Prancūzijos Polinezijos salas išgarsino ne tik XVIII a. nuotykių ištroškę keliautojai, Paulio Gauguino teptukas, didžiųjų kino meistrų filmų juostos ar keisti antropologų pasakojimai, bet ir idiliški paplūdimiai, koralų sodai bei tuntai didžiųjų jūros gyvūnų – ryklių, banginių, delfinų.

Tolimosios Prancūzijos Polinezijos salose yra viskas, ko reikia atostogoms ir įspūdingai kelionei: išskirtinio skaidrumo jūra ir balto smėlio paplūdimiai mėgstantiems tingias atostogas, pulkai didžiulių gyvūnų, tokių kaip dantingi rykliai ar išdykę delfinai, mėgstantiems aktyvų poilsį jūrų gelmėse. O kur dar keisčiausi istorikų ir antropologų pasakojimai, kartais panašūs į svaičiojimus, apie vietos gyventojų tabu ar seksualinius įpročius bei keisti megalitiniai pastatai, žadinantys turistų smalsumą.

Menininkų ir antropologų Meka
“Prancūzijos Polinezijos salos labai egzotiškos ir gražios. Spalvos tokios ryškios, kad norisi nusiimti akinius, mat pamanai, kad čia jie sukuria tokį efektą. Vanduo šviesiai žydros spalvos, pereinančios į tamsesnę, smaragdinę ir tamsiai mėlyną. Palmės ir kiti augalai sodriai žali, žydi ryškiaspalvės gėlės”, – pasakoja Tatjana Novikova, klubo “Akvanautas” nardytoja instruktorė ir fotografė, su bendrakeleiviais aplankiusi keturias Prancūzijos Polinezijos salas – Tahitį, Bora Borą, Moorėją ir Rangiroa.
Juk ne veltui P.Gauguinas, palikęs gausią šeimą, pelningą biržos maklerio darbą, pasimokęs piešti Prancūzijoje patraukė į šią atkampią pasaulio vietą ir Tahičio saloje apsigyvenęs su polineziete tapė egzotiškas ir erotiškas salų moteris. Šios salos neatsiejamos ir nuo kino meno – juk čia 1929 m. buvo sukurtas vienas žinomiausių ir didžiausią susidomėjimą sukėlusių filmų “Tabu”. Jame pasakojama istorija apie perlų rinkėją, nusižengusį tabu įstatymams. Filmas sužadino didžiulį keliautojų susidomėjimą vietinėmis kultūromis ir religijomis.
Na, o Markizo ir Draugijos salynai sulaukė išskirtinio antropologų ir senųjų kultūrų tyrinėtojų dėmesio. Ypač įdomūs tabu, pavyzdžiui, Markizo salose: vien ko vertas draudimas moterims lipti į kanoją. Markizo ir Draugijos salose nemažai išlikę ir keistų statinių – šventyklų bei laidojimo vietų.
Tad besidomintiems senosiomis kultūromis vertėtų pasidairyti Tahičio, Moorėjos ir kitose salose, kuriose yra išlikusių ir restauruotų ar net atstatytų šventyklų marae – stačiakampio formos, laiptuotu altoriumi. Tokias šventyklas turėjo tiek įvairios profesinės grupės – žvejai, dailidės, tiek šeimos. Šiose šventyklose aukojami augalai, vaisiai. Įdomu tai, kad genčių vadai statydavo didžiules šventyklas, skirtas bendruomenės poreikiams, ir čia jau nebuvo apsieinama be žmonių aukojimo. Na, o po pergalingos mūšio ant altorių išrikiuodavo nužudytų belaisvių galvas.
Verta paminėti ir tai, kad polineziečiai, priešingai nei kaimyninių salynų gyventojai, žmogienos nevalgė. Visi šie papročiai smulkiai aprašyti Jameso Cooko, atsibasčiusio į šias salas 1770 m., laivo žurnale. Teigiama, kad šiam keliautojui teko dalyvauti ir žmogaus aukojimo ceremonijoje.
Tiesa, šiandien aptikti senosios kultūros apraiškų sudėtinga. Pasak ponios Tatjanos, galbūt jos išlikusios atokiose salose, į kurias turistai neįleidžiami. Tačiau keliautojams rengiami šou, kurių metu galima pasigrožėti polineziečių dainomis ir šokiais, pasakojančiais apie karus tarp genčių arba atskleidžiančiais sužadėtuvių ar vestuvių papročius. Vien ko vertas vaizdas: amfiteatras ant jūros kranto, ryškiaspalvis saulėlydis, daugybė laužų ir įspūdingais drabužiais vilkintys šokėjai. Moterys pasidabinusios sijonais iš šiaudų, liemenėlėmis iš kokoso riešutų kevalų, pasipuošusios daugybe karolių. Vyrų sijonai irgi padaryti iš šiaudų, bet šiek tiek kitokios formos.
Verta paminėti, kad norintiems keliauti į Prancūzijos Polineziją reikėtų susitaupyti nemažai pinigų: lietuvių agentūros siūlo keliones, kainuojančias nuo 20–25 tūkst. Lt, o štai keliaujantieji svarankiškai išsivers ir su mažiau tūkstančių – bilietai iš Paryžiaus per Los Andželą į Prancūzijos Polinezijos sostinę Papeetę ir atgal kainuos nuo 6,5 tūkst. Lt. Kainos salose didelės, pavyzdžiui, puodelis kavos kainuoja apie 24 Lt, viešbučių kambariai – nuo kelių šimtų litų. Didžiules kainas lemia ne tik turistų srautai (beveik ketvirtadalį ekonomikos sudaro turizmas ir su juo susijusios paslaugos), bet ir muitai bei transporto išlaidos.
Vietinų gyventojų tokios kainos negąsdina, nes, pasak Tatjanos, jie gauna nemažus atlyginimus, tad giriasi apsipirkti skrendą į Los Andželą, o slidinėti – į Naująją Zelandiją. Verta paminėti, kad šalis pajamų gauna ne tik iš turizmo, bet ir iš Prancūzijos – 30 proc. ir daugiau BVP. Salų gyventojai verčiasi ir kokosų, vanilės auginimu, kobalto gavyba. Na, o juodieji Tahičio perlai garsūs visame pasaulyje.
Mūsų pašnekovei Tatjanai ne itin patiko daugumos turistų išliaupsintos ir tankiau apgyvendintos salos, tokios kaip Tahitis ir Bora Bora, ją labiausiai sužavėjo mažesnės ir rečiau turistų lankomos Moorėja ir Rangiroa.
Tahičiui keliautoja skyrė vieną dieną. Čia daugiau pastatų, daugiau gyventojų, dėl to sala jau praradusi savo pirmykštį žavesį. Bora Boros saloje knibždėte knibžda turistų, pristatyta daugybė viešbučių. Nardytoja prisipažįsta šiek tiek nusivylusi ir nardymo paslaugas teikiančiais instruktoriais, kurie dirba gana atsainiai, manydami, kad turistui tiks bet kaip, mat jis turi džiaugtis vien tuo, kad yra Bora Boros saloje. Prie šios salos vandens spalva tokia ryški, kad net šviečia, ir įspūdingi debesys, kurie formuojasi ne į šonus kaip Lietuvoje, o vertikaliai – į viršų.
Vulkaninės kilmės Moorėjos sala – gerokai mažesnė, čia gerokai jaukiau ir žmonės mandagesni bei paslaugesni. Ją visą galima apvažiuoti automobiliu ir pasigėrėti mažais paplūdimiais, miesteliais, išsidėsčiusiais aplink viduryje stūksantį žalią kalną. O štai į Rangiroa traukia nardytojai, nes ten nelabai ir yra ko veikti, jei nedomina žuvų, tunų ir ryklių pasaulis.

Smalsūs rykliai ir draugiškos rajos
Daugiausiai laiko Prancūzijos Polinezijoje Tatjana praleido po vandeniu. Vanduo čia – tikra nardytojo svajonė: matomumas siekia net iki 80 metrų, o tai suteikia ne tik galimybę apžiūrinėti įvairiausias žuvis, bet ir netikėtų pojūčių. „Čia nėra planktono ir vanduo labai skaidrus. Apima nerealus jausmas, nes visiškai nejauti esąs vandenyje – atrodo, skrendi kaip kosmose ar virš bedugnės, apima savotiška nesvarumo būsena. Nereikia nei žuvų, nei ryklių. Niekur tokio jausmo nepatyriau”, – pasakoja nardytoja.
Nė vienoje pasaulio vietoje jai neteko matyti tokios gausybės ryklių kaip Prancūzijos Polinezijoje. Štai prie Bora Boros salos ji nardė su citrininiais rykliais, kurių esama tik šioje vietoje. Šie didžiuliai, apie tris metrus ilgio rykliai įdomūs tuo, kad jų oda turi šiek tiek citrinos atspalvio.
Dar įdomiau prie Rangiroa salos – ten apstu visokių rūšių ryklių, pavyzdžiui, galima pasigrožėti didžiuliais, iki penkių metrų ilgio rykliais kūjagalviais. Šie baltos spalvos gyvūnai bene įspūdingiausiai atrodo besisukdami aplink sūkurį, kurį šalia atolo per atoslūgį suformuoja dvi susidūrusios srovės. Na, o kyštelėjus nosį iš vandens galima stebėti ir šokinėjančius delfinus.
Vietiniai nardymo instruktoriai keliautojams siūlo išskirtinę pramogą: pakabina viršuje dėžę su tunų galvomis. “Tu kabi vandenyje ir matai, kad gilumoje atsiranda kažkokie taškai ir artėja artėja. Pasirodo, tai rykliai ir jų vis daugėja iš visų pusių. Jie jaučia žuvies kvapą ir plaukioja aplinkui, baksnoja į tas dėžes”, – ypatingu įspūdžiu dalijasi ponia Tatjana. Nors plaukioti tarp dantingų ryklių nėra taip jauku kaip delfinų būryje, tačiau paprastai nardytojai ryklių nedomina, nebent jie turi žuvies, skirtos plėšrūnams šerti.
Nepaprastai smagu nardyti ir su laukiniais delfinais – jie gerokai didesni už žmogų, maždaug trijų metrų ilgio. Nepamirštamą įspūdį nardytojai padarė vienas, vardu Touch Me – Paliesk Mane. “Labai juokingas delfinas. Jis priplaukia ir baksnoja į šoną – paliesk mane”, – šypsosi pasakodama Tatjana. Apsuptas žmonių delfinas taip mėgaujasi glostymu, kad net, rodos, nekvėpuoja.
Prie Moorėjos salos keliautojų laukia dar viena neįtikėtina atrakcija – laukinių rajų šėrimas. Vieta, kurioje šeriamos rajos, negili, žmogui beveik iki pažastų. Žmogus stovi vandenyje, o didžiulės, nuo metro iki pusantro, rajos spiečiasi aplink, glaudžiasi, tiesiog lipa žmogaus kūnu. Tačiau žuvies nori ne tik rajos. Virš galvos praskrenda didžiulis kormoranas ir sau skirtą žuvį pasiima iš rankos. Pasak Tatjanos, nepaisant savo išvaizdos – didžiulių sparnų ir uodegos, užsibaiginčios grėsmingu spygliu, galinčiu nužudyti žmogų, rajos labai draugiškos, joms patinka prisiliesti prie žmogaus ir būti glostomoms.

Faktai apie Prancūzijos Polineziją
Prancūzijos Polinezija – Prancūzijos užjūrio valda pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, sudaryta iš kelių salynų.
Pagrindiniai keturi salynai: Draugijos salos, Markizo salos, Tuamotu salos ir Tubuajo salos. Iš viso suskaičiuojama apie 130 salų. Salos koralinės ir vulkaninės kilmės, apžėlusios tropiniais miškais.
Sostinė – Papeetė, įkurta Tahičio saloje.
Prancūzijos Polinezijos plotą sudaro apie 4170 kv. km sausumos ir 2,5 mln. kv. km vandenyno ploto.
Gyventojų – apie 267 tūkst. Didžiają dalį – 83 proc. sudaro polineziečiai.
Oficiali kalba – prancūzų.
Nuo 2004 m. Prancūzijos Polinezija turi didesnę autonomiją, atsirado Prancūzijos Polinezijos prezidento pareigybė.