Jau ir kai kurios didžiosios valdiškos poliklinikos darosi panašios į modernius privačius medicinos centrus. Nors ir toliau daugiausiai dėmesio sulauksite tik iš mažoje privačioje klinikoje dirbančio šeimos gydytojo, niekur nedingo ir gniuždančios poliklinikų eilės.

Šiuo metu privačiose Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose yra prisirašę apie 900 tūkst., valstybinėse – per 2 mln. gyventojų. Vien per pastaruosius šešerius metus pas privačiai dirbančius gydytojus „perbėgo“ apie 200 tūkst. lietuvių. Nedidelių privačių šeimos gydytojo kabinetų ir klinikų šalyje pamažu daugėja, bet išgyventi iš tų lėšų, kurias už kiekvieną pacientą tiek viešosioms, tiek privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms dabar perveda Valstybinė ligonių kasa (VLK), joms nėra lengva.
Lietuviai vis labiau linksta prie tokio modelio: šeimos gydytoją išsirenka dirbantį nedidelėje privačioje klinikoje, o jei prireikia tyrimų ar kitų specialistų konsultacijų, su siuntimu traukia į valstybinę polikliniką. Taip tiesiog pigiau, nes privačiame medicinos centre dažnai tenka primokėti net ir už tas antrinio lygio paslaugas, kurias finansuoja ligonių kasa, o taip yra iš esmės todėl, kad valstybinės ir privačios medicinos konkurencijos sąlygos tebėra labai nelygios. Kita vertus, daugelyje smulkių privačių kabinetų dirba tik keli šeimos gydytojai, ir daugiau jokių specialistų.
Vis dėlto lakstyti iš vienos įstaigos į kitą nėra patogu, nes negali visų reikiamų tyrimų atlikti iškart vienoje vietoje. Todėl apie 70 proc. gyventojų ir toliau yra prisirašę nuolat kritikuojamose valstybinėse poliklinikose.
Poliklinikos konkurenciją su privačiais centrais jaučia, ypač jei verstis praktika vien privačiai išeina koks nors populiarus gydytojas, išsivesdamas ir didžiumą savo pacientų (o sykiu – ir už juos skiriamus pinigus). Bet jausdami valstybės užnugarį ir suprasdami, kad gyventojai, visų pirma pagrindinį pacientų kontingentą sudarantys pensininkai, nėra pajėgūs už paslaugas primokėti, valstybinių poliklinikų vadovai šiandien dar gali gyventi gana ramiai. Todėl daugelyje šalies poliklinikų, ypač mažesniuose miestuose, vaizdas išlieka gana niūrus – pokyčiai ir pažangios naujovės į jas ateina daug lėčiau nei į privačius medicinos centrus.

Gydytojai: poliklinikas žlugdo sveikatos sistemos ydos

„Valdiškas poliklinikas vertinčiau visų pirma kaip sovietinio laikotarpio atgyveną. Tai yra monstrai, kuriuose gydymas labiau imituojamas, negu vyksta iš tikrųjų“, – „Veidui“ sakė vienoje didžiausių sostinės poliklinikų dirbantis šeimos gydytojas. Jis sutiko atvirai pasikalbėti apie sistemos piktžaizdes su sąlyga, kad neskelbsime jo pavardės.
„Aišku, poliklinikose yra daug gerų gydytojų – tiek antrojo lygio specialistų, tiek bendrosios praktikos. Yra ir atnaujintos įrangos. Tačiau pacientų kiekis – milžiniškas. Daug planinių – iš anksto užsirašiusių, ir dar ateina papildomų, ūmai susirgusių. Spręskite patys: pacientai iš anksto registruojami į priėmimą 15 minučių intervalu, tai yra formaliai vienam pacientui turėtų būti skiriama tiek laiko. Tačiau į tą laiką dar ateina ir vienas du papildomi pacientai – karščiuojantys, patyrę traumą ir pan. Ir jeigu tie pacientai priklauso mano, kaip šeimos gydytojo, apylinkei, aš juos savo darbo laiku privalau priimti, nors man pačiam į darbo pabaigą kartais ima stogas važiuoti. Buvo atvejų, kai per skubėjimą ne tam pacientui buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Laimė, laiku pastebėjau klaidą, – apie nefasadinę sveikatos apsaugos sistemos pusę „Veidui“ pasakojo šeimos gydytojas. – Taigi iš tikrųjų vienam žmogui tenka 10 minučių ar mažiau. Ar galima per tokį laiką užtikrinti kokybišką konsultaciją? Jokiu būdu. O mus, eilinius gydytojus, vis tiek verčia „dirbti kokybiškai“ ir kad „tik nebūtų skundų“. Bet ir specialistams, pavyzdžiui, kardiologams, dirbti ne ką geriau. Tegul konsultacijai būna skirta ir dvidešimt minučių, tačiau per tą laiką reikia ne tik apžiūrėti pacientą, susipažinti su ankstesniais įrašais, bet ir išrašyti vaistų, tyrimus padaryti. O pas specialistus irgi neretai būna papildomų pacientų, visokių pacientų „nuo administracijos“. Tai tokia ir ta kokybė. Bepigu privačioms klinikoms, kai pacientui gali skirti bent pusvalandį.“
Mūsų pašnekovas minėjo ir kitą priežastį, kodėl valstybinių poliklinikų gydytojai yra taip apkrauti: mat žymią dalį valdiškų poliklinikų pacientų sudaro pagyvenę ir neįgalūs asmenys, sergantys lėtinėmis ligomis, neretai – ne viena, o keliomis. Todėl antrojo lygio specialistai dažniausiai konsultuoja būtent tokius „lėtinius“ pacientus, nors iš tokių konsultacijų, kaip teigia mūsų kalbintas šeimos gydytojas, nėra apčiuopiamos naudos.
„Pirma, dažnai konsultuojama ne dėl medicininių priežasčių, o dėl socialinių poreikių. Pavyzdžiui, pacientas nori gauti neįgalumo grupę – tam reikia specialisto išvados. Antra, n-ąjį kartą konsultuojama dėl tos pačios ligos, kuri, deja, neišgydoma, galima tik pristabdyti jos progresavimą. Tačiau pacientai reikalauja siųsti pas specialistus, tikėdamiesi, kad gal jau rastas koks naujas gydymo metodas. Nors kai kuriais atvejais pacientui reikėtų visų pirma sveikiau gyventi ir taisyklingai vartoti vaistus, tai yra pačiam prisiimti daugiau atsakomybės. O šito jie dažnai nenori. Na, ir trečias svarbus dalykas: dėl kai kurių biurokratinių suvaržymų ne viską gali atlikti šeimos gydytojas, pavyzdžiui, išrašyti tam tikrų kompensuojamųjų vaistų, paskirti kai kurių nemokamų kraujo tyrimų ar nukreipti atlikti brangių tyrimų – kompiuterinės tomografijos ir pan. Tai gali tik specialistas, todėl ir turime siųsti pacientą jų konsultacijos. Dėl visų šių priežasčių specialistų krūvis labai padidėja, o sykiu prastėja konsultacijų kokybė ir didėja pacientų nepasitenkinimas“, – skaudulius vieną po kito bėrė šeimos gydytojas.
Jo tikinimu, kad panašiai galvoja dauguma kolegų, tačiau jie tyli, nes bijo netekti darbo. O tokia grėsmė esą visai reali, nes bent jau Vilniuje bendrosios praktikos gydytojų stygiaus šiuo metu nėra.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugelyje Lietuvos poliklinikų trūkstant medikų, šeimos gydytojai priima gerokai daugiau pacientų, nei yra nustačiusi Sveikatos apsaugos ministerija.

Pavyzdžiui, Vilniaus centro poliklinikoje daugiausiai pas šeimos gydytoją yra prisirašę 2300 pacientų, o, tarkime, Šeškinės poliklinikoje – 1700, nors pagal patvirtinas normas gali būti 1550. Ligonių srautai pas mažiausiai pacientų turinčius gydytojus nedaug mažesni: jie turi po maždaug 1000–1400 pacientų.
Tad norėdami išvengti eilių, ieškodami geresnės paslaugų kokybės pacientai migruoja iš vienos gydymo įstaigos į kitą. Štai iš Vilniaus Šeškinės poliklinikos per mėnesį pabėga apie 400 pacientų ir tiek pat prisirašo naujų. Iš Centro poliklinikos šiais metais išėjo 136, o atėjo – 1011 pacientų. Centro poliklinikos direktoriaus Kęstučio Štaro žiniomis, didžiausia migracija vyksta iš Antakalnio, Karoliniškių ir kitų sostinės rajonuose įsikūrusių poliklinikų.
„Dažniausiai žmonės pereina į privačias gydymo įstaigas, tačiau vėliau tie patys ir grįžta. Mat pamato, kad ten nėra tokių diagnostikos galimybių kaip poliklinikose“, – atskleidžia Šeškinės poliklinikos direktorius Jonas Kairys.
K.Štaras nurodo dar vieną priežastį: „Daugelyje privačių centrų, kuriuose teikiamos pirminės sveikatos priežiūros paslaugos, tenka mokėti metinį mokestį (nuo 300 iki 1000 Lt), net jei žmogus ir nesikreipė į medikus. Tai paskatina žmones grįžti į poliklinikas.“
Medicinos centrų tinklo „Medea“, kuriam priklauso klinikos daugelyje Lietuvos miestų, direktorė Jūratė Dambravienė sako, kad Biržuose, Šakiuose teko net atsisakyti kardiologo ir neurologo paslaugų, nes smarkiai sumažėjo pacientų, galinčių iš savo kišenės susimokėti už gydymą.

Trūkstant medikų daugelio Europos šalių valstybinėse gydymo įstaigose mediko konsultacijos ar tyrimo moderniu aparatu reikia laukti mėnesį ir net ilgiau. Tačiau kodėl Lietuvoje sulaukus savo eilės prie gydytojo kabineto tenka rymoti dar keletą valandų?

Vilnietė Asta Jokubienė pas šeimos gydytoją internetu užsiregistravo prieš savaitę, tačiau atvykusi paskirtu laiku turėjo laukti ilgiau kaip valandą, kol buvo pakviesta užeiti į kabinetą. Kai moteris pasidomėjo, kodėl turi gaišti laiką, išgirdo, kad eilė susidarė, nes atvyko net keturi pacientai, kuriems reikia suteikti skubią pagalbą. „Kokia nauda iš to, kad ateinu paskirtu laiku, jeigu vis tiek sėdžiu poliklinikoje valandą, nes gydytojos darbotvarkėje nėra numatyta papildomų valandų ekstra ligoniams. Be to, jie dažniausiai visi susirenka vienu metu“, – piktinasi A.Jokubienė.
Negana to, jos stumdymasis poliklinikoje nesibaigė prie šeimos gydytojos kabineto durų. Gavusi siuntimą atlikti vidaus organų echoskopiją moteris šios procedūros laukė savaitę, o kai atvyko, vėl dvi valandas sėdėjo koridoriuje. Situacija pasikartojo ir iš anksto užsiregistravus pas ginekologę.
Nors žmonės sėdėdami už durų pyksta, sutartinai keiksnoja sistemą, dažnas neapsikentęs ir be eilės veržiasi pas gydytoją, tačiau daugelio poliklinikų vadovai tvirtina, kad padėtis kontroliuojama, pacientai priimami laiku, registratūroje užgaišta vos penkiolika minučių. O nesklandumų esą pasitaiko tik virusinių ligų protrūkių ar gripo epidemijos laikotarpiu.
Tačiau net ir daugelyje tų gydymo įstaigų, kuriose yra įdiegta išankstinė pacientų registracijos internetu sistema, o registratūroje pastatyti automatai ir švieslentės, nurodančios, kokį numeriuką turintis pacientas gali prieiti prie langelio, ligoniai pajuto menkus pokyčius. Mat elektroninės priemonės tik pagreitina registraciją pas gydytoją, bet chaotiško pacientų srautų plūdimo į poliklinikas nereguliuoja. Be to, internetu registruotis galima vos 46-iose Lietuvos gydymo įstaigose, o ir jose sistema dažnai stringa. Tad nemažai žmonių ateina valanda ar dviem anksčiau, nei nurodyta talonėlyje, baimindamiesi, kad gydytojas nespės jų priimti tą dieną.
Galiausiai daug pensininkų renkasi poliklinikose tiesiog pabendrauti arba gaišina medikus po pusvalandį, kad išpasakotų asmenines bėdas. Visa tai prie gydytojų kabinetų sudaro gyvas eiles, kurios niekaip nemažėja.

Poliklinikų vadovams trūksta viešosios vadybos gebėjimų
Mykolo Romerio universiteto (MRU) Politikos ir vadybos fakulteto prodekanės Danguolės Jankauskienės nuomone, poliklinikose, kuriose nusidrieka kelių dešimčių pacientų eilės, tiesiog blogai planuojamas laikas, neatskirti būtinosios  ir planinės pagalbos reikalaujančių ligonių srautai. Taip pat gali būti, kad skiriama per mažai laiko ligonio apžiūrai, todėl jis priverstas vaikščioti kelis kartus.
Pasak D.Jankauskienės, eilės susidaro ir dėl to, kad gydytojas gaišta pildydamas dokumentus. Taip pat kai ligoniai ateina vien tam, kad medikas pratęstų išrašytų vaistų receptą. Neretai žmonės užsiregistruoja pas specialistus ir visai be reikalo, kai pagalbą gali suteikti šeimos gydytojas. Be to, daugelis nori patekti tik pas tam tikrą labai populiarų specialistą, o pas kitus neina.
„Ilgiausiai tenka laukti kardiologo konsultacijos. Patekti pas gerai vertinamą specialistą galima tik po pusantro mėnesio, mažiau populiarūs gydytojai priima ir po dviejų savaičių“, – tvirtina Vilniaus Centro poliklinikos direktorius Kęstutis Štaras.
Kitose Lietuvos poliklinikose padėtis panaši. Gydytojai ir sveikatos apsaugos ekspertai ragina susitaikyti su tuo, kad ir ateityje specialisto apžiūros teks laukti po kelis mėnesius, mat jau šiandien trūksta daugelio sričių medikų – didėja jų emigracija, o sveikatos apsaugai skiriamas finansavimas gerokai per mažas.
Beje, medicinos paslaugų prieinamumo problema aktuali visoje Europoje ir pas mus padėtis dar ne prasčiausia. Pagal Vartotojų sveikatos indekso metodika matuojamus prieinamumo rodiklius, Lietuvos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas prilygsta Europos vidurkiui. Tačiau daugelio mūsų poliklinikų vadovams niekaip nepavyksta sumažinti eilių prie gydytojų kabinetų.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentas, Sveikatos priežiūros vertinimo nepriklausomos agentūros ekspertų grupės vadovas Rimantas Pečiūra pastebi, kad eilių problemą sunkiausia spręsti toms įstaigoms, kurių vadovams trūksta viešosios vadybos gebėjimų. „Net gyvenant sunkiomis ekonominėmis sąlygomis yra galimybių perskirstyti pacientų srautus, organizuoti darbą taip, kad žmonės nesistumdytų prie gydytojų kabinetų. Pavyzdžiui, Kauno Šilainių poliklinika negali pasigirti turtinga materialine baze, tačiau ten puikiai organizuotas gydytojų bendradarbiavimas, naudojamos elektroninės sistemos leidžia gydytojui daugiau laiko skirti pacientui, o ne popierizmui“, – tvirtina R.Pečiūra.

Į polikliniką – pasikalbėti

Kitas geros vadybos pavyzdys – Vilniaus Centro poliklinika. Čia fizines eiles padėjo sumažinti ne tik įdiegtos elektroninės sistemos (gydytojai, pacientams paskyrę kito atvykimo laiką, iškart patys jį įveda į sistemą, kompiuterio ekrane visi specialistai mato ligonio tyrimų išvadas ir pan.), internetinė registracijos sistema, bet ir papildomos gydytojų priėmimo valandos. „Specialistai iki pietų konsultuoja ir šeštadieniais, o šeimos gydytojas dirba ištisą parą. Dėl to mažėja žmonių, vykstančių į ligoninę. Mažinant hospitalizaciją galima gerokai sutaupyti. Tinkamai skirstant lėšas išsprendžiama daug problemų“, – tvirtina K.Štaras.
Beje, jo vadovaujamoje poliklinikoje mažėja ir vyresnio amžiaus žmonių, ateinančių su gydytoju tik pasikalbėti. „Vieniši pensininkai ypač žiemą ateina dviem valandom anksčiau, negu jiems paskirtas priėmimo laikas, kad galėtų tarpusavyje pabendrauti. Dažnai jiems gydytojas konsultaciją suteikia per penkiolika minučių, tačiau jie dar tiek pat laiko pasakoja savo asmenines bėdas. Tokiems žmonėms specialiai įrengėm atskiras saleles su minkštasuoliais, ten galima rasti ir daug naudingos informacijos apie ligas“, – pasakoja K.Štaras.
Vilniaus Karoliniškių poliklinikos direktorė Jelena Kutkauskienė taip pat pastebi, kad nemažai vyresnio amžiaus žmonių į gydymo įstaigą užsuka tik pasikalbėti ir išeina nepasinaudoję jokiomis paslaugomis. Dažnai jie sukelia garsias diskusijas, sudaro spūstis, taip trikdydami ir ligonius, ir medikus, tačiau gydytojai jų išprašyti negali.
D.Jankauskienės vertinimu, sveikatos priežiūros įstaigos kenčia dėl tokių pacientų, nes Lietuvoje nesprendžiamos senyvo amžiaus žmonių socializacijos, kultūrinio ir socialinio gyvenimo problemos. „Vyresnio amžiaus žmonių užimtumas socialiai orientuota veikla, jų kultūrinio gyvenimo įvairovė ir kitos socialinės priemonės, gerinančios visuomenės sveikatą bei socialinę atskirtį, pavyzdžiui, savanorystė, yra labai efektyvios ir populiarios užsienyje“, – dėsto MRU Politikos ir vadybos fakulteto prodekanė.
Vis dėlto senyvi žmonės turi daugiau sveikatos sutrikimų, todėl jų poreikiai natūraliai didesni. Tad šeimos gydytojui, pasak D.Jankauskienės, labai padėtų slaugytojų, socialinių darbuotojų, administratorių komanda ir sukurta vadinamoji atvejo vadybos funkcija, kai senyvo amžiaus ir sergantis lėtinėmis ligomis žmogus turi slaugos ar socialinių paslaugų administratorių, kuris organizuoja jam pagalbą pagal sudarytą planą ir advokatauja visose institucijose dėl jo sveikatos problemų.

Eiles sumažintų gerontologai ir konsultacijos telefonu

Lietuvos gydytojų sąjungos prezidento Liutauro Labanausko vertinimu, šeimos gydytojai galėtų priimti daugiau pacientų, jeigu vaikus ir vyresnio amžiaus asmenis konsultuotų atskiri specialistai. „Ir vieniems, ir kitiems reikia skirti daugiau laiko, o tai išbalansuoja mediko darbą, gaišinamas jo laikas. Pediatrai ir gerontologai galėtų nuimti dalį krūvio nuo šeimos gydytojų ir kitų specialistų. Tačiau Lietuvoje gerontologai priskirti prie specialistų, todėl norint pas juos patekti reikia gauti šeimos gydytojo siuntimą. Tad tik pakeitus sistemą eilės galėtų mažėti“, – dėsto L.Labanauskas.
Jo nuomone, pacientų poliklinikose gerokai sumažėtų, jeigu gydytojai turėtų laiko konsultuoti telefonu. Taip yra Skandinavijos šalyse ar Olandijoje. „Pacientai įpratę, kad nustatytą valandą gali paskambinti savo šeimos gydytojui, o jis, jeigu reikia, pats paskiria ligoniui atvykimo laiką. Taip vienu metu neatvyksta visi „ekstriniai“ ligoniai ir nereikia žmonėms gaišti laiko poliklinikoje“, – aiškina Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas.
D.Jankauskienės teigimu, norint sumažinti eiles gydymo įstaigose turi būti pertvarkomas šeimos gydytojo institucijos organizavimo modelis. „Išplėtus šeimos gydytojo komandą, jis išspręstų ne 60 (kaip yra dabar), o 80 proc. savo pacientų sveikatos problemų. Taip pat reikia pertvarkyti ir specializuotą ambulatorinę priežiūrą – racionalizuoti receptų išrašymo tvarką, diegti inovatyvias elektroninės sveikatos priemones, daugiau funkcijų suteikti slaugytojoms, administravimo darbus pavesti kitiems, ne sveikatos priežiūros specialistams, plėsti dienos stacionaro, ambulatorinės reabilitacijos, dienos chirurgijos, slaugos namuose paslaugas“, – neabejoja vadybos specialistė.
Jos įsitikinimu, ateityje senstant populiacijai, gyventojų sveikatos poreikiai bus dar didesni, todėl sveikatos paslaugų vadybos problemas reikia spręsti nedelsant.

MRU Politikos ir vadybos fakulteto prodekanė D.Jankauskienė: „Eilės nemažėja dėl blogai planuojamo gydytojų darbo, neatskirtų būtinosios ir planinės pagalbos reikalaujančių ligonių srautų.“

Prie sostinės Antakalnio vaikų poliklinikos priregistruotų naujagimių tėvai neteko amo, kai registratorės paaiškino, kad jau nuo šios vasaros naujagimių nelankys nei vaikų gydytojai, nei bendrosios praktikos slaugytojos. Tokias poliklinikos vidaus tvarkos taisykles, remdamasis birželį priimtu ministro įsakymu, nustatė Vilniaus Antakalnio poliklinikos vadovas Arūnas Grigaitis.

Beje, nuo vasaros šios poliklinikos medicinos personalas nebelanko ir neišnešiotų, tai yra keliais mėnesiais anksčiau laiko, gimusių naujagimių. “Mūsų vaikelis gimė gegužę, o turėjo gimti rugpjūtį, todėl kai liepos mėnesį buvome išrašyti iš Santariškių klinikų Neišnešiotų naujagimių skyriaus, vylėmės, kad grįžus į namus Antakalnio poliklinikos vaikų gydytoja atvyks apžiūrėti neišnešioto naujagimio. Tačiau poliklinikos registratorės atsainiai mestelėjo, esą galime to nesitikėti”, – “Veidui” skundėsi vilnietė.

Paprašytas pakomentuoti sumaištį poliklinikose, kurią sukėlė priimtas įsakymas, sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys gudriai išsisuko ir pavedimą nuleido savo valdinei Asmens sveikatos departamento Šeimos sveikatos skyriaus vyriausiajai specialistei Valerijai M.Tabarienei.

Pasak jos, ministro įsakymo tikslas – ne taupyti naujagimių sąskaita, o esą atnaujinti ir patobulinti profilaktinių vaikų sveikatos tikrinimų tvarką, leidžiant tėveliams ir pirmines asmens sveikatos paslaugas teikiančioms įstaigoms neva optimaliai parinkti vaikų sveikatos priežiūros ir profilaktinio tikrinimo tvarką. Taigi tėvai, prieš registruodami mažylį prie konkrečios poliklinikos, pirmiausia turi išsiaiškinti tvarką, kaip joje prižiūrima vaikų sveikata, nes nuo šiol kiekvienoje poliklinikoje vaikų priežiūros tvarka gali skirtis.

Kartu V.M.Tabarienė patikino, kad sveikus naujagimius esą ir toliau namie turėtų vieną kartą aplankyti gydytojas, akušerė arba slaugytoja, o neišnešiotus naujagimius turėtų kruopščiau prižiūrėti gydytojai – lankyti namie ir skirti papildomų tyrimų. Kodėl Antakalnio vaikų poliklinikai negalioja ši taisyklė, valdininkė nesugebėjo atsakyti.

“Antakalnio poliklinikos vadovas yra senas Vilniaus mero Viliaus Navicko draugas, o savivaldybė yra mūsų poliklinikos steigėja, todėl direktorius elgiasi taip, kaip nori. Net sovietmečiu naujagimiais ir vaikais rūpinomės labiau nei dabar. Nors konservatoriai, kuriems priklauso sostinės meras, viešai deklaruoja rūpestį vaikais, iš tikrųjų jo bičiulis mūsų direktorius A.Grigaitis mums nurodė nebelankyti nei naujagimių, nei jau paaugusių ir sergančių vaikų namuose, nes tai esą poliklinikai pridaro nuostolių”, – vienas per kitą mūsų savaitraščiui dėstė vaikų gydytojai ir vaikų gydytojai specialistai.

Lietuvos sveikatos priežiūros  įstaigos nuo liepos bus skirstomos į rajonines, regionine ir respublikines.

Respublikinių ligoninių bus 11, o regioninės ir rajoninės priklausys savivaldybėms. Brangiausios ir sudėtingiausios paslaugos bus sutelktos į  du mokslo ir gydymo centrus – Santariškių ir Kauno medicinos universiteto klinikas.

Seimas antradienį priėmė tai numatančias Sveikatos sistemos įstatymo pataisas: už balsavo 64 Seimo nariai, prieš – trys, o susilaikė 39 parlamentarai.

Dabar šalyje sveikatos sistemos veikla organizuojama savivaldybių, apskričių ir valstybės lygiu, tačiau nuo liepos apskritys naikinamos ir  dėl to valdžia turėjo apsispręsti, ką daryti su maždaug pusšimčiu ligoninių.

Stacionarių sveikatos priežiūros įstaigų pertvarkos efektas – nuo  142,9 mln. litų iki 206 mln. litų.

Gydymo įstaigų reformai, kuri prasidėjo nuo šių metų balandžio, Vyriausybė pritarė 2009-ųjų gruodį.

Parlamentinė opozicija kreipėsi į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar sveikatos įstaigų reforma atitinka Konstituciją. Opozicija piktinasi,  kad dėl ligoninių reformos Vyriausybė apsisprendė Seimui nepateikusi  sveikatos apsaugos sistemos plėtros 2008-2012 metams strateginio plano.

Į KT dėl sveikatos reformos buvo siūloma kreiptis Seimui, bet  valdantieji tam pasipriešino.

Sausį Seimo nariai po kelių balsavimų nepritarė Seimo nutarimui dėl kreipimosi į KT, tačiau opozicija pasiekė, kad dėl šio nutarimo būtų balsuojama dar kartą – kovo viduryje Seimas vėl balsavo, bet ir tąkart opozicijai pritrūko balsų.