Gyvenimas per metus pagerėjo, bet valdančioji dauguma prie to prisidėjo beveik tik tuo, kad delsė priimti sprendimus. Tačiau amžinai delsti neįmanoma.

Algirdą Butkevičių vertėtų vadinti svajonių premjeru, o jo vadovaujamą Vyriausybę – vienu tobuliausių mūsų valstybės Ministrų kabinetų. Bent jau tokią išvadą galima daryti remiantis sociologų apklausomis. Labiau mylimas premjeras buvo tik Rolandas Paksas, o štai A.Butkevičiaus pirmtakas Andrius Kubilius turėjo tenkintis penkiskart mažesniu piliečių pasitikėjimu.
Tačiau meilė ir politikoje dažnai akla: paprašyti įvardyti A.Butkevičiaus ir jo Vyriausybės sėkmingus darbus net palankiai jį vertinantieji daugiausia minėjo tai, kas nepadaryta. Tad ar mylimas ir sėkmingai dirbantis premjeras – sinonimai? Ir koks premjeras – geras premjeras?

Nepriimta nė vieno strateginio sprendimo
„Tai pati silpniausia Vyriausybė Lietuvos istorijoje. Nors ši valdančioji dauguma turi tvirtą daugumą Seime, tad turėtų pajėgti daug ką padaryti, bet faktiškai nepadaro nieko“, – piktinasi politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius dr. Kęstutis Girnius. Ir tokiam vertinimui sunku rasti kontrargumentų, kai palygini, ką žadėjo prieš metus rankas sukirtusi valdančioji dauguma, ir kas iki šiandien atlikta.
K.Girnius vardija: žadėjo įvesti progresinius mokesčius – jų (kaip ir žadėtos sisteminės mokesčių peržiūros ir dešiniųjų naktinės mokesčių reformos atšaukimo) nėra. Bet turime arti pusšimčio darbo grupių, kurios niekada nesiims sprendimų. Energetinės nepriklausomybės srityje valdantieji sudarė tokias sąlygas, kad „Chevron“ pasitraukė iš Lietuvos, ir skalūnų dujų projektai sustojo. Naujos atominės elektrinės projektas marinamas, sprendimai atidedami. Dėl suskystintų dujų terminalo, atrodė, viskas nutarta, bet pasipylė visokie priekaištai, kad net Norvegijos ambasadorius jautė pareigą ginti šį projektą įgyvendinti turinčią savo bendrovę. Pats A.Butkevičius sakė, kad dėl energetikos trečiojo paketo derybų nebus, o dabar energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius pripažino, kad tai tebėra derybų su Rusijos koncernu „Gazprom“ objektas. Vyriausybė žadėjo pagerinti santykius su Lenkija ir lenkais, bet iššoko premjeras ir pareiškė, kad dvikalbių vietovardžių ir gatvių pavadinimų nebus, užuot pirma priėmus sprendimą ir radus formą, kaip jį paskelbti. Prie to vertėtų pridurti, kad vietoj santykių su Rusija „perkrovimo“, kaip žadėjo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, tesulaukėme pieno karo.
Ką prarandame nespręsdami strateginių problemų, pabrėžia visi šnekinti ekspertai. Žilvinas Mecelis, vadovaujantis Londone įsikūrusiam investicijų fondui „Covalis Capital“, besispecializuojančiam energetikos sektoriuje, kaip didelį pliusą nurodo strateginių energetikos projektų – suskystintų gamtinių dujų terminalo, energetikos jungties su Švedija – tęstinumą, kas tikrai gerokai pagerins šalies galimybes atpiginti energijos išteklius. „Tačiau „Chevron“ pasitraukimas iš Lietuvos – didžiulė netektis, nes praradome galimybę turėti alternatyvų pigių dujų šaltinį. Skalūnų dujų rinka stipriai keičia globalią energetiką ir geopolitiką – mūsų nedalyvavimas šiame procese bus neigiamas veiksnys šalies ūkio raidai“, – apgailestauja ekspertas.
Per metus netesėtas ir valdančiųjų pažadas dėl sisteminės mokesčių reformos. Laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnysis ekspertas Vytautas Žukauskas taip pat piktinasi: „Buvo sukurta garsioji darbo grupė mokesčių reformai parengti, tačiau beveik jokių jos pasiūlymų priimta nebuvo. Naktinė mokesčių reforma pačių socialdemokratų aršiai kritikuota, daugiausia dėl mokesčių didinimo, tačiau dabar jau A.Butkevičiaus Vyriausybė pati teikia mokesčių didinimo projektus – siūlo apriboti mokestinių nuostolių perkėlimą į kitus mokestinius laikotarpius. Taip tikimasi surinkti papildomus 160 mln. Lt, vadinasi, tiek įmonėms padidės mokesčių našta. Arba štai ištikus krizei PVM buvo padidintas laikinai, tačiau kada tas „laikinai“ baigsis? Prieš rinkimus rinkėjams buvo pasiųsta žinutė, kad bus „atžaisti“ blogieji konservatorių naktinės mokesčių reformos sprendimai, bet pažadai pamirštami.“

Daug kritikos
SEB banko prezidento patarėjo ir vyriausiojo ekonomisto dr. Gitano Nausėdos manymu, mokesčių srityje didžiausias konfliktas kilo tarp ideologizuoto ir technokratinio, kuriam ir atstovavo darbo grupė, požiūrio. „Čia dalgis ir atsimušė į akmenį, nes daugelis valdančiosios koalicijos partijų narių kitaip žiūri į mokesčius. Vis dėlto neatmesčiau, kad ideologizuota koncepcija anksčiau ar vėliau – gal dar po metų, kai bus arčiau rinkimai, vėl pasirodys ir bus grįžta prie progresinių, nekilnojamojo turto, automobilių ir kitų mokesčių“, – prognozuoja G.Nausėda.
Ž.Mecelis atkreipia dėmesį į dar vieną neigiamą mokesčių sistemos poveikį: „Akivaizdžiai trūksta ryžtingų žingsnių, galinčių pagerinti šalies konkurencingumą ir išspręsti emigracijos bėdą. Tauta žlunga iš esmės dėl to, kad dabartinė valdžios mokesčių politika neskatina aukštos pridėtinės vertės su dideliais atlyginimais darbo vietų kūrimo. Prie to dar prisideda ir visokios išimtys bei lengvatos įvairioms vietinėms profesijoms, nekuriančioms eksporto vertės. Reikalinga paprasta ir skaidri darbo rinkos mokesčių sistema, kuriai esant kiekvienas jaustųsi teisingai, tai yra mokėtų daugmaž adekvačiai gaunamoms paslaugoms.“
O V.Žukauską glumina, kad valdančioji koalicija ne tik nė per nago juodymą nepasistūmėjo spręsdama „Sodros“ ir pensijų problemą, bet netgi pasigirdo siūlymų nepervedinėti „Sodros“ lėšų į privačius pensijų fondus. „Bet tai ilgalaikės strategijos nesuvokimas, nes prieš dešimtmetį pradėtos reformos tikslas buvo suvokiant demografines tendencijas dalį naštos ir rizikos perkelti privatiems pensijų fondams“, – primena V.Žukauskas.
LLRI ekspertą stebina ir tai, kad su šešėline ekonomika Vyriausybė ketina kovoti per baudžiamąsias priemones, nors įvairūs tyrimai rodo, jog tai neefektyvu. Tačiau Darbo kodekso, dabar labai primenančio sovietinį, pataisas praėjusios kadencijos Vyriausybė parengė, bet naujoji atsiėmė, žadėdama parengti geresnį naują kodeksą, įsigaliosiantį nuo 2015 m. Tik kur jis?
Nepriklausoma ekonomikos ekspertė Rūta Vainienė pabrėžia, kad padėtis grėsminga ir sveikatos apsaugos srityje: „Visi – ir pacientai, ir gydytojai, ir sveikatos įstaigų vadovai, ir finansuotojai gyvena apimti baisaus nerimo ir nežinomybės būsenos. Kalbėta, kad bus sujungtos Privalomojo sveikatos draudimo fondo ir gyventojų pajamų mokesčio įmokos, kad pinigai neseks paskui ligonį ir negalėsi rinktis privačių gydymo įstaigų. Net medicinos studentai įbauginti, kad kaip sovietmečiu gaus paskyrimą.“
Prie didžiųjų problemų ekspertai priskiria ir švietimą, kurio srityje naujoji valdžia grasino padaryti viską priešingai, nei darė pirmtakai, panaikinti krepšelio principą. Daug išardyti laiko pritrūko, bet spėjo ne lietuvių kalba dėstomose mokyklose įvesti supaprastintą egzaminą, ką teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijoje įteisintam lygybės principui. Kaip pastebi Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, lėtai juda iš vietos ir susitarimai dėl profesinio mokymo ar dėl profesinio orientavimo.
G.Nausėda pabrėžia sisteminę šios Vyriausybės problemą – neapibrėžtumą, ypač mokesčių politikos ir energetikos srityje: „Kai per krepšinio varžybas iki paskutinės minutės nežinai, kuo baigsis, tai geras dalykas, bet kai politikoje ir ekonomikoje iki paskutinės minutės nežinai, kokie bus sprendimai ir kokia linkme eisime artimiausius kelerius metus, vargu ar sveikintina.“
Taip ir neaišku, kokius konkrečius darbus ši Vyriausybė ketina padaryti, labai prasti ir jos komunikaciniai gebėjimai.
Sutarti dėl sprendimų Vyriausybei trukdo ir vidiniai nesusišnekėjimai. Nors premjeras kadencijos pradžioje žadėjo, kad Ministrų kabinetas bus kaip vienetas, o ne atskiros tėvonijos, su juo leidžia sau nesiskaityti net socialdemokratai, ką jau kalbėti apie “darbiečių” ar “tvarkiečių” valdomas ministerijas. Štai “darbiečiai” vieni sau svarsto, gal pakeisti kokį savo ministrą. O koalicijos partneriai Seime net buvo įregistravę skirtingus projektus prioritetiniais klausimais.
Istorikas, politikos apžvalgininkas, Klaipėdos universiteto profesorius dr. Vygantas Vareikis mano, kad šios Vyriausybės darbą apsunkina koalicijos margumas: „Ankstesnė valdančioji dauguma buvo sukurta tam tikru ideologiniu pagrindu, o ši sudaryta iš priešingybių. Dar ir santykiai su prezidente nėra idealūs, o Andriaus Kubiliaus Vyriausybė beveik nebuvo kritikuojama, priešingai – palaikoma, net kai ėmėsi skaudžių reformų.“
Tačiau šioji Vyriausybė vis dėlto turi tokią didžiulę daugumą Seime, kad norėdama ir radusi savo viduje sutarimą galėjo priimti bet kokį sprendimą.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, opozicijos lyderis Andrius Kubilius atsako į „Žinių radijo“ laidos „Opozicija“ vedėjo Raigardo Musnicko klausimus apie pokyčius Seimo vadovybėje ir Darbo partijos (leiboristų) politinius užmojus.

R.M. Labas rytas. Dabar jau ne tik konservatoriai gali pasigirti, kas turėjo Seimo pirmininkę.

Andrius Kubilius. Nežinau, kaip mes, vyrai, turime tai vertinti – nuliūsti, kad buvo atkovota pozicija, kurią vėl praradome?

R.M. Tikėjotės, kad Seimo primininko postas ir vėl tradiciškai atiteks vyrams, bet žiūrėkit kas atsitiko…

A. K. Čia smagioji šių permainų pusė.

R.M. O kokia nesmagioji?

A.K. Vakar turbūt jau visi viską pasakėme, nieko nauja jau nebepasakysi. Galima nagrinėti kelis aspektus. Pirma, ką reiškia V. Gedvilo pakeitimas L. Graužiniene. Antra, kaip tas pakeitimas įvykdytas, ir ką tai reiškia. Ir trečia, kaip turime vertinti politinę situaciją, valstybės gyvenimą. Nuo to ir pradėsiu. Man atrodo, vaizdas darosi vis prastesnis ir liūdnesnis. Iš tikrųjų Lietuvos politiniame gyvenime vis mažiau vietos lieka rimtam valstybiniam mąstymui ir veiklai. Apibendrinant galėčiau pasakyti, kad Lietuvos politika provincialėja. Matau labai stiprią politinės sistemos eroziją ir tam tikra prasme – degradaciją. Dar kartą sakau – vienos pavardės keitimas į kitą – atskira tema, bet kaip tai padaryta ir ką tai gali reikšti – štai čia didžiausia problema. Padaryta taip, kad primena vos smuklėje praloštą dvarą. O čia – postą.

R.M. Pati L. Graužinienė Jums turbūt nekelia neigiamų emocijų. Ir Jūsų kadencijos metu, kai buvo 4 plius, irgi po metų A. Valinskas krito.

A.K. A. Valinsko kritimas susidėjo iš keleto problemų: suskilo jo partija, buvo visokių nuotraukų ir panašiai. Jam mes aiškiai pasakėme: bus permainos, jis su tuo nesutiko, todėl balsavome. Buvo natūraliai subrendusi politinė situacija. Šioje situacijoje matome kelis faktorius, kurie lėmė tokį pasikeitimą. Pirmiausia, kad Darbo partija (leiboristai) yra vienasmenio V. Uspaskicho valdymo instrumentas. Jis eilinį kartą grįžęs iš Maskvos pasakė, kad bus tokia kaita. Seimo primininkas, kuris pagal visą konstitucinę sąrangą turėtų būti antra figūra valstybėje, buvo, liaudiškai tariant, išprievartautas ir dar priverstas pasakyti, kad jam buvo labai smagu. Kitaip sakant, dėl asmeninių priežasčių pats atsistatydino. Taigi kyla klausimas, kokius instrumentus turi V. Uspaskichas savo rankose, kad gali priversti žmogų, einantį tokias pareigas, būti taip sumindžiotu. Ir čia galima kelti klausimą, ar jis neturi instrumentų žmones, kuriuos pastato į tokius postus, šantažuoti.

R.M. Dėl ko gali būti šantažuojami tie žmonės? Jeigu žmogų gali šantažuoti, panašu, kad jis pats dėl to kaltas, nes leidosi kažką padaryti, būti pamalonintas, kažkaip kitaip paskatintas, kad galėtų jį vėliau šantažuoti.

A.K. Aš nesiimu atsakyti, čia galbūt gali atsakyti tam tikros tarnybos. Štai vakar žurnalistai kalbėjo apie tą pačią 24 mln. Lt bylą. Ten prirašyta visokių pavardžių, kas tuos pinigus gaudavo, Loretos ar kiti vardai minimi. Aš tikrai nežinau, kokį ten V. Uspaskichas įtakų tinklą ir kokius instrumentus yra susikūręs, tačiau kai matai tokią kaitą ir tokias permainas, natūraliai kyla klausimas: kokius instrumentus turi partijos bosas? Ir vaizdas susidaro toks, kad net nežinau su kuo palyginti – su gauja ar vos ne su kalėjimu, kur egzistuoja terminai „vierchas“, „šešiukės“ ar kitokie.

R.M. Tai tada taip išeitų, kad vienas yra, kalėjimo terminais kalbant, „vierchas“, o visi kiti partijoje yra „šešiukės“. Taip?

A.K. Na, taip, turi daryti tokią išvadą, jeigu tokiu būdu yra elgiamasi, kaip buvo vakar, socialdemokratams nuolankiai priimant bet ką, kas vyksta toje grupuotėje. Deja, tenka pasakyti, kad santykiai tos partijos viduje tampa visos valstybės reikalu.

R.M. Šnekant vėl tais terminais – tai kam vieną „šešiukę“ keisti kita „šešiuke“?

A.K. Čia mums nereiktų įžeidinėti, – gali taip nuskambėti, bet, matyt, yra tam tikrų tikslų, sumetimų. Aš galiu tiktai pakartoti tą patį, ką ir vakar visą dieną sakiau: vieną nelabai ką reiškusį Seimo primininką keičia kita personalija, kuri tame poste taip pat nelabai ką reikš, bet, matyt, ji turi kažkokių savybių, kurių neturėjo V. Gedvilas. Ji yra uolesnė, lojalesnė, kartais galbūt agresyvesnė vykdydama partijos primininko instrukcijas. Turbūt tai pamatysime.

R.M. Gali kaip nors atsispindėti politikoje lojalumas V. Uspaskichui ir, kaip Jūs sakėte, agresyvumas kažkam? Galbūt bus kažkokių ryškesnių pareiškimų?

A.K. Galiu kalbėti apie tai, ką matome pastaruoju metu. Yra susiklostę du faktoriai. Pirmas – V. Uspaskichas ir jo gebėjimas asmeniškai valdyti savo partiją, kai vieną pastato, kitą nuima. Antras faktorius yra garsioji byla, kuri rodo pačios Darbo partijos (leiboristų) ir V. Uspaskicho veikimo logiką. O ta logika yra tokia: iki galutinio teismo sprendimo kelti daugiau agresyvių karų su visomis kitomis valstybės institucijomis – su Prezidente, generaline prokuratūra. Galime galvoti, kad bus daugiau kovojama su socialdemokratais koalicijos viduje ir t.t. Taigi kovų, galiu spėti, matysime daugiau, agresyviau ir uoliau vykdant instrukcijas.

R.M. Jūsų akimis žiūrint, pagrindinis dalykas, kad į areną su pareigomis išėjo žmogus, kuris labiau kibs į atlapus visiems – ir koalicijoj, ir Prezidentei. Kokia užduotis jai turėtų būti?

A.K. Seimo pirmininkei norisi palinkėti sėkmės ir atsakomybės suvokiant, kokios tai yra pareigos, bet elgesys ir savybės, kurias iki šiol matėme, yra labai aiškios. Tai tikrai labai lojali V. Uspaskicho šalininkė, važiavusi į Maskvą ir visur kitur. Ne tik lojali, bet ir labai uoli visų tų instrukcijų įgyvendintoja, turinti savybes garsiai ir reikšmingai ginti savo poziciją. Ta pozicija bus formuojama V. Uspaskicho, ir aš spėju, kad mes tai pamatysime viso Seimo darbe.

R.M. O tai, kad nevyko labai daug diskusijų dėl Seimo primininko kandidatūros, paprastai tariant, ir net nelabai buvo daugiau kandidatų. E. Gedvilas turbūt daugiau dėl akių savo kandidatūrą iškėlė, nors šansus žinojo. Galėjo juk Darbo partija (leiboristai) ir daugiau kandidatų pateikti. Tai rodo, kad buvo nuspręsta, nutarta, kad socialdemokratams tiko tai, kas čia vyksta.

A.K. Manau, kad čia nereikia ieškoti demokratijos apraiškų. Yra V. Uspaskicho instrumentas, ir ką jisai pasako, tas ir būna. O jeigu dar kažkas suabejoja, tai, matyt, yra instrumentų, kaip tas abejones išsklaidyti. Mane labiau stebina socialdemokratų tylėjimas ir leidimas tokiu elgesiu ir tokiomis permainomis diskredituoti svarbią valstybės instituciją – Seimo pirmininko postą. Matyt, socialdemokratai su palengvėjimu atsiduso dėl to, kad jiems nereikėjo spręsti V. Gapšio problemos.

R.M. Bet iš esmės jie ir išsprendė. Tas pokalbis prieš balsavimą, matyt, priežastis ir buvo, kad V. Gapšys atsistatydino ir su juo kartu V. Gedvilas.

A.K. Mes kėlėme nepasitikėjimo klausimą ir sakėme, kad tai testas socialdemokratams ir pačiam A. Butkevičiui. Jam po mūsų keliolika kartų pakartoto teiginio užteko sveiko proto suvokti, kad jeigu jie liks su V. Gapšiu, tai taps jų problema. Jie problemą galėjo spręsti kur kas efektyviau ir greičiau.

R.M. Matyt, negalėjo, nes tai, ką mes matome dabar, tas kerštas, kuris dabar vyksta – V. Gedvilo nuėmimas, yra kerštas ir socialdemokratams. Iš esmės buvo pasakyta, jeigu socialdemokratai nuiminės V. Gapšį, tada neteks ir V. Gedvilo.

A.K. Aš nežinau, ar V. Gedvilas buvo toks didelis socialdemokratų turtas, bet socialdemokratams buvo parodyta, jog Seimo daugumoje vienasmenis šeimininkas yra V. Uspaskichas ir kad jis elgsis taip, kaip nori. Nežinau, ar socialdemokratams maloni tokia įvykių raida.

R.M. Jei žiūrėti socialdemokratų reakciją, žiūrint užkulisiuose, jie apsidžiaugė kas čia įvyko? Jie išlošė V. Gapšį, jiems nebereikia balsuoti. Bet, kita vertus, jie gavo L. Graužinienę, kuri galės kritikuoti pačią koaliciją.

A.K. Tai mes pamatysime. Man kartais atrodo, kad socialdemokratai, užliūliuoti savo aukštų reitingų ir populiarumo, nelabai žiūri į kai kurias ilgalaikes tendencijas. Todėl leidžia vykti tokiems procesams, kaip aš vadinu, svarbiausių valstybės institucijų erozija, ir to pasekmė ilgalaikėje perspektyvoje socialdemokratams gali būti taip pat labai neigiama. Jie yra atsakingi pasikvietę Darbo partiją (leiboristus) į koaliciją, žinodami, kad ji turi problemų su teismais. Jie yra atsakingi už tai, kas dabar vyksta valstybėje. Valstybės politikams vis mažiau ir mažiau lieka erdvės valstybės reikalams. Taurę, kurią socialdemokratai prisiėmė išgerti kartu su Darbo partija (leiboristais), dar iki dugno neišgerta ir tokio pobūdžio problemų matysime vis daugiau.

R.M. Aišku labai būtų liūdna, jeigu Jūsų prognozės išsipildytų. Nieko gero nežadate valstybės valdyme, nei gyventojams, todėl labai norėtųsi, kad Jūsų intuicija Jus pavestų, bet ką gali žinoti. Dėkoju Jums.

A.K. Ačiū.

Rusijos provokacija prieš Lietuvą lyg šaltas dušas perliejo valdančiąją daugumą, turėjusią iliuzijų, kad su didžiąja Rytų kaimyne galima gražiai sugyventi.

Padėtis vidinėse Rusijos muitinėse grįžta į normalias vėžes: masinis lietuviškų krovinių stabdymas ir nuodugnus tikrinimas liovėsi, o vežėjai iš Lietuvos lengviau atsikvėpė.

„Rusai švelnina patikros režimą, – praėjusios savaitės pabaigoje pranešė vežėjų asociacijos „Linava“ prezidentas Algimantas Kondrusevičius. – Ar tai yra bendrų veiksmų su Europos Komisija pasekmė, ar pati Rusija daro tam tikras išvadas, sunku pasakyti.“

Lietuvos vežėjai, kurių kroviniai įstrigo pasienyje, buvo įsiutę. Bet ne tokie įsiutę, kokie galėtų būti. Tiesą sakant, vežėjai neatrodė nei labai nustebinti, nei sugniuždyti tokių aiškią politinę potekstę turinčių Rusijos veiksmų. Kur kas labiau už juos graudenosi ir realią padėtį daug niūresnėmis spalvomis vaizdavo politikai. Net ir dėl nuostolių, kuriuos sukėlė prastovos, labiau nei vežėjai panikavo būtent politikai.

Visi pasigavo „Linavos“ prezidento žodžius, esą visų 13 tūkst. vilkikų, važiuojančių į Rusiją, vienos dienos prastova reiškia apie 2 mln. Lt nuostolių. Bet „Veido“ žurnalistams bandant aiškintis, kas slypi už šių skaičių, paaiškėjo, kad čia buvo daug spekuliacijų: dauguma vežėjų skaičiavo ne realius nuostolius, o dėl pervežimų kritimo 20 proc. atitinkamai neuždirbtas pajamas, išskyrus tuos retus atvejus, kai dėl prastovų nukentėjo krovinys, tarkime, sugedo užlaikyti maisto produktai. Tačiau tokie pavyzdžiai buvo nebent pavieniai. Taigi vežėjų prastovos visų pirma reiškė mažesnį pelną, bet ne realius nuostolius.

Žinoma, tokie tyčiniai krovinių stabdymai, kaip sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, yra netoleruotini ir vežėjams pridarė labai daug problemų, dalis įmonių dėl to nukreipė krovinių srautus į kitas šalis. Bet turime pripažinti, kad vežėjai į tokius Rusijos veiksmus gana ramiai ir atlaidžiai reagavo irgi ne be pagrindo. Taip yra dėl to, kad tai nei pirma, nei paskutinė ekonominė Rusijos provokacija Lietuvos atžvilgiu (pastaroji vežėjų blokada vyko 2009 m. rugpjūtį), ir kiekvienas verslininkas, jau ne pirmus metus dirbantis su Rusija, žino, kad tokia rizika yra tarsi natūrali verslo šioje specifinėje rinkoje dalis. Šią riziką dažnas jų tiesiog įskaičiuoja į savo produktų ar paslaugų kainą.

„Man atrodo, šis reikalas buvo per daug sureikšmintas ir išpūstas“, – pareiškė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius. Jis neneigia, kad problemų tikrai esama, bet buvo nustebęs, kiek daug netikslios informacijos, susijusios su šiomis neoficialiomis Rusijos ekonominėmis sankcijomis Lietuvai, pasirodė žiniasklaidoje. Pasak J.Miliaus, informacija apie neva pasienyje sustabdytus pieno produktus taip pat buvo gerokai perdėta – iš tiesų tik viena įmonė nusiskundė, kad jos varškė sieną pervažiavo baigiantis galiojimo terminui. Praėjusią savaitę paskelbta žinia apie griežtinamus reikalavimus į Rusiją eksportuojamiems pieno produktams, pasak J.Miliaus, taip pat dar nėra oficialiai patvirtinta.

„Ne vien su Rusija, o su visomis šalimis, su kuriomis norime turėti prekybinių santykių, visada vyksta ilgos ir nuoseklios derybos, sąlygų visada keliama daug ir įvairių, o su mažais konfliktais susiduriame kone kasdien, bet niekada nesistengiame į visa tai įtraukti trečiosios šalies – viską sprendžiame dvišalėse derybose, kiek tai leidžia Europos įstatymai. Tai yra mūsų darbo kasdienybė ir aš nepasakyčiau, kad situacija su Rusija šiandien yra labiau komplikuota nei su kitomis šalimis“, – tvirtina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas.

Turime pripažinti, kad kiekvieną kartą, kai kalbama apie Rusiją, esame linkę sutirštinti spalvas. Kaip sako istorikai, tai akivaizdus pookupacinio sindromo simptomas, iš kurio Lietuvai jau pats laikas išsivaduoti, nes priešingu atveju tai tik palengvina Rusijos kelią siekiant savo tikslų – parodyti savo galybę ir Lietuvos silpnumą. Būtent to Rusija ir siekia savo provokacijomis.

Tikrino A.Butkevičiaus Vyriausybės “raumenis”

Tad kokias išvadas galime padaryti po pastarosios vežėjų blokados bei trukdžių, kurių patyrė lengvaisiais automobiliais į Rusiją važiuojantys vairuotojai? Dėl kokių priežasčių Kremlius vėl nutarė paauklėti Lietuvą?

Versijų išgirdome visokių – pradedant spaudimu dėl kaip tik šiuo metu vykstančių derybų su dujų tiekėju „Gazprom“ (kurių, kaip pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė, net nepavadinsi derybomis) ar įvairių iki galo neaiškių niuansų, susijusių su Lietuvos pirmininkavimu ES, baigiant dar vienu Maskvos siekiu išbandyti dabartinę Lietuvos Vyriausybę, kitaip tariant, patikrinti Algirdo Butkevičiaus valdančiosios daugumos „raumenis“. Ir, ko gero, visos šios versijos yra gana realios.

Opozicijos atstovas Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Audronius Ažubalis neabejoja, kad keistais politinių santykių su Rusija perkrovos šūkiais nešina atėjusi 16-oji Vyriausybė pati tapo savo šūkių įkaite: derybų su „Gazpromu“ ir Lietuvos pirmininkavimo ES fone Maskva nutarė patikrinti, ko galima pasiekti paspaudus jiems pataikauti bandančią Lietuvos valdžią. „Ši Vyriausybė rusų vertinama kaip silpna. Rusijos ministrai šios Vyriausybės ministrų net neprisileidžia ir su jais nesikalba“, – teigia A.Ažubalis. Jis stebisi, jog Lietuvos Vyriausybė taip ilgai delsė dėl Rusijos provokacijų kreiptis į Europos Komisiją.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė Rasa Juknevičienė teigia, kad pastaruosius įvykius galima apibūdinti vieno rusų klasiko žodžiais: „Protu Rusijos nesuvoksi.“ „Reikia atsikratyti rusofobijos, kuri būdinga dabartinei valdžiai, nustoti pataikauti Rusijai ir nebegyventi iliuzijomis, kad su šia valstybe galima normaliai sutarti jai tokio noro visai nerodant. Neįsivaizduoju tokių Rusijos veiksmų esant stipriam premjerui. O jei rusai tik pamato, kad gali paspausti, tą jie ir daro. Tad dabartinė valdžia gavo gerą pamoką, tik neaišku, ar ją išmoks. Ateityje gali būti daug baisesnių scenarijų, tad reikia atlikti namų darbus – susikurti tokią ekonomiką ir tokią energetinę sistemą, kurios rusai nebepašantažuotų“, – įsitikinusi konservatorė.

Kaip sako Vytauto Didžiojo universiteto docentas politologas Arūnas Molis, pats paprasčiausias Rusijos veiksmų paaiškinimas būtų, kad postimperines ambicijas tebepuoselėjanti šalis siekia daryti įtaką kitų valstybių vidaus ir užsienio politikai. Galbūt, pasak A.Molio, stiprinamomis patikromis pasienyje ar išgalvotais priekaištais dėl produktų kokybės siekiama užrūstinti šalies verslininkus, kad jie spaustų ir kritikuotų Vyriausybę, o ši, nenorėdama prarasti verslo paramos, galiausiai pradėtų ieškoti kompromisų su Rusija, pati siūlytų jai nuolaidas ir pan. Tiesa, bent jau kol kas didesnio pasipiktinimo nei iš vežėjų, nei iš verslininkų nesulaukta, tad šis scenarijus gali būti laikomas žlugusiu. Na, o užsienio politikos srityje rusai galbūt bando sumenkinti Lietuvos įvaizdį jos pirmininkavimo ES laikotarpiu, sumažinti tokių šalių, kaip Ukraina, pasitikėjimą ES.

„Bet šie aiškinimai, man regis, yra pernelyg optimistiniai ir supaprastina tikrąjį vaizdą, – priduria A.Molis. – Manyčiau, šiandien matome bandymus akivaizdžiomis provokacijomis patikrinti Lietuvos ir ES reakciją. Po to, ypač jei mūsų reakcija Maskvai nieko bloga nežadės, galima numanyti, kad Rusija atvers savo kortas ir bandys pasinaudoti mūsų sąlyginiu pasyvumu mūsų šalies santykiuose tiek su Rusija, tiek su ES kaimynėmis – Ukraina, Gruzija, Moldova, Baltarusija. Tai labiausiai ir kelia nerimą: kokiems tolesniems veiksmams Rusija ruošia dirvą? Suprasti, ką sugalvojo Rusija Baltijos šalyse, ypač sudėtinga.“

Šios versijos kol kas ir lieka tik versijomis, nes oficialių paaiškinimų iš Rusijos dar nesulaukiama. Tylos siena atsitvėrė ir Rusijos ambasada Lietuvoje ar generalinis Rusijos konsulatas Klaipėdoje – jų atstovai žurnalistus visiškai ignoruoja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Radikalių vidaus politikos permainų naująjį politinį sezoną nenumatoma. Jos ateis tik tuomet, kai valdžią pagaliau ims rinkti ir jaunimas.

Iki skausmo nuspėjama. Taip sociologas dr. Vladas Gaidys aiškina per metus įvykusius ir artimiausiais metais prognozuojamus pokyčius partijų ir politikų reitinguose, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas – kylančias referendumų iniciatyvas, o politologas dr. Vincentas Vobolevičius – kas laimės prezidento rinkimus.
Nors Lietuva pirmąkart pirmininkauja ES Tarybai, o Vyriausybė Seimo rudens sesijai siūlo 300 teisės aktų projektų, nors laukia net dveji rinkimai – prezidento ir Europos Parlamento, vidaus politikoje esminių permainų ekspertai neprognozuoja. Tačiau ši politinė ramybė nėra tas politinis stabilumas, kuriuo turėtume džiaugtis, – greičiau užsistovėjęs politinis vanduo, vis sukantis populistų malūną. Beje, ir tai gana dėsninga postsocialistinėse valstybėse. Tačiau kada Lietuvoje įmanoma būtų sulaukti radikalesnių permainų?

Politiką daug lemia demografija

„Lietuvos visuomenei smarkiai senstant, didėja dalis elektorato, kuris palankus populistinėms partijoms. Jaunimas rinkimuose ganėtinai neaktyvus, o aktyviausias elektoratas – maždaug dviejų sovietinių kartų, į kurių jaunystės sentimentus, kai Lietuvoje buvo tvarkos ir saugumo jausmas, ir taiko kairiosios pakraipos populistai“, – demografijos įtaką politikai pabrėžia politinės antropologijos specialistas Saulius Matulevičius.
Kembridžo universitete studijavęs jaunas ekspertas, gilinęsis ir į postsocializmo antropologijos reiškinius, sako, kad mes nesame išskirtiniai, nes visose postsocialistinėse šalyse maždaug po penkiolikos–dvidešimties metų politika labai nukairėja, o nusivylusių dešiniąja politika nostalgiškų nuotaikų elektoratą „paima“ populistinės partijos.
S.Matulevičius mano, kad vėl neabejotina Dalios Grybauskaitės lyderystė artėjančiuose prezidento rinkimuose taip pat susijusi ir su tuo, kad jos politinis paveikslas labai būdingas postsocialistinėms valstybėms, kuriose rinkėjas ieško tvirtos rankos lyderio, galinčio grąžinti buvusios tvarkos pajautas.
Lietuvos sociologų apklausos patvirtina, kad ant lietuviškųjų populistų jauko dažniausia pakimba vyresni žmonės, o jaunimo balsai rinkimuose to neatsveria, nes daug jaunų žmonių net neina balsuoti. „Vilmorus“/“Lietuvos ryto“ apklausų duomenimis, rinkimuose neketina balsuoti beveik 22 proc. jaunimo iki 29 metų ir per 17 proc. 30–39 metų žmonių, o su amžiumi entuziazmas rinkti valdžią didėja. Neketinantys balsuoti sociologams pareiškė ir 19,1 proc. moksleivių bei studentų, tačiau tarp pensininkų tokių tik 7,6 proc.
Kodėl aktyviausia visuomenės grupė pasyviausia politikos srityje? „Jaunimui sunku būti politiškai aktyviam ir nenusivylusiam, kai toks jaunimo nedarbas. O šis taip pat priklauso nuo demografijos. Vienam asmeniui pensijos amžių atidėjus metais, tiek pat pailginame jauno žmogaus galimybę įsidarbinti. Jaunimas labai nusivilia valstybe, politine santvarka, kuri jam neužtikrina saugumo nei studijuojant, nei baigus studijas. Todėl savęs ir nesieja su valstybe, kuri negebėjo jam padėti įsitvirtinti. Be to, sienos atviros, jaunas žmogus nori save išbandyti kitur. Jei būdamas jaunas žmogus nebus tapęs savo šalies politinio ir ekonominio gyvenimo dalimi, ja ir netaps“, – aiškina S.Matulevičius. Dėl šių priežasčių ir kitose šalyse jaunimas politiškai pasyvus arba populistiškai kairėjantis.
Beje, nė neketinančio balsuoti jaunimo procentas iš tiesų koreliuoja su jaunimo nedarbo rodikliais: „Eurostato“ duomenimis, tarp nesimokančių ir galinčių dirbti asmenų iki 25 metų bedarbiai sudaro net 26,4 proc.
Politinis antropologas neabejoja: „Kol paskutinė sovietinė karta bus politiškai aktyvi, kol prie valstybės vairo nepradės stoti žmonės, nematę sovietinės sistemos, sunku tikėtis esminių pokyčių. Nors yra pozityvių reiškinių, labai pavojingas rodiklis, kad Lietuva taip ir nepatyrė susitaikymo laikotarpio. Štai vyksta diskusijos dėl Vilniaus Žaliojo tilto sovietinių skulptūrų: lyg ir būtų logiška jas palikti kaip istorijos dalį, bet tai įmanoma tik susitaikiusiose visuomenėse. Mūsų visuomenė tokia nėra. Kol Lietuvoje neatsiprašys tie, kurie sovietmečiu darė klaidas, o kiti neatleis, tol ir neišeisime iš posovietinio mąstymo. Estai pačioje nepriklausomybės pradžioje žengė drastiškus žingsnius (pavyzdžiui, dėl pilietybės), kuriuos galima vertinti įvairiai, bet jie labai aiškiai užbrėžė ribą ir, palaidoję praeitį, eina į priekį.” Lietuvoje tokių intencijų nė viena partija nerodo. Ar rizikuotų tai daryti vis dar susiskaldžiusioje visuomenėje dvejų rinkimų metais? Kažin. Todėl didelių pokyčių vidaus gyvenime niekas neprognozuoja.

Naujų didelių populistinių judėjimų negims
Rinkėjai, kaip ir partijos, Lietuvoje tapo nesunkiai prognozuojami. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės “Vilmorus” direktorius V.Gaidys, lygindamas Lietuvos partijų reitingus su kitomis šalimis, konstatuoja: „Universalus dėsnis – visose šalyse rinkimus laimėjusi partija ar koalicija negali visą kadenciją kilti aukštyn, nes neįmanoma suderinti visų interesų ir tesėti visų rinkimų pažadų, todėl ES nėra nė vienos šalies, kurioje pasitikinčiųjų partijomis procentas būtų didesnis nei nepasitikinčiųjų, – net Skandinavijoje, kur valdžios institucijos labai palaikomos. O opozicijos reitingų klasikinė perspektyva – kilimas.“
Po pernai spalį vykusių Seimo rinkimų jų favoritų socialdemokratų reitingai pirmaisiais mėnesiais didėjo įspūdingai – nuo 12 iki 30 proc. (skaičiuojant nuo visų respondentų). Tai sociologas aiškina ir ekonominės krizės pabaigos simptomais, ir Lietuvoje mažėjančiais pesimizmo rodikliais – dabar esame viena optimistiškesnių ES šalių. Bet nuo balandžio socialdemokratų populiarumas šiek tiek mažėja ir, sociologo prognozėmis, dar po truputį mažės.
Teismuose paskendusi Darbo partija, persikrikštijusi į Darbo partiją (leiboristus), prarado apie pusę potencialių rėmėjų, kurie, tikėtina, daugiausia perbėgo pas socialdemokratus, šiek tiek teko ir „Tvarkai bei teisingumui“. Truputį padaugėjo konservatorių rėmėjų, bet stabilios augimo tendencijos dar nesimato. Opozicinis Liberalų sąjūdis išlaiko negausų, bet stabilų 5–6 proc. rėmėjų būrį. O „Drąsos kelias“, kaip visi ekspertai ir prognozavo, sparčiai nunyko ir balansuoja ties vos pusės procento rėmėjų riba.
ISM dėstytojo politologo V.Vobolevičiaus prognozėmis, populistiniai judėjimai, kildavę ant nepasitenkinimo bangos, po truputį išsikvėps: „Naujo masinio judėjimo, kuris įsiregistruotų savivaldybių rinkimuose, neatsiras, ir tai naudinga tradicinėms partijoms.“
Politologas taip pat prognozuoja, kad liberalcentristai nebeprisikels: sklinda kalbos apie dezintegraciją partijos regioniniuose lygmenyse. O į parlamentą patekusios partijos laikysis stabiliai.
V.Vobolevičius nemano, kad Viktoro Uspaskicho teismas dar turės didesnį poveikį Darbo partijos (leiboristų) rinkėjams. „Dabar “darbiečiams” reikia sugalvoti strategiją, kaip iki savivaldos rinkimų 2015 m. iškomunikuoti, kad net jei V.Uspaskichą uždaro už grotų, partija turi lyderių, kurie sugeba gerai pasirodyti viešojoje erdvėje, moka valdyti. Tas pats galioja ir “tvarkiečiams”. O apie šių dviejų partijų jungtuves, dėl kurių derybos neva tik suspenduotos, reikėtų pamiršti.
V.Vobolevičiaus manymu, ateinantį politinį sezoną valdančioji koalicija turėtų išsilaikyti jau vien todėl, kad laukia dveji rinkimai: „Niekad negali žinoti, kaip koalicijos ardymas paveiktų viešąją nuomonę: ar socialdemokratams bus geriau, jei atsikratys pagalius į ratus kišančių partnerių, ar tik “darbiečius” pastatys į aukos vaidmenį ir taip mobilizuos šių elektoratą. O ir „idėjinių“ socialdemokratų, kurie džiaugtųsi, jei atsikratytų “darbiečių”, ar labai verktų, kad nėra progresinių mokesčių, nedaug.“
Žinoma, koalicijoje, sudarytoje aritmetiniu, o ne ideologiniu principu, priimti sprendimus bus sunku, ir čia, V.Vobolevičiaus vertinimu, ne socialdemokratai, o “atraminė” Darbo partija gros pirmuoju smuiku, todėl rinkimų aspektu sprendimai gali būti ne patys naudingiausi socialdemokratams.

Lietuvos partijos neatlieka vienos esminių savo funkcijų – parinkti ir išugdyti tinkamiausias asmenybes valstybei valdyti.

Be keleto iš Briuselio ir Strasbūro atvilnijusių pirmininkavimo ES Tarybai debiutantų liapsusų, kai vienam mūsų ministrui susipynė liežuvis ir vietoj „honorable colleagues“ („gerbiami kolegos“) išsprūdo kažkas panašaus į „horrible colleagues“ („siaubingi kolegos“) ar „YouTube“ hitu virtusio lietuviškojo „Misterio Europa“ nevykusio bandymo pašmaikštauti, mūsų Vyriausybė europinį krikštą kol kas atlaiko garbingai. Kaip tikina kalbinti Briuselio ir Strasbūro koridorius daug metų minantys politikai, diplomatai, žurnalistai ir vertėjai, mūsų Vyriausybė neiškrito iš europinio konteksto. Ir net dėl tų kelių lapsus linguae didesnė reakcija kilo tik Lietuvoje, nes Briuselis ir Strasbūras dar ne to matę.
Tačiau pirmininkavimas ES Tarybai truks pusmetį, o Lietuvos vyriausybės yra neefektyvios, netvarios, be piliečių pasitikėjimo bemaž visus dvidešimt trejus su puse nepriklausomybės metų. Kuo skiriasi mūsų Ministrų kabinetų politikai nuo vokiečių, britų ar prancūzų, galų gale – nuo estų, kad tų šalių augimas tvaresnis, o jų piliečių gyvenimo lygis mums tėra žydra ateities svajonė?

Ką darome kitaip pirmininkaudami ES Tarybai
Bet dar grįžkime į Briuselį ir Strasbūrą, kur mūsų atstovai pirmą kartą stojo į ES Tarybos pirmininko tribūną. Šnekinti lietuviai – Briuselio senbuviai juokauja, kad, kaip vienas mūsų ministras nepriklausomybės pradžioje, su baltomis kojinėmis politikai į oficialius renginius nebeateina. Tiesa, ne vienas atrodo susikaustęs, labai jaudinasi, bet tai būdinga visoms pirmą kartą pirmininkaujančioms šalims.
Briuselyje liko beveik nepastebėtas ir minėtas mūsų užsienio reikalų viceministro Vytauto Leškevičiaus bandymas neva lietuvišku šmaikštumu atsakyti į britišką kandumą. „Vienas euroskeptikas britas leido sau pasišaipyti iš viceministro atsakymo į jo klausimus Saugumo ir gynybos pakomitečio posėdyje, nors tie klausimai buvo visai ne į temą, viceministras galėjo juos apskritai ignoruoti. Beje, britai euroskeptikai vaiposi ir šaiposi kiekviena proga iš visko, kas susiję su Europos Sąjunga, dažnai – ir iš savo kolegų, tačiau akivaizdu, kad jie nesugeba pasiūlyti nieko geresnio“, – sako europarlamentarė Laima Andrikienė, pridurdama, kad V.Leškevičius dalykiškumu, sąžiningumu, atsakingumu yra pelnęs įvairių šalių europarlamentarų pagarbą.
Europarlamentaras prof. dr. Leonidas Donskis pritaria: „Kai turi reikalo su britais, kurie šmaikštūs, kandūs, ironiški, iškalbingi, reaguoti reikia labai greitai. Jei tokių gebėjimų neturi, gali patirti visišką fiasko. Esu matęs tai patiriant ir prancūzus, ir italus. Taip, yra politikų, nerodančių retorikos stebuklų, bet V.Leškevičius – inteligentiškas ir protingas žmogus, jo anglų kalba ir bendravimo gebėjimai gana aukšto lygio. Minimas epizodas niekaip negali paveikti bendro įspūdžio – Lietuvos prisistatymas buvo pakankamai geras, buvo matyti, kad šalis labai kruopščiai rengėsi, gerai paruošė namų darbus.“
Vis dėlto tenka pripažinti, kad vieni oratorinio meno, kiti užsienio kalbų namų darbų neparengė. Dėl mūsų ministrų negebėjimo laisvai kalbėti angliškai ir kyla bene daugiausiai emocijų. Nors kandidatuodami į ministrus jie turėjo išlaikyti prezidentės surengtą užsienio kalbos “egzaminą”, maždaug trečdalis europinėse institucijose angliškai kalbėti nedrįso. Deja, kai kuriems jų įsidrąsinus, būna dar blogiau.
ES institucijose ne pirmi metai dirbantys žurnalistai iš ES senbuvių šalių neformaliame pokalbyje skundėsi ne visuomet aiškiai suprantą, ką “Lithuanian English” pasako kai kurie Lietuvos atstovai, tad geriau jau jie kalbėtų gimtąja kalba. Tai tikrai nieko nenustebintų.
Daugelio šalių, pavyzdžiui, tikrai gera anglų kalba išsiskiriančios Švedijos, politikai, pirmininkaudami ES, taip pat pirmenybę teikė švedų kalbai. Net ir poliglotė, tuomet Švedijos ES reikalų ministrė, dabar eurokomisarė Cecilia Malmström, laisvai kalbanti angliškai, ispaniškai, kataloniškai, prancūziškai, neblogai mokanti vokiečių ir italų kalbas, kalbėdavo švediškai. Tad vakariečius žurnalistus stebino, kad lietuvė europarlamentarė L.Andrikienė su lietuviu užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi per komiteto posėdį tarpusavyje kalbasi angliškai. Sunku įsivaizduoti, kad tai darytų lenkai ar italai.
Vis dėlto, kaip šmaikštavo vakariečiai žurnalistai, rinktis, kuria kalba kalbėti, gali tik tada, kai turi iš ko rinktis. Taip, nacionalinių vyriausybių nariai viešas kalbas europinėse institucijose dažnai sako gimtąja kalba. Bet jei prie pietų stalo, neoficialių derybų metu ministras nesusišnekės užsienio kalba, tada jau bėda. Deja, tokia bėda – maždaug trečdalis mūsų ministrų. Guodžia tik tai, kad panašūs sunkumai kankina ir postsocialistinių Centrinės Europos, Latvijos ir Estijos, taip pat Pietų Europos ministrus.
Užtat kai kurie mūsų ministrai tikrai sublizgėjo. „L.Linkevičius kalba puikia anglų kalba, puikiai sugeba diskusijoje išlaikyti „aukštą temperatūrą“, nebūti diskusijos įkaitu – priešingai, diktuoja jos siužetą. Jis – profesionalas ir labai geras ministras”, – giria L.Donskis.
L.Andrikienė pritaria: “Europos Parlamento komitetuose L.Linkevičius atrodė tikrai gerai: kalbėjo laisvai, neskaitė iš popieriaus. Klausimų buvo daug, visi labai skirtingi, bet beveik į visus jis atsakė tiksliai, kvalifikuotai. Labai gerą įspūdį daro L.Linkevičiaus lengvumas: šypsena, laisva ir betarpiška kalbėjimo maniera, jokios įtampos. Tai profesionalumo požymis ir didelės patirties rezultatas. Kolegų europarlamentarų komentarai apie mūsų ministrą buvo labai pozityvūs.”
Briuselyje dirbantiems įvairių šalių žurnalistams įspūdį padarė finansų ministras Rimantas Šadžius – nestokojantis iškalbos, diskutuojant mokantis improvizuoti, kalbantis anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų kalbomis. Europinėse institucijose mėgstamas ir vertinamas kaip „kietas, galintis daug nuveikti“ mūsų sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis. Kai Lietuvoje vyko jo interpeliacija, daug kas Briuselyje laikė už ministrą kumščius, kad tik jis išliktų poste. Net V.Andriukaičio pomėgis visose kalbose didelę dalį laiko skirti savo personai – biografijos faktams, nuopelnams Lietuvai ir Europai – užsieniečiams daro įspūdį.
Pirmininkaujantys lietuviai užsitarnavo gerą vardą ir darbštumu, nes dirba net rugpjūtį, nors paprastai šį mėnesį europinėse institucijose būna visiškas štilis.
O ar mūsų ministrai pasirodė prilygstantys europiniam standartui pagal kompetenciją? Po Vyriausybės vizito Briuselyje dar iki oficialios pirmininkavimo pradžios atsklido žinių, esą neoficialiuose pokalbiuose užsiminta, kad vietoj poros ministrų geriau siųsti viceministrus. Briuselyje ar Strasbūre girdint kai kurių ministrų reakciją į klausimus kyla mintis, kad vis dėlto gerai, jog lietuvių kalba nėra suprantama plačiai auditorijai.
Taip, tai patikrinta praktika, taip elgiasi ir kitų šalių ministrai bei komisarai – Europos Parlamento komitetų posėdžiuose šalia ministrų prezidiume sėdi jų komanda ir talkina atsakant į klausimus (trumpai parašoma, ką reikėtų akcentuoti, ir paduodama šalia esančiam kalbančiajam). Bet akivaizdu, kad be šalia dirbančios komandos, ypač itin aukštai vertinamų Lietuvos nuolatinės atstovybės ES diplomatų įdirbio, nežinia kaip kai kurie Vyriausybės nariai būtų atrodę, nes kartais ministrai atvažiuoja „ant gatavo“ – viskas parengta, suderinta, dokumentai sustyguoti.
Vis dėlto dar laukiančiuose oficialiuose ar neoficialiuose susitikimuose ne vienam ministrui gali būti nelengva pasiekti rezultatų ir dėl prastos anglų kalbos, ir dėl politinės patirties stokos, ir dėl dalykinių žinių spragų. Klausimas vienas: kodėl bazinių reikalavimų neatitinkantys asmenys patenka tarp vykdomosios valdžios elito?

Santykių „perkrovimo“ su kaimynais politika tėra deklaratyvi retorika, tačiau blogi santykiai žalingai veikia verslo galimybes užsienyje. Taip teigia buvęs užsienio reikalų ministras, dabar europarlamentaras Algirdas Saudargas.

VEIDAS: Dabartinė Lietuvos Vyriausybė yra paskelbusi „perkrovimo“ politikos su kaimynais etapą: atsiprašyta Lenkijos, pradėta ieškoti sąlyčio taškų su Rusija. Ar tokia politika yra perspektyvi?
A.S.: „Perkrovimai“, „atsiprašymai“, „sąlyčio taškų paieška“ yra konkrečių politinių veiksmų ar ketinimų konkrečiose situacijose įvardijimai. Lietuvos Vyriausybės skelbimuose ar pasisakymuose šie posakiai, kurie jau seniai yra tapę užsienio politikos klišėmis, neturi jokio turinio, todėl tėra deklaratyvi retorika.
Tokia nuvalkiota retorika užsienio politikoje pavojaus nekelia, nes kitos šalys ją taip ir priima – kaip nuvalkiotą. Ji nebent gali sukelti laikiną painiavą. Pavyzdžiui, man visiškai neaišku, dėl ko buvo atsiprašyta Lenkijos, nes nėra žinoma, dėl ko Lenkijos derėtų atsiprašyti.
Blogai yra kas kita: šie pareiškimai iš tikrųjų priklauso vidaus, o ne užsienio politikai. Didžiosios valstybės gali sau leisti tokią prabangą, bet išmintingos mažesnės šalys viešuose pasisakymuose be būtino reikalo vengia užsienio politikos retoriką naudoti vidaus politikos tikslams.
VEIDAS: Teigiama, kad Lietuvos užsienio politika per mažai susieta su verslu. Kitaip tariant, sėkmingai besitvarkančios šalys vykdo pragmatinę politiką, kad jų verslas gautų didžiausią naudą užsienyje. O kodėl Lietuva elgiasi kitaip?
A.S.: Tuo, kad užsienio politika turi visokeriopai padėti savo šalies verslui, neabejoja niekas. Jos sėkmė nepriklauso nuo epitetų, ypač nuo tokių kaip „pragmatinė“. Ekonomikos politika iš principo yra pragmatinė. Kitas dalykas yra ekonominės politikos santykis su bendraisiais užsienio politikos tikslais. Čia privalu siekti šaliai naudingo balanso. Situacijų būna labai įvairių, todėl vertinti įmanoma tiktai konkrečius veiksmus ir aplinkybes. Kad blogi santykiai su kaimynais verslui trukdo – tai akivaizdu. Deja, tokia tezė nieko nepasako be konkrečios situacijos aptarimo, nes balansas kiekvienu atveju yra kitoks.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kaip Lietuva atrodo pirmininkaudama ES Tarybai?
A.S.: ES Tarybai pirmininkavusi šalis neabejotinai tampa kitoms labiau pažįstama, o tai labai vertinga. Ši nauda įgyjama automatiškai, jei pavyksta išvengti didesnių akivaizdžių klaidų. Manau, kad Lietuva turi visas galimybes tai pasiekti ir padaryti neblogą įspūdį. Beje, tai priklauso ne tiek nuo Vyriausybės, kiek nuo viso valstybės aparato administracinių gebėjimų.
Mano išreikštas optimizmas grįstas pasitikėjimu jauno, bet jau turinčio sveikos europinės patirties Lietuvos administracinio korpuso gebėjimais.

Nuo 1950-ųjų Šumano deklaracijos iki 1992-ųjų Mastrichto sutarties „prancūzų-vokiečių“ tandemas buvo pagrindinis Europos integracijos variklis. Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų itin išryškėjusios skirtingos Prancūzijos ir Vokietijos Europos raidos vizijos bei pastaroji finansų krizė verčia dvejoti dėl šio tandemo ateities.

Naujausias ženklas, kad tarp Prancūzijos ir Vokietijos atsiranda šaltukas, – šios dvi valstybės greičiausiai nepateiks vieningos pozicijos prieš birželį vykstantį ES viršūnių susitikimą. Tokia jau įprasta praktika ir šį kartą buvo inicijuota Vokietijos, tačiau Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as tam ištarė „ne“, teigdamas, kad šis veiksmas gali suerzinti kitas ES nares. Todėl atrodo, kad sausį atšventusios savo draugystės penkiasdešimtmetį valstybės vis sunkiau randa bendrų sąlyčio taškų. Euro zonos krizė apnuogino ne tik itin skirtingas dabartinių lyderių vizijas, bet ir didesnius šalių nesutarimus dėl ES raidos.

Problemas mato kitaip

Pastarųjų metų finansų krizė skirtingai paveikė šalis. Vokietija, kaip ir visos šalys, 2009-aisias kritusi į duobę, jau kitais metais sugebėjo pasiekti teigiamą BVP augimą bei daugiau mažiau stabilizuoti ekonomiką. O štai Prancūzijos prezidentas praėjusią savaitę vykusioje spaudos konferencijoje pranešė, kad jo šalis patiria recesiją ir 2013-aisiais prognozuojamas nulinis ekonomikos augimas. Žurnalo „The Economist“ pateikiamais Europos Komisijos skaičiavimais, 2013 m. Vokietijai prognozuojamas 1,8 proc. BVP augimas, o Prancūzijai – 0,1 proc. neigiamas pokytis.
Prancūzijos ir Vokietijos metodai, kuriuos didžiosios ES valstybės norėtų įdiegti kovodamos su finansų krize, skiriasi. Tai ypač išryškėjo praėjusiais metais Prancūzijos prezidento vietą užėmus socialistui F.Hollande’ui. Prieš jį šaliai vadovavęs Nicolas Sarkozy su Vokietijos kanclere Angela Merkel ekonomikos klausimais susikalbėjo kur kas geriau nei dabartinis Prancūzijos vadovas. Dviejų šalių lyderių tandemas ne veltui imtas vadinti skambiu pavardžių junginiu Merkozy.
Greičiausiai panašaus tandemo tikisi ir Prancūzijos vadovas, kuris laukia socialistų pergalės rudenį Vokietijoje vyksiančiuose rinkimuose. Tačiau Vokietijos dienraštis „Spiegel“ prognozuoja, kad net ir pergalės atveju esminių pokyčių tikėtis neverta: socialistų kandidatas užimti kanclerio vietą Peeras Steinbruckas yra fiskalinis konservatorius, 2005–2009 m. laikotarpiu ėjęs finansų ministro pareigas.
Vis dėlto politikai gali konstruktyviai dirbti ir netapdami draugais. Politikos apžvalgininkai teigia, kad Helmutas Kohlis ir Francois Mitterrand’as tik didelėmis pastangomis rado sąlyčio taškų, o Merkozy tandemas taip pat startavo lėtai. Tačiau pastebima, kad A.Merkel ir F.Hollande’as tarpusavyje randa itin nedaug bendro, o tai gali padaryti nemaža žalos visai ES. Vokietijos tarptautinių santykių ir saugumo instituto ekspertė Ronja Kempin teigia, kad pagal skalę nuo vieno iki dešimties dabartiniai šalių tarpusavio santykiai galėtų būti įvertinti tik dvejetu.
Ši padėtis leidžia kalbėti apie gilesnes nei asmeninių bei partinių nesutarimų šaknis: valstybių nuomonės išsiskiria nuo bankų sąjungos ir skolose skendinčių valstybių vadavimo priemonių iki euroobligacijų ir „taupymo ar išlaidavimo“ politikos. Nors abi valstybės suvokia, kad tik sėkmingas jų susitarimas ves į priekį visą ES, kompromiso paieškos nėra lengvos.

Skirtingai supranta solidarumą

Nuolat iš F.Hollande’o bei ES vadovų lūpų skambantis solidarumo siekis erzina už taupymą pasisakančią Vokietijos kanclerę, nes ji tai pirmiausia supranta kaip dar didesnį Berlyno indėlį į skęstančių valstybių gelbėjimo kasą. Todėl euroobligacijų ar bendro euro zonos gelbėjimo fondo idėjos tampa nepatrauklios kontekste, kai didžioji ES dalis nebenori dar labiau veržtis diržų, o išlaidauti neturi už ką.
F.Hollande’as ne tik prieštarauja Vokietijos siūlomam taupymo modeliui, kuris, prezidento nuomone, gali dar labiau pagilinti krizę, bet ir buria aplink save bendraminčių ratą. EK prezidentas Jose Manuelis Barroso jau pareiškė, kad nors taupymo programa yra iš principo teisinga, ši politika „jau pasiekė savo galimybių ribas“.
Negana to, Prancūzija, kurios ekonomika stringa, su pavydu žiūri į iš krizės besipelnančią Vokietiją. Todėl Prancūzija, pasak „Spiegel“, kuria „blogosios Vokietijos“, kuri pelnosi kitų sąskaita, įvaizdį.

ES – nacionaliniams interesams apginti

Vis dėlto kalbant apie Prancūzijos ir Vokietijos ES vizijas reikėtų atkreipti dėmesį, kad abi valstybės sąjungą pirmiausia supranta kaip galimybę siekti nacionalinių interesų užtikrinimo. Todėl natūralu, kad skirtingos vizijos, kurias abi valstybės nori pritaikyti visos ES mastu, kelia tam tikrą įtampą.
Pagrindinis Vokietijos interesas šiandien – išspręsti ES ekonomikos problemas. Politikos mokslininkės Christiana Tings teigimu, Vokietijoje dominuoja „Europos politika yra vidaus politika“ doktrina. Tai, kad Vokietijos gerovė priklauso ir nuo ES padėties, ne kartą pakartota aukščiausiu lygmeniu, o pastarąjį kartą tai ištarė kanclerė A.Merkel, atsakydama į Prancūzijos socialistų mestus kaltinimus dėl jos egoistinės ES politikos. „Aš nesu egoistė. Suprantu, kad Vokietija gali klestėti tik klestint ir visai ES“, – teigė politikė.
Pasak „The Economist“, pats faktas, kad A.Merkel demonizavimas vyksta ne Graikijoje ar Kipre, o pagrindinės jos partnerės Prancūzijos gretose, rodo, jog santykiai nėra patys šilčiausi.
O štai Prancūzija, nors krizės sąlygomis ir susitelkusi į sąjungos gilinimą, nenori atsisakyti jos ekonomikai naudingų, tačiau ES atžvilgiu brangiai kainuojančių projektų, pavyzdžiui, jai itin daug naudos duodančios žemės ūkio subsidijavimo sistemos. Jeigu Prancūzija nesutiks liberalizuoti savo ekonomikos ir toliau prieštaraus tarptautinių mainų barjerų panaikinimui, rasti bendrą sutarimą bus sudėtinga.
Per F.Hollande’o rinkimų kampaniją skambėjo šūkis, kad laikas baigti taupymo režimą, bet Europoje tai kertasi su pagrindiniais Vokietijos principais. Didėjanti skirtis tarp sėkmingos Vokietijos ir stringančios Prancūzijos ekonomikos atima svertus F.Hollande’ui reikalauti daugiau: pirmiausia laukiama, kad būtų susitvarkyta su šalies ekonomikos problemomis, nes kol kas sėkmės nematyti.

Premjeras šneka daug, bet nesprendžia, iš keturiolikos ministrų – vienas jau atstatydintas, dviem tai gresia, trys dirba, o kiti aštuoni trypčioja.

Pirmą šimtą dienų Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė praleido laukdama darbo grupių saliamoniškų išvadų. Daugelis ekspertų, dar vis jausdami Andriaus Kubiliaus Vyriausybės naktinės mokesčių reformos ir premjero arogancijos padarinius, kartojo liaudies patarlę, kad gerai devynis kartus pamatuoti, o tik tada kirpti.
Tačiau koks Vyriausybės įdirbis po dviejų šimtų dienų – politologų vertinimu, turinčiu būti pačiu efektyviausiu laikotarpiu, nes naujai išrinkta valdžia dar turi didesnį rinkėjų pasitikėjimą įgyvendinti rinkimuose žadėtas permainas. Juo labiau tai tinka šiai Vyriausybei, nes antrą šių metų pusmetį jai teks koncentruotis į pirmininkavimą ES Tarybai, kitąmet darbus neabejotinai koreguos Prezidento rinkimai, po kurių Vyriausybė turės grąžinti įgaliojimus – kiek formaliai, priklausys ir nuo rinkimų rezultatų. Be to, laiko atims ir partinės kovos dėl Europos Parlamento mandatų.
“Veido” žvilgsnis į Ministrų kabineto narių įdirbį efektyviausiu turėjusiu būti laikotarpiu ir prognozės ateičiai.

Apčiuopiamiausi darbai – V.Mazuronio
Daugiausia teigiamų atsiliepimų nusipelnė aplinkos ministras tvarkietis Valentinas Mazuronis. Ankstesnės Vyriausybės sužlugdyta daugiabučių renovavimo programa ima įgyti realius kontūrus – jau pradedami pirmi realūs darbai.
„Be to, V.Mazuronis pajudino ir teritorijų planavimo problemą. Jis supranta, kad čia stabdys verslui ir investicijoms, tad pats ėjo į Seimo komitetus, asmeniškai aiškino, kaip keisti situaciją. Matau labai aiškią ministro politinę valią išspręsti problemą“, – ministrą giria Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė.
Komplimentų susilaukia ir socialdemokratas užsienio reikalų ministras, ilgametis diplomatas Linas Linkevičius. „Pirmininkavimas ES Tarybai parodys ministro gebėjimus, bet matau nuoširdžias jo pastangas judinti reikalus. L.Linkevičius nebijo imtis iniciatyvos, kas nėra lengva žinant komplikuotus tarpinstitucinius ryšius Lietuvoje. Tiesa, dvišaliuose santykiuose ypatingų proveržių kaip ir nėra, net ir su Lenkija išlieka šaltuko sąlygos. Pareiškimų dėl santykių su Lenkija ir Rusija buvo, bet pareiškimai – viena, o turinio nėra, bet gal dar nepasimatė“, – vertina Seimo Užsienio reikalų komiteto narys, buvęs diplomatas Petras Auštrevičius.
„Šviesus, supranta, ką daro, neatrodo, kad būtų kieno nors nupirktas“, – vyraujančią nuomonę apie Lenkų rinkimų akcijos deleguotą energetikos ministrą Jaroslavą Neverovičių apibendrina ISM dėstytojas politologas dr. Vincentas Vobolevičius. Darbų atlikta daug: sustabdytas saulės jėgainių bumas, kuriuo buvo užprogramuotas elektros kainų augimas, imtasi biokuro, kogeneracinių elektrinių plėtros, juda elektros jungčių, kiti projektai. Tiesa, nemažai įdirbio visuose šiuose darbuose – dar ankstesniosios Vyriausybės.
Deja, per du šimtus dienų neatliktas svarbiausias darbas – neatsakyta į klausimą, ar statysime Visagino atominę jėgainę. Bet čia ministras – premjero neryžtingumo įkaitas: jei sprendimo teisė būtų J.Neverovičiaus rankose, nebūtume projekto partnerių pasipiktinimo ir pajuokos objektas – jis siūlė projektą tęsti, derantis su partneriais dėl jų didesnių investicinių įnašų ir bendros atsakomybės. Tačiau socialdemokratų frakcija manė kitaip. O premjeras neturi drąsos paskelbti galutinį sprendimą.
Panašioje situacijoje ir socialdemokratų finansų ministras Rimantas Šadžius: sprendimus priima kiti, o akmenys krenta ant jo. “Neramu, kas vyksta mokesčių srityje: sudaroma darbo grupė iš specialistų, paskui kažkas iš pasiūlymų paimama, kažkas ne, kiti koalicijos nariai vėl kažką siūlo. Seimo biudžeto ir finansų komitetas tai teikia, tai neteikia projektus. Nesolidžiai atrodo, nežinai, ką prognozuoti, o investicijoms tai labai negerai. Reikia stiprios rankos, kuri suvaldytų tuos procesus, o jos nėra”, – apgailestauja R.Skyrienė. Kad koalicijos partneriai reikštų skirtingą nuomonę, pasitaiko, bet kad įregistruotų skirtingus projektus prioritetiniais klausimais, to praėjusioje kadencijoje nėra buvę.
R.Šadžius, panašu, gali atsidurti ne tik tarp pozicijos ir opozicijos, ne tik tarp valdančiosios koalicijos partnerių, bet ir tarp pačių socdemų skirtingų nuomonių, ar reikia neišlaidauti siekiant euro 2015 m., ar “pirkti” partijos populiarumą populizmu.

Trys – skandalų epicentre
Nors ekspertai garantavo šiai Vyriausybei vienus apyramius metus, argumentuodami, kad per pusmetį susidirbti sunku, o antrą pusmetį pirmininkaus ES ir nei norės apsijuokti tarptautiniu mastu, nei turės laiko skandalams, socialdemokratų ūkio ministrė Birutė Vėsaitė krito taip ir nesulaukusi pirmininkavimo. Ūkio ministro postas – vienas karščiausių, iš jo krenta daugiausia ministrų, nes čia susikerta labai jau daug interesų ir sukasi dideli europiniai pinigai. Bet ir pati ministrė savo išsišokimais ir akivaizdžiomis klaidomis (pavyzdžiui, siūlydama Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas su landomis neskaidriems sandoriams) buvo gerokai įgrisusi net savo bendrapartiečiams. Bet ji, galima sakyti, pati save atleido iš darbo pasiskraidžiusi su Ūkio ministerija besiderančios privačios bendrovės verslo klasės lėktuvu.
Su nauju ministru Evaldu Gustu premjerui bus ramiau – atsargusis biurokratijos koridorių ekspertas moka aplenkti rifus, niekam neužkliūva, nederintų minčių neskelbia, skandalų nesukelia, bet nepasižymi ir inovatyviomis idėjomis.
Kadangi B.Vėsaitė neteko posto nelaukiant interpeliacijos, kuriai parašai jau buvo surinkti, šiame žanre debiutuos kitas skandalistas – sveikatos apsaugai vadovaujantis socialdemokratas Vytenis Andriukaitis. Bet hiperaktyvusis ministras džiaugiasi bet kokia tribūna – jis net pats pasirašė po intepeliacija, kad tik gautų papildomą progą pakalbėti. Beje, pats blogiausias ministro nuveiktas darbas ir yra kalbėjimas, nes Seime projekto sveikatos reformos klausimais – nė vieno, nors įkvėptas sveikatos apsaugos komunizmo vizijos ministras pasėjo sumaištį privačiose sveikatos įstaigose ir nerimą pacientų organizacijoms.
Dar vienas skandalų epicentre atsidūręs darbietis švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis – keistoku sąmojumi garsėjantis Kauno chirurgas mėgsta dalyvauti įvairiuose renginiuose užsienyje, bet esminę šių metų problemą dėl lietuvių kalbos egzamino nelietuviškose mokyklose paliko spręsti Lenkų rinkimų akcijos deleguotai viceministrei. Nors teismas pripažino, kad palengvinus egzaminą nacionalinių mažumų moksleiviams pažeistas konstitucinis asmenų lygybės principas, ministras dar ketina laukti egzaminų rezultatų ir tada svarstyti, kaip keisti egzaminų tvarką.

Seimas005

Be to, tai pakankamas laikotarpis simpatijoms ir antipatijoms pasireikšti, todėl “Veidas” nusprendė pasidomėti, kokiomis partijomis Lietuvos gyventojai labiausiai nusivylė ir ar nesikeitė nemėgstamiausių politikų sąrašas. Kaip paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos sociologinės apklausos rezultatų, pirmasis nemėgstamiausių politikų trejetukas nesikeičia: jame yra Valdemaras Tomaševskis, Andrius Kubilius ir Viktoras Uspaskichas. Bet žvelgiant į tolesnį sąrašą jau matyti permainų: sparčiai į nemėgstamiausių politikų viršūnę kopia išnykusi Seimo narė Neringa Venckienė, sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis, ūkio ministrė Birutė Vėsaitė ir Seimo vicepirmininkas Vytautas Gapšys.
Gana įdomiai atrodo ir Lietuvos gyventojus labiausiai nuvylusių politinių partijų sąrašas. Po apklausos paaiškėjo, kad pirmose vietose karaliauja visai ne didžiausios partijos – ne konservatoriai ir juolab ne socialdemokratai, o Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir sąjunga “Taip”. Juntamas labai didžiulis nusivylimas ir partija “Drąsos kelias”.

Kuris asmuo šiuo metu yra nemėgstamiausias jūsų politikas? (proc.)

V.Tomaševskis    12
A.Kubilius    11,4
V.Uspaskichas    8,4
N.Venckienė    7,2
V.Andriukaitis    6,8
G.Kirkilas    6,4
B.Vėsaitė    5,8
V.Landsbergis    5
V.Gapšys    4,4
R.Paksas    4,2
A.Butkevičius    4
D.Grybauskaitė    3,8
P.Gražulis    3,6
K.Komskis    3,6
V.Mazuronis    2,6
Nežino / Neturi nuomonės    2,4
E.Masiulis    2,2
B.Bradauskas    1,8
P.Gylys    1,6
V.Gedvilas    1,2
N.Puteikis    0,8
Kita    0,6
Nėra tokių    0,2

Kokia politine partija per pastaruosius trejus metus labiausiai nusivylėte? (proc.)

Visomis    18,4
Lietuvos lenkų rinkimų akcija    15,6
Sąjunga “Taip”    13,8
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais    12,8
Partija “Drąsos kelias”    11,4
Darbo partija    10,4
Nežino / Neturi nuomonės    4,2
Socialdemokratų partija    4
Partija “Tvarka ir teisingumas”    3,2
Liberalų sąjūdžiu    2,8
Socialistiniu liaudies frontu    1,2
Liberalų ir centro sąjunga    0,8
Nė viena partija nenusivylė    0,6
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga    0,4
Kita    0,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. balandžio 25–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Ateinantį penkmetį politikų laukia iš esmės tie patys iššūkiai, kurie buvo įrašyti dar pirmųjų vyriausybių programose.

Kokia Lietuva bus po penkerių ar dešimties metų: konkurencinga ir klestinti, kokią ją savo vizijose regi premjeras Algirdas Butkevičius, ar ir toliau niekaip neįgyvendinamose reformose besikapanojanti, skurdi, atsilikusi ir sparčiai nykstanti valstybė?
Vieno atsakymo į šį klausimą nėra, bet ir nebūnant pranašu aišku, kad tokią Lietuvą, kokią ją ateities strategijose vaizduoja politikai, pamatysime dar negreitai. Bent jau ligšiolinė mūsų politinė patirtis rodo, kad visais svarbiausiais klausimais Lietuvoje judama be galo lėtai ir neproduktyviai.
Iššūkių artimiausioje Lietuvos politinėje darbotvarkėje iš tiesų daug, bet jie iš esmės tie patys, kuriuos gvildeno visos ankstesnės vyriausybės. Tad kyla klausimas, ar pavyks A.Butkevičiui padaryti tai, ko nepajėgė dar nė vienas nepriklausomos Lietuvos premjeras?

Atidėlioti reformų nebegalima
Gyventojų mažėjimas ir emigracijos stabdymas, socialinės atskirties mažinimas, energetiniai projektai, valstybės biudžeto ir „Sodros“ deficitas, neatliktos reformos, darbo vietų kūrimas ir investicijų skatinimas, nuo pirmosios Vyriausybės judinama daugiabučių renovacija – tai tik keletas svarbesnių artimiausios Lietuvos politinės darbotvarkės klausimų, kurie tiek politikams, tiek visuomenei žinomi jau iki pat panagių.
„Kalbant apie ateities iššūkius, kurie nėra išspręsti nuo pat reformų pradžios, į galvą pirmiausia ateina sveikatos apsaugos sistemos veikimas, finansavimas, kokybės klausimai, socialinė apsauga ir konkrečiai pensijų reforma. Galima kalbėti ir apie švietimo, aukštojo mokslo sritį, nes dabartinė Vyriausybė nori peržiūrėti anksčiau priimtus sprendimus. Kitaip sakant, tai darbotvarkė, kuri nėra įgyvendinta jau dvidešimt metų“, – pabrėžia VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas.
Pasak jo, tai politiškai sudėtingi sprendimai, todėl bet kuri valdančioji dauguma ar mažuma lig šiol juos vis atidėliojo, o jei ir imdavosi įgyvendinti, tai susidurdavo su įvairiais apribojimais – pradedant teisiniais ir baigiant interesų grupių pasipriešinimu. Galime guostis nebent tuo, kad Lietuva šiuo požiūriu pasaulyje nėra jokia išimtis. “Absoliučioje daugumoje pasaulio šalių reformos šiose srityse tiek siekiant aukštesnės kokybės, paslaugų prieinamumo, tiek reaguojant į tokius pokyčius, kaip demografinė kaita, migracija, pasaulinė konkurencija ar bent jau konkurencija Europoje, vyksta labai sunkiai“, – pastebi R.Vilpišauskas.
Vis dėlto Lietuva jau pasiekė ribą, kai atidėlioti reformų ir sprendimų svarbiausiais klausimais nebėra galimybių, jei nenorime ir toliau likti visišku ES užribiu. Pasak politologo Algio Krupavičiaus, ypač negalima atidėlioti sprendimų, susijusių su mūsų apsirūpinimu energetiniais ištekliais didinimu ir jų efektyvumu, nes dėl didelių energetikos sąnaudų Lietuvos ekonomika greitai gali tapti nekonkurencinga. Ko gero, tai bus vienas svarbiausių valdančiųjų darbų net ne penkmetį, o visą ateinantį dešimtmetį.
Kitos sritys, kurioms būtinas neatidėliotinas politikų dėmesys, A.Krupavičiaus požiūriu, yra emigracija, negalima žiūrėti pro pirštus ir į spartų visuomenės senėjimą bei su tuo susijusius didžiulius ateities iššūkius.
Ryžtingų politikų žingsnių prireiks ir kitu svarbiu klausimu – mažinant vis didėjančią socialinę atskirtį visuomenėje. “Regioninė plėtra, tiksliau, “antrosios Lietuvos” sąmoningas ir intensyvus tempimas paskui “pirmąją Lietuvą”, kuri puikiai geba naudotis globalizacijos, sparčios technologijų kaitos ir mokslo pažangos teikiamais privalumais, yra labai svarbi tema. “Glokalizacijos” reiškinys Lietuvoje yra akivaizdus, o klausimą, kaip su tuo kovoti, sau užduoda daug išsivysčiusių pasaulio valstybių”, – kad Lietuvai dar teks rasti pačias tinkamiausias išeitis, pabrėžia Valstybės pažangos tarybos strategijai „Lietuva 2030“ įgyvendinti narys, VšĮ „Geros valios projektai“ valdybos pirmininkas Tadas Langaitis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kas daro Lietuvą bananine respublika
Sarkastišku terminu “bananinė respublika”, kaip JAV rašytojas O.Henry 1896 m. pavadino Hondūrą, lig šiol pašaipiai vadinamos atsilikusios, korumpuotų oligarchų valdomos valstybės. “Veidas” jau šešioliktą kartą balandžio pirmąją, melagių ir pašaipų dieną, trispalvių bananų ordinus prisega tiems, kurie Lietuvai trukdo tapti modernia vakarietiškos demokratijos valstybe.
Tarp ordininkų tradiciškai vyrauja politikai, o pastaruosius porą metų – dar ir bankininkai. Kandidatų gauti bananinius ordinus, deja, tik daugėja. Nes tikrai bananine valstybe galima virsti, kai į parlamentą politikai bando patekti nusipirkę kalinių balsus, o Vyriausiosios rinkimų komisijos narys neva “trolina” politikus, nuo kurių priklauso užsakymas jo firmai.

Pernai vasarą  nestandartine partija save vadinantis žmonių sambūris “Lietuvos sąrašas” žadėjo beveik revoliuciją. Tačiau susikibus, kieno ranka surašys tąjį sąrašą, visuomenės veikėjo Dariaus Kuolio ir violetinio judėjimo simbolio Neringos Venckienės keliai išsiskyrė, o šiai surašius „Drąsos kelio“ sąrašą, nebeliko ką įrašyti į kitą.

Nors dabar “Lietuvos kelias” skelbia, kad jų remti Seimo nariai net keturi, tačiau Vitalijus Gailius dar rinkimų kampanijos metu pabrėžė esąs remiamas Liberalų sąjūdžio, o ne kažkieno kito, Naglis Puteikis rinkimus laimėjo kaip konservatorių atstovas, o Aurelija Stancikienė ir Algirdas Patackas Seiman pateko su “Drąsos kelio” sąrašu. Taigi keliskart suburtu viskuo nepatenkintų žmonių ir smalsuolių susibūrimu imituoti visaliaudinį judėjimą galima tik iki rinkimų.
Beje, ir minėtas “Drąsos kelias” Seime teturi septynis mandatus, nors N.Venckienė net rinkimų dieną nė neabejojo, kad laimės 30–40 mandatų.
Realybė žiauriai pasišaipė ir iš Kristinos Brazauskienės politinių ambicijų. Išėjusi (ar išprašyta) iš socialdemokratų, moteris norėjo steigti netgi prezidento vardu pavadintą partiją, mat nesuprato, kad šio vardo nepaveldėjo. Paskui su turtuole bendrą partinį ūkį norėjo vesti ubagų karalius Vytautas Šustauskas. Prieš rinkimus ji jau buvo beįtikinti, kad valstybę valdyti gali kiekviena “bufetava”, mat jautė palaikymą virtualioje erdvėje. Tačiau po rinkimų tesidžiaugė, kad ne pirma, o ketvirta nuo galo, mat už jos partiją balsavo vos 0,3 proc. rinkėjų. “Jei garbaus vyro žmona mano, kad velionio vyro garbę automatiškai paveldi žmona ir kad to užtenka naujai partijai steigti, tai rodo jos intelekto spragas”, – diagnozavo buvęs socialdemokratų lyderis Aloyzas Sakalas.
Neatsivėrė Seimo durys ir Algirdui Paleckiui, nors jo vadovaujamo Socialistinio liaudies fronto rinkimų kampanija buvo viena ilgiausių: mojuodami raudonomis vėliavytėmis būrelis daugiausia vyresnio amžiaus žmonių lydėjo A.Paleckį per teismus, kuriuose jis įrodinėjo, kad 1991 m. sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Paneigti sovietų agresijos „frontininkų“ lyderiui nepavyko. O per Seimo rinkimus tapo akivaizdu, kad nostalgija sovietmečiui dega vos 1,2 proc. Lietuvos žmonių.
Neliko Seime ir skandalingųjų Arūno Valinsko šoumenų. Jau anksčiau iš politinio žemėlapio išnykusi Tautos prisikėlimo partija, įsiliejusi į Liberalų ir centro sąjungą, tik patvirtino, kad nulis prie nulio – vis tiek nulis, nors liberalcentristų pirmininkas Algis Čaplikas ir buvo apsišaukęs trečiojo kelio lyderiu.
Visi rinkimų laimėtojais būti negali, tačiau realybę jausti neprošal.

Trys klausimai Liberalų ir centro sąjungos pirmininkui, buvusiam Seimo nariui  Algiui Čaplikui

VEIDAS: Kaip vertinate Darbo partijos ir partijos “Tvarka ir teisingumas” jungimąsi? Jūsų nuomone, kaip klostysis ir kiek truks tokia politinė santuoka?
A.Č.: Politika – ne Taro kortos, kad galėčiau spėlioti. Tačiau manau, kad tam tikrą laiką tokia partija apklausose bus tikrai ne gale ir ne viduryje – ji bus priekyje. Jau dabar abi partijos gana stiprios, o susijungusios turėtų dar labiau sustiprėti. Kiek šis rožinis periodas tęsis, kitas klausimas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad 2003 m. Centro sąjungai susijungus su liberalais ir moderniaisiais krikščionimis demokratais naujosios Liberalų ir centro sąjungos pakilimo laikotarpis tęsėsi apie pusantrų metų. Panašiai gali būti ir dabar – populiarumas bus didelis tol, kol su nauja partija bus siejami gyventojų lūkesčiai.

VEIDAS: Jūsų partija išgyveno ne vieną susijungimą ir prisijungimą. Ar jų reikėjo, ar dėl to nesigailite? Nemanote, kad pastarasis susijungimas su Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija buvo klaida?
A.Č.: Ir anksčiau maniau, ir dabar tebemanau, kad partijų jungimasis – sveikintinas. Kuo mažiau partijų, tuo rinkėjui lengviau apsispręsti. Idealiu atveju šalyje turėtų likti trys pagrindinės politikos kryptys – krikščioniškoji, socialdemokratų ir liberalų. Joms turėtų atstovauti penkios šešios partijos, ir visai nereikia tų dvidešimties partijų sąrašo. Kol bus per didelis pasirinkimas, o partijos neturės aiškios krypties, tol rinkėjai ir balsuos už šokančius ir dainuojančius. Žinoma, neišvengsime to, kad šalyje bus tiek fašistinių, tiek populistinių judėjimų, už kuriuos kažkas balsuos, bet kuo labiau susitelkusios bus kitos politinės jėgos, tuo bus sveikiau šalies politiniam gyvenimui.
O kalbant konkrečiai apie Liberalų ir centro sąjungos atvejį, galėčiau pacituoti Lietuvos banko vadovą Vitą Vasiliauską: “Savigrauža – ne politikos kategorija.” Iš tikrųjų, ką čia gailėsiesi. Tuo metu atrodė, kad sprendimas teisingas, vėliau, per rinkimus, paaiškėjo, kad rinkėjai tokio žingsnio nesuprato. Bet apgailestauti ir manyti, kad buvo padaryta klaida, nesu linkęs.

VEIDAS: Kad ir kaip save guostumėte, po visų jungtuvių nepatekote į Seimą, o centristinės politinės jėgos apskritai baigia nunykti. Ar įmanomas jų sustiprėjimas ir sugrįžimas į didžiąją politiką? Ar centristų pozicijų bei vardo nemėgins pasisavinti naujasis Rolando Pakso ir ViktoroUspaskicho darinys?
A.Č.: Manau, kad centristų dar atsiras, juolab kad Lietuvos politinė sistema dar nėra nusistovėjusi. O vadinamasis trečiasis kelias šalyje ne tik galimas, bet ir tikrai bus. Juk kol kas politika primena stalo tenisą, kur vis atmušinėjamas priešininko kamuoliukas: konservatoriai, tik atėję į valdžią, sugriovė “Leo LT”, dabar socialdemokratai sugriaus “Hitachi”. Taip ir blaškomės, nežinodami savo krypties.