybei atliekantys pa­reigūnai. Vis dėlto tokie Lietuvoje visiškai išimtiniai atvejai nereiškia, kad per vieną naktį saugumo padėtis kardinaliai pasikeitė, o pareigūnai tam­­pa nepajėgūs tinkamai atlikti savo pareigų. n

Atvejai, kai pareigūnas gali panaudoti šaunamąjį ginklą

• Gindamasis ar gindamas kitus asmenis, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi ar pavojaus.
• Sulaikydamas, pristatydamas, konvojuodamas ar atvesdindamas asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar įtariamą jų padarymu, taip pat asmenį, kuris vengia sulaikymo, pristatymo, konvojavimo ar atvesdinimo, arba sulaikius ar pristatant asmenį, siekdamas užtikrinti savo ar kitų asmenų saugumą.
• Kai kėsinamasi į policijos saugomą asmenį, objektą, transporto priemonę, specialiąsias policijos priemones ar kitą policijos turtą.
• Riaušių ar grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, metu.
• Prieš transporto priemonę, kai jos vairuotojas nepakluso pareigūno aiškiai išreikštam reikalavimui sustoti.
• Kai būtina išlaisvinti įkaitus ar užkirsti kelią teroro aktui.
• Pabėgimo konvojuojant ar iš laisvės atėmimo vietų ar areštinių atvejais.
• Prieš asmenį, kai šis bando naudoti prievartą arba artinasi prie pareigūno ir neklauso reikalavimo laikytis nurodyto atstumo.
• Patekdamas į patalpas ar transporto priemonę, kad sulaikytų asmenį, įtariamą nusikalstamos veikos padarymu arba ją padariusį, taip pat asmenį, padariusį administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą).
• Prieš gyvūną, kuris kelia grėsmę policijos pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL / A.Ufarto nuotr.

Lietuvoje gyventi saugiau, nors patys gyventojai nelinkę nieko šiuo klausimu daryti. Šiuos ir dar kelis įdomius faktus pateikia Lietuvos gyventojų apklausa apie viešojo saugumo būklės vertinimą ir požiūrį į teisėsaugos institucijas, kurią pristatė Vidaus reikalų ministerija.

7-ios pagrindinės tyrimo išvados:

1. Gyventojai jaučiasi saugesni

Apklausos rezultatų duomenimis, per dešimtmetį žmonių saugumo savo gyvenamojoje vietovėje suvokimas išaugo nuo 47 iki 79 proc., t. y. daugiau nei trečdaliu. Gerėjo ir kiti rodikliai: nuo 40 iki 67 proc. padaugėjo žmonių, manančių, jog jų gyvenamojoje vietovėje rizika tapti nusikaltimo auka yra maža. Nuo 29 iki 63 proc. išaugo gerai kriminogeninę situaciją vertinančių gyventojų skaičius.

2. Nerimas dėl nelegalios migracijos didėja

Svarbiausiomis viešojo saugumo problemomis Lietuvoje, kaip ir ankstesniais metais, gyventojai laiko smurtinius nusikaltimus (39 proc. apklaustųjų), korupciją (37 proc.) ir eismo saugumą (34 proc.). Ketvirtoje vietoje įvardinti nusikaltimai, susiję su narkotikais (28 proc.). Nelegalios migracijos problema atsidūrė aštuntoje vietoją – ją akcentavo 19 proc. apklaustųjų (ankstesniais metais taip manė 2–4 proc. Lietuvos gyventojų).

3. Patys gyventojai – pasyvūs

Apklausos rezultatai parodė, kad gyventojai nelinkę patys imtis aktyvių veiksmų, kad jų aplinka būtų saugesnė. Paaiškėjo, kad beveik trečdalis gyventojų per pastaruosius metus nepadarė nieko, kad apsaugotų save, savo artimuosius ar savo turtą. Ir tik 1 iš 10 tikrai sutiktų dalyvauti veikloje, rūpinantis savo gyvenamosios vietos saugumu.

4. Narkotikai – prieinami

Į šią apklausą įtraukti nauji klausimai atskleidė kelias nerimą keliančias tendencijas. Paaiškėjo, kad net 29 proc. respondentų įsitikinę, kad jie nesunkiai galėtų įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų, tarp jaunimo taip teigusių buvo dar daugiau – 33 proc.

5. Pateisina kontrabandą

Nerimą kelia ir gyventojų tolerancija kontrabandinių prekių vartojimui – net 43 proc. visiškai ar iš dalies pateisina cigarečių, alkoholio, degalų ir kuro nelegalų vartojimą. Pastebimai daugiau taip manančių buvo tarp skurdžiau gyvenančių žmonių bei tose savivaldybėse, kurios yra prie sienos su Rusija.

6. Pagarba policijai auga

Iš visų tirtų institucijų gyventojai stabiliai geriausiai vertino ugniagesių gelbėtojų darbą (87 proc.). Pažymėtina, kad per pastarąjį dešimtmetį trečdaliu išaugo teigiamai policijos darbą vertinančių gyventojų skaičius – nuo 43 iki 71 proc.

7. Gajūs stereotipai

Policija ir Bendrasis pagalbos centras yra tos institucijos, su kuriomis gyventojai susiduria dažniausiai. Tyrimas parodė, kad asmeniniai kontaktai su šiomis institucijomis turi įtakos jų veiklos vertinimui, ir atskleidė gana įdomią situaciją – geriau šias institucijas vertina tie asmenys, kurie turėjo su jomis reikalų, nei tie, kurie su jomis nesusidūrė ir savo nuomonę suformavo remdamiesi tik viešojoje erdvėje skelbiama informacija. Net 8 iš 10 žmonių, kurie turėjo reikalų su policija mano, kad policijos pareigūnai greitai reaguoja į iškvietimus, o neturėjusiųjų reikalų su policija nuomonė buvo daug prastesnė – šiam teiginiui pritarė tik pusė respondentų.

Vidaus reikalų ministerijos ir Policijos departamento prie VRM iniciatyva Lietuvos gyventojų apklausa atlikta 2015 m. rugpjūčio 20–spalio 28 d. Apklausą atliko „Spinter tyrimai“. Individualių interviu būdu visose šalies savivaldybėse apklausta 3011 respondentų nuo 15 iki 75 metų, kurie  atrinkti taip, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas turėjo vienodą tikimybę būti apklaustas. Tokios reprezentatyvios gyventojų apklausos VRM iniciatyva nuo 2005 m. atliekamos kasmet.

BFL / A.Urafto nuotr.

Draudimo bendrovė BTA šiemet užfiksavo apie 70 proc. daugiau automobilių vagysčių nei pernai per tą patį laikotarpį. Tiesa, policijos duomenys skiriasi ir rodo, kad šiemet vagysčių skaičius išaugio neženkliai. Norint netapti vagysčių aukomis, ši informacija turėtų padėti:

1. Populiariausios tarp Lietuvos ilgapirščių yra prieš 5-10 metų pagamintos transporto priemonės.

2. Didžiuosiuose miestuose dažniausiai nuvaromi „Volkswagen Tiguan“, „Volkswagen Touran“, „Toyota Corolla“, „Toyota Avensis“ automobiliai.

3. Svarbiausia ką tik įsigijus automobilį nedelsiant pasirūpinti jo saugumu, nes pasak draudimo bendrovės BTA Ekspertizių skyriaus vadovo Andriaus Žiukelio, “vagys dažnai tikisi, kad naujai parvaryti automobiliai dar neturės jokios apsaugos sistemos ir juos bus lengva pavogti.”

4. Vertėtų saugoti ne tik naujus automobilius, bet ir tuos, kurie pagaminti gerokai seniau, kad ir prieš 10 metų. Tai įvairūs „Volkswagen“ markės automobiliai, “Audi“, „Mersedes Benz“ bei BMW ir „Toyota“ markės automobiliai.

5. Vogdami automobilius be elektroninių apsaugos priemonių, vagys naudojasi visrakčiais, replėmis arba peiliukais. O automobiliams su elektroninėmis apsaugos priemonėmis, jie naudoja specialią elektroninę įrangą, „nulaužiančią“ tokias apsaugos sistemas.

Vagis, turėdamas automobilio dokumentus, gali daug ramiau nuvažiuoti automobiliu iš vagystės vietos, sustabdžius pareigūnams gali nekilti jokių įtarimų.

6. Vagys neretai automobilius išvilioja kur kas gudresniais metodais. Susidarius tam tikromis situacijomis, jie pasiūlo pasirašyti vekselį, sudaro nuomos sutartį, pasirašo kitokias panašias sutartis. Taip ilgapirščiai iš asmens gauna ne tik automobilį, tačiau ir jo raktus bei registracijos dokumentus. O kai savininkas supranta, kad yra apgautas, transporto priemonė neretai jau būna keletą kartų perparduota kitiems asmenims.

7. Neretai vagims pasitarnauja ir pačių vairuotojų neatidumas. Kartais jie neapsižiūrėję palieka raktus nesaugioje vietoje, taip pat dažnai automobilio dokumentus palieka jo viduje. Vagis, turėdamas automobilio dokumentus, gali daug ramiau nuvažiuoti automobiliu iš vagystės vietos, sustabdžius pareigūnams gali nekilti jokių įtarimų kol nepaskelbta automobilio paieška.

8. Nemažai atvejų pasitaikė, kai ilgapirščiai įsilaužę į namus pavogė automobilio raktelius bei dokumentus ir nuvažiavo „naujuoju“ automobiliu. Jei anksčiau tokių situacijų registruodavo tik keletą, dabar jų pasitaiko kur kas dažniau.

Tai įrenginys, įmontuotas į automobilį bei reagavimo, paieškos paslaugos, kurios derinamos su techninėmis bei organizacinėmis priemonėmis ir policija.

9. Automobilio „kelionė“ po vagystės priklauso nuo to, kokiu tikslu jis buvo vagiamas. Jeigu automobilis reikalingas kaip donoras, pavyzdžiui, sudaužytai transporto priemonei atstatyti ar suremontuoti, tai po vagystės tokio automobilio gyvenimas bus labai trumpas. Jeigu jis skirtas tolesnei realizacijai, tai labai tikėtina, kad vagys stengsis jį išvežti į Rytų šalis.

10. Sunkiausia vagims įkandama saugos priemonė – aktyvios radiolokacinės paieškos sistema. Tai įrenginys, įmontuotas į automobilį bei reagavimo, paieškos paslaugos, kurios derinamos su techninėmis bei organizacinėmis priemonėmis ir, aišku, policija.

Kauno apskrityje ne mokiniai važiuos į saugaus eismo klasę, o klasė galės „atvažiuoti“ pas mokinius. Už lenktynininkų komandos „BMWracing.lt“ skirtą 5000 Lt paramą Kauno policija planuoja įsigyti mobilias mokymo priemones, kurias naudos ne tik mieste, bet ir vežios į apskrities rajonus.

„Kai vaikai praktiškai pabando pereiti gatvę, atkartoja kelyje susidarančias situacijas ir sužino kaip teisingai jose elgtis, įgytos žinios išlieka ilgam”, – būsima galimybe mokyti vaikus ne tik teoriškai, bet ir praktiškai džiaugėsi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininkas Danas Česnauskas. Kauno apskritis iki šiol neturėjo saugaus eismo klasės ir rėmėjų dėka galės sukurti tokią, kokios dar nėra Lietuvoje.

„BMWracing.lt“ lenktynininkai Mindaugas Varža, Martynas Samsonas, Egidijus Valeiša, Gediminas Vilimas ir Mindaugas Liatukas paramą nutarė paskirti gimtojo Kauno apskričiai. Įteikdami dovaną sportininkai pabrėžė vaikų saugumo kelyje svarbą: „Vaikai turi suprasti riziką, žinoti pėstiesiems svarbias kelių eismo taisykles. Tikimės, kad jau šiais mokslo metais Kauno apskrities vaikai galės pradėti mokytis saugaus eismo pagrindų“, – kalbėjo M. Varža.

Už dovanotą sumą Kauno kelių policija ketina pirkti mobilią saugaus eismo klasės įrangą: gatvės ženklinimo imitaciją su sankryža ir pėsčiųjų perėja, veikiančių šviesoforų, pėsčiųjų salelės, kelio ženklų muliažus, vaikiškas transporto priemones: elektromobilį, paspirtuką, dviratuką, mokymui reikalingas vaizdines priemones.

Policija ruošiasi pirkti kilnojamą įrangą, nes šiuo metu pastovių patalpų klasei nėra ir mokymus numatyta organizuoti valdybos salėje. Mobili įranga turi savo privalumų – ją bus galima naudoti ne tik vietoje, bet ir vežioti į apskrities rajonus: Kauno, Kėdainių, Jonavos, Kaišiadorių, kad vaikams iš tolimesnių apskrities vietovių atvykti mokytis būtų arčiau.

Mobili saugaus eismo klasė galės būti laikinai įrengiama vaikų darželiuose,  mokyklose, policijos komisariatų patalpose ar net lauke – saugiose aikštelėse ar stadionuose, jei bus palankus oras. „Lauke bus galima naudoti ne tik muliažus ar žaislines transporto priemones, bet ir pastatyti tikrus automobilius. Pavyzdžiui, pademonstruoti vaikams, kaip vairuotojai mato kelkraštį ir pėsčiųjų perėją, jei vienas automobilis yra pirmoje eismo juostoje, o kitas – už keleto metrų antroje“, – apie mobilios klasės panaudojimo galimybes kalbėjo D.Česnauskas.

„Dažniausiai ir sunkiausiai vaikai sužalojami, kai eina per gatvę draudžiamoje vietoje, o didžiausia rizika yra keliaujant į mokyklą arba į namus. Be to, automobiliais važiuojantys asmenys ne visada segasi saugos diržus, o suaugę dažnai neprimena to padaryti vaikams“, – remdamasis statistiniais duomenimis kalbėjo D. Česnauskas. Vaikai gatvėje sunkiau pastebimi vairuotojams, gali būti ne tokie apdairūs. Per septynis šių metų mėnesius Kauno apskrityje autoavarijose buvo sužaloti 74 vaikai, 54 iš jų – Kauno mieste. Žuvusių vaikų Kauno apskrityje šiemet nebuvo, 2013 m. žuvo vienas vaikas.

Daugiau informacijos suteiks:

Giedrė Putelytė

Komunikacijos konsultantė

8 614 05181

Kartu su kolektyvinės sutarties pasirašymu prasideda naujas raidos etapas, kuriant naujas bendravimo ir bendradarbiavimo tradicijas tarp Policijos departamento ir profesinių sąjungų. Nuo šiol bus daug paprasčiau spręsti iškylančias problemas, o patiems pareigūnams bus suteikta galimybė turėti geresnes darbo sąlygas.

Lietuvos policijos šakos kolektyvinę sutartį pasirašė Policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis, Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkė Roma Katinienė ir Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos pirmininkė Loreta Soščekienė.

Sutarties tikslas – skatinti socialinę partnerystę, gerinti santykius tarp darbdavio ir profesinių sąjungų, sudaryti palankias, sąžiningas darbo sąlygas, derinti šalių interesus, formuoti policijos tradicijas, kultūrą: stiprinti darbuotojų lojalumą, moralę, etiką ir skleisti vertybes.

Pasak policijos generalinio komisaro Sauliaus Skvernelio, policijai keliami aukšti veiklos reikalavimai, nuolatos vykstanti sistemos plėtra didina reikalavimus profesionalumui, sukuria poreikį turėti ir išlaikyti kvalifikuotus, motyvuotus, atsakingus darbuotojus, gebančius efektyviai vykdyti pavestas funkcijas. „Tikiuosi, kad ši sutartis padės Lietuvos policijai siekti strateginių tikslų, o siekiant juos įgyvendinti, bus sukurtos patrauklios darbo sąlygos, užtikrinančios policijos darbuotojų socialines, ekonomines garantijas, skaidrią atrankos, mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo, karjeros politiką“, – sakė policijos vadovas.

R. Katinienės teigimu, pirmosios kolektyvinės sutarties pasirašymas yra istorinis įvykis Lietuvos policijoje, vainikavęs daugiau kaip dešimtmetį besiformavusį socialinį dialogą tarp Policijos departamento ir profesinių sąjungų. „Dar prieš keletą metų kalbėti apie kolektyvinę sutartį buvo išties neįprasta, nes niekas tuo netikėjo. Nuo šio momento prasideda naujas socialinės partnerystės etapas, suteiksiantis galimybę policijos pareigūnams iki galo suvokti ir pajausti kolektyvinės sutarties privalumus“.

Pati sutartis apibrėžia šalių teises ir pareigas keičiantis informacija, keliant kvalifikaciją ir siekiant karjeros, organizuojant tarnybą bei darbuotojų poilsį, stiprinant darbuotojų socialines garantijas.

Kolektyvinė sutartis pasirašyta vykdant projektą „Socialinio dialogo skatinimas Lietuvos Respublikos policijos sistemoje“. Derybų metu vyko konsultacijos ir praktiniai mokymai su pažangiausiomis šalimis, tokiomis kaip Švedija, Anglija ir kitos.

BFL

Pričiuptas girtas vairavęs kriminalinės policijos vadas – lig šiol negirdėtas dalykas nepriklausomoje Lietuvoje. Ar tai tik atsitiktinumas, ar vykstančių esminių pokyčių šalies teisėsaugoje požymis?

Vasario 22-oji Lietuvos kriminalinės policijos vadovui Algirdui Matoniui įsimins ilgam. Tai diena, kai ilgametis policijos komisaras ėmė ir paslydo – sėdo prie vairo išlenkęs taurelę, o sulaikytas pareigūnų net atsisakė tikrintis girtumą.
Kai girtas prie vairo įkliūva koks nors kaimo Jurgis, niekas net dėmesio neatkreipia, bet čia – kriminalinės policijos vadas, todėl ažiotažas kilo didelis. Neblaivų A.Matonį prie vairo pričiupę Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos pareigūnai neužmerkė akių ir pademonstravo neįtikėtiną principingumą, su komisaru pasielgdami taip pat, kaip būtų pasielgę su eiliniu pažeidėju, – sulaikė, nuvežė į Priklausomybės ligų centrą, nes komisaras girtumą tikrintis atsisakė, protokolą surašė. O kadangi kriminalinės policijos vadas vis dėlto nėra eilinis kaimo bernas, sėdęs vairuoti po išgertuvių pas kaimyną, dėl įvykio pradėtas ir tarnybinis patikrinimas, todėl A.Matoniui dabar gresia netekti ir darbo, ir visų komisaro socialinių garantijų.
Tai vienas gerųjų pavyzdžių, kad įstatymas jau ir Lietuvoje galioja visiems – net ir aukštiems policijos pareigūnams.

Atėjus S.Skverneliui sustiprėjo kova su pareigūnų korupcija
Šiuo metu visuomenės pasitikėjimas policija Lietuvoje yra didžiausias per pastarąjį dešimtmetį ir siekia beveik 70 proc. Tad gal ne veltui ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, neseniai susitikusi su generaliniu policijos komisaru Sauliumi Skverneliu, paminėjo pozityvius pokyčius policijoje kovojant su korupcija.
Kad policijos sistemoje vyksta esminiai pokyčiai, pastebi ir Policijos departamento Imuniteto valdybos viršininkas Donatas Malaškevičius. Pasak jo, policininkų profesionalumas didėja, jie tampa atsparesni bandymams juos kaip nors paveikti. „Kai aš prieš penkiolika metų pradėjau savo karjerą policijoje, vadovai iš tikrųjų dar leisdavo sau nurodyti, ką reikia paleisti ar ką padaryti, tačiau dabar tokių situacijų tikrai mažai“, – tvirtina D.Malaškevičius.
Taigi padėtis po truputį gerėja, tačiau teigti, kad policija jau pasikeitė iš esmės, D.Malaškevičiaus nuomone, dar per anksti. Pasak jo, kova su korupcija policijoje skirstoma į keletą fazių, o mes šiandien esame dar tik pirmoje fazėje, kai aktyvi kova su korupcija tik prasideda.
Vis dėlto pernai dėl neigiamų motyvų buvo atleisti 74 policijos pareigūnai – 28 proc. daugiau negu 2012 m. Pernai teismuose buvo išnagrinėta septyniolika Imuniteto valdybos padalinių bylų 29 asmenų atžvilgiu, iš jų 26-i – policijos pareigūnai. Iš jų kaltais pripažinti 24 pareigūnai.
Pastaruosius keletą metų kovai su korupcija policijoje iš tiesų pradėta skirti kur kas daugiau dėmesio. Skiriamąja riba galima laikyti 2011 metus, kai buvo įsteigta Imuniteto tarnyba, o 2012 m. dešimtyje apskrities vyriausiųjų policijos komisariatų atsirado Imuniteto padalinių, skyrių ar poskyrių. Prieš tai korupcija policijoje šiek tiek domėjosi Specialiųjų tyrimų tarnyba, kol jai nebuvo sukonkretinti uždaviniai ir ji nesusitelkė į aukštesnio lygio korupciją, vėliau Kriminalinės policijos biure buvo įsteigta Korupcijos kontrolės valdyba, tačiau iš jos vargiai buvo galima tikėtis rezultatų, nes tuo metu kova su korupcija nebuvo prioritetas ir tam buvo skiriama mažai resursų.
Pokyčiai prasidėjo policijos generaliniu komisaru paskyrus S.Skvernelį. Iniciatyvos padaryti tvarką imtasi nepaisant to, kad policija išgyveno ypač sunkius laikus – kaip niekad trūko finansavimo ir žmonių, vėlavo atlyginimai. Taigi S.Skvernelio sprendimas vis dėlto kurti policijai apsivalyti skirtą struktūrą – Imuniteto tarnybą – buvo drąsus.
D.Malaškevičius primena, jog tuo metu susidurta su dideliu pasipriešinimu: buvo kalbama, kad pareigūnai ir taip nespėja dirbti savo tiesioginio darbo, o čia kuriama juos kontroliuosianti institucija, kuri nė nepadės policijai atlikti jai priskirtų funkcijų. Kita vertus, kaip pabrėžia Imuniteto valdybos viršininkas, tokios tarnybos poreikis jau buvo pribrendęs, nes tuo metu korupcija policijoje esą jau visiems badė akis.
Šiuo metu policija yra nusistačiusi keletą sričių, kuriose stengiamasi aktyviai mažinti korupcijos mastą. Tai kelių policija, kriminalinės policijos ir migracijos padalinių veikla, taip pat policijos viešieji pirkimai, su licencijavimu ir akcizinių prekių prekyba susijusi veikla. Pastaroji dažniausiai susijusi su išplitusiu cigarečių platinimu šalies viduje. „Deja, labai dažnai matome, jog pareigūnai tuos cigarečių platinimo taškus dengia, gauna iš jų užmokestį, kad jų neliestų, nevykdytų savo pareigų, todėl tai taip pat viena aktualiausių temų“, – atskleidžia D.Malaškevičius.
Beje, Imuniteto valdybai pradėjus analizuoti korupcijos apraiškas policijoje pamatyta, kad ta korupcija gana stipriai paplitusi visose srityse. Tačiau visų skaudulių vienu ypu neišgydysi, todėl pradėti nuspręsta nuo pačių jautriausių sričių. Gyventojų apklausos rodo, kad korumpuočiausiais laikomi kelių policijos pareigūnai, tad nenuostabu, jog pradėti nutarta nuo jų.
Ir atrodo, kad griežtesnė priežiūra jau ima duoti vaisių. Tai iliustruoja kad ir toks paradoksalus pavyzdys: anksčiau įsidarbinti šilta vietele laikomoje kelių policijoje dažnai buvo galima tik pasitelkus ryšius ar davus kyšį, o šiuo metu laisvų darbo vietų čia apstu, o norinčiųjų dirbti – ne tiek ir daug. Dar prieš dešimtmetį tokia situacija buvo sunkiai įsivaizduojama, bet viską paaiškinti galima labai paprastai: pareigūnai dabar stebimi pro didinamąjį stiklą, rizika būti sučiuptiems korumpuotiesiems gerokai padidėjo, tad ir darbas kelių policijoje nebeatrodo toks patrauklus.
Kaip pasakoja D.Malaškevičius, kelių policijai yra sudaryti specialūs korupcijos prevencijos planai. „Pavyzdžiui, įdėmiai stebime greičio matuoklių, alkotesterių panaudojimą ir kitus dalykus, sureguliuojame tai su esamais teisės aktais, kad būtų kuo mažiau galimybių piktnaudžiauti. Tai pasireiškia ir per tai, kokią informaciją renkame, kokius tyrimus atliekame. Galų gale skiriame tam dėmesio ir vykdydami šviečiamąją veiklą, o per atrankas į darbą kelių policijoje pasitelkiame psichologus“, – taikomas prevencijos priemones vardija pareigūnas.

Pranešti apie prarastą asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantį dokumentą, pateikti kvietimą atvykti užsieniečiui jau galima internetu. Galimybė naudotis tokia elektronine paslauga sudaryta prieš mėnesį ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – Migracijos valdyba) duomenimis, sparčiai populiarėja.

Elektroninė migracijos paslauga teikiama prisijungus prie informacinės sistemos adresu https://epis.vrm.lt. Be jau minėtų paslaugų ten pat galima sužinoti informaciją apie gaminamus ar turimus asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančius dokumentus, jų galiojimo trukmę, sumokėti valstybės rinkliavą už teikiamas paslaugas. Tarp naujesnių paslaugų – galimybė teikti elektroninį pranešimą apie prarastą asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantį dokumentą. Anksčiau pranešti apie minėtą prarastą dokumentą galima buvo tik asmeniškai atvykus į teritorinę policijos įstaigą ar migracijos padalinį, dabar tai galima padaryti dar vienu – elektroniniu būdu. Naujiena yra ir elektroninio prašymo pakviesti užsienietį į Lietuvos Respubliką teikimas. Iki šios paslaugos pateikti tokį prašymą galima buvo tik asmeniškai atvykus į teritorinės policijos įstaigos migracijos padalinį, dabar tai padaryti galima ir internetu: užpildytas elektroninis prašymas su būtinomis dokumentų kopijomis pasieks specialistus, o prašymą išnagrinėjus, kvietimas bus patvirtintas. „Elektroniniu būdu kvietimą teikęs asmuo turi galimybę stebėti prašymo nagrinėjimo eigą. Tam jis, teikdamas prašymą internetu, turi užsisakyti informavimo paslaugą ir laukiamą žinią gauti elektroniniu paštu arba nemokama trumpąja SMS žinute, – sako Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis. – Itin svarbi elektroninio pranešimo apie prarastą asmens dokumentą paslauga – sumažėja galimybė asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančiu dokumentu pasinaudoti neteisėtai. Minėtos elektroninės paslaugos yra labai naudingos piliečiams, todėl skatiname jomis naudotis. Nors nuo elektroninių paslaugų atsiradimo praėjo vos mėnuo, pastebime jas populiarėjant.“
Minėtos elektroninės paslaugos pasiekiamos patogiausiu piliečiui prisijungimo būdu (banko kortele ar elektroniniu parašu) naudojantis Elektroninių valdžios vartų portalu.

Nesulaukus kviestos policijos Klaipėdos rajone nužudyta keturių vaikų motina, Kudirkos Naumiestyje – dvi moterys.

Teisme – policijos pareigūnų, ir dėl kurių darbo broko įsisiūbavo vadinamasis pedofilijos skandalas, privedęs prie kelių mirčių ir net politinių padarinių. Nors už kiekvieno posūkio kelyje gali sutikti kelių policijos “pasalą”, pagal mirtis keliuose vėl pirmaujame Europoje.
Policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis interviu “Veidui” įspėja: policininkų ir finansavimo stygius tikrai ima grėsti žmonių gyvybei ir saugumui. Kokios galimos išeitys ir ar tikrai papildomi milijonai išspręstų visas bėdas?

VEIDAS: Ar tai, kad kviečiama policija laiku neatvyko ir neužkirto kelio tragedijoms Klaipėdos rajone ir Kudirkos Naumiestyje, tikrai kaltas tik menkas policijos finansavimas?
S.S.: Tai dvi skirtingos istorijos. Neneigiame, kad atvejis Klaipėdos rajone – mūsų pareigūno tam tikras darbo brokas. Tačiau per metus gauname per 700 tūkst. iškvietimų, ir vienas atvejis negali nubraukti viso policijos darbo. Bet Kudirkos Naumiestyje į gautą pranešimą sureaguota taip, kaip buvo įmanoma – pranešimas buvo apie triukšmą, tad policija atitinkamai ir reagavo, nes turėjo svarbesnių iškvietimų. O dėl pasekmių, tai trys ketvirtadaliai žmogžudysčių šalyje – buitinės, kai girtaujant kažkam “užplaukia” ir griebiamasi peilio ar kirvio. Pernai gruodį, kai buvo priimtas valstybės biudžetas, įspėjome, kad į C tipo įvykius bus reaguojama taip, kaip galėsime – gal nuvažiuosime po valandos ar dviejų, o gal ir visai neatvyksime, nes reaguoti operatyviai reiktų didesnių pajėgų. Beje, taip policijos iškvietimai skirstomi ir kitose valstybėse.
VEIDAS: Taip, policininkų nuo 11,1 tūkst. 2008 m. sumažėjo iki 9,5 tūkst. Tačiau Europos valstybių saugos tarnybų konfederacijos (CoESS) 2011 m. duomenimis, vienam Lietuvos policininkui tenka 290 gyventojų, o, pavyzdžiui, Estijos – 412, Danijos – net 503.
S.S.: Pagal policijos pareigūnų skaičių ES dabar esame septinti aštunti skaičiuojant nuo mažiausių skaičių. 100 tūkst. Lietuvos gyventojų tenka 320 policijos pareigūnų. Estijoje – 253, bet ten atlikta kardinali reforma, sujungiant policijos, sienos apsaugos, migracijos departamentus ir taip sumažinant administravimo išlaidas. Mūsų valstybė didesnė, bet galimos ir tokios reformos.
Dabar policijoje dirba 11 760 darbuotojų, skaičiuojant ne tik policijos pareigūnus, bet ir samdomus pagal darbo sutartį. Beje, vadinamieji “kabinetiniai” darbuotojai tesudaro 2 proc. ir nė viena institucija darbuotojų nesusimažino kaip mes, stambindami teritorinius padalinius.
Policijos pareigūnų skaičius priklauso ir nuo policijai priskirtų funkcijų. Pavyzdžiui, Latvijoje, Lenkijoje dalį funkcijų atlieka savivaldybių policija. Dalyje valstybių mažareikšmiai įvykiai tik registruojami, o pas mus privalome tirti viską. Švaistome lėšas ir žmogiškuosius resursus, užuot koncentravęsi į rimtus nusikaltimus. Stažavausi Belgijoje, ten policija, atvykusi į apvogtą butą, jei šis nėra apdraustas, net gali skirti baudą. Arba štai vasarą Neringoje pavogus dviratį iš Lietuvos ar Rusijos piliečio, šiems tai didelė tragedija, nes dviračiai brangūs, o koks vokietis kreipiasi tik dėl pažymos, nes jam žalą atlygins draudimas. Neapdrausto turto vagystės dalyje šalių net netiriamos. Be to, jei policija vykdytų tik policijos funkcijas, tada gal užtektų pareigūnų tiek, kiek dabar turime.
VEIDAS: Žadėjote siekti apvalyti policiją nuo tų nebūtinų funkcijų, bet ar tendencijos ne priešingos?
S.S.: To sunku greitai pasiekti, nes reikia keisti įstatymus. Kur galima tą padaryti savo galiomis, keičiame – štai nuo šio sausio nebesaugome teismų, dėl ko jau susilaukėme skundų.
Bet, pavyzdžiui, Administracinių teisės pažeidimų kodekse (beje, vis dar sovietiniame) ties daugeliu punktų gali dėti minusus. X mieste kokia inspekcija negali surašyti protokolo, nes neatvyksta pažeidėjas, ir gauname įpareigojimą jį atvesdinti. Leidžiama nupjauti penkiolika medžių, bet netrukus jau šaukiamasi policijos, kad ši važiuotų skaičiuoti, ar nenupjauta šešiolikos. Štai ūkininkai parašė laišką, reikalauja susitikti, nes iš jų vagia. Tačiau pirmiausia turtą reikia saugoti, o gauname skundų, kad ūkininkas pavasarį savo traktoriaus, žiemą prastovėjusio už tvarto, bake pasigedo dyzelino. Arba tik atšils, ir pasipils pranešimai apie apvogtus sodų namelius. Šiandien girdime apie įstatymo pataisas dėl nepilnamečių komendanto valandos. Ar kas galvoja, kur tuos vaikus policijai reikėtų dėti – vežti į komisariatus, kur ir “žuliką” kartais gėda atvežti?
Policija nėra šiukšlių dėžė: jei žmonės nori veiksmingo ir greito reagavimo į sunkius ir labai sunkius nusikaltimus ir jų ištyrimo, tam ir turime skirti pajėgas, o kitkam – tik tiek, kiek galime. Nemažoje dalyje situacijų gal ir galėtume padėti, bet kai nuo 2008 m. asignavimai policijai sumažėjo 25 proc., o apie 87 proc. jų sumokame algoms, “Sodrai”, Privalomo sveikatos draudimo fondui, galimybių tam neturime.
VEIDAS: Tačiau 2008 m. vieninteliai buvo tokie dosnūs: lyginant su 2007 m., šiemet asignavimai (626,2 mln. Lt) mažesni vos porą proc. Be to, mažėjant gyventojų valstybėje juk sumažėjo ir policijos aptarnaujamų piliečių skaičius. Dramatizuojate, kad dabar trūksta 1560 policininkų, tačiau net nedarbo 2009-aisiais neužimtų etatų buvo 1486. Jei toks stygius praktiškai nuolatinis, gal tiek ir užtenka, tik gal netinkamas jų paskirstymas?
S.S.: Pagal pareigūnų skaičių ir turime tik vieną ekipažą rajone.
VEIDAS: Neturite ką pasiųsti, kai šaukiamasi pagalbos, bet kelių policija tebetūno krūmuose, nors yra gana nemažai eismo pažeidėjų fiksavimo kamerų. Vienas veidietis, kasdien vykdamas namo Trakų link, ironizuoja esąs nuolat „saugomas“ net kelių policininkų ekipažų. O, pavyzdžiui, pravažiuoji visą Norvegiją ir nesutinki nė vieno kelių policininko.
S.S.: Kas svarbiau – kad bus nužudyta tūkstantis niekuo dėtų žmonių keliuose, ar kad kažkas nesprendžia socialinių klausimų savivaldybėse ir žmonės vienas kitą žudo? Reikia pasverti tuos dalykus. Visur turi būti tiek policijos, kiek turi būti. Lyginate su Norvegija, bet ten žmonės laikosi taisyklių ne todėl, kad stovi stebėjimo įranga. O pastebėkite, kokiu greičiu pas mus važiuoja vairuotojai prieš “inkilėlį” ir kokiu už jo. Kelių policija keliuose trukdo tik tiems, kurie nori laužyti įstatymą. Mitas, kad kelių policininkai renkasi, kur jiems stovėti – kiekvieną dieną iš budėtojų dalies jie gauna nurodymą kuriomis valandomis kuriame kilometre būti. O Trakų kelyje daugiau ekipažų, nes ten kelių eismo taisyklės negalioja, mat viena juosta – viena kryptimi, kita – priešinga, o per vidurį – kas mandresnis. O lavonus tik rink nuo kelio.
VEIDAS: Kodėl vėl blogėja mirčių keliuose rodikliai?
S.S.: Žuvusiųjų skaičiai keleri metai stabilūs – svyruoja tarp 278 ir 301, tačiau dėl gyventojų mažėjimo pakito rodiklis skaičiuojant procentais nuo visų gyventojų. Pagal šį rodiklį 2012 m. kartu su Rumunija ES likome paskutiniai.
Tačiau visi jau primiršo, kad iki 2008 m. kasmet žūdavo po tūkstantį žmonių. Sugriežtinus bausmes už pažeidimus situacija ėmė keistis. Daug lėmė ir  visuomenės nuomonės pasikeitimas kelių erelių ar gaidelių atžvilgiu, nes iki tol dažnas girdavosi, per kiek nuvažiavo nuo Vilniaus iki Klaipėdos. Teigiamą įtaką padarė ir kelių rekonstrukcijos, kitos kompleksinės priemonės.
Dabar vėl pradėta girtis, kaip važiavo tuneliu 200 km per valandą greičiu, tokius žygius filmuoja, deda į internetą.
VEIDAS: Vadinamasis pedofilijos skandalas – ir policijos darbo brokas. Kas trukdo tyrėjams gerai atlikti savo pareigas?
S.S.: Nesakyčiau, kad tai visos policijos darbo brokas. Dėl atskirų pareigūnų ne ši viena – kelios bylos pasiekė teismą, vadinasi, galima teigti, kad pareigos buvo atliktos ne taip, kaip derėjo. Jei visi būtų dirbę savo darbą ir nebūtų buvę anksčiau aukštas pareigas policijoje užėmusių veikėjų kišimosi, gal nebūtų ir šių problemų.
O kalbant iš esmės, keliolika metų nebuvo aiškios kriminalinės policijos plėtojimo. Dabar padėtis keičiasi: nuo liepos 1-osios pradės funkcionuoti nauja kriminalinės policijos biuro struktūra, jis vykdys ir kriminalinės policijos veiklą, ir rezonansinius tarpvalstybinius tyrimus, koordinuos kriminalinę žvalgybą. Keisis ir kriminalinės žvalgybos metodai – atsisakome lig šiol egzistavusio darbo su slaptaisiais bendradarbiais sovietinio modelio ir pereiname dirbti, kaip dirba visa civilizuota Europa. Kartu su D.Britanija įgyvendintas projektas suefektyvins kriminalinę žvalgybą. Numatytas ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimas. Didelis postūmis, kad nuo rugsėjo Mykolo Romerio universitete bus šimtas valstybės finansuojamų vietų rengti viduriniosios grandies, visų pirma kriminalinės policijos, taip pat viešosios policijos tyrėjus. Vyksta tam tikros pertvarkos ir teritorinėse policijos įstaigose.
VEIDAS: Ar policijos srities išsilavinimas domina tik prastai besimokančiuosius, jei lig šiol jie beveik negaudavo krepšelių?
S.S.: Skirtingai nei visų kitų aukštųjų mokyklų studentams, pasirinkusiems policijos veiklos programą yra dar keli barjerai. Jiems keliamas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas: jei kuris būdamas septyniolikos iš jaunystės padarė kokį nusižengimą, gali studijuoti teisę, bet su tokia biografija į policijos programą nepatenka. Nepriimami ir turintieji teistų už sunkius nusikaltimus artimų giminaičių. Dar vienas barjeras – labai griežta sveikatos medicininė kontrolė, po kurios šeši ar septyni iš dešimties atkrenta. Keliame klausimą, kad ji gal net per griežta. Tad konkuruodami su kitais, kur tokių barjerų nėra, ir gaudavo du tris krepšelius.
VEIDAS: Labiau pasitikite policijos užsakytomis apklausomis, bet, pavyzdžiui, “Vilmorus” atliktosios rodo, kad policija pasitiki 42 proc. Jus tenkina tokie rezultatai?
S.S.: Policijos departamento ir Vidaus reikalų ministerijos apklausas perkamame viešo konkurso būdu, jas vykdo profesionalūs sociologai, šiuokart “Baltijos tyrimai”, anketavimo būdu, o ne telefonu apklausiami 3 tūkst. respondentų, tad šios apklausos patikimos. Jų duomenimis, policija pasitiki 62 proc. Bet manęs netenkina ir šis skaičius, norėčiau, kad pasitikėtų visas 100 proc. Taip, gaisrininkais pasitiki net 90 proc., bet jie žmonių nebaudžia, o mes kasmet užregistruojame 70 tūkst. nusikaltimų, iš kurių 55 proc. ištiriame, vadinasi, žmonės nuėjo į teismus. Be to, administracine tvarka kasmet nubaudžiame apie 500 tūkst.
VEIDAS: Policijos vadovo poste prasidėjo jau treti jūsų metai. Ką pasiekęs pasakysite, kad padarėte tai, dėl ko ėjote dirbti į policiją, o po to ir jai vadovauti?
S.S.: Kai policininko profesija bus prestižinė, į ją veršis ir ja didžiuosis, kai visi policininkai tikrai dirbs šį darbą, o ne vegetuos, kai neliks kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo. Noriu, kad žmonės gyventų saugiai, kad pasitikėtų policija – gal pirmoje vietoje pagal pasitikėjimą nebūsime, bet į trejetuką patekti privalome. Turime teikti žmonėms tokią paslaugą, kokią jie turi gauti iš policijos. Bet mūsų klientas – įstatymui paklusnus žmogus ir tokiam tarnaujame, o žulikams ir pažeidėjams tos tarnystės būti negali.
VEIDAS: Kada to pasieksite?
S.S.: Turime viziją, ją pateikėme Policijos veiklos įstatymo projekte. Jei jam bus pritarta ir į policiją bus investuota – ne kad policijai būtų daugiau pinigų, bet teisingai investuota – per artimiausius metus galima to pasiekti. Tai priklauso nuo politikų ir visuomenės apsisprendimo, ko jie nori iš policijos, nes visų skylių ja neužkamšysi.

“Belgijoje policija, atvykusi į apvogtą butą, jei šis nėra apdraustas, net gali skirti baudą, o mes, užuot koncentravęsi į rimtus nusikaltimus, turime tirti visus.”

Policijos diena – visų policijos organizacijos darbuotojų šventė

– Ačiū, malonu girdėti. Geros Jums dienos! – Šypsena Migracijos valdybos darbuotojos veide rodo pasitenkinimą – pokalbis su interesantu buvo vykęs. Į dienos pabaigą tų šypsnių mažėja, balsas prikimsta, tačiau kalbėjimo maniera nesikeičia – interesantas turi jaustis maloniai.
Dažniausiai informaciją telefonu teikiantys darbuotojai interesantams nėra matomi, nors ne vienas skambinantysis teiraujasi, ar tas žmogus, su kuriuo jis kalbėjo telefonu, jį pasitiks, bus priėmimo salėje, prireikus – pagelbės. Vardan teisybės reikėtų pasakyti, kad iš tikrųjų darbuotojai kartais pažada interesantams juos pasitikti ir palydėti pas specialistą, dirbantį su biometrine asmens duomenų nuskaitymo įranga. Paprastai to prašo ne itin drąsūs vyresnio amžiaus žmonės. Tad kaip atsakyti, žinant tikslų savimi abejojančio žmogaus apsilankymo Migracijos valdyboje laiką? Jausmų į jokias instrukcijas nesurašysi – gera, jei tavo malonus bendravimas ar kukli paslauga nors trumpam kažką padarė laimingą.
– Man pasitaiko labai geri žmonės, – sako priėmimo salės darbuotoja Halina Kašlėjuvienė. Ji galvoja ne tik apie interesantus, apsilankančius Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyboje. Tardama minėtus žodžius, ji mintimis užčiuopia ir savo privatų gyvenimą – meilės ir pagarbos žmogui mokytasi tėvų namuose.
Halinos darbo telefonas skamba ne taip dažnai kaip informacinis, paprastai jai tenka aptarnauti Migracijos valdyboje apsilankančius piliečius. Įdomu, kad dažnas jų Haliną, pasų skyriaus vyresniąją specialistę, charakterizuoja lygiai taip, kaip ši juos, lankytojus. Padėkose jie rašo – profesionali, paslaugi, maloni, skambindami Migracijos valdybos viršininkui Gintarui Bagužiui, malonybinių ir pagyrų žodžių Halinai randa daugiau.
– Manęs nestebina dėkingų piliečių skambučiai – žmonės, įstaigose patyrę kitokį bendravimą, dažnai skambina ir giria mūsų darbuotojus. Kiti siunčia padėkas elektroniniais adresais, rašo į skundų ir pageidavimų knygą. Įdomu tai, kad daug padėkų skirta Halinai Kašlėjuvienei. Vadinasi, jos bendravimo su interesantais, o tuo pačiu – ir darbo etika yra išskirtinė. Tai rodo ne tik siekį gerai atlikti savo pareigas, bet ir vidinę žmogaus kultūrą.
Halina nesijaučia dirbanti geriau už kitus, bet, matyt, jos pareigos supratimas yra kitoks:
– Aš –  ne kitokia, aš – kaip visi. Nevertinu žmonių, elgiuosi su visais pagarbiai, noriu, kad gautų reikalingą informaciją ir iš mūsų išeitų patenkinti. Tokį matau savo darbo tikslą. Jei galiu, patariu, jei kažko nežinau, pasikonsultuoju su kolegėmis, tačiau nepalieku žmogaus nežinioje. Net jei pagal pareigas neprivalau kažko daryti, bet galiu padėti, būtinai tai padarysiu. Domėdamasi kiekvienu sudėtingesniu atveju pati sužinau daugiau, įgaunu daugiau pasitikėjimo savimi, patiriu didesnį profesinį malonumą.
Policijos sistemai priklausančioje migracijos tarnyboje Halina jau dvidešimt  metų. Atėjo, galima sakyti, drauge su pirmaisiais lietuviškais pasais, tuomet, kai migracijos tarnyboje labai trūko darbuotojų. Ir šiandien prisimena pirmąją savo darbo dieną nepažįstamoje aplinkoje. Tikėtina, dėl to, kad mokėsi ir dirbo visai kitokį darbą – įgijusi inžinieriaus konstruktoriaus specialybę, dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos administracijoje:
– Įžengiau į migracijos poskyrio patalpas – o priėmimo salėje žmonių tiek, kad iki viršininkės kabineto prasibrauti buvo sunku. Pamenu, dar spėjau nusistebėti žmonių nemandagumu, triukšminga aplinka. Nieko, galvoju, gal priprasiu.
Priprato ir žmonių neteisia. Taip tėvai mokė. Daugiau iš savęs reikalavo – aiškinosi naujo darbo smulkmenas, gilinosi į įstatymus, tobulino interesantų aptarnavimo tvarką. Ir, kadais nusigandusi interesantų, šiandien juos aptarnauja su didžiausiu malonumu.

Lietuvos keliais važinėjantys policijos automobiliai su juose įdiegtomis technologijomis jau nė kiek nebeatsilieka nuo kitose ES šalyse turimos įrangos, o kai kuriais atvejais ją net ir lenkia.
Pavyzdžiui, nuo šio balandžio ne tik didžiuosiuose  miestuose, bet jau ir visoje šalyje patruliuoja 116 specialiais lipdukais pažymėtų policijos automobilių, kuriuose baudą už kelių eismo taisyklių ar kitą pažeidimą galima sumokėti mokėjimo kortele.
Be to, nuo 2010 m. 700 policijos patrulių ekipažų yra valdomi pažangiomis mobilaus stebėjimo ir komunikacijos technologijomis ir planuojama, kad tokių automobilių iki metų pabaigos atsiras dar 200. Juose įdiegtos technologijos pareigūnams sukuria mobilią darbo vietą, todėl pareigūnai bet kada gali prisijungti prie reikiamų duomenų bazių ir nustatyti, pavyzdžiui, informaciją apie vairuotojo asmenybę, sužinoti, ar jis nėra ieškomas. Be to, automobiliuose yra ir valstybinių numerių skenavimo įranga, leidžianti per kelias akimirkas gauti informaciją apie tai, ar automobilis nėra vogtas, ar jis apdraustas, ar praėjęs techninę apžiūrą.
Dar viena naujovė – galimybė policijos automobiliuose parengti administracinio teisės pažeidimo protokolą ir čia pat jį atspausdinti.
Negalima nepaminėti ir to, kad šiuo metu Lietuvos keliuose važinėja 12 policijos automobilių be skiriamųjų ženklų, kuriuose įdiegtos mobiliosios greičio matavimo sistemos. Jos ne tik užfiksuoja greičio viršijimą, bet ir automatiškai informaciją apie pažeidimą nusiunčia į valstybinę kelių policijos tarnybą.
Policijos informacijos valdybos viršininkas Artūras Kavolis priduria, kad šiuose automobiliuose yra įdiegta telemetrinė įranga, kuri budėtojams leidžia žemėlapyje stebėti visus automobilius ir atsižvelgiant į jų buvimo vietą operatyviai nuspręsti, kurį arčiausiai esantį ekipažą pasiųsti į įvykio vietą. Beje, prie modernizuojamos policijos pajėgų valdymo sistemos prisijungus Valstybės sienos apsaugos tarnybai, sukurta vieninga pajėgų valdymo sistema, kuri užtikrina galimybę valdyti ir 100 Valstybės sienos apsaugos tarnybos automobilių.

Iš žlugusio bandymo perduoti Drąsiaus Kedžio dukterį motinai Laimutei Stankūnaitei policija pasimokė: policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis mano, kad tokia dramatiška situacija Garliavoje daugiau nepasikartos.
S.Skvernelis pripažįsta, kad policija per šią operaciją padarė klaidų, bet jų esą neišvengė visos atsakingos institucijos: generalinio komisaro nuomone, D.Kedžio dukters perdavimas buvo organizuotas prastai ir pernelyg skubotai. Šiandien policijos vadui taip pat akivaizdu, kad tokį įvykių Garliavoje posūkį daugiausia lėmė nestandartinė situacija (tokios operacijos Lietuvoje lig šiol nėra buvę) bei nesiliaujantis politikų kišimasis.
Apie pedofilijos bylą, teisėsaugą pastaraisiais metais krečiančius skandalus bei policijos pastangas keistis ir kalbamės su generaliniu komisaru S.Skverneliu.
Bet pirmiausia – kokią jis mato galimą Garliavos dramos atomazgą ir ar teismo sprendimas grąžinti D.Kedžio dukterį motinai apskritai įvykdomas?

S.S.: Man širdis krauju srūva žiūrint į šį vaiką, kokia trauma jau padaryta mergaitei. Tačiau šios istorijos atomazga įmanoma tik tuo atveju, jei galų gale pavyks atsakyti į esminius klausimus, iškeltus kituose ikiteisminiuose tyrimuose. Nes iki šiol niekam nėra aišku, kas iš tikrųjų čia įvyko, buvo ar nebuvo daroma kas nors mergaitės atžvilgiu. Jei būtų sudėlioti taškai, šiandien turėtume visai kitokią situaciją.
Kaip generalinis komisaras, galiu pasakyti viena: policija visada veiks tik pagal įstatymus, patinka tai kam nors ar nepatinka. Man taip pat krūva teismų sprendimų nepatinka, bet teisinėje valstybėje kito kelio mes neturime. Pavyzdžiui, sulaukėme daug priekaištų, kad vaiko perdavimas motinai žlugo, nes neva policija nepadarė to ar ano, bet turime suprasti, jog fiziškai paimti vaiko mums taip pat neleidžia įstatymas. Be to, čia ne policijos karas. Mes tik įrankis galimoms kliūtims pašalinti.
VEIDAS: Ar yra pagrindo manyti, kad Lietuvoje iš tiesų veikia gerai organizuotas pedofilijos tinklas, kaip teigia D.Kedžio šalininkai? Ką rodo policijos duomenys?
S.S.: Tai tik sąmokslo teorija. Pedofilija Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, žinoma, egzistuoja, bet kalbėti apie tai kaip apie didelio masto reiškinį neturime pagrindo.
VEIDAS: Garliavos įvykiai, prieš kelis mėnesius praūžęs skandalas dėl galimo pareigūnų piktnaudžiavimo tarnyba, per kurį krito jūsų pavaduotojo Visvaldo Račkausko ir Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojo Tomo Ulpio galvos, vis dažniau į viešumą iškylančios susikompromitavusių teisėjų istorijos… Kokios priežastys lemia visą šalies teisėsaugą krečiančią krizę?
S.S.: Patikslinsiu, kad pas mus galvos nelėkė, – pareigūnai patys pasiprašė į pensiją. Minėtas ikiteisminis tyrimas dėl pareigūnų piktnaudžiavimo tarnyba, kuriame įtarimai pareikšti penkiems pareigūnams, o vienam suteiktas specialaus liudytojo statusas, deja, vis dar nėra baigtas, nors tai turėjo būti padaryta dar vasarį. Tačiau iki balandžio pabaigos jis lyg ir turėtų būti baigtas. Ko gero, įtarimai bus tikslinami ir byla keliaus į teismą.
Kalbėdamas apie priežastis, galiu pasakyti savo subjektyvią nuomonę: daug dabartinių teisėsaugos problemų paveldėtos iš praeities. Nors po 1990 m. kovo 11-osios ir buvo užbrauktas brūkšnys nuo sovietinės Lietuvos ir jau praėjo 22 metai, kai gyvename nepriklausomoje valstybėje, daug senųjų teisėsaugos problemų išliko. Nebuvo žengta teisingų žingsnių, kad turėtume tikrai nepriklausomą Lietuvos teisėsaugą.
VEIDAS: Pastarosiomis savaitėmis paaiškėjo, kad advokatai moka teisėjams kyšius už palankias nutartis bylose. Jūsų manymu, kiek išplitusi korupcija tarp teisėsaugos pareigūnų?
S.S.: Kiekvieną ketvirtadienį susitinku su Imuniteto valdybos, kuri pernai ir buvo įkurta siekiant kovoti su pareigūnų korupcija, vadovu ir galiu pasakyti, kad kas kartą išgirstu labai nemalonių dalykų. Mes policijoje tikrai turime tokių problemų.
Korupcija – tai ne vien kyšininkavimas. Mums ypač nerimą kelia pareigūnų bendradarbiavimas su nusikalstamomis grupuotėmis, darbas jų naudai, neteisėtas informacijos teikimas, operatyvinės veiklos naudojimas kitų asmenų atžvilgiu, bandymai pasinaudojant policijos resursais susidoroti su verslo konkurentais. Ir sumos čia kur kas didesnės nei keli šimtai litų.
VEIDAS: Vis dėlto ką darote, kad kyšių nebeimtų kelių policijos pareigūnai? Jūs pats karjerą policijoje pradėjote kaip kelių policijos komisaras inspektorius, tad padėtį gerai žinote.
S.S.: Ši problema egzistuoja dešimtmečius ir dar kurį laiką egzistuos, jei nebus priimami kardinalūs sprendimai. O tarp pareigūnų yra visokių žmonių. Daug lemia vidinis pareigūno nusistatymas. Aš džiaugiuosi, kad galiu drąsiai pažiūrėti į akis kiekvienam žmogui, nes nesu nė vieno lito iš nieko paėmęs, nors laikai irgi buvo sunkūs, pinigų trūko.
Kita vertus, ir visuomenė tebetoleruoja šį reiškinį. Pernai turėjome apie 400 ikiteisminių tyrimų dėl bandymo papirkti pareigūnus. Manau, problema būtų išspręsta, jei policijos darbuotojai pradėtų branginti savo darbą, jei oriai gyventų iš atlyginimo ir turėtų normalias socialines garantijas.
Mes jau anksčiau siūlėme, tik pritarimo nesulaukėme, o dabar ir vėl grįžtame prie idėjos dalį lėšų nuo už penkis pagrindinius kelių eismo taisyklių pažeidimus paskirtų ir į valstybės biudžetą išieškotų baudų nukreipti į pareigūnų skatinimo fondą. Dalis lėšų, kurios į valstybės biudžetą pateko vairuotojui mėginant papirkti pareigūną, taip pat galėtų būti nukreipta sąžiningiems pareigūnams premijuoti. Tereikia atitinkamų institucijų noro, nes Policijos departamentas įstatymų leidybos iniciatyvos teisės neturi.
Kai anksčiau pristatinėjome šiuos pasiūlymus, vienas valdininkas suskaičiavo, kad pareigūno atlyginimas tuomet gali būti didesnis negu ministro, o taip esą būti negali. Bet gal gerai, tegu tą vieną kitą mėnesį policininkas uždirba daugiau negu ministras, nes kuo toliau, tuo tokių pažeidimų mažės, tad mažės ir premijos. Jei požiūrio nekeisime, turbūt dar kokius dvidešimt metų kalbėsime, kad va mūsų keliuose kyšininkaujama.
VEIDAS: Ar tiesa, kad dirbti pradedantis policininkas dabar uždirba apie 1200 Lt į rankas – panašiai kaip parduotuvės kasininkas?
S.S.: Taip, ir aš sutinku, kad tai mažas atlyginimas. Man, beje, irgi gėda už valstybę, kad policijos vadovas uždirba apie 5300 Lt į rankas. Mano užsienio kolegos netiki, kad taip gali būti, o juk atsakomybės ribos plačios – nuo Garliavos iki viešojo saugumo. Tačiau turime vilties, kad pareigūnų algos didės. Seime prieš du mėnesius sudaryta darbo grupė, kuri įpareigota parengti naują Policijos įstatymą. Šis teisės aktas apims visą policijos veiklą, o pertvarkant vidinę struktūrą atsirastų galimybių didinti ir atlyginimus bei socialines garantijas. Šis įstatymas būtų didžiulė paspirtis policijai keistis.
VEIDAS: Pernai policiją paliko apie tūkstantį patyrusių pareigūnų – dvigubai daugiau negu 2010 m. Profsąjunga jau skambina pavojaus varpais, kad policija griūva.
S.S.: Dauguma pareigūnų išeina, nes jų sveikatos būklė nebeatitinka reikalavimų. Kiti nebemato policijoje perspektyvos. Mes, pareigūnai, atidirbę 20 metų turime galimybę išeiti į pensiją. Tik tos pensijos dabar labai mažos. Iš tiesų policiją paliko nemažai žmonių, ir kyla klausimas, kas ateis į jų vietą.
VEIDAS: Ar neatsitiks taip, kad nusikaltimus tirs pusantrų metų profesinėje mokykloje pasimokę pareigūnai?
S.S.: Taip tikrai nebus, tyrėjais dirba žmonės, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą. Bet čia yra kita problemna, kurią jau kelinti metai bandome pralaužti: nenormalu, kad praktiškai visi stojantieji į Mykolo Romerio universiteto policijos ir teisės programą privalo mokėti už mokslą – po 4600 Lt per metus. Jokioje ES valstybėje šitaip nėra, kad policininkai patys finansuotų savo išsilavinimą. Beje, šiandien tokių pareigūnų, kurie bet kada gali išeiti į pensiją, yra 20 proc., o po kelerių metų gali ateiti diena, kai jų bus jau per 60 proc. Jei būtų atkurtos pensijos, o darbo rinkoje vėl atsirastų didelis specialistų poreikis, kas tuomet liktų policijoje su šiandienine motyvacijos sistema?
VEIDAS: Na, o ar policininkų toliau mažės? Lietuvoje policininkų šiandien esama daugiau nei turtingesnėse Europos šalyse.
S.S.: Policijos struktūros įvairiose valstybėse skirtingos, tad sunku objektyviai palyginti. Vis dėlto pareigūnų kiekis priklauso nuo pačios valstybės apsisprendimo. Šiandien Lietuvoje norima, kad policija tirtų visas smulkmenas, atliktų net ir jai nebūdingas funkcijas, o tam reikia daug pareigūnų. Jei norime, kad kiekvienas nusikaltimas būtų tiriamas tokiomis apimtimis, kad ir toliau būtų neracionaliai naudojamos tiek mūsų, tiek kitų institucijų lėšos, vadinasi, tiek tų policininkų ir turės būti.
Pagal šiandienines funkcijas policijos sistema Lietuvoje yra brangi, gremėzdiška ir neefektyvi – tai galiu drąsiai tvirtinti. Įsivaizduokite situaciją: atvažiavo žmogus pavasarį į sodybą, kurioje dar rudenį kažkur lauke paliko traktorių, ir pamatė, kad degalai nupilti, dar pora detalių nuimta. Nėra nei liudininkų, nei nusikaltimo pėdsakų, visiškai “tamsus” nusikaltimas, bet mes vis tiek pradedame gremėzdišką ikiteisminį tyrimą, nes privalome tai daryti. O vieno ikiteisminio tyrimo kaina siekia 1600–1800 Lt. Nusikaltimo žala gali siekti 200 Lt, o policijos tyrimas atsieina kokius tris tūkstančius, nors puikiai suvokiame, kad yra tokių nusikaltimų, kuriuos ištirti nėra jokių galimybių. Galėtume dirbti kur kas efektyviau ir su mažiau pareigūnų, bet tam reikalingi atitinkami sprendimai. Gaila, bet mūsų siūlymai Vidaus reikalų ministerijos palaikymo dažnai nesulaukia.
VEIDAS: Užsienio žiniasklaida paskelbė Vilnių žmogžudžių sostine. Ar išties pas mus taip nesaugu?
S.S.: Tai vėlgi manipuliavimas skaičiais. Atrodo, kad Vilniuje kasdien po žmogų nužudoma, bet taip nėra. Du trečdaliai nužudymų yra buitiniai, be to, beveik visos žmogžudystės Lietuvoje ištiriamos. Tad Vilniaus gatvėse nešiotis ginklo tikrai nereikia.