“Aš iš jūsų vaiko išauginsiu Nobelio premijos laureatą”, – žada mokytoja Daiva. “O aš jau moku išgydyti visas vėžio formas ir paversiu jus nemirtingu”, – tikina gydytojas Algirdas. “Aš užtikrinsiu maksimalų jūsų saugumą ir jūs niekada nenukentėsite nuo nusikaltėlių”, – prisiekinėja policininkas Darius. “O aš Lietuvoje sukursiu 30 tūkst. darbo vietų ir visiems mokėsiu po 10 tūkst. Lt algas”, – skelbia verslininkas Robertas.
Kaip reaguotumėte, jei iš tiesų girdėtumėte tokius mokytojų, gydytojų, policininkų, verslininkų ar kitų sričių specialistų ir profesionalų pažadus? Tiesiog nekreiptumėte į juos dėmesio ir manytumėte, kad jiems atsisuko jau ne vienas, o keli varžteliai arba visiškai, kaip sakoma, nuvažiavo stogas. Tai kodėl tuomet su politikais elgiatės kitaip? Ne tik klausotės jų kliedesių, įtikite jais, bet dar ir nemaža dalis jūsų už šiuos apsišaukėlius atiduodate savo balsus.
Iš tiesų kokio nors Rolando Pakso pažadą, kad po ketverių metų Lietuvoje gyvens 3,5 mln. gyventojų, reikėtų vertinti lygiai taip pat, kaip vertiname tam tikrų ligoninių pacientų šūkaliojimus, kad “aš esu Napoleonas” arba “aš esu Karalius Saulė”. Ir reikėtų atvirai jam tai pasakyti. O, tarkime, Viktorui Uspaskichui, žadančiam minimalią algą padidinti iki 1509 Lt, sukurti daugybę darbo vietų ir apskritai panaikinti nedarbą, tiesiai į akis rėžti, kad jis yra sukčius ir nusipelno Mikės Pūkuotuko žodžių: “Uspaskichas paistė niekus ir pats iš jų kikeno.”
Ne kitokie ir dauguma pažadų, skambančių iš Artūro Zuoko (žadančio 3500 Lt vidutinę algą, turtingą gyvenimą pensininkams, pigsiantį šildymą bei verslo globalizavimą), Algirdo Paleckio (žadančio nacionalizaciją), Neringos Venckienės (žadančios visuotinį teisingumą), Vladimiro Romanovo (žadančio išvaduoti mus nuo iškrypėlių), Kristinos Brazauskienės (žadančios kurti darbo vietas) lūpų, – jie liudija, kad šie politikieriai rinkėjus laiko imbecilais, nors iš tiesų patys tokie yra.
Liūdniausia, kad ir vadinamosios tradicinės partijos bei jų lyderiai seka politikos apsišaukėlių pėdomis ir kvailina rinkėjus. Štai socialdemokratai savo 61 puslapio programoje žada bent 40 nesąmonių: mokinių skaičius mažės, bet mokytojų nemažės, ir dar algos jiems didės, valstybės skola mažės, bet socialinės išmokos didės ir t.t. Dar beviltiškiau atrodo konservatoriai, kurie savo programą rinkėjams sugeba pasiūlyti tik likus dviem savaitėms iki rinkimų. Taip demonstruojama pačios aukščiausios stadijos nepagarba rinkėjams.
Ir nemanykite, kad rinkėjai to nesupranta. Supranta kuo puikiausiai ir patys į politikus žvelgia atitinkamai: partijomis pasitiki tik 3 proc., o parlamentu – apie 7 proc. Lietuvos gyventojų. O jei išgirstų, kokių gyvūnų pavadinimais rinkėjai vadina politikierius, dauguma politikų tikrai susipurtytų.
Visą šį numerį “Veidas” paskyrė politikai. Ir nors mūsų politikai tikrai nėra to verti, darome tai maksimaliai rimtai: pristatome išsamius dabartinio mūsų politikos elito profilius, atskleidžiame mūsų valstybei pavojingiausius politikus, pateikiame daug sociologinės informacijos ir prognozių, taip pat daug analizės ir įžvalgų. Nors iš tiesų dauguma mūsų politikierių labiau verti, kad juos, jų veiklą ir žodžius analizuotų psichiatrai, psichoterapeutai, psichologai ir humoreskų rašytojai.

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila.
VEIDAS: Kolegos jus apibūdina kaip kovotoją, dažnai nesileidžiantį į kompromisus ir nuolat einantį „prieš plauką“. Kaip manote, kodėl susidarė tokia nuomonė? Kokia, jūsų paties vertinimu, jūsų savybė blogiausia?
G.S.: Politikoje tikrai yra sričių, kuriose aš nesu linkęs eiti į kompromisus. Iš tiesų politika pirmiausia yra principų, o ne kompromisų menas, nors nesutinku su vertinimu, kad einu prieš plauką, – pats jaučiu, kad visą laiką ieškau bendradarbiavimo. Pripažįstu, kad kartais man pritrūksta santūrumo, nuo jaunystės neišsigydžiau karštakošiškumo, greito užsidegimo ir irzlumo. Bet nesu piktas ir kerštingas, nors kiti kartais manęs privengia, nes jiems atrodau piktesnis, nei esu.
VEIDAS: Kalbate apie principų politiką, tačiau Tautininkų sąjunga susibūrė su kairiaisiais ir centristais į gan margą koaliciją. Ar „Už Lietuvą Lietuvoje“ nėra tik prieš rinkimus suburtas judėjimas, o po rinkimų visi vėl pasuks savo keliais?
G.S.: Šiandien mano požiūris šiek tiek pasikeitęs. Šeimos ir kultūros vertybių klausimu likau toks pats užsispyręs tradicijų saugotojas. Tačiau socialinės ir ekonominės politikos srityje tautininkų idėjos pasislinko į kairę ir tapo labiau centristinės – nemanau, kad laisvoji rinka ir liberalus anarchizmas sukurs gerovę, todėl reikalingas didesnis valstybės įsikišimas į rinką. Aš pats esu sutikęs ir kalbėjęsis su daugeliu kairuoliškai nusiteikusių tautininkų – tiek kairiajame, tiek dešiniajame flange yra daug tautiškai nusiteikusių rinkėjų. Tad tai nėra tik priešrinkiminė koalicija, ir ji išliks, jei pateksime į Seimą.
VEIDAS: O kaip vertinate savo šansus peržengti Seimo rinkimų barjerą?
G.S.: Ten, kur mus žmonės žino, mūsų perspektyvos geros – viršija dešimt procentų. Tačiau didžiausia mūsų problema yra ta, kad esame blokuojami viešojoje erdvėje ir prieš mus taikoma nutylėjimo taktika, todėl didelė dalis visuomenės net nėra girdėjusi apie šią koaliciją. Štai mūsų judėjimas rengė Baltijos kelio paminėjimą, be abejo, tai buvo tam tikra viešoji akcija. Tačiau žiniasklaidoje pasirodė tik dezinformacija – nei kas, nei kodėl organizavo šį renginį. Kam reikia slėpti net tokią informaciją?
VEIDAS: Ar nemanote, kad daugiau Lietuvos labui nuveiktumėte dirbdamas pagal savo išsilavinimą – narkologu ir padėdamas žmonėms, turintiems priklausomybių?
G.S.: Psichoterapinio profilio darbas man iš tikrųjų būtų prie širdies ir jaučiu, kad galėčiau šį tą padaryti. Tačiau nemanau, kad sugebėčiau kažką pakeisti iš esmės – nes čia daugiau lemia prevencijos politika, o mes neturėjome Vyriausybės, kuri galėtų vykdyti konsoliduotą politiką šioje srityje. Sritis, kurioje galėčiau daugiau nuveikti negu politikoje, manau, yra kūryba – esu išmėginęs plunksną rašydamas poeziją bei istorinių serialų scenarijus. Ko gero, šioje srityje galima sulaukti daugiau moralinės atgaivos ir pripažinimo.

Blogiausia, kas galėtų nutikti Lietuvos partinei sistemai po šių Seimo rinkimų, – socialdemokratų ir konservatorių koalicija.

Lietuvoje veikiančių partijų visumą įprasta vadinti partine sistema. Tačiau dažnai pamirštama, kad sistema tam tikrą reiškinį padaro ne tiesiog dalių suma, o bendros, tik sistemai būdingos savybės. Be to, tikra sistema turi pasižymėti tęstinumu.
Teksaso valstybinio universiteto (JAV) profesorius Omaras Sanchezas iškėlė idėją, kad ne kiekviena partijų visuma yra verta partinės sistemos vardo. Turėtume skirti partijų sistemas nuo partijų antisistemų, kuriose neįmanoma įžvelgti net minimalaus stabilumo. Pavyzdžiui, Gvatemaloje pagrindinių partijų kaita yra tokia didelė, kad 2007 m. parlamento rinkimuose tarp keturių pirmųjų partijų (pagal gautus balsus) buvo tik viena, patekusi į ketvertuką 1999 m., ir nė vienos, turėjusios atitinkamą rezultatą 1990 m.
Nurodomi trys pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos galima vertinti partinės sistemos „sistemiškumo“ lygį. Pirmieji du yra minimalūs reikalavimai, kad partija nebūtų priskirta prie partijų antisistemų grupės (kaip minėta Gvatemala): šalyje turėtų veikti bent dvi partijos ir būti išlaikomas pagrindinių komponentų, kurie sudaro partinę sistemą, – partijų tęstinumas. Trečiasis kriterijus skiria nesusiformavusias, tačiau vis dėlto partines sistemas nuo jų stabilesnių atmainų: pastarosiose papildomai turėtų egzistuoti didesnis rinkėjų preferencijų stabilumas, net jeigu laikui bėgant tam tikros partijos iškyla ir kitos nunyksta.
Lietuvoje nuo pat 1990 m. rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą) veikė bent dvi politinės jėgos, todėl šis reikalavimas yra akivaizdžiai išpildytas. Trečiojo mūsų šalies partinė visuma taip pat akivaizdžiai nepatenkina, rinkėjų rinkiminės preferencijos yra gana nestabilios. Tačiau kaip su antruoju – pagrindinių komponentų tęstinumu?
Lentelėje galima matyti daugiausiai balsų Seimo daugiamandatėje apygardoje gavusių partijų ketvertukus nuo 1992 m. rinkimų ir raudonai paryškinome tas partijas, kurios buvo tarp keturių lyderių prieš tai buvusiuose rinkimuose. 1992 m. paryškinimo nėra dėl to, kad prieš juos vykusiuose rinkimuose (1990 m.) pasiskirstymas į partijas nebuvo aiškus – realiai konkuravo tik Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos kandidatai. 2012 m. nurodo prognozuojamą lyderių ketvertuką, kuris tikėtiniausias pagal apklausų rezultatus. (…)
Partinei sistemai svarbu ne tik tai, kiek išlieka tų pačių partijų ir kiek jos gauna ar praranda balsų. Partijų tyrimų klasiko italo Giovanni Sartori teigimu, tikra sistema privalo pasižymėti savybėmis, kurių neturi atskiri jos elementai. Partinėje sistemoje turėtume pastebėti aiškias, prognozuojamas sąveikas: tai partijų bendradarbiavimo šablonai sudarant koalicijas, taip pat ir ideologiniai skirtumai tarp politinių jėgų. Taigi itin svarbi yra partijų konkurencijos struktūra: ar egzistuoja aiškūs koalicijas linkusių sudaryti partijų blokai, ar koalicijų alternatyvos nesunkiai numatomos.
Žinoma, partinės konkurencijos struktūrai itin nepalanku tai, kad ties kiekvienais rinkimais partinėje sistemoje atsiranda naujų reikšmingų partijų, o prieš tai buvęs lyderių ketvertukas reikšmingai susilpnėja. Vis dėlto net ir tokioje aplinkoje įmanoma aptikti tam tikrų dėsningumų ir atskirti aiškius blokus. Tačiau tam reikėtų, kad partinės sistemos senbuviai racionaliai įtrauktų naująsias jėgas į jau žinomas koalicines alternatyvas ir pasitaikytų kuo mažiau dalinių valdančiųjų koalicijų pasikeitimų, kai ta pati partija išlieka valdžioje keičiantis partneriams.
Konkurencija tarp Lietuvos partijų buvo aiški pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį: LDDP Vyriausybę pakeitė dešiniųjų jėgų koalicija, o 2000 m. ministrų postus jau dalijosi naujosios politikos blokas. Tačiau 2001–2008 m. konkurencijos struktūra tapo visiškai destabilizuota. Socialdemokratams išlaikant premjero postą, partinė valdančiųjų koalicijų sudėtis keitėsi į ją įtraukiant vis naujas politines jėgas, o visą šį periodą vainikavo anksčiau sunkiai įsivaizduotas reiškinys: konservatorių remiama socialdemokratų mažumos Vyriausybė su vienu buvusios LDDP lyderių (Gediminu Kirkilu) premjero poste.
Įdomu tai, kad šitokį „viena valdančioji plius bet kas, kas sutinka su jos sąlygomis“ koalicijų sudarymo modelį perėmė ir dažna Lietuvos savivaldybės taryba. Pavyzdžiui, Ukmergėje nuo 2000 m. mero postą turintys valstiečiai koalicijoje spėjo pabūti ir su socialliberalais, ir su socialdemokratais, o dabar yra susitarę su liberalcentristais.
Partinę konkurenciją į bent santykinai aiškesnius rėmus Lietuvoje vėl grąžino ekonominis sunkmetis – šiuo atsakingo valdymo ir nepopuliarių sprendimų reikalaujančiu laikotarpiu opozicijai aiškiai trūko rimtesnių paskatų bandyti perimti valdžią, viliojant vieną ar kitą konservatorių koalicijos partnerį. Atmetus Tautos prisikėlimo partijos skilimą ir Arūnui Valinskui ištikimų likusių jos narių prisijungimą prie liberalcentristų, pastaruosius ketverius metus partinių blokų struktūra Lietuvoje buvo aiški kaip LDDP ir TS priešpriešos laikais: dešinėje – konservatoriai ir dvi liberalų partijos, kairėje – socialdemokratai, “Tvarka ir tesingumas”, Darbo partija. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vangi, tarsi priverstinai vykdoma Seimo rinkimų kampanija kelia vienu metu įtarimus ir nuostabą: nejau partijos tikrai nesiveržia jų laimėti? Juk šiuose rinkimuose sprendžiasi ne tik, kas kitus ketverius metus valdys Lietuvą, bet ir kurie partijų atstovai sudarys šalies politinį elitą artimiausią dešimtmetį, o gal ir pusantro.
Iki Seimo rinkimų liko mėnuo, o rinkimų kampanijos, kaip tokios, lig šiol praktiškai nėra. Prieš mėnesį pervažiavau (ne greitkeliu) nuo vakarinės iki rytinės sienos – jokių rinkimų kampanijos ženklų. Tarkime, buvo rugpjūtis, atostogų metas. Bet prieš pora dienų pervažiavau visą Vilniaus centrą, specialiai dairiausi – nieko nepamačiau. Lygiai kaip nieko nematau Pašilaičiuose ir Fabijoniškėse, kurios prieš ketverius metus, artėjant rinkimams, buvo gan gausiai apklijuotos.
Gal partijoms stinga pinigų? Bet gi vien šešios pagrindinės partijos: konservartoriai, socdemai, darbiečiai, tvarkiečiai, liberalsąjūdiečiai ir liberalcentristai – rinkimams ketina oficialiai išleisti per 10 mln. Lt. O kur dar kitos partijos? Tai tikrai nemaži pinigai, kad jų poveikio nebūtų galima pastebėti, jeigu jie būtų leidžiami tinkamai. Gi dabar jie, regis, tyčia švaistomi visokiems niekams, iš kurių su pasimėgavimu tyčiojasi interneto svetainių ir socialinių tinklų lankytojai.
Galima spėti, jog partijos telkiasi finaliniam šturmui ir per likusį mėnesį mus užgrius konkurentų kompromitavimo bei agitacijos lavina. Tačiau prasidėję televizijų debatai (kitokios televizijos reklamos nebus, tad partijoms bei jų lyderiams verta pasistengti) nustebino savo tuštumu ir idėjų stoka. Nors kai kuriuose riksmo buvo daug, bet trūko to svarbiausio dalyko, kuris anksčiau rinkimų kampanijos metu pasimatydavo iš karto – vidinės lyderių nuostatos nugalėti. Kol kas gi teledebatai niekuo nesiskiria nuo eilinės Vyriausybės valandos Seime – „pasišpilkuojama“, oponentai patraukia vienas kitą per dantį ir eina kartu į restoraną pietų valgyt, kad reikalus aptarti. Ne tokia būna kova dėl valdžios. Bent jau ne tokia ji būdavo ankstesnių rinkimų metu.
Žinoma, šie pastebėjimai labai subjektyvūs, bet pabendravus su kitais apžvalgininkais, politologais ir sociologais, girdisi lygiai ta pati nuostaba: kur rinkimų kampanija? Kas atsitiko? Nejau partijos visiškai išsisėmė?
Pirmasis paaiškinimas, ateinantis į galvą: politikai tikrai prisibijo tos atsakomybės, kuri gali užgriūti ant naujojo Vyriausybės vadovo pečių, jeigu pasiteisins pesimistinės ekonominės prognozės. Tik patys žiopliausi gali nesuprasti, jog į Lietuvą atsiritus antrajai krizės bangai, pinigų rinkos vėl užsidarys, tad teks arba pjauti visas išlaidas, įskaitant atlyginimus ir pensijas, arba, pripažinus savo neįgalumą, pasitraukti. Vargu, ar yra daug norinčių perimti iš Andriaus Kubiliaus labiausiai nekenčiamo politiko titulą.
Kitas galimas paaiškinimas – partijų viršūnėse vyksta tyli kova dėl valdžios. Štai konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis paragino saviškius po pralaimėtų rinkimų sėdėti opozicijoje, nei siekti išsilaikyti Vyriausybėje, susidėjus su Viktoru Uspaskich. Tai išgirdęs premjeras A.Kubilius pareiškė, kad jo vadovaujama Vyriausybė viską darė teisingai ir po rinkimų darys lygiai tą patį, o naujų koalicijos partnerių ieškos tik tuo atveju, jeigu konservatoriams su liberalsąjūdiečiais iki daugumos pritrūktų kelių balsų. Tokios atviros priešpriešos tarp senojo ir naujojo konservatorių lyderių dar neteko matyti, kaip ir tokio įžūliai savimi pasitikinčio ėjimo į rinkimus su iš Andriaus Užkalnio pasiskolintu šūkiu: „Duskit, pavidoliai“! Šią Seimo rinkimų kampaniją konservatoriai pirmą kartą daro grynai premjero stiliumi. Jeigu pavyks, A.Kubilius ir jo penkiasdešimtmečių bendražygių komanda kokiems 15 metų įsitvirtins konservatorių vadovybėje. Bet jeigu nepavyks, V.Landsbergis primins jiems viską, o Irenos Degutienės šalininkai pridės tiek, kad mažai nepasirodys.
Panaši padėtis ir pas socialdemokratus. Visi supranta, kad po pralaimėtų Seimo rinkimų 2009-ųjų pavasarį netikėtai LSDP pirmininku išrinktas Algirdas Butkečius šiai dienai tėra laikina, kompromisinė figūra, kol „brazauskiniai“ ir „tikrieji socdemai“ aiškinasi, kieno viršus partijoje. Nuolatiniu partijos lyderiu jis taps tik tuo atveju, jeigu LSDP laimės Seimo rinkimus ir dalyvaus formuojat Vyriausybę. Neatmestina galimybė, jog socdemų rinkimų kampanija keistai vangia tapo todėl, kad kai kurie „bičiuliai“ visai nenori A.Butkevičiaus, kuriam prieš akis irgi dar mažiausiai 15 metų politinės karjeros, įsigalėjimo.
V.Uspaskichui Seimo rinkimuose tenka spręsti iš karto dvi problemas: užsitikrinti teisinį imunitetą Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje ir pasiekti, kad jo partija dalyvautų formuojant Vyriausybę esminės dalyvės teisėmis. Priešingu atveju šešerius metus be valdžios sėdinti partijos viršūnėlė gali pradėti maištauti ir pustytis padus į perspektyvesnes partijas.
Eligijus Masiulis turi siekti, kad Liberalų sąjūdis po šių rinkimų liktų vienintele partija, kurios pavadinimas ar lyderis siejasi su žodžiu „liberalas“. Nes tik sutriuškinęs liberalcentristus ir paveržęs visus balsus iš Artūro Zuoko jis galės būti ramus, kad liberalsąjūdiečiai ilgam įsitvirtino tarp tų, kurie lemia Lietuvos politinę raidą.
Taigi, priežasčių iš visų jėgų varžytis Seimo rinkimuose turi visos svarbiausios partijos. Bet vietoje to elgiasi visiškai atvirkščiai. Nejau tikrai galima antroji krizės banga stingdo sąnarius?

Atkūrus nepriklausomybę, sovietinis nomenklatūrininkas Algimantas Matulevičius tapo neblogu verslininku, tačiau politikoje įgijo rėksmingo skandalisto ir populisto reputaciją, nors šį tą gera vis dėlto nuveikė.

Kai politiškai karštą 2006-ųjų spalį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininku buvo išrinktas neseniai susibūrusios dirbtinės Pilietinės demokratijos partijos nariu tapęs Algimantas Matulevičius, mažai kas tikėjosi, kad tai jis bus tas žmogus, kuris iš tiesų sugebės sudrebinti „valstybininkų“ klaną.

Padarė, ko nesitikėta

Priminsime, kad tuo metu Lietuva išgyveno politinį skandalą, kilusį 2006-ųjų rugpjūčio 23-iąją Breste žuvus VSD pulkininkui Vytautui Pociūnui ir pradėjus aiškėti, jog buvęs VSD Valstybės ekonominių pagrindų apsaugos valdybos viršininkas į Lietuvos konsulatą Gardine buvo tiesiog ištremtas „greituoju būdu“, nes jo atliekami tyrimai kirtosi su įtakingų verslininkų ir su šiais susijusių valstybės pareigūnų, įskaitant VSD vadovybę, interesais.
Tuo metu Seime jau įtakingi, nors ir opozicijoje esantys, konservatoriai reikalavo pradėti parlamentinį VSD veiklos tyrimą, valdantieji socdemai, kurių premjeras Gediminas Kirkilas Vyriausybės vadovu tapo dėl V.Pociūną ištrėmusio „valstybininkų“ klano intrigų, tam priešinosi. Kadangi tyrimą, Seimui pavedus, turėjo atlikti NSGK, daug priklausė nuo to, kas bus šio komiteto pirmininkas, nes ligtolinis, „valstybininkams“ draugišku laikytas Alvydas Sadeckas, turėjo palikti postą, jį delegavusiai Naujajai sąjungai pasitraukus iš valdančiosios koalicijos.
Siūlymas NSGK pirmininku rinkti ilgametį paksistą, buvusį aukščiausio rango sovietinį partinės ir ūkinės nomenklatūros veikėją A.Matulevičių daugelio buvo sutiktas kaip valdančiųjų bandymas “pasistatyti” saviškį, kuris tyrimą arba numarins, arba sugriaus dėl savo skandalingo ir ekscentriško charakterio. VSD veiklos tyrimą stumiantys konservatoriai viešai reiškė abejones dėl A.Matulevičiaus kandidatūros. Po susitikimo su A.Matulevičiumi prieš balsavimą dėl jo paskyrimo Seime konservatorių frakcijos seniūnė Irena Degutienė sakė: “Balsavimas bus laisvas, nes nuomonės žmonių yra skirtingos – vieni pritaria tai kandidatūrai, aišku, su tam tikrom išlygom, o kiti turi savų argumentų prieš, nes konservatoriai abejoja, ar A.Matulevičius tinkamas būti NSGK pirmininku ir dėl savo kompetencijos, ir dėl to, kad yra pakeitęs ne vieną partiją.” (…)

Dviguba karjera

A.Matulevičius – iš tiesų labai prieštaringa figūra, kurią sunku vertinti vienareikšmiškai. Kai prieš beveik penkis dešimtmečius Vilniaus politechnikumo studentas atėjo dirbti šaltkalviu į Vilniaus grąžtų gamyklą, vargu ar kas galėjo tikėtis, kad ateityje jis taps aukštu sovietinio “komsomolo”, partijos ir ūkio veikėju, o vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, – verslininku, milijonieriumi, Vyriausybės ir Seimo nariu.
Tiesa, pats A.Matulevičius savo prisiminimų knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“ tikina, esą tokių įžvalgių tuomet būta: kai darbo karjeros pradžioje suvokęs, kad jo, kaip šaltkalvio, dienos išdirbis ir, atitinkamai, uždarbis priklausąs nuo paruošėjų iš gretimo cecho, savo pirmąjį atlyginimą skyręs tiems vyrams pagirdyti. Šie tuomet jam išpranašavę, kad būsimasis inžinierius toli eisiąs. Dabar jau niekas nepatikrins, ar taip iš tiesų buvo, ar tai tik viena iš A.Matulevičiaus pagyrų, bet faktas, kad ėjo jis toli. Po armijos įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti pramonės ekonomikos ir baigęs pasuko daryti karjeros “komsomole”.
Tokie nuovokūs, laisvai žodį valdantys, kilme iš proletariato pasigirti galintys, bet aukštuosius mokslus įkandę jaunuoliai tuomet buvo tikras lobis kompartijos ideologams. Vos per septynerius metus A.Matulevičius iškilo iki Vilniaus miesto komjaunimo pirmojo sekretoriaus, tapo kompartijos Centro komiteto biuro nariu – tai yra pateko į aukščiausios sovietinės nomenklatūros gretas. Įdomu tai, kad „Veido“ kalbinti jo kolegos iš CK biuro kažin kodėl nepanoro dalytis prisiminimais apie kylančią “komsomolo” žvaigždę. Atrodo, kad ir tuomet, ir dabar A.Matulevičius nebuvo labai mėgstamas, – gal dėl ilgo ir kandaus liežuvio, gal dėl kitų priežasčių.
Užtat LKP CK ir Ministrų Tarybos vadovybė A.Matulevičių vertino, ir 1981-aisiais jis buvo paskirtas gamybinio susivienijimo „Neringa“, kuriame dirbo daugiau nei 3 tūkst. žmonių, generaliniu direktoriumi. Šių dienų supratimu, jis tapo vieno didžiausių to meto Lietuvos koncernų, vienijusio šešias gamyklas, gaminusias pačius įvairiausius vaikiškus žaislus, vadovu. O geri žaislai tais laikais buvo didelis deficitas. Tikriausiai daugelis keturiasdešimtmečių ir vyresnių atmena žaisliukus, pažymėtus ant šono gulinčia N raide. (…)

KGB netiko, nes plepus

Tai rodo, kad gabumų jis turėjo tikrai neeilinių, nes kokios nors „plaukuotos rankos“, kuri būtų dirbtinai stūmusi jį karjeros laiptais, lyg ir nematyti. Tiesa, su „Veidu“ bendravę Genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai, prašydami neminėti pavardžių (nes Liustracijos komisija vis dėlto oficialiai pripažino A.Matulevičių nebendradarbiavus su KGB), sakė esą šimtu procentų įsitikinę, kad Vilniaus komjaunimo lyderis buvo KGP „patikimasis asmuo“. Tai ne tas pats, kas agentas ar slaptasis bendradarbis, bet su vyrukais iš konservatorijos, kaip tuomet neoficialiai vadinti kagėbistai, A.Matulevičius turėjęs bendrauti dažnokai, galimas daiktas, pasakodamas jiems apie savo kolegas komjaunimo vadovybėje ir LKP CK biure. Kadangi tokie dalykai ilgainiui tapdavo vieša paslaptimi, tai gali būti priežastis, kodėl tos kartos nomenklatūrininkai šiandien nenori kalbėti apie A.Matulevičių: ant saviškio varyti neleidžia klaninis solidarumas, o ko nors gero pasakyti neišeina. (…)

Vėl politikos užribyje

Vis dėlto didžiulio visuomenės dėmesio sulaukęs A.Matulevičiaus vadovaujamas VSD veiklos tyrimas netapo tramplinu jo politinėje karjeroje. Per 2008-ųjų Seimo rinkimus Pilietinės demokratijos partija buvo tiesiog sutriuškinta ir, surinkusi vos daugiau nei 1 proc. balsų, iš esmės atsidūrė politikos užribyje. Tai, kad ji, tegu pakeitusi pavadinimą, egzistuoja iki šiol, – neabejotinas tiesioginis A.Matulevičiaus nuopelnas. Bet tik todėl, kad, kartą užsimojęs kovoti su „valstybininkų“ klanu, jis nebegali sustoti. Nes, sprendžiant iš visko, politinę veiklą A.Matulevičius suvokia būtent kaip kovojimą su kažkuo ir prieš kažką, o ne kaip kūrimą ir interesų derinimą. Paklausęs jo, ką per aštuonerius metus Seime nuveikė, išgirsi: kovojau su tuo, priešinausi tam, trukdžiau veikti anam. Žinoma, tokie veikėjai politikoje irgi reikalingi, bet jie niekuomet netampa nei lyderiais, nei tais, kurie daro politiką.  (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ši politikė nesusikompromitavo nei būdama ministre, nei Seimo pirmininke. Jai matuojami premjerės, prezidentės, partijos pirmininkės postai. Ar ir šie postai – jos pečiams?

Irena Degutienė konservatorių partijoje – balta varna. Niekada pasitikėjimo reitinguose tarp lyderių nebuvo konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio, o dabartinis Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų pirmininkas Andrius Kubilius varžytis gali tik mažiausiai mylimų premjerų kategorijoje.
I.Degutienė – vienintelė konservatorė, kurią tauta myli. Ar jos populiarumas – tik balas už populizmą ar ji to nusipelnė ilgamečiu darbu politikoje?

Politiniai krikštatėviai – kairieji
Į politiką, kad ir kaip keistai tai skamba, I.Degutienę atvedė kairieji.  Druskininkuose užaugusi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto absolventė I. Degutienė sovietmečiu dėl „blogos“ biografijos – tėvų politinių pažiūrų ir tremtyje gimusio vyro – po studijų buvo išsiųsta dirbti į Alytų, nors pagal studijų rezultatus kursiokų sutuoktinių pora galėjo pretenduoti į darbą Vilniuje. Dvejus metus atidirbusi Alytaus medvilnės kombinato gydytoja terapeute, 1976-aisiais I.Degutienė grįžo į Vilnių ir dešimt metų dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninės eiline anesteziologe-reanimatologe. Atkūrus nepriklausomybę ėmė staigiai kilti karjeros laiptais – tapo šios ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja ir pagaliau vyriausiąja gydytoja.
1992 m. ji tapo Gydytojų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininke. Kitas politikų-medikų plejados atstovas Vytenis Andriukaitis pasakoja, kad tada ir susikirto jųdviejų keliai. 1992-1993 m. jis dirbo Gydytojų sąjungos darbo grupėje, rengusioje sveikatos draudimo įstatymą. Projektą svarstė Gydytojų sąjungos skyriai, vilniškis, pirmininkaujamas I.Degutienės, jį parėmė. „Taip 1993 m. susipažinau su I.Degutiene. Paskui projektas Seime pasiekė pergalę prieš tuo metu valdžioje buvusių Demokratinės darbo partijos (LDDP) ir Lietuvos ateities forumo sveikatos ministro Jurgio Brėdikio projektą. Šis neteko posto, o naujuoju ministru tapo Antanas Vinkus. Jį parėmėme ir mes, opozicinė Socialdemokratų frakcija. Mes jam pasiūlėme du viceministrus, viena iš jų rekomendavau I.Degutienę. Tada ji dar nepriklausė konservatorių partijai“, – kaip prisidėjo prie I.Degutienės atėjimo į politiką pasakoja V.Andriukaitis. Taip valdant LDDP 1994-1996 m. ji buvo kairiųjų vyriausybės viceministre, Seime pristatinėdavo kairiųjų parengtus įstatymų projektus. Beje, ir dabar I.Degutienė socialiniais klausimais kartais šneka kaip kairioji, o ne dešinioji, o ankstesnės kadencijos metu ją net kai kas pavadindavo dovanėle socialdemokratams, nes dešinioji politikė socialiniais klausimais kartais balsuodavo kitaip nei konservatoriai. (…)

I.Degutienė vs A.Kubilius
I.Degutienė, nors nebuvo nei tarp Sąjūdžio pirmeivių, nei tarp konservatorių partijos steigėjų, sparčiai kilo politinės karjeros laiptais: ji ne tik išlaikė ministrės postą trijose konservatorių valdymo kadencijos 1996-2000 m. Vyriausybėse, bet 1999 m. dukart politinių krizių metu – po Gedimino Vagnoriaus ir po Rolando Pakso atsistatydinimų – jai teko būti laikinąja premjere. R.Paksas pasitraukė atsisakęs pasirašyti kontroversiškai vertinamą dokumentus, kurie leido „Williams International“ pirkti „Mažeikių naftą“. Nors jis nemažos dalies tautos akyse tapo didvyriu, „Williams“ vadovų bučiniai ant I.Degutienės rankos netapo jai dėme, nors sugadino karjerą krūvai kitų politikų. Ji, ko gero, turi retą politikui dovaną – kritika jai nuo jos nuteka kaip nuo žąsies vanduo.
Jau tada, 1999-aisiais, I.Degutienei buvo siūloma iš laikinosios premjerės tapti nuolatine, bet ji užleidusi šį postą A.Kubiliui. Po aštuonerių kairiųjų valdymo metų į valdžią vėl grįžus konservatoriams ir premjerui A.Kubiliui, I.Degutienei vėl teko nenuilstamai atsakinėti į klausimą, ar ji neketina būti premjere. Politikė nuosekliai atsakydavo:„Nenoriu ir nesirengiu“. Tačiau įvairiose visuomenės apklausose valstybės piliečiai I.Degutienę statė į pirmą ar antrą geidžiamiausio premjero poziciją, o A.Kubilius sulaukdavo perpus mažiau palaikymo.
Ar I.Degutienė būtų buvusi geresnė krizės premjerė? Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius prof. dr. Algis Krupavičius vertina: „Tikėtina, politika būtų buvusi nuosaikesnė, ramesnė, Vyriausybė būtų labiau linkusi girdėti oponentų nuomonę. A.Kubiliui kadencijos pradžioje gerokai kišo koją favoritizmas – ministro Algirdo Šemetos dominavimas formuojant Vyriausybės politiką krizei įveikti. Manau, prie I.Degutienės to nebūtų buvę. Krizės suvaldymas reikalauja skirtingų politinių grupių solidarių pastangų, ir čia I.Degutienė būtų turėjusi daugiau pranašumų. Neabejotinai ji būtų buvusi labiau socialiai jautri”.
Politologui neatrodo didelis trūkumas, kad I.Degutienė – ne ekonomistė ir ne finansų specialistė: „Premjeras turi būti generalistas, matyti visumą, o šiai Vyriausybei ne visuomet tai pavykdavo”. Dar vienas didelis pranašumas, kad ji moka įtikinamai aiškinti savo sprendimus, o A.Kubilius – arogantiškas politinis kurčnebylys.
Antra vertus, ar I.Degutienė turi idėjų, kaip skatinti verslą, pasiūlyti modernaus valdymo idėjų, o ne tik, kaip rūpestinga mama, kiekvieną vargstantį paguosti ir paglostyti? Seimo Pirmininkė, nors Vyriausybės darbą yra įvertinusi net 7,5 balo, neslepia, kad kai kur būtų elgusis kitaip: „Aš turiu blaivų protą ir suprantu, kad pinigai iš dangaus nekrinta, bet visuomet analizuoju, kaip vienas ar kitas įstatymas atsilieptų žmonėms. Suprantu, kad gesiname gaisrą, bet juk norime, kad ne tik nesudegtų pastatas, bet ir, svarbiausia, kad išgyventų žmonės“.
Ji nevengia kritikuoti Vyriausybės ir už naktinę mokesčių reformą (bet pripažįsta Vyriausybės nuopelnus už finansinės situacijos suvaldymą), klaida vadina politinę bičiulystę su Tautos prisikėlimo partija ir Seimo Pirmininko posto atidavimą politikos naujokams, flirtavimą su Darbo partija, kai reikdavo paramos koalicijos sprendimams. Tačiau politologas Kęstutis Girnius yra sakęs, kad I.Degutienė premjero nutarimus dažnai kritikuoja iš populistinių pozicijų, bet ji pati nėra ideologinis ledlaužis, žmogus su vizija, turintis ką nors naujo ir ypatingo pasiūlyti partijai ir Lietuvai. (…)
Prisimenant, kad 1996 m. ji partijos sąraše tebuvo 62-a, po ketverių metų dešimta, o paskui jau ketvirta ir penkta, akivaizdu, kad partijoje I.Degutienės vertė akivaizdžiai auga. Dabar jau nebe jai reikia partijos sąrašo – ji jį tempia, juolab po rinkėjų reitingavimo visuomet pakyla dar aukščiau. Dvejus pastaruosius rinkimus I.Degutienė sugebėjo Seimo mandatą išsikovoti ir be sąrašo – vienmandatėje Naujamiesčio apygardoje.

Populiari, nes populistė?
Tačiau šiemet rinkimuose jos laukia neeilinis iššūkis – pirštinę jai metė violetinės revoliucijos šauklė Neringa Venckienė, matyt, besitikinti šioje apygardoje balsuojančių užsienio lietuvių balsų. I.Degutienei nepadėjo nei tai, kad jos patarėju buvo violetinį judėjimą palaikantis Dalius Stancikas, nei jos dviprasmiška pozicija visuomenę audrinusioje diskusijoje dėl N.Venckienės dukterėčios likimo. I.Degutienė nuolat kartoja, kaip ji kiekvieną nuo politinės ir visuomeninės veiklos laisvą minutę stengiasi praleisti su šeima. “Ir nėra svarbu, ką veikti, – tiesiog gera visiems būti drauge”, – sako politikė, besididžiuojanti drauge su vyru užauginusi sūnų ir dukrą, kurie dabar jiems padovanojo keturis anūkus. Tačiau šeimos vertybių globėja Garliavos skandale paskui prezidentę stojo į N.Venckienės pusę, net patardama tikrajai mergaitės mamai atsisakyti dukters, mat jai pas tetą ir senelius gyventi gali būti geriau. Bet bandymas pataikyti į populistinį toną atsisuko prieš pačią politikę – rinkimuose prieš ją iškelta stipriausia „Drąsos kelio“ korta.
Bet I.Degutienė tikina nebijanti konkurencijos: „Kodėl turėčiau bijoti? Šioje apygardoje kandidatuosiu trečią kartą. Joje būna keturiolika penkiolika kandidatų. Visi yra lygiaverčiai konkurentai.“
I.Degutienė neretai vadinama populiste, prisitaikančia prie minios nuomonės, pataikaujančia reitingų lyderei D.Grybauskaitei. „Nesu populistė. Aš tiesiog taip gyvenu ir taip galvoju. Būnu su paprastais žmonėmis ir tarp jų“, – atkerta I.Degutienė.
Ji nuosekliai siūlė parlamentarams solidarizuotis su visa visuomene ir sunkmečiu atsisakyti ar bent susimažinti parlamentinei veiklai skirtas išmokas, mažinti parlamentarų privilegijas. Ji agitavo už prabangos mokesčius. Ji atvirai sako: už daug ką, kas vyksta Seime, gėda, o kai Seimas neatėmė parlamentaro mandato iš Konstituciją pažeidusio ir Seimo nario priesaiką sulaužusio Aleksandro Sacharuko, tiesiog patyrė šoką. Ji bandė išstumti iš Seimo Antikorupcijos komisijos vadovų abejotino skaidrumo Kęstą Komskį, nors šis ją gąsdino teismais. Bet net jau būdama Seimo Pirmininke dalijo nepamatuotus pažadus, kad bus peržiūrėti mokesčiai, tačiau vėliau pripažino, kad tokių galimybių nėra.
Parlamentaras V.Andriukaitis kolegės elgesyje pastebi nemažai pataikavimo visuomenės nuomonei: „Pamokslų Seimui sakymas pačiai būnant ne tik Seimo nare, bet net jo Pirmininke skamba mažiausiai keistokai, tačiau taip galima žaisti visuomenės nuomonės palankumu. Kartais ji pati mėto akmenukus į savo daržą: 2008 m. pati balsavo už populistinius sprendimus, o paskui kritikavo socialdemokratus”. (…)

Politinė ateitis – Europarlamente?
Gebėjimas ieškoti kompromisų I.Degutienei neabejotinai prideda autoriteto ir Seime: šią kadenciją konservatoriams apsisprendus dėl valdžios eiti obuoliauti su bet kuo, Seimo pirmininko postas paaukotas šoumenui Arūnui Valinskui, bet I.Degutienei liko pirmosios vicepirmininkės kėdė. O kai A.Valinskui teko palikti postą, už I.Degutienę kaip Seimo pirmininkę balsavo net opozicijos atstovai.
„Seime nebuvo itin didelių skandalų, į kuriuos tiesiogiai būtų įtraukta pati Seimo pirmininkė. “Snoro” bankroto reikaluose jos pavardė šmėžavo, bet jos įvaizdžiui labai nepakenkė. Seimas dirbo palyginti efektyviai. Koalicija kritiniais momentais sugebėjo susitarti ir nepaisant, kad jos narių skaičius mažėjo, išliko daugumoje. O I.Degutienė kaip Seimo pirmininkė, atliko moderatoriaus vaidmenį, sudarė nuosaikios politikės įvaizdį”, – teigiamai Seimo Pirmininkę vertina politologas A.Krupavičius. Parlamentaras V.Andriukaitis kritiškesnis: “Būdama parlamento spykere, ji turėjo labiau įsiklausyti į viso parlamento nuomonę”.
Po Seimo rinkimų I.Degutienė neabejotinai vėl bus parlamente, tačiau jei, kaip pranašaujama, konservatoriai liks opozicijoje, tai gali visiems laikams ištrinti jos pavardę tarp potencialių premjerų: kažin ar dar po ketverių metų ji galėtų varžytis su jaunesnės kartos politikais dėl vykdomosios valdžios vadovės posto. Nors I.Degutienės politinė karjera buvo gana greita, tačiau vėloka – juk Seimo nare pirmą kartą ji tapo jau būdama 47-erių metų, jau būdama močiutė.
I.Degutienei matuojamas ir prezidentės postas. A.Krupavičius mano, kad kompetencijos, pasirengimo šiam postui požiūriu ji galėtų būti konkurentiška kandidatė, tačiau ji nerodo entuziazmo prezidento kompetencijos sričiai priskiriamoms sritims – ji geriau matoma vidaus politikoje nei santykiuose su užsienio valstybėmis, sprendžiant valstybės saugumo, gynybos politikos klausimus. Politologo vertinimu, vertinant pagal prezidento funkcijas A.Kubilius būtų geresnis kandidatas. A.Krupavičius svarsto, gal I.Degutienė dalyvaus Europos parlamento rinkimuose, bet neatmeta, kad nemenkos jos galimybės ir jai matuojamuose valstybės postuose Lietuvoje. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš šiuos Seimo rinkimus tarp politikų itin madinga vaidinti, kad jie labai artimi žmonėms, kad jie tokie patys kaip mes. Konservatoriai leidžia specialius leidinius, kuriuose rodo, kaip jie kepa duoną, raugia agurkus, žvejoja, myli kates, šoka, kapoja malkas ar pjauna žolę, paksistai verda žuvienę, sportuoja, dainuoja, rengia “talentų šou”, o kad būtų dar įtikinamiau, reguliariai pasipiktina didelėmis šildymo kainomis.
Vaidybos elementų netrūksta ir socialdemokratams ar “darbiečiams”, tačiau visus plačiais savo vaidybos užmojais nuneša Artūras Zuokas. Jis praktiškai kas savaitę pristato vis naujų numerių: tai jis rūpinasi vilniečių vaikų darželiais, tai žada šimtą vaikų žaidimo aikštelių sostinėje, tai paskelbia, kad jau tuoj tuoj mus pigiai skraidins savivaldybės aviakompanija, tai blaškosi po visuomeninį transportą (žinoma, su TV kamerų palyda).
Tačiau visa toji politikų vaidyba, kad jie labai artimi rinkėjams, Lietuvoje itin nevykusi: kad ir ką politikai demonstruotų, galiausiai vis tiek išaiškėja, kad jie nesuvokia paprastų žmonių problemų. Tai puikiai patvirtina jau minėto A.Zuoko pavyzdys. Juk jei A.Zuokas į troleibusą įliptų ne kartą per penkerius metus ir tik tam, kad perkirptų juostelę, jis tikrai nebūtų palaiminęs tokios nevykusios visuomeninio transporto bilietų sistemos. Važinėdamas riedžiais, prabangiais automobiliais, “cabais” ar tanketėmis, niekada nesuvoksi, kokia visuomeninio transporto sistema patogiausia, pigiausia ir priimtiniausia miestiečiams. Arba nevesdamas vaikų į valstybinį darželį sukursi tokią suveltą priėmimo į vaikų darželius sistemą, kad nuo tėvų keiksmų žagsėti pradėsi, o vaikų žaidimo aikšteles įrenginėti imsi lapkritį, kai jų jau niekam nebereikia. Ir apskritai pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad prie ko tik prisiliečia A.Zuokas, viskas virsta pelenais ir baigiasi nesąmonėmis.
Tarkime, kokio Hamburgo ar Brėmeno merai ir kiti aukšti savivaldybių tarnautojai viešuoju transportu reguliariai važiuoja į darbą ar iš jo, ir dažnai skirtingomis transporto priemonėmis, todėl šiuose miestuose sukurta visuomeninio transporto sistema beveik tobula ir neįtikėtinai patogi tiek šių miestų gyventojams, tiek svečiams, be to, dar ir pigi. Šiaip jau A.Zuokas tikrai daug keliauja, ieško naujų idėjų, bet dauguma tų idėjų orientuotos į paviršutinišką grožį. Kur kas geriau būtų, jei jis parsivežtų idėjų, kaip gyvenimą vilniečiams padaryti patogesnį. Juk Europoje esama išties daug labai pavykusių viešojo transporto bilietų sistemų, tad gal užtektų vieną jų tiesiog perkelti į Vilnių. Ir be jokių lietuviškų patobulinimų.
O apskritai visiems politikams prieš rinkimus gal geriau būtų demonstruoti ne tai, kaip augini gėles, mini dviratį ar verdi vakarienę, o kaip moki valdyti valstybę, kaip sugebi pasirinkti tinkamą komandą, kaip išmanai kertines valstybės sritis, kaip supranti žmonių problemas ir ar žinai, kaip reformuoti labiausiai užpelkėjusias sritis. Nes jei rinkėjai valdžią rinks pagal kandidatų gebėjimus kepti žuvį, auklėti šunis ar fotografuoti gamtą, tai daugiabučių renovavimo programa ir kiti valstybei svarbūs projektai merdės dar ketverius metus.

Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų rinkimų sąrašo reitingavimo lyderės fasadinė ir nefasadinė pusė kartais nesutampa.

Seimo narė Palangos J.Basanavičiaus gatvėje ieškojo vyro, tarėsi su praeiviais, ar vulgarūs drabužėliai padeda jį prisivilioti. Tokia „žinia“ bulvarinėje TV laidoje  apie save rinkėjams praėjusią savaitę priminė trisdešimtmetė parlamentarė Agnė Bilotaitė. Ta pati, kuri piktinasi kolegomis, dalyvaujančiais TV šou ir kuri reikalauja, kad įstatymais politikui ir valdininkui net laisvadienį šiukštu būtų draudžiama bet kokiu būdu duoti pagrindo menkinti savo reputaciją.
A.Bilotaitė – arši kovotoja už moralią politiką, prieš korupciją. Tačiau ji tikina iki išrinkimo Seimo nare nuoširdžiai triūsusi dviejų Seimo narių padėjėja-sekretore, nors jie patys arba jų tikrieji padėjėjai nemeluodami sako, kad ji niekada nedirbo šio darbo. Arba ją ištinka amnezija išgirdus klausimą, kokios pozicijos ji laikiusis dėl viešuosius ir privačius interesus supainiojusio partijos kolegos, tuomečio ūkio ministro Dainiaus Kreivio.
Ji neabejotinai darbšti. Tačiau ne tiek, kiek afišuojasi: sau prisiskiria ir kitų nuopelnus, o į žurnalistų mikrofonus kalba kur kas dažniau nei Seimo salėje svarstant įstatymus.
Kuri A.Bilotaitė tikroji?

Konservatorių reitingų lyderė
Kad Tėvynės sąjungos nariai, sudarydami Seimo rinkimų sąrašą, pirmuoju numeriu iškėlė jauną, vos pirmą kadenciją Seime baigiančią A.Bilotaitę, per praėjusius rinkimus teturėjusią 36-ą poziciją, buvo geroka sensacija. Ji nustūmė toliau ir savo politinį krikštatėvį Seimo konservatorių frakcijos seniūną Jurgį Razmą, kuris ją ir pakvietė etatiniam darbui į Tėvynės sąjungą, ir premjero Andriaus Kubiliaus dešiniąją ranką krašto apsaugos ministrę Rasą Juknevičienę. Tiesa, konservatoriai nereitingavo partijos pirmininko A.Kubiliaus ir Seimo pirmininkės Irenos Degutienės.
Taigi nauja politinė žvaigždė sužibo. Ar pelnytai? J.Razmos aplinkos konservatoriai giria jauną politikę. Švelniai vadindami Agnyte, pasakoja: „Ji labai darbšti, politiniam darbui aukoja net asmeninį gyvenimą. Ji dalyvauja visur, kur tik ją kviečia, pati sėda į automobilį ir važiuoja į Mažeikius, Plungę ar Klaipėdą. Jauna politikė pilna idėjų, kaip pasitelkti jaunimą, kitus žmones bendram darbui: organizuoja „smegenų šturmus“ su studentais, kviečiasi pasitarti politologus, specialistus, daug bendrauja su Vakarų regiono žmonėmis. Ji turi puikių organizacinių gebėjimų – puikiai paskirsto darbą, sugeba organizuoti įvairius renginius, konferencijas. Ji principinga, ne veltui partijos kolegos ją išrinko Priežiūros komiteto nare, be to, ji – partijos pirmininko pavaduotoja jaunimo reikalais, Klaipėdos rajono skyriaus pirmininkė.“
Jauna politikė neišeina iš televizorių ekranų kaip arši kovotoja su korupcija: ji – Seimo Antikorupcijos komisijos vicepirmininkė, Seimo Audito komiteto narė, ji siūlo nemažai antikorupcinių įstatymų pataisų.
Moteris ne tik garsėja darbštumu Seime, bet ir ką tik pelnė devintuką už magistro darbą „Politinių partijų finansavimas ir kontrolė Lietuvoje“. Tiesa, po politikos mokslų bakalauro studijų Klaipėdos universitete magistro studijos Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultete užsitęsė net šešerius metus, tačiau politikė aiškina tiesiog neturėjusi tam laiko.
A.Bilotaitė ir pati savimi daugiau nei patenkinta: viešai giriasi, kad pavyko nuveikti kur kas daugiau, nei buvo užsibrėžusi kandidatuodama į Seimą. O paklausta apie klaidas, įžvelgia vienintelę – kad kadencijos pradžioje tikėdavosi per greito rezultato.
A.Bilotaitės gerbėjų Seime žodžiais tariant, jei ko jaunai politikei trūksta, tai nebent gyvenimiškos ir politinės patirties, nes kartais prasimuša jaunatviškas naivumas, nesuvokimas, kad gražiai skambanti idėja praktiniame gyvenime naudos neduos.
Tačiau ne visi kolegos parlamentarai taip žavisi jaunąja kolege. „Ar kada girdėjote, kad jos nuomonė skirtųsi nuo J.Razmos? Argi ji turi savo asmeninę nuomonę – tik stengiasi įtikti partijos vadovybei, ji kaip kareivis. Arba nugirsta kokią idėją ir pateikia kaip savo. Dvejus metus reklamavo savo grožybę, o dabar jau dedasi rimta politike“, – kritikuoja kolegos. (…)

Biografijos skylės
Iš pirmo žvilgsnio A.Bilotaitė – tiesiog idealas. Protinga, išsilavinusi, kukli, atvira, principinga ir darbe, ir po jo. Pavyzdžiui, Seime ji priklauso Maldos, „Už piliečių talką kuriant Lietuvą be korupcijos”, „Už tradicinę šeimą”, „Už vaiko teises” parlamentinėms grupėms, o tarp jos laisvalaikio pomėgių – sveika gyvensena.
Savo biografijoje A.Bilotaitė nurodo, kad gimė vairuotojo ir kirpėjos – paprastų žmonių šeimoje, tad teko matyti ir šilto, ir šalto. Ji pabrėžia, kaip tėvai išugdė pagarbą šeimai, nors nenurodo, kad ne asmeniniu pavyzdžiu, mat jie išsiskyrę. Politikė biografijoje mini turėtą šeimos verslą: 2003 m. įsteigta personalinė A.Bilotaitės įmonė, užsiimanti krovinių vežimu vidaus keliais, kurią ji spėdavo administruoti šalia studijų ir darbo Tėvynės sąjungos aparate. Jai tapus Seimo nare, verslą perėmė tėtis.
Jauna politikė biografijoje išsamiai motyvuoja, kaip pasirinko konservatorių partiją: „Ypatingai domėjausi moralios politikos problema: ar politika ir moralė – suderinami dalykai? Atsakymą į šį klausimą radau Tėvynės Sąjungos nuostatose: „Politika ir moralė privalo derėti!“ 24-erių ji tapo Tėvynės sąjungos nare, tais pačiais metais pakviesta dirbti etatine partijos darbuotoja – Tėvynės sąjungos Vakarų regiono vadybininke, o 26-erių, nors pralaimėjusi rinkimus vienmandatėje apygardoje, su konservatorių sąrašu pateko į Seimą ir tapo jauniausia parlamentare. (…)

Principingumas su išimtimis
Jaunos politikės deklaruojamas principingumas – taip pat su išimtimis. J.Razmos komandos nariai tikina, kad ji niekada nedirbo jo padėjėja, bet pripažįsta, jog etatas buvo paskolintas Klaipėdos skyriui. S.Pečeliūnas, paklaustas, kokia buvo A.Bilotaitė, kai dirbo jo padėjėja, nemelavo – pripažino, kad etatą buvo atidavęs partijos aparatui. Tačiau jaunoji politikė dievažijasi organizavusi šių parlamentarų vizitus ir susitikimus Klaipėdoje, nors jie patys apie tai nežino.
Garsėjanti kaip bekompromisių moralės normų įteisinimo įstatymais siūlytoja, ji niekaip neatsimena, kokios buvusi nuomonės dėl partijos kolegos D.Kreivio, kai dirbo konservatorių darbo grupėje, sudarytoje paaiškėjus, kad jis paskyrė ES paramą savo motinos įmonei. „Teisiškai žiūrint, tas dalykas akivaizdus – buvo parašas. Bet reikia pabrėžti, kad buvo įtarimų, jog kažkas norėjo šį ministrą pašalinti iš posto“, – filosofuoja teisininkės išsilavinimą turinti politikė.
A.Bilotaitė didžiuojasi parengusi daug antikorupcinių įstatymų projektų, tačiau ir čia neapsieita be skandalų. Politikė viešais pareiškimais neigia įtarimus, kad už mokesčių mokėtojų pinigus išleidusi savo darbų ataskaitą-kalendorių prisiėmė svetimus, net prezidentės nuopelnus, pavyzdžiui, dėl bausmių už korupcinius nusikaltimus griežtinimo, o kai kurie siūlymai, kuriais ji gyrėsi, buvo įgyvendinti dar iki jai tampant Seimo nare. Bet A.Bilotaitė aiškina, kad dažnai projektų idėjos iš dalies sutapdavusios, be to, ji supratusi, kad ne taip lengva vienai Seime prastumti projektą, reikia bendraminčių. A.Bilotaitės skaičiavimais, ji asmeniškai arba kartu su jos įkurtos parlamentarų grupės „Už piliečių talką, kuriant Lietuvą be korupcijos“ nariais įregistravo 61 antikorupcinę teisės aktų pataisą.
„Kokie ten projektai – „pokazucha“, – kritikuoja jauną kolegę vienas Seimo senbuvis. – „Prisišniūrijo“ prie Arvydo Anušausko, prisirašo sau kitų darbus, trimituoja apie kiekvieną savo krustelėjimą – daugiau triukšmo nei rezultato.“
Kai kurie politikės siūlymai – iš tiesų absoliutus populizmas, pavyzdžiui, ji kovoja, kad įstatymu būtų įteisinta, jog ir laisvalaikiu viešojo sektoriaus darbuotojai demonstruotų krištolinį moralumą, o jei ne – būtų atleidžiami iš darbo. Iš siūlymo šaipytasi, kad tokiu atveju beveik 400 tūkst. valstybės piliečių – mokytojų, medikų, valdininkų turėtų būti sekami, ar nepasirodė viešoje vietoje su taure šampano, nes tai jau gali gadinti jų reputaciją. (…)

Persistengia su savireklama
Jauna politikė garsėja kaip savireklamos mėgėja. Į klausimą, kodėl dažniau jos mintis galima sužinoti ne iš Seimo tribūnos, o per televiziją ar virtualioje erdvėje, ji atsako: „Nemanau, kad kalbėjimas Seimo tribūnoje, kaip dauguma kalba – tik kad kalbėtų, kai būna TV kamerų, duoda rezultatą. Aš – už realius darbus. O jei manęs žurnalistai paklausia, atsakau.“
Jauna išvaizdi politikė žino, kuo patraukti dėmesį: ji imasi rezonansinių antikorupcijos, sveikatos apsaugos temų, kadencijai einant į pabaigą ėmė dirbti ne tik Antikorupcijos, bet ir nuolat TV kamerų apgultoje Atominės energetikos komisijoje. Politikė moka save demonstruoti ne tik tiesioginiame darbe. Kaip kokia didelė įžymybė ji turi A.Bilotaitės vardo krepšinio turnyrą Gargžduose.
Politikė nevengia net bulvarinės žiniasklaidos. Nors dievažijosi, kad išaugo iš to amžiaus, kai dalyvavo konkurse „Mis Klaipėda“, kuklia besidedanti parlamentarė bulvarinėje TV laidoje  moteris prieš kameras apsitempusi sportiniu kostiumu mankštinosi, paskui sėmėsi patirties, kaip suvystyti vyrą, o laidos vedėjai kikeno, kad suvilios Palangoje kokį ir galės jį įdarbinti savo padėjėju Seime.
„Pati nesiveržiu į tokio pobūdžio laidas, bet stengiuosi laviruoti, kaip įmanoma mandagiau bendrauti su visomis žiniasklaidos priemonėmis, kiek leidžia mano įsitikinimai, nes manau, kad politikas taip turi elgtis. Pati atvirai nepasakoju apie savo asmeninį gyvenimą, nedarau iš jo šou“, – tikina A.Bilotaitė, ką tik vienam dienraščiui sakiusi, kad jau pagaliau tuoj bus jos žadėtos vestuvės.
ų dar naudingesnė valstybės piliečiams, jei būtų sau savikritiškesnė, jei nemėtytų mokesčių mokėtojų pinigų ir jų apmokamo jos darbo laiko populizmui. (…)

Į „Veido“ klausimus atsako konservatorė Agnė Bilotaitė
VEIDAS: Kas, jūsų pačios manymu, lėmė, kad sudarant konservatorių rinkimų sąrašą atsidūrėte aukščiausioje įmanomoje vietoje (A.Kubilius ir I.Degutienė nebuvo reitinguoti)?
A.B.: Toks pasitikėjimas man buvo netikėtas. Kitos partijos kalba apie kvotas jauniems žmonėms, kvotas moterims, o aš sakau – sudarykite sąlygas jaunam žmogui augti, tobulėti, atsiskleisti, dirbti, parodyti tam tikras savo savybes, užsitarnauti pagarbą, ir nereikės kvotų. Tačiau jaunam politikui reikia nemiegoti, kol kažkas tau kažką suteiks, duos. Visų pirma reikia daug dirbti.
VEIDAS: Kuriuos savo darbus, nuveiktus Seime, manote esant svarbiausius Lietuvos žmonėms?
A.B.: Naudodamasi parlamentinės kontrolės teise kėliau visuomenei aktualius klausimus, rengiau įstatymų projektus. Tikiuosi, dar šią kadenciją pavyks priimti Tarnautojų elgesio kodeksą, nors moralinių dalykų, antikorupcinių teisės aktų projektai ypač sunkiai skinasi kelią Seime. Tarp kitų svarbiausių – Liudininkų apsaugos įstatymo projektas, Baudžiamojo kodekso pataisos, sugriežtinančios atsakomybę už korupcinius nusikaltimus, Viešųjų pirkimų, Politinių partijų finansavimo ir kontrolės, Valstybės tarnybos ir kitų įstatymų pataisos.
VEIDAS: Tačiau dalies šių įstatymų projektų autorystė – ne jūsų ar bent jau ne vien jūsų.
A.B.: Politika nėra individualus darbas. Ateidama į Seimą tikėjausi, kad jei turi visuomenei reikalingą idėją, parengi įstatymo projektą, ir jis priimamas. Tačiau tam turi rasti palaikančių kolegų. Kai kurių projektų idėja ta pati, tad jie sujungiami. O kai kurie mano pasiūlytieji atmesti, tačiau panašų parengus Prezidentūrai, jis priimamas. Bet svarbiausia, kad pasiekiamas rezultatas.
VEIDAS: Kokių darbų planuojate nuveikti kitą kadenciją?
A.B.: Pirmiausia reikia būti išrinktai. Jei taip bus, sieksiu sutvarkyti antikorupcijos komisijų reglamentavimą savivaldybėse, užlopyti lobistinės veiklos, teisėtvarkos, teisėsaugos spragas, pavyzdžiui, įtvirtinti prisiekusiųjų ar tarėjų atsiradimą teismuose. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į „Veido“ klausimus atsako Valentinas Mazuronis

VEIDAS: Kas atsitiko, kad jūs, vienas iš senųjų Liberalų sąjungos narių, 2001 m. ją palikote ir nuėjote su Rolandu Paksu kurti Liberalų demokratų partijos?
V.M.: Tuomet vyko Liberalų sąjungos skilimas. 2000-ųjų rinkimuose partija buvo laimėjusi per dvidešimt vietų Seime, kartu su Artūro Paulausko partija sudariusi Vyriausybę, R.Paksas buvo premjeras. Paskui prasidėjo perbėgimai, persigrupavimai, ir taip išėjo, kad A.Paulauskas sudarė valdančiąją daugumą su Algirdu Brazausku.
Kai taip atsitiko, palyginti jauni tuometiniai Liberalų sąjungos veikėjai – Artūras Zuokas, Gintaras Steponavičius, Eligijus Masiulis, kiti (mano manymu, patekę į Seimą tik todėl, kad prieš rinkimus R.Paksas su savo grupe prisijungė prie LLS, kuri iki tol surinkdavo 1–2 proc. balsų, o po to tapo rimta politine jėga), įvykus, vadinčiau, pirmam politiniam prabuksavimui, nusprendė, kad reikia spirti jam į užpakalį, lipti per galvą ir eiti tolyn. Man atrodė, kad taip elgtis nėra padoru tiek politiniu, tiek bendražmogiškuoju požiūriu. Maniau, kad prasidėjus politiniams svyravimams reikia elgtis atvirkščiai – telktis, išlaikyti vienybę, nes politikoje visko būna. Tad nepaisydamas to, kad buvau vienas senesnių Liberalų sąjungos narių, nutariau, jog man su tais vaikinais ne pakeliui. Nuėjau su R.Paksu ir jo komanda, nors iki to, atvirai sakant, jo nei pažinojau, nei su juo reikalų turėjau.
VEIDAS: O nebuvo kokio nors konflikto tarp LLS vadovybės ir Šiaulių skyriaus, nes, kiek žinoma, kitas su R.Paksu nuėjęs šiauliškis liberalas Dailis Barakauskas buvo labai įsižeidęs, kad sudarinėjant Vyriausybę liko be posto?
V.M.: Na, ten buvo tam tikrų nesutarimų, nors su D.Barakausku – ne. Šiaulių skyrius tada skilo į dvi grupes: viena nuėjo su A.Zuoku, nes jie palaikė, diplomatiškai sakant, pragmatiškus santykius su juo, kaip tuometiniu Vilniaus meru, – ten buvo tokia su Šiaulių banku susijusi verslininkų grupė. Kita grupė, kuriai ir aš priklausiau, pasirinko padorumo pusę. Nes jeigu jau patekai į Seimą per R.Paksą ir jo premjeravimą, tai ir būk su juo. Pigus politinis pardavimas man pasirodė nepriimtinas. (…)
VEIDAS: Esate partijos politinis veidas, nuolatinis viešasis kalbėtojas, pasakojantis apie sąmokslus, perversmus, kad R.Paksas nekaltas, nors jūsų kolegos politikai atvirai iš to šaiposi. Ar nėra sunku kartoti vis tą patį metų metais, nors suprantama, kad viešųjų ryšių požiūriu toks elgesys yra teisingas?
V.M.: Niekada nesakiau, kad R.Paksas yra šventasis ar nekaltas. Visada sakiau, kad R.Paksas, kaip visi normalūs politikai (ypač imant tą laikotarpį, kai jis buvo prezidentu), padarė klaidų ir kitokių žingsnių, kurie galėjo būti kitokie arba teisingesni. Bet visada kalbėjau ir dabar tikiu, kad dėl vienokių ar kitokių jo klaidų, ypač palyginti su aplinka, su kitais prezidentais – A.Brazausku, Valdu Adamkumi, galų gale – su Dalia Grybauskaite, R.Pakso nebuvo galima nušalinti. Tie politiniai veiksmai, kurie buvo padaryti, buvo politiniais motyvais grįstas sąmokslas ir perversmas valstybėje, nes dėl tokių klaidų prezidentų nenuima ir nekeičia. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

ELTA

“Lietuvai iškilo realus fizinio išlikimo klausimas: nebaudžiamas kyšininkavimas, korupcijos siautėjimas. Mes sieksime įvertinti visus, Lietuvą pavertusius ne žmonių, o buhalterinės biurokratijos valstybe, kurioje žmogaus teisės ir valia yra paminama nesąžiningo pareigūno, politiko, o neretai – tiesiog kriminalinio nusikaltėlio. Mes manome, kad Lietuvos žmonės pavargo nuo metų metais nemokšiškai, bet blogiausia – ne žmonių ir ne jų valstybės naudai vykdomų reformų. Tokių reformų kitaip, kaip griovimu, negalima pavadinti…
Mūsų partija – sparčiausiai auganti partija Lietuvoje. Šiandien Tvarkos ir teisingumo partijoje daugiau kaip 17 tūkst. narių. Ir mes sukursime Trečiąją Respubliką. Tai bus žmonių Respublika”, – fašizmą menančiais šūkiais save ir partijos narius drąsina Rolandas Paksas, partijos “Tvarka ir teisingumas” pirmininkas, šiurkščiai Lietuvos Respublikos Konstituciją pažeidęs ir dėl to per apkaltą iš prezidento posto pašalintas politikas.
Pernai sausį Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) didžiosios kolegijos priimtas sprendimas, kad priesaiką sulaužiusiam R.Paksui iki gyvos galvos taikytas draudimas dalyvauti Seimo rinkimuose yra neproporcingai ilgas, paskatino šį “silpnavalį vyruką su ašara aky” ir vėl kelti sparnus revanšistiniam erelio skrydžiui.
“EŽTT atstatė Lietuvoje pamintą teisingumą. Antikonstitucinis 2003–2004 m. sąmokslas žlugo. Sumaišties ir tamsos metai baigėsi”, – nuolat kartoja Seimo rinkimams vėl besirengiantis R.Paksas. O šią jo mintį atrajoja visas būrys jam ištikimų “lipdukų”.
Tačiau tiesa yra ta, kad EŽTT nepanaikino 2004 m. kovo 31 d. Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimo, o tik dar kartą patvirtino, jog šiurkščiai pagrindinį šalies įstatymą pažeidęs eksprezidentas R.Paksas yra nubaustas teisėtai ir teisingai, tik bausmė yra per didelė.
Bet į teisiškai neišprususį politinį rinkėją apeliuojantys paksininkai pateikia informaciją tokiu kampu, koks jiems naudingas: R.Paksas su bendražygiais dar 2003–2004 m. įsisąmonino jo tuomečio viešųjų ryšių technologo Aurelijaus Katkevičiaus įteigtą mintį, kad jei tiki tuo, ką sakai, tai, ko gero, ir nemeluoji.
“Veidas” dar kartą primena, kaip R.Paksas iškilo į politines aukštumas, kokius priėmė vadybinius sprendimus, būdamas premjeras, prezidentas, kokių patyrė nuoskaudų ir politinių virsmų.

Skausmingai siekė pripažinimo
“Tiesą sakant, Rolandą nuo pat vaikystės kažkoks nenumaldomas nerimas nuolat ragino, skubino, skatino veikti… Su kiekviena klase plėtėsi ir ratas užsiėmimų, už kurių vaikinas mėgino “užsikabinti”. Gitara ir futbolas, boksas ir akordeonas, antra vieta tarp Telšių rajono dešimkovininkų ir estradinis ansamblis, ledo ritulys ir klarnetas, antras atskyris bėgiojant krosą ir pramoginiai šokiai – visur neblogai sekėsi, buvo įdomu. Bet vis tiek – ne tai, ko reikėjo. Aviamodelius konstravo nuo mažumės, dalyvavo respublikinėse varžybose. Devintoje klasėje pasiprašė į sklandymo klubą. Pavasarį atvažiavo į Vilnių pirmąkart šokti parašiutu, bet instruktoriai, pažiūrėję į anketą ir jos savininką, šokti neleido – per jaunas. Taigi vaikiškas maksimalizmas nesyk atsigręžė į jį nepasitenkinimu savimi”, – 1983 m. žurnale “Sparnai” apie kolegą ir bičiulį R.Paksą nuo vaikystės persekiojančią baimę nepasirodyti nevykėliu ir būti pripažintam rašė lakūnas ir žurnalistas Edmundas Ganusauskas.
Buvęs R.Pakso suolo draugas iš Telšių Žemaitės vidurinės mokyklos laikų, ilgametis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Alfredas Bumblauskas, “Veido” prieš keletą metų paprašytas prisiminti buvusį bičiulį paauglystės metais, atitarė, kad Rolandas nuolat siekęs būti tarp lyderių. Jį ypač žavėjo žmonės, turintys gerą humoro jausmą, – kompanijų sielos.
“Buvo mūsų klasėje toks Vacys. Kai tik jis prasižiodavo, visa klasė iškart imdavo kvatoti. Vacys buvo lyderis. Rolandas nebuvo tas žmogus, kuris galėjo viešai skelt “šposus”, – pasakojo A.Bumblauskas. – Tačiau kaip visi nustebome, kai devintoje klasėje Rolandas parašė humoreską, kuri pateko į respublikinį moksleivių konkursą.”
Studijuodamas Vilniaus inžineriniame statybos institute R.Paksas susirado aeroklubą. Skraidyti jį išmokė pirmasis mokytojas, tapęs draugu visiems laikams, klubo instruktorius, 2001 m. R.Pakso į AB “Lietuvos avialinijos” vadovus prastumtas Stasys Jarmalavičius.
1982 m. vienas žymiausių aukštojo pilotažo specialistų, daugelio varžybų vyriausiasis teisėjas, Kuibyševo aviacijos instituto prorektorius Jurijus Tarasovas, kalbėdamasis su E.Ganusausku, prasitarė: “Mano nuomone, SSRS šiuo metu yra keturi vienas kito verti aukštojo pilotažo meistrai: Kairys, Smolinas, Nikitiukas ir Paksas.”
Tarptautinėje arenoje lakūnas R.Paksas debiutavo 1982 m., iškart pasaulio čempionate Austrijoje. Tarp geriausių planetos pilotų jis buvo septintas. SSRS tautų VIII spartakiadoje R.Paksas laimėjo finale ir tapo čempionu.

Vėjavaikis avantiūristas
Šiandien analizuojant šio prieštaringai vertinamo politinio herojaus biografijos faktus dėliojasi vaizdas, kad tai politikas, taip ir neišaugęs paaugliškų nevisavertiškumo kompleksų. Viena vertus, jis ganėtinai baikštus ir silpnas, kita vertus, jis demonstruoja viražus danguje – lakūnas, akrobatas. “Iš tikrųjų taip jis stengiasi įveikti save, nugalėti kompleksus. Taip sau ir kitiems savo drąsą įrodinėja silpnieji”, – mūsų savaitraščiui sakė vienas buvusių R.Pakso bendražygių.
Toks apibūdinimas gal pernelyg kritiškas – juk R.Paksas įrodė gebąs ir verslu užsiimti. Tačiau ir čia išryškėja nemaža avantiūrizmo dozė. Tereikia prisiminti, kaip buvęs statybos bendrovės “Restako” vadovas už Rusijoje, Chanty Mansijsko mieste, suremontuotą sanitarijos ir epidemiologijos centrą gautą pelną, 210 tūkst. JAV dolerių, gabeno lagaminais į Lietuvą per Austriją.
Beje, avantiūrizmas, kaip pastebi R.Pakso politinį kelią sekantis Seimo narys socialdemokratas Vytenis Andriukaitis, šį veikėją suvedė ir su jam sėkmingą politinį karjeros startą davusiu buvusiu Seimo pirmininku, Tėvynės sąjungos lyderiu prof. Vytautu Landsbergiu. “Lakūnas R.Paksas turėjo išgabenti V.Landsbergį iš parlamento, jei rusų kariškiai būtų puolę”, – dramatiškus pirmųjų nepriklausomybės metų įvykius prisimena V.Andriukaitis.
O dar po keleto metų, 1997 m. balandį, verslininkas R.Paksas tapo konservatorių deleguotu sostinės meru. Jis pakeitė iki tol buvusius nepopuliarus šios partijos atstovus Alį Vidūną ir Algirdą Čiučelį.
Bet siekdamas pranokti savo pirmtakus R.Paksas ir čia griebėsi avantiūrų: didino atlyginimus bei priedus savivaldybės klerkams, ištaškydamas 33 mln. Lt, bet nesumokėjo 100 mln. Lt fizinių asmenų pajamų mokesčių. Be to, R.Paksui valdant savivaldybę už 385 tūkst. Lt buvo pripirkta mobiliųjų telefonų, dar už 77 tūkst. Lt – pranešimų gaviklių, kuriuos klerkai naudojo kaip žaisliukus, o telefonais praplepėdavo po 200 tūkst. Lt per metus. Negano to, skyrių vedėjams buvo nupirkti nauji, po 50 tūkst. Lt kainuojantys automobiliai, o kanceliarinių išlaidų apskritai niekas neribojo – prekėms buvo skiriama po 384 tūkst. Lt per metus. Žodžiu, gyvenimas R.Pakso savivaldybėje priminė socialistinį rojų.
O kai sostinės mero R.Pakso (antrąkart tapusio premjeru) įpėdinis Artūras Zuokas 2000-aisiais pamatė, kad sostinės skola – 420 mln. Lt ir siekia metinį šios savivaldybės biudžetą, Vyriausybės vairininkas taip pat lengvabūdiškai mestelėjo, girdi, Finansų ministerija padarysianti užskaitas ir panaikinsianti didmiesčio skolas. “Aš Vilnių myliu labiau”, – kvailai teisino savo nebrandžius ketinimus tuometis ministras pirmininkas.
R.Pakso vėjavaikiškumą, negalvojimą apie pasekmes ir gyvenimą, tarsi rytoj ateitų pasaulio pabaiga, liudija ir jo sandėriai su neaiškiais politiniais rėmėjais tiek per 2000 m. Seimo rinkimus, po kurių Seimo Liberalų sąjungos frakcijos seniūno pavaduotojas Klemensas Rimšelis ganėtinai atvirai stebėjosi, iš kur jų partija rinkimams turėjo tiek pinigų; tiek per 2003 m. prezidento rinkimų kampaniją, kai pretendentas į šalies vadovus pasirašė dvidešimties punktų įsipareigojimų sutartį su Jurijumi Borisovu: mainais už finansinę paramą rinkimuose suteikti šiam svetimšaliui Lietuvos pilietybę, prezidento patarėjo pareigas, apdovanoti Lietuvos Respublikos valstybiniais apdovanojimais.
Galiausiai, kaip paaiškėjo per R.Pakso prezidentavimo skandalą, jis, negalvodamas, kad kas nors imsis narplioti prezidento rinkimų kampanijos išlaidas, pateikė dar ir melagingą finansinę ataskaitą Vyriausiajai rinkimų komisijai – J.Borisovas parėmė R.Pakso rinkimų kampaniją ne 1,2 mln. Lt, o 1,1 mln. JAV dolerių.
Pagaliau net apkaltai einant į pabaigą R.Paksas su žmonele toliau pagal savo skonį įsirenginėjo prezidento rezidenciją Turniškėse ir vėjais paleido dar 196 tūkst. Lt mokesčių mokėtojų pinigų.

Užgriuvus atsakomybei pabėga
Iki šiol R.Paksas neišmoko ir dar vienos lyderiui būtinos pamokos – viešo kalbėjimo meno. Jis noriai bendrauja tik iki tol, kol pašnekovas klausia parankių dalykų, bet vos tik išgirsta sudėtingesnį klausimą, politiko veidas akimirksniu įsitempia ir sustingsta.
Mėgindamas paslėpti šį savo trūkumą R.Paksas dar į savivaldybę pasikvietė buvusią televizijos žurnalistę Dalią Kutraitę, kuri kūrė jautraus ir jausmingo mero, vėliau premjero įvaizdį. D.Kutraitei antrojoje R.Pakso Vyriausybėje tapus kanclere, politiko įvaizdį kūrė teatrologė Rūta Vanagaitė.
Per prezidentinį skandalą išaiškėjo, kad šalies vadovas nė žingsnio negali žengti dar be vienos moters – gruzinės burtininkės Lenos Lolišvili. Jos patartas R.Paksas fizinius ir dvasinius negalavimus gydėsi apsivyniojęs galvą tualetiniu popieriumi.
“Žmogų dažniausiai traukia tie dalykai, kurių jis labiausiai bijo, arba tie, kurių jam labiausiai trūksta, – aiškina buvęs Seimo narys psichologas Vytautas Čepas. – Akivaizdu, kad R.Paksas varžosi bendraudamas su žmonėmis. Nereikia būti psichologu, kad pamatytum, koks jis būna įsitempęs. O tiek D.Kutraitei, tiek R.Vanagaitei bendravimas su žmonėmis – jų profesija.”
Seimo narys socialdemokratas Algimantas Salamakinas netgi juokavo, kad moterys R.Paksui, suvaidinusiam partinę auką, dukart padėjo dar ir pabėgti iš premjerų, o socdemas Gediminas Kirkilas tuomet prilipino jam “įvaizdžio premjero” etiketę, nes tauta šį politiką kaip kokią princesę Dianą vadino “širdžių premjeru”.
Įvaizdis sumaišė ir įtakingųjų prezidento Valdo Adamkaus patarėjų protus. Tarkim, Albinas Januška, duodamas  interviu “Veidui”, sakė: “Prezidentas mano, kad R.Paksas yra didis ir doras Lietuvos politikas ir vaidina pozityvų vaidmenį Lietuvos politiniame gyvenime. Jį remia daug žmonių… O gerbti R.Paksą prezidentas pradėjo dar nuo tų laikų, kai šis kritišku metu sutiko tapti šalies premjeru ir prisiėmė atsakomybę.”
Tiesa, vėliau, jau pretenduojant į šalies vadovus, naujieji įvaizdžio kūrėjai, kaip anuomet sakė A.Katkevičius, “iš silpnavalio vyro su ašara aky darė erelį”. Ir jiems pavyko trumpam apdumti rinkėjams akis.
Bet šiandien analizuodami keliolikos metų įvykius matome, kad erelis tėra višta. Jis nežino, kaip elgtis esant kritinei situacijai, ir suradęs tariamų kenkėjų atsistatydina: 1999 m. lapkritį dėl savo pasitraukimo R.Paksas apkaltino JAV bendrovę “Williams International”, neva vienašališkai primetusią Lietuvai nenaudingą “Mažeikių naftos” pardavimo sutartį, nors iš tikrųjų premjeras R.Paksas pasitraukė, nes nesugebėjo suvaldyti valstybės finansų krizės (kaip vėliau teigė buvęs finansų ministras Algirdas Šemeta ir jau miręs ūkio ministras Vincas Babilius, R.Pakso Vyriausybei delsiant pasirašyti susitarimus, Lietuvos įsipareigojimai “Mažeikių naftos” apyvartiniam kapitalui atkurti padidėjo nuo 80 iki 860 mln. Lt, o visi finansiniai įsipareigojimai išaugo 1 mlrd. Lt). O 2001 m. iškoneveikė politinį partnerį socialliberalą Artūrą Paulauską bei liberalus politikuojant, nors tikroji priežastis – stringantys eurointegraciniai reikalai ir paties premjero negebėjimas derinti interesų, nesusigaudymas Briuselyje.
O R.Pakso bailumas ypač gerai atsiskleidė 1999 m. birželį, prisiekiant premjeru pirmąkart: tuomet savo “prisistatomąją” kalbą R.Paksas pavadino greičiau ne šventine, o “didžiausios kada nors užgriuvusios atsakomybės”.
Neatsistatydino R.Paksas tik iš prezidentų: patartas vietinių ir Rusijos viešųjų ryšių veikėjų iš bendrovės “Almax”, laukė apkaltos baigties, nes netikėjo, kad už jo pašalinimą balsuos daugiau kaip 85 parlamentarai.

Postuose išliko tik lojalūs
Nepasitikėjimas svetimais, įtarumas, favoritizmas ir saviškių protegavimas – tai tie bruožai, kurie žlugdė R.Pakso karjerą visuose postuose. “Premjeras visur aplink save mato priešus, todėl jis pasirinko gana savitą elgesio modelį – kovotojo su tik jam pačiam matomais slibinais. Iš esmės R.Pakso veikla primena švento Jurgio kovas, dramatiškus spektaklius, bet valstybei tai nieko gero neduoda”, – pirmuosius liberalų ministro pirmininko žingsnius atleisti vienu metu daugumos valstybinių įmonių vadovus komentavo Andrius Kubilius.
Ir iš tikrųjų, vos prisiekus Ministrų kabinetui, tuomečio premjero patarėja R.Vanagaitė ėmė rūpintis “Kvebeko modelio” įdiegimu valstybės tarnyboje: į visas valstybės ir valdymo institucijas išsiuntinėjo žmones, renkančius informaciją apie kiekvienos svarbesnės institucijos vadovo politines simpatijas bei lojalumą liberalams.
Pirmiausia premjerui užkliuvo buvusios jo lietuvių kalbos mokytojos sūnus, “Sodros” vadovas Aidas Pikiotas, neparėmęs liberalų sprendimų, kaip gelbėti bankrutuojančią “Sodrą”.
O kai tų laikų AB “Lietuvos dujos” generalinis direktorius Vytautas Mikaila sukritikavo Vyriausybės sprendimą nedidinti dujų kainos vartotojams, nors padidėjo iš Rusijos gaunamų dujų kaina, dešinioji premjero ranka, ūkio ministras Eugenijus Maldeikis, pasiūlė jam pačiam trauktis iš pareigų.
Iš pelningai dirbančios AB “Lietuvos energija” generalinio direktoriaus pareigų buvo atstatydintas Arūnas Keserauskas, į AB “Spauda” vadovo Antano Skaisgirio krėslą pasodintas D.Kutraitės sutuoktinis Virginijus Giedraitis. O štai “Lietuvos geležinkelių” generaliniu direktoriumi paskirtas skandalingojo liberalų susisiekimo ministro Gintaro Striauko globėjas eksministras Jonas Biržiškis. Draugystė su G.Striauku ir R.Paksu nulėmė ir Donato Kaubrio tapimą “Klaipėdos naftos” vadovu.
Lojaliais, apsukriais pataikūnais arba pragmatiškais rėmėjais jis apsistatė ir Prezidentūroje. Tiesa, neilgam, bet šiandien visa senoji šutvė vėl šalia R.Pakso – prie Lūksto ežero vėl skraidė oro balionai, trenkė muzika ir liejosi ugningos kalbos. Gal jie ir toliau tegul linksminasi ir skrajoja, nes kaip moka (tiksliau, nemoka) valdyti valstybę, jau parodė.

Daugiau nei trečdalis apklaustų Lietuvos gyventojų mano, kad Lietuvos užsienio politika šiuo metų nėra nei išmintinga, nei efektyvi, nei naudinga Lietuvos gyventojams.

Šiuos duomenis sužinome iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos. Ir tai stiprus niuksas tiek prezidentei Daliai Grybauskaitei, tiek užsienio reikalų ministrui Audroniui Ažubaliui, tiek ir visai jo vadovaujamai ministerijai. Nes kaip išmintingą ir efektyvią Lietuvos užsienio politiką vertina tik 23,2 proc. respondentų. Dar 37,4 proc. šiuo klausimu nėra nei griežti kritikai, nei šalininkai.
Įdomūs ir atsakymai į kitą klausimą – su kuria užsienio valstybe Lietuvos santykiai dabar draugiškiausi? Ankstesniais metais pirmosiose vietose išsidėstydavo kaimynės, bet dabar čia likusi tik Latvija, antroje ir trečioje vietose atsidūrė Jungtinė Karalystė ir Airija, o Lenkija nukrito neįtikėtinai žemai.

Jūsų nuomone, ar Lietuvos užsienio politika šiuo metu išmintinga, efektyvi ir naudinga Lietuvos gyventojams? (proc.)

Iš dalies    37,4
Ne    34,6
Taip    23,2
Nežinau / neturiu nuomonės    4,8

Jūsų nuomone, su kuria užsienio valstybe Lietuvos santykiai dabar draugiškiausi? (proc.)

Latvija    19,8
Kita    16,6
Didžiąja Britanija    11,4
Airija    8,25
Estija    6,8
Vokietija    5,8
Švedija    5,4
Ispanija    4,4
Nežinau / neturiu nuomonės    4,2
JAV    3,8
Danija    3,6
Lenkija    3,2
Suomija    1,8
Baltarusija    1,6
Prancūzija    1,4
Su visomis    1
Rusija    0,6
Nė su viena    0,4

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2012 m. liepos 30–31 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Intelektualas, užsimojęs prieš valstybę užvaldžiusią chuntą. Valstybininkų klano dirigentas. Taip prieštaringai vertinama ta pati asmenybė.

Visuomenę audrinusių mitingų ir protesto akcijų vėliavnešys penkiasdešimtmetis Darius Kuolys praėjusią savaitę paskelbė, kaip veiks jo „nepartinė“ partija: „Lietuvos sąrašas“, iškilęs ant Garliavos istorijos violetinės bangos, dalyvaus Seimo rinkimuose, bet nekels sąrašo, o tik rems atskirus kandidatus, tarp kurių nebus paties partijos pirmininko D.Kuolio.
Tokia savotiška schema kelia nemažai klausimų: jei norima veikti kaip visuomeninis judėjimas, kam reikėjo steigti partiją? O gal sąrašas nekeliamas, nes daliai D.Kuolio bendraminčių pasirinkus ne jį, o „Drąsos kelią“, į „Lietuvos sąrašą“ nebeliko ko įrašyti? Jei vis dėlto einama į rinkimus, kodėl į juos neveda pats partijos lyderis?
Apskritai kodėl jis, pripažįstamas vienu intelektualiausių pastarųjų dvidešimt dvejų metų visuomenės veikėjų, buvęs trijų pirmųjų Vyriausybių narys ir įtakingas prezidento patarėjas, nebepelno aukštų valstybės postų, o jo inicijuotos pilietinės organizacijos neišsikovoja autoriteto ir populiarumo? Galų gale ar D.Kuolys – ta asmenybė, kuri verta būti visuomenės moraliniu autoritetu?

Jauniausias ministras, vienas įtakingiausių prezidento patarėjų

Atrodė, kad D.Kuolio laukia svaiginanti politinė karjera. 1990-aisiais jam, 28-erių metų Vilniaus universiteto lietuvių literatūros dėstytojui, buvo patikėtas nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kultūros ir švietimo ministro postas. Net atsižvelgiant, kad jauna respublika neturėjo daug ir patikimų bei kompetentingų specialistų, tai buvo išskirtinis atvejis. Jaunesnio Vyriausybės nario net iki dabar nėra buvę. Į ministrus D.Kuolį pasiūlė parlamento Švietimo, mokslo ir kultūros komisija, su kurios pirmininku Gediminu Ilgūnu, nariais – Kaziu Saja, Sauliumi Šalteniu jaunas universiteto dėstytojas buvo pažįstamas. Iš pradžių atsisakinėjęs, bet tautinės švietimo sistemos motina vadinamos Meilės Lukšienės paakintas D.Kuolys sutiko ministrauti.
Neeiliniais gebėjimais D.Kuolys išsiskyrė dar Vilniaus universitete studijuodamas lietuvių kalbą ir literatūrą, nors tokiame kurse, koks susirinko tuomet, išsiskirti buvo sunku: kartu mokėsi šiandien garsūs kultūros ir meno pasaulio žmonės Vytautas V.Landsbergis, Valdas Papievis, Liudvikas Jakimavičius. Su jais ir kitais bendrakursiais D.Kuolys sovietiniais metais nelegaliai leido kultūrinį žurnalą „Sietynas”. Beje, toje pačioje barikadų pusėje su jais kartu stovėjo ir dabar, Garliavos „revoliucijoje“.
Tapęs diplomuotu lituanistu D.Kuolys pakviestas likti universitete dėstytoju. Beje, po dvidešimties metų klajonių jis vėl grįžo čia dėstytojauti. Nors vis atitolstančio, tačiau prie lituanistikos vėl grįžtančio dr. D.Kuolio talentas šioje srityje neginčijamas: šiemet per Lietuvos universitetų profesorių apklausą jis pripažintas geriausiu pirmojo XXI a. dešimtmečio Lietuvos literatūrologu ir pelnė „Veido“ “mini Nobelį”, aplenkdamas savo dėstytoją prof. Viktoriją Daujotytę, beje, savo žmonos seserį.
Nežinia, kaip toliau būtų klosčiusis D.Kuolio politinė karjera, bet 1992 m. į valdžią atėjo kairieji ir lituanistas D.Kuolys šešeriems metams grįžo prie savo specialybės – dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. 1998 m. jis vėl pateko į didžiąją politiką – tapo prezidento Valdo Adamkaus patarėju.
Prie komandos jis prisidėjo šiek tiek vėliau, pakviestas paties prezidento, pažįstamo iš „Santaros-Šviesos“ organizacijos. D.Kuolys tapo neeiliniu patarėju: kai V.Adamkus pirmąją savo kadenciją buvo kritikuojamas, kad ne jis valdo valstybę, o prezidentūrėlės, turėta omeny D.Kuolio, Albino Januškos, Violetos Gaižauskaitės trio, dėjusio pagrindus vadinamajam valstybininkų klanui.
Netgi dabar kai kas linkę daryti prielaidą, kad “Lietuvos sąrašo” idėjos išskaidymas į tris organizacijas – valstybininkų darbas, kurį jie padarė neva lig šiol valstybininkams dirbančio D.Kuolio rankomis. Tačiau ne mažiau tikėtina, kad D.Kuolį valdė jo paties egocentriškumas, o ne valstybininkai.
Po penkerių metų S.Daukanto aikštėje, kaip ir po ministravimo, D.Kuolys naujo politinio posto negavo. Bet jis – ne išimtis: partijos dažnai atstumia nors kiek nesisteminius intelektualus, taip įžeisdamos jų ambicijas ir vietoj kompetentingų valstybės darbininkų ugdydamos oponentus. Tiesa, D.Kuolys tikina, kad per dvidešimt metų būta partijų siūlymų tapti jų nariu, kandidatuoti į Seimą, eiti pareigas, kartą – net ministro; jis prisidėjęs rengiant kai kurių dešiniųjų ir liberaliųjų parlamentinių partijų programas. Tačiau partijų naryste jis nesusisaistęs ir politinės karjeros siūlymų atsisakęs, nes tarp siūlytojų neįžvelgęs tikrų bendraminčių. Be to, norėjęs dirbti intelektualų, mokslo darbą, nors nepartinėje viešojoje politikoje dalyvauja nuo Sąjūdžio pradžios ligi dabar. „Bet šiandieninė situacija privertė elgtis kitaip, nes griaunama respublika, ir negaliu tylėti“, – sprendimą steigti partiją motyvuoja D.Kuolys.

Intelektas padorumo neprideda
D.Kuoliui sunkiai sekėsi rasti ne tik politinių bendražygių – ir su esamais santykiai neretai susikomplikuodavę. Kad ir kaip keistai skamba, trečiosios Vyriausybės vadovas Gediminas Vagnorius apie savo Ministrų kabineto narį, su kuriuo dirbo pusantrų metų, tepasakė: „Niekada nesu su juo susidūręs ir nesu turėjęs jokių dalykinių santykių. Mūsų Vyriausybė gavo dalį ministrų kaip ankstesniosios palikimą. D.Kuolio nesu kvietęs į Vyriausybę, nesu prisidėjęs nei prie jo atėjimo į politiką, nei prie išėjimo.“
Dar lakoniškesni kartu su juo dirbę Prezidentūros darbuotojai. Į klausimą, kodėl nenori papasakoti apie buvusį kolegą, sakė nesielgsią taip, kaip buvusių bendražygių atžvilgiu elgiasi jis. Net paklausti apie jo išsilavinimą, atkerta, kad intelektas padorumo neprideda.
D.Kuolys neslepia: pozicijos su V.Adamkumi išsiskyrė, kai šis, Artūro Zuoko įkalbėtas, nutarė kandidatuoti antrai kadencijai. „Buvau kviečiamas, bet atsisakiau dirbti tokioje komandoje. Sakiau, kad iš to nieko gero nebus. Paskui kritikavau V.Adamkų, kai jis pareikalavo tuomečio Aukščiausiojo Teismo pirmininko Vytauto Greičiaus atsistatydinimo, – iš pradžių privačiai, paskui viešai, nes prezidentas savo elgesiu paneigė tuos demokratinius principus, kuriuos gynė savo pirmąją kadenciją“, – pasakoja D.Kuolys.
V.Adamkus iš buvusio savo patarėjo lig šiol sulaukia kritikos „Santaros-Šviesos“ renginiuose. Savo knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraštis“ V.Adamkus rašo, kaip D.Kuolys su Virgiu Valentinavičiumi (dabartinis premjero patarėjas) ėmė burti grupę, kuri „Santaroje“ neva turėjo sukelti revoliuciją: „Jiems neišdegė. V.Valentinavičiui mėginant išprovokuoti diskusiją dėl man pažertų jo kaltinimų, Saulius Žukas („Baltų lankų“ leidyklos generalinis direktorius – A.L.) esą replikavo, kad su išprotėjusiais santariečiais nediskutuoja, o D.Kuolys, pamatęs, kad jiems su V.Valentinavičiumi niekas nepritaria, net trenkė mikrofoną ir išėjo iš salės.“
Vėliau apie D.Kuolį ir jo bičiulius V.Adamkus rašė: „Ko siekiama skleidžiant nesantaiką lietuvių visuomenėje? Gal dirbama už kažkieno pinigus? Ar tai rinkiminio šou pradžia?“ Naujausią savo buvusio patarėjo politinę karjerą V.Adamkus neseniai apibūdino lakoniškai: „Stebiu, stebiuosi.“
Po savo kritikos prezidentės Dalios Grybauskaitės atžvilgiu D.Kuolys sulaukė ir prof. Vytauto Landsbergio atkirčio: šis patarė neįsijausti į „Dariaus Kuolio tiradas siaubingas“, nes žmogui kartais „nuplaukia“. Bet D.Kuolys kartoja, kad esame laisvi žmonės demokratinėje šalyje ir galime reikšti kokias tik norime nuomones.

Visuomeniniai forumai svarbūs netapo
Po kadencijos Prezidentūroje D.Kuolys paniro į pilietinės visuomenės ugdymą. Tiesa, ne be V.Adamkaus pagalbos. Prezidentas įkalbėjo George’o Soroso finansuojamą Atviros Lietuvos fondą steigti Pilietinės visuomenės institutą, kurio direktoriumi iki šių metų liepos buvo D.Kuolys. Iš posto jis pasitraukė kilus skandalui, ar Švietimo ir mokslo ministerijos 4 mln. Lt, skirti pilietiškumui mokyklose ugdyti, naudojami pagal paskirtį, o ne politinėms akcijoms.
Vis dėlto institutas netapo autoritetinga institucija, kaip netapo įtakingi ir populiarūs po instituto stogu veikę „Civitas“ klubai ar su bendraminčiais D.Kuolio burtas Piliečių santalkos visuomeninis judėjimas. Jis aiškina, kad tokios užduoties šios organizacijos sau ir nekėlė – tai buvę diskusijų klubai.
Beje, D.Kuolys tikina, kad jau keletą metų institutui vadovavo visuomeniniais pagrindais, dažnai be atlygio dirbo ir daugybėje įvairių komisijų, darbo grupių, nors kartais darbas čia buvo ir finansuojamas. D.Kuolys dirbo Teisėjų etikos ir drausmės komisijoje, rengė lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinių programų koncepciją.
Puikiai retoriką įvaldžiusį intelektualą tuometis LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis buvo pakvietęs vesti laidų. D.Kuolio „Sankirtos“ sukeldavo diskusijų, kartais ir prieštaringų, bet tuometė LRT vadovybė jį palaikė, nors D.Kuolys ja ir piktindavosi dėl to, kad negauna eterio prestižiniame pirmajame TV kanale. Tačiau atėjęs naujas LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius iš jo visai atėmė eterį, motyvuodamas, kad laida tapo nebe kultūrinė, o antrasis kanalas juk skirtas kultūrai. D.Kuolį ir teisę į laisvą žodį ėmė ginti visuomeninės organizacijos, visuomenės veikėjai, bet grįžti į eterį jam nepavyko.
Panaši istorija kartojosi Baltijos TV. D.Kuolys pasakoja gavęs advokatų įspėjimų, kad neturėtų kritikuoti prezidentės paskirtų pareigūnų, bet į pastabas nereagavo. Netrukus sužinojo, kad laida baigė egzistuoti.
D.Kuolys visomis turimomis priemonėmis – radijo ir televizijos eteriu, protesto akcijomis, kaip ir dera intelektualui, viešai reiškia savo poziciją aktualiausiais visuomenės klausimais: dėl VSD karininko Vytauto Pociūno žūties, FNTT karininkų, Garliavos istorijos. Kaip kovotoją už teisę reikšti savo nuomonę, už laisvą žodį jį palaiko gausybė ir iškilių, ir paprastų Lietuvos žmonių. Tačiau negalima nepastebėti, kad D.Kuolys pripažįsta tik savo nuomonę ir aršiai reaguoja į priešingą. Gal tai daugiausia ir lėmė, kad neabejotinai charizmatiška asmenybė aplink save žmones sutelkdavo tik trumpam, arba tik tuos, kurių nuomonė sutampa su jo paties.

Kovoja prieš tai, ką pats kūrė?
Atrodo, kad ir sumanytą platųjį „Lietuvos sąrašą“ galėjo suskaldyti D.Kuolio egocentriškumas, nors ir taip buvo sunku suprasti, kaip vienoje kompanijoje gali darniai triūsti D.Kuolys, buvęs socialdemokratų ministras, kunigas. Vienoje gretoje su D.Kuoliu ėjęs žurnalistas Valdas Vasiliauskas, pasirinkęs ne D.Kuolio partiją, o „Drąsos kelią“, sako, kad išsiskyrė požiūriai dėl kovos su sistema taktikos: D.Kuolys norėjęs burti platesnį judėjimą, o „Drąsos kelias“ – susikoncentruoti į siauresnę problematiką. Tačiau V.Vasiliauskas tikina, kad tai jų nesupykdė, ir apgailestauja, kad “Drąsos kelias” neturi tokio protingo ir aktyvaus visuomenininko.
Kitaip apie D.Kuolį atsiliepia kitas ką tik buvęs jo bendražygis – eksparlamentaras ir buvęs Rolando Pakso patarėjas Alvydas Medalinskas. Jis piktinasi, kad D.Kuolys diskreditavo visuomenės telkimo idėją. O dirigentas Saulius Sondeckis viešai papasakojo, kaip tą pačią dieną, kai buvo pristatytas kaip “Lietuvos sąrašo” dalyvis, gavo elektroninį laišką su parengtu tekstu: „Aš negaliu dalyvauti kitą savaitę įvyksiančiame steigiamajame partijos susirinkime, bet sutinku būti šitos partijos nariu ir balsuoju už Darių Kuolį, kaip šitos partijos pirmininką.“ Steigiamajame partijos susirinkime S.Daukanto aikštėje D.Kuolys turėjo 1,5 tūkst. tokių “balsų”.
Vis dėlto „Lietuvos sąrašas“ į tarybą subūrė tokius intelektualus, kaip profesorius Antanas Kulakauskas, VU Istorijos fakulteto dekanas Zenonas Butkus, Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. Bet ar netaps ši “nepartinė” partija dar vienu nepasisekusiu D.Kuolio projektu jau vien dėl jo egocentriškumo? Kitas, dar svarbesnis klausimas: su kokia sistema ir su kokia, anot jo bendražygių, chunta, užvaldžiusia Lietuvą, kovoja D.Kuolys?
D.Kuolys teisus: padėtis valstybėje iš tiesų apgailėtina: visuomenė nepasitiki politikais, šie daugiausia valdomi interesų grupių, tikrosios savivaldos – tik imitacija. Tačiau būtina prisiminti, kas pradėjo didįjį valstybės užvaldymą ir kas jam vadovavo. Juk būtent D.Kuoliui kartu su garsiausiu valstybininku vadinamu A.Januška diriguojant „prezidentūrėlėms“, ir Prezidentūrą, ir Valstybės saugumo departamentą, ir Užsienio reikalų ministeriją, ir šalies energetiką de facto valdyti perėmė grupė žmonių, vadinamųjų valstybininkų.
„Tai vienas protingiausių ir iškiliausių literatūrologų. O politikos, pilietinio judėjimo žmonių? Ne“, – ko gero, šis D.Kuolio apibūdinimas taikliausias.