Europos Sąjunga suteikia savo narėms plačias galimybes pasinaudoti ES teikiamomis galiomis tiek kovojant dėl savo interesų Sąjungos viduje, tiek bendraujant su išorės kaimynėmis, tačiau kartu nereikia pamiršti, kad kiekviena valstybė dėl savo interesų turi kovoti pati, nes niekas Europos Komisijoje neįpareigotas jų globoti.

Netrukus, gegužės 1-ąją, minėsime Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmetį. Pats laikas pamėginti atsakyti į klausimą, ką Lietuvai davė narystė vienoje turtingiausių pasaulio ekonominių ir politinių sąjungų.
Iš pirmo žvilgsnio klausimas atrodo keistokas – kiekvienas lietuvis, jį išgirdęs, nedvejodamas atsakys: pinigų! Labai daug pinigų. 2004–2013 m. Lietuva gavo paramos, vertinamos maždaug 44 mlrd. Lt, pernai išsiderėjome, kad, nepaisant Bendrijos biudžeto mažinimo, ES parama Lietuvai ne tik nemažės, bet netgi padidės, ir 2014–2020 m. gausime dar 44,5 mlrd. Lt.
Beveik 90 mlrd. Lt paramos per dešimtmetį – tai kone visas metinis Lietuvos bendrasis vidaus produktas. Paprasčiau sakant, Lietuva iš Europos Sąjungos gavo visą savo metinį uždarbį. Nuo pat 2004-ųjų, kai ES pinigai sudarė 11,8 proc. nacionalinio biudžeto, jų dalis šalies piniginėje tik didėjo ir 2012-aisiais sudarė 28,4 proc., o kriziniais 2010-aisiais ES pinigai sudarė kas trečią biudžeto litą – 37 proc.!
Statistiškai išmatuojama ES paramos pasekmė taip pat akivaizdi: 2004 m. Lietuvos BVP sudarė tik pusę jau išsiplėtusios ES vidurkio, o 2013-aisiais Lietuvos BVP, skaičiuojant vienam gyventojui, pasiekė 72 proc. ES vidurkio. Lietuvos ekonomikos augimas ketvirti metai – vienas didžiausių Europos Sąjungoje.
Jei taip bus ir toliau, gali būti, kad 2020-aisiais ES jau nebeskirs finansinės paramos Lietuvai, nes ji nutraukiama valstybei narei savo ekonominiu išsivystymu pasiekus 75 proc. ES vidurkio. Žinoma, galima sakyti, kad ES vidurkis, Sąjungos narėmis tapus Rumunijai ir Bulgarijai, kaip ir prieš dešimtmetį įstojus Vidurio bei Rytų Europai, gerokai sumenko. Kita vertus, galima tikėtis, kad po krizės atsigavusių senosios ES narių ekonomika truktelės į viršų vidurkį ir Lietuva vėl nutols nuo linijos, skiriančios pakankamai išsivysčiusias ES valstybes nuo tų, kurioms reikia padėti.
Kad ir kaip ten būtų, ES narystės teikiama finansinė nauda Lietuvoje matoma plika akimi, važiuojant keliais ir tiltais, pastatytais už ES pinigus (2011 m. 34 proc. ES paramos pinigų teko transportui), ar matant, kokia technika rieda ūkininkų laukais (2011 m. žemės ūkiui teko 25 proc. ES paramos).
Nepaisant to, pakanka ir skeptiškų balsų. Vieni teigia, kad ES parama naudojama neprotingai, neproporcingai didelė jos dalis tenka jau minėtai transporto infrastruktūrai, kuri pati savaime nekuria ekonomikos, ar provincijos kaimams ir miesteliams, kuriuose dėl natūralaus gyventojų senėjimo bei emigracijos netrukus nebus kam vaikščioti ES pinigais (tiesiogine ir perkeltine prasme) grįstomis aikštėmis. Susimokėti už renovuotus komunalinius tinklus jau dabar nebėra kam.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Didžiausią pavojų Lietuvos saugumui kelia ne tiesioginis įsiveržimas, kuriam priešas turėtų ruoštis iš anksto, telkti pajėgas pasienyje, paversdamas pasirengimą agresijai pastebimu žvalgybai, ypač – NATO skraidantiems stebėjimo ir vadovavimo centrams AWACS.

O matant pasirengimą agresijai galima rengtis ją atremti, savo ruožtu išskleidžiant pajėgas, – tą šiuo metu ir matome pasienyje su Kaliningrado sritimi.
Didžiausią pavojų kelia tai, kad ir Rusija, ir Baltarusija pajėgios suduoti smūgius svarbiausiems Lietuvos kariniams, vadovavimo, politiniams ir ekonomikos centrams, šių šalių sausumos pajėgoms neperžengiant Lietuvos sienos.
Lygiai taip pat, neperžengdama mūsų sienų, Rusija pajėgi sutrukdyti NATO sąjungininkų paramos pajėgų atvykimui į Lietuvą tiek jūros, tiek oro keliu. Kalbama apie trumpojo nuotolio balistines raketas “Tochka-U”, kuriomis ginkluotos Rusijos 152-oji raketinė brigada, dislokuota Černiachovske (Kaliningradas), ir Baltarusijos 465-oji raketinė brigada Asipovičiuose, esančiuose į pietryčius nuo Minsko. Rusijos brigadoje – 12 raketų paleidimo įrenginių, Baltarusijos – 36 paleidimo įrenginiai (nors nežinia, keli jų tinkami naudoti).

Rusijos raketų paunksnėje
“Tochka-U” raketa gali šaudyti 120 km atstumu, taigi išskleidus Rusijos 152-ąją brigadą arčiau pasienio su Lietuva galima apšaudyti kasetiniais (ar branduoliniais, nes tai būtų karas su NATO) užtaisais tiek Klaipėdos uostą su dujų ir naftos terminalais bei joje dislokuotomis Karinėmis jūrų pajėgomis ir Dragūnų motorizuotuoju batalionu, tiek Tauragę, kurioje dislokuotas DLK Kęstučio mechanizuotasis batalionas.
Raketos galėtų pasiekti netgi Kauną, kurio apylinkėse sutelktos pagrindinės Lietuvos karinės pajėgos: “Geležinio Vilko” brigados štabas, DLK Algirdo mechanizuotasis batalionas, DLK Vaidoto mechanizuotasis batalionas, Artilerijos batalionas, Oro erdvės kontrolės centras, Jėgerių batalionas, Inžinerijos batalionas, Jonušo Radvilos mokomasis pulkas, Sausumos pajėgų mokymo centras, Karmėlavos oro uostas, galintis priimti didžiausius karinio transporto lėktuvus.
Baltarusijos 465-oji brigada gali apšaudyti Vilnių, kuriame sutelkta šalies politinė ir karinė vadovybė, Sausumos pajėgų, Savanorių pajėgų ir Jungtinis štabai, Specialiųjų operacijų pajėgų vadovybė ir Ypatingosios paskirties tarnyba, DLK Gedimino štabo batalionas, Vilniaus oro uostas; DLK Birutės motorizuotąjį batalioną Alytuje, taip pat Elektrėnų elektrinę, Ignalinos atominę elektrinę, Visagino atominę elektrinę (jeigu tokia būtų statoma).
Už dabartinių “Tochka-U” raketų šūvio ribų yra Zoknių karinė oro bazė, kurioje įsikūrusi NATO oro policijos misija, ir kuri tiesioginės karinės grėsmės Baltijos šalims atveju taptų viena pagrindinių vietų, per kurias būtų siunčiama sąjungininkų pagalba.
Tiesa, Vakarų karinėje spaudoje buvo pasirodę žinių, kad yra sukurta “Tochka-U” modifikacija, šūvio nuotolį didinanti iki 180 km. Tokia raketa jau galėtų pasiekti Zoknius iš Kaliningrado srities.
Be to, ketvirti metai Rusija skleidžia gandus, kad, atsakydama į JAV priešraketinės gynybos įkūrimą Lenkijoje, dislokuos Kaliningrado srityje naujausias trumpojo nuotolio balistines raketas “Iskander-M”, kurių šūvio nuotolis siekia iki 300 km. Pernai gruodžio mėnesį Vokietijos bulvarinis leidinys “Bild” paskelbė, jog esama palydovinių nuotraukų, liudijančių, kad Rusija jau perkėlė į Kaliningrado sritį dešimt “Iskander-M” paleidimo įtaisų. Rusijos gynybos ministerija šio vokiečių pranešimo nepatvirtino, bet ir nepaneigė, teigdama, esą sprendimas dar nepriimtas.
Spėjama, kad “Iskander-M” kompleksai galėjo būti laikinai permesti iš didžiosios Rusijos į Kaliningradą per bendras Rusijos ir Baltarusijos karines pratybas “Zapad 2013″. Kaip komentuodamas visą pastarųjų metų isteriją dėl galimo “Iskander-M” dislokavimo Kaliningrade sakė Lenkijos nacionalinio saugumo biuro vadovas generolas Stanisławas Koziejus, nėra jokio skirtumo, ar šiuo metu tos raketos dislokuotos Kaliningrade, ar jų ten nėra: tai mobilūs kompleksai, sukurti taip, kad juos būtų galima per vieną dvi dienas lėktuvais perkelti į bet kurį Rusijos tašką. Tad planuojant gynybą reikia remtis prielaida, kad tos raketos ten bus, kai Maskva to panorės.

Šachas NATO paramai?
Kaliningrado srities priešlėktuvinė gynyba 43-iojoje priešlėktuvinių raketų brigadoje šalia Svetlogorsko turi kompleksus S-300V, o 183-iojoje priešlėktuvinių raketų brigadoje Kaliningrade – kompleksus S-300PMU, galinčius šaudyti į lėktuvus iki 250 km atstumu. Tai reiškia, kad oro erdvę virš Klaipėdos rusai uždengia visiškai, tačiau Karmėlavos ir ypač Zoknių oro uostai yra pakankamai saugūs ir galėtų priimti NATO sąjungininkų paramą.
Tačiau pernai pranešta, kad į Kaliningrade stovinčių priešlėktuvinių brigadų ginkluotę perduoti keli kompleksai S-400, šaudantys trijų modelių raketomis, kurių viena gali naikinti lėktuvus iki 400 km atstumu. Jei tai tiesa, vadinasi, ne tik Zoknių, bet netgi Rygos oro erdvė nebūtų saugi NATO paramą gabenantiems lėktuvams (manoma, kad pagal NATO sudarytus Baltijos šalių gynybos planus pirmieji į pagalbą lėktuvais būtų permetami JAV parašiutininkai ir kiti lengvieji vienetai).
Po Rusijos agresijos Ukrainoje nagrinėdami grėsmes, kylančias Baltijos šalims, NATO ekspertai atkreipė dėmesį, kad Rusija pastaruoju metu itin stengiasi aprūpinti Kaliningradą vadinamaisiais “Anti-Access/Area Denial” ginklais, užkertančiais priešo pajėgoms kelią patekti į kurią nors vietovę ar neleidžiančiais toje vietovėje jau esančioms pajėgoms veikti.
Jeigu informacija apie “Iskander-M” ir S-400 raketų sistemų perkėlimą į Kaliningradą pasitvirtintų (ar tie ginklai būtų permesti vėliau), NATO paramos Baltijos šalims tektų laukti gerokai ilgiau, nei tam skirtos 72 valandos, per kurias pagal planus privalo pasirodyti NATO greitojo reagavimo pajėgos. Tai savo ruožtu sukeltų rimtų sunkumų priešo agresiją atremti bandančioms Lietuvos bei kitų Baltijos šalių pajėgoms.
Klausimas: kaip tokios situacijos išvengti? Šaltojo karo laikais, kai NATO ir Varšuvos sutarties kariuomenės ruošėsi susikauti Europoje, taktinių balistinių raketų, kurios pagal to meto planus turėjo šaudyti branduoliniais užtaisais, naikinimas buvo pagrindinė specialiųjų pajėgų užduotis.
Kaip mena sovietinės 3-iosios gvardijos specialiosios paskirties brigados Fiurstenberge veteranai, karo atveju, kad ir kokią užduotį būtų turėjusi į NATO užnugarį išmesta grupė, jeigu pakeliui būtų aptikusi taktinių raketų bateriją, būtų privalėjusi ją naikinti, negalvodama, kas bus paskui. Analogiškos užduotys buvo keliamos ir NATO valstybių specialiosioms pajėgoms.
Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgos yra gerai išmokusios vaikyti talibus Afganistane ar užimti teroristų užgrobtus laivus, bet ar gavusios įsakymą būtų pajėgios įsiskverbti iki Černiachovsko ar Kaliningrado ir sunaikinti ten stovinčias “Tochka-U”, “Iskander-M”, S-300 ir S-400 raketų baterijas? Tai klausimas, į kurį atsakymo niekas viešai neduos. Bet kuriuo atveju tai būtų itin sudėtinga ir pavojinga užduotis, labai tikėtina, “su bilietu į vieną pusę”. Ir jokių garantijų, kad pavyks.

Suomiškas sprendimas Baltijos šalims
Tai ką daryti? Atsiduoti Rusijos malonei? Ar pasidairyti, kaip šią problemą sprendžia kiti Rusijos kaimynai?
Suomija, turinti ilgą sieną su Rusija ir dar ilgesnę sėkmingo karo su agresyvia kaimyne patirtį, pernai aprūpino savo ginkluotąsias pajėgas “ilga ranka” – 370 km nuotoliu skrendančiomis sparnuotomis raketomis JASSM, pagamintomis pagal “Stealth” technologiją ir skirtomis pirmiausia priešo priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos vadavietėms bei patiems raketiniams kompleksams naikinti.
Tai buvo Suomijos atsakas į pastarojo meto nuolatines karines Rusijos provokacijas jos pasienyje ir paskelbtus planus dislokuoti priešlėktuvines raketas S-400, kurios gali šaudyti kiaurai visą Suomijos teritoriją ir neleisti pakilti į orą jos karo aviacijai. Šis Suomijos sprendimas pernai sukėlė neslepiamą Rusijos kariškių įsiūtį, nes dabar jau nebe suomiai turi gyventi jausdami nuolatinę rusiškų raketų grėsmę, o rusų kareiviai turi dairytis į dangų, ar neatskrenda radarų nematoma suomiška JASSM, tapusi regioniniu strateginiu ginklu.
Šiemet ir sparčiai savo kariuomenę ginkluojanti Lenkija tikisi gauti JAV Kongreso sutikimą leisti įsigyti JASSM, kuriomis būtų apginkluotos Lenkijos oro pajėgos. Tai jau lenkų atsakas į “Iskander” ir S-400 Kaliningrade.
JASSM – tai itin pažangus ir veiksmingas ginklas, turintis, kaip visi tokie ginklai, vieną esminį trūkumą: šios sparnuotosios raketos itin brangios, vieneto kaina prasideda nuo 10 mln. Lt. Be to, reikia dar turėti karo lėktuvų, galinčių jas nešti. Akivaizdu, toks ginklas Lietuvai – visiškai ne pagal kišenę.
2004-aisiais pradėję ieškoti “ilgos rankos” savo kariuomenei, suomiai ketino įsigyti ne tik aviacinę JASSM, bet ir sausumos pajėgų naudojamų trumpo nuotolio balistinių raketų MGM-140 ATACMS, paleidžiamų nuo standartinių amerikietiškų reaktyvinės artilerijos sistemų MLRS M270 ar HIMARS. Suomių 2012 m. Amerikoje užsisakyti “M-39 Block 1A ATACMS” modeliai turi 300 km šūvio nuotolį ir gali nešti 230 kg svorio kasetines kovines galvutes. Iš viso Suomijos armija buvo JAV užsisakiusi 70 raketų “M-39 Block 1A”, o joms palesti Olandijoje nusipirko 22 sistemas MLRS M270. Visa taktinių raketų brigada Suomijai būtų kainavusi apie 656 mln. Lt: 300 mln. Lt už paleidimo sistemas ir jų modernizavimą bei 356 mln. Lt – už raketas, jų atsargines dalis, aptarnavimą, personalo mokymą ir logistiką.
Tačiau kovo 30-ąją Suomijos gynybos pajėgų Įsigijimų departamento vadovas Arto Koski pranešė, kad Suomija anuliavo kontraktą dėl MGM-140 ATACMS įsigijimo. Oficiali priežastis – sistema brangi ir ne tokia pažangi, kokios reikėtų Suomijos kariuomenei.
Žinoma, pastaruoju metu Suomija turėjo itin daug karinių pirkimų, 2014-ųjų pradžioje įsigijo Amerikoje priešlėktuvinių raketų “Stinger” už 318 mln. Lt, Olandijoje – šimtą naudotų tankų “Leopard 2A6″ už 700 mln. Lt, JASSM kainavo 780 mln. Lt. Tad pinigų galėjo nelikti.
Kita vertus, dar pernai Suomijos karo ir politikos ekspertai diskutavo, kad tokios ginkluotės įsigijimas turės ilgalaikių esminių politinių pasekmių: ATACMS, šaudantis pagal iš anksto nustatytas taikinių koordinates, yra pirmojo smūgio ginklas, o Suomija – neutrali šalis. Taikinių koordinates turi nustatyti specialiosios pajėgos, dar iki karo pradžios permestos į priešo, tai yra Rusijos, teritoriją.

Kodėl Rusijos prezidentas pradėjo karą su Ukraina?

Apie tai, kas vyksta įvairiuose Rusijos karo su Ukraina frontuose – jų, bent jau perkeltine prasme, tikrai ne vienas – dauguma puikiai žino iš kasdienės žiniasklaidos, todėl paties karo įvykių nenagrinėsiu. Pabandysiu atsakyti į svarbesnį klausimą: kodėl tas karas prasidėjo, o tiksliau, kodėl Vladimiras Putinas jį pradėjo. Tiesa, karu jį galima pavadinti tik sąlygiškai – šaudyta kol kas mažai ir žuvusiųjų nedaug. Bet kadaise, 1939 m. rugsėjį, Adolfui Hitleriui užpuolus Lenkiją, Prancūzija ir Didžioji Britanija paskelbė Vokietijai karą, kuriame gan ilgai irgi nebuvo šaudoma. Tas karas, iš pradžių vadintas keistuoju, vėliau tapo svarbia Antrojo pasaulinio karo, kuriame žuvo milijonai žmonių, dalimi.
Ukrainos karas iki šiol dažniau vadinamas Ukrainos krize ar konfliktu. Tačiau Rusijos agresija prieš Ukrainą, Krymo okupacija ir aneksija, Rusijos kariuomenės koncentracija prie rytinės Ukrainos sienos ir Šiaurės Kryme bei vis nauji Kremliaus grasinimai neabejotinai turi pakankamai tikrojo karo požymių, kad konfliktas galėtų būti vadinamas būtent karu. Beje, neabejodamas karu jį vadina ir rimtų šansų gegužės mėnesį laimėti prezidento rinkimus turintis gerai Ukrainoje žinomas verslininkas Petro Porošenka.

Okupavusi visą Ukrainą Rusija vis tiek pralaimės

Prieš 14 metų jau per pirmąjį pirmųjų savo rinkimų turą išrinktas prezidentu, V.Putinas iškart pareiškė, kad Rusiją įžeidinėjančių valstybių neliks per tris dienas. Taip neatsitiko, Rusiją ir jos agresiją Ukrainoje šiandien kritikuoja daugybė pasaulio valstybių, ir ne vien Vakaruose.
V.Putinas, kaip ir visi autoritariniai lyderiai, bet kokią kritiką savo ir savo valstybės atžvilgiu laiko įžeidinėjimu. Jis labai ambicingas ir – o tai daug blogiau – itin kerštingas. Sočio triumfą organizaciniu, saugumo ir sportiniu požiūriu (kad ir kokia buvo jo kaina) dar vykstant žaidynėms jam ėmė temdyti pirmieji kur kas reikšmingesnio Rusijos pralaimėjimo Ukrainoje ženklai. Todėl vos sulaukęs olimpiados uždarymo ambicingasis V.Putinas jai smogė.
Ukrainos slydimas jam iš rankų buvo ne šiaip paprastas įžeidimas. Visas jo, kaip tikrojo Rusijos valdovo (netgi 2008–2012 m., kai jis tebuvo premjeras), darbas siekiant atkurti buvusią Rusijos (SSRS) didybę, stiprinant visos posovietinės erdvės kontrolę, ėjo, regis, šuniui ant uodegos. Po Euromaidano revoliucijos V.Putinas grėsmę galutinai prarasti Ukrainą jai suartėjant su Vakarais ir einant eurointegracijos keliu suvokė kaip katastrofą, kuriai bet kokiomis priemonėmis reikia užkirsti kelią.
Daug politikos analitikų V.Putino pradėtą karą su Ukraina traktuoja kaip emocionalaus, ambicijų kupino ir nesugebančio garbingai pralaimėti žmogaus impulsyvią, iracionalią reakciją į didžiausią Rusijos, ir pirmiausia jo paties, pažeminimą nuo Šaltojo karo pabaigos. Iracionalią, nes net ir okupavusi visą Ukrainą, o ne vien tik Krymą, Rusija vis tiek pralaimės – ji pati izoliuos save nuo beveik viso pasaulio, jos ne tik politinė, bet ir ekonominė situacija, gan prasta jau ir šiandien (rublio kursas smarkiai krito, kapitalas iš Rusijos skubiai traukiasi, ūkio prognozės prastėja), toliau sparčiai blogės, o prestižas pasaulio akyse, kuris V.Putinui bent iki šiol taip rūpėjo, toliau smuks.
Ginklas, kurį V.Putinas dar taip neseniai sėkmingai naudojo savo geopolitiniuose žaidimuose – dujos ir nafta – po skalūnų dujų revoliucijos ir dujų eksporto iš JAV liberalizacijos taps neefektyvus. Juk JAV dujos šiandien kainuoja kelis kartus pigiau nei tos, kurias „Gazpromas“ parduoda Europai. Į prieš kelias dienas LR energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus JAV Kongresui tiesiogiai pateiktą prašymą greičiau pradėti suskystintų dujų eksportą į ES Kongreso nariai, nors ir nebalsavę, pažiūrėjo gana palankiai.
Smūgis Rusijai bus ne tik suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas Klaipėdoje ir spartus SGD terminalų gausėjimas Europoje, bet ir jos pačios taip ilgai remto Irano grįžimas po žymaus jam taikytų ekonominių sankcijų sušvelninimo į pasaulinę naftos ir dujų rinką. Dujotiekiai iš Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos į Europą bus tiesiami sparčiau. XXI a. pasauliui Rusijos dujos ir nafta gali tapti paprasčiausiai neįdomios, nes ne itin reikalingos.
Tiesa, tai įvyks ne taip jau greitai, o kai kurie ekspertai mano, kad JAV dujų eksporto į Europą pradžia neturės labai didelės įtakos mažinant Europos energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Tačiau kiti pabrėžia, kad maždaug po dešimtmečio JAV iš importuotojų taps didžiausiomis energetinių išteklių eksportuotojomis pasaulyje. Aišku, Rusija nesėdės rankų sudėjusi – “Chevrono” išvarymas iš Lietuvos liudija, kad priešindamasi Europos energetinės priklausomybės nuo jos mažinimui ji kai kada gali veikti labai efektyviai.
O štai pačiai Rusijai Vakarai ekonominiu, finansiniu ir technologiniu požiūriu ateityje bus dar reikalingesni nei dabar. Juk dujas ir naftą reikia parduoti, ir daugiausiai jų perka ES šalys. Parduoti tuos išteklius didesniais kiekiais kam nors kitam Rusija šiandien neturi net techninių galimybių – dujotiekius ir naftotiekius ji ilgai tiesė daugiausia į Vakarus. Jei Vakarai, paskelbę sankcijas Rusijai, jų pirks vis mažiau, o pasaulinės energetinių išteklių kainos kris, Rusija iš esmės bankrutuos arba amžinai liks ~Aukštutine Volta~ (dabar – Burkina Fasas) ~su raketomis~, kaip kadaise gan užgauliai vadinta ekonomiškai silpna ir technologiškai atsilikusi Sovietų Sąjunga.
Rusijos, iki šiol pasikliovusios didelėmis energetinių išteklių kainomis ir beveik nemodernizavusios savo pramonės bei viso ūkio, ką jau kalbėti apie politinę sistemą, nuosmukis galiausiai ims grėsti ir V.Putino valdžios tvarumui. Kaip žinome, trumpalaikės pergalės neretai virsta ilgalaikiais pralaimėjimais. Karas ir tikros ar tariamos pergalės Ukrainoje lėmė žymų V.Putino reitingų Rusijoje kilimą. Bet ekonominis nuosmukis jo dabartinį populiarumą gali visiškai sugriauti.
Šiuo požiūriu karas su Ukraina – tikrai iracionalus V.Putino žingsnis. Bet kitu požiūriu jis yra natūralus, seniai rengtas ir toli gražu ne emocinės reakcijos sukeltas Rusijos prezidento veiksmas. Jį galima paaiškinti protu, visiškai neapeliuojant į emocijas. Tam tereikia šiek tiek grįžti į Rusijos istoriją ir glaustai aptarti porą tarptautinių santykių analizės klausimų.

V.Putino imperinės ambicijos

Pradėkime nuo tarptautinių santykių disciplinos, kurioje galime aptikti ne vieną teoriją. Mums čia rūpės tik dvi: seniausia, tai yra vadinamasis realizmas, ir gerokai naujesnė – civilizacijų konflikto teorija. Realizmo požiūriu svarbiausias valstybės požymis – galia, o tarptautinė politika yra visų pirma kova dėl galios, kuri vienintelė gali užtikrinti valstybės saugumą. V.Putino politiką Ukrainoje galima interpretuoti realistiškai: joje jis kovoja dėl Rusijos galios ir įtakos, nes, kaip jau senokai konstatavo Zbigniewas Brzezinskis, su Ukraina Rusija yra (ar gali būti) imperija, o be Ukrainos – ne. Turint galvoje imperines V.Putino ambicijas, Ukraina jam mirtinai reikalinga. Krymo okupacija ir aneksija tėra pirmas V.Putino žingsnis – tikrasis jo tikslas yra vienokia arba kitokia visos ar bent beveik visos Ukrainos kontrolė. Beje, ukrainiečiai ar bent jų dabartiniai lyderiai, tokie kaip Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Andrijus Parubijus, tai puikiai supranta.
Realizmo požiūriu valstybių konfliktuose jų religiniai, kultūriniai, vertybiniai ir net politinės santvarkos skirtumai jokio vaidmens nevaidina. Tarptautinė teisė ir valstybių sutartys – taip pat ne. Pasak XVII a. anglų filosofo Thomo Hobbeso, sutartys, kurių negina kalavijas, tėra beverčiai popieriaus lapai. Šiuo požiūriu V.Putinas yra neabejotinai radikalus realistas: į visą tarptautinę teisę ir konkrečiai į Rusijos įsipareigojimus, išdėstytus 1994 m. Budapešto memorandume, ginti, kartu su JAV ir Jungtine Karalyste, Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį integralumą, Ukrainai perdavus Rusijai savo branduolinius ginklus, jis nekreipia jokio dėmesio. Jis nutarė, kaip ir 2008 m. Gruzijoje, pasikliauti vien savo galia, būdamas beveik tikras, kad Vakarai, kaip ir tada, reaguos labai vangiai ir neefektyviai.
Civilizacijų konflikto teorijos šalininkai mano kitaip: nors galia ir svarbi, bet religiniai ir kultūriniai (ypač vertybiniai) civilizacijų ir valstybių skirtumai laikui bėgant įgyja vis didesnę reikšmę ir daro svarią įtaką tarptautiniams santykiams. Tos teorijos įtaką labai sustiprino 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai ir prasidėjęs vadinamasis karas su terorizmu, kurį nesunku buvo bandyti interpretuoti kaip islamo ir Vakarų civilizacijų konfliktą. Vadovaujantis šia teorija dabartinį Ukrainos konfliktą irgi galima interpretuoti kaip dviejų civilizacijų – slavų stačiatikių ir Vakarų – priešpriešos kulminaciją.

Valstybės saugumo departamentas (VSD), paskelbęs metinę ataskaitą apie grėsmių valstybei šaltinius, pagrindinius priešiškų žvalgybų veiklos tikslus, įvardijęs keletą užsienio šnipų pavardžių bei Rusijos naudai dirbančių žiniasklaidos priemonių bei propagandinių organizacijų, uždavė visuomenei galvosūkį: ką toliau daryti su šia informacija ir kaip toliau elgtis su asmenimis, kurių veikla tarnauja Lietuvai priešiškoms valstybėms?
Šių metų VSD metinės apžvalgos apie grėsmes nacionaliniam saugumui su itin dideliu susidomėjimu buvo laukiama dėl kelių priežasčių. Pirma, pastaruosius metus buvo itin daug kalbama ir rašoma apie priešiškų valstybių vykdomus informacinius karus prieš Lietuvą bei apie Rusijos „minkštųjų galių“, nukreiptų į Lietuvos visuomenės griovimą iš vidaus, atsparumo svetimam propagandiniam poveikiui menkinimą, masinį naudojimą.
Antra, pernai lapkritį paviešinta slapta VSD pažyma apie Rusijos rengiamas informacines atakas bei dezinformacijos skleidimą apie prezidentę Dalią Grybauskaitę sukėlė daug kritikos departamento adresu tiek dėl to, kad pažymose rašoma daugmaž tas pats, ką besidomintys ir taip žino, tiek dėl to, kad didelio slaptumo žymą VSD deda neretai ten, kur nėra reikalo, ir kad valstybės vadovai, gavę tokias pažymas, nebežino, ką su jomis toliau daryti, nes dėl slaptumo visuomenės perspėti negali. Na, o VSD jaučiasi atlikusi savo pareigą ir nusiplauna rankas.
Trečioji VSD metinė ataskaita turėjo būti skelbiama praėjus savaitei po to, kai prezidentė D.Grybauskaitė bene pirmą kartą viešai sukritikavo jos paties paskirtą departamento vadovą Gediminą Griną, teigdama, kad saugume „pribrendo permainos“, nes VSD „kol kas nepateisina jokių lūkesčių – nei darbu, nei rezultatais. Būtent todėl, kad įsivaizduoja savo darbą tik kaip nereikšmingų ir nesvarbių pažymų su dideliu slaptumo lygiu rašymą“. Po poros dienų susitikusi su G.Grina prezidentė pabrėžė, jog VSD turėtų labiau susitelkti į grėsmių valstybei viešinimą, o departamento vadovas pažadėjo, jog publikacijai rengiamoje ataskaitoje „bus konkrečių pavardžių“. Juolab kad pernykštė, pirmoji VSD praktikoje, vieša metinė ataskaita buvo nemažai kritikuota būtent už konkretybių vengimą, palyginti su jau penkiolika metų skelbiamomis Estijos saugumo policijos – KAPO – metinėmis ataskaitomis, kur tiek Rusijos šnipai, tiek įtakos agentai, tiek „naudingi kvailiai“ įvardijami tiesiai ir konkrečiai.
Kelios konkrečios pavardės
Kadangi lūkesčiai buvo dideli, pirmasis įspūdis, susipažinus su nedidele, vos devyniolikos puslapių, pažyma (KAPO ataskaitos būna 30-40 puslapių), buvo labiau nuviliantis, nei optimistinis: ir tai viskas? Tiesa, VSD pastebėjo, jog tai tik pirma dalis – antroji, kurioje bus konkreti 2013 metų departamento veiklos apžvalga, bus publikuota vėliau.
Turinys irgi labai nedžiugino. Taip, G.Grinos žadėtųjų konkrečių pavardžių buvo: įvardytas GRU rezidentūros darbuotojas Valerijus Katula, oficialiai užimantis antrojo sekretoriaus poziciją Rusijos ambasadoje, Rusijos Užsienio Žvalgybos tarnybos (SVR) pulkininkas Genadijus Kretininas, vadovaujantis Rusijos strateginių tyrimų instituto Kaliningrado padaliniui Baltijos regioninis informacinis-analitinis centras, kurio atstovai bendradarbiauja su Lietuvos politologais ir žiniasklaida, kaip „dešinysis ekstremistas“ paminėtas ir karikatūrinis pseudonenonacis Mindaugas Murza-Gervaldas.
Vis dėlto VSD labiau linkusi aprašinėti prieš Lietuvą vykdomas veikas – šnipinėjimą pirmininkavimo Europos Sąjungai metu, bandymą paveikti viešąją nuomonę ir sprendimus priimančius pareigūnus „pieno karo“ metu, Rusijos radioelektroninio šnipinėjimo galimybes, nei vardyti konkrečias pavardes tų, kurie užsiima šia veikla ar nesugebėjo atsispirti Rusijos šnipų vilionėms. Vienoje VSD ataskaitoje patalpintoje nuotraukoje užfiksuotas asmuo, įvardytas kaip politologas, bendraujantis su Rusijos žvalgybos tarnybos darbuotoju, netruko atsiliepti pats – tai buvo Vadimas Volovojus, dirbantis viename tyrimų centrų ir, tiesa sakant, niekada nestulbinęs savomis įžvalgomis. Jis prisipažino buvęs ne kartą VSD įspėtas būti atsargesniu bendraujant su Rusijos atstovais.
Kelios išvestinės pavardės
Greta tiesiogiai VSD ataskaitoje įvardytų Rusijai dirbančių asmenų galima nesunkiai išskaičiuoti ir keletą kitų, kurių pavardės tiesiogiai neminimos, tačiau rašoma, kad „Rusijos politines ir ideologines nuostatas Lietuvos visuomenei skleidžia ir tarptautinis žiniasklaidos klubas „Format A-3“, vadovaujamas „Komsomolskaja pravda“ žurnalistės Galinos Sapožnikovos. 2013 m. Lietuvoje buvo surengta vienuolika renginių, kuriuose dalyvavo Rusijos informacinę politiką palaikantys politologai, ekonomistai, rašytojai ir kultūros atstovai“.
Šio „Format A3“ klubo renginius Lietuvoje nuolat veda savaitraščio „Litovskij kurjer“ (tiesiogiai įvardijamo Rusijos įtakos sklaidos instrumentu) žurnalistas Algis Kalanta ir buvęs naujienų agentūros BNS direktorius/vyriausiasis redaktorius Artūras Račas, kartkartėmis rašantis komentarus naujienų portalams, pasirodantis TV laidose, o nuo pernai rudens skaitantis paskaitas Žurnalistikos instituto studentams. Savo ruožtu VSD ataskaitoje minint pagrindinius Rusijos žvalgybos tarnybų taikinius, įvardijami ir „ žurnalistai ir kiti viešos nuomonės formuotojai“ bei „perspektyvūs studentai“. Pats A.Račas, žiniasklaidoje ir savo tinklaraštyje komentuodamas VSD ataskaitą, ją išjuokė.
Tuo tarpu Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys, „Veido“ paklaustas, ar susipažino su VSD ataskaita ir ką mano apie Žurnalistikos instituto dėstytoją A.Račą, su akivaizdžiu palengvėjimu atsakė: „Buvusį dėstytoją“. Pasak A.Vaišnio, A.Račas buvo priimtas dėstytoju valandininku vienam semestrui dėstyti ekonominės žurnalistikos, nes tam kursui planuotas garsus specialistas negalėjo ir fakultetui teko gretai ieškoti, kuo jį pakeisti. Pavasario semestre A.Račo paskaitų nebebus. „Daugiau neturiu ką komentuoti, – sakė A.Vaišnys ir atsiduso: „Žinome mes tuos visus dalykus, kaip ir jo aiškinimus“.
Bet tai, kad žurnalistikos pirmakursiams nebedėstys asmuo, aptarnaujantis Rusijos propagandos renginius, nereiškia, kad šių renginių nebebus. Nėra (ar bent šiuo metu neplanuojama) nutraukti Rusijos propagandos instrumentais VSD ataskaitoje įvardijamų leidinių „Litovskij kurjer“, „Obzor“, „Ekspress nedelia“ veikla, o vienu metu sankcijų susilaukęs „Pervyj Baltijskij kanal“ neseniai atnaujino transliacijas. Netgi GRU šnipas, dirbantis Rusijos ambasadoje, neskelbiamas persona non grata ir toliau darbuojasi Vilniuje.

Milžiniškais emigracijos mastais pasaulyje išsiskiriantys lietuviai vis tiek save laiko Lietuvos valstybės patriotais – tokias tendencijas atskleidė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse „Veido“ užsakymu atlikta šalies didžiųjų miestų gyventojų apklausa.
Artėjant Kovo 11-ajai miestų gyventojų klausėme, ar jie šiandien laiko save Lietuvos patriotais. Įdomu, kad prie patriotų save priskyrė net 83,4 proc. respondentų, o patriotais „iš dalies“ save vadino dar kiek daugiau nei penktadalis. Kaip paaiškėjo po apklausos, kurią atliko rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovė „Prime consulting“, patriotu savęs negalėtų pavadinti tik mažiau nei 4 proc. apklaustų didmiesčių gyventojų.
Priminsime, jog kita maždaug prieš mėnesį atlikta miestų gyventojų apklausa parodė, kad daugiau nei 40 proc. miestuose gyvenančių lietuvių galvoja apie emigraciją iš šalies. Nepaisant to, tai netrukdo daugeliui jų save laikyti tikrais Lietuvos valstybės patriotais.
Respondentų taip pat klausėme, kaip jie vertina Lietuvos valstybės raidą per pastaruosius 24 metus. Šiuo klausimu gyventojai irgi buvo gana pozityvūs: valstybės raida patenkinti 61,6 proc., o patenkinti iš dalies – 28,8 proc. Kad valstybės raida jų netenkina, nurodė tik kiek mažiau nei kas dešimtas respondentas.

Ar esate patenkinta (-as) savo valstybe ir Lietuvos raida per pastaruosius 24 metus? (proc.)
Taip     61,6
Iš dalies     28,8
Ne     9
Nežinau     0,6

Ar laikote save Lietuvos patriotu? (proc.)
Taip     83,4
Iš dalies     11,8
Ne     3,8
Neturiu nuomonės / nesakysiu     1

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. vasario 24–26 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Nors per pastaruosius 24 metus užsienio politikoje didelių vingių nebūta, gero santykių su kaimynais recepto mums rasti vis dar nepavyko.

„Tūkstantį metų grūmėmės su kinais, šimtą metų – su prancūzais ir dvidešimt – su amerikiečiais. Laikas galvoti apie ateitį“, – taip dar 2006 m. pareiškė BBC kalbinamas Vietnamo užsienio reikalų ministerijos atstovas.
Daugelį amžių konfliktų su užsienio jėgomis kamuota valstybė tik 1991 m. atkūrė diplomatinius santykius su Vakarų šalimis, o pirmasis per 30 metų vizitas į JAV įvyko dar vėliau – 2005-aisiais. Tačiau ilgainiui šalys vis dėlto sugebėjo atkurti pasitikėjimą viena kita, o Vietnamo valdžia, suprasdama santykių su JAV reikšmę šalies vystymuisi, stengiasi užversti skaudų istorijos puslapį ir judėti į priekį. Tam esą pasitarnavo tai, kad net trys ketvirtadaliai gyventojų yra gimę jau po karo ir nėra tiesiogiai patyrę jo žiaurumo.
Tarptautinių santykių ekspertai pabrėžia, kad panašus mentalinis lūžis būtų naudingas ir Lietuvos politikų veikimo modelyje, kuriame strateginio planavimo ir pragmatiškumo vietą neretai užima emocijos ir vidinės politinės peripetijos. Tokios pozicijos kaina – mažėjantis draugų tarptautinėje arenoje skaičius ir buksavimas įgyvendinant svarbiausius projektus.

„Perkrauti“ santykių su kaimynais nepavyksta

2009 m. JAV prezidentu tapęs Barackas Obama paskelbė santykių su Rusija „perkrovimo“ politiką. Nepaisant ambicingų planų, šis žingsnis sulaukė vis daugiau kritikos, o galiausiai buvo kone bendru sutarimu pripažintas nepavykusiu.
„Perkrovimo“ retorika mėgstama ir Lietuvoje: rinkėjams kone prieš kiekvienus rinkimus žadama atversti naują santykių su mažiausią palankumą Lietuvai rodančiomis kaimynėmis puslapį. Ne išimtis ir dabartiniai valdantieji: vienas pirmųjų užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitų praėjusių metų pradžioje buvo į Lenkiją, kurioje politikas viešai atsiprašė už žadėtą, bet nepavykusį 2010 m. balsavimą Seime dėl lenkiškų vardų ir pavardžių rašymą originalo kalba įteisinančio įstatymo projekto.
Tačiau patirtis rodo, kad vienašaliai bandymai dažniausiai baigiasi nesėkme. Pastaruoju metu itin paaštrėjęs konfliktas dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje bei Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu Rusijos vykdytas informacinis bei vadinamasis pieno karas parodė, kad „perkrovimo“ politika yra labiau orientuota į vidaus politikos procesus.
Vis dėlto Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka ragina neskubėti vertinti, nes santykių pokytis neįvyksta per vieną dieną: „Prisiminkime, kaip buvo iki L.Linkevičiaus vizito: Lenkijos užsienio reikalų ministras buvo pareiškęs, kad į Vilnių ir kojos nekels. L.Linkevičius nuvažiavęs susitiko su kolega Radeku Sikorskiu, o santykiai ministrų ir premjerų lygiu pagerėjo.“
Pasak europarlamentaro Algirdo Saudargo, santykių „perkrovimas“ yra tik tuščia klišė be turinio: „Užsienio politikoje tokia nuvalkiota retorika pavojaus nekelia, nes kitos šalys ją taip ir priima. Ji gali nebent sukelti laikiną painiavą. Šie pareiškimai iš tikrųjų priklauso vidaus, o ne užsienio politikai. Didžiosios valstybės gali sau leisti tokią prabangą, bet išmintingos mažesnės šalys vengia viešuose pasisakymuose be būtino reikalo užsienio politikos retoriką naudoti vidaus politikos tikslams.“

Kodėl nesusikalbame su Lenkija

Būtent pačių Lietuvos politikų inicijuotas, tačiau fiasko pasibaigęs balsavimas Seime dėl pavardžių rašybos Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio vizito į Vilnių metu, o ne tuščiavidurė „perkrovimo“ retorika įprasmina Lietuvos vidinį nesusikalbėjimą Lenkijos, šalies, kuri ne be priežasties vadinama mūsų vartais į Europą, klausimu.
„Tik tie, kurie santykius su Lenkija sugebėjo sugadinti iki šiandieninio lygio, gali teigti, esą jie yra geri ir normalūs. Metas pasitraukti iš iliuzijų pasaulio ir pagaliau suvokti, kad infrastruktūros projektai su Lenkija juda vėžlio greičiu ir jau yra pavėluoti“, – kritikuoja politologas prof. Raimundas Lopata.
Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekano prof. Šarūno Liekio teigimu, mūsų politikams derėtų švelninti žodyną: „Karinga etnonacionalistinė retorika, dažnai sklindanti iš aukščiausių Lietuvos pareigūnų lūpų, trukdo užmegzti partneriškus santykius. Su partneriais paprastai elgiamasi draugiškai ir net atlaidžiai, o ne platinamos nepagrįstos paranoja dvelkiančios sąmokslo teorijos. Tik žengdami nuoširdžius ir geranoriškus žingsnius kitų atžvilgiu galime tikėtis tokių pačių žingsnių iš kaimynų.“
Istorikas dr. Algimantas Kasparavičius pasigenda iniciatyvų judėti konstruktyvesnio dialogo linkme. „Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra paskelbusi apie pauzę santykiuose su Lenkija, tačiau man sunku suvokti, ko derėtų laukti, kai yra tiek problemų. Lenkija Lietuvai siuntė ne vieną signalą, pakeitė ir Lietuvoje reziduojantį ambasadorių, tačiau pas mus iki šiol nėra suvokiami strateginiai tikslai. Tik tuščiai mojuojama retoriniais vėzdais, svaidomasi kaltinimais, o tokioje atmosferoje konstruktyvių sprendimų tikėtis neįmanoma“, – neabejoja istorikas.
Tiesioginę įtaką minimiems politiniams apsisvaidymams turi Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), kurios rinkimų sėkmė yra tiesiogiai priklausoma nuo lenkų tautinės mažumos problemų eskalavimo ir neretai agresyviai dėstomų kaltinimų Lietuvai. Net ir būdama dabartinės Seimo valdančiosios koalicijos partnerė, LLRA nevengia kritikos pliūpsnių, kuriuos Europos Parlamente neseniai atrėmė D.Grybauskaitė: prezidentė pabrėžė, kad Valdemaras Tomaševskis siekia diskredituoti Lietuvą, kaupdamas asmeninį politinį kapitalą. Tačiau būtent kitų politinių jėgų nesusikalbėjimas ir įsisenėjusių problemų ignoravimas palieka terpę LLRA veiklai.
Su tuo sutinka ir B.Juodka. „Tautinių mažumų problema eskaluojama dirbtinai, tai persimeta ir į dvišalius santykius, o išspręsti dirbtines problemas – sudėtinga. Tarkime, yra kultūros viceministro Eduardo Trusevičiaus parengtas Tautinių mažumų įstatymo projektas, bet jis turi rimtų trūkumų. Todėl reikia ieškoti kompromiso, taisyti šį įstatymą, tačiau LLRA net į kalbas nesileidžia“, – apgailestauja parlamentaras.

Rusija ir Baltarusija – vis dar galvosūkiai

Kitas „perkrovimo“ objektas – Rusija, svarbi Lietuvos prekybos partnerė. „Ypač gerais santykiais suinteresuoti mūsų eksportuotojai, nes tokie atvejai, kaip vadinamieji pieno karai, yra žalingi ekonomikai. Pagerėjimo prošvaisčių matau: pavyzdžiui, pramonininkai, kurie siekia santykių pagerėjimo, pavasarį rengia Lietuvos ekonomikos forumą Sankt Peterburge. Politikai taip pat turėtų stengtis gerinti tarpusavio ryšius“, – neabejoja B.Juodka.
Tačiau R.Lopatos teigimu, vietoj žadėtų pozityvių poslinkių šiandien galime konstatuoti dar blogesnę situaciją nei anksčiau: „Santykiai su Rusija niekada nebuvo tokie blogi kaip dabar. Dėl to turėtų būti gėda ne tik Prezidentūrai, bet pirmiausia socialdemokratų vadovaujamai koalicinei Vyriausybei, kuri minėtu klausimu sugebėjo paskelbti tik keletą neaiškių pareiškimų Užsienio reikalų ministerijos vardu. Vyriausybė nesugebėjo santykių su Rusija paversti konstruktyviais. O juk sakoma, kad ne dydis svarbu – svarbi yra mūsų politikų potencija.“
Kadangi Lietuva neturi svertų paveikti tokios valstybės kaip Rusija politinės krypties, turėtų būti siekiama glaudesnio bendradarbiavimo ES viduje. Tą “Veidui” akcentavo Š.Liekis: „Lietuva savarankiškai nelabai gali veikti net santykius su Kaliningrado sritimi, todėl prioritetas, be abejonės, turėtų būti ES lygmens politikos formavimas Rusijos atžvilgiu. Kita vertus, „perkrovimo“ šalininkai turbūt turi omenyje neigiamą retoriką, suvešėjusią šalyje ir nukreiptą prieš Rusiją. Galios disproporcijos sąlygomis triukšminga retorika Rusiją veikia kaip dirgiklis ir trukdo klostytis konstruktyviems santykiams. Kita vertus, provokuoja Rusiją aktyviau vykdyti prieš Lietuvą nukreiptas propagandines akcijas Vakaruose, kenkti ir rodyti Lietuvą Vakarams kaip ekonomiškai, politiškai pažeidžiamą.“
Rytinėje užsienio politikos dimensijoje vaisių nedavė ir siekis užmegzti dialogą su Baltarusijos lyderiu Aleksandru Lukašenka, kuris net buvo pakviestas atvykti į Vilnių. Vis dėlto susikalbėti su nedemokratinės valstybės valdžios atstovais visada yra komplikuota. „Negalime būti abejingi, kai ten yra politinių kalinių. Kai ES suspenduoja kelis šimtus vizų Baltarusijos pareigūnams, mes negalime to ignoruoti. Rytų partnerystės valstybių parlamentinėje asamblėjoje Baltarusijai atstovauja opozicija, nes parlamento rinkimai ES nėra pripažįstami kaip skaidrūs. Tai trukdo geriems santykiams su Baltarusija, tačiau tam yra objektyvios politinės priežastys“, – pabrėžia B.Juodka.

Artėja net dveji rinkimai – prezidento ir Europos Parlamento narių, tad artimiausiais mėnesiais vėl būsime užversti gausiais pažadais. Tačiau kandidatai ir partijos turėtų žinoti, kad jau ir Lietuvos rinkėjai nebėra visiški infantilai ir pažadų nebepriima už gryną pinigą. Kitaip tariant, žadančiaisiais vis mažiau tikima.
Per pastaruosius 24 metus Lietuvos gyventojai įsitikino, kad ištesima tik mažuma pažadų. “Veido” užsakymu tyrimų bendrovei “Prime consulting” atliekant naujausią sociologinę apklausą daugiau nei pusė respondentų, paklausti, kuri Lietuvos partija geriausiai vykdo savo rinkimų pažadus, atsakė, kad nė viena. Teiraujantis apie konkrečias partijas paaiškėjo, kad šiek tiek pozityviau žvelgiama tik į dvi partijas – Socialdemokratų bei “Tvarką ir teisingumą”, jos esą bent kažkokią dalį savo pažadų stengiasi tesėti.
Respondentų taip pat teirautasi, kurios Lietuvos partijos vis dar tebesilaiko savo ideologinės linijos ir vertybių. Paaiškėjo, kad ideologija ir vertybės pastebimos labiau nei pažadų tesėjimas: kad nuo savo ideologinės linijos ir vertybių nutolo visos partijos, mano 28,2 proc. apklaustųjų. O prie labiausiai savo ideologinės linijos ir vertybių besilaikančių partijų priskirti vėlgi socialdemokratai ir “tvarkiečiai”.

Jūsų nuomone, kuri Lietuvos partija geriausiai vykdo savo rinkimų pažadus? (proc.)

Nė viena    55
Socialdemokratų partija    18,6
Partija “Tvarka ir teisingumas”    8,2
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai    5
Darbo partija    4,8
Lietuvos lenkų rinkimų akcija    3,6
Nežinau / neturiu nuomonės    2,8
Liberalų sąjūdis    1,4
“Drąsos kelias”    0,2
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga    0,2
Sąjunga “Taip”    0,2
Visos    0

Jūsų vertinimu, kuri Lietuvos partija vis dar laikosi savo ideologinės linijos ir vertybių? (proc.)

Nė viena    28,2
Socialdemokratų partija    13,8
Partija “Tvarka ir teisingumas”    12,2
Visos    11,45
Darbo partija    10,6
Lietuvos lenkų rinkimų akcija    8,8
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai    6,6
Nežinau / neturiu nuomonės    6,4
Liberalų sąjūdis    0,6
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga    0,4
Sąjunga “Taip”    0,4
Kita    0,4
“Drąsos kelias”    0,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. sausio 27–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Pamatę, kad žemė slysta iš po kojų, “darbiečiai” desperatiškai ieško gelbėjimosi ratų. Reikalavimas minimalią algą padidinti iki 1509 Lt, nors ir nelogiškas, ir yra vienas tų įsivaizduojamų gelbėjimosi ratų.

Po Vilniaus apygardos teismo sprendimo Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje šios partijos populiarumas smuko dvigubai. Šiemet vyks net dveji svarbūs rinkimai – prezidento ir Europos Parlamento narių, tad “darbiečiai” desperatiškai ieško gelbėjimosi šiaudo. Jiems ypač svarbu, kad į Europos Parlamentą kaip nors patektų Viktoras Uspaskichas. Mandatas politiniam bėgliui vėl suteiktų nežabotų galimybių vilkinti teismų procesą.
Laiko liko jau nedaug, tad formalioji “darbiečių” lyderė Loreta Graužinienė į areną metėsi su neįtikėtinais reikalavimais – minimalią algą jau po 350 dienų padidinti daugiau nei 50 proc. Jei ne, eurą matysime kaip savo ausis be veidrodžio. Šiaip jau mūsų politikai savo pareiškimais, kad ir kokie šie būtų infantilūs, ekonomistų seniai nebestebina, tačiau L.Graužinienė nustebino, nes iš jos svaičiojimų susidarė įspūdis, jog pinigai auga ant medžių, tereikia nueiti pasiskinti ir visus apdalyti. Blogiausia, kad panašiai mano ir dalis rinkėjų, kuriems Seimo pirmininkės išvedžiojimai bei pažadai tikrai glosto širdį.
Bet, pasak “darbiečių”, yra keletas blogiukų, tai yra finansų ministras Rimantas Šadžius, premjeras Algirdas Butkevičius, prezidentė Dalia Grybauskaitė, taip pat visokie opozicijos veikėjai, kurie prie tų pinigų medžių neprileidžia ir visaip kliudo skinti pinigus. Taip demaskuodami šiuos neva kenkėjus “darbiečiai” viliasi šiek tiek pakreipti rinkimų eigą. Bet jie mąsto labai senomis klišėmis ir nesupranta, kad Lietuvoje jau esama tikrai daug išsilavinusių žmonių.
Kita vertus, kadangi L.Graužinienė užima Seimo pirmininko pareigas, nori nenori prasidėjo viešos diskusijos. Kai kurie į jas žvelgė rimtai ir nagrinėjo, kada, kaip ir kiek toji minimali alga iš tiesų galėtų didėti, o kiti iš L.Graužinienės siūlymų (kaip ir iš daugybės kitų) nusprendė pasilinksminti ir siūlo ne kitąmet, o jau šiemet minimalią algą padidinti iki 4509 Lt. Esą jei jau didinti, tai taip, kad iš tiesų pasijustų.
Na, o mes panagrinėkime, kokios tokių rėksmingų pažadų pasekmės būtų valstybei, šalies verslui ir pačios koalicijos stabilumui.

Tik biudžetininkų algoms papildomai reikėtų milijardo litų
381 159 – tiek dirbančiųjų, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2012 m. pabaigoje uždirbo algas, nesiekiančias 1509 Lt. Beje, net šeštadalis, tai yra 64 575 asmenys, dirbantys viešajame sektoriuje, gauna minimalias ar vos didesnes algas, kurios gerokai atsilieka nuo L.Graužinienės pasiūlyto naujo minimalios algos (MMA) dydžio – 1509 Lt.
„Taigi vien tam, kad biudžetininkų algas padidintume iki pasiūlyto naujo MMA dydžio, papildomai reikėtų apie 1 mlrd. Lt. Bet tai visiškai nerealūs siūlymai“, – nukerta Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys socialdemokratas Algirdas Sysas.
„Be to, didėjant minimaliai algai kyla ne tik tokią algą gaunančių žmonių atlyginimai, bet ir visų kitų, – atkreipia dėmesį vienas valdančiosios koalicijos atstovų, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko pavaduotojas, aplinkos ministras Valentinas Mazuronis. – Todėl, nors mes ir palaikome siūlymą, jog MMA turi didėti, bet laikomės nuostatos, kad ji negali būti didinama tai siejant su euro įvedimu ir visiškai neskaičiuojant valstybės finansinių galimybių. Taip, per ateinančius trejus metus MMA turi didėti, bet kaip ir kiek ji didės, visi koalicijos partneriai turėtume susėsti ir pasidėlioti galimus scenarijus.“
Opozicinės Tėvynės sąjungos pirmininko pavaduotoja, buvusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Irena Degutienė pabrėžia, kad jei valdantieji be jokių skaičiavimų minimalią algą vis dėlto imtų skubiai didinti iki L.Graužinienės pasiūlyto dydžio, didelė dalis smulkiojo ir vidutinio verslo Lietuvoje būtų visiškai sužlugdyta.
„Vilniuje ir Kaune padėtis šiek tiek geresnė, nes smulkųjį ir vidutinį verslą gelbsti iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos į Lietuvą plūstantys turistai ir pirkėjai, kurie ir pagyvina apyvartą, o provincijoje veikiančios verslo įmonės būtų “pakavotos” arba pačios “pasikavotų” nuo mokesčių“, – atitaria Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas liberalas Kęstutis Glaveckas.
Jis atkreipia dėmesį, kad provincijoje smulkieji ir vidutiniai verslininkai vos juda, o ir retas stambus provincijos verslininkas pajėgtų sumokėti dar didesnę minimalią algą. „Provincija sensta, jaunimo neliko, daugybė žmonių gyvena iš pensijų arba pašalpų, tad jų poreikiai minimalūs. Apsidairykime, kas beliko gyventi Joniškyje, Biržuose, Lazdijuose ar kituose paribio rajonuose“, – priduria K.Glaveckas.
Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis darbo užmokestis (VDU) šalyje šiuo metu siekia 2305 Lt. Taigi 1509 Lt gerokai viršija pusę VDU, tai yra 1152 Lt. „O juk daugelyje ES bei kitų išsivysčiusių šalių minimali alga siekia būtent pusę vidutinio darbo užmokesčio”, – primena Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys ekonomistas Povilas Gylys.

Naujieji 2014 metai nežada nieko gera diplomatams ir užsienio politiką formuojantiems vadovams – įsisenėję konfliktai su kaimynais atgims su nauja jėga, o juos spręsti trukdys ir Lietuvoje, ir kaimynystėje vyksiančios rinkimų kampanijos.

Besibaigiantys metai užsienio politikoje buvo kaip reta geri: nepaisant išankstinių nuogąstavimų, Lietuva labai šauniai susitvarkė su pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai ir pagaliau, iš antro karto, pasiekė išsvajotą nenuolatinės narės vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Tai tikrai nemaži laimėjimai, ypač suprantantiems, ką jie reiškia.
Pirmininkavimas ES Tarybai, iš pirmo žvilgsnio – tik įvairių biurokratinių procedūrų bei įvairaus rango pareigūnų konferencijų rinkinys, iš tikrųjų parodo, kiek valstybė narė yra perpratusi tikrai sudėtingas Europos Sąjungos sprendimų priėmimo taisykles, kiek jos diplomatija pajėgi funkcionuoti, užtikrindama sklandų dvidešimt septynių valstybių pozicijų derinimą pačiais įvairiausiais, dažnai pirmininkaujančiai šaliai nesvarbiais, tad prastai išmanomais klausimais. Ypač tai pasakytina apie naująsias ES nares, kurių politikai, diplomatai ir biurokratai įsitraukė į milžinišką ir painų Europos Sąjungos mechanizmą mažiau nei prieš dešimtmetį.
Juoba senosios narės gana pavydžiai seka pirmininkaujančių naujokių veiklą ir, jei ką, nevengia viešų pamokymų, dėstomų pasipūtusių senbuvių ir steigėjų, tad „tikrų europiečių“ tonu. Tokį atsainų ir nedraugišką požiūrį prieš ketvertą metų yra tekę patirti Čekijai, kurios pirmininkavimui buvo prilipdyta „chaotiško“ etiketė, nors iš esmės jis buvo gana sėkmingas. Bet Europos senbuviams kliuvo ir tuomečio Čekijos prezidento Vaclavo Klauso antieuropietiškas nusistatymas, ir premjero vyriausybės žlugimas pirmininkavimo metu (po kurio pasigirdo netgi siūlymų perduoti pirmininkavimą labiau patyrusiai šaliai), ir netgi daliai ES narių įžeidžiama pasirodžiusi čekų dailininkų instaliacija „Entropa“.
Tai buvo ne kas kita, kaip europinės „diedovščinos“, siekiant parodyti vietą pasikėlusiai naujokei, pavyzdys, nes pats pirmininkavimas ES savo esme yra savotiškas egzaminas ir kokybės sertifikatas naujajai narei.
Lietuvai perimant pirmininkavimą niekas nesitikėjo, kad maža, vos kojas ES apšilusi valstybė, vadovaujama naujai sudarytos Vyriausybės, kurios didelę dalį ministrų sudarė naujokai, blykstelės itin naujoviškomis iniciatyvomis ar bandys pamokyti europietiškumo Vokietiją ir Didžiąją Britaniją, kaip, tarkime, didžiausią ir labiausiai patyrusį diplomatinį aparatą tarp naujokių turinti Lenkija.
Tam, kad gautų gerą įvertinimą senųjų europiečių akyse, Lietuvai tereikėjo parodyti vidutinį lygį ir nesusimauti. Mūsų diplomatija savo ruožtu pirmininkavimo laikotarpiu sugebėjo parodyti aukštesnį nei vidutinį lygį, o jį vainikavusi dramatiška kova dėl Ukrainos per ES viršūnių susitikimą Vilniuje ilgam įrašė Lietuvos sostinės vardą Europos politikų ir diplomatų atmintyje. Tai vienas tų atveju, kai pasitvirtino patarlė – nėra to blogo, kas neišeitų į gera: nors Ukraina Asociacijos sutarties su ES nepasirašė, bet derybų metu ir po jų vykę bei tebevykstantys įvykiai netikėtai pagimdė tikrą, o ne formalią ES politiką Ukrainos ir kitų posovietinių šalių atžvilgiu.
Žinoma, tokio griausmingo Lietuvos pirmininkavimo ES finalo niekas nebūtų galėjęs prognozuoti netgi prieš kelis mėnesius. Tačiau žvelgdami į ateinančiuosius, kai ką akivaizdaus galime numatyti, nors tai, kas matoma, didelio optimizmo nekelia.

Atsinaujins trintis su Lenkija

Įdėmesni turėjo pastebėti, kad maždaug nuo pavasario tarp Vilniaus ir Varšuvos įsivyravo diplomatinės paliaubos. Ne todėl, kad būtų pavykę išspręsti kokias nors dviejų šalių santykius pusantro dešimtmečio temdančias problemas, – tiesiog Lenkija kitų Europos valstybių akyse būtų atrodžiusi labai keistai, jei būtų puldinėjusi ES pirmininkaujančią šalį. Be to, artėjo didieji NATO manevrai „Steadfast Jazz“, per kuriuos Aljansas mokėsi ginti Lenkiją ir Baltijos šalis, tad politikų trintis tuo pat metu, kai abiejų šalių kariai mokosi kartu atremti bendrą priešą, būtų atrodžiusi suvis nerimtai.
Tačiau pratybos pasibaigė, Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai irgi, tad 2014-aisiais abipusės pretenzijos vėl grįš į Varšuvos ir Vilniaus santykių darbotvarkę. Tiesą sakant, Varšuva apie tai mūsų politikus jau atvirai perspėjo. Diplomatinių šaltinių teigimu, lapkričio pabaigoje Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei prisistatęs naujasis Lenkijos ambasadorius Jarosławas Czubińskis pasakęs, kad jeigu iki metų pabaigos Lietuva nieko nenuveiks gerindama lenkų tautinės mažumos padėtį, tai Lenkijos kantrybė baigsis. Kaip žinoma, gruodžio pabaigoje Seimo Žmogaus teisių komitetas pritarė Lenkų rinkimų akcijos teiktoms Tautinių mažumų įstatymo pataisoms, bet apie jų priėmimą dar labai anksti kalbėti, tad po Naujųjų metų reikia tikėtis naujų pretenzijų iš Varšuvos bangos.
Reikia atsižvelgti, kad Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, vyks rinkimų į Europos Parlamentą kampanija, o valdančiosios Piliečių platformos populiarumas smarkiai smukęs, tad tiek vyriausybė, tiek opozicija išnaudos kiekvieną progą pagerinti savo reitingus. Nors santykiai su Lietuva tikrai nėra opiausias lenkiškos politinės darbotvarkės klausimas, joks politikas nesileis, kad jį konkurentai galėtų apkaltinti nuolaidžiavimu „tautiečių skriaudėjams“. Be to, galima tikėtis, kad Lenkija bandys daryti spaudimą Lietuvai per Skandinavijos šalis, taip pat – kaldama pleištą tarp Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos šalių, ypač gundydama estus parama NATO oro policijos misijos rotacijai.

Iš spaustuvės ką tik išvažiavo dar dažais kvepianti knyga – “Lietuvos politinės minties antologijos” trečioji dalis “Politinė mintis Lietuvoje 1940–1990 m.”. Rytoj, tai yra gruodžio 10 d., ji bus pristatyta Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. O “Veidas” siūlo ištrauką iš šio veikalo.

Žodis Lietuvai

Sovietinio režimo kūrėjo.
“Tikrąjį valstybingumą įgijo lietuvių tauta, įvedusi tarybinę santvarką ir įsijungusi į Tarybų Sąjungos tautų šeimą. Tiktai tarybinė Lietuvos valstybė, skirtingai nuo buržuazinės Lietuvos valstybės, yra tikrai suvereninė valstybė; tiktai tarybinėje santvarkoje, skirtingai nuo buržuazinės santvarkos, lietuvių tauta gali pilnai vykdyti savo suverenines teises, nes:
1. Lietuvių tauta išsilaisvino nuo ekonominės ir politinės priklausomybės, nuo imperialistinių valstybių. Tarybinės Lietuvos valstybės suverenitetą saugoja nuo bet kokių pasikėsinimų visa sąjunga, kurios lygiateisis narys yra Lietuva.
2. Panaikinus privačią gamybos priemonių nuosavybę, lietuvių tauta pasidarė tikrasis krašto ekonominio gyvenimo šeimininkas.
3. Skirtingai nuo buržuazinės santvarkos, kurioje politinė valdžia yra išnaudotojų, t. y. menkos tautos mažumos rankose, tarybinė santvarka, tarybinė demokratija užtikrina plačiųjų tautos sluoksnių tiesioginį dalyvavimą valstybės reikalų tvarkyme.”
Vladas Niunka, p. 163.

Rezistento.
“Patys stokodami drąsos ir ryžto įsitraukti į kovą už šventas tautos teises, visais būdais stengiasi sulaikyti “išsišokėlius”. Anot jų, “išsišokėliai” trukdą dirbti gerokai naudingesnį – kultūrinį darbą. XX šimtmečio „realistai” nenori suprasti, kad tik aktyviosios tautos dalies pasipriešinimo dėka okupantas to kultūrinio darbo nesiryžta visiškai nutraukti. „Realistai” yra sukūrę net savotišką „savęs išsaugojimo” filosofinę sistemą. Pagal juos, niekas neprivalo rizikuoti nors ir vieno žmogaus laisve ar gyvybe. Svarbiausia esą kuo daugiau lietuvių išsaugoti tinkamam momentui, „dienai x”. Nesupranta jie, kad dvasiniame pogrindyje būnant ir belaukiant „dienos x”, jų stuburą sugrauš rūdys, o širdys apaugs kerpėmis ir pelėsiais. Išgirdę kovos trimitą, jie nepajėgs užsėsti ant kovos žirgų. O jų vaikai užaugs visiškai kurti tautos siekiams.”
Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, p. 84.

Poeto.
“Mums yra daugybė šansų išplaukti, tiktai reikia susirinkti tai, kas priklausė mūsų tėvams ir seneliams, mūsų daiktus ir žaislus, mūsų vėliavas, mūsų knygas, mūsų bažnyčias ir visas mūsų relikvijas. Ir tegul mums niekas netrukdo. Nes galutinėje sąskaitoje visi esam tokie pat vargšai. O svarbiausia – kiekvienam mūsų reikia prisiminti, kad mes turime nepakartojamas ir nemirtingas, unikalias sielas. Aš nesakau, kad kiekvienas mūsų, išaugintas kaip ateistas ir indiferentas, cinikas, pragmatikas ar nihilistas, nuo rytdienos turi imti tikėti į Dievą. Tačiau viena iš didžiųjų priežasčių, kodėl šiandien lietuviai tokie baikštūs, skeptiški, pasimetę, apatiški, yra ta, kad mes visi išaugom šėtono paunksmėje. Tiktai aukštesne, nebijokime pasakyti – kosmine žmogaus pašauktim tikint, yra sukrovusios žiedus ir išsiskleidusios visos pasaulio kultūros, tautos ir civilizacijos. Aukštesne, dvasine, žmogaus prigimtimi tikint, sukurti nemirtingi meno kūriniai, pastatytos bažnyčios, rūmai, dvarai, tėvų pirkios. Nebijota numirti vardan savo tautos. Aukoti ir pasiaukoti.
Mums, kaip ir daugeliui neteisingai orientuotų Vidurio ir Rytų Europos šalių, gresia groteskinis konglomeratas iš socializmo ir kapitalizmo atliekų.
Mes turime ieškoti savo kelio, laikytis savo papročių ir tradicijų, savo kultūrinio palikimo, turime dar sykį sugrįžti į tvirčiausias iš tvirčiausių pilių ir tvirtovių – į lietuviškas galvas, kad išsilaikytume ne kaip trečiarūšė, o unikali tauta tarp tautų, suvereni valstybė tarp tokių pat suverenių valstybių.
Sigitas Geda, p. 312–313.

Filosofo.
„Idėjiškumas ir politiškumas [sovietmečiu] tapo netikrumo zona, į kurią buvo įeinama, kurioje buvo įsikuriama norint tik „prisitaikyti” prie gyvenimo, užsiimti patogesnes „griebimo pozicijas”. Visuomenė pasidalijo į sąžinę pritildžiusius, sąžinę praradusius arba jos niekada ir neturėjusius įvairių rangų valdytojus ir sąžinės dėka prie idėjinio teroro prisitaikyti nesugebėjusius, niekada nieko aukštesnio nesiekusius ir apskritai į žmogiškumo erdvę neišėjusius valdomuosius. Jų prieštaros ir sąšaukos sudarė ir pirmosios (J.Stalino), ir antrosios (L.Brežnevo) kontrrevoliucijų esmę bei realiuosius gyvenimo pavidalus. Jų santykiai sąlygojo ir pirmojo (N.Chruščiovo), ir šiandieninio visuomenės atnaujinimo siekimus ir realiąsias gyvenimo kolizijas.”
Romualdas Ozolas, p. 320.

Baltieji lobistai kaltina politikus veikiant išvien su pilkaisiais lobistais. Esą visuomeniniai parlamentarų padėjėjai yra ne kas kita, kaip šešėliniai lobistai.

Lobistus ganyti turinčios institucijos – Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) vadovė, buvusi Seimo narė, teisininkė Gražina Imbrasienė tik skėsteli rankomis paklausta apie lobistus ir žodį perleidžia savo sekretoriato vadovui Tomui Čaplinskui. Jaunas vyras irgi šypteli ir pasako neturįs ko pridurti: „Per dvylika metų, kai buvo priimtas Lobistinę veiklą reglamentuojantis įstatymas ir VTEK kasmet teikia savo ataskaitas, neįvyko nieko naujo. Realiai mes nekontroliuojame lobistų, nes į mūsų akiratį patenka tik oficialiai registruoti ir ataskaitas, kam atstovavo, kokių teisės aktų rengimą paveikti siekė, lobistai. Bet tai tik menka lobistinės veiklos dalis. Šešėlinio lobizmo mastai keletą kartų didesni nei oficialiojo.“
T.Čaplinskas kalba be užuolankų: VTEK sekretoriato darbuotojams pabodo nuo 2000 m. metinėse ataskaitos vardyti tas pačias problemas, dėl ko neveikia Lobistinės veiklos įstatymas. „Nuo 2005 m. mes kasmet rašome vis tą patį: visas problemas išvardijome dar 2004 m. ataskaitoje, per tą laiką nepasistūmėta nė per žingsnį, kad jos būtų bent pradėtos spręsti ir lobistinė veikla būtų reglamentuota tinkamai. Todėl jei norite dar kartą išgirsti mūsų nuomonę, žiūrėkite ir skaitykite dar 2004 m. ataskaitą“, – atviro sarkazmo ataskaitose besikeičiančių vis kitos kadencijos Seimo narių atžvilgiu neslepia VTEK atstovai.
O Seimo nariai apsimeta, kad triūsia. Bet pataisos kaip įkliuvo į darbo grupių akivarus dar 2006 m., taip nė krust.
Tiesa, VTEK sekretoriato atstovė Virginija Mulvinaitė tikina, kad tam tikro krutėjimo vis dėlto randasi. Šiemet Teisingumo ministerija sudarė naują darbo grupę Lobistinės veiklos įstatymui taisyti. Rudenį įvyko pirmasis posėdis, o dabar vėl tyla. „Rezultatų dar nematyti“, – atsidūsta V.Mulvinaitė.
O korupcijos prevencija užsiimančios organizacijos „Transparency International“ Lietuvos biuro vadovas Sergejus Muravjoras rėžia iš peties: „Tokio Lobistinės veiklos įstatymo, kokį turime šiandien, geriau iš viso neturėti. Tai tėra skaidrumo iliuzija.“

Lietuvoje dar nesučiuptas nė vienas šešėlinis lobistas

Šiandien oficialių lobistų sąraše figūruoja maždaug trisdešimt pavardžių, bet aktyvia veikla užsiimančių ir kasmet VTEK ataskaitas teikiančių lobistų tėra apie tuziną.
Kiek yra neoficialių lobistų, galima tik spėti. „Štai jei žvelgtume į mažesnes Europos valstybes, tai pamatytume, kad, pavyzdžiui, Olandijoje vien tik farmacijos sektoriuje lobistinę veiklą registravo 7 tūkst. lobistų“, – įsiterpia oficialiai lobizmu užsiimantis teisininkas Liudvikas Ragauskis.
Lietuvoje farmacijos pramonei pernai oficialiai atstovavo tik keturi lobistai: vienas juridinis asmuo ir trys fiziniai. „Žinoma, – tęsia L.Ragaukis, – Lietuvoje farmacininkų lobizmo mastai tikrai gerokai mažesni nei Olandijoje, bet tikrai ne tokie, kokius matome oficialiai.“
Ir tai tik viena sričių. O kur dar kitos, visame pasaulyje laikomos pačiomis korumpuočiausiomis ir lobistų labiausiai apspistomis: alkoholio, tabako pramonė, azartiniai lošimai, energetika. O kadangi kalbame apie Lietuvą, tai sąrašą derėtų dar koreguoti ir, atmetus karinę pramonę, įrašyti šiukšlių perdirbimo ir statybos, taip pat krovinių gabenimo sritis.
„Taip, mes negalime lygintis su lobizmo lopšiu – JAV, kur oficialiai lobistinę veiklą vykdo 50 tūkst. lobistų, bet esmė ta, kad pas mus neapsimoka verstis oficialiu lobizmu nei finansiškai, nei dėl visuomenės nuomonės. Mat visuomenė, išgirdusi žodį “lobistas”, šią veiklą tapatina su nusikaltimu. O Seimo ar Vyriausybės nariai, išgirdę, kad su jais nori susitikti oficialus lobistas, bėga šalin, vengia susitikimų. Politikui susitikti su neoficialiu lobistu ir finansiškai naudingiau, ir, jei nenori, nereikia niekam atsiskaityti apie susitikimą. JAV baudos už tai, kad nuslėpei susitikimą su bet kokiu lobistu, siekia nuo 10 mln. iki 100 mln. dolerių, nelygu kokios šakos atstovas mėgino paveikti politiką, įstatymų leidybą“, – aiškina L.Ragauskis.
Lietuvoje finansinė sankcija už nelegalų lobizmą siekia iki 1 tūkst. Lt. Kitaip tariant, juokas. Maža to, iki šiol nesurašyta nė vieno administracinių teisės pažeidimų protokolo už nelegalią lobistinę veiklą.
Bet štai oficialiam lobistui Andriui Romanovskiui jau teko pasėdėti 25 paras belangėje už savo veiklą, o jo oficiali lobistinė veikla sustabdyta, iki bus nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nutraukta baudžiamoji byla ar priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Beje, prieš dvi savaites Panevėžio apygardos prokuratūra atnaujino tyrimą dėl lobisto A.Romanovskio, kuris anksčiau buvo įtariamas „pagalba piktnaudžiaujant ir mėginant papirkti“ Panevėžio politiką Vitą Matuzą. Vasarą, tiesa, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir VTEK jau buvo vėl leidusi šiam lobistui oficialiai verstis tokia veikla.
Įdomu, kad A.Romanovskis kol kas yra vienintelis lobistas, visiškai išgyvenantis iš savo veiklos. „Visi kiti lobistai, – komentuoja L.Ragauskis, – lobizmu užsiima kaip papildoma veikla.“
Pats L.Ragauskis didžiąją pajamų dalį pelno versdamasis advokato praktika. Kiti oficialieji lobistai irgi verčiasi arba teisiniu darbu, arba atstovauja verslo įmonėms, asociacijoms ir gyvena iš to, bet ne iš oficialaus lobizmo.
L.Ragauskio vertinimu, Lietuvoje neįmanoma išgyventi iš lobistinės veiklos, nes verslo bendruomenė skurdi ir dar šykšti. Ir tik viena kita asociacija ar monopolija pajėgi nuolatos samdyti oficialų lobistą ir mokėti jam atlyginimą. Bet kur kas naudingiau „dirbti“ su nematomu, pilkuoju lobistu.
Oficialus lobistas, L.Ragauskio žodžiais, daugiausiai gali uždirbti iki 50 tūkst. Lt. Šitie pinigai pelnomi, žinoma, ne per mėnesį, bet per tiek laiko, kol pasieki oficialaus kliento suformuluotą tikslą. O tai gali trukti ir vienus metus, ir ilgiau. Na, o įprasta oficialiojo lobisto darbo rinkos kaina už vieną projektą – apie 10 tūkst. Lt.
„Spėju, kad nebent juodieji lobistai už korupcinį energetikos srities projektą gali uždirbti apie 100 tūkst. Lt“, – svarsto L.Ragauskis.

Socialdemokratų ir konservatorių sutarimas kartu valdyti šalį išvaduotų nuo populistų, radikalų ir teisiamųjų valdžioje ar, atvirkščiai, šiuos tik sustiprintų?

Prieš keletą metų atliekant sociologinę apklausą respondentų prašyta apibūdinti įvairias partijas kaip gyvūnus. „Socialdemokratų elektoratas Tėvynės sąjungą prilygino ir chameleonams, ir šeškams, ir hienoms. Lygiai taip pat konservatorių rinkėjams atrodė socialdemokratai. O ideologiškai artimesnės partijos asocijavosi su kur kas malonesniais gyvūnėliais“, – prisimena Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ direktorius dr. Vladas Gaidys.
Oponuojančių partijų lyderiai vieni kitų atžvilgiu nusiteikę dar aršiau nei jų rinkėjai. Sociologas primena kitą ne mažiau išraiškingą pavyzdį: humoristinė laida „Dviračio žynios“ be jokių komentarų yra parodžiusi, kaip Vytautas Landsbergis su rožių puokšte sutinka oro uoste Algirdą Brazauską, mat vienam esant Seimo pirmininku, o antram – prezidentu to reikalavo protokolas. Ir be kokių nors komentarų tai visiems buvo be galo juokinga. Požiūris lig šiol ne ką tepasikeitęs.
O štai Vokietijoje Angelos Merkel vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga ką tik sutarė su savo pagrindiniais ideologiniais oponentais Socialdemokratų partija suformuoti didžiąją koaliciją. Apklausos rodo, kad dauguma vokiečių tam pritaria. Beje, šios partijos koalicijoje jau dirbo ir 2005–2009 m.
Ar tokia didžioji (pas mus dažniau vadinama vaivorykštės) koalicija įmanoma Lietuvoje, valdžios užribyje paliekant tuos, kuriems ten ir vieta, – politikos juokdarius ar, dar blogiau, valstybei kenkiančius politikus?

Teoriškai realu, iš tikrųjų – ne
Socialdemokratų lyderis premjeras Algirdas Butkevičius sutinka: politikoje niekada negalima sakyti „niekada“, o Vokietijos pavyzdys rodo, kad ir skirtingų ideologijų partijos gali susitarti ir sudaryti valdančiąją koaliciją. Tačiau, jo manymu, Lietuvoje situacija šiek tiek kitokia, o socialdemokratai ir konservatoriai nuolat atsiduria skirtingose barikadų pusėse.
„Labai sudėtinga būtų darniai dirbti bendroje koalicijoje, kai perėmę valdžios vairą pamatėme, kiek daug klaidų konservatoriai padarė per ketverius savo valdymo metus. Tereikia prisiminti naktinę mokesčių reformą, antikonstituciškai atimtus atlyginimus, pensijas ir t.t. Tų klaidų pasekmes jausime dar ne vienus metus. Jeigu tektų dirbti bendroje koalicijoje su konservatoriais, kaip reikėtų paaiškinti žmonėms, kodėl privalome taisyti buvusios valdžios klaidas? Ir ką pasakytų tie patys konservatoriai? Įvertinę šias aplinkybes, socialdemokratai nesvarstė galimybės sudaryti koalicijos su konservatoriais ir pasirinko kitus politinius partnerius, su kuriais vyksta stabilus ir konstruktyvus darbas bent jau Vyriausybėje“, – aiškina A.Butkevičius.
Na, panašiai apie pirmtakus kalbėjo ir ankstesnę kadenciją prie Vyriausybės vairo stovėjęs Andrius Kubilius. O apie Seimą nėra ką ir šnekėti, nes iš jo pasityčiojo ir vieni, ir kiti, jam vadovauti parinkdami tautos linksmintojus.
Vis dėlto Tėvynės sąjungos lyderis ekspremjeras A.Kubilius mano, kad šių dviejų kadencijų koalicijų negalima lyginti: „Socialdemokratų sprendimas eiti į koaliciją su Darbo partija, žinant jos praeitį ir bylas, buvo klaida. Bet socialdemokratų pagrindinis strateginis tikslas – perimti “darbiečių” rinkėjus, o ne rūpintis valstybės reikalais. Mūsų atvejis buvo kitas: nauja partija, nors neturi patirties, neturi ir blogos praeities. Anuomet galėjo atrodyti geriau, nei vėliau pasirodė, bet Arūno Valinsko partijos buvimas koalicijoje, kad ir su visokiais nuotykiais, nebuvo labai kenkiantis bendram reikalui. Partneriai gal buvo ne patys geriausi, tačiau turėjome programą ir darbus, kuriuos užsibrėžėme ir padarėme.“
Bet ar konservatoriai bent jau teoriškai analizavo prezidentės Dalios Grybauskaitės mintį, kad šią kadenciją norint apsaugoti Vyriausybę nuo baudžiamojoje byloje teisiamos Darbo partijos verta burti socialdemokratų ir konservatorių koaliciją? „Nebuvo ko svarstyti, nes socialdemokratai iš karto paskelbė, kad vienintelė įmanoma koalicija – su “darbiečiais“, – primena A.Kubilius, kaip ir A.Butkevičius, pripažindamas, kad teoriškai konservatorių ir socialdemokratų koalicija įmanoma.
Tiesa, norint, kad tai būtų realizuota, pasak konservatorių lyderio, reikia „labai paprastų sąlygų – kad abi pusės panašiai matytų valstybės reikalus ir galvotų apie juos, o ne apie tai, kaip pasididinti rinkėjų skaičių“. Tad, sukonkretinant, susitarimas neįmanomas.

2K – vienetinis atvejis
Vis dėlto Lietuvos politikoje yra buvęs precedentas, vadinamasis 2K (Kirkilas + Kubilius), kai dešinieji 2006–2007 m. parėmė kairiųjų Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybę. Ir, kaip primena Seimo Parlamentinių tyrimų departamento direktorius dr. Alvidas Lukošaitis, tų santykių rezultatas nebuvo nei politikos Lietuvoje, nei pasaulio pabaiga.
A.Kubilius prisimena: „Susitarimas buvo labai aiškus: kėlėme klausimą, kokius darbus turi padaryti Vyriausybė, kad galėtume ją remti. Po pusantrų metų pasirodė, kad Vyriausybė jų nebedaro, be to, ji jau turėjo ir kitų paramą Seime, tad nutarėme, jog mūsų parama jau nelabai ir reikalinga. Bet tam tikru etapu mūsų bendradarbiavimas buvo reikšmingas.“
2K laikų premjeras G.Kirkilas pritaria, kad tai buvo nauda ir valstybei, ir demokratijai, nes anuomet konservatoriai ir socialdemokratai parodė, jog esant reikalui politinės partijos geba susitarti.
G.Kirkilas primena, kad Skandinavijos valstybėse mažumos vyriausybės gana dažnos, o būtent šios šalys pirmauja Europoje pagal ekonomikos lygį, jos geriausiai sugebėjo pasipriešinti krizei.
Vis dėlto kas geriau – opozicijos remiama mažumos Vyriausybė ar didžioji koalicija? „Visada geriau turėti daugumą, kad ir koalicinę, bet kartais parlamente taip nesusiklosto. O po 2012 m. Seimo rinkimų net nesvarstėme nei vieno, nei kito varianto, nes mažumos Vyriausybė ar didžioji koalicija formuojama, kai tai neišvengiama, o šiuo atveju buvo galimybė sukurti koaliciją iš giminingos ideologijos partijų. Darbo partija per rinkimus užėmė antrą vietą, nors rinkėjai žinojo apie jos reikalus. O pirmiausia reikia atsižvelgti į rinkėjų valią“, – tokios pozicijos laikosi G.Kirkilas.

Ideologija ar politikų priešprieša
Ar politikai nesidangsto rinkėjų valia, atsisakydami formuoti didžiąsias koalicijas? „Po 2K 2008 m. laimėjome Seimo rinkimus, nes aiškiai parodėme, kad dėl valstybei reikalingų darbų galime eiti ir į tokius susitarimus, kad į valstybės reikalus žiūrime atsakingai“, – primena A.Kubilius.
„Abi partijos dėl tarpusavio susitarimo nenukentėjo – konservatoriai buvo pirmi, socialdemokratai antri. Žmonės politinį konsensusą vertina pozityviai“, – priduria antrasis „K“ – G.Kirkilas.
Vis dėlto, kaip pastebi politologas A.Lukošaitis, nors Skandinavijoje, Vokietijoje, kitose šalyse oponuojančių politinių jėgų sugebėjimo susitarti dėl tam tikrų tikslų, ilgalaikės perspektyvos pavyzdžių yra daug, tai vyksta visai kitoje politinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Lietuvoje 23-eji su viršum metų, skiriančių nuo ankstesnės praeities, per mažai, kad tokie įkaitę ir aštrūs santykiai, kurių priežastys slypi tam tikrų visuomenės sluoksnių, grupių priešpriešose, užsimirštų. Tai nelabai leidžia tikėtis, kad tokius susitarimus būtų lengva pasiekti.
Sociologas V.Gaidys konstatuoja: „Kairiųjų ir dešiniųjų antagonizmas – toks pat kaip ir 1990-aisiais: požiūris, kad vieni – landsbergininkai, o kiti – pasipudravę komunistai, išlikęs.“
Tačiau, sociologo žodžiais, jei reikėtų apibūdinti, kuo skiriasi tos partijos pagal programas, skirtumų būtų nedaug. Taip, prieš metus klausiant, ar galima pasitikėti Rusija, elektoratas labai diferencijavosi, bet šiuo metu, po konflikto dėl lietuviškų produktų, kažin ar daug kas sakytų, kad Rusija yra patikima partnerė. „Takoskyrų dabar nelabai matau. Galų gale Lietuvai šiuo laikotarpiu ne tiek daug jų variantų ir yra, nesame tokiame etape kaip Ukraina, kuriai reikia apsispręsti, į Rytus ar į Vakarus“, – sako V.Gaidys, pridurdamas, jog, antra vertus, partijos tam ir yra, kad demonstruotų žmonėms galimas skirtingas kryptis.
Ironizuojant būtų galima sakyti, kad Lietuvoje ideologiniai skirtumai neturėtų būti kliūtis koalicijoms sudaryti, nes į jas buriantis ne tiek apsibrėžiamas politikos turinys, kiek išsidalijami postai – rinkimų „grobis“. „Tuo mes iškrintame iš Vakarų konteksto“, – pripažįsta ISM vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė dr. Irmina Matonytė.
Štai Vokietijoje dėl koalicijos, kaip ir 2005 m., derėtasi du mėnesius, derybų rezultatą dar turi patvirtinti partijos. Vokiečių socialdemokratams pavyko išsiderėti kelias svarbias nuolaidas, įskaitant minimalaus darbo užmokesčio įvedimą nuo 2015 m. O A.Merkel griežtai laikėsi savo pozicijos ir blokavo didesnių mokesčių turtingiesiems įvedimą.
Vakarų Europos šalių koalicinėse sutartyse, kaip suskaičiavo ISM tyrėjai, politikos turiniui tenka apie 85 proc., kai kuriose – ir visas 100 proc. sutarčių teksto, o Lietuvoje – vos 28,6 proc. I.Matonytė pastebi, jog dvi seniausios politinės ašys Lietuvoje, socialdemokratai ir konservatoriai, visą laiką turėjo tokį stiprų politinį antagonizmą kovoti dėl „grobio“ – postų, kad taip ir nesusiformavo tradicijos buriantis į koalicijas diskutuoti pirmiausia dėl politikos turinio. „Lietuvai būdinga trumpalaikiais ir daugiausia individualistiniais politikų motyvais paremta koalicinė politika“, – mano I.Matonytė.