A.Brazauskas

Arūnas BRAZAUSKAS

Tokia diskusija iliustruoja akivaizdų dalyką: svarbu ne įrodyti, o įtikinti. Faktai reikalingi įrodinėjant, bet įtikinėjant – nebūtinai.

2016 metų žodžiu Oksfordo žodyno leidykla išrinko žodį „post-truth“, kurio neklaidinantis vertimas į lietuvių kalbą nėra paprastas dalykas. „Post-truth“ pažodžiui reiškia „po tiesos“. Panašiai sudaryti kitokie žodžiai su priešdėliu „po-“: postmodernistinis, pokomunistinis, postreliginis ir t.t.

2016 metų žodžiu Oksfordo žodyno leidykla išrinko žodį „post-truth“, kurio neklaidinantis vertimas į lietuvių kalbą nėra paprastas dalykas. „Post-truth“ pažodžiui reiškia „po tiesos“. Panašiai sudaryti kitokie žodžiai su priešdėliu „po-“: postmodernistinis, pokomunistinis, postreliginis ir t.t.

„Post-truth“ vartojamas kaip būdvardis. Pavyzdžiui, yra darinys „post-truth politics“  – tai tokia politinė kultūra, kai diskusijos daugiausia grindžiamos emocijomis, nesusijusiomis su faktais, taip pat su teiginių kartojimu, neatsižvelgiant į faktinius prieštaravimus. Toks politikavimas skiriasi nuo faktų iškraipymo ir teisybės paieškos, nes minėti dalykai susiję su tiesa, o ši, kada einama „post-truth“ keliu, laikoma antraeiliu dalyku.

Kaip skambėtų iš „post-truth“ padarytas negremėzdiškas lietuviškas būdvardis? Potiesis (-ė)? Apytiesis (-ė). Pasakymas „apytiesė politinė kultūra“ ausies nerėžia. Tik ar be specialaus išaiškinimo suprasime, apie ką kalbama? Galiausiai kils klausimas – kodėl apytiesė, o ne apykreivė?

Ką galėtume laikyti apytiesėmis, apykreivėmis kalbomis? Įsiminė „Lietuvos sąrašui“ atstovavusios Aušros Maldeikienės ir konservatorės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės diskusija prieš Seimo rinkimus, po kurių pastaroji išėjo į užtarnautą politinį poilsį (gal laikinai), o pirmoji pelnė Seimo mandatą.

Buvo paliestas gėjų partnerystės klausimas. A.Maldeikienė pasisakė už partnerystės įteisinimą, ir tiek žinių. V.Aleknaitei-Abramikienei teko nelengva misija pripažinti, kad partnerystės klausimas svarstytinas, ir kartu pasiųsti žinią, kad part­nerystė nepriimtina. Kodėl to negalima įteisinti? Todėl, kad, pasak V.Aleknaitės-Abramikienės, pagal Europos jurisprudenciją (suprask – teisės mokslą) partnerystė yra tas pat, kas šeima. O tos pačios lyties asmenų šeimos negali būti pagal Lietuvos Konstituciją. Todėl, anot konservatorės, reikia kalbėti ne apie partnerystę, o apie kartu gyvenančius žmones, ir būtent jų santykius reglamentuoti teisiškai. Ėmęsi kurti teisinius rėmus kartu gyvenantiems asmenims, konservatoriai pasidarbuotų trintuku ir veikiausiai išvengtų kaltinimų, kad pasisako už gėjų partnerystę.

V.Aleknaitės-Abramikienės argumentacijoje būta vienos spragos: gal pagal jurisprudenciją partnerystė artima santuokai, tačiau viskas priklauso nuo konkrečios šalies įstatymų. Pvz., Jungtinėje Karalystėje šįmet būta teismo: šešerius metus kartu gyvenanti ir vaiką sugyvenusi heteroseksuali pora bandė išsikovoti teisę sudaryti partnerystės sutartį, nes nenorėjo tuoktis. Pora argumentavo, kad homoseksualai gali sudaryti part­nerystės sutartį, gali ir tuoktis, o heteroseksualai tegali tuoktis – tai juos diskriminuoja.

Ar V.Aleknaitės-Abramikienės argumentacija buvo apytiesė, atsižvelgiant į „post-truth“ sąvoką? Vargu. Buvo žeriami faktai – kartais teisingi, kartais ne. Kalba būtų apytiesė, jeigu kandidatė būtų skandavusi „Už tradicinę šeimą!“, ir tai būtų atsakymas į visus argumentus. Pavyzdžiui, į tai, kad tradicinės šeimos modelis yra sovietinė šeima, nes iki okupacijos Lietuvoje nebuvo civilinės santuokos. Katalikams nebuvo ir lengvų skyrybų.

Politikas, kuris, atsiribojęs nuo tikrovės, kartoja lozungą, anaiptol nėra kvailas. Juk nemažai piliečių, kurie gyvena, kaip sakoma, susidėję ir turi vaikų (Lietuvoje ne santuokoje gimsta maždaug kas trečias vaikas), priskiria save prie tradicinių šeimų. Kai kuriuos iš jų jaudina šeimyniniai lozungai. Galime paklausti, kuri apytiesės ar apykreivės „post-truth politics“ prielaida rimtesnė – pinkliojantys politikai ar jausminga liaudis, kuriai faktai vienodai rodo.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Shutterstock nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Moterų – penktadalis, du 25-mečiai

Seime turėtų šiek tiek sumažėti moterų, kurios po 2012 m. rinkimų sudarė beveik ketvirtadalį parlamento. Po šių metų antrojo rinkimų turo mandatus gavo 30 moterų, jos sudaro kiek daugiau kaip penktadalį, skaičiuojant nuo 141 parlamentaro. 2012 m. į Seimą buvo išrinktos 35, o 2008-aisiais – 26 moterys.
Per šiuos Seimo rinkimus partijų sąrašuose vyravusi „mada“ atsinaujinti ir pasiūlyti rinkėjams naujos kartos politikų galėjo lemti tai, kad 2016–2020 m. kadencijos parlamentaras šiek tiek pajaunėjo.
2012 m. išrinkto parlamentarų amžius vidurkis buvo 52,8 metų, šiemet jis svyruoja apie 51-erius. Po praėjusių Seimo rinkimų Vyriausioji rinkimų komisija suskaičiavo 12 išrinktų 25–34 metų amžiaus kandidatų. Šį kartą 15 išrinktųjų į Seimą yra ne vyresni kaip 34 metų amžiaus, o nepriklausomybės karta pamažu artėja prie Seimo rūmų: du Seimo nariais išrinkti kandidatai yra gimę 1990-aisiais.

2016–2020 m. tautos atstovai turi turto, verto maždaug 17,9 mln. eurų. Tokią sumą sudaro 141 išrinkto kandidato deklaracijose nurodomas privalomas registruoti turtas, taip pat visi kartu jie nurodo turį apie 4,8 mln. eurų piniginių lėšų.

25-erių Rūta Miliūtė nori tikėti, jog gavo rinkėjų balsų už tai, kad yra jauna, išsilavinusi politikos mokslų bakalaurė, o ne dėl pavardės, kuri yra tokia pati kaip ir garsios politinių laidų vedėjos. R.Miliūtė baigė politikos mokslų studijas Vilniaus universitete (VU), studijuoja magistrantūroje, jau spėjo padirbėti rinkodaros vadybininke dienraštyje „Kauno diena“, AB „Teo“ pardavimo projektų koordinatore, o dabar yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) veiklos koordinatorė.
Po antrojo turo mandatą R.Miliūtė gavo „pasislinkus“ LVŽS sąrašui, kai vienmandatėse apygardose laimėjo virš jos buvę „valstiečių“ kandidatai. Partijos rinkimų sąraše R.Miliūtės pavardė buvo įrašyta 114 vietoje, tačiau rinkėjai pakėlė ją į 28 vietą, greičiausiai manydami, kad balsuoja už žurnalistę Ritą Miliūtę.
LVŽS sąraše – dar du šuolininkai. Buvusiam konservatoriui Egidijui Vareikiui rinkėjai pakišo trampliną iš paskutinės, 141-os sąrašo vietos iššauti į 23-ią, o tada jau tiesiai į Seimą. Šilutės vienmandatėje apygardoje laimėjo Alfredas Stasys Nausėda, kuris, tikėtina, taip pat dėl savo pavardės po pirmojo turo padarė nemenką rokiruotę partijos sąraše, nes dalis LVŽS elektorato manė, kad šis ūkininkas – ekonomistas Gitanas Nausėda.
23 dienomis už R.Miliūtę vyresnis Virginijus Sinkevičius, antrajame ture Šeškinės vienmandatėje apygardoje nurungęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kandidatą Audronių Ažubalį. Aberistvito ir Mastrichto universitetų absolventas, dalyvavęs jaunųjų profesionalų programoje „Kurk Lietuvai“, buvo naujienų portalo „The Lithuanian Tribune“ autorius ir redaktorius, stažavosi Lietuvos atstovybėje Vašingtone, dirbo Europos politikos analizės centre (CEPA) projektų vadovo padėjėju Vašingtone, buvo Lietuvos pašto tarptautinės grupės projektų vadovas. LVŽS deleguotas V.Sinkevičius dabar vadovauja VšĮ „Investuok Lietuvoje“ investicinės aplinkos gerinimo grupei.

Vyriausi šios kadencijos Seimo nariai greičiausiai bus 75 metų amžiaus „tvarkietis“ Juozas Imbrasas, 73-ejų socialdemokratas gydytojas, diplomatas Antanas Vinkus.

Didžiausias turtas – milijonų vertės, mažiausias – 0 eurų

2016–2020 m. tautos atstovai turi turto, verto maždaug 17,9 mln. eurų. Tokią sumą sudaro 141 išrinkto kandidato deklaracijose nurodomas privalomas registruoti turtas, taip pat visi kartu jie nurodo turį apie 4,8 mln. eurų piniginių lėšų.

Bet milijonieriai (pagal privalomo registruoti turto vertę) Seime kol kas tik du: LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis, turintis per 2 mln. eurų privalomo registruoti turto (ir 9,4 mln. eurų vertės vertybinių popierių, meno kūrinių bei juvelyrinių dirbinių) ir 1 mln. eurų viršijančio turto savininkas liberalas prof. Kęstutis Glaveckas.
Neturtingiausi – jauniausi parlamentarai: privalomo registruoti turto neturi 27-erių liberalė Aušrinė Armonaitė bei jauniausia parlamentarė R.Miliūtė, deklaravusi 0 eurų privalomo registruoti turto ir 0 eurų piniginių lėšų.
Nors jos bendraamžis V.Sinkevičius nurodo turįs 227 tūkst. eurų turto ir tokia suma lenkia nemažai vyresnių politinių bendražygių.
Įdomu, kad jokio privalomo registruoti turto esą neturi ir konservatorius Mykolas Majauskas, „valstietis“ Dainius Gaižauskas,
vienintelė „Lietuvos sąrašo“ partijos atstovė ekonomistė dr. Aušra Maldeikienė, socialdemokratas Gediminas Kirkilas ir LVŽS deleguotas istorikas prof. Eugenijus Jovaiša.

Istorikai, fizikai, medikai, teisininkai

Absoliuti dauguma netrukus darbą pradėsiančio Seimo narių turi aukštąjį išsilavinimą, yra keletas profesorių, dar keli studijas pradėję, bet turi tik vidurinį išsilavinimą. Pavyzdžiui, LVŽS atstovė Greta Kildišienė įstojo į Vilniaus kolegijos Teisės fakultetą, bet vėliau emigravo į Didžiąją Britaniją. Grįžusi atnaujino studijas ir pavasarį gaus aprangos technologijų ir verslo specialybės diplomą. Justas Džiugelis pradėjo ištęstines finansų studijas Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje.
Pagrindinė seimūnų alma mater – Vilniaus universitetas, kuriame išsilavinimą ar vieną iš diplomų įgijo bent keliasdešimt parlamentarų.

Po keliolika parlamentarų išsilavinimą arba vieną iš diplomų įgijo tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabartiniame Aleksandro Stulginskio universitete, ASU), Kauno medicinos institute (dabartiniame Lietuvos sveikatos mokslų universitete, LSMU), Kauno politechnikos institute (dabartiniame Kauno technologijos universitete, KTU), Lietuvos policijos akademijoje ar Lietuvos teisės universitete (dabartiniame Mykolo Romerio universitete, MRU). Naujajame Seime turėtų būti maždaug 12 gydytojų, 10 agronomų, 7 istorikai, 6 fizikai, 5 žurnalistikos absolventai, apie 12 pedagogų, maždaug po 20 inžinierių ir teisininkų.

Darbo patirtis: ūkis, verslas ir universitetas

Mažiausiai pažįstami rinkėjams buvo LVŽS deleguoti kandidatai, kurie laimėjo ne tik kovą daugiamandatėje apygardoje, bet ir dvikovas vienmandatėse, kur nurungė ir ne vieną politikos senbuvį. LVŽS kandidatai gal ir naujokai nacionalinėje politikoje, bet ne visai žali, nes nemažai jų dirba savivaldybėse, nebe pirmus metus yra išrenkami į tarybą.
Kaip ir dera pagal partijos pavadinimą, LVŽS deleguotų kandidatų veikla neretai susijusi su žemės ūkiu. Pavyzdžiui, A.S.Nausėda, Valius Ąžuolas, Petras Nevulis yra ūkininkai, Aurimo Gaidžiūno įkurta įmonė „Auridana“ prekiauja naudota agrotechnika. Du išrinkti kandidatai – tiesiai iš ūkininkams atstovaujančių Žemės ūkio rūmų: jų pirmininkas Andriejus Stančikas ir vicepirmininkas Bronius Markauskas. Dar du – G.Kildišienė ir Tomas Tomilinas – LVŽS deleguoto europarlamentaro Bronio Ropės talkininkai.
Nemažai LVŽS deleguotų Seimo narių dirba universitetuose: prof. dr. E.Jovaiša yra LEU Istorijos fakulteto dekanas, prof. dr. Viktoras Pranckietis vadovauja ASU Agronomijos fakultetui, ASU dėsto dr. Arvydas Nekrošius, LSMU dirba dr. Kęstutis Mažeika, MRU – doc. dr. Agnė Širinskienė, Šiaulių universitete – prof. dr. Arūnas Gumuliauskas, dviprasmiškais pareiškimais apie Rusijos ir Ukrainos propagandą pagarsėjęs doc. dr. Mindaugas Puidokas dirba KTU.
Daugiausiai išrinktų parlamentarų nurodo mokantys angliškai, rusiškai ir lenkiškai.
Nemažai kandidatų nurodė mokantys dar vieną Europos kalbą – ar prancūzų. Jauniausia Seimo narė R.Miliūtė ir liberalas Simonas Gentvilas moka norvegų kalbą. Buvęs kultūros ministras dr. Arūnas Gelūnas galėtų susikalbėti japoniškai, keli parlamentarai kalba ispaniškai, keturi – itališkai, o konservatorius dr. Mantas Adomėnas bei A.Širinskienė moka ir lotynų kalbą.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Permainų ribos. Kaip atrodys Lietuvos politika po penkerių ar dešimties metų ir kokie didžiausi iššūkiai mūsų laukia? Galbūt tuo metu žvelgdami iš perspektyvos į dabartį negalėsime atpažinti šiandien vykstančių procesų ir politinių lyderių, o gal ir toliau judėsime dar nuo pereinamųjų laikų susiformavusia politine vaga su buvusiais komunistais ir buvusiais sąjūdininkais priešakyje.

Reikėtų pradėti nuo to, kad ateities politikos prognozavimas – ganėtinai keblus uždavinys. Kaip knygoje „Kokia demokratija, koks kapitalizmas“ pastebi sociologas Zenonas Norkus, paskutiniais komunizmo gyvavimo Sovietų Sąjungoje ir Rytų bei Vidurio Europoje dešimtmečiais prognozių apie jo žlugimą buvo mažiau nei pranašysčių apie kapitalizmo griūtį ar pasaulio pabaigą 2000-aisiais. O komunizmo pabaigos ir Sovietų Sąjungos žlugimo devintojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje tiksliai nenumatė nė vienas akademikas.

Lygiai kaip beveik nė vienas ekonomistas tiksliai nepranešė ir apie didžiulę ekonominę krizę, kuri pasaulį sudrebins 2008-aisiais, nors skaičiuojama, kad pasaulyje iš viso yra apie milijoną šios profesijos atstovų.

Kaip teigia Z.Norkus, socialinių mokslų prognostinis potencialas šiandien panašus į geologų galimybes nuspėti tikslią žemės drebėjimų vietą ir laiką. Jie gali nustatyti, kokiomis aplinkybėmis tikimybė, kad jis įvyks, yra didesnė ar mažesnė, tačiau patį žemės drebėjimą, lygiai kaip karinį konfliktą, revoliuciją ar ekonominę krizę, galimybių numatyti yra nedaug.

Ar galime pasakyti, kaip atrodys Lietuva ir Europa po dešimtmečio? Kaip atrodys Europos Sąjunga, tarptautinė pasaulio tvarka, šalies politinių partijų žemėlapis ar būsimi politiniai lyderiai? Priešingai nei sovietologai, kurie tegalėjo remtis falsifikuotais statistikos duomenimis ir šykščiomis informacijos nuotrupomis, kurios ateidavo iš už geležinės uždangos, šiandien bent jau galime pasitelkti pakankamai išsamius duomenis, mokslinius tyrimus ar tikslią statistiką.

Pavyzdžiui, žinant emigracijos skaičius, gimstatumo ir mirtingumo statistiką, nesunku nuspėti, kad demografinių iššūkių sprendimas bus vienas svarbiausių ateities politikų uždavinių, nuo kurio priklausys bene visų kitų valstybės sričių raida. Tačiau tai, kokie procesai iš tiesų vyksta už Kremliaus sienų ar kokius planus kuria šiandieniniai Graikijos politikai, jau yra už mūsų pažinimo ir žinojimo ribų. Bet visa tai, nori nenori, daro tiesioginę įtaką ir procesams Lietuvoje.

O svarbiausi Lietuvos politinės darbotvarkės klausimai nekinta jau gana ilgą laiką ir jų keliami iššūkiai iš pažiūros nemažėja. Beveik visi 2013-aisiais „Veido“ išskirti svarbiausi politinės darbotvarkės klausimai iki 2018-ųjų galėtų užimti ir šiandien sudaromo tokio pobūdžio sąrašo vietas: tai demografija ir emigracijos stabdymas, valstybės biudžeto ir „Sodros“ deficitas, energetikos projektai, ekonomikos augimas ir investicijų skatinimas, valstybės valdymo ir viešojo sektoriaus reformos, socialinės nelygybės mažinimas, daugiabučių renovacija ir kt.

Daugelis šių politinių tikslų Lietuvoje gali atrodyti kaip iš vokiečių matematiko Davido Hilberto 1900-aisiais sudaryto 23 neišspręstų matematikos problemų sąrašo. Vokietis tikėjosi, kad per XX amžių mokslininkams visas jas pavyks galutinai išspręsti. Tačiau 2015-aisiais iki galo pavyko išspręsti tik dešimt iš jų, o daugumą likusių – tik iš dalies. Panašiai galima kalbėti ir apie dešimtmečiais Lietuvoje besitęsiančias ir nebaigtas reformas sveikatos, socialinės apsaugos, aukštojo mokslo ar pensijų srityse.

Nepriklausomoje valstybėje gyvename vos 25 metus ir, kaip pabrėžia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas dr. Liutauras Gudžinskas, per šį laikotarpį esame padarę itin daug, o Lietuvoje ir kitose pokomunistinėse valstybėse vykdytos reformos dažniausiai buvo daug sudėtingesnės nei analogiškos kituose pasaulio kraštuose. Tačiau viso amžiaus, kaip matematikai, laukti laiko neturime ir kai kuriuos iššūkius būtina pradėti spręsti tučtuojau. Tik taip galima galutinai užbaigti transformaciją bei užtikrinti tvarią valstybės ateitį.

Visi „Veido“ kalbinti politikos ekspertai sutaria, kad ateities Lietuvos politinius iššūkius neišvengiamai lemia dabartinė geopolitinė situacija: karas Ukrainoje, atšalę Rusijos ir Europos Sąjungos santykiai, pastebimai grėsmingesnis didžiosios Rytų kaimynės tonas.

VU TSPMI docento Tomo Janeliūno teigimu, tokia tarptautinė padėtis lemia tai, kad įvairūs valstybės saugumo aspektai – ne tik karinis, bet ir politinis, socialinis, ekonominis ar informacinis saugumas – iškyla į pirmą planą. O visapusiškam jo stiprinimui reikia ir daugiau išteklių, ir strategijos, kur tų papildomų išteklių atrasti.

„Ilgą laiką jautėmės pakankamai saugūs ir tik kalbėdavome apie tai, kokie galėtų būti mūsų saugumo iššūkiai, tačiau mažai ką darėme. O šiuo metu akivaizdu, kad didesnę savo išteklių dalį reikės skirti saugumui ir atitinkamai tai gali sukelti nemažai problemų, kad ir ekonominėje srityje: tai biudžetinių asignavimų perskirstymas, naujų subalansavimo instrumentų paieškos ir pan. Didžiausias dėmesys valstybėje anksčiau buvo skiriamas socialinėms, ekonominėms problemoms, valstybės gerovės didinimui, o dabar vardan saugumo gali tekti kai kurias socialines ir ekonomines programas šiek tiek lėtinti“, – prognozuoja politologas.

Pasak T.Janeliūno, kai saugumas iškyla į pirmą vietą, net ir ekonominio pakilimo laikotarpiu tam tikras diržų veržimasis tampa neišvengiamas, todėl visuomenės lūkesčiai, kurie pamažu pradėjo didėti išbridus iš ekonominės krizės, – atlyginimų ar pensijų augimas, greičiausiai neišsipildys taip greitai. O politikams, akivaizdu, teks susidurti su tam tikrais iššūkiais žmonėms aiškinant, kodėl tai nevyksta taip greitai.

L.Gudžinsko manymu, pagrindiniai ateities vidaus politikos iššūkiai – tai įsisenėjusios problemos, kurias ilgą laiką nesėkmingai bandyta spręsti: socialinė nelygybė, gerovės politikos raida, struktūrinės sveikatos apsaugos, socialinio draudimo reformos. „Nepaisant to, kad finansavimas šioms sritims didėjo, jų efektyvumas vis tiek nėra pakankamai geras. Žmonių, esančių skurdo rizikos zonoje, rodikliai, kiti socialinės nelygybės rodikliai per 10 narystės ES metų yra nedaug pakitę ir nemaži. Tai savo ruožtu skatina tokius procesus, kaip emigracija, kuri švelnina visą situaciją, sprendžia nedarbo problemą, bet kartu ir trukdo didėti šalies ekonominiam konkurencingumui“, – komentuoja politologas.

Pasak jo, jei šie klausimai išliks aktualūs ir dar labiau ryškės ateityje, tai gali dar labiau skatinti žmonių nepasitikėjimą politinėmis institucijomis, nusivylimą demokratija. Todėl politinis elitas ateityje turėtų labiau sutarti ir susitelkti dėl šių iššūkių.

Visos valstybės raidai reikšminga data gali tapti ir 2020-ieji – naujojo Europos Sąjungos finansinio laikotarpio pradžia. Per jį Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms greičiausiai bus numatyta kur kas mažesnė parama, nei buvo iki šiol, kai įplaukos iš Bendrijos sudarydavo ir penktadalį visų biudžeto lėšų.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas, ekonomikos ir politikos programos direktorius dr. Vincentas Vobolevičius primena, kad jau artimiausiu metu europinius pinigus taps būtina naudoti kur kas racionaliau ir efektyviau nei dabar. Atsakomybė šiuo atveju greičiausiai teks ilgesnę kadenciją ir platesnį interesų lauką turintiems politikams.

„Politikai yra bejėgiai, nes jų tikslas – laimėti, o jei remiesi vietinių verslų parama, kaip dažnai būna regionuose, kur ilgą laiką renkamas tas pats parlamentaras ar meras, natūraliai nenorėsi šio „kranelio“ uždaryti. Šitoje vietoje atsakomybė teks politikams, kurių kadencija ilgesnė, ypač Prezidentei, kuri turi laisvesnę darbotvarkę, nes dabar yra antra jos kadencija. Reikėtų tikėtis lyderystės iš valstybės vadovų, kad būtų efektyviau panaudojamos tos lėšos, – tai ne tik ekonominis, bet ir politinis momentas, nes efektyvesnis panaudojimas, skatinant užsienio investicijas, o ne vien asfaltuojant raudonom plytelėm šaligatvius, sukels nepatogumų vietiniams kunigaikštukams, ir čia šis stumdymas gali būti svarbus politinis įvykis“, – sako V.Vobolevičius.

Per artimiausius trejus metus Lietuvoje įvyks bent treji reikšmingi rinkimai. Kitąmet rinksime Seimą, 2019-aisiais – savivaldybės tarybas ir prezidentą. Kažką prognozuoti apie pastaruosius dvejus rinkimus būtų tolygu burti iš kavos tirščių, nors aišku, kad dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė negalės siekti trečiosios kadencijos ir Lietuva bet kokiu atveju turės naują vadovą. Tačiau kitų metų Seimo rinkimams partijos jau pradėjo intensyviai ruoštis, o šių rinkimų įžanga galima pavadinti ir neseniai praėjusius savivaldos rinkimus.

Kaip vieną svarbiausių šalies netolimos ateities politikos iššūkių V.Vobolevičius išskiria ir partijų atsinaujinimo klausimą. Šis procesas jau prasidėjo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų gretose, kurių lyderiu greičiausiai taps jaunasis Gabrielius Landsbergis, o su juo į partiją greičiausiai ateis ir naujų, jaunesnių žmonių, suteiksiančių jai ryškesnę neokonservatorišką liniją.

Įsileisti jaunimo, ieškoti naujų veidų, politologo vertinimu, reikės ir socialdemokratams bei kitoms politinėms jėgoms, nes esama lyderių karta daugelyje jų jau pasiekė garbingą amžių. O paprastai jaunatviškiems liberalams, kurie sėkmingai pasirodė per savivaldos ir Europos Parlamento rinkimus, nematytų veidų prireiks todėl, kad nemaža dalis jų lyderių išvyko į Briuselį arba pradeda darbą savivaldybėse. Toks pavyzdys galėtų būti Seimo nare tapusi šachmatininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen arba iš Europos Parlamento sugrįžęs Antanas Guoga, nors galvojant apie ilgalaikę karjerą politikoje – Europos Parlamento mandatas yra svarbesnis nei Seimo nario. O štai Gintaras Steponavičius ar Eugenijus Gentvilas, V.Vobolevičiaus vertinimu, jau yra ne pirmo ryškumo politinės figūros.

T.Janeliūno vertinimu, savivaldos rinkimai parodė, kad dėl geriausių rezultatų 2016-ųjų Seimo rinkimuose greičiausiai varžysis konservatoriai, liberalai ir socialdemokratai, „Tvarka ir teisingumas“ bei Darbo partija praras pozicijas, o galbūt net turės galvoti apie tai, kaip perkopti parlamentinį 5 proc. barjerą. Daugelis kitų, mažesniųjų partijų taip pat sieks būtent šio, o ne didesnių politinių tikslų.

Beveik įprasta, kad prieš kiekvienus svarbesnius rinkimus į politinę areną žengia ir naujos, labai dažnai trumpalaikės ir populistinės partijos, surenkančios esama politine darbotvarke nusivylusį elektoratą. Nors tokių antisisteminių pažiūrų žmonių per kiekvienus rinkimus vis mažėja, realu, kad šią nišą 2016-aisiais dar užims sėkmingai per pastaruosius prezidento ir savivaldos rinkimus pasirodęs Naglis Puteikis. Realu, kad politikui po savo sparnu pavyks suvienyti ir kai kuriuos sėkmingai per savivaldos rinkimus pasirodžiusius visuomeninius judėjimus.

O kada pagaliau galėsime kalbėti apie šalies politinių partijų, kurios senesnes tradicijas turinčiose šalyse yra pagrindinis demokratijos veikimo ir viešojo intereso apgynimo instrumentas, konsolidaciją? Ar ateis laikas, kai, užuot steigę naujus judėjimus, sąjūdžius ar susivienijimus, naujieji politiniai lyderiai atras savo vietą jau įsitvirtinusiose partijose? O pastarosios gebės demokratiškai ir atvirai į savo gretas įsileisti visus potencialius bendraminčius ir sudaryti jiems galimybę siekti savo politinių tikslų?

VU TSPMI docento T.Janeliūno manymu, pagrindiniai kairiųjų ir dešiniųjų galios centrai išliks nepakitę ir didžiosios partijos bus ilgalaikės, tačiau šiandieninių mažųjų dalia tebus stumdymasis tarp šių polių ar tiesiog prisišliejimas prie jų. „Jos gali atsirasti, išnykti, keistis, ir tokia padėtis liudija apie pakankamai gyvybingą partinę sistemą. Turbūt būtų ir neįdomu, jei dešimtmečiais visiškai nesikeistų penkios ar septynios partijos, nepaisant to, kaip keičiasi politinė situacija arba kokie yra iššūkiai. Tai gana sveikas politinis procesas, kai sistema leidžia atsirasti naujoms jėgos, kartu leidžia natūraliai nunykti toms jėgoms, kurios nepateisino lūkesčių“, – vertina mokslininkas.

Nusivylimas ir nepasitikėjimas partijomis, pasak V.Vobolevičiaus, pastebimas ir daugelyje kitų demokratinių valstybių. Jos veikia gerai, kai yra aiškus ryšys tarp socialinės grupės, rinkėjų ir partijos, kuri yra glaudžiai su ja susijusi. Tačiau dažniausiai šios grupės būna ganėtinai pakrikusios, pačiose partijose esama labai daug skirtingų srovių, be to, atsiranda ir oportunistinių judėjimų, apeliuojančių į emocinius dalykus. Vakaruose tokios yra prieš imigrantus nusistačiusios partijos, Lietuvoje – antisisteminiai judėjimai. Jų egzistavimas yra nulemtas pačios demokratijos ribų.

Be to, politinės partijos šiandien konkuruoja su nepolitiniais, dėmesio reikalaujančiais užsiėmimais, pramoginiu pasauliu. „Pačios partijos panašėja į pramogų pasaulio organizacijas, nes konkuruoja su visokiais šokių projektais ir pan. Dėl to, kad reikia konkuruoti, kad aižėja socialinė bazė, partijoms neapsimoka prisirišti prie vienos socialinės bazės ir rinkėjų grupės. Todėl, kad laimėtum rinkimus ir patrauktum kuo daugiau rinkėjų, reikia ir daugiau šou elementų“, – konstatuoja V.Vobolevičius.

Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, iš beveik 1,2 mln. piliečių, kurie balsavo per pastaruosius savivaldos rinkimus, daugiau nei 550 tūkst. rinkėjų buvo vyresni nei 55 metų amžiaus, vos 220 tūkst. – jaunesni nei 35-erių. Tai rodo, kad valstybės politinę raidą iš esmės lemia vyresnio ar jau pensinio amžiaus žmonės, kurie neabejotinai turi ir savo politinių prioritetų bei lūkesčių. Ar tokiu atveju apskritai įmanoma vykdyti ryžtingas reformas?

T.Janeliūnas prognozuoja, kad situacija ateityje kažin ar keisis. Jo žodžiais tariant, visuomenė apskritai sensta, todėl natūralu, kad vis didesnė rinkėjų dalis bus vyresnio amžiaus. Be to, jaunimas, kaip ir daugelyje kitų pasaulio valstybių, pasyviau dalyvauja politikoje ir rinkimuose, nes turi kur kas patrauklesnių veiklų. Tačiau, mokslininko vertinimu, tai nebūtinai reiškia, kad politikai turėtų tenkinti vien pensininkų ar pagyvenusių piliečių interesus, o ir jie patys gali būti pakankamai toliaregiški ir norėti gerovės ne tik asmeniškai sau, bet ir savo vaikams ar anūkams. Šiuo atveju būtina, kad atsakomybę prisiėmę politikai suvoktų, jog negali populistiškai pataikauti vienai rinkėjų grupei.

Politologo V.Vobolevičiaus nuomone, jei jaunesnieji rinkėjai jaustųsi itin blogai, jie tikrai ateitų į rinkimus ir iš pačios politikos tikėtųsi daugiau. Tiesiog pensininkai turi daugiau laisvo laiko gilintis į politiką, todėl ir reiškiasi joje aktyviau.

„Politika pirmiausia yra reginys, o ne atsakingas programų skaitymas vardan valstybės ateities, kaip kartais sako teoretikai. Panašiai kaip sportas, kai tu sergi už komandą ne dėl to, kad tavo vienas balsas kažką labai daug reiškia ir tu labai atsakingai eini šaukti ir palaikyti savo komandos arenoje, o todėl, kad tau arenoje šaukti visų pirma yra gera ir tu turi tam laiko“, – teigia politologas.

O kaip šį reginį padaryti ne tik malonų akiai ir tenkinantį visuomenės poreikius, bet ir kokybiškesnį? Pasaulio banko sudaromi reitingai, kuriuose vertinamas politinis patronažas – valstybės išteklių eksploatacija, valstybės tarnybos politizacija, politinė korupcija ir panašūs rodikliai, rodo, kad Lietuva vis dar gerokai atsilieka nuo demokratinių Vakarų šalių.

„Pesimistinis dalykas yra tas, kad tai įsisenėję ir labai sunkiai keičiasi. Pokyčiai įmanomi, jei pačiam politiniam elitui ateina supratimas, kad daugiau taip gyventi mes nebegalime ir reikia valytis iš vidaus, pradėti tų ligšiolinių praktikų netoleruoti. Tokį supratimą paprastai lemia išoriniai veiksniai. Per nepriklausomybės laikotarpį politikos kokybė labai smarkiai išaugo nuo 1998–1999 iki 2004 metų, kai norėjome stoti į ES, bet nepatekome į pirmąją derybų bangą, o į ją pateko tiek Lenkija, tiek Estija. Visam politiniam elitui buvo didelis šokas, todėl sutelktos pastangos atlikti reikšmingas reformas. Kitas panašus sukrėtimas buvo pasaulinė finansų krizė“, – aiškina L.Gudžinskas.

Pasak jo, įstojus į ES valdymo kokybė išaugo, tačiau pastarąjį dešimtmetį mes daugiau ar mažiau plūduriuojame toje pačioje vietoje – nekrintame žemyn, tačiau ir reikšmingai nekylame. Paskata susirūpinti, gerinti viešąjį sektorių ir valdymo kokybę gali būti ir išaugusi Rusijos agresija ar sumažėjusi ES parama.

Mokslininkas pateikia Švedijos pavyzdį. Naujausia istorinė šios valstybės analizė rodo, kad Švedijai išnaikinti korupciją ir pagerinti valdymo kokybę pavyko XIX a. viduryje. Viskas prasidėjo nuo to, kad 1809-aisiais Švedija prarado daug metų valdytą Suomiją, kurią prisijungė Rusijos imperija. Švedijos politinis elitas, pasak L.Gudžinsko, tuomet sunerimo: jeigu ir toliau taip tvarkysimės valstybės viduje, tai ir mūsų pačių nebeliks. Teismuose labai padidėjo bylų skaičius dėl piktnaudžiavimo viešąja tarnyba, korupcijos ir pan. Švedijai iš viso prireikė 40 metų, kad korupcija būtų įveikta ir politikos kokybė kardinaliai išaugtų. Belieka sužinoti, kiek laiko prireiks mums.

Dovaidas Pabiržis

BFL

Tuoj po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių – Lietuvos politinės olimpiados finalai. Jei nenutiks kokių force majeure, Seimo rinkimų pjedestalas nuspėjamas – socialdemokratai, konservatoriai ir liberalai. Sunkiau nuspėti, kurie iš jų turės realią valdžią, tai yra kas susieis į valdančiąją koaliciją.

Aušra LĖKA

Konstitucinio Teismo paliepimu perbraižytos rinkimų apygardos (tai jau seniai buvo pribrendę ir perbrendę) – didžiausia 2016 m. spalio 9 d. vyksiančių Seimo rinkimų permaina.

Lig šiol maždaug penktadaliu menkiau nei vidutinis statistinis Lietuvos pilietis atstovauti vilniečiai rinks dviem parlamentarais daugiau, o sumenkęs Kaunas – vienu mažiau, tolygiau perskirstyta ir daug kitų apygardų. Tačiau, kad ir kaip kai kurios partijos čia įžvelgia kėsinimąsi į jų sėkmę, perversmo tai nesukels.

Trejetukas – Socialdemokratų partija, Liberalų sąjūdis ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai kaip įbesti visuomenės apklausose laikosi nuo pernai metų pabaigos, tik 2015 m. gruodį pastaruosius aplenkė daugiau rėmėjų sulaukusi Darbo partija. Toks pat trejetukas, tik šiek tiek kita seka, buvo ir per pastaruosius dvejus rinkimus – Europos Parlamento (2014 m.) ir savivaldybių tarybų bei merų (2015 m.).

Nežinia, ką šios partijos turėtų prisidirbti ir ką kitos ar vėl kokie neogelbėtojai turėtų pasiūlyti rinkėjams, kad jų simpatijų vektorius pakeistų kryptį. Klausimas tik toks: kiek gautų mandatų proporcijos atitiks reitingų procentus ir kurios iš šių partijų bus valdančiojoje koalicijoje.

Svarstyklės: socialdemokratai nusveria konservatorius

Pagal šios dienos situaciją atrodyto, kad neabejotinai socialdemokratai turėtų būti ta partija, kuri formuos valdančiąją koaliciją. Tiesa, kaip atkreipia dėmesį Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Mindaugas Jurkynas, reitingai atspindi tik tos pusės parlamento, kuri renkama pagal proporcinę sistemą, galimas tendencijas. Reprezentatyvių apklausų, kas galėtų būti išrinktas 71 vienmandatėje apygardoje, nacionaliniu mastu neatliekama.

Politologas primena poros pastarųjų Seimo rinkimų rezultatus: stipriausias pozicijas vienmandatėse apygardose turėdavo socialdemokratai ir konservatoriai, tad būtent antrasis turas (nes pirmajame paprastai išrenkami vos keli parlamentarai) lemia, kas laimi rinkimus, paaiškėja frakcijų dydis. Žiniasklaidos pavadinimai, kad viena ar kita partija laimėjo rinkimus, kaip po 2012 m. rinkimų pirmojo turo, kai šaukta, jog rinkimus laimėjo Darbo partija, yra klaidinantys.

Tad didžioji mįslė – kaip antrajame ture susidėlios rinkėjų politinės nuotaikos. Tai gali paveikti daug veiksnių: koks bus pasitikėjimas partijų lyderiais, ar kils kokių skandalų, o gal, atvirkščiai, augs ekonomika. Vis dėlto, M.Jurkyno prognozėmis, pagal šiandieninę situaciją socialdemokratai turi geriausių galimybių tapti didžiausia frakcija Seime.

Politines perturbacijas beveik visą nepriklausomybės laikotarpį stebintis „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovas dr. Vladas Gaidys prie unikalių atvejų priskiria tai, kad socialdemokratai ir būdami valdžioje visą kadenciją išlaikė tokius aukštus reitingus.

Bet, sociologo prognozėmis, nebūtų unikalu, jei jie ir vėl būtų valdančiosios koalicijos ašis. Pastarojo meto tendencijas tokios: kadenciją valdo konservatoriai su sąjungininkais, paskui dvi kadencijas – socialdemokratai su sąjungininkais, paskui vėl vieną – konservatoriai, kuriuos 2012 m. pakeitė socialdemokratai.

Tačiau neatrodo, kad šie rinkimai jau bus tie, kai socialdemokratai išsigydys savo Achilo kulną – pirmaus ir didžiuosiuose miestuose.

Klausimas, kaip pasiseks konservatoriams: M.Jurkyno pastebėjimu, apklausos šios partijos atžvilgiu paprastai kokiais 5 proc. menkesnės nei rinkimų rezultatai, nes ji turi pastovų ir drausmingą elektoratą.

Tad nors apklausose konservatoriai į priekį praleido liberalus, Europos Parlamento rinkimuose jie buvo net pirmi, o savivaldybių ir merų – antri. Tačiau, nepaisant to, kad pakeitė nepopuliarų lyderį, ir naujasis, Gabrielius Landsbergis, partijai populiarumo beveik nepridėjo.

Įdomu ir kaip balsuos rinkėjai tų vienmandačių apygardų, kuriose, pavyzdžiui, Kaune, partijos senbuvius išstūmė ne ką dar partijoje nuveikęs jaunimas. M.Jurkyno nuomone, konservatorių rinkėjai balsuoja už šią partiją, kol yra Vytautas Landsbergis – kaip partijos „prekės ženklas“.

Tačiau jei konservatorių veteranai, išstumti iš apygardų, kuriose laimėjo ne vienus rinkimus, keltų savo kandidatūras patys, balsus paskaldytų.

Kaune vienmandatėse rimta alternatyva konservatoriams būtų ir mero Visvaldo Matijošaičio „Vieningo Kauno“ atstovai – savivaldybių ir mero rinkimuose nusivylimą konservatoriais V.Matijošaičio komandos naudai kauniečiai jau pademonstravo. Bet visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas” direktorius Andrius Palionis sako, kad jų organizacija jokių ambicijų nacionaliniams rinkimams neturinti, su jokia partija jokių pozicijų nederinanti, o savo nariams palikusi teisę laisvai apsispręsti, jei kas norėtų kandidatuoti.

Liberalų derybinė pozicija – tobula

Liberalai – ant bangos: Europos Parlamento ir savivaldybių bei merų rinkimuose jie buvo treti, o „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausose nuo pernai metų pabaigos – net antri. Tiesa, iš šį pavasarį už juos ketinusių balsuoti net 21 proc. gruodį teliko 14 proc.

Kaip rodo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės tyrimai, liberalų šuolį lemia įvairių partijų elektorato pareikštas palankumas, tačiau nuolatinio jų elektorato dydis nėra įspūdingas. Vadinasi, kaip greitai kilo, taip greitai reitingai gali ir kristi, jei liberalai ima daryti klaidas ar labiau sužiba kitos partijos.

Nėra stiprioji liberalų pusė ir vienmandatės apygardos: 2012 m. jie sugebėjo laimėti tik tris mandatus iš 71-o. Konservatoriai ir socialdemokratai čia turi didesnį įdirbį.

Bet, kaip atkreipia dėmesį M.Jurkynas, prognozuotina, kad liberalai bus ne tik trečia pagal dydį frakcija, bet ir svarbi kažkurios koalicijos dalis: „Liberalų pranašumas – kad jie gali eiti tiek su socialdemokratais, tiek su konservatoriais. Su socialdemokratais jie gali rasti bendrą kalbą ekonominiais ir socialiniais klausimais, nes juk socialdemokratai pasiūlė gana liberalų socialinį modelį, pritaria internetiniam balsavimui, yra gana proversliški, neįveda progresinių  mokesčių. O pagal požiūrį į verslą, į Vakarų integraciją liberalai dera su konservatoriais, su kuriais jau yra buvę koalicijoje. Jei socialdemokratai ir konservatoriai gautų panašų skaičių mandatų, liberalai būtų ta partija, kuri nulemtų koalicijos spalvą. Bet šiandien realiausia socialdemokratų ir liberalų koalicija.“

Iš politinio išskaičiavimo ir realybės pripažinimo, kad ir partijos, ir nauja rinkėjų karta jau nebeturi tokių griežtų ideologinių riboženklių, liberalams tinka abi alternatyvos. O konservatoriai yra atsižegnoję „darbiečių“ ir „tvarkiečių“, kurių taip pat gali prireikti valdančiajai koalicijai, tad jų derybinės pozicijos komplikuotesnės. Juolab konservatoriai dar neužmiršo gėdingu principų pamynimu vadinto 2K – Kubiliaus+Kirkilo projekto.

„Tvarkiečiai“ – ties 5 proc. barjeru

Nors tik iš „tvarkiečių“ perbėgęs vadovauti „darbiečiams“ Valentinas Mazuronis pareiškė, jog Darbo partija po Seimo rinkimų bus stipriausia jėga, pagal apklausų ir Europos Parlamento bei savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus labiau atrodo, kad jie gali prarasti ir lig šiol turėtas pozicijas.

Kitų dabartinių valdančiųjų – „Tvarkos ir teisingumo“ šansai dar prastesni, ypač po Seimo balsavimo, užkirtusio „tvarkiečių“ lyderiui Rolandui Paksui galimybę rinkimuose vesti partijos sąrašą. Politologai prognozuoja, kad „tvarkiečiai“ balansuos ties 5 proc. barjero riba.

V.Gaidys daro prielaidą, kad, be padarytų klaidų, šių partijų populiarumo menkimą lėmė ir jų identiteto krizė: ankstesnis Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas pats ir buvo argumentas balsuoti už šią partiją, o dabar tokio lyderio nėra. „Tvarkiečiai“ irgi laikėsi ant vieno asmens – R.Pakso istorijos, bet nuo jos praėjo vienuolika metų ir jos potencialas senka.

5 proc. barjerą turėtų įveikti ir Lenkų rinkimų akcija, pastaruoju metu į rinkimus einanti vienu sąrašu su Rusų aljansu, kuris ir garantuoja 5 proc. barjero peržengimą.

Pastaruoju metu stabiliai ties 7–8 proc. nuo ketinančiųjų balsuoti riba laikosi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, o jų lyderis Ramūnas Karbauskis, nors nėra tas, kuris nedingsta iš televizorių ekranų, – populiariausių politikų dešimtuke. Bet „valstiečiams“ savivaldos rinkimai būna sėkmingesni, o Seimo rinkimų 5 proc. barjerą jie peržengė vienintelį kartą, kai partijai dar vadovavo Kazimira Prunskienė.

Juodieji arkliukai virsta poniais

Vis dėlto, nors dėl lietuviškųjų politinių olimpinių žaidynių pjedestalo niekas per daug nesiginčija, per anksti visai nurašyti ir vadinamąsias nesistemines partijas ar politinius darinius. Tai gali būti ir „Lietuvos sąrašas“ su iš televizorių ekranų nebeišlipančia Aušra Maldeikiene, Seimo nario ekskonservatoriaus Naglio Puteikio, prezidento rinkimuose sugebėjusio pelnyti beveik kas dešimto balsavusiojo simpatijas, „Puteikis plius“ ar dar nežinia kokie neogelbėtojai, kokių atsiranda prieš kiekvienus rinkimus. Jie gali surinkti „antielito“, buvusių „Drąsos kelio“ rinkėjų likučių, nacionalistiškai nusiteikusių žmonių balsus.

Bet mūsų valstybė maža, sunku rasti naujų negirdėtų veikėjų, norinčių mestis į politiką, o nei N.Puteikio, nei A.Maldeikienės, nei Dariaus Kuolio atveju nesuveiks netikėtumo efektas, atvedęs į vienkartinę politinę sėkmę rinkimuose Arūną Valinską ar Neringą Venckienę.

N.Puteikis pats prisipažįsta pralaimėjęs, pasakoja siūlęs tiems politikams, kurie mano, kad tų šešių partijų, esančių Seime, demokratijai nepakanka, jungtis prieš rinkimus, steigti partiją. Bet iš jų sulaukęs ne tiek palaikymo, kiek kritikos, kad ir jis pats toks pat kaip tos partijos Seime. Tad jis nutaręs kandidatuoti toje pačioje apygardoje Klaipėdoje, kurioje ir dabar yra laimėjęs rinkimus.

Tiesa, jis stebi, kas vyksta mažosiose partijose. Jo žiniomis, „Jaunoji Lietuva“, Tautininkų sąjunga, Centro partija, „Lietuvos sąrašas“ jau surinko būtinus rinkimams 2 tūkst. narių. Galimos Algimanto Matulevičiaus Tautos vienybės sąjungos jungtuvės su partija „Profesinių sąjungų centras“, bando vienytis vadinamoji birželio 3 d. grupė, lyderiaujama Audriaus Nako ir Zigmo Vaišvilos, Respublikonų ir Liaudies partijos. Naują partiją bando burti Gema Umbrasienė iš Panevėžio po to, kai ją su visu šio miesto skyriumi išmetė Valstiečių ir žaliųjų partija. „Laiko steigtis partijos dar turi iki kovo, bet iš mažųjų asteroidų planetos kol kas nesiformuoja. Bet jei susiformuotų ir pakviestų, žiūrėčiau, kas susiformavo: ar didelė planeta, ar gali pranokti dydžiu Jupiterį. Jei taip – bėgsiu paknopstomis“, – sako N.Puteikis.

O tokios beveik revoliucijos, kokią per savivaldybių ir merų rinkimus visuomeniniai komitetai užkūrė partijoms Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, per Seimo rinkimus bent kol kas neprognozuojama. Bandyta juos burti (iniciatyvos buvo ėmęsis ir Seimo narys Valerijus Simulikas), bet jie labai jau margi. Tačiau vienmandatėse apygardose jų atstovai gali sulaukti didesnės sėkmės nei vienišiai prieš ketverius metus.

Klausimas, iš ko tie „nesisteminiai“ atimtų balsus. Labiausiai tikėtina, jog iš tų, kurie svaidėsi panašiais šūkiais, kad Lietuvoje – viskas blogai, kad čia valdo klanai – „paksistų“ ar „darbiečių“.

Bet, kaip rodo keleri pastarieji rinkimai, iki 2000-ųjų rinkimuose debiutuojantys nauji pranašai – Artūro Paulausko Naujoji sąjunga, V.Uspaskicho Darbo partija nušluodavę kone pusę Seimo, tačiau 2008 m. A.Valinsko Tautos prisikėlimo partija pelnė 16 mandatų, 2012 m. „Drąsos kelias“ – jau tik 7. Naujų gelbėtojų vaidmuo vis mažėja.

Vis dėlto sociologas V.Gaidys stebisi, kad visa Europa įkaitusi, nacionalistinės politinės jėgos kelia galvą, o Lietuvoje – politinis štilis. Antra vertus, sociologas primena, kad per Eurobarometro apklausą net trys ketvirtadaliai lietuvių pareiškė esantys patenkinti savo gyvenimu (2010 m. tokių buvo 50 proc.), tad kam keisti valdžią?

Toks rodiklis bloga žinia ir populistams, nes jų dirva – viskuo ir visų pirma valdžia nepatenkintas rinkėjas.

Šešėlinės vyriausybės – bet kokios

Tad jei šiandieninių prognozių neiškreips jokios force majeure, didelė tikimybė, kad Lietuvą valdys tas pats premjeras Algirdas Butkevičius.

Jei „darbiečiai“ ir patektų į valdančiąją koaliciją, tai dar mažesnių nei dabar brolių pozicija. Tad jie gautų tuos ministrų postus, kurie atliktų nuo didžiųjų koalicijos dėmenų (tikėtina, socialdemokratų ir liberalų). Poste gal liktų ir dabar šios partijos deleguotas, bet nieko bendra su ja neturintis energetikos ministras Rokas Masiulis.

„Tvarkiečiai“, net jei nepateks prie valdžios dalybų stalo, joje neabejotinai paliks savo deleguotą, bet taip pat nieko bendra su jais neturintį vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį, kuris, ko gero, šiame poste liks, kad ir kaip susidėstytų valdžios dėlionė.

Politikas, kuris per mėnesį savo reitingus gali užsiauginti 11 procentinių punktų, tikrai neliks be posto. Bet rinkimuose jis jau gal atstovaus socialdemokratams.

Liberalai taip pat jau sudėstę savo šešėlinę Vyriausybę, tik kažin ar šešėlinis krašto apsaugos ministras Algis Kašėta paliktų Varėnos mero postą, šešėlinis ūkio ministras Antanas Guoga – Europos Parlamentą.

Konservatorių šešėlinė Vyriausybė, paskelbta dar 2013 m., taip lig šiol ir nepakeista, nors pasikeitė partijos lyderis ir jis sakė imsiąsis premjero vaidmens, jei partijai tokią galimybę suteiktų rinkėjai. Bet šešėlinis konservatorių premjeras lig šiol – Andrius Kubilius, o ministrai – daugiausia jo senoji kariauna. O kad būtų visi užganėdinti, Vyriausybė net papildyta naujomis ministerijomis: Bendruomenių reikalų (šešėlinis ministras Donatas Jankauskas), Regioninės plėtros (Agnė Bilotaitė), Reformų ir pažangos (Mantas Adomėnas).

Kažin ar didžiausia sėkmė Lietuvai būtų ir savo gebėjimus jau demonstravę buvęs ūkio ministras, o dabar energetikos sektoriaus strategu siūlomas Dainius Kreivys, vėl socialinės apsaugos ir darbo ministru matuojamas ne itin sėkmingai juo buvęs Rimantas Dagys ar Ūkio ministerijos vadovo poste konservatorių matomas buvęs Kauno meras Andrius Kupčinskas.

Akivaizdu, kad į šešėlines vyriausybes, kurios Vakarų demokratijoje laikomos paraiška rinkėjams paaiškinti, kas turės valdžią partijos sėkmės atveju, o šešėliniams ministrams yra konkretus įpareigojimas nuosekliai rengtis šiai karjerai, Lietuvoje rimtai nežiūrima.

Taigi didelių permainų artėjančiose Lietuvos politinėse olimpinėse nenumatoma. Kai kurie politinio gyvenimo ekspertai buvo prognozavę, kad 2016-aisiais ar bent jau 2020-aisiais pribręs reali tiek rinkėjų, tiek ir politikų kartų kaita, tačiau ženklių pokyčių kol kas nematyti.

Nors jau antri Seimo rinkimai, kai balsuos, ir pirmi rinkimai, kai galės kandidatuoti, jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politinių vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių negirdėti. Gal postūmį aktyviau balsuoti jaunesnei kartai duotų balsavimo internetu įteisinimas?

Tad dar belaukiant 2016-ųjų Seimo rinkimų galima tikėtis ženklesnių permainų tik 2020-aisiais, kai neabejotinai vėl bus perbraižytos rinkimų apygardos augančių miestų naudai, kai gal bus leista balsuoti internetu, o užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai jau pagal artimiausiuose rinkimuose galiosiančią jų rinkimų apygardos (ar apygardų) formavimo tvarką, jei bus aktyvūs, galės turėti savo atstovą, ir net ne vieną.

LRT

Vilniečių, kurie sudaro beveik penktadalį Lietuvos gyventojų, teisė būti atstovaujamiems Seime yra maždaug trečdaliu menkesnė nei mažėjančių, senstančių, skurdesnių ir mažesnio išsilavinimo vietovių gyventojų. Pagaliau parengtas projektas tokiai situacijai keisti.

Aušra LĖKA

Konservatorius Donatas Jankauskas ir „darbietis“ Šarūnas Birutis Seime turi vienodas galias, nors pirmasis atstovauja 44 254 rinkėjams, o antrasis – vos 27 160. Vadinasi, D.Jankausko rinkėjo balsas vertas 38,6 proc. mažiau nei Š.Biručio.

Skandalingi skirtumai tarp rinkimų apygardų

Kitose Europos šalyse tokių disproporcijų nebūna. Tačiau nors Europos Tarybos rekomendacijose įteisintas europinis demokratijos standartas – 10 proc. nuokrypis nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus apygardose, Lietuvoje politikai nusprendė, kad mūsų piliečiai iškęs ir dvigubą nelygybę – Seimo rinkimų įstatyme leistas 20 proc. nuokrypis į didesnę ar mažesnę pusę (vadinasi, tarp apygardų galima iki 40 proc. disproporcija).

Maža to, demografinės tendencijos skirtinguose regionuose tokios kardinaliai priešingos, kad dabar net lietuviškų normų jau nebeatitinka net 13 iš 71 rinkimų apygardos (penkios per mažos, aštuonios per didelės), o iki 2016 m. rinkimų tokių neabejotinai atsiras dar kelios. Į europinius standartus telpa tik 29 apygardos.

Prieš kiekvienus rinkimus Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) leistiną ribą peržengiančių apygardų ribas kosmetiškai pabraukinėja, kiekvienąkart prisišaukdama skandalų laviną, neva specialiai iš vienos ar kitos partijos taip „atėmusi“ pačius lojaliausius jų rinkėjus. Tačiau ryškūs ir spartūs demografiniai pokyčiai verčia daryti esminę Seimo rinkimų vienmandačių apygardų reformą. VRK užsakymu jos projektą parengė visuomeninės geografijos ekspertas Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto lektorius dr. Rolandas Tučas.

Mokslininkas parengė du projektus. Pirmasis neišvengiamai būtinas jau 2016 m. rinkimams, kad visos apygardos „tilptų“ į 20 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypį, bet nekeičiantis šiuo metu esančių rinkimų apygardų sąrašo. Kitas projektas – radikalesnis, atitinkantis Europos Tarybos Venecijos komisijos ir ESBO rinkimų stebėtojų gerosios rinkimų praktikos reikalavimus (nuokrypis iki 10 proc.). Tačiau jį ketinama taikyti 2020 m. Seimo rinkimams.

Jei būtų manoma, kad ir Lietuvos rinkėjai verti europinių demokratijos standartų, jau dabar būtų įgyvendinamas radikalesnis ir ilgaamžiškesnis projektas. Bet kardinalūs pokyčiai atidėliojami jau antrą dešimtmetį. Gąsdinama džerimanderingu (taip vadinamas sąmoningas manipuliavimas rinkimų teritorijų ribomis ir rinkėjų skaičiumi, siekiant laimėti rinkimus, kai rinkimų apygardų ribos nustatomos suskaldant arba sujungiant teritorijas taip, kad tam tikrų politinių pažiūrų, tautybės, socialinio sluoksnio rinkėjai etc. turėtų kuo mažesnį atstovavimą).

Bet ar nėra džerimanderingo dabar, kai Vilniaus, dalies Klaipėdos rinkėjai (o kaip rodo statistika, didžiųjų miestų gyventojai labiau išsilavinę, turintys didesnes pajamas nei kita šalies dalis) diskriminuojami, o daugiau savo atstovų, vadinasi, ir teisių diktuoti politinę darbotvarkę, turi emigruojanti, senstanti, iš pašalpų gyvenanti provincija.

Demografija – sau, politikai – sau

Prieš 1992 m. Seimo rinkimus, kai buvo suformuotas rinkimų apygardų tinklas, jos buvo panašaus dydžio, nes vienas svarbiausių demokratijos principų – užtikrinti lygias rinkimų teises, kad apygardoose išrinkti parlamentarai atstovautų daugmaž vienodam skaičiui rinkėjų. Atspirties taškas nustatant apygardų dydį buvo siekis, kad ir mažiems rajonams būtų atstovaujama. Tačiau dėl natūralios gyventojų kaitos ir migracijos rinkėjų skaičius apygardose ėmė vis labiau skirtis.

Mokslininko R.Tučo projektuose – akivaizdūs ketvirčio amžiaus Lietuvos regionų demografiniai pokyčiai. Gauti rezultatai patvirtino teiginį, kad tuose Lietuvos regionuose, kuriuose jau dabar koncentruojasi rinkėjų skaičiumi mažiausios Seimo rinkimų vienmandatės rinkimų apygardos (Šiaurės, Šiaurės rytų, Pietų Lietuva), gyventojai yra santykinai vyresni, o jų skaičius dėl neigiamos natūralios gyventojų kaitos ir emigracijos bei migracijos saldo mažėja sparčiausiai.

Visagino, Pagėgių, Skuodo, Kelmės, Pakruojo, Akmenės, Biržų rajonų gyventojų vien per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo beveik ketvirtadaliu. Santykinai daugiausia Lietuvos gyventojų emigravo taip pat iš Šiaurės Lietuvos. Čia santykinai daugiau ir vyresnio amžiaus gyventojų: Biržų, Akmenės, Skuodo, Kelmės, Pakruojo rajonų gyventojų amžiaus vidurkis – 46–47 metai (senesni tik Anykščių ir Ignalinos gyventojai, jų amžiaus vidurkis – 48–49 metai).

Ir atvirkščiai – tuose Lietuvos regionuose (Vilniaus mieste ir regione, tarp Vilniaus ir Kauno esančiose savivaldybėse, vakarinėje Žemaitijos dalyje, Suvalkijoje), kuriuose koncentruojasi daugiausia rinkėjų turinčios rinkimų apygardos, gyventojų mažėja lėčiau, o Vilniaus mieste ir rajone, Kauno ir Klaipėdos rajonuose, Neringoje net daugėja. Šių regionų gyventojai santykinai (palyginti su kitais Lietuvos regionais) jaunesni.

Tendencijos aiškios – rinkėjų skaičiumi mažiausios rinkimų apygardos ir toliau tuštės, o didžiausiose rinkėjų santykinai bus dar daugiau. Panaudojęs GIS (geografinės informacijos sistemos) duomenų sisteminimo, erdvinės analizės ir modeliavimo technologijas, R.Tučas parengė projektą, kaip privalu pakoreguoti apygardų ribas 2016 m. rinkimams, ir nubraižė visai naują apygardų žemėlapį 2020 m. rinkimams, kuris atitiktų lygią rinkimų teisę užtikrinančias Europos Tarybos rekomendacijas.

Beje, 1992 m. raikant Lietuvą į rinkimų apygardas laikytasi europinių standartų – 10 proc. paklaidos nuo vidurkio. Tačiau netrukus vienur rinkėjų sumažėjo, kitur padaugėjo tiek, kad nebeišsiteko įstatymo apibrėžtame intervale. Bet kai 2002 m. pribrendo klausimas, ar radikaliai keisti apygardų ribas, ar tik leidžiamą nuokrypio ribą, politikai pasirinko dvigubinti nuokrypį.

Šiuolaikinės technologijos padeda braižyti apygardų žemėlapį

Per 2012 m. rinkimus „įtilpusios“ į 20 proc. nuokrypio normą, dabar, pasak VRK pirmininko Zenono Vaigausko, 13 apygardų nebeatitinka galiojančio įstatymo, o iki rinkimų tokių neabejotinai bus dar daugiau. Aštuonios apygardos peržengė maksimalią ribą: Kauno kaimiškoji – net 25,1, Širvintų-Vilniaus – 23,9, Naujosios Vilnios – 23,3, Vilniaus Karoliniškių – 23 proc.

O dauguma Kauno, Šaulių miestų ir kai kurios kaimiškosios Šiaurės Rytų, Šiaurės Lietuvos apygardos balansuoja ties žemiausia leistina riba, penkios jau atsidūrė žemiau jos: Ignalinos-Švenčionių rinkėjų skaičius tesiekia 76,8 proc. vidutinės apygardos vidurkio, Kelmės – 77,8, Kauno Centro –78,3 proc.

Tad iki 2016 m. rinkimų teks koreguoti mažiausiai 34 apygardų ribas. Nors tai – tik kosmetiniai pakeitimai, bet ir jie sukelia grandininę reakciją. Tai tikrai nėra tik mechaninis apygardų teritorijų perbraižymas.

Projekto autorius R.Tučas pasakoja: visos Vilniaus miesto apygardos seniai perpildytos, tad jų perskirstyti neįmanoma, todėl kai kurios yra prijungtos prie Vilniaus rajono. Bet tada per didelės tampa Vilniaus-Švenčionių, Vilniaus-Trakų, Širvintų-Vilniaus apygardos, kurios ir dabar – vienos didžiausių. Tad dalį jų apylinkių tenka jungti prie Molėtų-Švenčionių, Ignalinos-Švenčionių, Varėnos-Eišiškių apygardų.

Siekta panaikinti iki šiol kitų apygardų apylinkių apsuptyje buvusias „salas“, tačiau ne visur pavyko. Justiniškių apygardos Įsruties rinkimų apylinkės salos nebeliko Karoliniškių apygardos apsuptyje – ji prijungta prie Karoliniškių apygardos. Bet Naujosios Vilnios apygardoje liko salų, o kai kurių apylinkių teritorinė konfigūracija itin sudėtinga.

Dar sudėtingiau buvo taip perbraižyti apygardų žemėlapį, kad jis atitiktų europinius 10 proc. atotrūkio nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus standartus. R.Tučas kompiuteryje „stumdė“ apygardų ribas atsižvelgdamas į daugybę aplinkybių. Pirmiausia atrinko savivaldybes, kuriose gyvenančių rinkėjų skaičius jau dabar atitinka Europos Tarybos rekomendacijas, kodekso normas, ir stengtasi jų nedalyti, bet tai pavyko ne visur.

Kur įmanoma, paisė esamų savivaldybių teritorijų, bet kai kur rinkėjai kitaip „nepasidalijo“, tad teko peržengti jų ribas. Didžiuosius miestus juosiančios „žiedinės“ savivaldybės (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus rajonų) neturi vidinio integralumo, tad, mokslininko manymu, ateityje jas skaldant turėtų būti sukurtos naujos apygardos.

R.Tučas siekė sukurti ilgaamžiškesnę apygardų schemą, kad rečiau būtų kaitaliojamos apygardų ribos, susiformuotų tam tikras jų stabilumas, būtų patogu rinkėjams, kandidatams ir rinkimų organizatoriams. Tad demografiškai perspektyvesniuose regionuose – Vilniaus regione, pajūryje braižė apygardas „išaugimui“, o senstančiuose ir senkančiuose – didesnes, nes jau daug metų jos natūraliai mažėja.

Vilniaus mieste vietoj dabartinių 10 apygardų R.Tučas siūlo suformuoti 13 apygardų, Kaune vietoj aštuonių liktų septynios. Sumažinta Kauno kaimiškoji apygarda, kuri galėtų būti pervadinta Garliavos apygarda, suformuota nauja Vilkijos apygarda.

Klaipėdoje siūloma palikti Danės, Marių, Baltijos ir Pajūrio apygardas, tik iš pastarosios būtų išimta Palanga ir prijungta prie Kretingos apygardos. Dėl per didelio rinkėjų skaičiaus suskaldyta ir šiek tiek integralesnė Klaipėdos rajono savivaldybė.

Naujajame projekte suskaldytos ir iki šiol vienai Seimo rinkimų vienmandatei apygardai priklaususios Kretingos ir Pakruojo rajonų savivaldybės. Tai buvo būtina, nes jų skaidymas – optimaliausias būdas išlaikyti kitų joms kaimyninių Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų vientisumą.

Šiaulių ir Panevėžio miestų savivaldybių ribose turėtų likti po dvi rinkimų apygardas. Iš buvusių Šiaulių miesto Dainų bei Šiaulių kaimiškosios Seimo rinkimų vienmandačių apygardų būtų suformuota Šiaulių-Kuršėnų apygarda. Viena apygarda sumažėtų Alytuje.

Kaip primena VRK pirmininkas Z.Vaigauskas, problemiška ir Vilniaus Naujamiesčio apygarda, kurioje balsuoja užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai. Jie turi patys užsiregistruoti balsavimui, dabar tokių būna apie 20 tūkst. Vidutinis rinkėjų skaičius apygardoje – 35 tūkst., leistinas su 20 proc. nuokrypiu – 28 tūkst., vadinasi, labai nedaug trūksta, kad kiltų klausimas, kodėl jie balsuoja ne atskiroje apygardoje.

Vilniaus rajono savivaldybėje galėtų būti sukurtos Nemenčinės ir Medininkų apygardos, taip pat dalis Vilniaus rajono savivaldybių rinkimų apylinkių prijungta prie Šalčininkų rajono, taip suformuojant atskirą Šalčininkų-Vilniaus apygardą. Kartu būtų išspręsta jau daug metų besitęsianti Vilniaus regiono dilema, kai į vieną apygardą jungiamos apylinkės, kurių rinkėjams būdingos labai nevienodos politinės preferencijos – tokios dabar Vilniaus-Širvintų,Vilniaus-Trakų, Varėnos-Eišiškių ir Molėtų-Švenčionių apygardos.

R.Tučas sako stengęsis atsižvelgti į regiono sociodemografinę ir kultūrinę specifiką, kad maksimaliai sumažėtų neatstovaujamų piliečių ir taip rinkimų sistema būtų dar demokratiškesnė.

Džerimanderingas?

Tiek rinkimų apygardų reformos projektų autoriaus R.Tučo, tiek VRK pirmininko Z.Vaigausko manymu, net radikalesnis rinkimų apygardų žemėlapio perbraižymas padarytų minimalią įtaką politiniam Seimo žemėlapiui. Juo labiau visuomeninės geografijos profesionalo atliktas darbas neduoda pagrindo įtarti, kad perbraižant apygardas būtų galima manipuliuoti rinkėjų valia.

Atvirkščiai, R.Tučas labai kruopščiai dalijo, pavyzdžiui, Varėnos-Eišiškių apygardą, kurioje Varėna visuomet balsavo už nacionalines partijas, Eišiškės – už Lenkų rinkimų akciją ir lenkiškoji dalis visuomet likdavo nusivylusi. Tokia pat situacija ir dar keliose Vilniaus krašto apygardose. R.Tučo prognozėmis, lenkų palaikomi politikai turėtų gauti tiek pat mandatų, kiek ir dabar, tik be nereikalingos įtampos. Nebandant išskaidyti lenkų nacionalinės mažumos bus mažiau neatstovaujamų rinkėjų, o demokratijos esmė ir yra, kad būtų atstovaujama kuo daugiau žmonių.

Keistas ligšiolinis lenkiškųjų regionų padalijimas po skirtingas apygardas neatmeta abejonių, kad taip buvo bandoma išskaidyti lenkų mažumos balsus. Tačiau rezultatas – tik priešprieša, vienvaldystė lenkiškose apygardose, o vietoj integracinių procesų – vos ne autonomijos ilgesys.

Džerimanderingas (angl. gerrymandering) – manipuliavimas rinkėjų valia braižant apygardas – ne naujas „išradimas“: šis terminas kilo nuo 1812 m. JAV Masačusetso gubernatoriaus Elbridge‘o Gerry sumanymo suformuoti salamandros formos apygardą ir taip sutelkti savo rinkėjus, o oponentus išskaidyti. Tiesa, JAV taip formuoti apygardas leidžiama tais atvejais, kai norima užtikrinti atstovavimą rasinėms mažumoms.

Vis dėlto džerimanderingo apraiškų galima įžvelgti dabartiniame apygardų žemėlapyje, kai nebe pirmi rinkimai akivaizdžiai diskriminuojamas vilnietis rinkėjas.

Vilniuje beveik visos apygardos viršija rinkėjų skaičiaus vidurkį 15–25 proc., todėl, dar šiek tiek pabalansavus rinkėjus su rajono apygardomis, čia siūloma suformuoti tris papildomas apygardas. Vilniuje visus, išskyrus vieną, mandatus yra laimėję konservatoriai, tad kas galėtų paneigti, kad teisingiau suformavus apygardas jie ir 2012 m. būtų laimėję trimis mandatais daugiau.

Tiesa, tradiciškai konservatorių Kaune, atvirkščiai, akivaizdžiai vieną mandatą jie prarastų, nes čia beveik visos apygardos nesiekia vidurkio, kai kurioms iki jo jau stinga beveik 22 proc.

Tačiau kas galėtų paneigti: jei kaimiškosios apygardos nebūtų privilegijuotos, Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams gal būtų nedaug tetrūkę iki lyderystės praėjusiuose Seimo rinkimuose.

Apskritai, net ir kol kas esant pertekliniam Kauno atstovavimui, visos Lietuvos mastu Seime kaskart vis gausiau atstovaujama provincijai nei didesniems miestams, nors demografinės tendencijos priešingos.

2015 m. pradžioje miestuose gyveno 67,2 proc., o kaime – 32,8 proc. Lietuvos gyventojų. Neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, kokia dalis apygardų yra miestietiškosios, kurios – kaimiškosios, nes dabar daug jų mišrių. Tačiau akivaizdu, kad proporcijos pažeistos ir esama situacija neatitinka teisingo demokratiško atstovavimo.

Galima daryti prielaidą, kad ji net ir iškreipia rinkėjų valią, nes miestiečiai tradiciškai labiau balsuoja už centro dešinę, o provincija – už kairiuosius. Dabar stipresnį balsą ir atstovavimą Seime turi mažiau išsilavinę, mirštančiuose kaimuose iš socialinių pašalpų gyvenantys piliečiai. Gal todėl Lietuvoje ir per rinkimus, ir Seime toks gajus populizmas.

Siūloma kardinali apygardų žemėlapio reforma turėtų sumažinti šias disproporcijas. R.Tučas pripažįsta, kad daugiau mandatų turėtų gauti centro dešinieji, bet ne dėl sąmoningo apygardų perskirstymo, o todėl, kad senka kaimiškieji regionai, o jie daugiau balsuoja už kairiuosius.

Tačiau R.Tučas neabejoja, kad vieno svarbiausių demokratiškų rinkimų principų – užtikrinti lygios rinkimų teisės formuojant vienmandates rinkimų apygardas praktiškai neįmanoma, nes neįmanoma sukurti visiškai rinkėjų skaičiumi vienodų apygardų.

Todėl daugelyje brandžios demokratijos Europos šalių (taip pat ir Latvijoje, Estijoje) jau seniai suvokta, kad objektyviausia ir teisingiausia yra proporcinio atstovavimo rinkimų sistema. Ją taikant proporcingai išreiškiamos visų rinkėjų preferencijos, pagerėja atstovaujamumas įvairioms visuomenės grupėms. O mūsų rytiniai kaimynai linkę rinktis balsavimą už asmenis.

Bet antipatija partijoms ir piliečių politinio išprusimo stoka kol kas Lietuvoje neleistų nė pradėti svarstyti perėjimo tik prie proporcinės rinkimų sistemos (dabar pagal ją išrenkama tik 70 Seimo narių, o dar 71 renkamas vienmandatėse apygardose). Atvirkščiai, rinkėjai kovoja dėl didesnių galimybių balsuoti už asmenybes ir merų rinkimuose to jau pasiekė.

Dar vienas svarbus klausimas: netolygaus atstovavimo Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose paklaida didėjo jau seniai. Kodėl – sąmokslo teorijų gali būti visokių. Kas galėtų paneigti, kad konservatoriai taip bandė išsaugoti garantuotus mandatus Kaune, kur vienmandatėse apygardose renkami net aštuoni Semo nariai, nors proporciškai turėtų būti septyni?

Kitai didžiajai partijai – socialdemokratams teisingumo atkūrimas Vilniuje kainuotų vieną kitą mandatą provincijoje. Tad jei didžiosioms politinių svarstyklių skirtingose pusėse esančioms partijoms ligšiolinė tvarka buvo palanki, kitos partijos turi susitaikyti. O juk ir VRK, turinčios galią keisti rinkimų apygardų ribas, didžioji dalis narių taip pat atstovauja partijoms.

Neatmestina ir dar viena priežastis, kodėl tiek metų nesprendžiama netolygaus atstovavimo rinkėjams problema: analizuojant mažėjantį rinkėjų skaičių neabejotinai kyla klausimas: 1992 m., kai parengtas Seimo rinkimų įstatymas, Lietuvoje gyventojų buvo per 3761 mln., dabar jų net 615 tūkst. mažiau, o jų atstovų Seime skaičius vis dar tas pats. 1992 m. Seimo rinkimų įstatyme bandyta įrašyti atstovavimo normą, bet Konstitucijoje įteisintas konkretus Seimo narių skaičius.

Visi ligšioliniai siūlymai mažinti Seimo narių skaičių subliūško, mat kas iš politikų balsuos už tai, kad jo potenciali darbo vieta, o dar tokia gerai apmokama ir komfortiška, būtų panaikinta.

Vis dėlto, R.Tučo nuomone, Seimo narių mažinimo siūlymai paprastai būna pernelyg drastiški ir neracionalūs. Jo manymu, optimalus skaičius galėtų būti 121 – tai ir sutaupytų valdymo išlaidų, bet ir nenukentėtų Seimo darbas.

Galima palyginti: Estija daugiau nei dukart mažesnė už Lietuvą, bet parlamento narių ten ne dukart mažiau, o 101, nes yra įvairių procedūrų, turi dirbti komitetai, tad reikia rasti optimalų parlamento dydį.

R.Tučas atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: Lietuvos savivaldybės per stambios, palyginti su Vakarų šalimis, ir tai taip pat atsispindi demokratijos procesuose. Skirtumus gerai iliustruoja rinkėjų aktyvumas: kuo mažesnė savivaldybė, tuo aktyviau joje balsuojama. Galbūt mažesnėse savivaldybėse labiau jaučiama, kad valdžia arčiau žmogaus, o tarp kandidatų būna daugiau pažįstamų asmenų.

Bet tai temos jau ateities diskusijoms. Dabar svarbiausia, kiek teisingiau būsime atstovaujami kitą spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose. Viltis, kad jau per 2016 m. rinkimus reikės laikytis europinių standartų, dar nemirė: Seimo rinkimų įstatymas dėl 20 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypio galimos neatitikties Konstitucijai apskųstas Konstituciniam Teismui.

Pagal Konstitucinio Teismo reglamentą bylos paprastai nagrinėjamos eilės tvarka – pagal prašymų ar paklausimų gavimo laiką. Bet, kaip informavo Teismo atstovai, bylų dėl rinkimų įstatymų atitikties Konstitucijai nagrinėjimas gali būti paankstintas. Byla dėl skirtingo rinkėjų skaičiaus vienmandatėse rinkimų apygardose bus svarstoma dar šiais metais.

Pagal galiojantį įstatymą rinkimų apygardų ribas VRK turi patvirtinti likus 95 dienoms iki rinkimų, tad laiko pokyčiams dar yra. Net jei jie suardytų apygardų dalybas politikams, rinkėjų balsas taptų objektyvesnis.

BFL

Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas domina gerus du trečdalius apklaustųjų – taigi įtikinamą daugumą. Gerai vertinančiųjų grupė (17,6 proc.) mažne dvigubai didesnė nei tų, kurie vertina blogai (8,6 proc.). Tarp jų įsispraudusi atsargi (ar abejinga?) masė (39,4 proc.), laikanti Prezidentę „trejetukininke“ (taip vis dar vadinami tie, kurie dirba patenkinamai).

Klausimas taptų labiau intriguojantis, jeigu visų paklaustume, kas tame pranešime buvo gerai, kas patenkinamai ir kas blogai. Tada ir paaiškėtų, ar atsakiusieji nors kiek domėjosi Prezidentės kalbomis. Apie nesidomėjusius (34,4 proc.) galime pasakyti, kad jie nuoširdūs.

Matyt, ne mažiau nuoširdūs atsakiusieji dėl tos pačios lyties asmenų partnerystės. Juoda ir balta, taip (28,6 proc.) ir ne (59,2 proc.). Lietuva – tikrai ne Airija. Mūsų šalyje abortai neuždrausti kaip ten, o nepritariančiųjų vienalytei partnerystei yra solidi dauguma – beveik tiek, kiek Airijoje per referendumą atsirado pritarusiųjų gėjų ir lesbiečių santuokoms.

Kaip vertinate Prezidentės metinį pranešimą?         (proc.)

1                    Gerai            17,6

2                    Patenkinamai                    39,4

3                    Blogai           8,6

4                    Pranešimu nesidomėjau   34,4

Ar Lietuvoje reikėtų įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę?                  (proc.)

1                    Taip              28,6

2                    Ne                 59,2

3                    Neturiu nuomonės            12,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. birželio 5-7 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

BFL

3 klausimai Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologei profesorei Jūratei Novagrockienei

VEIDAS: Naujasis Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis pažadėjo atvesti partiją į pergalę 2016 m. Seimo rinkimuose. Kaip manote, kiek realios yra tokios galimybės?

J.N.: Partijos sprendimas išrinkti V.Mazuronį savo lyderiu yra labai sėkmingas. Būdamas partijos „Tvarka ir teisingumas“ antruoju žmogumi po Rolando Pakso, jis buvo gana populiarus politikas, sėkmingai užėmė ir aplinkos ministro postą, o kadangi lyderio veiksnys yra svarbus, yra galimybė, kad pagerinti partijos rezultatą tikrai pavyks. Aišku, labai priklausys ir nuo tolesnės politinės partijos elgsenos, priimamų sprendimų. Tačiau didelės sėkmės tikėtis vargu ar galima. „Tvarka ir teisingumas“ turi specifinę euroskeptikų, gal net radikalų nišą, todėl šių partijų nuostatos nėra labai panašios. Tačiau elektoratas tarp šių dviejų partijų gali svyruoti, o V.Mazuronio politinis įdirbis gali Darbo partiją kiek patraukti.

VEIDAS: V.Mazuroniui tapus Darbo partijos pirmininku, trys iš penkių didžiųjų Lietuvos partijų lyderių šiuo metu dirba Briuselyje. Kaip tai atsilieps šioms partijoms?

J.N.: Visiems, kurie yra Europos parlamentarai, tai sumažina galimybes būti matomiems Lietuvos viešojoje erdvėje, o ir jų partijoms tai nėra gerai, kadangi vadovas turi būti labai aktyvus, geriau jausti pulsą, o tai daryti būnant Lietuvoje yra patogiau. V.Mazuronio atveju tai ypač aktualu, nes jis yra naujas žmogus ir kažin ar labai gerai žino, kaip funkcionuoja Darbo partija. Todėl partija šiuo atveju nukenčia nuo to, kad jos lyderis yra toli, o ir pats lyderis gali nukentėti. Pavyzdžiui, kaip atsitiko su Eugenijumi Gentvilu, kuris savo laiku buvo labai populiarus liberalų lyderis, tačiau išėjęs į Europos Parlamentą apskritai dingo. Šis pavyzdys rodo, kaip iš karto didėja distancija tarp partijos ir vadovo, o paskui ir rinkėjas pradeda nebetapatinti lyderio su partija. Faktas, kad rinkimai į Europos Parlamentą visada sulaukia žymiai mažiau rinkėjų nei kiti rinkimai. Be to, nors ten ir atstovaujama valstybėms, pats Europos Parlamento veikimas yra frakcijose ir reikia labai didelių žiniasklaidos pastangų, visada ją vienaip ar kitaip „dirginti“, kad tas žmogus pasimatytų. Arba tuomet reikia labai radikalių pareiškimų, kurie tą šalį sujudintų, tačiau tai nebūdinga Europos Sąjungai, kur labiau priimtas diplomatinis bendravimo stilius ir čia nelabai mėgstami skandalingi išsišokimai.

VEIDAS: Savivaldos rinkimuose labai sėkmingai pasirodė nepartiniai kandidatų sąrašai. Kokios galimybės, kad kai kuriems iš jų susivienijus, pavyktų sėkmingai pasirodyti ir Seimo rinkimuose?

J.N.: Pastaruoju metu nacionalinio lygmens rinkimuose buvo matyti, kad vis mažiau balsų gauna nauji politiniai dariniai ir netikėtai atsiradusios politinės partijos. Net skaičiuojant kiekybiškai, tas procentas balsų, atiduodamų būtent už naujas partijas, nuolat mažėja. Manau, kad visgi rinkėjas pradėjo labiau orientuotis į stabilesnes partijas, ilgiau išsilaikiusias politinėje arenoje. Dėl to labai abejoju, ar tie dariniai būtų pajėgūs sėkmingai pasirodyti. Jie gali daugiau nuveikti vietos savivaldoje, bet iki nacionalinio lygmens pakilti būtų labai sunku.

"Veido" archyvo nuotr.

Partijos. Kai partijose nėra normalios „apykaitos“,  naujų lyderių partijai ieškoma tarp giminaičių ar kaip „veido“ picos reklamai, o į valstybės vadovus kai kurios seniai nė nepretenduoja.

„Paskutines dienas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Andrius Kubilius pasitraukia pagal „geriausius“ kaimyninių Rytų valstybių pavyzdžius – pasiūlydamas įpėdinį“, – stebisi Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto direktorius prof. dr. Algis Krupavičius. Maža to, jį  prilygino Estijos premjerui, mat abu panašaus amžiaus. Tik Taavi Rõivas į partiją, kuriai dabar atstovauja, įstojo būdamas devyniolikmetis, prieš septyniolika metų ir visą tą laiką joje aktyviai dirbo. O A.Kubiliaus „protežė“ Gabrielius Landsbergis viešai televizijoje prisipažino gerai nė neatsimenantis, prieš pusantrų metų ar kada įstojęs į konservatorių partiją, kuriai dabar nori vadovauti.

Kita pretendentė atnaujinti konservatorius Irena Degutienė – pusaštuntų metų vyresnė nei pasitraukiantis lyderis. Patirtis – privalumas, nors kas galėtų paneigti, kad debiutuoti partijos lyderio poste beveik 66-erių gal kiek ir vėloka. Anot A.Krupavičiaus, jei šalyse nevyksta revoliucijos, partijų pirmininkais paprastai tampa 40-50 metų politikai. Bet galimos ir išimtys, taip pat tokiais atvejais, kaip kad dabar: TS-LKD lyderių kaita ne tik subrendusi, bet ir perbrendusi, nes akivaizdu, kad A.Kubilius neturėjo jokių galimybių sustiprinti savo autoritetą ir tuo pačiu padėti partijai įgyti didesnį rinkėjų pasitikėjimą. Politologas neabejoja, kad A.Kubiliui reikėjo pasitraukti anksčiau, matant, kad rinkėjų parama gerokai „įšalusi“ ir partija, net būdama opozicijoje, nepajėgia mobilizuoti daugiau rinkėjų, o kita dešinioji partija – Liberalų sąjūdis akivaizdžiai auga ir šauna į priekį. Tad dabar, kadangi keisti lyderį konservatoriai vėluoja, pasak politologo, blogame žaidime reikia ieškoti išeičių ir I.Degutienės sėkmės atveju ji būtų pereinamojo laiko pirmininkė, kol partijoje atsirastų patyręs, bet jaunesnis lyderis.

Bet ar beveik15 tūkst. narių turinčioje partijoje tik tokia konkurencija dėl lyderio posto, kad į jį gali pretenduoti partijos naujokas, nė karto nedalyvavęs Seimo ar savivaldybių rinkimuose, ir partijos veteranė, kurios amžiaus politikai dažniau atsisveikina, nei debiutuoja partijos lyderio poste? O prie to pridūrus, kad per beveik ketvirtį amžiaus, kai egzistuoja ši partija, tai bus tik trečias jos lyderis, nors ši partija yra kur kas skaudžiau prapylusi rinkimus, nei kad neseniai renkant savivaldybių tarybas ir merus, kyla abejonių, ar joje galioja, ar tik imituojami demokratiniai procesai. Iki šiomis dienomis vykstančių šios partijos pirmininko rinkimų bent jau nebuvo kilę klausimų, ar nesupanašėjome su kokia Rytų tradicijų valstybe, kur postai tebepaveldimi.

O kai nėra rimtos konkurencijos partijos viduje, nenuostabu, kad konservatoriai ne tik pralaimi merų rinkimus net savo tėvonijose laikytuose miestuose, bet jau vienintelį kartą 1997 m. tebandė ir nesėkmingai varžytis dėl Prezidento posto.

Ir toli gražu konservatorių lyderystės brokas dar ne pats didžiausias tarp didžiųjų Lietuvos parlamentinių partijų, turinčių per 5 tūkst. narių, jau nekalbant apie demokratijos procesus kai kuriose mažesnėse partijose. Apskritai, ar normalu, kad Lietuvai per daugiau kaip 22-ejus metus, kai buvo atstatyta prezidento institucija, partijų deleguoti asmenys vadovavo tik šešerius metus: pirmus penkerius – socialdemokratų vedlys Algirdas Mykolas Brazauskas ir metus su trupučiu – gėdą Lietuvai padaręs „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis Rolandas Paksas, iš šio posto nušalintas apkaltos būdu. Ne tik konservatoriai, bet ir kai kurios kitos didžiosios partijos ne tik nekonkuruoja, bet net nekelia savo kandidatų šalies vadovo rinkimuose.

Ką ten Prezidento rinkimai – ne veltui partijos tiek metų priešinosi piliečių pageidavimui rinkti merus tiesiogiai, nes kai kur jų regioniniai lyderiai neatsilaikė prieš grupelę rinkimams susibūrusių visuomenės atstovų. Maža to, ir Seimo rinkimuose kai kurie vėliau aukštas pareigas parlamente gaunantys politikai vengia varžytis vienmandatėse apygardose ar jose pralaimi konkurentams.

Paradoksas: rinkėjams taip mėgstant balsuoti už asmenis, o ne partijų sąrašus, net didžiosios partijos nesugeba iš savo narių surasti vieno kandidato į prezidentus, bent poros dešimčių, kuriuos rinkėjai tiesiogiai išrinktų merais, ir trijų keturių savo narių, sėkmės Seimo rinkimuose atveju pajėgsiančių vadovauti ministerijoms?

Ir tai ne tik tų beveik 4 proc. piliečių, Lietuvoje priklausančių partijoms, vidinė problema, o visų mūsų bėda, nes nuo politinės klasės ir jo elito kokybės priklauso visos valstybės kryptis ir pažangos tempas. Kodėl partijos nebeatlieka šios esminės savo funkcijos?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vienokios 2015-ųjų Lietuvos užsienio politikos gairės ryškėja iš viešų Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymų, kitokios – iš užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus veiksmų, o apie dar kitokias kryptis byloja užsienio politikai įgyvendinti numatytos biudžeto eilutės.

Rima Janužytė

Blaškymasis – šis žodis pirmiausia ateina į galvą kalbant apie Lietuvos užsienio politikos ateities kryptis. Lyg nesuderintame fortepijone čia klega skirtingos skirtingų valdžios institucijų vizijos, misijos ir tikslai.

Kakofonijoje girdėti visko: nuo būtinybės kuo greičiau rasti bendrą šneką su Rusija iki pasiryžimo būti, jei reikės, kad ir vienintele Europos Sąjungos šalimi, nešvelninsiančia savo tono, kol Rusija nepasitrauks iš Ukrainos. Vienuose susitikimuose kalbame, kad esame svarbiausi Ukrainos draugai ir partneriai, kituose – kad Rytų kaimynystė savo svarba nė iš tolo neprilygsta priklausymui „Šiaurės klubui“. Vieni kalba apie Lietuvos diplomatinių atstovybių Vakarų Europos šalyse modernizavimą, kiti – kad svarbiau atidaryti naują ambasadą Pietų Afrikos Respublikoje.

Viskas suprantama – blaškomės, nes esame ne tokie turtingi, kad galėtume sau leisti ką tik panorėję. Sako, daugiabučiuose gyvenantys britai labiausiai nemėgsta lietuvių kaimynystės. Ne dėl to, kad šie būtų nepatikimi ar asocialūs, o todėl, kad lietuviai nuolat darosi remontą – gręžia, kala, virina, taigi neduoda kaimynams mėgautis ramybe. Baigia remontą vonioje – žiūrėk, po pusmečio imasi svetainės. Bet juk ne todėl, kad lietuviai negali gyventi be remonto – visa tai iš paprasčiausio „biednumo“. Juk jei turėtų užtektinai pinigų, per kelis mėnesius pasidarytų kapitalinį remontą – ir patys ramiai gyventų, ir kaimynų nenervintų.

Deja, pinigai kol kas yra ir neatsiejama užsienio politikos dalis, tad teko rinktis net tarp palyginti nedidelių investicijų. Pavyzdžiui, pirmiau investuoti ne į ambasados Vokietijoje modernizavimą, bet už 579 tūkst. eurų suremontuoti Romos centre esantį LR ambasados pastatą ir už dar milijoną eurų renovuoti Maskvoje esantį Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės pastatą.

Tarp išskirtinesnių 2015 m. investicijų reikia paminėti ir naujų diplomatinių atstovybių Pietų Afrikos Respublikoje bei Los Andžele atidarymą.

Ir nors esant noro galima sakyti, kad Lietuvos diplomatinės tarnybos driekiasi nuo Afrikos iki Amerikos, pagal valstybės skiriamus asignavimus LR užsienio reikalų ministerija, o kartu ir užsienio politika, 2015-aisiais tarp visų kitų ministerijų bus podukra: nepaisant to, kad lėšų jai skirta šiek tiek daugiau nei ankstesniais metais, tai yra vis tiek mažiau, nei skirta kitoms ministerijoms.

Palyginti su 2014 m., kitų metų Užsienio reikalų ministerijos asignavimai iš valstybės biudžeto padidinti šiek tiek daugiau nei 2,4 mln. eurų. Tiesa, prie to padidėjimo reikia pridurti maždaug 1,9 mln. eurų, kurie susitaupys dėl to, kad nebus su pirmininkavimu ES Tarybai susijusių išlaidų. Iš viso 2015-aisiais asignavimai šiai ministerijai sieks 72,3 mln. eurų.

Pagal tai, kaip bus paskirstyti šie pinigai, galima suprasti, kokioms užsienio politikos sritims 2015-aisiais bus skiriama daugiausiai dėmesio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Henry Kissingeris yra visų laikų bene garsiausias ir daugiausiai kontroversiškų vertinimų sulaukiantis JAV valstybės sekretorius. Perkopęs devintąją dešimtį, jis vis dar konsultuoja JAV prezidentus, jų patarėjus ir valstybės sekretorius.

Pristatydamas savo jau septynioliktą knygą nekukliu pavadinimu „Pasaulio tvarka“, 91-erių Henry Kissingeris, duodamas interviu gimtosios Vokietijos savaitraščiui „Der Spiegel“, samprotauja apie šių laikų krizes, pradedant Sirija ir baigiant Ukraina.

SPIEGEL: Pone Kissingeri, kai žvelgiame į šiandienos pasaulį, atrodo, kad jis sujauktas labiau nei kada nors – karai, katastrofos, chaosas. Ar pasaulyje tikrai tvyro didesnė netvarka nei kada nors anksčiau?

H.K.: Atrodo, kad taip. Chaosas kyla iš grėsmės, kurią kelia masinio naikinimo ginklai ir terorizmas be sienų. Atsirado ir nevaldomų teritorijų fenomenas. Libijoje pamatėme, kad nevaldoma teritorija daro didžiulę įtaką suirutei pasaulyje. Kyla grėsmė valstybei kaip vienetui – ne visur, žinoma, bet daug kur. Kita vertus, paradoksas, bet pirmą kartą apskritai galime kalbėti apie kokią nors pasaulio tvarką.

SPIEGEL: Ką turite omenyje?

H.K.: Didžiąją istorijos dalį pasaulio tvarka reiškė regioninę tvarką. Dabar pirmą kartą vienos pasaulio dalys gali sąveikauti su visomis kitomis. Tai reiškia naujos globalios tvarkos būtinybę. Bet nėra universalių visiems priimtinų taisyklių. Egzistuoja Kinijos, islamo, Vakarų, kažkuria prasme – ir Rusijos požiūriai. Ir tie požiūriai ne visada suderinami.

SPIEGEL: Savo naujojoje knygoje jūs kaip pasaulio tvarkos atskaitos tašką ne kartą nurodote 1648 m. Vestfalijos taikos sutartį, kuria pasibaigė Trisdešimties metų karas. Kodėl sutartis, pasirašyta prieš 350 metų, vis dar aktuali šiandien?

H.K.: Ši sutartis buvo pasirašyta po to, kai dėl karų, ligų ir bado išmirė ketvirtis visų Centrinės Europos gyventojų. Sutartis rėmėsi būtinybe susitarti tarpusavyje, o ne kokia nors pranašesne morale. Nepriklausomos tautos nusprendė nesikišti į viena kitos reikalus. Jos sukūrė galios balansą, kurio taip stinga dabar.

SPIEGEL: Ar mums reikia dar vieno Trisdešimties metų karo, kad būtų sukurta nauja pasaulio tvarka?

H.G.: Geras klausimas. Kas kuria pasaulio tvarką – chaosas ar įžvalgumas? Branduolinių ginklų plitimas, klimato kaitos pavojus ir terorizmas – jau pakankamas pagrindas sukurti bendrą valstybių darbotvarkę. Taigi norėčiau tikėti, kad galime būti pakankamai išmintingi nepradėti naujo Trisdešimties metų karo.

SPIEGEL: Pakalbėkime apie konkretų pavyzdį: kaip Vakarai turėtų reaguoti į Krymo aneksiją? Ar nebijote, kad sienos ir ateityje nebus neginčijamos?

H.G.: Krymas yra simptomas, o ne priežastis. Be to, Krymas yra ypatingas atvejis: Ukraina ilgą laiką buvo Rusijos dalis. Negalima priimti kaip savaime suprantamo dalyko, kai viena valstybė tiesiog pakeičia sienas ir pasiima gabalą kitos valstybės. Bet jei Vakarai būtų sąžiningi patys sau, turėtų pripažinti, kad šioje srityje buvo padaryta klaidų. Krymo aneksija nebuvo žingsnis pasaulio užkariavimo link. Tai nebuvo Hitleris, besiveržiantis į Čekoslovakiją.

SPIEGEL: Kas tuomet tai buvo?

H.K.: Putinas išleido milijardus JAV dolerių Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms, kuriomis mėginta parodyti, kad Rusija yra progresyvi valstybė, savo kultūra susijusi su Vakarais ir, galimas daiktas, nori būti jų dalimi. Nėra jokios logikos vos po savaitės paimti Krymą ir pradėti karą su Ukraina. Taigi reikia savęs paklausti, kodėl taip nutiko.

SPIEGEL: Jūs sakote, kad Vakarai mažų mažiausiai atsakingi už situacijos eskalavimą?

H.K.: Būtent. Europa ir Amerika nesuvokė įvykių reikšmės, pradedant derybomis dėl Ukrainos ekonominių santykių su Europos Sąjunga, baigiant demonstracijomis Kijeve. Apie visa tai reikėjo kalbėtis su Rusija. Bet tai nereiškia, kad Rusijos atsakas buvo tinkamas.

SPIEGEL: Atrodo, puikiai suprantate Putiną. Bet argi jis nedaro būtent to, dėl ko jūs įspėjate, – nekuria chaoso Rytų Ukrainoje ir negrasina šalies suverenumui?

H.K.: Žinoma, bet Ukrainos reikšmė Rusijai visuomet buvo ypatinga. Buvo klaida to nesuprasti. (…)

SPIEGEL: Bet argi Rusija, aneksuodama Krymą, pati neprivertė ES ir JAV imtis sankcijų?

H.K.: Pirma, Vakarai negalėjo priimti šios aneksijos, ir tam tikros atsakomosios priemonės buvo neišvengiamos. Bet niekas Vakaruose nepasiūlė jokių konkrečių priemonių Krymui

atgauti. Niekas nenori kariauti dėl Rytų Ukrainos, bet juk tai ne priežastis pripažinti Krymo aneksiją. (…)

SPIEGEL: Tai geriausia – nutraukti sankcijas be jokių nuolaidų iš Rusijos pusės?

H.K.: Ne. Bet sankcijos kelia labai daug klausimų. (…) Viena vertus, svarbu, kad Ukraina išliktų nepriklausoma ir išsaugotų teisę savo nuožiūra jungtis prie ekonominių ir komercinių sąjungų. Bet nemanau, kad egzistuoja koks nors gamtos dėsnis, pagal kurį kiekviena valstybė gali tapti NATO sąjungininke. Ir jūs, ir aš žinome, kad NATO niekada nebus vieninga balsuodama dėl Ukrainos įstojimo.

SPIEGEL: Bet juk negalime ukrainiečiams pasakyti, kad jie nėra laisvi apsispręsti dėl savo ateities.

H.K.: Kodėl ne?

SPIEGEL: Kalbate lyg kokia supergalybė, įpratusi, kad viskas būtų pagal ją.

H.K.: Ne, JAV negali nurodinėti ir net neturėtų bandyti to daryti. Bet NATO klausimu JAV turi balso teisę priimant sprendimus, kurie gali būti priimami tik vienbalsiai. (…)

SPIEGEL: Savo knygoje rašote, kad tarptautinė tvarka turi būti „užauginta, o ne įvesta“. Ką tuo norite pasakyti?

H.K.: Kad mes, amerikiečiai, būsime svarbiausias veiksnys stiprybės ir vertybių atžvilgiu. Supergalybe tampama būnant stipriam, bet kartu ir išmintingam bei toliaregiškam. Tačiau nė viena valstybė nėra tiek stipri ar išmintinga, kad viena pati sukurtų pasaulio tvarką. (…) Mes manome, kad pasaulio tvarką galima sukurti pasitelkiant karinius veiksmus. Europa tokio įsitikinimo neturi. (…)

SPIEGEL: Ar šiuo metu ne pats svarbiausias dalykas turėtų būti pagalba kenčiantiems Irako ir Sirijos civiliams?

H.K.: Pirmiausia nesutinku, kad Sirijos krizę galima interpretuoti kaip negailestingo diktatoriaus veiksmus prieš bejėgę visuomenę. Arba kad ta visuomenė taps demokratiška pašalinus diktatorių. (…) Tai daugiatautis konfliktas. Tai sukilimas prieš seną Artimųjų Rytų tvarką ir tik iš dalies – sukilimas prieš vyriausybę. (…) Pažvelkite į Libiją. Moraliniu požiūriu sprendimas nuversti Muammarą Gaddafi buvo pateisinamas. Tačiau mes nenorėjome užpildyti vakuumo, atsiradusio po jo. Dabar turime kasdien besipliekiančius kovotojus, nevaldomą teritoriją ir ginklų sandėlį Afrikoje. (…) Visą gyvenimą palaikiau aktyvią užsienio politiką, bet reikia žinoti, su kuo bendradarbiauji. Reikia patikimų partnerių, o aš nematau nė vieno, kai kalbama apie Sirijos konfliktą.

SPIEGEL: Kaip ir Vietnamo kare. Ar kartais apgailestaujate dėl agresyvios ten vykdytos politikos?

H.K.: (…) Galiu pasakyti tik tiek, kad aš ir mano kolegos ten veikėme labai apgalvotai. Jei kalbame apie strategines kryptis, tai buvo geriausia, ką galėjome sugalvoti. Ir aš vadovavausi geriausiais savo įsitikinimais.

Dvejų metų sukaktį mini ne tik valdantieji, bet ir Seimo opozicija. Таčiau iš tiesų Lietuvos politinėje padangėje debesų nedaug.

Martynas Šimulis

Nors opozicijos lyderis Andrius Kubilius ir kiti jo bendražygiai nepraleidžia progos pažerti kritikos Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės ir Seimo daugumos darbui, ekspertai teigia, kad tai – tik parodomoji „kovos“ versija.

Atrodytų, kad opozicija itin nepatenkinta valdančiųjų darbu. Tačiau “Veido” kalbinti politikos ekspertai tikina: valdančiosios daugumos ir opozicijos santykiai yra geri, o pati opozicija savo politinę valią gali išreikšti nebent viešųjų ryšių akcijomis, nes realiems politiniams manevrams neturi vietos. O noro greičiausiai irgi – aktyviausi Seimo nariai priklauso valdančiosioms partijoms.

Strateginis opozicijos veiksmas: 2014 m. prezidento rinkimuose konservatoriai ir liberalai vieningai palaikė Dalios Grybauskaitės kandidatūrą, nenorėdami kelti savo kandidatų, sudaryti jai konkurecijos ir taip sustiprinti socialdemokrato Zigmanto Balčyčio šansų.

Vis dėlto negalima sakyti, kad opozicija tik tiek tematoma. Jos atstovai ne kartą protestuodami buvo palikę parlamentinių posėdžių salę. Spalio viduryje opozicijos atstovai išėjo iš Seimo Etikos ir procedūrų komisijos, nes buvo nepatenkinti, anot jų, politiniu valdančiųjų balsavimu svarbiais klausimais komisijos viduje.

A.Kubilius Valstybės kontrolei pateikė prašymą išaiškinti, ar 2014 m. nebuvo pažeistas Fiskalinės drausmės įstatymas ir ar Finansų ministerija bei Vyriausybė ėmėsi visų reikalingų priemonių, kad jis nebūtų pažeistas.

Neseniai įsiplieskus korupcijos skandalui Vidaus reikalų ministerijoje, opozicija suskubo rinkti parašus tuometinio ministro Dailio Alfonso Barakausko interpeliacijai. Jos neprireikė, nes ministras iš pareigų pasitraukė pats.

Dar viena „vyriausybė“

Per pirmuosius metus A.Butkevičiaus Vyriausybė nuolatos kritikavo valdžiusiuosius A.Kubiliaus kadencijos laikotarpiu. Visas šalyje esančias problemas ministrai aiškindavo maždaug taip: „Tai, ką pridirbo konservatoriai, dabar mums reikia taisyti.“

Opozicijoje esantys konservatoriai ir liberalai, regis, perėjo prie tokios pat retorikos, teigdami, kad visi Vyriausybės laimėjimai yra tik tąsa to, kas buvo pradėta 2008–2012 m. kadencijos Seimo.

Apskritai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD)

2013 m. balandį, praėjus pusmečiui po dabartinės Vyriausybės darbo pradžios, paskelbė formuojantys šešėlinę vyriausybę, kurios tikslas, jų teigimu, „efektyviai atlikti parlamentinę priežiūrą, tinkamai, reguliariai ir rezultatyviai kontroliuoti Vyriausybę“. Šį politinį darinį sudaro 17 ministerijų – prie įprastų ministrų portfelių ekvivalentų prisidėjo šešėliniai ministrai, atsakingi už regioninę plėtrą, bendruomeninius reikalus bei pažangą. Ir, žinoma, pats šešėlinės vyriausybės pirmininkas A.Kubilius.

Opozicijos lyderis įsteigus šią valdančiųjų darbui vertinti skirtą organizaciją teigė, jog dabartiniai jos nariai negali būti tikri, kad po kitų Seimo rinkimų jie ir eis ministrų pareigas. Viena vertus, tai gali būti traktuojama tarsi patarimas saviems: neužmikite ant laurų.

Kita vertus, tokios „vyriausybės“ suformavimas rodo du dalykus. Pirmiausia opozicija yra įsitikinusi, kad per kitus Seimo rinkimus surinks daugumą. Antra, neslėpdama pareiškia, kad yra kompetentinga imtis savotiškų prievaizdo pareigų ir vertinti Vyriausybės darbą.

Dar aiškiau tai tampa pažvelgus į šešėlinės vyriausybės paskyrą „Facebook“ socialiniame tinkle, kur pagrindinis dėmesys skiriamas valdančiųjų kritikai, be to, nuolat dedami premjerą A.Butkevičių ir jo bendražygius pajuokiantys paveikslėliai bei nuotraukos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Valdymo pusiaukelę pasiekusi valdančioji dauguma ir jos Vyriausybė užsisegė medalius už pirmtakų strateginių projektų užbaigimą. Bet ką jie paliks ateinantiesiems?

Aušra Lėka

Aptrupėjusi, temdoma korupcijos šešėlių, negebanti formuluoti ir įgyvendinti ilgalaikių strateginių reformų, draskoma vidinių nesutarimų valdančioji dauguma pasiekė kadencijos pusiaukelę. Dvejus metus baigia ir jos Vyriausybė, kas ir yra viena iš nedaugelio priežasčių švęsti, nes iš šešiolikos ligšiolinių ministrų kabinetų tokios sukakties sulaukė tik šeši.

Bet ar turi pagrindo šventei valstybės piliečiai? Kiek ši valdančioji dauguma ir jos Vyriausybė prisidėjo prie mūsų valstybės ir jos žmonių gerovės gerėjimo?

Į priekį. Tačiau kiek prie to prisidėjo valdžia?

„Valdžią pirmiausia reikia vertinti pagal tai, kaip veiksmingai ji sprendžia piliečiams aktualias problemas, kiek efektyviai teikia viešąsias paslaugas. Kai piliečiai nepatenkinti sveikatos priežiūros paslaugomis, ar vaiko nepriima į perpildytą vaikų darželį, dažnai atsakymas yra – geresnėms paslaugoms trūksta pinigų. Bet daugiau pinigų nebūtinai išspręs problemas, jeigu jie blogai valdomi arba nėra aišku ką su tais pinigais daryti. Tokiu atveju, kaip sakė I.Ilfo ir J.Petrovo Ostapas Benderis – „Kam tau, Kisa, pinigai, jei tu fantazijos neturi“, – sako privataus tyrimų centro „Visionary Analytics“ direktorė dr. Agnė Paliokaitė.

Ekspertė skaičiuoja, kad per pastarąjį dešimtmetį valdžios išlaidos kai kuriose srityse (pavyzdžiui, švietimo, sveikatos apsaugos) išaugo kelis kartus, tačiau įsisenėjusios problemos beveik nepajudėjo iš vietos. Pagal Pasaulio banko valdymo efektyvumo indeksą, kuris atspindi viešųjų paslaugų ir valstybės tarnybos kokybę, 2014 m. Lietuva buvo 38-a  pasaulyje ir tik 20-a ES. Akivaizdu, kad su valstybės (t. y., visų mūsų, mokesčių mokėtojų) lėšų valdymu nėra viskas gerai.

„Žinoma, galima džiaugtis: Lietuvos ekonomikos augimas buvo vienas sparčiausių ES ir jis buvo tvarus – ne toks, koks prieš 2008 m. krizę. Tai Lietuvai leido ne tik įsivesti eurą, bet ir padidinti kredito institucijų pasitikėjimą Lietuvos ekonomika ir pakelti skolinimosi reitingą, todėl galime pasiskolinti su žemomis palūkanomis“, – vertina „Nordea“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Tačiau kiek čia Vyriausybės indėlio? Ir ar tikrai kylame daug matuojantis su labiausiai palyginamomis šalimis – kaimynais estais ir latviais?

Dar praėjusią dešiniųjų valdymo kadenciją pralenkėme estus pagal vieną iš dažniausiai kaip gerovės matą naudojamą rodiklį – BVP gyventojui. Pernai, jau prie šios valdžios, šią sėkmę įtvirtinome, pasiekdami 74 proc. ES vidurkio. Tačiau estus lenkiame tik skaičiuojant pagal  perkamosios galios indeksą, o imant absoliučiais skaičiais atsiliekame ženkliai: kiekvienam statistiniam lietuviui tenka 15,5 tūkst. JAV dolerių, o estui – 18,5 tūkst. Beje, ir estų BVP augimas buvo kiek  didesnis, o sparčiausiai ūgtelėjo latviai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.