Mūsų valstybė galėtų išsikelti du tris ambicingus tikslus. O vienas jų galėtų būti darbo srityje.

Gintaras Sarafinas

Po pastarųjų Seimo rinkimų jau praėjo keturi mėnesiai. Tikriausiai dauguma rinkėjų dar prisimena, kad pagrindinis prieš juos skambėjęs pažadas buvo – sukursime daug naujų darbo vietų. Ypač daug jų mums žadėjo Viktoras Uspaskichas, Rolandas Paksas ir kai kurie socialdemokratai. Tačiau koalicinės Vyriausybės programoje to pažado nebeliko.
Viena vertus, tai keista, nes liudija labai trumpą valdančiųjų atmintį, kita vertus, visai nekeista, nes politikai nei teoriškai, nei praktiškai darbo vietų kurti negali. Nebent keliasdešimt vietų saviems, bet ir tai tik viešajame sektoriuje. Yra ir dar viena galimybė – “padėti” viešųjų pirkimų konkursus laimėti savo giminių, draugų ir pažįstamų privačioms bendrovėms. Taip, žinoma, naujų darbo vietų sukurti galima, bet galima ir ant Viešųjų pirkimų tarnybos ar ant STT “užlėkti”, nes tai nusikaltimas.
Taigi iš tų politikų sapalionių ir pažadų būtų galima pasišaipyti ir užmiršti. Bet galima ir neužmiršti. Kai kurios valstybės keliasi sau labai ambicingus tikslus, bet jei pasiekia net ir pusę to, ką planavo, tai būna didelė pažanga. Tad ir mūsų valstybė galėtų išsikelti du tris ambicingus tikslus. O vienas jų galėtų būti darbo srityje.
Juk galėtų Lietuva išsikelti tikslą per ketverius metus sukurti 80 tūkst. naujų darbo vietų. Kiekviename rajone – po tūkstantį, o stambesniuose miestuose – po 2 tūkst. ar kiek daugiau. Išsikėlus tokį tikslą svarbiausia pasiekti, kad prie jo įgyvendinimo prisidėtų visi: tiek savivaldybių merai, tiek jų komandos, tiek savivaldybių tarnautojai, tiek verslininkai, tiek pramonininkai, tiek centrinė valdžia, tiek ir patys gyventojai. Nes jeigu sieks tik vienetai ar kažkuri viena grupė, tai nieko nebus.
Iš pirmo žvilgsnio toks pasiūlymas gali atrodyti šiek tiek utopinis, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Nes iš tiesų ne taip ir sudėtinga keliasdešimt vicemerų ar merų patarėjų išsiųsti į užsienį ieškoti partnerių ir potencialių investuotojų. Kažkam pavyks, kažkam nepavyks, bet keliolika užsienio verslininkų tikrai užsikabins. Tai bet kokiu atveju geriau, nei nedaryti nieko ir tiesiog laukti. Juk kaip gali koks nors Vokietijos verslininkas sužinoti, kad yra kažkoks Skuodas, kuris galėtų jam pasiūlyti visai geras sąlygas atidaryti gamyklėlę ar filialą. Tai sužinoti vokietis gali nebent netyčia.
Lygiai taip pat galima priversti savivaldybių tarnautojus dirbti taip, kad užsienio investuotojas toje savivaldybėje pasijustų išskirtinis ir jo problema būtų išspręsta ne per trejus metus, o per du mėnesius. Kai kurie merai nedrąsiai audžia mintį, jog būtų galima sukurti netgi tokią sistemą, kad jei darbdavys įdarbina keliasdešimt ilgalaikių bedarbių ar kitų socialiai remtinų žmonių, už juos įmonė atleidžiama nuo visų mokesčių. Nes valstybė bet kokiu atveju išloštų – jai nebereikėtų mokėti pašalpų.
Paminėjau tik keletą pasiūlymų, kurių verslininkai, merai ar užsienyje pastudijavę jaunuoliai turi daugybę. Šiame “Veido” numeryje spausdiname net keletą straipsnių, kuriuose rasite daugybę būdų ir pavyzdžių, kaip šalyje galima sukurti kuo daugiau darbo vietų. Ir tai reikia ne vien skaityti, bet ir daryti – tada tikslas sukurti 80 tūkst. naujų darbo vietų neatrodys neįmanomas. Juk štai atėjo į Pabradę Sigitas Žvirblis ir sukūrė 1500 darbo vietų. Dar 1995 m. tai atrodė neįmanoma, o dabar tai jau yra.
Tą patį įmanoma padaryti ir Kelmėje, ir Lazdijuose, ir Vilkaviškyje, ir Joniškyje. Tiesą sakant, bet kur. Tereikia turėti tokį tikslą ir jo siekti.

Pernai Gruzijos parlamento rinkimus laimėjusio Bidzinos Ivanišvilio, neretai laikomo prorusiškos krypties politiku, sudaryta vyriausybė į Rusiją dairosi nepatikliai.

Pagrindinė Gruzijos užsienio politikos koordinatorė – premjero naująja šalies užsienio reikalų ministre pernai paskirta Maja Pandžikidzė (didžiąją savo diplomatės ir politikės karjeros dalį ji praleido Vakarų šalyse) tikina, kad vienintelė alternatyva Gruzijai buvo ir tebėra integracija į Vakarus, o vienintelis būdas stabilizuoti santykius su Rusija – atsiimti iš jos okupuotas šalies teritorijas.
Apie tai, kuo šiandien gyvena Gruzija ir ar keičiasi artimiausių šios šalies draugų sąrašas, kalbamės su ministre M.Pandžikidze.

VEIDAS: Prieš keletą metų kiekvienas Gruzijos politikas būtų pasakęs, kad Lietuva yra geriausia Gruzijos draugė. Kas dabar užima šią – ne tik partnerių, bet ir draugų – vietą?
M.P.: Lankydamasi Lietuvoje iš visų pusių girdėjau, kad Lietuva išlieka svarbi Gruzijos draugė bei partnerė ir yra pasirengusi toliau remti Gruzijos euroatlantinę ir ES integraciją. Lietuva buvo ir tebėra artima draugė, kaip ir kitos Baltijos šalys. Vien jau dėl to, kad niekas geriau negalėtų suprasti integracijos į ES ir NATO svarbos, nei buvusios sovietinės respublikos, besidalijančios ta pačia patirtimi su Gruzija. Juk narystė NATO ir ES į šį regioną atnešė saugumą, stabilumą ir demokratiją. Kaip tik to mes norime ir savo šaliai.
O kadangi Lietuva ir kitos panašios šalys dalijasi su mumis tokia pačia patirtimi ir panašiais poreikiais, jos išlieka ir geriausios mūsų draugės. Ir dar labai svarbu, kad kiekviena nauja Lietuvos vyriausybė išreiškia tą patį norą būti geriausiais Gruzijos draugais.
VEIDAS: Kelis kartus paminėjote narystę ES ir NATO. Ar esate numatę, kada norėtumėte ir galėtumėte tapti kiekvienos iš šių tarptautinių organizacijų nare?
M.P.: Jei klaustumėte tik mūsų, atsakyčiau – kaip galima greičiau. Tačiau tai neįmanoma, nes integracija yra ilgas ir sudėtingas procesas. Labai tikimės, kad mums seksis ir išlaikysime partnerių, tokių kaip Lietuva, paramą siekdami abiejų narysčių. Dėl ES viskas konkrečiau: tikimės, kad iki gegužės mėnesį Vilniuje vyksiančio Rytų partnerystės susitikimo pradžios pavyks suderinti ES ir Gruzijos asociacijos susitarimo, apimsiančio glaudaus bendradarbiavimo ir visapusiškos laisvosios prekybos zonos sukūrimą, tekstą. O tada tikimės pereiti į kitą – derybų dėl bevizio režimo etapą.
Beje, Vilniuje vyksiantis Rytų partnerystės susitikimas gali tapti labai svarbiu įvykiu Gruzijai, nes jeigu čia pasirodysime gerai, galbūt mums ir kitoms Rytų partnerystės šalims atsivers narystės ES perspektyva. Tikiuosi, kad susitikimas Vilniuje mums bus toks svarbus, koks svarbus Balkanų šalims buvo susitikimas Salonikuose 2003-iaisiais.
Dėl NATO jokių konkrečių terminų neturime, nes viskas priklausys nuo mūsų. Tačiau tikimės, kad 2014 m. vyksiantis NATO susitikimas, kuris gali tapti Aljanso plėtros forumu, Gruzijai reikš naują bendradarbiavimo su NATO etapą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pastaruosius dvejus metus Lietuvoje nemėgstamiausio politiko titulą į savo vizitinę kortelę galėdavo įsirašyti 15-osios Vyriausybės premjeras Andrius Kubilius. Tačiau po pastarųjų Seimo rinkimų prabėgus vos trims mėnesiams šį titulą iš jo paveržė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis.

Įdomu, kad prieš ketverius penkerius metus V.Tomaševskio labiausiai nemėgstamų politikų sąraše apskritai nebuvo (tada šio sąrašo viršūnėje stumdėsi Rolandas Paksas, Arūnas Valinskas ir Gediminas Kirkilas), o štai šiandien šis prieštaringai vertinamas veikėjas jau pirmoje vietoje.
Gana užtikrintai ir stabiliai į nemėgstamiausių politikų plejados viršūnę kopia ir Viktoras Uspaskichas su Artūru Zuoku. Ir, reikia pasakyti, jiems sekasi. Atskiro paminėjimo verti ir Vydas Gedvilas su Neringa Venckiene, kurie šiame sąraše atsidūrė pirmą kartą. Porą procentų priešų ar nekentėjų jau surinko ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Visi šie duomenys paaiškėjo po “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos. Respondentų taip pat teiravomės, kurioje valstybės srityje, jų vertinimu, šiuo metu tvarkomasi prasčiausiai. Atsakymai nėmaž nenustebino, nes daugiausiai apklaustųjų minėjo energetikos, aplinkosaugos ir sveikatos apsaugos sritis. Tai lyg ir ženklas naujajai valdžiai, ką skubiausiai reikia reformuoti. O štai mažiausiai priekaištų respondentai turi krašto apsaugos ir užsienio reikalų sritims, tiksliau, už jas atsakingiems asmenims.

Kurio Lietuvos politiko labiausiai nemėgstate? (proc.)

V.Tomaševskio    17
A.Kubiliaus    13,8
R.Pakso    11,8
V.Uspaskicho    10,4
A.Zuoko    9,6
V.Landsbergio    8,2
A.Butkevičiaus    6,2
Kitų    5,4
V.Gedvilo    4,4
N.Venckienės    3,6
A.Čapliko    3
E.Masiulio    2,2
D.Grybauskaitės    2
Nežinau / neturiu nuomonės    1,8
Nėra tokio    0,6

Jūsų nuomone, kurioje valstybės srityje šiuo metu tvarkomasi prasčiausiai? (proc.)

Energetikos    19,4
Aplinkosaugos    13
Visose tvarkomasi prastai    11,4
Sveikatos apsaugos    10,4
Teisingumo ir teisėtvarkos    10,2
Socialinės apsaugos ir darbo    9,2
Ūkio ir ekonomikos    6
Švietimo ir mokslo    5,2
Kultūros    4,6
Nežinau    2,6
Susisiekimo    2
Žemės ūkio    1,6
Finansų    1,6
Visose tvarkomasi gerai    1,2
Krašto apsaugos    0,8
Užsienio reikalų    0,8

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2013 m. sausio 11–14 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

baciulis

Trys iš keturių Ministrų kabinetą formuojančių partijų nebe naujokės valdžioje: socialdemokratams tai bus jau ketvirtoji kadencija valdžioje, “darbiečiams” – antroji. Tegu trumpai, vos metus, bet vis dėlto Vyriausybėje dirbti bei jai vadovauti yra tekę ir “tvarkiečiams”.
Vienintelė naujokė Vyriausybėje – Lenkų rinkimų akcija. O dabar palyginkime šios naujokės kandidatą į energetikos ministrus Jaroslavą Neverovičių – 37-erių metų ekonomistą, diplomatą, vadybininką, dirbusį “Citibank” Varšuvoje ir ambasadoje Vašingtone, užsienio reikalų viceministru ir “LitPol Link” direktoriumi – ir labiausiai patyrusios LSDP kandidatę į ūkio ministrus 60-metę Birutę Vėsaitę, kuri, kalbėdama apie suskystintų dujų terminalo statybą, Suomiją painioja su Suomių įlanka ir gali pasigirti nebent anglų kalbos žiniomis. Tai kuri iš šių dviejų partijų labiau pasirengusi darbui Vyriausybėje?
Žinoma, LLRA pasisekė, kad jie koalicijoje gavo Energetikos ministeriją, kuriai vadovauti turėjo gerą, energetikos srityje dirbantį kandidatą, – nežinia, ką jie būtų darę, jeigu būtų gavę kitą ministeriją ar daugiau nei vieną. Bet jie juk naujokai, o ne viena iš dviejų pagrindinių Lietuvos partijų!
Vienintelis socdemų kandidatas, kurį drąsiai galima lyginti su J.Neverovičiumi, – ambasadorius Linas Linkevičius bent jau viešai pristatomas labiau kaip asmeninis prezidentės Dalios Grybauskaitės, o ne partijos kandidatas. Tai, beje, neturėtų stebinti: nors kilme iš LDDP, L.Linkevičius veikiau laikytinas nepartiniu technokratu – ambasadoriumi į NATO jį skyrė konservatoriai, antrą kartą krašto apsaugos ministru buvo deleguotas nuo Liberalų sąjungos, trečią kartą – kaip nepartinis, turintis asmeninį Algirdo Brazausko pasitikėjimą. Nors dabar priklauso LSDP, bet tik per plauką netapo kadenciją baigiančio premjero Andriaus Kubiliaus patarėju nacionalinio saugumo klausimais.
Kitas panašios kvalifikacijos socdemų kandidatas į ministrus Juozas Bernatonis – taip pat atšauktas iš ambasados, į kurią jis, kaip „Algirdo Brazausko žmogus“, pastarąjį nuvertus buvo faktiškai ištremtas partijos „bičiulių“. Susigrąžinti jį į politiką partiečiai ryžosi tik tuomet, kai suvokė, kad tikimybė formuoti Vyriausybę didelė kaip niekada, o žmones, iš tiesų sugebančius vadovauti ministerijoms, galima skaičiuoti netgi ne abiejų, o vienos rankos pirštais.
Prezidentės užuomina, kad kitais metais vadovavimą ES perimančios Lietuvos Vyriausybėje visi ministrai privalės gerai mokėti bent vieną iš trijų darbinių Briuselio kalbų, trenkė kaip griaustinis iš giedro dangaus ir apnuogino visą koaliciją sudariusių partijų gėdą – tokių ministrų jie turi vos vieną kitą. Tai parodė ne tik Darbo partijos pirmininko Viktoro Uspaskicho surengta pornoparodija, susijusi su kandidato į Kultūros ministerijos vadovus paieška, kai vieną dieną į ministrus siūlomas „striptizo erelis“, kitą – Lietuvos valstybę niekinantis rašeiva.
Susimovė ir patys socialdemokratai, kai paaiškėjo, jog ilgametis jų kandidatas į susisiekimo ministrus ne tik gerti nemoka, bet, nepaisant anksčiau užimtų aukštų postų versle, angliškai susišneka gana sunkiai. O juk vadovavimas Susisiekimo ministerijai savaime reikalauja puikių užsienio kalbų žinių, net jeigu nereikėtų vadovauti ES valstybių susisiekimo ministrams.
Įdomu, apie ką galvojo opozicijoje sėdėdamas šios partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius? Kad būsimi ministrai galės, kaip jis, patarėjų parašytą pranešimo užsienio kalba tekstą kelias savaites kone mintinai mokytis? Nebe tie laikai. Galėtų prisiminti, kad dar 2001-aisiais A.Brazauskas, formuodamas Vyriausybę, reikalavo, jog stojimo į ES metu bent jau keli pagrindiniai ministrai, įskaitant finansų, būtinai gerai mokėtų anglų kalbą – nes su Briuseliu derėtis reikės. Todėl ir pasirinko D.Grybauskaitę.
Laikas pagaliau išsivaduoti iš provincijos kompleksų ir suvokti, kad Lietuva šiandien yra sudėtinė Europos Sąjungos, nusidriekusios nuo Barenco iki Viduržemio jūrų, dalis. Ir visi mūsų politikai privalo galvoti bei mokytis dirbti būtent tokiais dydžiais, priešingu atveju tiesiog nesugebėsime suvokti, kas toje pačioje Europos Sąjungoje vyksta, o nesugebėję suvokti – neišnaudosime visų galimybių ginti savo interesus.
Pirmininkavimas ES – vienas būdų išplėsti Lietuvos valstybinį akiratį, pasimokyti europinio valstybės valdymo meno. Kartu šis pirmininkavimas – galimybė pristatyti Lietuvos gebėjimus žaisti pagal europines taisykles ir parodyti savo, kaip valstybės, lygį. Ne paslaptis, kad „senojoje“ Europoje nemažai skeptiškai žiūrinčiųjų į Vidurio Europos naujokes, dar ne iki galo apsipratusias Briuselio salonuose. Ypač šį skepticizmą sustiprino skandalais apaugęs ir vyriausybės krizės palydėtas Čekijos prezidentavimas 2009 m., kurio metu netgi garsiai prabilta, kad reikėtų kuriam laikui atimti iš Rytų europiečių vadovavimo ES galimybę. Todėl ruošdamiesi savo prezidentavimui kaimynai lenkai net mokslo darbus iš Čekijos patirties rašė, kad tik patys jų klaidų nekartotų.
Lietuvos kairieji politikai, jeigu būtų rimtai galvoję apie savo atsakomybę valstybės reikalui, irgi būtų turėję rengtis prezidentavimui ES, kaip svarbiausiam egzaminui savo politinėje karjeroje. Tačiau apsijuokė dar net vadovauti nepradėję.

Pirmininkavimas ES – vienas būdų išplėsti Lietuvos akiratį, pasimokyti europinio valstybės valdymo meno, galimybė pristatyti Lietuvos gebėjimus žaisti pagal europines taisykles.

Būsimų darbų plane vyrauja politinio revanšo ir visuotinės lygiavos ilgesys.

„Lietuvoje vyrai gyvena vienuolika metų trumpiau nei moterys. Šį rodiklį Lietuva siekia gerinti, bet ne moterų gyvenimo trukmės mažinimo sąskaita“, – kalbėdamas apie Lietuvos sveikatos apsaugos strategiją pašmaikštavo vienas dabartinių Sveikatos apsaugos ministerijos vadovų.
Tačiau būsimos Vyriausybės vadovai, atrodo, daugelyje gyvenimo sričių ketina taikyti būtent tokį principą. 16-osios Vyriausybės programos projekte knibžda siūlymų panaikinti atotrūkį tarp algų, turto, lyčių, regionų. Vizija graži ir daugelio geidžiama girdėti, tačiau kai žinome realias valstybės finansines galias, priešingai nei citatoje apie vyrų amžių, toji lygiava gali reikšti viena: jei norime būti solidarūs, visi turime būti basi.
Antras Vyriausybės programos leitmotyvas – azartiškas ligšiolinės Vyriausybės darbų menkinimas. Nors A.Butkevičius žada „imtis ne revoliucijų, o tvarių ir ilgalaikių sprendimų, įvertinant tai, kas buvo atlikta, ir taisant tai, ką būtinai reikia pakeisti“, pastraipėlė apie tęstinus ankstesnės Vyriausybės darbus programoje viena trumpiausių.

Centro kairė reformuos centro dešinės reformas
Kol kas gana padrikame Vyriausybės programos projekte nuosekli viena linija: kaip Andriaus Kubiliaus Vyriausybė viską, ką socialdemokratai iki jų buvo sukūrę per aštuonerius metus, sužlugdė ir kaip dabar, lyg po kokių priešų invazijos ar skėrių antplūdžio, socialdemokratai ir Co turės atstatyti. Pradedant net juokingais dalykais: Tautinių mažumų departamentą 15-oji Vyriausybė reorganizavo, o 16-oji jį vėl atkurs ankstesnės būsenos. Galima prognozuoti, kad jei dar po ketverių metų į valdžią vėl grįžtų dešinieji, šie pirmtakų atkurtą Tautinių mažumų departamentą vėl panaikintų. Todėl Lietuvoje reformos ir paneigia perpetuum mobile nebuvimą.
Socialdemokratų ir Co Vyriausybės programoje nė neužsimenama apie ekspertų išvadas, kad ir be krizės socialdemokratų išlaidavimas ir nepamatuoti priešrinkiminiai įsipareigojimai būtų išmušę valstybės ižde sunkiai užlopomą skylę. Bet centro kairieji peikia tik centro dešiniųjų negebėjimą valdyti, vis parinkdami vaizdingų epitetų (pavyzdžiui, „Sugrąžinsime gėdingai prarastas pozicijas laiku įsisavinant ES lėšas susisiekimo sektoriuje“). O tikėjimo Lietuvos plėtros galimybėmis, kaip rašoma programoje, jiems įkvepia tai, kad trys ketvirtadaliai šalies piliečių Seimo rinkimuose balsavo už juos.
Žinoma, nueinančioji valdžia teisingai kritikuojama dėl skuboto mokesčių kėlimo, nepradėtos masinės daugiabučių renovacijos, dėl tik popieriuje tebesančio dujų terminalo ar perteklinio valstybės institucijų darbo politizavimo. Bet centro kairės koalicija, regis, ketina revizuoti daugelį pradėtų darbų ar planų. Jie dar svarstys kaupiamųjų pensijų sistemos pertvarką, nebestatys Visagino atominės elektrinės, tiesa, žadėdami išplėsti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę 1600 MW galingumo keturiais turboagregatais.
Jie užsimojo reformuoti visą ligšiolinės valdžios atliktą aukštojo mokslo reformą, atsisakyti liberalios krepšelių metodikos aukštosiose ir bendrojo lavinimo mokyklose. Aukštosiose mokyklose jos bus keičiamos valstybės užsakymu reikalingiems specialistams rengti. Be to, planuojama įvesti vienodą visoms studijų programoms ne didesnę nei vienas vidutinis atlyginimas visuotinę metinę studijų įmoką, kurios nemokės gerai besimokantys studentai.
16-oji Vyriausybė kelia sau daug ambicingų tikslų, tik nenurodo, kaip juos įgyvendins. Na, euro įvedimas 2015 m. – gal ir reali ambicija, kaip ir daugiabučių renovavimo programa, biokuro diegimas, kogeneracinių elektrinių statyba, užmojis dujų terminalą dar vis paversti regioniniu projektu ar sumažinti automobilių degalų – benzino ir dyzelino kainas per konkurencijos tarp vietinio ir importuoto kuro skatinimą, ar vizija, kad žalia ateities ekonomika ir energetika taptų ir Lietuvos prekės ženklu, pristatančiu mūsų šalį užsienyje. Būtų gerai, jei naujai Vyriausybei pavyktų tesėti ir pažadą „perkrauti“ santykius su Rusija bei Lenkija.
Programoje žadama įvesti tarėjo institutą teismuose, įteisinti elektroninį balsavimą rinkimuose ir tiesioginius merų rinkimus, leisti kandidatuoti į Seimą jaunuoliams nuo 23 metų. Vyriausybė žada ir kitų ausiai malonių dalykų, pavyzdžiui, grąžinti į mokyklą jos nelankančius vaikus ar skatinti jaunų žmonių migraciją į provinciją.
Programoje yra tikrai pažangių siekių, tik daugelis jų kol kas tokie abstraktūs, kad nežinia, ar pasiekiami.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pretenduoti į aukštus postus Lietuvoje nereikia nei kompetencijos, nei geros reputacijos – užtenka lojalumo partijų vadams.

Naujos valdžios postų dėlionė kasdien vis labiau primena nevykusį pokštą. Personos, kurios demokratinėje valstybėje būtų politikos užribyje, Lietuvoje renkamos jai reprezentuoti. Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas atstovauja Darbo partijai, kuri kaltinama slėpus mokesčius nuo valstybės. Antrasis asmuo Seime darbietis Vytautas Gapšys – kaltinamasis baudžiamojoje byloje. Paskui kitą pirmininko pavaduotoją tvarkietį Kęstą Komskį velkasi kontrabandos šešėlis, o jo bendrapartietis Remigijus Žemaitaitis, pretendentas į vidaus reikalų ministrus, siūlomas būti atsakingu už kovą su kontrabanda, be to, jis jau greičiau už teismą paskelbė verdiktą Darbo partijos byloje, ją viešai priskyręs prie „išgalvotų dalykų“. Aplinkos ministro portfelį norima skirti kaltu dėl šmeižto baudžiamojoje byloje pripažintam tvarkiečiui Valentinui Mazuroniui. Tragikomiška: Seimo biudžeto ir finansų komitete dirbs kaltinamoji Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje Vitalija Vonžutaitė, o Teisės ir teisėtvarkos – teismo verdiktus ignoruojanti Neringa Venckienė, dėl kurios teisinės neliečiamybės panaikinimo Seimas turės netrukus balsuoti.
O konkrečių sričių specialistai su baime laukia, kas bus, kai Seimo komitetams ir ministerijoms ims vadovauti ne tik be tos srities, kuriai vadovaus, kompetencijos – visai be aukštojo išsilavinimo ar prieš beveik pusšimtį metų mokslus baigę politikai, eksministrai, jau anksčiau sukėlę grėsmę valstybei, garbinantys politines diktatūras, ar į girtuokliavimo skandalus įsivėlę veikėjai.
Dalykinė kompetencija? Strateginio vadovavimo patirtis? Reputacija? Nejuokinkite.

Ekonomika ir finansai: pirmyn į praeitį
Jau kuriami anekdotai, kaip modernią ekonomiką ir finansus ims strateguoti prieš pusšimtį metų šiuos mokslus krimtę politikai. 68-erių socialdemokratui Broniui Bradauskui patikėta vadovauti ypač svarbiam Seimo Biudžeto ir finansų komitetui. Žinoma, ilgametė patirtis – vertybė. Tačiau problema, kad toji patirtis ne visai toje srityje, kuri gali būti naudinga moderniai valstybei.
Taip, B.Bradauskas pagal išsilavinimą – finansininkas, tik problema, kad to mokėsi prieš pusšimtį metų. Kad po to būtų stažavęsis šioje srityje Vakaruose, biografija nutyli, o ir būti negali, nes angliškai jis nemoka, o vokiečių kalbos nurodo teturintis pagrindus. Tiesa, jis dar yra studijavęs valstybės valdymo organizavimą, tačiau ne to tipo valstybės – jis mokėsi valdyti sovietinę „deržavą“ tuomečio Leningrado aukštojoje partinėje mokykloje.
Reikia pripažinti – su pinigais, bent jau savais, B.Bradauskas tvarkytis moka: jis – vienas iš turtingiausių Seimo narių, valdantis 24,9 mln. Lt turtą, turi sėkmingą draudimo verslą. Išspausti vašką jis sugeba iš visko: 2009 m. iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų beveik 14 tūkst. Lt jis paklojo už „Mercedes- Benz“ nuomą, o nuomojosi automobilį iš… savo paties firmos.
Garbaus amžiaus politikas jau yra vadovavęs Aplinkos ministerijai, socialdemokratų šešėlinėje vyriausybėje jam buvo priskirtas šis portfelis, ką konservatorė Irena Degutienė yra prilyginusi vilko įleidimui į avių bandą. Be kita ko B.Bradauskas tituluojamas dar ir vienu iš keturių „komunarų“: šią pravardę įgijo po 2003 m., kai su partijos kolegomis nuvykęs į Baltarusiją puolė liaupsinti Aleksandro Lukašenkos diktatūrą ir peikti Lietuvą. O kai Seimo posėdžių salėje B.Bradauskas vienas sau užtraukė Lietuvos himną, yra gavęs pasiūlymų ir išsiblaivyti.
Nors ir jaunesnės kartos, bet taip pat abejotinos prabos ir pretendentai į finansų bei ūkio ministrus. Chemikas ir teisininkas Rimantas Šadžius finansų ministru  jau buvo ir karjerą baigė gėdingai – melavo apie finansų prognozes, kas valstybę įstūmė į kritinę situaciją. Tačiau socialdemokratams jis – nepamainomas: R.Šadžius buvo ir jų šešėlinės vyriausybės finansų ministras. Paskirtasis premjeras Algirdas Butkevičius dievažijasi, kad R.Šadžius per šiuos ketverius metus, kol dirbo mokslo leidybos paslaugų įmonėje, dėstė Edukologijos universitete, studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantūroje, ženkliai patobulėjo. Tačiau jokia dalykinė tobulybė valstybei grėsmę sukėlusio melo nenuplaus.
Tiesa, socialdemokratai turėjo dar vieną pretendentą – Lietuvos banko Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento vadovą Vilių Šapoką, bet šis viešai pareiškė, kad į TOKIĄ Vyriausybę neisiąs.
O pretendentė į ūkio ministres Seimo narė Birutė Vėsaitė turi patirties pagal išsilavinimą – kaip chemikė technologė, ji – technikos mokslų daktarė, yra dirbusi ir Jungtinių Tautų Tarptautinės darbo organizacijos konsultante, buvo Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkė, ji moka anglų, rusų, prancūzų, lenkų kalbas. Tačiau oponentų B.Vėsaitė nevertinama kaip gera ekonomikos žinovė, o dėl požiūrio į Lietuvos santykius su Rusija, ypač energetikos klausimais pravardžiuojama „Gazpromo“ princese.
Beje, ir į Krašto apsaugos ministerijos vadovus socialdemokratai neieškojo naujų vadų – siūlo grįžti jai vadovavusį Juozą Oleką, kuris savo laiku kritikuotas už pripirktus brangius, bet kariuomenei netinkamus laivus ir sunkvežimius. Socialdemokratų partija turi apie 17 tūkst. narių, bet tarp jų nerado nė vieno naujo jaunesnės kartos savo srities lyderio, tinkamo vadovauti ministerijai ar komitetui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pasibaigus šią savaitę vykusiam išankstiniam balsavimui, paaiškėjo, kad tarp Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos aukštųjų mokyklų pilietiškiausi – Lietuvos karo akademijos ir Klaipėdos valstybinės kolegijos studentai. Iš viso iš anksto didžiųjų miestų savivaldybėse balsavo 1677 studentai. Tokį tyrimą atlikti nusprendė Lietuvos studentų sąjunga, skatindama studentus aktyviai balsuoti Seimo rinkimuose ir trijuose didžiausiuose šalies miestuose paskelbusi pilietiškiausios aukštosios mokyklos rinkimus.

„Pilietiškiausios  aukštosios mokyklos rinkimai bei praėjusią savaitę įvykę politinių lyderių debatai vainikuoja daugiau nei mėnesį trukusią studentų kampaniją „A8tuoni“. Siekėme paskatinti studentus naudotis savo teise prisidėti prie svarbiausių valstybės gyvenimo sprendimų priėmimo bei, žinoma, šia teise naudotis atsakingai.
Tai, jog mūsų stebėtojai savivaldybėse per pastarąsias tris dienas užregistravo daugiau nei pusantro tūkstančio studentų, o politinių lyderių debatuose jų sulaukėme daugiau nei 200, rodo, jog galime tikėtis teigiamų permainų jaunų žmonių požiūryje į politiką Lietuvoje“, – sakė Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Dainius Dikšaitis.
Aktyviausi išankstiniuose rinkimuose buvo Vilniaus studentai – balsuoti atėjo net 1037 aukštųjų mokyklų auklėtiniai. Nuo jų kiek atsilieka kauniečiai – per tris dienas savivaldybėje savo pilietinę poziciją išreiškė 323 studentai. Klaipėdoje balsavo beveik tiek pat – 317 studentų.
Valstybės likimas labiausiai rūpi Lietuvos karo akademijos (LKA) studentams: jų per tris dienas užregistruota net 29,9 proc. visų studijuojančių šioje aukštojoje mokykloje. Antroje vietoje liko Klaipėdos valstybinė kolegija (KVK) su 5 proc.  balsuotojų. Kitos aukštosios mokyklos 2 proc. barjero neperžengė.
Pilietiškiausios aukštosios mokyklos titulą išankstinio balsavimo metu suteikti nuspręsta dviems aukštosioms mokykloms: tiek LKA, tiek KVK studentai aktyvumu stipriai lenkė likusių universitetų bei kolegijų auklėtinius. Abiems aukštosioms mokykloms bus įteikti organizatorių įsteigti apdovanojimai.
Daugiau nei mėnesį trukusios kampanijos „A8tuoni“ metu studentams, politikams bei bendruomenei pristatyta Lietuvos studentų sąjungos parengta 8 punktų programa, kurioje iškeltos studentams aktualios aukštojo mokslo problemos bei pateikti siūlymai joms. Programa aptarta su visų didžiųjų parlamentinių partijų atstovais, o politinių lyderių debatų metu visų penkių politinių partijų – TS-LKD, LSDP, LRLS, DP ir TT – atstovai vienbalsiai pritarė trijų programos punktų įgyvendinimui.
Visų debatų dalyvių nuomonės sutapo, svarstant studentų įsidarbinimo problemos sprendimo būdus, sutarta ieškoti kompleksinių sprendimo priemonių, kurias taikant aukštojo mokslo sistema glaudžiau bendradarbiautų su darbo rinka. Taip pat politikai vienbalsiai pasisakė už studentų pasiūlymą nemažinti aukštajam mokslui finansuoti skiriamos dalies valstybės biudžete, nepaisant to, kad studentų kiekis ateityje greičiausiai mažės. Didžiųjų partijų atstovai pritarė, jog svarbu šias lėšas skirti studijų kokybei užtikrinti bei naudoti kuo efektyviau. Neprieštaravo diskusijos dalyviai ir Lietuvos studentų sąjungos pasiūlymui suvienodinti lengvatines sąlygas nuolatinių ir ištęstinių studijų studentams – šiuo metu viešojo transporto lengvatomis naudotis bei išvengti PSD (Privalomojo sveikatos draudimo) mokesčio gali tik nuolatines studijas pasirinkę studentai.
Apžvelgus diskusijos rezultatus, debatų dalyviams bus perduoti jų metu priimti bendri susitarimai ir sprendimai, prie kurių tolimesnio svarstymo grįžti Lietuvos studentų sąjunga politikus kviečia jau po rinkimų.
Plačiau apie kampaniją – svetainėje www.a8tuoni.lt bei kampanijos Facebook puslapyje www.facebook.com/a8tuoni.

Pastaraisiais mėnesiais iš įvairių kalbėtojų lūpų Konstitucinio Teismo adresu pilasi daug kritikos. Ypač daug aistrų sukėlė Rolando Pakso istorija ir Lietuvos Konstitucinio Teismo vaidmuo joje. Iš skirtingų stovyklų girdėti skirtingi kaltinimai, tad mūsų savaitraštis nusprendė pasidomėti, ką šia tema mano visuomenė, o klausimus pateikėme gana aštrius.
Taigi iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos sužinome, jog 82,2 proc. apklaustųjų mano, kad Konstitucinis Teismas Lietuvai reikalingas, tiesa, 36,2 proc. pabrėžia, kad jis turėtų būti kitoks, nei yra dabar. Toks didelis taip manančių žmonių nuošimtis jau yra nemažas akmuo į Konstitucinio Teismo daržą.
O atsakymą į antrąjį klausimą itin nemalonu bus išgirsti R.Paksui, mat daugiau nei pusė apklaustųjų mano, kad apkaltos būdu pašalintam prezidentui, Seimo nariui ar teisėjui apskritai niekada neturėtų būti leidžiama užimti pareigų, dėl kurių reikia prisiekti. Dar 37 proc. respondentų manymu, toji bausmė turėtų būti ilgesnė nei 12 metų.

Jūsų nuomone, ar Lietuvai reikalingas Konstitucinis Teismas? (proc.)

Taip    46
Reikalingas, bet kitoks, nei yra dabar    36,2
Ne    14,4
Nežinau    3,4

Jūsų vertinimu, kiek metų apkaltos būdu pašalintam prezidentui, Seimo nariui ar teisėjui neturėtų būti leidžiama užimti pareigų, dėl kurių reikia prisiekti? (proc.)

Jiems niekada neturėtų būti leidžiama užimti pareigų, dėl kurių reikia prisiekti     50,8
Daugiau nei dvidešimt metų    19,4
13–20 metų    10,4
8 metus    8,6
12 metų    7,2
4 metus    2,2
Nežinau    1,2
Kita    0,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. rugsėjo 24–26 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Į Seimą kandidatuojantys ministrai sukasi kaip įmanydami, kad patrauktų rinkėjų dėmesį. Dauguma jų nesikuklindami prisiima sau ir visos valdančiosios daugumos nuopelnus. Be to, beveik visi ministrai, norėdami būti labiau matomi, dabar be skrupulų naudojasi savo pareigomis.

Ypač kuklumu prieš šiuos rinkimus nepasižymi vidaus reikalų ministras liberalcentristas Artūras Melianas. Jo rinkimų štabas pastaruoju metu aktyviai platino anketas, kuriose gyventojų prašė pažymėti svarbiausius politiko darbus per šią kadenciją. O tų darbų sąrašas išties įspūdingas: A.Melianas, pasirodo, ir „Leo LT“ panaikino, ir vaistų antkainius sumažino, ir apmokestinti automobilių neleido ir t.t. Kolektyvinius valdančiosios daugumos laimėjimus A.Melianas nė kiek nesikuklindamas priskiria sau. Be to, nors ministru tapo tik balandį, jis nepraleido progos pasigirti ir tuo, kad šalyje jau sumažėjo nusikaltimų bei gaisrų.
Nekuklus ir susisiekimo ministras, Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis, iš didžiulių plakatų skelbiantis, kad pritraukė daugiau skrydžių ir krovinių į uostą (tai irgi tikrai ne jo vieno nuopelnas), o socialinės apsaugos ir darbo ministras konservatorius Donatas Jankauskas naudojasi kiekviena proga pasigirti, kad mažėja socialinių pašalpų gavėjų, kad jo iniciatyva jaunimui dabar lengviau gauti darbo ir pan. Na, o krašto apsaugos ministrė konservatorė Rasa Juknevičienė rinkimų išvakarėse ėmė itin dažnai rengti spaudos konferencijas ir labai pyksta, kad LRT jų kažkodėl arba visai nerodo, arba reportažuose nepamini jos pavardės.
Seimo rinkimuose po dviejų savaičių susirems dauguma dabartinių ministrų – mandatų nesieks tik dabartiniai finansų, energetikos, ūkio ir kultūros ministrai.
Politologo Vytauto Dumbliausko vertinimu, kolektyvinį darbą pateikti kaip savo nuopelną nėra korektiška, bet politikai prieš rinkimus tą dažnai pamiršta. „Tikrai netikiu, kad būtent A.Meliano pastangomis sumažėjo nusikalstamumas. Bet dabar toks laikas, ir nereikia labai rimtai žiūrėti į tuos šnekėjimus. Rinkimai yra tam tikras turgus, kuriame politikai stengiasi kalbėti kuo garsiau, kad save parduotų. Tokia nedėkinga jų profesija – jie turi mums patikti. Bet, aišku, padorumas visur reikalingas, turguje – taip pat“, – komentuoja V.Dumbliauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš Seimo rinkimus prasidėjo aštrios diskusijos dėl balsavimo internetu. Ar elektroninis balsavimas patikimas ir ar Lietuvos rinkėjai bei politikai pasirengę tokiems pokyčiams?

Prieš porą savaičių prasidėjo Vyriausiosios rinkimų komisijos ir portalo „Delfi“ su partneriais elektroninio balsavimo eksperimentas. Jam vykstant visi norintieji ne tik sužinos, kaip veikia balsavimas internetu, bet ir specialioje svetainėje galės pabandyti balsuoti. Projekto metu vykstančiose diskusijose politikai, politologai, IT srities atstovai bei kiti specialistai diskutuoja apie balsavimo internetu pranašumus, trūkumus ir, svarbiausia, apie tai, kada tokiu būdu bus galima balsuoti ir Lietuvoje.
Kol kas niekas nedrįsta spėlioti, kada galėsime balsuoti internetu. Nors šiandien didesnė dalis visuomenės tokio balsavimo nori, tačiau atrodo, kad politikai vis dar neturi valios tokį sprendimą priimti: dauguma renkasi abstrakčių baubų paieškas, o ne konkrečius techninius argumentus.
Naujausios technologijos atveria vis daugiau galimybių įvairiose srityse, taip pat  ir vienos svarbiausių valstybės institucijų – Seimo rinkimuose. Deja, taip jau sutvarkytas žmogaus protas, kad jis dažniausiai nespėja su technologiniu progresu ir niekada galutinai nesuvokia visų atvirų galimybių bei tykančių pavojų, kuriuos ir sukuria technologijos. Todėl įdomu pažvelgti, kiek technologijos leidžia apgaudinėti demokratinę rinkimų sistemą bei kaip jos galėtų ją patobulinti.

Abejotina technologijų pagalba machinacijoms
Jau tikrai nemažai Lietuvos gyventojų šiandien turi išmaniuosius telefonus ar planšetinius kompiuterius, o šie įrenginiai leidžia vartotojui kišenėje turėti nedidelio kompiuterio, televizoriaus bei telefono hibridą. Todėl natūralu, kad informacinės technologijos vis dažniau pasitelkiamos rinkimų agitacijai: Lietuvoje šiandien nieko nestebina politikų siuntinėjamos SMS žinutės, kaip tik prieš rinkimus padidėjęs daugumos politikų aktyvumas socialiniuose tinkluose ar net kuriami ir platinami „YouTube“ filmukai. Lygiai taip pat šios priemonės gali būti naudojamos ir juodajai viešųjų ryšių taktikai, kai apie politinius priešininkus skelbiama neigiama ar klaidinga informacija, tačiau Lietuvoje tokie metodai kol kas dar gana reti.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog informacinės technologijos galėtų būti naudingos ir tiems politikams ar partijoms, kurios suinteresuotos užsiimti įvairiomis machinacijomis, kad į savo pusę patrauktų ar nupirktų daugiau balsų. Tačiau technologijos greičiau naudojamos ne pačiai apgavystei, o kaip priemonė gauti įrodymų apie padarytą nusižengimą ar nusikaltimą.
„Žinau, kad Lietuvoje perkant rinkėjų balsus buvo prašoma telefonu nufotografuoti tai, kaip buvo pažymėtas biuletenis, ir nuotrauką parodyti balsų pirkėjui kaip įrodymą. Tačiau net ir padarius nuotrauką biuletenį vis dar galima sugadinti, o išėjus – gauti pinigus už balsą“, – komentuoja politologas dr. Lauras Bielinis.
Beje, patys balsų pirkėjai gali būti apgauti įvairiais būdais: juk jei apylinkėje yra kelių partijų balsų pirkėjų, keli nesąžiningi rinkėjai gali nufotografuoti už skirtingas partijas ir kandidatus pažymėtus biuletenius, o vėliau persiųsti nuotraukas vienas kitam ir paimti pinigus už neva atiduotus balsus.
„Balsų pirkimo statistikos nevedame, tiesa, per pastaruosius rinkimus tokių atvejų buvo jau šiek tiek daugiau“, – teigia Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas.
Pasak jo, tam yra dvi galimos priežastys: viena, kad anksčiau balsavimas iš anksto vykdavo paštu ir ten pirkti balsus būdavo lengviau. „Taip pat yra stipriai padidėjęs žmonių nepakantumas tokioms machinacijoms, todėl apie juos dažniau pranešama policijai“, – priduria Z.Vaigauskas.
Vis dėlto balsų pirkėjai dažniau renkasi klasikinį būdą, žaismingai vadinamą „karusele“, kai mikroautobusu prie balsavimo apylinkės atvežamas būrys nesąžiningų rinkėjų. Vienas rinkėjas išneša nepažymėtą biuletenį, balsų pirkėjas jį pažymi, o tada jau kitas papirktas rinkėjas jį įmeta į urną ir išneša „švarų“ biuletenį. Tokiu atveju balsų pirkėjai turi daugiau kontrolės, be to, paliekama mažiau nelegalios veiklos pėdsakų – telefone likusios biuletenių nuotraukos bei susirašinėjimo su balsų pirkėjais žinutės lengvai galėtų mesti įtarimo šešėlį.
Prakalbus apie balso kainą, Z.Vaigauskas prasitaria, kad šiandien ji yra šiek tiek išaugusi ir gali siekti apie 20–50 Lt. „Mano žiniomis, balso kaina siekia apie 20 Lt ir nemanau, kad šiais metais ji turėtų būti didesnė, – juk tokiems rinkėjams neatsirado naujų „darbo“ sąnaudų“, – dėstė pavardės atskleisti nenorėjęs Seimo narys.
„Tačiau tokie pažeidimai sudaro tik nedidelę dalį, ir mes turime pasitikėti rinkėju bei jo sąžiningumu svarbiausio demokratijos užtikrinimo įrankio atžvilgiu. Priešingu atveju tektų abejoti tuo, ar visiems žmonėms verta suteikti balso teisę“, – apibendrina Z.Vaigauskas. Juolab kad naujosios technologijos rinkėjams kaip tik atveria galimybes patiems tapti stebėtojais ir garantuoja rinkimų skaidrumą.
Negalima nepaminėti ir to, kad naujausios technologijos dažniau naudojamos autokratinėse ar problemų dėl demokratijos principų laikymosi turinčiose valstybėse, – kaip priemonė, užmaskuojanti tikrąsias valdančiųjų machinacijas per rinkimus. Štai per pastaruosius rinkimus, vykusius Rusijoje, dešimtyse tūkstančių balsavimo apylinkių buvo sumontuota keli šimtai tūkstančių internetinių vaizdo kamerų, kurios transliuodamos vaizdą iš rinkimų apylinkių turėjo įtikinti piliečius, kad rinkimai vyksta skaidriai. Prieš kelerius metus vykstant prezidento rinkimams panašios taktikos ėmėsi ir autokratinė Azerbaidžano valdžia.
Kai kurių Afrikos valstybių valdžia eina dar toliau. Tarkime, Ganoje ar Zimbabvėje šiandien svarstoma apie kompiuterines sistemas, kurios rinkėjų tapatybę tikrintų pagal biometrinius duomenis (pirštų atspaudus, akies rainelę). „Taip bandoma sukurti iliuziją, kad rinkėjai iš tiesų kontroliuoja demokratinių rinkimų skaidrumą“, – priduria L.Bielinis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Atmestinis partijų ir jų lyderių požiūris į rinkimų programas rodo politinių jėgų nepatikimumą.

Iki Seimo rinkimų liko vos dvidešimt dienų, tačiau tik mažiau kaip pusė visų besivaržančių politinių jėgų jau pristatė savo rinkimų programas. Ir net rimčiausia valdžios partija – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai savo valstybės valdymo po rinkimų viziją pateikia tik dabar. “Tai nepateisinama”, – sako istorikas, socialinių mokslų daktaras Algimantas Kasparavičius.
“Valdančioji partija turi daugiausiai galimybių parengti kokybišką rinkimų programą, nes ji prieina prie visų oficialių duomenų, jai dirba visas valstybės tarnybos aparatas. Bet kai partija vėluoja parengti programą, kyla klausimas, ar valdančiosios partijos lyderiai geba pasinaudoti savo galimybėmis? – retoriškai klausia politikos apžvalgininkas Kęstutis Petrauskis ir atsako: – Atrodo, kad premjeras Andrius Kubilius šito nesugeba. O ir neturi konservatoriai partijoje naujų pajėgių žmonių, ekspertų, kurie galėtų tai padaryti.”
Pasak A.Kasparavičiaus, tokį valdžios partijos vėlavimą galima pateisinti nebent jos lyderių išsisėmimu, nuovargiu, nenoru laimėti rinkimų ar išankstiniu susitaikymu su pralaimėjimu. Ir tai esą labai panašu į tiesą, nes krizė Europoje nesibaigė – artėja nauja krizės banga. Ji gali būti dar didesnė ir intensyvesnė, nuplaunanti visus nesugebančius valdyti viešųjų finansų. O rezervų, iš kur gauti pinigų, nebėra, be to, teks įgyvendinti ištisus paketus anksčiau prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, laikytis Mastrichto kriterijaus, kitaip tariant, dar drastiškiau taupyti.
Pastarąją (2008–2009 m.) krizę konservatoriai sprendė keldami mokesčius, mažindami įvairias socialines išmokas ir skolindamiesi. Bet darkart ši formulė, anot Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidento Roberto Dargio, nebesuveiks. Mokesčių kėlimo rezervai jau išsemti, tolesnis mokesčių didinimas sukeltų masinius bankrotus, dar spartesnį verslo bėgimą iš šalies, o ir skolintis nebėra galimybių. Mat vien paskolų palūkanoms (už per krizę nuo 25 mlrd. iki 50 mlrd. Lt išaugusią valstybės skolą) padengti jau kitąmet teks rasti 2,4 mlrd. Lt. “Dar vienos krizės bangos ar banko griūties, kaip matematiškai įrodė profesorius Rimantas Rudzkis, Lietuva neišlaikytų”, – cituoja R.Dargis.
“Tad atrodo, kad TS-LKD lyderis A.Kubilius rengiasi į opoziciją, kur kaups jėgas kitiems rinkimams. O dabar valdžią atiduoda Algirdui Butkevičiui ir Viktorui Uspaskichui”, – spėja A.Kasparavičius.
Bet ir Lietuvos socialdemokratų bei Darbo partijų lyderiai nerodo troškimo imti valdžią. Tai akivaizdžiai buvo matyti praėjusią savaitę Pramonininkų konfederacijos surengtoje konferencijoje, kurioje mūsų šalies verslo elitas pristatė savo požiūrį, ką jie siūlytų partijoms daryti, kad Lietuva taptų tikros europietiškos gerovės valstybe, o ne parodija.
Deja, iš visų konferencijoje kalbėjusių parlamentinių partijų lyderių vienintelis Eligijus Masiulis su liberalams būdingu jaunatvišku įžūlumu pareiškė, kad jie pasiryžę laimėti rinkimus ir sudaryti Vyriausybę. O pramonininkų valdžiai surašyti 98 priesakai, kaip sukurti gerovę, atsidursią ant būsimo premjero stalo ir tapsią būsimo Ministrų kabineto programos sudėtine dalimi.
Visi kiti partijų pirmininkai ar jų pavaduotojai kažką nerišliai lemeno apie tai, kas jiems atėjus į valdžią neva būsią svarbu. Bet ryžto laimėti rinkimus nebuvo matyti nė vieno akyse. Apskritai tokio partijų lyderių vangumo dar neteko regėti nė per vienus rinkimus po mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrimo.

Verslo elitas rinkimų kampaniją vadina melagyste
Deja, ir politinių kruopštuolių, seniai pristačiusių rinkimų programas, dokumentuose – jokios progresyvios minties, tik tušti pažadų vėjai. Tad dauguma ūkio ir finansų ekspertų, paprašyti įvertinti partijų rinkimų socialinius pažadus, prieštaraujančius ekonominei logikai, tik gūžčioja pečiais. Galiausiai LPK Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas paaiškino, kodėl verslo atstovai ar analitikai kratosi vertinti partijų programas: pasirodo, analizuoti rinkimų programų nėra prasmės, nes beveik nė viena partija rinkimų pažadų nesilaiko.
“Prieš ketverius metus LPK detaliai analizavo visų partijų programas, bet dabar nustojome tai daryti, nebežiūrime ir TV politinių debatų laidų. Tai tuščias laiko gaišimas, nes partijų programas dažniausiai rašo sekretorės, o lyderiai per debatus šneka tai, ko nori neišsilavinę jų rinkėjai: pašalpų gavėjai, dirbantieji šešėlyje ar pensininkai. Tiesa, visi politikai yra protingi žmonės ir supranta, kad jie neįgyvendins to, ką žada per debatus ar rašo rinkimų programose, bet norėdami būti išrinkti jie turi žaisti žaidimą “Apgauk rinkėją”, – dėsto S.Besagirskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-39) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daliai Seimo rinkimų kampanijos dalyvių šoką sukėlusio Dalios Grybauskaitės paraginimo gerai pagalvoti prieš atiduodant savo balsą už Artūro Zuoko „taipinus“, Darbo partiją ar socdemus, nes šie viena žada, o veikia prieš rinkėjų interesus, reikėjo laukti.

Žinant prezidentės charakterį bei požiūrį į kai kuriuos politikus, buvo akivaizdu, kad ji anksčiau ar vėliau, viena ar kita forma duos suprasti, kuriuos politikus norėtų matyti Seime ir Vyriausybėje, kurių – ne.
Skausmingą D.Grybauskaitės sukritikuotų rinkimų dalyvių ar jų rėmėjų reakciją veikiausiai sukėlė ne tiek pats prezidentės įsikišimo į Seimo agitacinę kampaniją faktas, kiek tai, kad ji savo pareiškimu faktiškai parėmė dabartinę Andriaus Kubiliaus Vyriausybę, tegu tiesiogiai jos ir neįvardijo. Užtai pats premjeras nedelsdamas pareiškė visišką paramą prezidentės pozicijai. Būtų keista, jei nebūtų pasinaudojęs proga.
O daugelis, jei ne dauguma, politikos dalyvių buvo įsitikinę, kad po aštraus D.Grybauskaitės ir A.Kubiliaus pozicijų susikirtimo dėl FNTT vadovų ir ministro Raimundo Palaičio atleidimo santykiai tarp Prezidentūros ir Vyriausybės faktiškai yra nutrūkę ir palaikomi tik dėl akių. Pasirodo, taip manyti buvo klaida, ir ne vien todėl, kad D.Grybauskaitės nuotaikos bei simpatijos vieniems ar kitiems asmenims turi ypatybę kisti it orai rudenį. Tiesiog jos nemėgstamų ir Vyriausybėje nenorimų matyti politikų sąraše Viktoras Uspaskichas, A.Zuokas ar socdemų vadas Algirdas Butkevičius užima daug aukštesnes pozicijas nei A.Kubilius.
Prisiminkime, ką vos prieš kelis mėnesius D.Grybauskaitė kalbėjo apie Darbo partijos lyderio V.Uspaskicho svajones apie ministro pirmininko kėdę: „Kol vyksta teismo procesas Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje, nenoriu minėti konkrečių asmenų, kad tai nebūtų suprasta kaip kokia nors įtaka bylai. Tačiau jei partija nori aktyviai dalyvauti politikoje formuojant Vyriausybę, tai neturėtų taip atvirai vilkinti bylos. Jei partija yra sąžininga – nėra ko slėpti ir bijoti. O toks demonstratyvus bylos vilkinimas, kokį matėme pastaruoju metu, garbės tokiai partijai nedaro.“ Teismo procesas, žinia, dar nebaigtas, kaip ir V.Uspaskicho pastangos jį vilkinti. Tai ko stebėtis, kad jis kaip buvo, taip ir tebėra „Blogiukas Nr. 1“?
Lygiai ir A.Zuokas neturėtų skųstis, esą D.Grybauskaitė „metė gelbėjimosi ratą konservatoriams“. Surengęs viešųjų ryšių akciją „Suraskime naują kandidatą į prezidentus“ jis pats sau pasirašė nuosprendį D.Grybauskaitės akyse, o artima draugystė su „Rubicon“ ir viena prezidentę nuolat keikiančia žiniasklaidos grupe jos nemeilę A.Zuokui tik sustiprino. Juoba D.Grybauskaitė vargu ar pamiršo, jog prieš 2009-ųjų prezidento rinkimus A.Zuokas viešai pareiškė, kad ji netinkanti į valstybės vadovės vietą.
Pašaipiai atsainus D.Grybauskaitės požiūris į socialdemokratų pirmininko A.Butkevičiaus galimybes kada nors stoti prie Vyriausybės vairo buvo išsakytas dar prieš dvejus metus ir vargu ar nuo to laiko pakito. Neapibrėžta socdemų pozicija dėl energetikos pertvarkos, maivymasis balsuojant dėl suskystintų dujų terminalo ar atominės elektrinės statybos, galiausiai draugystė su A.Zuoku ir „Rubicon“ Vilniaus miesto taryboje taip pat negalėjo praslysti pro D.Grybauskaitės akis, lygiai kaip ir priešrinkiminis flirtas su Darbo partija. Tad stebėtis, kad atsidūrė Prezidentūros blogiukų sąraše, socdemai tikrai neturėtų.
Svarbiausia – o kas čia bloga, kad valstybės vadovė (ar vadovas) išdėsto savo požiūrį į šalyje vykstančius politinius procesus? Ji ką – neturi savo politinių pažiūrų ar neturi teisės jų viešai išsakyti? Šiaip jau tai turėtų būti netgi tiesioginė valstybės vadovo pareiga – patarti rinkėjams, kaip apsispręsti, nes jis vis dėlto žmogus, turintis daug daugiau žinių ir platesnį matymą to, kas vyksta tiek Lietuvos politikoje, tiek aplink ją.
Galime prisiminti, kaip 2000-aisiais prezidentas Valdas Adamkus ir jo patarėjai, išsigandę, kad į Seimą veržiasi populistinės, jokios patirties neturinčios partijos, galinčios sutrikdyti Lietuvos stojimo į NATO ir Europos Sąjungą procesą, ėmėsi formuoti Naujosios politikos koaliciją iš Liberalų, Naujosios sąjungos, Moderniųjų krikščionių demokratų ir Centro partijų. Tai buvo ne šiaip sau pasakymas, už ką verta, o už ką neverta balsuoti, – tai buvo po Prezidentūros egida suformuotas Seimo rinkimų blokas. Ir niekas, būdamas sveiko proto, nesiėmė dėl to V.Adamkui priekaištauti, nes tai – bet kurio politiko, ypač valstybės vadovo, teisė. Tad dabartiniai jo priekaištai D.Grybauskaitei, esą ši „elgiasi nekorektiškai“ ar „daro moralinį spaudimą“, skamba apgailėtinai ir juokingai.
Ypač jei prisiminsime, kad per praėjusius prezidento rinkimus V.Adamkus prieš televizijos kameras demonstravo biuletenį su pažymėta A.Butkevičiaus pavarde, taip iš esmės užsiimdamas įstatymo uždrausta agitacija rinkimų dieną. Na, esi kitokių politinių pažiūrų ir turi kitokių simpatijų nei dabartinė valstybės vadovė, tai ne smerk D.Grybauskaitę už tai, kad ji išsako savo nuomonę, o pagrįsk, kodėl reikėtų balsuoti už paties širdžiai mielus socdemus. Tai būtų normalu ir vakarietiška, o dabar atrodo kaip aikštijimasis ir kaprizai.

Audrius Bačiulis

Įkirta
Patarti rinkėjams, kaip apsispręsti Seimo rinkimuose, yra tiesioginė valstybės vadovo pareiga, nes jis yra žmogus, turintis itin daug žinių apie tai, kas vyksta Lietuvoje.