Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas kategoriškai atmetė pareiškimus, kad Rusijos energetiniai projektai yra politiškai motyvuoti.

“Iš tiesų, yra nuomonių, kad beveik visi Rusijos energetiniai projektai yra politiškai motyvuoti, kad Rusija siekia visą Europą padaryti energetiškai priklausomą, o paskui tuo naudotis siekdama politinių pranašumų. Jūs žinote mūsų poziciją. Manome, kad tai absoliuti nesąmonė”, – spaudos konferencijoje Varšuvoje pareiškė D.Medvedevas.

Prezidentas pridūrė, kad Rusija mano plėtojanti “geraširdiškus, atvirus ir abipusiai naudingus energetinius santykius su visomis Europos valstybėmis, įskaitant ir tas, kurias su Rusija jungia vienas vamzdynas”.

“Pastaruoju metu mes sugebėjome rasti sutarimą dėl kai kurių sprendimų. Dėl dujų vyko pakankamai sudėtingos derybos, galiojant atitinkamoms ES direktyvoms, tačiau mes sugebėjome rasti visiškai protingus sprendimus – viliuosi, kad taip bus ir ateityje”, – sakė D.Medvedevas.

“Mūsų lenkų kolegos žurnalistai klausė apie perspektyvas. Manau, kad kai kurie stambūs energetiniai projektai, susiję su kai kurių objektų Lenkijos teritorijoje privatizacija, būtų Rusijos Federacijai įdomūs, tačiau, žinoma, tai galima plėtoti tik esant pasitikėjimui ir abipusės naudos požiūriu vertinant atitinkamus susitarimus”, – sakė D.Medvedevas.

Savo ruožtu Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis) sakė, kad Lenkija suinteresuota bendradarbiauti su su Rusija ir rusų verslu vadovaudamasi dalykiniais principais. Jis ypatingai palaikė tuos projektus, kurie naudingi ne vien verslui, bet ir abiems valstybėms.

Maskva, įgyvendindama projektą “Nord Stream”, siekia pakelti ekonominius santykius su Europos Sąjunga (ES) į naują lygį, pareiškė Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas.

“Kai “Nord Stream” ar “South Stream” mėginama pateikti kaip Maskvos mėginimą Europą “pasodinti ant energetinės adatos” iš Rusijos, tai atrodo kaip nesąžiningas ir galbūt visiškai nepagrįstas manipuliavimas”, – pareiškė D.Medvedevas interviu Lenkijos žiniasklaidos priemonėms savo vizito į Varšuvą išvakarėse.

“Tai – abipusiškai naudingi ir galiausiai, mano nuomone, visiškai depolitizuoti dalykai”, – sakė jis.

“Rusijos Federacijos uždavinys – įvykdžius šį projektą (“Nord Stream”), sukurti naują ekonominę situaciją santykiams tarp mūsų šalių, santykiams tarp Rusijos ir Europos Sąjungos”, – sakė valstybės vadovas.

D.Medvedevas pridūrė: “Jeigu aprūpinimo energija šaltinių diversifikavimas Europoje, garantuotas energetikos išteklių tiekimas iš Rusijos – tai politika, tada tai politinis projektas. Bet aš manau, kad tai tas atvejis, kai mes veikiame abipusio suinteresuotumo pagrindu”.

“Čia nėra ypatingos politikos ta prasme, kad tai abipusiškai susiję dalykai. Bet čia yra politikos, atsižvelgiant į tai, kad tai didelis projektas, kuriam reikia ne vienos valstybės politinio sutikimo”, – sakė jis.

Baltijos jūros dugnu tiesiamas 7,4 mlrd. eurų kainuosiantis 1 224 kilometrų ilgio “Nord Stream” vamzdynas sujungs Rusijos Vyborgo miestą su Vokietijos Greifsvaldu. Jis eis Rusijos, Suomijos, Švedijos, Danijos ir Vokietijos teritoriniais vandenimis.

Pirmajame etape numatoma nutiesti dujotiekį, kurio pralaidumas bus 27,5 mlrd. kubinių metrų per metus. Jį numatoma atiduoti naudoti 2011 metais. Nutiesus antrąją atšaką, dujotiekio pralaidumas pasieks 55 mlrd. kubinių metrų per metus.

Ketvirtadalis Europoje suvartojamų dujų patiekiama iš Rusijos.

Buvęs Kubos lyderis Fidelis Castro (Fidelis Kastras) pareiškė dėl trapios sveikatos esąs priverstas perduoti Komunistų partijos vadovo įgaliojimus ir pasakė, jog tikriausiai jis jau pasitraukiąs iš paskutinio savo valdžios posto.

Kubos valstybinė žiniasklaida ketvirtadienį pranešė, jog F.Castro trečiadienį susirinkusiems studentams sakė nebesąs valdančiosios partijos generalinis sekretorius.

“Aš silpstu, todėl padariau tą, ką reikėjo, – perdaviau savo įgaliojimus. Aš negaliu dirbti tą, kam dėl savo būklės negaliu skirti visą laiką”, – pabrėžė jis.

Šalies prezidento pareigas F.Castro laikinai perdavė savo broliui Rauliui Castro (Raului Kastrui) 2006 metais – tai įvyko po chirurginės operacijos, o 2008 metais oficialiai atsistatydino iš prezidento posto.

Po to jis formaliai dar buvo vienintelės šalyje legalios Komunistų partijos vadovas.

F.Castro valdė Kubą 49 metus, per 1959 metų revoliuciją nuvertęs ankstesnę valdžią.

Baltijos šalių parlamentarų susitikime Rygoje dalyvaujanti Seimo pirmininkė Irena Degutienė paragino Baltijos ir Šiaurės šalis aktyviau nagrinėti galimybę steigti bendrą Europos Sąjungos dujų pirkimo agentūrą.

Jos nuomone, bendradarbiavimas sprendžiant klausimą dėl ES dujų agentūros steigimo galėtų tapti vienu iš konkrečių Baltijos Asamblėjos darbų, parnešė Seimo ryšių su visuomene skyrius.

Šių metų pavasarį Europos Parlamento Pirmininkas Jerzy Buzekas (Ježis Buzekas) ir buvęs Europos Komisijos pirmininkas Jacques Delors (Žakas Deloras) pasiūlė sukurti ilgalaikę bendros Europos Sąjungos energetinės politikos strategiją.

“Iniciatyvos autoriai siūlo apsvarstyti galimybę kurti regionines dujų pirkimo grupes, o ilgainiui įsteigti ir Europos Sąjungos dujų pirkimo agentūrą. Tokių grupių veiklos objektais būtų: derybos dėl dujų tiekimo kontraktų su išorės tiekėjais, bendrų investicinių projektų įgyvendinimas ir dujų atsargų saugojimo infrastruktūros kūrimas”, – pranešime cituojama I.Degutienė.

Lietuvos parlamento vadovės nuomone, tokios agentūros įkūrimas apribotų energetinių išteklių tiekėjų galimybes naudotis monopoline padėtimi ir atskirų Europos Sąjungos šalių atžvilgiu vykdyti diskriminacinę dujų kainų politiką.

“Kodėl gi negalėtume sukurti bendros Baltijos Asamblėjos ir Šiaurės Tarybos ekspertų darbo grupės, kuri imtųsi apsvarstyti šią iniciatyvą ir pateikti rekomendacijas dėl įgyvendinimo?”, – svarstė I.Degutienė.

Baltijos Asamblėja yra Lietuvos, Latvijos, Estijos parlamentų bendradarbiavimo tarptautinė organizacija, veikianti nuo 1990 metų.

Turtingiausias Lietuvoje žmogus, “Achemos” grupės koncerno prezidentas, Pramonininkų konfederacijos prezidentas, buvęs premjeras Bronislovas Lubys šiandienos Lietuvos valstybės ekonominėje politikoje pasigenda sveiko proto ir stebisi, kad dabar, kaip per 1917 m. revoliuciją Rusijoje, norima iš turtingų atimti, “biedniems” atiduoti, nors istorija įrodė, kad tai prie nieko gero nepriveda.
Tad visų pirma klausiame B.Lubio, ką jis, buvęs premjeras, patartų dabartiniam ministrui pirmininkui jau prasidėjusioje kasmetinėje kovoje dėl biudžeto – iš ko atimti, kam atiduoti?

B.L.: Kodėl – iš ko atimti, o ne kaip užauginti biudžetą? Visų pirma biudžetas nėra tik šios Vyriausybės ar Andriaus Kubiliaus problema. Štai Lenkijos BVP net krizės metu išliko pliusinis, priešingai nei Lietuvos, kritęs 17 proc. Tačiau lenkai stodami į ES gynė savo interesus: jie turėjo 3 proc. PVM žemės ūkio ir su juo susijusiems produktams ir išsiderėjo jį padidinti iki 7 proc., o mes beveik be išimčių turime 21 proc. PVM. Į ES stojome pagal socialistinio lenktyniavimo principus: raportuodavome, kiek punktų jau suderinome, bet beveik nebuvo kalbos apie jų naudingumą Lietuvai.
Šiandienos biudžeto būklę lemia ir ES direktyvų ignoravimas. Pavyzdžiui, ES skatina statyti katilines kogeneraciniu principu. Ekologinei žaliajai energijai diegti pernai iš VIAP programos panaudota 3,7 proc. viso paketo, o jame – per 300 mln. Lt. Kur kita dalis? Visuomenė nesidomi tuo, ir tai leidžia valdžiai elgtis, kaip ji nori.
Arba štai Viešbučių ir restoranų asociacija apskaičiavo, kad jeigu ši Vyriausybė nebūtų panaikinusi PVM lengvatos viešbučiams, biudžetas būtų gavęs daugiau pinigų nei dabar. Estai ir lenkai taiko 9, prancūzai – 6, Liuksemburgas – 3 ar 4 proc. PVM, o į jų biudžetą ateina sąlyginai daugiau pinigų nei į mūsų su 21 proc. Visas paslaugų sektorius nuo PVM bėga traukdamasis į šešėlį.
O kiek nesąmonių, kai mokesčio administravimas kainuoja daugiau, nei į biudžetą surenkama pinigų: kartais puolama kontroliuoti tai, ko neįmanoma sukontroliuoti, pavyzdžiui, ar tarnybiniu automobiliu kas pakeliui į darbą neužsuko į parduotuvę.
Kita vertus, ar reikia tokiu metu statyti gigantiškus valstybės institucijų priestatus kaip Teatro gatvėje? Pagaliau pradėta diskutuoti apie 20 mlrd. Lt vertės kapitalą, kurį valdo valstybė. Reikėtų aiškiai atskirti visuomenei reikalingą patarnavimą ir tą daryti su 3–5 proc. pelnu, o kitur įsileisti verslo formulę. Štai jau tuoj bus dešimtmetis ES direktyvai dėl privačių vežėjų, o Lietuva bene vienintelė ES neturi privataus vežėjo geležinkeliu.
Realiai biudžetą išgelbėti gali tik ekonomikos kilimas, ir reikia ieškoti būdų, kaip tai skatinti. Jei tikrai, kaip šnekama, būtų įdėti keli milijardai į pastatų renovaciją, būtų įdarbinta apie 200 tūkst. žmonių ir “Sodrai” nekiltų jokių problemų.
Mes siekiame kažkokios lyderystės Baltijos regione, užsiimame supergalingais projektais, kaip kad atominė jėgainė. Tai reikalinga, tačiau reikia racionaliai žiūrėti, ar kas nors pirks tą energiją, o ne pastatyti ir palikti anūkams – kur norite, ten dėkite energiją ir skolas. Šiandien Vyriausybės sprendimuose vienareikšmiškai trūksta racionalumo, dinamiškumo, paieškų, kas duotų naudos biudžetui ir žmogui. Tai valdymo, darbo organizavimo klaidos.
VEIDAS: Bet ir Jūsų koncerne ne visi sprendimai buvo sėkmingi, o krizė sutrikdė gamybą, vasarą nedirbo beveik pusė “Achemos” cechų.
B.L.: Buvo sustabdyti pagrindiniai “Achemos” amoniako cechai, gaminantys žaliavą. Didžioji dalis cechų dirbo, bet atvežtiniu amoniaku, patys žaliavos negaminome. Dabar jau dirba vienas iš turimų dviejų amoniako gamybos cechų, po kelių dienų paleisime antrąjį, o iki spalio pabaigos tikimės pasiekti maksimalią apkrovą. Kiek tokiu režimu galėsime dirbti, negalėčiau pasakyti, nes tai priklauso ne nuo mūsų. Vyriausybė nagrinėja trečiąjį energetikos paketą, kuriame esama tam tikrų konfliktinių momentų su “Gazpromu”. Ką Seimas šiuo klausimu nutars, sunku pasakyti. Faktas tik tas, kad šiandien “Achema” yra toje vietoje, kurioje gali skaudžiausiai gauti mušti. Bet mes zuikiai mušti, pripratę, kaip nors išgyvensime.
VEIDAS: O kokie “Achemos” planai dėl dujų terminalo statybos?
B.L.: Suskystintųjų dujų terminalas, be jokių abejonių, reikalingas, Lietuva turi jį statytis ir turėti antrą galimybę atsivežti dujų. Ir tai nėra tokie dideli pinigai, kaip kad rašoma. Britai per dvylika mėnesių pasistatė labai panašų terminalą už 135 mln. eurų – ne už 700 milijonų, kaip pas mus kalbama. Olandai stato 14,5 mlrd. kubinių metrų talpos – ne trijų ar penkių milijardų, kaip mes ketiname, stato vokiečiai, italai, ispanai, graikai. Kodėl visiems Europoje galima, visur vyiausybės susidera, o mes ne? Juo labiau kad pernai baigta spręsti tranzito linijos į Kaliningradą problema ir, esu įsitikinęs, Lietuvos Vyriausybė darytų kvailystę, jei apribotų dujų tranzitą į Kaliningradą. Tai nebūtų naudinga nei ekonominiu, nei politiniu požiūriu. Rusija daug metų išliks viena pagrindinių dujų bei angliavandenilių tiekėjų į Europą ir pasaulinę rinką, ji turi didžiulius dujų rezervus.
VEIDAS: Kokio akcijų procento sieksite šiame projekte?
B.L.: Anksčiau turėjome 20, o valstybė – 80 proc. Dabar aiški derybinė pozicija galėtų atsirasti prieš Kalėdas. Siūlome, kad valstybė turėtų akcijų paketą, o kiti akcininkai galėtų būti tiek iš Europos, tiek iš arabų pasaulio – svarbu, kad turėtų dujų.
VEIDAS: Ar tikrai nesiderate dėl dalies Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos akcijų pardavimo Rusijos investuotojams?
B.L.: Atsakingai pareiškiu: su niekuo – ar tai būtų vokietis, ar rusas – neturėjau kalbos apie Klaipėdos uosto mūsų kompanijų pardavimą. Apie krovinių terminalą būta pokalbių su Lietuvos kompanijomis, bet tai buvo tik pasikalbėjimai. Kad važinėčiau į Maskvą ir siūlyčiau vištą, kuri deda auksinius kiaušinius, – jūs jau visai nenužeminkite mano, kaip biznieriaus, galimybių.
Ir “Orlen Lietuvos” neketinu pirkti, nes neturiu dviejų milijardų dolerių. Tie, kurie šiandien valdo šią įmonę, seniai nori ją parduoti. Seniai žinoma ir tai, iš kokių geografinių vietovių tie, kurie nori pirkti. Pagrindinis klausimas – už kiek. Lietuva už įmonę gavo apie pustrečio milijardo, o kai kas mano, kad dabar ji verta 1–1,5 mlrd. dolerių. Pirkti Mažeikių naftos perdirbimo įmonę būtų kvailystė, jei nebus pradėtas normalus tiekimas – ar iš “Družbos” ar per Ukrainą iš Vidurinės Azijos, arabų pasaulio per naftotiekį, kuris dabar iš dalies uždarytas. Nafta neturi būti vežama kaip dabar, nes tai brangu ir įmonė negali sėkmingai konkuruoti.
VEIDAS: Ar tai Jūsų idėja – maždaug trečdaliu didesnis nei savikaina saulės energijos tarifas?
B.L.: Poniai Indrei Makaraitytei dėkingas, kad ji per TV3 paskelbė, jog tai mano iniciatyva nustatyta kaina. Tačiau su niekuo niekada apie tai nekalbėjau. Taip, mes planuojame, jei sutarsime su bankais, statyti vieno megavato galios bandomąjį šviesos energijos įrenginį, bet orientuojamės ne į pusantro lito už kilovatvalandę, o į vėjo energijos kainą, kuri mažesnė keturis penkis kartus. Kaip, beje, ir plėtodami vėjo energetiką orientavomės ne į Lietuvoje nustatytus vėjo malūno atstumo nuo gyvenamųjų namų normatyvus – 100 m, o į vokiškus – 1200 m, todėl neturėjome jokių nusiskundimų.
Tikimės, kad po metų kitų bus galima plačiau plėtoti ir hidroenergetiką. Latviai, turėdami vieną upę, iš jos gauna 65 proc. elektros energijos, o mes, turėdami dvi dideles, tegaunam 3–4 proc. Norime investuoti į alternatyvios energetikos plėtrą, bet ji, priešingai nei visoje Europoje, Lietuvoje sunkiai skinasi kelią. Tad dabar investuojame kitur.
VEIDAS: Kur konkrečiai?
B.L.: Turime strateginio vystymo biurą, kuris analizuoja įvairius galimus projektus. Statome grūdų terminalą, biriųjų trąšų terminalo antrą eilę Klaipėdoje, 34 megavatų galingumo vėjo malūnus, rekonstruosime paskutinį nerekonstruotą Druskininkų “GrandSpa” korpusą, “Achemoje” statome 47 megavatų galios nuosavos elektros stotį ir, kartu su turima 20-ies megavatų, turėsime 80–85 proc. nuosavos gamybos elektros energijos.
Taip, kartais tenka ir nusivilti. Štai pernai už vieną litą pardavėme “Aušros” spaustuvę. Žlugo idėja Anykščiuose statyti fabriką, nes smėlis čia pasirodė netinkamas grynam siliciui gauti.
VEIDAS: O kodėl investuojate į jums nuostolingą žiniasklaidos verslą?
B.L.: Koncerno valdomos radijo stotys išsilaiko. Bet sistemiškai remiame “Lietuvos žinias”, periodiškai padedame Baltijos TV ir vis paieškome jai partnerio. Bet nepuolame prie kiekvieno, kuris pakėlė ranką, o tokių buvo ir Lietuvoje – ir politikų, ir nepolitikų, vedėme derybas su prancūzų ir kitomis kompanijomis. Tačiau aš už tai, kad būtų daugiau žiniasklaidos, daugiau skirtingų nuomonių. Šiuo atveju finansinis pelnas negali būti absoliutus veiksnys, nors versle jis turi būti. Koncerno mastu turime pliusą, nepaisant krizės ir rinkos svyravimų. Suma, kurią atidedame koncerno žiniasklaidos priemonėms, nėra lemiama, o bendrąja prasme ji prisideda prie viso koncerno strategijos.
Juolab kai visuomenė visus, kurie turtingesni, laiko “negeriečiais”. Tai ubago filosofija. Štai Švedijoje viena dešinioji partija į rinkimus eina su pažadu panaikinti turto mokestį. O ar yra Lietuvoje dešinioji partija? Tiesa, kai kurios save taip vadina, bet save vadinti galima visaip. Štai signataro renta duodama ne už valstybės labui atliktą svarbų veiksmą, o už tai, kad signataras neturtingas. Nenorima duoti prezidento našlei rentos, nors taip numatyta įstatymuose, kas yra visiškas teisinis nihilizmas.
Norėčiau, kad būtume sveikesni, protingesni, racionalesni, mažiau vadovautumės emocijomis, o daugiau įstatymais. Reikėtų siekti, kad visiems būtų geriau, ne kad visi būtų vargšai, o kad turtingi. Priešingo veiksmo nesėkmė įrodyta dar 1917 metais.

Tuo metu, kai Vokietija užsienio politikos srityje vos nepuolė Rusijos glėbį, kitoms Rytų ir Centrinės šalims neliko nieko kito, kaip tik pulti į JAV glėbį. Politologo Kęstučio Girniaus įsitikinimu, JAV prezidento Baracko Obamos administracija daro net daugiau, kad užtikrintų Baltijos šalių saugumą.

„Prezidentės įsitikinimas, kad buvo rengiamas Lietuvai ir Vidurio Europos šalims nepalankus Rusijos ir Amerikos susitarimas, buvo pagrįstas klaidinga informacija“, – pirmadienį sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Kęstutis Girnius.

Taip politikos ekspertas komentavo prezidentės D. Grybauskaitės pareiškimą, kad susitikti su JAV prezidentu B.Obama Prahoje šį pavasarį ji nevyko, nes manė, kad JAV ir Rusijos susitarimas dėl nusiginklavimo gali pažeisti Baltijos šalių ir Rytų Europos regiono interesus.

K.Girniaus įsitikinimu, „gandai ar įsitikinimai, kad vyks suokalbis, buvo klaidingi“. „Galbūt čia būtų pamoka prezidentei, kad darant tokį sprendimą kaip kelionė į Prahą, negalima pasikliauti vien gandais arba intuicijomis, ir galbūt būtų protingiau sekti protokolo, diplomatijos taisykles“, – sakė K.Girnius.

„Manau, kad prezidentei buvo suteikta klaidinga informacija ir, deja, ji pagal šią klaidingą informaciją ir elgėsi. Stebina tai, kad ji nepripažįsta, kad susitikimas nebuvo toks, kaip ji įsivaizdavo“, – pridūrė politologas.

Eksperto teigimu, vertinant šią situaciją kyla mintis, ar prezidentei nereikėtų praplėsti savo patarėjų gretų. Anot K.Girniaus, JAV ir Rusijos planai mažinti branduolinį arsenalą „tik padaro pasaulį saugesnį ir tikrai nepaveikia Rytų ir Vidurio Europos šalių saugumo“. K.Girnius pabrėžė, kad NATO kaip tik B.Obamai tapus prezidentu ėmėsi kurti Baltijos šalių gynybos planus.
„Praktiškai B.Obama daro daugiau negu daro G.W.Bushas. Prezidentė ir jos komanda neadekvačiai įvertino situaciją“, – sakė K.Girnius.

Apžvalgininko nuomone, Vašingtone „didelio pasitenkinimo nesukels“ ir prezidentės užuomina, kad V.Adamkaus prezidentavimo metais Lietuva buvo tapusi JAV politikos įkaite.

TV3 laida „Savaitė“ prezidentę cituoja:

Šalies vadovė taip pat pabrėžė, kad, jos nuomone, anksčiau mūsų šalis buvo panaši į JAV užsienio politikos įkaite. D.Grybauskaitė teigia, kad JAV išliks svarbi Lietuvos partnerė saugumo srityje ir NATO rėmuose, tačiau Lietuvos politikos daugiau nebediktuos.

Deklaruojate pasikeitusį Lietuvos požiūrį į Baltarusiją, į kaimyninę valstybę, tačiau štai Baltarusijos pareigūnai sulaiko Lietuvos policijos pareigūną su narkotikais. Visa tai labai panašu į provokaciją iš Baltarusijos pusės. Kaip jūs galvojate?

– Na, ar tai provokacija, dar laikas atsakys. Kuri pusė ir kas provokavo, taip pat atsakys laikas. Norėčiau tik paminėti, kad mūsų santykiai su Baltarusija vystosi tikrai dinamiškai gerąja linkme, ypač verslo santykiai. Mūsų verslo subjektai taip vadinami tikrai randa geresnes ir palankesnes sąlygas ten daryti verslą.

O mes turime antrą atvejį, kuomet buvo duotas geras ženklas – tai V. Uschopčiko byloje rimtas postūmis, apklausa. Na, ir dabar mūsų pilietis buvo atiduotas Lietuvai. Ir, aišku, bet kokiu atveju jau yra paskelbtas vidinis tyrimas, kurį atliks pats Policijos departamentas dėl šio įvykio.

Sakykite, jūs pati esate asmeniškai bendravusi su ponu A. Lukašenka? Ar jums jis kelia pasitikėjimą, nes, pavyzdžiui, Lietuvos diplomatai sako, kad Lietuva žaidžia stambų žaidimą tarp Baltarusijos ir Rusijos, neaišku, kuri pusė dar gali nugalėti?

– Na, tarp tų dviejų šalių mes mėginame nežaisti jokio žaidimo, bent jau aš norėčiau turėti objektyviai gerus santykius su visais kaimynais, kiek tai įmanoma, be jokio naivumo suprasdami situaciją ir sudėtingumą, galų gale istorinę patirtį. Bet tiek, kiek tai naudinga abiems pusėms turėti gerus santykius su visais kaimynais.

Apskritai santykiuose su Rusija viskas atrodė gana neblogai, tas vežėjų konfliktas buvo išspręstas, tarsi naujų konfliktų nebuvo, todėl kad jūs tarsi atsitraukėte nuo tos vadinamosios Rytų politikos. Šiek tiek šalčiau Gruzijos atžvilgiu elgiasi Lietuva, Ukraina kaip ir nebe mūsų, Moldova… Bet dabar parodė, kad jūs ir toliau tokios politikos laikykitės, tada gal ir nebus konfliktinės situacijos su Rusija…

– Aš į jokias derybas su jokia valstybe tikrai neisiu ir Lietuvai, kol aš būsiu prezidentė, nediktuos niekas. Pirmiausia tiek vidaus, tiek užsienio politikoje bus Lietuvos interesas. O konstatuoti, kad aš atsitraukiau, ar mūsų užsienio politika atsitraukė nuo Ukrainos ar Gruzijos būtų tikrai lengvabūdiška, nes išlaikome visus svertus ir visas bendradarbiavimo programas su visomis šalimis – Ukraina, Gruzija, Moldavija. O, kaip sakiau, į derybas su niekuo tikrai nesivelsiu ir čia iš viso nėra kaina, kurią Lietuva gali mokėti.

Naujienų agentūra BNS praneša:

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad Jungtinių Valstijų ir Rusijos derybos dėl nusiginklavimo galėjo neatitikti Baltijos šalių regiono interesų.

„Jungtinės Valstijos išlieka mums svarbiausia strategine partnere būtent saugumo srityje ir NATO rėmuose, bet Lietuva nebus nei Jungtinių Valstijų, nei Rusijos užsienio politikos vykdytoja“, – teigė prezidentė.

Pasak D.Grybauskaitės, pasikeitus prioritetams JAV užsienio politikoje, Europa Vašingtonui nebėra tokia svarbi.

„Kalbėčiau daugiau apie tai, kad Jungtinių Valstijų dabartinės administracijos užsienio politikoje atsirado nauji prioritetai ir Europa nėra tiek svarbi, kiek buvo anksčiau, tame tarpe, aišku, ir mūsų valstybės“, – sakė D. Grybauskaitė.

Artėjant Seimo rudens sesijai nusprendėme pasidomėti, ką žmonės šiuo metu mano apie partijas ir jų lyderius. Pamatę “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos sociologinės apklausos rezultatus labiausiai sunerimti turėtų konservatoriai: nors iš tikrųjų ši partija tikrai nėra labiausiai korumpuota, didelė dalis žmonių jos taip nekenčia, kad prie labiausiai korumpuotų ir susitepusių partijų priskyrė būtent konservatorius. O jų lyderis Andrius Kubilius, savaime suprantama, atsidūrė labiausiai nemėgstamų politikų sąrašo viršūnėje. Po jo eina Valdemaras Tomaševskis ir Arūnas Valinskas.

Jūsų nuomone, kuri iš Lietuvos partijų yra labiausiai korumpuota ir susitepusi?

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai    47,6 proc.
Tautos prisikėlimo partija    20,2 proc.
Socialdemokratų partija    17,4 proc.
Kita    6 proc.
“Tvarka ir teisingumas”    4 proc.
Darbo partija    1,8 proc.
Nežinau    1,4 proc.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija    0,6 proc.
“Fronto” partija    0,4 proc.
Krikščionių partija    0,2 proc.
Liberalų ir centro sąjunga    0,2
Liberalų sąjūdis    0,2

Kurių dabartinio laikmečio politikų jūs labiausiai nemėgstate?

A.Kubiliaus    49,4 proc.
V.Tomaševskio    17 proc.
A.Valinsko    11,8 proc.
G.Kirkilo    7,2 proc.
K.Prunskienės    4,4 proc.
R.Pakso    3,2 proc.
Nežinau    2,2 proc.
V.Mazuronio    1,6 proc.
Kitų    1,8 proc.
V.Uspaskicho    1 proc.
L.Diniaus    0,4 proc.
D.Grybauskaitės    0 proc.
I.Degutienės    0 proc.

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2010 m. rugpjūčio 23–25 d. atlikta 500 didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa. Cituojant apklausą nuoroda į “Veidą” būtina.

Pirmą kartą iškovojus teisę už piliečių inicijuojamus įstatymus pasirašyti internetu, šia galimybe jau pasinaudojo daugiau kaip pusšimtis Lietuvos piliečių.

Piliečių iniciatyvinė grupė kartu su Naująja sąjunga renka parašus dėl dviejų įstatymų projektų – Referendumo bei Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvų, kurie suteiks piliečiams daugiau svertų dalyvauti valstybės valdyme.

Piliečiai savo pritarimą įstatymų projektams gali pareikšti ant VRK išduotų oficialių parašų rinkimo lapų arba internetu, adresu www.erinkimai.lt. Pastaruoju atveju, pilietis gali saugiai prisijungti per vieno iš devynių Lietuvoje veikiančių bankų elektroninės bankininkystės sistemą.

Galimybė už referendumus bei kitas pilietines iniciatyvas pasirašyti ir elektroniniu būdu leis piliečiams patogiau pareikšti savo valią. Elektroninis parašas suteiks galimybę ir užsienyje laikinai gyvenantiems Lietuvos piliečiams neatitrūkti nuo politinių procesų tėvynėje- dalyvauti šalies valdyme, dalyvauti svarstant įvairius visuomenei svarbius klausimus, teikti įstatymų iniciatyvas Seimui ir k.t.

Dabartiniai politikai sparčiai žengia carinės Rusijos ir sovietų valdžios pramintu taku – didžiąją politiką perkeldami į gatves. Jau turime gatvių pavadinimuose įamžintų žmonių, kurių vienadienius politinius nuopelnus Lietuvai sunku prisiminti.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) nori įamžinti velionio prezidento Algirdo Mykolo Brazausko atminimą. Anot partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus, idėjos aptartos net partijos pasitarime. Politikų nuomone, prezidento atminimą geriausia pagerbti jo vardu pavadinant sostinės gatvę ar aikštę, geriausiai tiktų S.Daukanto aikštė šalia Prezidentūros. Be to, reikėtų ir memorialinės lentos prie Prezidentūros. Šiai užduočiai įgyvendinti socdemai įkūrė A.M.Brazausko atminimo komisiją.

Rokiškio rajono, kuriame gimė A.Brazauskas, meras Almantas Blažys irgi svarsto kelis variantus, tarp kurių – atminimo lenta, gatvės ar aikštės pavadinimas. Tačiau uoliausias – Kaišiadorių miesto Girelės seniūnaitis Virgilijus Urbonavičius. Jis pasiūlė Brazausko vardu pavadinti Kaišiadorių miestą. Mat prezidentas labai prisidėjo prie Kaišiadorių suklestėjimo, ir net baigė jame vidurinę mokyklą.

Vardus gaudavo natūraliai

“Jei pasižiūrėtume į praeitį, pamatytume, kad valdžia į gatvių krikštynas nesikišo ir dekretų nei karaliai, nei miesto burmistrai nerašė”, – tikina sostinės gatvių istorijos tyrinėtojas Antanas Rimvydas Čaplinskas.

Pavadinimai gatvėms dažniausiai buvo suteikiami, pagal ten gyvenusių žmonių profesiją ar tautybę – aludarių, odminių, totorių, rusų, – arba pagal šventųjų bei garbingų gatvės gyventojų pavardes. Iki šiol turime Šv.Jonų, Šv.Dvasios ir Šv.Stepono gatves, o pavyzdžiui, Skapo gatvė gavo vardą, nes ten gyveno karaliaus sekretorius Stanislovas Skapas, gatvė, kurioje namą turėjo burmistras Maksimas Savičius irgi pavadinta jo vardu.

Dažnai atsitikdavo, kad žmogui mirus, miestiečiai jį užmiršdavo ir gatvę perkrikštydavo kito žinomo gyventojo vardu, na, kad ir Švarco gatvė. XVI a. ji minima, kaip kažkokio Zadoričiaus, vėliau – Jopo, pagal Jopo Preituso, Vilniaus pilininko vardą. Ir tik XIX a. gauna Švarco pavadinimą, pagal vokiečio amatininko, kuris išmokė vilniečius gaminti geras plytas, vardą.

Tvarka pasikeitė, kai Lietuvą okupavo carinė Rusija. Dalis gatvių pavadinimų buvo suslavintos, kitos gavo valdžiai nusipelniusių žmonių vardus – M.Muravjovo, V.Suvorovo, M.Kutuzovo. Dar didesnis gatvių vardų kaitaliojimo vajus prasidėjo XX a., kai rusus keitė lenkai, juos lietuviai, po to vėl rusai. Kiekviena valdžia, įsitvirtinusi nors porai mėnesių, siekė gatvėse įkirsti ir savo vertybes. Žinoma, šioje veikloje neprilygstama buvo sovietų valdžia, – anot A.R.Čaplinsko, jų valdymo pabaigoje sostinėje beveik nebuvo likę istorinių pavadinimų. Juos Vilnius atgavo tik susigąžinęs Nepriklausomybę.

“Pasaulyje nėra tradicijos keliskart krikštyti ir perkrikštyti gatves, kuo pasižymi mūsų sostinės gatvės. Nuo pat 1990-ųjų, kai grąžinome istorinius gatvių vardus, laikomės nuostatos jų nebekeisti, nes vardo pakeitimas labai brangiai kainuoja”, – teigia pašnekovas, kuris ilgus metus buvo ir sostinės Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų visuomeninės komisijos pirmininkas, o dabar, kaip pats save vadina, – juodadarbis. Mat visuomeninei komisijai ėmė vadovauti politikai. Jos pirmininkas – miesto tarybos narys Gintautas Kėvišas.

Dabar Vilniuje yra 2300 gatvių, apie 170 iš jų turi žmonių vardus.

Kaip sugalvojami vardai?

Skirti gatvei naują vardą – gana sudėtingas darbas. Vienas iš sprendimo būdų – atskirus rajonus pavadinti kokios nors vienos srities pavadinimais. Taip Pilaitė gavo Mažosios Lietuvos žmonių vardus ir vietovardžius, Kairėnai – žolių pavadinimus ir gamtininkų vardus, o Verkiai, kadangi senovėje buvo kulto vieta, čia esančioms gatvėms suteikti dievų vardai.

Krikštijant buvusių kolektyvinių sodų gatves, pirmosios vardus gavo devynios Verkių sodų gavės. Tačiau, kai komisija apsižiūrėjo, jog soduose yra apie 2 tūkst. gatvių, priimtas paprastesnis sprendimas: jos sunumeruotos ir pavadintos pagal rajoną arba sodą. Todėl dabar jų pavadinimai skamba tarsi Niujorko – Pavilnio sodų 10-oji, Rokantiškių sodų 1-oji ir t.t. Beje, sodų gatvės neatitinka gatvėms keliamų reikalavimų – jos per siauros, neturi kelkraščių ir šaligatvių, todėl prie miesto gatvių nepriskaičiuojamos.

Didesni rūpesčiai prasideda, kai reikia surasti gatvę kokiam iškiliam žmogui. Dabar komisija turi bemaž keturių lapų asmenybių sąrašą, kuriuos derėtų įamžinti. Sąrašas sudarytas, pagal įvairių organizacijų ir žmonių pasiūlymus. Pats A.R.Čaplinskas yra pasiūlęs pažymėti senuosius miesto burmistrus.

Kadangi gatvės sostinėje nedygsta taip greitai, kaip norėtųsi, kai kurie žmonės iš to sąrašo, eilės būti įamžinti laukia nuo Nepriklausomybės atkūrimo.

Kaip nustatoma, ar žmogus pakankamai nusipelnęs, kad jo vardu būtų pavadinta gatvė? “Visų pirma, jis privalo turėti nuopelnų Lietuvai ir, be abejo, Vilniui, – bent jau būtų gyvenęs Vilniuje”, – tikina ilgametis komisijos darbuotojas.

Tačiau komisija gauna pasiūlymų pažymėti žmones, kuriuos iš tiesų mažai kas pažįsta. Pavyzdžiui, miestiečiai atsiunčia komisijai laišką, kuriame rašo: “Mūsų dėdė buvo labai geras žmogus, norėtume jo vardu pavadinti gatvę”. Arba kreipiasi kaimo bendruomenė siekdama įamžinti savo garbingą bažnytėlės kleboną, o jis Vilnių net atvažiavęs nebuvo. Pasitaiko ir toliau žvelgiančių žmonių: kartą sostinę aplankė ponia iš vienos buvusios Jugoslavijos šalies ir atkakliai reikalavo Vilnių paskelbti Sri Chinmoy’aus miestu. Tai pranašas iš Indijos, kuris, neva gali autobusą pakelti.

Siūlyta įamžinti ir Draučių miestelio gyventojus, žuvusius nuo nesveikos psichikos žmogus rankos arba pagerbti Hirosimos aukas. “Dabar bijau, kad kas nesugalvotų įamžinti Michaelio Jacksono. Juk paminklas F.Zappai stovi, nors jis nei su Lietuva, nei su Vilniumi neturėjo nieko bendro”, – baiminasi A.R.Čaplinskas.

Iki šiol komisijai pavykdavo tokius pasiūlymus atsijoti, tačiau kuo tolyn tuo labiau nustatyta tvarka painiojasi ir tyžta: siūlytojai randa kelius tiesiai pas merą ir politikus. O pastaruoju metu prie jų prieiti tapo iš viso lengva: komisijoje iš 17 net keturi yra miesto Tarybos nariai. Be to, komisijoje dirba  savivaldybės darbuotojai, kurie irgi pavaldūs savo viršininkams, gerai užuodžiantiems politinius vėjus.

“Į šį procesą ima kištis netgi Vyriausybė. Iš gatvių vardų daroma didžiulė politika”, – atsidūsta A.R.Čaplinskas.

Kas tinka žvirbliams, netinka Šv.Brunonui

P.B.Švickio gatvės pradžia nuteikia maloniai – naujas asfaltas, aukšti medžiai, pakraščiuose dailiai nupjauta žolė, stilingi namukai, tačiau jau už kelių šimtų metrų vaizdas pasikeičia. Baigiasi ne tik asfaltas, bet ir gatvė. Tolyn pro usnių ir žmogų peraugusių kiečių šabakštynus vinguriuoja tik takelis, kurį vėmalais kasvakar palaisto girtuokliai. Gatvės senbuvis Vytautas Beinorius aiškina, kad gatvė buvo suprojektuota tarp dviejų kolektyvinių sodų masyvų, kad sumažintų automobilių srautą gana siauroje Džiaugsmo gatvėje, vingiuojančioje per šimtmetį atšventusį Pavilnį.

Tačiau valdžiai, kaip sakoma, užteko “politinės valios” tik buldozeriu sustumdyti pylimą. Po daugelio metų asfaltu pasirūpino gatvės pradžioje gyvenantys žmonės, nes atsibodo maknoti po molynus. Tuo tarpu toliau gyvenantiems gatvė nerūpėjo, nes jie namo traukia kitais keliais. Taigi, P.B.Šivickio gatvė liko pusiau lupta, pusiau skusta. Rodos, norėta pagerbti žymų zoologą, bet dabar atrodo, kad iš jo tik pasišaipyta.

“Ne kiekviena gatvė tinka įamžinti žmogaus vardą, būna tokių, kurias galima pavadinti tik Žvirblių vardu”, – atsidūsta A.R.Čaplinskas.

Tačiau politikai taip nemano. Panašu, kad Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio vardu bus pavadinta K.Sirvydo gatvės atkarpa, kurią išilgai perspjauti galima, be to, ji neturi ne tik pradžios bei pabaigos, bet ir nė vieno namo, kuris turėtų adresą. Miesto Tarybos narys Jaroslavas Kaminskis, kuris yra ir gatvių vardų komisijos narys tikina, jog lėktuvo katastrofoje žuvęs prezidentas buvo buvo didelis Lietuvos draugas, todėl būtina jį įamžinti. Politikas mano, jog reikia tam sudaryti komisiją.

Kitas politikų geras noras jau nuėjo šuniui ant uodegos. Seimo narys Emanuelis Zingeris pasirūpino, kad Lietuvos tūkstantmečio proga būtų įamžintas Šv.Brunonas, kurį nužudė lietuviai, kuoka trenkę jam į galvą. Greitai buvo surastas takas be vardo. Taigi, dabar Šv.Brunono gatvė vingiuoja palei Bernardinų vienuolyno tvorą ir joje stovi vienintelis namas – miesto vandens siurblinė.

Politikų pageidavimu sostinėje atsirado Dž.Dudajevo, A.Sacharovo ir netgi Jono Pauliaus II vardais pavadintos aikštės. Beje, popiežiaus atveju, vienintelį kartą buvo įamžintas dar gyvas žmogus.

“Mes laikėmės nuostatos vadinti gatves žmogaus vardu tik praėjus 10 metų po jo mirties. Tada kandidatūrą galima apsvarstyti be aistrų”, – sako komisijos narys ir priduria, kad su popiežiumi išėjo “kliurkė” – aikštės nėra, tik – judrus automobilių žiedas. Anokia čia garbė.

O dėl to, ką gero Lietuvai ir Vilniui padarė Dž.Dudajevas bei A.Sacharovas dabar žmonėms tenka gerokai pasukti galvą.

Kur čia neprisiminsi, kad politiniu užsakymu pavadintas gatves ir atminimo lentas esame nukabinėję ne kartą, na, kad ir lentą geležinkelio stotyje, kad čia, vykdamas į Varšuvą, buvo išlipęs Leninas. “Gal į tualetą ėjo?”, – peršasi bjauri mintis.

“Jei minėsime tokius įvykius, galime lentomis nukabinėti namus iki pat stogų”, – įsitikinęs A.R.Čaplinskas ir priduria: “Elkimės solidžiai: suburkime specialistus, sudarykime asmenybių sąrašą, apsvarstykime ir patvirtinkime miesto Taryboje. Tada nereikės žmonių juokinti.”

Didžiausios opozicinės Socialdemokratų frakcijos seniūnas Algirdas Butkevičius sako, kad nauja opozicinių frakcijų sutartis gali būti pasirašyta iki rugsėjo.

“Rugpjūčio mėnesį susėsim už stalo ir susitarsim”, – trečiadienį spaudos konferencijoje Seime, paklaustas, kada ketinama pergrupuoti opozicijos jėgas, sakė A.Butkevičius.

Tikėtina, jog pasirašius naują opozicinių frakcijų sutartį, į opozicijos lyderio postą pretenduotų 25 atstovus turinčios antros pagal dydį parlamente socialdemokratų frakcijos seniūnas A.Butkevičius.

Didžiausia opozicinė socialdemokratų frakcija opozicijos lyderio postą turėjo iki praėjusių metų birželio – tuomet iš opozicijos lyderio posto atsistatydinus Gediminui Kirkilui pasinaudoję proga “darbiečiai” pareiškė nutraukiantys sutartį ir atnaujinantys derybas dėl opozicijos koalicijos.

Derybų metu socialdemokratai liko už borto, o bendradarbiavimo sutartį formuojant opozicinę daugumą pasirašė Darbo partijos, partijos “Tvarka ir teisingumas” frakcijų nariai bei Mišriai grupei priklausantys valstiečiai liaudininkai.

Šiuo metu opozicijos lyderiu patvirtintas Darbo partijos frakcijos seniūnas Vytautas Gapšys.

Pagal Seimo Statutą, jeigu opozicinė frakcija arba jų koalicija turi daugiau kaip pusę Seimo mažumai priklausančių Seimo narių, tokios frakcijos seniūnas arba koalicijos vadovas vadinamas Seimo opozicijos lyderiu. Opozicijos lyderis naudojasi Statute numatytomis papildomomis opozicijos lyderio teisėmis: gauna didesnį atlyginimą, jam skiriamas tarnybinis automobilis su vairuotoju, turi daugiau padėjėjų, didesnį kabinetą, tampa Seimo valdybos nariu.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Lietuva iškraipo istoriją ir paragino to nedaryti.

Ši pozicija išsakyta savaitgalį per S.Lavrovo ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio susitikimą Kazachstane.

S.Lavrovas ir A.Ažubalis Almatoje dalyvavo neformaliame Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) šalių narių užsienio reikalų ministrų susitikime.

“Per susitikimą, kurio metu aptartos Rusijos ir Lietuvos santykiai ir perspektyvos, S.Lavrovas paragino Lietuvą nustoti bandžius iškraipyti įvairių XX amžiaus istorinių įvykių aiškinimus: tiek vidaus politikos, tiek rusų ir lietuvių santykių klausimais”, – pirmadienį Rusijos užsienio reikalų ministerijos pranešimą cituoja “Interfax”.

Ministrai taip pat pasikeitė pozicijomis dėl bendradarbiavimo ESBO, kuriai Lietuva pirmininkaus 2011 metais.

Įtakingas britų leidinys “The Economist” komentuoja trečiadienį Vyriausybės paskelbtą Lietuvos valstybės valdomo komercinio naudojimo turto metinę apžvalgą ir patvirtintas naujas valstybės įmonių skaidrumo gaires.

Straipsnyje “Rytų Europos valstybės valdomose įmonėse dažna netvarka – Lietuva bando jas pertvarkyti” rašoma: “Pažvelkite į bet kurios tarp Baltijos ir Juodosios jūrų esančių valstybių politikos gelmes ir netruksite pamatyti keistas valstybės įmonių, pareigūnų ir politikų sąsajas. Jos dažniausiai išvengia viešo nagrinėjimo dar ir dėl to, kad įvairaus plauko politikai yra linkę pasinaudoti valstybės įmonių dosnumu”.

“The Economist” pažymi, kad Lietuvos Vyriausybė vykdo itin nepopuliarią mokesčių didinimo ir išlaidų mažinimo politiką, o dabar ėmėsi darbo, kurį retai kas bando daryti – sutvarkyti valstybinių įmonių valdymą.

Lietuvos Vyriausybės paskelbta ataskaita rodo, kad 2009 m. pabaigoje valstybės turto energetikos, transporto ir žemės ūkio srityse vertė siekė 18 mlrd. litų (6,6 mlrd. eurų), tačiau iš jo gauti dividendai sudarė tik 45 mln. litų. Konkrečiu apleisto valstybės turto valdymo pavyzdžiu britų leidinys nurodo miškininkystę.

Pasak “The Economist”, vien tik problemos identifikavimas išprovokuos panašias ataskaitas kitose šalyse. Kartu, tvarkant valstybinį sektorių, Lietuvos Vyriausybei reikės įveikti pačiais galingiausias interesų grupes. “Dvidešimt metų jos žlugdė visus bandymus įvesti viešą kontrolę ir koknkurencinį spaudimą savo patogiai sutvarkytiems verslams, todėl Vyriausybei su gležna dauguma parlamente bus nelengva”, – rašo “The Economist”.