2009-aisiais Lietuvoje išaugo apatija ir nusivylimas politika, krito žurnalistikos lygis ir nesiimta ryžtingų žingsnių reformuoti teismų sistemą, tačiau pagerėjo valdžios pastangos kovoti su korupcija, teigia tarptautinė nevyriausybinė organizacija “Freedom House”.

Nors Lietuva vienintelė iš Vidurio ir Rytų Europos regiono truputį pagerino savo pozicijas, tyrimo autoriai pabrėžia, kad šalyje visuomenės apatija ir nusivylimas politika dar pagilėjo.

“Politinės rietenos ir intrigos, netikėtos ad hoc koalicijos ir užtrukusios reformos sumenkino Lietuvos politiką”, – teigia “Freedom House”.

Pasak organizacijos, šiuos neigiamus procesus dar paskatino dramatiška ekonominė recesija ir dėl jos išaugęs nedarbas.

“Freedom House” teigimu, stiprų smūgį dėl išaugusio pridėtinės vertės mokesčio (PVM) ir reklamos rinkos smukimo patyrė ir žiniasklaidos sektorius.

“Žurnalistikos kokybė ir toliau blogėjo, o nacionaliniai transliuotojai atsisakė analitinio turinio ir sergėtojo vaidmens”, – teigia “Freedom House”.

Kaip teigiamą aspektą organizacija išskiria internetinės žiniasklaidos augimą.

Anot “Freedom House”, delsimas ir politinės kovos dėl teismų reformos atskleidė tiek vizijos, tiek suinteresuotumo stoką. Be to, organizacijos teigimu, vėl išaugo nerimas dėl galimų žmogaus teisių pažeidimų Lietuvoje.

“2009-ųjų rudenį šalies teismų sistemą ir teisėtvarkos pamatus supurtė kaltinimai dėl vilkinimo tiriant pedofilijos bylą (…). Lietuva sukėlė tarptautinius protestus patvirtinusi įstatymą, kuriuo siekiama informaciją apie homoseksualumą laikyti toliau nuo vaikų”, – teigia “Freedom House”.

Šiose kategorijose Lietuvos pozicijos įvertintos taip pat, kaip ir ankstesniais metais, bet pagerėjo Lietuvos reitingas dėl kovos su korupcija.

“Freedom House” duomenimis, teismui perduota 10 bylų, kuriose aukšto rango savivaldybių pareigūnai kaltinami kyšininkavimu.

“Centro dešiniųjų vyriausybė parodė pasirengimą žengti pirmyn su korupcijos prevencijos iniciatyvomis”, – teigia organizacija.

Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad visos valstybės įstaigos įpareigotos skelbti internete informaciją apie viešuosius pirkimus, be to, peržiūrėta verslo patikrinimų sistema.

Terminas “realpolitik” politikoje ir diplomatijoje vartojamas tada, kai siekiama atskirti praktišką, daugiau į pragmatinius tikslus, o ne į ideologinius ar moralinius svarstymus orientuotą politiką. Dažnai “realpolitik” gerbėjai yra vadinami amoraliais prievartos ir makiavelizmo šalininkais.

Gegužės 27 d. paskelbta JAV prezidento Baracko Obamos nacionalinio saugumo strategija liudija, kad JAV pasaulyje žais pagal “realpolitik” pusėn pasuktas taisykles. Prezidentas George’as W.Bushas laikėsi pozicijos, kad JAV yra neabejotinas galios centras, kuris gali pasaulį priversti suktis aplink JAV. Tuo tarpu prezidentas B.Obama savo strategijoje skelbia nuosaikesnę poziciją – joje ne tik mažiau tarptautinių ambicijų, bet daug mažiau ir idealizmo. Strategijoje pasakyta, kad JAV neprimetinės kitoms valstybėms jokios politinio valdymo sistemos, bendradarbiaus su demokratijos vertybių nepuoselėjančiomis valstybėmis. Taip B.Obama siekia mažinti JAV priešų. JAV skelbia savo nacionalinio saugumo prioritetą – ekonomikos atkūrimą ir stiprinimą.

Ar mūsų pagrindiniam užsienio politikos sąjungininkui JAV keičiant savo nacionalinio saugumo strategiją Lietuva neturėtų persvarstyti savo užsienio politikos?

Kas yra mūsų fantazijos bei iliuzijos ir kas yra politinis bei ekonominis realizmas? Fantazijos ir iliuzijos yra tai, kad mes galime priversti savo Rytų ir Vakarų kaimynus mąstyti taip, kaip mes norime, o realizmas yra milžiniška ir nesustojanti emigracija, silpna ekonomika, griozdiškas viešasis sektorius, tragiškai žemos kokybės valstybės ir jos institucijų administravimas.

Didžiausias Lietuvos užsienio (ir vidaus) politikos paklydimas vis dar tebėra tas, jog pas mus yra manančiųjų, kad Lietuvos ekonominių, politinių ir kitokių interesų Vakarų demokratijos ir Rytų diktatūros turi paisyti per se. Mūsų užsienio politikos formuotojai norėtų, kad Prancūzija neparduotų “Mistralio” Rusijai, Vokietija netiestų dujotiekio “Nord Streem”, Lenkija nedalyvautų Rusijos atominės elektrinės statyboje Kaliningrade ir remtų Lietuvos atominės elektrinės statybą, Rusija atnaujintų naftos tiekimą naftotiekiu “Družba” ir sumažintų Lietuvai dujų kainą. Kol kas mes šių tikslų siekiame Vakarus gėdindami, o Rytus bardami. Todėl tiek “daug” ir pasiekėme.

Mūsų bandymas ignoruoti, smerkti ir kritikuoti tai, kad tiek Vakarų demokratijos, tiek Rytų diktatūros turi savo ekonominių bei politinių tikslų ir jų siekdamos gali pamiršti Lietuvos interesus, yra pražūtingas Lietuvai. Jei nebūtume ES ir NATO nariai, tai galėtų privesti prie visiškos Lietuvos valstybės politinės ir ekonominės izoliacijos.

Kaip mums ant pasaulio užsienio politikos stalo padėti ir savo politinius bei ekonominius interesus? Pirmiausia tuos tikslus turime patys susiformuluoti ir ieškoti būdų, kaip juos įgyvendinti. Jei mūsų, kaip ir JAV, prioritetas yra ekonomikos atkūrimas ir piliečių (dar planuojančių savo ateitį Lietuvoje) visokeriopos gerovės kūrimas, tai turime savo užsienio politiką kreipti šiam tikslui įgyvendinti.

Kelerius metus ilsėjausi nuo politikos, tačiau likimui pasisukus vėl atsidūriau šalia viso to sūkurio. Sakau šalia, nes tiesiogiai nedalyvauju. Tik stebiu, fiksuoju ir darau išvadas.

Kol kas padariau tik vieną išvadą – net ir po trijų metų čia niekas nepasikeitė. Na, žinoma, keitėsi veidai ir pareigos, atsirado naujų pavardžių, nors ir senosios niekur nedingo. O visa kita liko tas pats – politikavimas ir peštynės.

Pozicija pešasi su opozicija (konservatoriai mėgsta kandžiotis nepaisant to, kurioje barikadų pusėje yra įsitvirtinę), atstatydinami ir atsistatydina patys pareigūnai, rengiamos interpeliacijos ir renkami parašai, kažkas verčiamas iš posto be jokių argumentų, kažkas kaltinamas juodžiausiais dalykais.

Seime įstatymus priima vis dar tiek pat mažai narių, o kuo toliau į vakarą – tuo jų lieka mažiau. Aktyviausi seimūnai per dieną išplatina po kelis pranešimus žiniasklaidai, kuriuose dažnai atviru tekstu tyčiojasi iš savo kolegų.

Ir daugiau nieko. Viską stebint apima jausmas, kad valdžia panaši į dešimtos klasės moksleivius mokykloje. Kuomet dėl paauglystės kalbos ir emocijos ima viršų, argumentais paremtų nuomonių ir sprendimų pasigirsta tik kur ne kur.

Atrodo, kad politika reikalinga vardan tik pačios politikos, o tiesioginės pareigos… ar jas kas nors prisimena?