Legendinis JAV automobilių pramonės vadovas, buvęs “Ford” ir “Chrysler” kompanijų generalinis direktorius Lee Iacocca knygoje “Kur dingo visi lyderiai?” prisimena 1987 metus, kai buvo raginamas dalyvauti šalies prezidento rinkimuose. Tuomet jis nuvyko pasitarti su vienu iš savo draugų, Kongreso nariu. Šis paaiškino, kad vadybos metodai versle ir politikoje labai skiriasi. Versle vadovas orientuojasi į greitus efektyvius sprendimus, kurių rezultatai nedelsiant atsispindi kompanijos pelno ir nuostolių ataskaitoje, todėl yra aiškiai išmatuojami bei įvertinami.

Versle vadovas turi realių galių ir efektyvių svertų vienasmeniškiems sprendimams priimti neapsisunkindamas biurokratinėmis procedūromis. Verslo įmonėje netinkamus darbuotojus galima atleisti, o klientus ir verslo partnerius rinktis savo nuožiūra. Ministras ar kitas aukšto rango valstybės pareigūnas pats yra priklausomas nuo jį parėmusių rinkėjų, savo partijos. Taigi politikoje tiesiai ir beatodairiškai veikti negalima, dėl to besikaupiantis apmaudas bei nusivylimas verslo atstovą erzina ir nervina. L.Iacocca apsisprendė nekandidatuoti.

Esmė yra ta, kad galima efektyviai veikti versle, bet neturėti to, ko būtinai reikia politikui. Verslas paprastai operuoja prekėmis, paslaugomis, pinigais ir kitais materialiais ištekliais, o politikoje vyrauja šiek tiek kitokie dėsniai – noras ir mokėjimas klausytis aplinkinių bei komunikuoti, interesų derinimas ir kompromisų paieška. Tuo pačiu metu tikras politikas turi būti energingas, kūrybingas, turėti tvirtus įsitikinimus.

L.Iacocca sako, kad JAV Kongresas gerai moka tik vieną dalyką – veisti biurokratiją. Taigi matome, kad ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje egzistuoja panašios problemos ir panašus verslininkų požiūris į politikus.

Neteigiu, kad verslininkams apskritai nedera eiti į politiką, tik manau, kad skirtingose gyvenimo srityse egzistuoja skirtingi dėsniai, ir politiku tapusiam verslininkui privalu paisyti politikoje egzistuojančių taisyklių. Per nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį aukštuose valdžios postuose yra buvę įvairių iš verslo atėjusių žmonių. Keli ministrai ir viceministrai energingai bandė pertvarkyti ministerijų veiklą pagal jiems įprastą verslo įmonės veiklos ir valdymo modelį, o vienas jų, netekęs kantrybės, net viešai grasino, kad nepaklusniose ministerijai pavaldžiose įstaigose “liesis kraujas”. Žinoma, kilo skandalas. Buvo net vienas iš verslo atėjęs viceministras, kurio ministerijos valdininkai tiesiog neklausė, ir savo karjerą valstybės tarnyboje jis baigė po to, kai darbo metu padaugino alkoholio.

Natūralu, kad į politiką pasukęs verslininkas bent jau kurį laiką elgiasi, kaip buvo įpratęs, stengiasi “perlaužti sistemą” ir beatodairiškai siekia to konkretaus, aiškiai išmatuojamo rezultato. Aktyvi tokio politiko veikla kritiškai vertinama dar ir dėl galimų verslo interesų. Charakteringas pavyzdys – buvęs JAV viceprezidentas Dickas Cheney. Prieš užimdamas šį postą jis vadovavo naftos ir dujų pramonę aptarnaujančiai kompanijai “Halliburton”. Kai tapo viceprezidentu, privalėjo nutraukti sąsajas su buvusia savo kompanija. Laikydamasis atitinkamų teisės aktų, jis tai ir padarė. Tačiau kai po karo Irake “Halliburton” tapo viena pagrindinių atkūrimo darbų vykdytojų, laimėjusių didžiulius kontraktus, tai vis tiek nuolat buvo siejama su D.Cheney.

Todėl verslo ir politikos susiliejimas daugelyje demokratinių visuomenių dažnai vertinamas kritiškai, o į politikais tapusius verslininkus žiūrima pro didinamąjį stiklą.

Patekęs į politiką, t.y. į naują, jam nepažįstamą ir neįprastą aplinką, verslininkas dažnai atrodo kaip dramblys stiklo parduotuvėje ir dėl to tampa labai patraukliu taikiniu politiniams oponentams. Galima daug kalbėti apie vadinamuosius akluosius fondus, į kuriuos perkelti savo akcijas turėtų politikais tapę verslininkai, netgi priimti kokius nors tai reglamentuojančius įstatymus, tačiau verslininkų perspektyvas politikoje iš esmės lemia nuo jų pačių priklausantys dalykai: adekvatus pasikeitusios situacijos suvokimas ir noras keistis patiems.

Kitu atveju sėkmę versle lėmęs ryžtingumas politikoje gali virsti buku užsispyrimu, o kūrybingumas bei inovatyvumas – nekompetentingumu. Juk politika – ne tiek valstybės mašinos vairavimo darbas, kiek viešųjų reikalų tvarkymo procesas, visų žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo veikla.