Nors tiek Neringa Venckienė, tiek Kristina Brazauskienė, tiek Artūras Zuokas, tiek Vladimiras Romanovas įsivaizduoja ir skelbia, kad naujosios jų partijos turi begalę rėmėjų ir per rinkimus nušluos senąsias partijas, tačiau visuomenės sociologinių apklausų rezultatai to nepatvirtina.

Kaip paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų kompanijos “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos, du trečdaliai apklaustųjų už minėtas naująsias partijas nebalsuos, ketvirtadalis apskritai nedalyvaus rinkimuose, o už visas penkias naujai įsikūrusias partijas savo balsus žada atiduoti tik 8,4 proc. respodentų. Iš minėtos apklausos sužinome, kad kiek daugiau šalininkų turi judėjimas “Taip” ir partija “Drąsos kelias”, o visos kitos naujokės save drąsina be pagrindo.
Beje, dauguma apklaustųjų Lietuvos gyventojų neigiamai vertina tai, kad prieš kiekvienus rinkimus susikuria 3–5 naujos partijos, nes jų vertinimu Lietuvoje partijų jau seniai per daug, o naujas kuria visokie marginalai.

Už kurią iš šių naujai įsikūrusių politinių partijų planuojate balsuoti per artėjančius Seimo rinkimus? (proc.)

Nebalsuosiu nė už vieną paminėtą    66,4
Nedalyvausiu rinkimuose    25,2
Judėjimą “Taip” (A.Zuokas)    3,4
Partiją “Drąsos kelias” (N.Venckienė)    2,2
Lietuvos žmonių partiją (V.Romanovas)    1,2
Demokratinę darbo ir vienybės partiją (K.Brazauskienė)    1
Partiją “Lietuvos sąrašas” (D.Kuolys)    0,6

Kaip vertinate faktą, kad prieš kiekvienus rinkimus susikuria 3–5 naujos partijos? (proc.)

Neigiamai, Lietuvoje partijų jau seniai per daug, o naujas kuria visokie marginalai –     71,4
Neutraliai, man tai netrukdo    18,2
Teigiamai, kuo didesnė įvairovė, tuo daugiau galimybių pasirinkti    8,8
Nežinau/neturiu nuomonės    1,6

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2012 m. liepos 16–17 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Užsitarnavusi ar tik išsitarnavusi aukštus postus partijoje ir Vyriausybėje? Nuomonės apie krašto apsaugos ministrę išsiskiria.

Kad ir kiek moterys skundžiasi, kad joms sunkiau nei vyrams pasiekti politikos viršūnę, Lietuvoje politikės iš vyrų perėmę ne tik prezidento ir Seimo Pirmininko regalijas, bet net „vyriškiausią“ krašto apsaugos ministro postą. 1990-aisiais, su Sąjūdžio banga į politiką atėjusi jauna provincijos vaikų gydytoja, tuomet Rasa Rastauskienė, dabar Juknevičienė, ir pati nė nesvajojo, kad po poros dešimtmečių vadovaus strateginei valstybės ministerijai.
Ką valstybės labui jau nuveikė 54-erių politikė Rasa Juknevičienė ir ar ministrės ir Tėvynės sąjungos vicepirmininkės postas – jos karjeros lubos?

Krašto apsaugoje keitė mažiau nei ketino
R.Juknevičienės pirmtakas krašto apsaugos ministro poste socialdemokratas Juozas Olekas ironiškai įvertino: „R.Juknevičienė pratęsė kai kuriuos mūsų kadencijos darbus, pavyzdžiui, paliko profesinę karo tarnybą, suvokusi, kad šių dienų krašto gynybai reikia profesionalų, o ne šauktinių. Galėjo mano pasirašytą įsakymą pakeisti per dieną, bet nepakeitė. Šnekėjo viena, o darė kita – tęsė gerus darbus. Bėda, kad neapgynė susitarimo dėl krašto apsaugos finansavimo, nors mus nuolat dėl to kritikavo. Apleistas jaunimo pilietinis patriotinis auklėjimas – gal perpus sumažėjo Šaulių sąjungos stovyklų jaunimui. Perlenkė ir sureikšmindama teritorinę gynybą – nedidelį kiekį rezervininkų pateikė kaip labai svarbų dalyką.”
Bet opozicijai dera kritikuoti, o štai pati ministrė didžiuojasi savo laimėjimais, kad pavyko padaryti daugiau, nors lėšų buvo mažiau. Taip, grąžinti privalomos karinės tarnybos nė nebandė, nes tam Tėvynės sąjunga nerado nė vieno politinio sąjungininko, bet bent jau atkūrė rezervo rengimą, ir dar savanoriškais pagrindais.
Ir konservatoriams artimi gynybos ekspertai aukština R.Juknevičienės indėlį, tikindami, kad jos užsienio vizitų geografija ir asmenų, kurie ministrę juose priėmė, rangas leidžia manyti, kad ji atliko ne tik savo, bet ir užsienio reikalų ministro, o iš dalies ir Prezidentės darbą.
O štai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narių nuomonė apie R.Juknevičienės indėlį į krašto apsaugos tobulinimą – kontroversiška. Kai kurie jų ministrę peikia, esą ji nuomonę, kuri nesutapo su jos, sutikdavo su  vadinamuoju saldofonišku pasipriešinimu, o į siūlymus ir pastabas parlamentarai atsakymų laukdavo mėnesius, kartais net devynis, kaip kad buvę svarstant nacionalinio saugumo koncepciją.
Karininkija ministrę vertina taip pat nevienareikšmiai – vieni džiaugiasi, kad krašto apsaugai vadovauja ne buvę komunistai, o sava, patriotė, iš šeimos su tremties patirtimi. Kiti neabejoja, kad kas beateitų toliau vadovauti ministerijai po R.Juknevičienės, metus dvejus teks kuopti jos palikimą, nes ministerijoje sumenko kompetencija, žmonės bijo išsakyti savo nuomonę, tvyro įtampa.

Jei yra lojalumas, kvalifikacijos nereikia
Ministrė viešai pripažįsta padariusi tik vieną klaidą, jei tai apskritai galima laikyti klaida: „Galėjau būti ryžtingesnė keisdama kai kurias personalijas. Štai atėjus naujam kariuomenės vadui 2009 m. dirbti tapo gerokai lengviau. Nuo pat pradžių į politinius postus reikėjo paskirti kuo daugiau jaunų žmonių. Patyrimo jie neturi, bet jo įgis, be to, jo turi departamentų vadovai, kurie nėra politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai.“
Ministrė aiškina, kad po socialdemokratų dviejų kadencijų valdymo krašto apsaugoje patyrimo turėjusi tik senoji nomenklatūra, nors daugybė jaunų žmonių baigė karo mokslus Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo tarptautinėse misijose. Bet jei jie netriūsė konservatorių aparate, postų jiems ir nesiūlė. Akivaizdu, kad R.Juknevičienė tebesivadovauja tuo pačiu principu, kuriuo dešinieji vadovavosi nepriklausomybės pradžioje – arba saviškis, arba priešas. Tad dabar, kaip ironizuoja kai kurie ministerijos darbuotojai, du viceministrai stažuojasi, vienas dirba už visus, o valstybė stažuotojams moka didžiules algas.
Net tarp konservatorių buvo ironizuojama, kad ministrės rankinukų nešiotoja tapo viceministre, o jos patarėjai – greičiau pritarėjai. Štai dvidešimt devynerių metų teisininkė Indrė Pociūtė-Levickienė, po studijų turėjusi vienintelės darbinės patirties – Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos referentės ir atstovės spaudai, iš pradžių ėmė patarinėti ministrei, o paskui karyba nelabai besidomėjusi konservatorė gavo viceministrės postą. Netrukus viceministru, atsakingu už finansus ir išteklius, tapo nei su finansais, nei su krašto apsauga nieko bendra neturėjęs 32-ejų konservatorius, politikos ir tarptautinės komunikacijos specialistas Mykolas Juozapavičius.

Politikė bando grąžinti politines skolas?
Galima daryti prielaidą, kad R.Juknevičienė, apsistatydama jaunais lojaliais, kad ir nekompetentingais kadrais, bando „susimokėti“ skolą už savo pačios analogišką politinę karjerą. Bet ji užmiršta, kad 1990-aisiais buvo visai kita situacija – tuomet visi dešinieji, išskyrus grupelę „persiorientavusių“ buvusių komunistų partijos narių, patirties dirbti valstybinėse institucijose neturėjo, kad istorinės aplinkybės buvo tokios, jog tikrai svarbiausia buvo ne kompetencija, o ideologinis lojalumas.
Gindama savo poziciją dėl nepatyrusios komandos R.Juknevičienė vis primena, kad ir pati, jauna Pasvalio centrinės ligoninės vaikų gydytoja, tapo Sąjūdžio nare. Vos 32-ejų, neturėdama jokios patirties politiniame darbe, tapo parlamentare, Kovo 11-osios akto signatare. Atrodė, kad politinė karjera bus trumpa: 1992 m. nebeišrinkta į Seimą jau ketino grįžti į Pasvalį gydyti vaikų, bet jai pasiūlyta likti dirbti frakcijoje referente ir atstove spaudai.
Į lojalią ir darbščią partijos narę buvo daug investuota – valstybės valdymo paslapčių ji siųsta mokytis į stažuotes Prancūzijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, vėliau JAV. Investicijos atsipirko – nuo 1996 m. ji renkama Seimo nare, tris iš keturių kartų sugebėjo laimėti rinkimus vienmandatėje apygardoje. Pirmoje kadencijoje jauna gydytoja iš provincijos dirbo Sveikatos reikalų ir Savivaldybių komisijose, o nuo 1996-ųjų partija jai patiki strateginę specializaciją Nacionalinio saugumo komitete, dešimt metų ji dirbo NATO parlamentinėje asamblėjoje.
Kodėl pasikeitė jos veiklos sritis? „1996 m. atėjau į Nacionalinio saugumo komitetą, suprasdama, kad jei nepriklausoma Lietuvos valstybė, už kurią balsavau, netaps NATO nare, nepriklausomybė, valstybingumas bus trumpalaikis. Nereikės nei sveikatos apsaugos, nei švietimo“, – prisimena R.Juknevičienė.
Tad galima sakyti, kad krašto apsaugos ministrės darbui R.Juknevičienė rengėsi ilgai ir nuosekliai, nors pati tikina apie postus negalvojusi. Paklausta apie savo politines ambicijas, ji sako: „Po aukštosios mokyklos baigimo nebeplanuoju savo ateities, kitus dalykus sutvarko Dievas, likimas, aplinkybės. Stengiuosi gerai dirbti tą darbą, kurį dirbu. Iki 2008 m. vasaros net nebuvo minčių tapti ir ministre, o kai A.Kubilius įrašė į kandidatų sąrašą, pirmas mano atsakymas buvo “ne”. Politikė sakė nesvajojanti tapti partijos pirmininke, nes apskritai kas galėtų svajoti apie tokį sunkų darbą, gal net sunkesnį už ministro.
Vis dėlto R.Juknevičienės likimą partijoje turbūt jau daug metų nusprendžia  partijos vadovai, o ji tam paklusdavo. Tobulas bruožas geram vykdytojui, bet, žinoma, ne strategui.

Ten, kur reikia partijai
Politikė kuklinasi ir dėl savo įtakos partijai: „Yra žmonių, linkstančių į sąmokslus, kurie mano, kad aš partijoje kažkokia ypatingai įtakinga.“ Vis dėlto pažįstantieji konservatorius iš vidaus tikina, kad ji – konservatorių partijos kelių žmonių branduolyje, kuris ir priiminėja sprendimus. Jai dažnai patikima „įgarsinti“ svarbius partijos sprendimus, kaip kad buvo po partijos prezidiumo verdikto FNTT skandale.
Politikė neabejotinai dešinioji premjero A.Kubiliaus ranka. Ji sako vertinanti jį kaip neeilinę asmenybę ir net abejoja, ar norėtų dirbti kurio nors kito premjero kabinete.Tačiau nors du konservatorių lyderiai – Vytautas Landsbergis ir A.Kubilius tarpusavyje ir nedega didele brolybe, akivaizdu, kad tiek vienas, tiek kitas vertina partijos veteranę, o ji – juos abu, nors neabejotinai šilčiau atsiliepia apie A.Kubilių. „Gerbiu V.Landsbergį, kuris buvo pirmas mano mokytojas politikoje. Tai žmogus, su kuriuo eičiau į žvalgybą. Būna požiūrių skirtumų, dabar taip pat yra keli, bet tai netrukdo šio žmogaus gerbti“, – sako R.Juknevičienė.
Politikės gebėjimas laviruoti tarp dviejų konservatorių lyderių ir būti dešiniąja ranka to, kuris tuomet partijos valdžioje, beatodairiškai paklusti partijos sprendimams kai kam kelia prielaidas, kad ministro postą, o gal ir partijos vicepirmininkės pareigas ji ne užsitarnavo savo gebėjimais, o išsitarnavo lojalumu. Politikė nuo 2000-ųjų konservatorių rinkimų sąraše buvo trejetuke ir tik šiemet ją į ketvirtą poziciją išstūmė Seimo debiutantė Agnė Bilotaitė. Bet ir šiuo šiokiu tokiu pralaimėjimu R.Juknevičienė sakosi labai besidžiaugianti, nes tuo konservatoriai esą įrodė, kad vertina kolegas už darbą politikoje – nepaisant amžiaus ar lyties ir be jokių kvotų. Tik klausimas, ar toks R.Juknevičienės džiugesys viskuo, ką partija nusprendžia dėl jos karjeros, apsimestinis, ar tikras kuklumas. Kai kas mano, kad ji tik laukia progos šauti kad ir į patį politikos olimpą.

Tikina postų nesiekianti
Kai kadencijos pradžioje R.Juknevičienė susitiko su JAV gynybos sekretoriumi Robertu M.Gatesu, pradėta svarstyti, gal tai preliudija į būsimus prezidento rinkimus, tačiau politikė kategoriškai tai paneigė ir savo kandidatūros nekėlė.  Tačiau vargu ar ją būtų lydėjusi sėkmė: ji niekada nebuvo iššovusi į visuomenės pasitikėjimo reitingų pirmąsias linijas.
R.Juknevičienė kategoriškai atmeta ir sklandančias versijas, kad subiuro jos santykiai su prezidente, o prezidentės kadencijos pradžioje vyravę dažni krašto apsaugos ministrės perėjimai per gatvę į kitapus jos esančią Prezidentūrą apretėjo po to, kai ministrė ėmė lipti lyg ir į jos daržą – daug važinėti po užsienio vizitus. „Nebuvo draugysčių – buvo ir tebėra tik dalykiniai santykiai su prezidente, kuri yra vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas“, – tikina R.Juknevičienė.
O kai kurie „Veido“ pašnekovai tarp dviejų politikių pastebėjo ne vieną paralelę: abi mėgsta tik joms palankius klausimus, daug dėmesio skiria savireklamai, sau prisiskiria nuopelnus dėl sėkmių, bet nepripažįsta savo klaidų, abi negirdi ir netoleruoja kitų nuomonės, abi ištaškė kadrus ir apsistatė savais, abi nepalieka nieko, kas ne laiku pasipainioja po kojomis, abi bet kokia kaina siekia, kad viskas būtų pagal jas.
Štai pati R.Juknevičienė savo nuopelnus krašto apsaugai vertina aukščiausiais balais – jais pasididžiuoti artėjant rinkimams išleido ataskaitą, kurios pusę sudaro jos pačios nuotraukos. Bet ji nė iš tolo nepriima net abejonių, kad atspindėti pokyčius krašto apsaugoje galima ne tik jos pačios nuotraukomis. „Jei valstybė skiria lėšų ir tos išlaidos prasmingos, aš jas darau, nes bendrauti su žmonėmis – politiko, ypač einančio pareigas, susijusias su užsienio politika, darbas. VTEK priėjo prie išvados, kad negalima riboti politikų siekio paaiškinti žmonėms apie savo darbą. O nuotraukos atspindi, ką dariau, nes tai mano darbas ir mano ataskaita. Jūsų žurnale taip pat yra nuotraukų. Girdžiu tik gerus atsiliepimus iš tų, kurie ataskaitą perskaitė. Aš pati rašiau tą tekstą”, – giriasi ministrė.
O ministrės pomėgis eksponuotis užkliūva ne pirmą kartą: jai teko grąžinti parlamentines lėšas, išleistas bukletui apie Kauno Prisikėlimo bažnyčią, bet su jos pačios nuotrauka. Beje, pomėgis fotografuotis – ne naujas: politinės karjeros pradžioje viename moterų žurnale R.Juknevičienė buvo nusifotografavusi net su maudymosi kostiumėliu. Ir tapusi ministre politikė pirmiausia tapo ne politikos, o gyvenimo būdo žiniasklaidos domėjimosi objektu, nes ėmė blizgėti ne politinėmis idėjomis, o vis naujais apdarais, ir dar tokios vertės, kad kai kuriuos net teko įtraukti į pajamų ir turto deklaracijas. „Man atrodo, skoningas apsirengimas – kiekvieno politiko pranašumas”, – atkerta ministrė.
Be politikos, R.Juknevičienės aistra – gėlių auginimas, darbas gimtoje močiutės sodyboje Tiltagalių kaime Panevėžio rajone, kur ji gimė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų Urbonų šeimoje. Ir šiemet politikė atostogauja ne tolimuose kraštuose, o Tiltagaliuose, o praėjusią savaitę čia su vėdarais laukė dviračių žygin išsirengusio premjero A.Kubiliaus su kompanija.
Rudenį R.Juknevičienė neabejotinai grįš į Seimą. Kad ir kaip susiklostytų rinkimų rezultatai vienmandatėje apygardoje Kaune, ketvirta vieta partijos rinkimų sąraše tai garantuoja. Partijai reikalinga jos patirtis, darbštumas, besąlygiškas lojalumas. O valstybei? Vis dėlto modernioje politikoje labiau vertinami ne ištikimi kariai, o atviri diskusijoms ir kitai nuomonei politikos lyderiai strategai.

V.Romanovo įsteigta partija šiandien neturi jokio politinio svorio ir, atrodo, net neketina jo didinti. Tačiau keistuolio verslininko nurašyti nereikėtų – tapti politiku jis turi galimybių.

Vieni žinomi verslininkai jį niekina, kiti prisibijo, o treti gerbia dėl sėkmingai įsukto verslo, kultūros ir sporto rėmimo. Visuomenėje daug kas laiko jį kvaileliu, tačiau gavusieji jo dosniai barstomos paramos trupinį – kelia jį į padanges. Tokį Lietuva mato Vladimirą Romanovą – bankininką, kuris dalykinio verslo susitikimo viduryje staiga gali pradėti deklamuoti eiles ar pasakoti apie krepšinio subtilybes, o žurnalistų paklaustas apie „Žalgirio“ areną ar įsteigtos partijos programą – it ūmios karštinės ištiktas pradėti kliedėti apie arijų tautą.
Kauno milijonierius – spalvinga asmenybė, hobių jau sukaupęs visą puokštę, o prieš pusmetį žengęs dar ir į politiką. Vasarį Ūkio banko investicinės grupės (ŪBIG) prezidentas V.Romanovas įsteigė Lietuvos žmonių partiją. Kas tai – dar viena užgaida ar rimtos ambicijos? Nors politologams politinės šio politinio tvarinio perspektyvos kelia juoką, nurašyti V.Romanovo nevertėtų – atkaklumo, užsispyrimo ir garbės troškimo jis tikrai nestokoja.

Kam V.Romanovui partija?

Praėjo jau beveik pusmetis, kai Lietuva išgirdo apie naują Kauno verslininko V.Romanovo idėją – Lietuvos žmonių partiją, tačiau per visą ši laiką iš partijos nė šnipšt: nei pažadų pagerinti gyvenimą, nei narių prisistatymo, nei programos paviešinimo. Net internetinio tinklalapio nėra. Vienintelė žinia, kad partija dar nenumirė vystykluose – partijos užregistravimo faktas ir su V.Romanovu siejamuose leidiniuose pasirodžiusi žinutė su nuotrauka, kaip visur suspėjantis verslininkas kartu su partijos nariais ąžuoliukus sodino. Tačiau net tokiame straipsnyje be V.Romanovo oficialiai pristatytos Lietuvos žmonių partijos pirmininkės Joanos Šimanauskienės nieko nematyti.
Regis, kol kas partija jokių žinomų žmonių nepriviliojo, tad daugiau ir rodytis nėra kam. O tai, kad sklandančios kalbos apie partijai priklausančius daugiausiai ŪBIG darbuotojus nėra iš piršto laužtos, suponuoja partijos valdybos sudėtis – absoliuti dauguma valdybos narių yra grupės įmonių darbuotojai ar iš V.Romanovo paramą gaunančių sporto klubų atstovai. Beje, V.Romanovas savo naujajai partijai narių ieškojo net per 65 metų jubiliejaus šventę, vykusią birželį Kauno „Žalgirio“ arenoje, kur stalai buvo nukrauti ne tik vaišėmis, bet ir prašymais priimti į partiją.
Kol kas nei partijos, nei jos steigėjo ambicijos neaiškios. Ar partija ketina dalyvauti rinkimuose, „Veidas“ pirmiausia pasiteiravo partijos pirmininkės J.Šimanauskienės, kurios vadovaujamos, veiklos nebevykdančios bendrijos „Viltis“ Kauno miesto valdininkai nei gražiuoju, nei piktuoju nesugeba iškrapštyti iš didžiulių miestui priklausančių patalpų. Iki rinkimų likus trims mėnesiams išgirdome, kad partija dar neapsisprendė. O, ar naujoji partija turi programą, kurios steigiamajame suvažiavime dalyviai patvirtino net akyse neregėję? „Kokią programą?“, – nesuprato partijos pirmininkė. Tik po kiek laiko susivokusi J.Šimanauskienė prisiminė, kad programa yra, bet daugiau kalbėti nepanoro. Pasikalbėti apie partiją bei politines ambicijas su “Veidu” nepageidavo ir partijos steigėjas V.Romanovas, pareiškęs, kad “su „Veidu“ negalėtų kalbėti joks save gerbiantis žmogus.”
Iš pačių partijos gimdytojų taip nieko ir nesužinojome, o politologai ir politikai vertindami šį naują darinį buvo vieningi – jokių perspektyvų Lietuvos žmonių partija neturi, tad ir numirs ji taip pat tyliai, kaip ir užgimė.
„Aš asmeniškai mažai domiuosi tuo reiškiniu, nes nematau jam jokių perspektyvų. Pirmiausia, tai tipinis auglys, kuris auga priešrinkiminėje kampanijoje. Savęs pristatymas viešoje erdvėje liudija pakankamai stiprų avantiūristinį užtaisą. Politiniame Lietuvos gyvenime ši partija vaidins daugiau neigiamą vaidmenį. Paprasčiausiai vadovaujamasi principu, kad tam tikros verslo grupės interesai statomi visų pirma ir net sąskaita bendrų nacionalinių interesų, – komentavo politologas Česlovas Laurinavičius. Politologui susidarė įspūdis, kad steigiant partiją vadovaujamasi nuoskauda.
Politologė Jūratė Novagrodckienė priduria, kad toks tvarinys rinkimuose šiandien negalėtų surinkti nė vieno procento balsų, nes visiškai neaiškūs jo siekiai, vertybės ir labai prieštaringa partijos steigėjo V.Romanovo asmenybė.
Tuo tarpu konservatorius Jurgis Razma net nesiėmė vertinti šio naujojo darinio: „Niekada nevertinu dalykų, kurie yra visiškai nereikšmingi ir neaiškaus turinio. Nemanau, kad tai prasmingas užsiėmimas kalbėti apie darinį, pasivadinusį partija, kuris turi nulinę įtaką politiniuose procesuose“.
Tad kam V.Romanovui ta partija reikalinga, jei ją įsteigus nesiimta jokios viešai matomos aktyvios veiklos? J.Novagrodckienė iškelia kelias prielaidas. Pirma, verslas labai dažnai nori eiti į politiką ir bandyti tvarkyti reikalus politinėmis priemonėmis. Antra, lyderiai kartais nori vienaip ar kitaip pasireikšti. Trečia, pačių lyderių nepritarimas tam, kas Lietuvoje vyksta bei noras parodyti, kad kažką kitaip darytų. „Šią partiją galima vertinti, kaip dar vieną iš V.Romanovo projektų“, – apibendrina politologė.
Kaune sklando gandai, kad vienas iš šios partijos atsiradimo motyvų galėtų būti ir finansinis. Esą masina ir 1 proc., kurį galima pervesti partijoms – teigiama, kad Ūkio banko įmonės grupės darbuotojai 2 procentus Gyventojų pajamų mokesčio buvo raginami pervesti „Žalgirio“ klubui, o 1 proc. – Lietuvos žmonių partijai.
Beje, nors partijos ideologija neaiški, neramina, kad jos steigėjas V.Romanovas sau leidžia viešai pasiūlyti Lietuvos vadovams pastudijuoti komunizmo ideologą Karlą Marksą ar pareikšti, kad Vladimiras Putinas teisėtai laimėjo rinkimus.

Mėgsta pasipuikuoti, o tikslo siekia atkakliai

Nors šiandien Lietuvos žmonių partija politinėje plotmėje yra tuščia vieta, nurašyti V.Romanovo ir jo partijos nevertėtų. „Veido“ kalbinti pašnekovai tvirtino, kad keistuolio, o kartais kvailelio kaukę šis verslininkas užsideda sąmoningai, siekdamas dėmesio. O po šia kauke – tikslo atkakliai siekianti, įžūli, pasipuikuoti mėgstanti asmenybė.
Politologo Alvido Lukošaičio vertinimu, dabartinė partija neturi jokių resursų išskyrus finansinius, tačiau pinigai daug ką lemia. O, kaip parodė Viktoro Uspaskicho pavyzdys, su rusišku akcentu kalbantis įžūlus, šou laidose kėdes zulinantis veikėjas, oponentus sau leidžiantis išvadinti grubiais epitetais ar necenzūriškai susikeikti, gali ne tik prajuokinti žiūrovus, bet ir pavergti rinkėjų širdis – ypač pasibalnojęs populizmo arklį. Visa tai turi ir V.Romanovas.
Ką tik 65 metų jubiliejų atšventęs Kauno verslininkas tiesiog kunkuliuoja idėjomis. Jis šoka, valdo krepšinio ir futbolo klubus, groja pianinu, žaidžia krepšinį su “Žalgirio” veteranais, o savo kūrybos eiles deklamuoja ir tiesioginiame eteryje paprašytas pristatyti įsteigtą partiją, ir kreipdamasis į svečius jubiliejaus šventėje.
Jis mėgsta būti giriamas, o jei niekas negiria – pasigiria pats. „Kartais iš jo kalbų susidaro įspūdis, kad valstybė turi remti išskirtinai krepšinį, o jis toks administratorius. Romanovas visus laurus bando sau prisiskirti ir dėl arenos statybos, nors jo indėlis labai kuklus. Visą atsakomybę, rūpestį buvo prisiėmusi Vyriausybė, savivaldybė, ir ES fondai. V.Romanovas iš kuklumo nemirtų. Jam svarbu pasigyrimas – dėl to ir tie šokiai, krepšinio žaidimas su veteranais“, – verslininką charakterizavo vienas jį pažįstantis Kauno veikėjas, pridūręs, kad Lietuvoje dar dar, o Rusijos platybėse ar Vieningoje krepšinio lygoje Rygoje jis puikuojasi dar daugiau.
Kalbama, kad būtent dėl asmeninio pasipūtimo ir spaudos puslapių dėmesio – ypač užsienio žiniasklaidos, Rusijoje gimęs V.Romanovas 2009 m. buvo sugalvojęs kandidatuoti į Lietuvos prezidentus, nors tai padaryti gali tik Lietuvos pilietis pagal kilmę.
O grupės valdomoje žiniasklaidoje jis nesivaržo išspausdinti straipsnių, kur pasaulio teisuolio tonu komentuoja „Žalgirio“ rungtynes ar valdomo škotų futbolo klubo „Hearts of Midlothian“ peripetijas, giriasi savo įžvalgiais sprendimais ir keikia ne visada aiškius priešus, kuriuos vadina iškrypėliais. Beje, apart jau minėto arijų tyrinėjimo kova su iškrypėliais kitas pono Romanovo pomėgis – verslininkas juos mato ir versle, ir sporte, ir žiniasklaidoje.
Dar vienas V.Romanovo bruožas – užsispyrimas. Užsibrėžto tikslo jis siekia itin atkakliai. Štai nors dalyvaudamas televiziniame šokių projekte, kur visus papiktino nepelnytu laimėjimu, iki gyvenimo galo užsidirbo Buratino pravardę, jam tai nė motais – verslininkas įsirengė prabangią šokių salę, trenere nusisamdė Europos šokių čempionę Editą Daniūtę ir še tau – neseniai iškovojo pirmą vietą Vilniaus šokių festivalio konkursinėje programoje.
Nors V.Romanovo humorą mažai kas supranta, pasišaipyti jis nevengia ir pats iš savęs. Kai birželį 65-merių metų jubiliejaus proga gavo Don Kichoto skulptūrėlę, V.Romanovas į mikrofoną išrėžė: „Joks aš Don Kichotas. Aš Buratinas!“.
V.Romanovas, regis, nesupranta, kad kiekvienas karalius turi turėti savo juokdarį – jis pats ir juokdarys, ir karalius.

Kovoje nesirenka priemonių

Nors visuomenėje bando susikurti įžūlaus atlapaširdžio gelbėtojo įvaizdį, matyti, kad kovoje jis nesirenka priemonių ir neturi skrupulų. Jau tapo tradicija V.Romanovui kasmet suremti špagas su kokiu įtakingu šalies verslininku ir viešai išsivanoti – prieš keletą metų susikibo su savo krikštasūnio tėvu Kęstučiu Pūku, pernai – su Tautvydu Barščiu, o šiemet – Dariumi Mockumi.
Paprastai net dėl milijonų susiginčiję verslininkai viešumoje stengiasi išlaikyti orų toną ar atsiriboti nuo komentarų, tuo tarpu V.Romanovas oponentą pliekia tarsi gatvės mužikas – T.Barštį išvadino generolu asilo protu, o D.Mockų ir jo aplinką – psichiškai nesveikais žmonėmis.
Ir šioje srityje V.Romanovas savo interesams nesibodi pasinaudoti sau priklausančia žiniasklaida ir „Kauno dienoje“ ar „Vilniaus dienoje“ išspausdinti pagiežingus straipsnius. Susipykus su T.Barščiu „Kauno dienoje“ pasirodė straipsnis, esą T.Barštys gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, o dabar „Kauno diena“ kasdien raportuoja apie D.Mockaus koncerno nemokumą ir psichines ligas. Teisybės dėlei verta pastebėti, kad šįkart žiniasklaidą savo mūšio laukui pradėjo naudoti ne V.Romanovas, o D.Mockus, kurio koncernui priklausančiame portale atsirado straipsnis apie esą per Ūkio banką, kurio pagrindinis akcininkas yra V.Romanovas, plaunamus pinigus ir ryšius su buvusiais įtakingais teisėsaugos pareigūnais.
Galbūt dėl to kalbėti apie V.Romanovą viešai daugelis “Veido” kalbintų žmonių nesiryžo – matyt, mažai ką masina tikimybė verslininkui priklausančioje žiniasklaidoje sužinoti, kokiomis psichinėmis ligomis sirgo. Kai kurie prašė neminėti pavardžių, o dalis nemalonių santykių su šiuo verslininku turėjusių asmenų nenorėjo V.Romanovo net prisiminti.
„Gailiuosi, kad jį pažinau, nieko nenoriu apie jį prisiminti. Tai blogiausias gyvenimo prisiminimas“, – tvirtino vienas kartu Ūkio banke dirbęs pašnekovas, kategoriškai atsisakęs apie jį kalbėti. Tokių pačių citatų rengiant publikaciją teko išgirsti ne vieną. Akivaizdu, kad po V.Romanovas savo kelyje per sutiktus neįtikusius žmones pervažiuoja, kaip buldozeris.

Artimiausios bendražygės – moterys

Kad ir koks ekscentriškas, kvailas ar aršus viešumoje atrodytų vienas turtingesnių Lietuvos žmonių, jo nuopelnų versle nepaneigsi – buvęs jūrininkas ir taksistas įkūrė sėkmingai veikiantį Ūkio banką, o verslą įsuko ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. V.Romanovui priklauso molžemio gamyklos, boksitų kasyklos Balkanų regione.
„Ko jau ko bet fantazijos iš Vladimiro neatimsi. Jos turi į marias“, – stebisi prieš 20 metų pirmą kartą su V.Romanovu susidūrusi Kauno miesto tarybos narė Ona Balžekienė.
O kaip jam tas fantazijas pasiseka įgyvendinti? Į ši klausimą O.Balžekienė turi atsakymą. Jos nuomone, vienas iš V.Romanovo skiriamųjų bruožų – jo versle visuose pagrindiniuose postuose dirba moterys: ištikimos jam, jo verslui, darbščios, išmintingos ir be galo lojalios. „Vienoje kompanijoje juokėmės – atimk moteris iš V.Romanovo ir šiaip sau jam būtų. Jam Dievulis įdėjo proto, kad pasirėmė darbščiomis, lojaliomis moterimis, kurios ir įgyvendina tas jo fantazijas“, – mano O.Balžekienė.
Kas tos moterys, kuriomis V.Romanovas apsistatęs tarsi amazonių kariauna? Artimiausias jo ratas, esantis beveik nuo pirmųjų žingsnių versle – sesuo Olga Gončaruk, Ūkio banko stebėtojų tarybos narė Ala Kurauskienė, „Kauno arena“ direktorė ir ŪBIG valdybos pirmininkė Angelė Dementavičiūtė. Tuo tarpu žmona Svetlana, kurios grožio įkvėptas dar jaunystėje pradėjo rašyti savo eilėraščius, nuo verslo atsiribojusi ir kursto šeimos židinį. Pora užaugino vieną sūnų Romaną.
Be sėkmingo verslo kitas V.Romanovo nuopelnas, kurį minėjo ne vienas pašnekovas  – lietuviams svarbaus „Žalgirio“ išgelbėjimas nuo žlugimo. O trečias – parama. Įsteigęs labdaros ir paramos fondą jis remia kultūrą, atveža į Lietuvą pasaulinio garso kolektyvus, skyrė pinigų cerkvių atstatymui, nemokamai į kultūrinius renginius pakviečia neišgalinčius ten apsilankyti žmones.
„Jis daug daro, labai daug. Po Bronislovo Lubio mirties tokių verslininkų nebelikę. Be jo paramos Kaunui viskas koncentruotųsi Vilniuje“, – teigiamą verslininko pusę piešia vienas nenorėjęs prisistatyti Kauno miesto tarybos narys.
Kad ir koks įvairiapusis būtų V.Romanovas, akivaizdu, kad šiandien mums užtenka V.Romanovo kaip ekscentriško verslininko ir sporto klubų savininko. Ekscentriškų politikų ir taip jau turime per akis.

V.Romanovo citatos

Apie saugumą:
„Aš neprisimenu, kada turėjau apsaugą, išskyrus vairuotoją su ginklu. Nieko nebijau, todėl, kad mane tiesa saugo“.
2012 m. “Kauno diena“

Apie rinkimus Rusijoje:
„Pagaliau pasipylė pavėluoti sveikinimai Vladimirui Putinui su jo pergale Rusijos prezidento rinkimuose. Ši pergalė ypač įtikinama tokio didelio masto organizuotos provokacijos ir melo dėl negarbingų rinkimų fone”.
2012 m. “Kauno diena”

Apie kultūrą:
„Manau, kad žmogui išlikti žmogumi padeda menas ir kultūra“.
2009 m.

Apie savo partiją:
„Į partiją nepriimsiu iškrypėlių ir užsieniečių, kurie apgaudinėja Lietuvos tautą“.
2012 m. “TV3” Savaitės komentaras

Graikijos rinkimai leido Europai šiek tiek atsikvėpti, tačiau prancūzai rengiasi mesti iššūkį Vokietijos taupymo politikai.

Parlamento rinkimų rezultatus Graikijoje ir Prancūzijoje galima vertinti dvejopai. Prieš kurį laiką prancūzų filosofas Pierre‘as Rosanvallonas išdėstė savo kontrdemokratijos teoriją. Remiantis šiuo mąstytoju, rinkimai pastaruoju metu funkcionuoja ne kaip mandato vykdyti tam tikrą politinę programą suteikimas, o veikiau kaip iki tol valdžiusios politinės jėgos nubaudimas. Tokiu atveju turėtume teigti, kad tiek graikai, tiek prancūzai nubaudė daugumą sudariusias partijas. Ką pasirinkti, remiantis šia teorija, nėra taip svarbu – svarbu tik tai, kad valdžioje neliktų tų, kurie valdė iki rinkimų.

Tačiau galima žvelgti ir tradiciniu žvilgsniu. Šiuo atveju prancūzų ir graikų sprendimas keisti valdžią reiškia norą suteikti mandatą kitokį politinį kursą žadančioms partijoms ir jų lyderiams. Tad šioje anlizėje, atsižvelgdami į abu požiūrio kampus, turime atsakyti į du klausimus: kodėl buvo nubaustos iki tol valdžiusios politinės jėgos ir kodėl pasirinkti būtent tie, o ne kiti jų įpėdiniai?

Ko nori graikai

„Rinkimų rezultatai nekeičia to fakto, kad Graikija skolinga 327 mlrd. eurų“, – po Graikijos parlamento rinkimų priminė vokiečių dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. „Taupymo politikai pritariančios „Naujosios demokratijos“ pergalė gali suteikti Graikijai tik trumpą atokvėpį“, – skelbė „Der Spiegel“ antraštė. „Naujosios demokratijos“ pergalė negali būti regima kaip entuziastingas pritarimas taupymo politikai“, – savo skeptiškos pozicijos neslėpė prancūzų „L‘Express“. „Neaišku, kas pasikeitė – nėra daugumos, nėra platformos stabiliai vyriausybei, dar mažiau tikimybės sulaukti ankstyvo atsigavimo“, – Graikijos galimybėmis pakilti iš krizės abejojo britų „The Guardian“. Visos šios antraštės rodo, kad Graikijos parlamento rinkimai ir po jų vykusios derybos dėl vyriausybės sudarymo buvo visos Europos žiniasklaidos dėmesio centre, bet vertinimai, deja, nėra optimistiniai.

„Naujosios demokratijos“ partija, vadovaujama Antonio Samaro, parlamente turės 129 vietas iš 300. Graikijoje daugiausiai balsų surinkusi politinė jėga parlamente gauna 50 papildomų vietų, tačiau net ir šis „prizas“ A.Samaro partijai neužtikrino daugumos.

Vis dėlto po naujienos apie „Naujosios demokratijos“ pergalę lengviau atsikvėpė visa Europa. Buvo baiminamasi, kad socialistinės „Pasok“ partijos valdymu nusivylę piliečiai į valdžią išrinks radikalią kairiąją partiją „Syriza“, kuri pasisako prieš taupymo programą ir Graikijos susitarimus su ES bei Tarptautiniu valiutos fondu (TVF). Dalis graikų už radikalus balsavo vien iš nusivylimo pagrindinėmis šalies politinėmis partijomis.

Ne noeas išstoti iš euro zonos ar griauti ES buvo jų varomoji jėga, o paprasčiausias noras nubausti tuos, kurie kartu su Briuseliu ir Vokietija laikomi atsakingais dėl sunkios šalies ekonominės padėties. Graikijoje nedarbas šiuo metu siekia 22 proc., šalies ekonomika jau penktus metus iš eilės išgyvena recesiją, atlyginimai daugeliui darbuotojų sumažėjo ketvirtadaliu.

Tačiau A.Samaras rinkimus apibūdino paprastai: arba Graikija lieka euro zonoje ir imasi taupymo politikos, nors ir su tam tikromis išlygomis, dėl kurių turi būti deramasi, arba šalis turi grįžti prie drachmos. Europa bent jau kuriam laikui atsikvėpė: Graikija kol kas lieka euro zonoje, tačiau laiko problemoms spręsti – itin nedaug. Skelbiama, kad pinigų Graikijai užteks tik iki liepos vidurio, o dėl politinės krizės, prasidėjusios parlamento paleidimu balandžio viduryje, svarbūs sprendimai, reikalingi finansinei pagalbai gauti, taip ir liko nepriimti. Trumpai tariant, laikrodis tiksi greitai, ir jei Graikijoje greitai nebus priimtos esminės reformos, padariniai gali būti dramatiški.

Baiminamasi radikalų

A.Samaras, ragindamas paremti jo bandymus suburti vyriausybę, žodžių į vatą nevyniojo ir siūlė rinktis iš dviejų variantų: arba mes, arba radikalūs kairieji, kurie šalį gali paskandinti dar didesniame chaose. BBC analitikas Paulas Masonas pabrėžia, jog dalis vidurinės klasės atstovų, jautusių karta iš kartos perduodamą antipatiją „Naujosios demokratijos“ partijai, balsavo už šią politinę jėgą vien todėl, kad išvengtų košmaro, kai parlamente dominuos „Syriza“. Pasirodo, europinės nuotaikos Graikijoje vis dar stipresnės už antieuropines nuostatas.

Vis dėlto „Syriza“ partijos kilimas stulbinantis: per pastaruosius „normalius“, tai yra planuotus, o ne pirmalaikius, parlamento rinkimus 2009 m. ši partija surinko vos 4,6 proc. balsų, o birželio rinkimuose jau gavo 27 proc. balsų, daugiau nei dešimčia procentinių punktų daugiau nei per gegužės balsavimą. Po pastarųjų rinkimų partijos lyderis Alexis Tsipras tiesiai šviesiai pareiškė jokios koalicijos neremsiąs ir pats iniciatyvos formuoti valdančiąją daugumą taip pat nesiimsiąs. Partijos atstovai netgi džiaugiasi, kad rinkimų jiems kol kas nepavyko laimėti. A.Tsipro nuomone, „Naujoji demokratija“ valdančiosios daugumos nesuformuos arba ši gyvuos labai neilgai, tad netrukus prireiks dar vienų rinkimų. Būtent per juos kairieji radikalai ir tikisi susižerti dar daugiau balsų bei užsitikrinti daugumą parlamente.

Vis dėlto dalis ekspertų klausia, ar „Syriza“ sėkmė nėra trumpalaikė. Jei pripažinsime teoriją, kad už šią partiją nemaža dalis rinkėjų balsavo tik norėdami skaudžiai nubausti visas nuvylusias didžiąsias partijas, tai neatmestina galimybė, kad per kitus rinkimus nuo vienų radikalų gali būti peršokta prie kitų. Toks pavojus egzistuoja, ir jo vardas – „Auksinė aušra“.

Ši radikali dešinioji politinė jėga po pastarųjų rinkimų užsitikrino 18 vietų parlamente. Gegužės mėnesį šis skaičius buvo dar didesnis – 21 vieta. P.Masono teigimu, dešinieji radikalai gali patraukti dalį neapsisprendusių ir nusivylusių miesto bei kaimo rinkėjų, kurie savo balsą per pastaruosius rinkimus atidavė už „Syriza“.

Apie „Auksinę aušrą“ Graikijoje jau sklando įvairiausi mitai ir legendos. Pasakojama, esą šios politinės partijos atstovai palydi senutes iki bankomato, kad šios nesibaimindamos galėtų pasiimti pinigų. Jie iš nuomojamų butų išprašo nepageidaujamus nuomininkus, dažniausiai imigrantus. Radikalai esą net perdažo butą ir iškilmingai grąžina raktus savininkams.

Tad signalas aiškus: graikai turi sukurti tvirtą vyriausybę, kuri įgyvendintų reikiamas reformas ir sulauktų finansinės paramos. Antraip radikalų dominavimas gali tapti realybe.

Vis dėlto didžiausia problema ta, kad vyriausybę veikiausiai sudarys partijos, kurias didžioji dalis rinkėjų būtent ir kaltina dėl prastos šalies padėties. Tad tokios vyriausybės, kuriai pagalius į ratus bus pasirengę kaišioti visi, gyvavimas vargu ar bus ilgalaikis. Be to, A.Samaras turės priimti ir nepopuliarius, tačiau būtinus sprendimus dėl taupymo. Tiesa, „Naujosios demokratijos“ lyderis žada derėtis dėl nuolaidų, nors Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle jau pareiškė, kad principinės susitarimo dėl finansinės pagalbos mainais už taupymo politikos įgyvendinimą nuostatos yra nekeičiamos.

O prancūzai toliau suka į kairę

Svarbūs ir visą Europą dominantys parlamento rinkimai vyko ne tik Graikijoje, bet ir Prancūzijoje. Čia toliau skęsta buvusio prezidento Nicolas Sarkozy Sąjunga už liaudies judėjimą. Ši partija parlamente prarado arti šimto vietų, o socialistai, kurių atstovas Francois Hollande‘as laimėjo ir anksčiau vykusius prezidento rinkimus, įstatymų leidžiamojoje valdžioje turės absoliučią daugumą, leisiančią įgyvendinti savo politinę programą. Tai pirmas kartas per pastaruosius 30 metų, kai absoliuti dauguma atsidūrė socialistų rankose. Nusivylimą Sąjunga už liaudies judėjimą rodo ir faktas, kad dvi vietas parlamente užsitikrino ir radikali dešinioji Liaudies fronto partija.

Socialistų teigimu, siekis turėti subalansuotą biudžetą veikiausiai bus atidėtas bent iki 2017 m. Planuojama pasamdyti net 60 tūkst. mokytojų, padidinti pajamų mokestį, užkrausiantį daugiau naštos ant labiau pasiturinčių piliečių.

Politikos analitikas Christianas Fraseris tvirtina, kad prancūzų pasirinkimas yra aiškus protestas prieš taupymo politiką. Socialistai savo kampanijoje pabrėžė, kad sieks ne taupyti, o skatinti ekonomiką. F.Hollande‘as ir parlamente įsitvirtinę socialistai rengiasi mesti iššūkį ir Vokietijos politikai euro zonoje. Šią savaitę Prancūzijos prezidentas turėtų pristatyti 120 mlrd. vertės investicijų į euro zoną projektą, pavadintą „Susitarimu dėl augimo“.

Graikijos įsipareigojimai siekiant gauti tarptautinę finansinę pagalbą

• Sumažinti viešojo sektoriaus darbuotojų skaičių 15 tūkst. Iki 2015 m. šis skaičius turi pasiekti 150 tūkst.;

• 22 proc., iki beveik 600 eurų, sumažinti minimalią algą;

• Sumažinti pensijų fondą 300 mln. eurų;

• Šiemet sumažinti biudžeto išlaidas 3 mlrd. eurų;

• Liberalizuoti darbo santykius ir palengvinti darbuotojų samdymą bei atleidimą;

• Pagerinti mokesčių surinkimą;

• Iki 2015 m. įvykdyti 15 mlrd. eurų apimties privatizacijos programą;

• Konkurencijai atverti tam tikras sritis: sveikatos apsaugos, turizmo, nekilnojamojo turto verslo;

• Iki 2020 m. pasiekti, kad skola neviršytų 116 proc. BVP.

Dirbdamas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete pastebėjau, kad švietimui ir mokslui skiriama daugiau dėmesio, o kultūros politikoje – visiška stagnacija, galima sakyti – vakuumas.

To priežastys, manau, yra kelios: finansavimo trūkumas bei atsainus Vyriausybės požiūris į šią sritį. Per daugelį metų prisikaupė problemų, spręstinų klausimų, kurie gana skaudžiai veikia mūsų kultūros darbuotojus. Nėra bendro Kultūros įstatymo. Kalbama, kad jo reikia, tačiau iki šiol nesiimama rengti.
Kol Vyriausybė nesuvoks, kad kultūros politika yra reikšminga tiek pat, kiek ir kitos sritys, pokyčių nesitikėkime. Lietuvos kultūros ir meno plėtrai turi būti teikiamas pakankamas valstybės finansavimas. Šiandien lėšų trūksta ne tik kultūros darbuotojų atlyginimams, bet ir svarbiems projektams baigti. Vyriausybė turėtų siekti, kad valstybės finansavimas, skiriamas kultūrai, atitiktų Lietuvos ekonominio augimo proporcijas, kad kultūros sektoriaus uždirbtos lėšos būtų investuojamos į kultūros ir kūrybos procesus bei sklaidą, o kultūros sektoriaus darbuotojai jaustųsi orūs.
Dažnai kalbėdami apie kultūrą pamirštame žmones, kurie ją puoselėja. Bibliotekininkai, muziejininkai, kitų kultūros įstaigų darbuotojai šiandien atlieka daugybę funkcijų – ne tik savo tiesiogines, bet ir tas, kurios nėra privalomos: bendrauja su vietos bendruomene, padeda užpildyti dokumentus, net deklaracijas. Tačiau už savo darbą kultūrininkai gauna neadekvačiai mažus atlyginimus, sparčiai artėjančius prie minimalaus uždarbio. Jiems nenumatyta jokių priedų, kultūros įstaigų darbuotojai neskatinami.
Vyriausybė privalo ieškoti galimybių skirti lėšų kultūros darbuotojų atlyginimams padidinti, nes savivaldybių finansinė padėtis prasta. Žadėta didinti atlyginimus atsižvelgiant į darbo stažą ir kvalifikaciją, tačiau iki šiol tai liko neįgyvendinta, o bibliotekų, kultūros centrų, muziejų darbuotojai verčiami eiti nemokamų atostogų. Šiuo metu bibliotekininkų atlyginimai yra patys mažiausi tarp biudžetinių ir net tarp kultūros įstaigų darbuotojų. Sparčiai nyksta norinčiųjų mokytis bibliotekininko specialybės. Kas pakeis į užtarnautą poilsį išeinančius specialistus? Taip pat derėtų kompleksiškai peržiūrėti ir ištaisyti mokesčių sistemos deformacijas kultūros ir meno srityje.
Kita problema – viešieji pirkimai, apie kuriuos taip dažnai diskutuojama. Visi norime, kad kultūrai ir menui bei kultūros paveldo išsaugojimui skiriamos biudžeto lėšos būtų naudojamos racionaliai ir skaidriai. Tam buvo priimtas Viešųjų pirkimų įstatymas, tačiau paaiškėjo, kad jis kai kuriose situacijose prieštarauja racionaliam protui, elementariai logikai, dėl to pažeidžiami kultūros ir meno srities kūrybiškumo plėtojimo pagrindai ar tarptautinis konkurencingumas. Nors pirkimai smulkūs, reikalavimai taikomi, kaip ir visiems, dideli, todėl sugaištama daug laiko, kurį kultūros darbuotojas galėtų skirti konkrečiam darbui, o ne popierizmui.
Pokyčiai kultūros politikos srityje būtini, antraip neturėsime jaunosios kultūrininkų kartos, kuri jau dabar mieliau renkasi užsienį, o ne tėvynę. Ir apskritai, žinodami, koks menkas įvairių projektų, festivalių finansavimas, kaip sako patys kultūros darbuotojai, turėtume pasidžiaugti kultūros srityje dirbančių žmonių išradingumu. Bet turime suvokti, kad progai pasitaikius šios srities specialistai gali atsisakyti dirbti Lietuvoje.
Taigi investicijomis į kultūros objektų infrastruktūrą ir finansinio skatinimo mechanizmais politikai turi sudaryti kuo palankesnes galimybes kiekvienam asmeniui pasiekti kultūrą ir dalyvauti jos gyvenime. Formuodami kultūros politiką privalome įtraukti menininkus, kultūros darbuotojus, kultūros ir meno asocijuotas struktūras, nes, mano nuomone, šie žmonės geriau už politikus žino, kokie pokyčiai šioje srityje būtini.

Būsimoji Seimo rinkimų naujokė, matyt, tiki, kad naujai partijai iš politinio užribio išsiveržti pakaks prezidento, premjero ir žymaus politiko žmonos vardo.

Šių metų balandžio viduryje Teisingumo ministerija leido įregistruoti Demokratinę darbo ir vienybės partiją (DDVP), kurios įkūrėja ir vadovė yra prezidento Algirdo Mykolo Brazausko našlė Kristina Brazauskienė. Tai buvo antras šios politikos naujokės bandymas registruoti naują partiją – kovo mėnesį dėl kai kurių neatitikimų DDVP įregistravimo prašymas buvo atmestas.
Atrodo, kad ši partija lyg ir dalyvaus rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, todėl įdomu panagrinėti K.Brazauskienės asmenybę ir tai, kokie motyvai atvedė ją iki partijos kūrimo. Smalsu ir kaip Lenino frazę, kad kiekviena virėja (šiuo atveju “bufetava”) gali valdyti valstybę, praktiškai bandysianti įgyvendinti K.Brazauskienė bent jau žodžiais ruošiasi pagerinti Lietuvos piliečių gyvenimą.

Politiniai takai ir klystkeliai

Pastaruoju metu politinė K.Brazauskienės karjera patyrė permainingą laikotarpį – po A.M.Brazausko mirties ji paliko (nors nesuklystume ir sakydami, kad buvo išprašyta) Socialdemokratų partiją, kurion pateko, kai 2001-aisiais ši susijungė su Lietuvos demokratine darbo partija. Čia svarbu paminėti, kad LDDP buvo tiesioginė komunistų partijos įpėdinė, kurios pirmininkas buvo buvęs LKP pirmininkas A.M.Brazauskas, – šios partijos gretose K.Brazauskienė atsidūrė dar 1990-aisiais. Nors niekada socdemų partijoje ji neužėmė aukštesnės pozicijos, tačiau A.M.Brazausko žmonos padėtis, ko gero, iškėlė ją aukščiau už daugelį senbuvių.
Konflikto su socdemais priežastis – per didelis K.Brazauskienės pasitikėjimas savimi ir dažnos kalbos apie dalyvavimą Seimo rinkimuose, kurios papiktino LSDP pirmininką Algirdą Butkevičių. Lyg to būtų maža, prezidento našlė vienoje TV laidoje A.Butkevičių išvadino bailiu. Socdemų kantrybės taurė buvo perpildyta, ir K.Brazauskienė, gavusi nuobaudą partijos viduje, nepateko į savivaldos rinkimų sąrašus.
Tiesa, „Veido“ šaltiniai teigia, kad K.Brazauskienė Socialdemokratų partijoje nebuvo mėgstama ir A.M.Brazauskui gyvam esant, mat nuteikinėjo jį prieš kai kuriuos partijos narius. Žinant, kaip galingasis politikas mylėjo savo žmoną, neturėtų stebinti, kad jos įtaka partijos pirmininko sprendimams buvo svari.
Praėjusių metų vasarą K.Brazauskienė ryžosi dar vienam viražui – bandė suvienyti jėgas su dar vienu politikos užribio herojumi Vytautu Šustausku. Deja, nepavykus sutarti dėl naujosios partijos pavadinimo ir dėl to, kas jai vadovaus, šių dviejų spalvingų asmenybių keliai išsiskyrė. Neapsieita ir be apsižodžiavimo. Beje, K.Brazauskienė mėgsta spalvingą retoriką, mėgsta būti giriama, o jei niekas negiria, tada giriasi pati.
Tad šiandien turime dar vieną naujai užgimusią partiją, kuriai bent teoriškai priklauso beveik du tūkstančiai narių (tiesa, absoliuti jų dauguma labai paslaptingi ir viešumos vengia, o kaip teigia pati K.Brazauskienė, jie dabar pažindinasi su partijos programa ir ją tobulina). Kita vertus, DDVP ideologijos kol kas nesugeba nupasakoti net pati jos steigėja. „Nu aš negalėčiau įvardyt, kad mes labai jau į kairę – niekad nebuvom labai kraštutiniai“, – teigia K.Brazauskienė. Ji sako įsiklausanti į kiekvieno nuomonę: svarbu, kad žmogus būtų protingas, o kokios jo pažiūros – kairiosios ar dešiniosios, nėra svarbu.
Vis dėlto tokia partijos ideologijos formuluotė nelabai suvokiama politologams (nes, tiesą sakant, ir suvokti čia nelabai yra ko), tad šie su turima informacija tegali prognozuoti partijos nesėkmę per rinkimus ir visišką užmarštį po jų. Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo Lauro Bielinio, šios partijos neišskiria nei vertybiniai, nei ideologiniai veiksmai. „Kol kas matome tik žiniasklaidoje mirgantį partijos pavadinimą su žinomu veidu, tačiau to nepakanka, kad būtų galima laimėti rinkimus valstybės mastu“, – dėsto L.Bielinis.
Bet K.Butrimienei-Brazauskienei politologų vertinimai ir prognozės neįdomios. Pati ji sau atrodo tikra šaunuolė ir dabar išradinėja dviratį, tai yra žengia politikos populistų kadaise numintais takais. Vertinant hiperbolizuotai, ją būtų galima pavadinti moteriškos lyties politikos Uspaskichu.

Neskaidri meilės ir verslo istorija

Stebint žmones, kurie iš politikos užribio nori įšokti į politikos elitą, visada naudinga įvertinti ligšiolinius tokių asmenybių nuopelnus ir biografijos detales. O K.Brazauskienės jos tikrai spalvingos.
Iš Kauno kilusi K.Brazauskienė, tuomet dar Butrimienė, 1973–1978 m. Vilniaus universitete studijavo prekybos ekonomiką – studijų baigimo diplomo nuotrauką rudenį ji paskelbė socialiniame tinkle „Facebook“. Tačiau “bufetavos” pravardė jai jau kelis dešimtmečius kabinama ne veltui, juk sovietmečiu ji daugiausia dirbo maitinimo įstaigose: „Vilniaus“ restorane, „Šešupės“ valgykloje, „Neringos“ kavinės, „Draugystės“ restorano, tuometės LSSR Ministrų Tarybos valgyklos vedėja. Natūralu, kad tokių prestižinių maitinimo įstaigų vedėja turėjo nemažą įtaką ir turbūt todėl, kalbėdama su pasididžiavimu prisimena, kad sovietų laikais Lietuva klestėjo.
Regis, Ministrų Tarybos valgykloje ją ir nusižiūrėjęs tuometis LKP CK sekretorius A.M.Brazauskas. Tai nestebina, nes, vertinant pagal tuomet filmuotą medžiagą, Kristina buvo neeilinio grožio moteris. Ši slapta meilės istorija tęsėsi ilgai ir natūralu, kad aplipo įvairiais gandais. Oficialiai pora susituokė tik 2002-aisiais, nuo tarnybinio romano pradžios praėjus daugiau nei dešimtmečiui (beje, nesusituokti jau nebuvo galima, nes jų meilės romanas tapo žinomas visai visuomenei). Iki vestuvių pora palaikė slaptus santykius, daugelį metų abu apgaudinėdami savo sutuoktinius. Tuomečio K.Brazauskienės vyro Antano Butrimo paskyrimas dirbti ambasadoje Suomijoje, keistomis aplinkybėmis įvykusios skyrybos, apie kurias abiejų sutuoktiniai iš pradžių net nežinojo, – tokie dalykai nemažai pasako tiek apie K.Brazauskienės, tiek apie A.M.Brazausko moralinių normų suvokimą.
Bet kokiu atveju K.Brazauskienė tikrai stipri asmenybė – ji dažnai turėjo atlaikyti žiniasklaidos ir visuomenės įtarimus ne tik dėl santykių su prezidentu. Iki pat 2007-ųjų ji valdė „Crowne Plaza Vilnius“ viešbutį (buvusią „Draugystę“), kurio įsigijimo procesą iki šiol supa neaiškios, korupcijos kvapu dvelkiančios aplinkybės. Pati K.Brazauskienė neabejoja viešbučio savininke tapusi todėl, kad buvo talentinga verslininkė, tačiau visuomenės ji tuo niekada nesugebėjo įtikinti. Ši iki dabar tebemano, kad tai tebuvusi brangi AMB dovana savo meilužei.
Po A.M.Brazausko mirties apie jo našlę nuolat buvo girdima prieštaringų žinių: apie kovą dėl rentos, tylius konfliktus su politiko dukromis dėl automobilio ar ginklų kolekcijos bei kitus smulkius ir garbaus politiko našlei nederančius skandalus. Ir nors pati K.Brazauskienė teigia niekada nieko nereikalavusi ir visada nusileisdavusi kitų reikalavimams, mažų mažiausiai keistai atrodo nuolat su jos asmeniu susiję orumo nepridedantys įvykiai.

Didžiulės ambicijos, klaidinančios iliuzijos

Visi „Veido“ kalbinti politologai sutaria, kad K.Brazauskienė neadekvačiai suvokia politiką Lietuvoje, nes klaidingai mano, jog einant į rinkimus pakanka fakto, kad ji buvo žymaus šalies politiko žmona. Ilgą laiką buvusi vos ne pirmoji šalies ponia, savo akimis mačiusi, kaip daroma politika, K.Brazauskienė šiandien mano, kad jos vyro vardo pakaks norint įeiti į rimtąją politiką ir netgi galbūt prisidėti prie vadovavimo šaliai.
„Manau, jei garbaus vyro žmona mano, kad velionio vyro garbę automatiškai paveldi žmona ir kad to užtenka naujai partijai kurti, tai rodo jos intelekto spragas“, – teigia buvęs Socialdemokratų partijos pirmininkas Aloyzas Sakalas. Pasak jo, ši partija yra proginė vieno žmogaus partija, kurią įkurti paskatino garbėtroškos jausmas: rinkimus šis darinys pralaimės, o ilgainiui ir visai išsikvėps.
Nevykęs bandymas suvienyti jėgas su V.Šustausku taip pat rodo K.Brazauskienės politinį nenuovokumą. „Keista, kad ji, buvusi taip arti politikos ir, atrodytų, turinti patirties, nusprendė lipti su V.Šustausku į vieną valtį, – tai tik rodo, kaip neadekvačiai ji supranta politiką“, – svarsto Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto politologas.
Trumpiau tariant, K.Brazauskienė yra tai, ką Lietuvai paliko A.M.Brazauskas, – sovietiniams laikams nostalgiją jaučianti ir nevykusiai buvusio LSDP pirmininko frazes bei elgesį pakartoti besistengianti politikė. Jos partija puikiai papildys stebuklus už politinį pasitikėjimą žadančių populistų gretas ir, ko gero, atras šiokį tokį elektoratą. Pasak istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus, prieš kiekvienus rinkimus susikuriančios partijos iš dalies atspindi visuomenės sandarą. Tad ir DDVP atitinka tam tikrą Lietuvos gyventojų jaučiamą nostalgiją “teisingai” ir tvirtai iš sovietinių laikų atėjusių politikų rankai.
„Ir dar norėjau pasakyti, kad praėjo tie laikai, kai verta buvo naudotis posakiu „duok durniui kelią“. Nes paskui kvailiai užima pozicijas ir visi stebisi, kad kažkas ne taip vyksta“, – reziumuoja K.Brazauskienė.
Išties pagirtinas būsimosios politikės nuovokumas, tik gaila, kad trūksta savikritiškumo ir bent trumpo žvilgtelėjimo į veidrodį.

Į politikų personažus bandę persikūnyti šoumenai daugiau naudos visuomenei būtų atnešę dirbdami sau įprastame žanre.

Pramogų verslo guru Arūnas Valinskas – didžioji praėjusių Seimo rinkimų sensacija. Dar vienas jo sumanytas projektas sulaukė šlovės: Tautos prisikėlimo partija (TPP) pasivadinusi bičiulių kompanija rinkimuose buvo antra pagal populiarumą ir laimėjo 16 mandatų. Pats A.Valinskas atsisėdo į aukščiausią parlamente Seimo pirmininko postą – vaizdelis tikrai ne geresnis, nei kad kai koks politikas strikinėja ant parketo televiziniame šokių šou, o dar ir pavojingas visuomenei.Juk šios kadencijos įstatymų leidėjams, tarp jų ir lig šiol duoną užsidirbusiems dainomis ir žaidimais, teko misija traukti valstybę iš krizės.

Tačiau TPP šlovės akimirka buvo trumpa – jos nebėra Lietuvos politiniame žemėlapyje. O iš A.Valinsko-erelio politikoje šiandien beliko geriausiu atveju varnėnas. Tačiau nors buvusių prisikėlėlių vedlys vis dažniau vėl šmėžuoja TV ekranuose, bet neatsižada ir politiko personažo – jis vėl bandys laimę Seimo rinkimuose.

Į Seimą prisivedė juokdarių ir parazitų

A.Valinskas iš info šou autorių tapo jų personažu – su žmona pašonėje, su apgailėtinais savo kariaunos likučiais, kurie dažnai realybėje yra dar didesnė politiko parodija nei jų personažai. Prisikėlėliai uoliai tesėjo rinkimų pažadą – kad su jais bent jau bus linksma (juk rinkimų programos ir neturėjo, tik dešimt šūkių). Vien ko verta Asta Baukutė: tai krūtį Seimo posėdžių salėje išsitraukė kūdikį pamaitinti, tai apsimelavo, kai jos vyras su mokesčių mokėtojų mokamu jos visureigiu sudaužė šviesoforą ir pabėgo, tai pasikvietusi į posėdį britų profesorių į jį džiaugsmingai kreipėsi „kamau, baby“, suprask „come on, baby“ (nes nieko daugiau angliškai nemoka).

Pramogų rykliams persikrausčius į parlamentą, ir šis virto bulvarinės žiniasklaidos būstine. Tačiau A.Valinskas supainiojo žanrus: manė, kad ir Seime, kaip šou, vieną dieną galima būti vienu, o kitą dieną – kitu personažu. Tad viešai arogantiškai pareiškė, kad dabar į jį reikia kreiptis pagarbiai – jau ne kaip į tą žmogų, kuriuo buvo iki šiol, o kaip į Trečią Asmenį Valstybėje.

Vieni prisikėlėliai tik juokavo, kiti kabino kur kas giliau, ir šiandien pats A.Valinskas pripažįsta, kad kai kas į partiją ėjo, kad krizės metais per valstybinius užsakymus išspręstų kai kurių įmonių finansines problemas. „Tai buvo parazitai ir, kai tai pamačiau, jie buvo išprašyti. Kad gyvatė nuodinga, sužinai tik, kai įkanda”, – kažkodėl taip mano A.Valinskas, nors yra begalė būdų anksčiau sužinoti, kurios gyvatės nuodingos ir kaip jų saugotis. Kas kitas, jei ne partijos pirmininkas, turi prisiimti atsakomybę, kad į savo partiją prisikvietė tokių personų.

Bet TPP susipjovė tarpusavyje ir jau po kiek daugiau nei pusmečio A.Valinskas su savo bendraminčių likučiais pasivadino Ąžuolo frakcija (ak, toji didybės manija), bet paskui vėl grįžo prie Tautos prisikėlimo pavadinimo, kol galiausiai pernai ištirpo Liberalų ir centro partijoje ir frakcijoje. Tiesa, į frakciją su A.Valinsku atėjo jau tik penki bendraminčiai. Tautos prisikėlimo partijos vardo Lietuvos politiniame žemėlapyje nebėra praktiškai nuo pernai rudens. O lengvatikių pasitikėjimas naujais pranašais išsisklaidė kaip dūmas dar anksčiau: Tautos prisikėlimo partijos reitingai per metus nusirito nuo 15 iki 0,3 proc. („Vilmorus“/“Lietuvos ryto“ duomenys). Europos parlamento ir savivaldybių rinkimuose TPP sąrašai liko be mandatų.

Skandalai – indėlis į parlamento skaidrumą?

Tačiau net TPP skandalus A.Valinskas linkęs vadinti indėliu į parlamentarizmą. Pavyzdžiui, skandalas, jo buvusiam bendražygiui Linui Karaliui kainavęs Seimo nario mandatą, esą buvo akstinas baigti ligi tol gyvavusią masinę praktiką Seimo salėje balsuoti vieniems už kitus. Po girtavimo skandalų Seimo salėje nebepilstomas brendis. Paaiškėjus, kur Seimo naujokai taško parlamentinei veiklai skirtus pinigus, įvesta prievolė atsiskaityti už šias išlaidas.

A.Valinsko nuomone, prisikėlėliai buvo ne didesni nusidėjėliai už ankstesnių kadencijų prasižengėlius, tik dabar daugiau viešumo. Be to, anot jo, visos kvailystės akcentuojamos kažkam norint slėpti svarbesnius nusižengimus. Tenka pripažinti, kad tame yra teisybės. Tačiau kodėl reikėtų lygiuotis į pačius blogiausius pavyzdžius? Nesunku prognozuoti, kokia bus kitos kadencijos įstatymų leidėjų kokybė, jei kandidatai į Seimą sau reikalavimų kartelę kels lygindamiesi su prisikėlėliais.

Nieko išskirtinio A.Valinskui atrodo ir jo partijos skilimas, o paskui ir mirtis. Juk, pavyzdžiui, visai neliko ir kadaise Seimo rinkimus laimėjusios Naujosios sąjungos. Tačiau tokie populistiniai rinkimų projektai, pasak politologo Vincento Vobolevičiaus, ne tokie jau nekalti: maža, kad kai kurie, A.Valinsko žodžiais tariant, parazitai piktnaudžiauja savo pareigomis, apvilti žmonės nusivilia civilizuota politika, tampa apolitiški, ieško vis naujų pranašų.

Ne tik negavo pirmojo, bet prarado ir trečiojo asmens postą

Tačiau ir buvę bendražygiai, kuriuos A.Valinskas šiandien vadina parazitais, neliko skolingi savo vedliui, juolab kad sukompromituoti jį nebuvo sudėtinga. Trečiuoju valstybės asmeniu (nors iš tikrųjų Seimo pirmininkas – mažiausiai antrasis) A.Valinskas išsilaikė vos dešimt mėnesių. Paskutinis lašas buvo pasipylusi informacija apie galimus jo kriminalinius ryšius su nusikalstamomis struktūromis, artimą draugystę su vienu iš Kauno nusikalstamos daktarų grupuotės narių.

A.Valinską užgriuvo ir daugiau bėdų, mat jis save matė ne tik trečiuoju, bet jau ir pirmuoju asmeniu, tad nutarė kandidatuoti Prezidento rinkimuose. Tačiau nepavykus rasti būtinų nors 20 tūkst. rėmėjų, jo štabas ėmė parašus klastoti. Maža to, piliečių pasitikėjimas A.Valinsku vis menko: iš 2008 m. gruodį jį palankiai vertinusių 37,3 proc. po metų liko tik 11 proc. (dar po metų – 4,8 proc).

Balsų atstatydinimui Seime surinkti sunku nebuvo: nors būtų užtekę 71 balso, bet balsavo net 95 Seimo nariai. Tačiau ir čia A.Valinskas sau randa pliusų: jis sako, kad štai pirmą kartą per 22-ejus mūsų valstybingumo metus postą praradęs valdančiosios koalicijos partijos lyderis neišsprogdino valdančiosios koalicijos. Žinoma, klausimas kodėl. A.Valinskas sakosi asmeninių ambicijų atsisakęs dėl koalicijos. Tačiau kad paskui išsijuosęs šokdino A.Kubilių, bet kokiu pretekstu gąsdindamas pasitrauksiąs iš koalicijos ir ją sugriausiąs, irgi jokia paslaptis. Taip visą kadenciją ir karaliavo prisikėlėliai viena “riebiausių” finansine prasme vadinamoje Aplinkos ministerijoje, nors ji buvo atsakinga už sužlugdytą namų renovavimo programą, čia kildavo daug abejonių dėl europinių ir kitų pinigų panaudojimo skaidrumo. Prezidentė atviru tekstu reikalavo ministro Gedimino Kazlausko atsistatydinimo, o ir pačiam A.Kubiliui akmeniu po kaklu kabojo nepadaryti jo darbai, bet jis nesiryžo rizikuoti koalicija.

Netekęs Seimo pirmininko posto A.Valinskas įsigeidė kito – kultūros ministro. Prezidentei atsisakius padaryti tokį akibrokštą kultūros žmonėms, A.Valinskas parodė savo kultūros lygį ir ją apšaukė įžeista boba.

Bet visai be posto A.Valinskas neliko: jis vadovauja Seimo Informacinės visuomenės plėtros komitetui. Politikas pateikė nemažai vertingų teisės aktų projektų, nors kai kuriuose, kitų Seimo komitetų ir parlamentarų įtarimu, ir kyšojo jo draugų komercinėse televizijose lobisto ausys. O su partijos likučiais A.Valinską priglaudusi Liberalų ir centro sąjunga jam patikėjo vicepirmininko postą.

Pramogų versle daro didesnę politiką

Taigi A.Valinskas savo pirmą ir dar nežinia, ar vienintelę kadenciją Seime baigia būdamas nebe trečias asmuo valstybėje, nebe partijos, kuri dabar net neegzistuoja, pirmininkas, ne valstybės prezidentas, nors tokių ambicijų turėjo, bet ir ne visiškai eilinis politikas – Seimo komiteto pirmininkas ir liberalcentristų vicepirmininkas.

Vis dėlto kai kurie šnekinti parlamentarai neabejoja, kad darbas Seime – ne A.Valinsko mėgstamo žanro. Seimo posėdžiuose jis ilgai nerymo – užsiregistruoja ir dingsta. Bet, teisybės dėlei, toks jis ne vienas Seime. A.Valinskas kur kas geriau atrodo besijaučiantis TV šou nei Seime. Bet ne jis vienas. Ant jo, kaip ir ant jo bendražygės šeimoje ir Seime Ingos Valinskienės nuolat limpa įtarimai, kad padažnėjęs jų dalyvavimas televiziniuose šou nėra labdara. Tačiau, tenka pripažinti, ne vienas Seimo narys dar skandalingiau dirbo kitus darbus, nors Konstitucija tai draudžia, bet ir toliau sėdi Seime.

Kai kas A.Valinską įtaria lobizmu, bet iki kai kurių šioje srityje pasiekusių komitetų pirmininkų konservatorių jam toli. Jis, be abejonės, turi kalbos dovaną, kuri politikui labai svarbi. Jis turi teisininko išsilavinimą, nesvarbu, kad jį baigė tik būdamas 36-erių – keturiskart buvo šalintas iš studijų, bet visus kartus ne dėl negebėjimo mokytis, bet todėl, kad neturėjo laiko vaikščioti į paskaitas, nes koncertavo, ar dėl apgavysčių ir chuliganiško elgesio. Jis protingas ir imlus, vienas iš nedaugelio parlamentarų, mokyklą baigusių aukso medaliu, nors ir ten pridirbdavęs visokių eibių. Taip, jis teistas, bet irgi ne vienintelis toks Seime, o teistumą užsidirbęs irgi per pokštavimus – pranešęs apie neva padėtą bombą Žilvino Žvagulio ir Irenos Starošaitės vestuvių pokylyje.

Tad galima daryti išvadą, jog A.Valinskas ne ką skiriasi nuo statistinio parlamentaro, tik kiti ne tokie spalvingi, kad apie juos kaip apie jį parašytų knygą „Akiplėša, arba Tas ir kitas Arūnas Valinskas“.

A.Valinskas – nors vidutiniokas parlamentaras, vis dar nepralenktas Lietuvos šou biznio ryklys, „Dviračio žynios“, „Dviračio šou“, „Kelias į žvaigždes“, „Žvaigždžių vartai“, „Šeši nuliai – milijonas“, „Taip ir ne“, „Mis nelaisvė“ sumanytojas. Niekas Lietuvoje neturi tokios kaip jis geros rankos kepti scenos žvaigždutes, kai kurias, lietuviškais maštabais, gana aukštos prabos. Prie to reikia pridurti: pramogų verslas jam sukrovė turtus.

Tad vienintelis projektas, kuriame A.Valinskui nelabai sekasi – politika. Galima tik spėlioti, kas jį atginė į Seimą – smalsumas, azartas, susireikšminimas ar dar kokie kiti, žemiškesni tikslai. Juolab interviu į klausimą “ar nenorįs į politiką”, jis vis atšaudavęs: „Ką aš jums blogo esu padaręs.“ A.Valinskas įsigyveno ir į politiko personažą, tačiau jis kur kas geresnis politikas pramogų versle, o politikoje jis – juokdarys. Štai priglaustas liberalcentristų, jų suvažiavime jis nepraleido progos pajuokinti naujųjų bendrapartiečių: „Širdis džiaugiasi matant, kad ne visi norintys telpa atsisėsti – prisėsti, tiksliau.“

Niekas nesako, kad šoumenas negali tapti geru politiku. Bet ar tapo juo A.Valinskas? Kur kas daugiau žiūrovų lauktų jo televizijos ekrane – ten, kur jis išskirtinis ir nepakartojamas, nei Seimo salėje.

Kas būtų, jei rudenį po Seimo rinkimų įtakinga socialdemokratė Birutė Vėsaitė taptų ne šešėline, o tikra energetikos ministre?

Ar pasitvirtintų dabartinių valdančiųjų gąsdinimai, kad būtų atsisakyta energetinės nepriklausomybės projektų, taip tarnaujant Rusijos interesams? Ar užtektų jai kompetencijos vadovauti šiuo laikotarpiu aktualiausiai valstybės gyvenimo sričiai? Ar nepradėtume ilgėtis beveik nebylaus dabartinio energetikos ministro Arvydo Sekmoko, nes hiperaktyviosios B.Vėsaitės pakeltos tonacijos balsas be perstojo skambėtų visais įmanomais kanalais? Ar feministė politikė nepakeistų ministerijos personalo vien moterimis?
Baimių ir net pasišaipymų girdėti daug. Kaip ir pagyrų, visų pirma už darbštumą. Politikė kontroversijoms pati duoda peno, nevyniodama žodžių į vatą ir tiesiai visiems kirsdama, ką mano. Net didžiausi jos gerbėjai sako, kad svarbiausias jos trūkumas – emocingumas. Oponentai jų įžvelgia kur kas daugiau.

Naujos atominės nebūtų
Į tiesų klausimą, kas nutiktų su naujos atominės projektu, jei ji taptų nebe šešėline, o tikra energetikos ministre, B.Vėsaitė tiesiai ir atsako. Pirma, nepuola koketuoti, kad ji dar ne ministrė ir kas žino, ar ja bus, aiškiai parodydama, jog tokių ambicijų turi. Antra, trumpai drūtai sako – Visagino atominės nebūtų. Toks LSDP prezidiumo sprendimas, tokia pat ir jos asmeninė nuomonė – tai labai brangus ir rizikingas projektas. Nei finansinės, nei regioninių partnerių dalyvavimo projekte garantijos neaiškios, o dar ir senosios elektrinės nepajėgiame sklandžiai uždaryti.
Taip, pripažįsta B.Vėsaitė, socialdemokratai anksčiau palaikė AE statybos idėją, tam įsteigė ir liūdnai pagarsėjusį “Leo LT”. Tačiau nuo to laiko, ypač po Fukušimos nelaimės, pasaulyje keičiasi požiūris į branduolinės energetikos saugumą.
B.Vėsaitės energetinės pažiūros į neviltį varo dabartinius valdančiuosius. Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas, konservatorių frakcijos narys (tiesa, į Seimą atėjęs su Arūno Valinsko komanda) Rokas Žilinskas emocingumu nenusileidžia komisijos kolegei B.Vėsaitei: “Aš šiurpstu pagalvojęs, kad ji gali lemti ne tik energetikos, bet ir visos Lietuvos ateitį. B.Vėsaitė – tai “Gazpromas”.”
Tačiau socialdemokratė tik šaiposi iš įregistruotų Baudžiamojo kodekso pataisų, pagal kurias už kenkimą energetinės nepriklausomybės siekiams siūloma bausti dvylika metų nelaisvės. “Gal šaudys? – ironizuoja parlamentarė ir siūlo tiems, kurie ją apšaukia “Gazpromo” ir Rusijos agente, paanalizuoti pasaulines energetikos prognozes plačiau.
Vis dėlto kiek kompetentinga potenciali būsima energetikos ministrė šioje srityje, absoliučiai objektyvios nuomonės negali būti, nes net šios srities profesionalai giria B.Vėsaitę, jei jie patys prieš atominę, ir peikia, jei mano esant AE reikalingą. Taip ir politikai: R.Žilinskas tikina, kad B.Vėsaitė energetikos srityje visai be kompetencijos, tačiau niekaip negalėjo prisiminti nė vieno konkretaus jos dalykinio nusišnekėjimo. Kitas Atominės energetikos komisijos narys “darbietis” Kęstutis Daukšys giria kolegės išmanymą šioje srityje ir darbštumą. Antra vertus, juk ministras – ne AE gamybos vadovas, jam ir nereikia žinoti visų subtilybių. O pati B.Vėsaitė į užuominą dėl nekompetencijos atkerta esanti dešimtkart geresnė už dabartinį ministrą.

Šturmuotų renovacijos programą
Dar vienas B.Vėsaitės argumentas prieš naują atominę – kad dabar pati opiausia problema yra ne elektros kaina, o šildymo kainos. B.Vėsaitės vadovauta socialdemokratų darbo grupė parengusi visą programą, pradedant biokuro dalies šildymo sistemoje padidinimu, dujoms paliekant apie 20 proc. (dabar apie 75 proc.). Dar šią kadenciją socialdemokratai bandys stumti ir įstatymų projektus dėl namų renovavimo programos, keldami naują koncepciją: žmonės nebūtų verčiami imti bankų paskolų, o kas mėnesį gautų dvi sąskaitas – vieną maždaug perpus mažesnę nei už šildymą, o kitą už investicijas. Paskolas imtų savivaldybės paskirta institucija, akumuliuodama valstybės paramą, lėšas iš klimato kaitos programos ir paimdama lengvatinę paskolą iš “Jessicos” fondo, kuriame tebeguli tam skirtų 700 mln. Lt. Renovacija vyktų kvartalais, pradedant nuo labiausiai energetiškai neekonomiškų. “Gyventojai pajustų naudą, o pinigai nebūtų išvežami iš Lietuvos”, – dvigubą naudą pabrėžia socialdemokratė.
B.Vėsaitė žada, kad tapusi energetikos ministre aktyvintų atsinaujinančių šaltinių energetiką, o tai, socdemų skaičiavimais, sukurtų netgi daugiau darbo vietų nei statant naują atominę elektrinę. Kontrargumentus, kad atsinaujinančių energijos šaltinių energetika brangi, ji atmeta primindama, jog biokuro tai jau tikrai turime į valias, saulės ir vėjo energetika modernėja, o kartu ir pinga.
Kitam strateginiam projektui – suskystintų dujų terminalui socialdemokratai pritarė, tačiau, pasak B.Vėsaitės, jis turėjo būti įgyvendintas vakar. Kartu ji neslepia, kad pats projektas dar taisytinas, visų pirma dėl to, kad jame laisvosios rinkos palikta vos 50 proc. Politikės nuomone, padėtį energetikos srityje keis ir prognozuojama nemaža skalūninių dujų gavyba.

Lietuviškoji Klara Cetkin
B.Vėsaitė – ne tik socialdemokratų šešėlinė energetikos ministrė, bet ir Lietuvos moterų socialdemokračių sąjungos pirmininkė, begalės moterų organizacijų, taip pat ir tarptautinių, narė. B.Vėsaitę, žiūrėk, kas pavadina ir lietuviškąja Klara Cetkin. Gindama moters vietą visuomenėje ir politikoje ji ne mažiau ryžtinga ir tiesmuka, kaip ir kalbėdama energetikos klausimais. “Kitos lyties atstovams būtų geriau, kad moterys politikoje nesimaišytų ar tik padavinėtų kavą. Jei neturėtume rinkimų sąrašų kvotų, nežinau, kiek moterų būtų Seime, – natūraliu keliu tam prireiktų 200 metų”, – utriruoja B.Vėsaitė.
“Taip, aš feministė”, – atsako į klausimą politikė. Tačiau kol vienos feministės mojavo plakatais, būrė moterų partijas, o paskui grūmojo viena kitai kočėlais, B.Vėsaitė ramiai dirbo labai konkretų darbą moterų labui.
“Netrukus po nepriklausomybės atkūrimo ėmė steigtis įvairių moterų organizacijų. Kur daugelis jų dabar? O B.Vėsaitės įsteigtas Kauno moters užimtumo ir informacijos centras prasmingai veikia lig šiol”, – apie jau aštuoniolikos metų sulaukusį centrą pasakoja “Šeimininkės” žurnalo redaktorė, anuomet – “Kauno dienos” priedo moterims redaktorė Dalia Juškienė.
Ji giria B.Vėsaitę, kad centrą ji steigusi ir turėdama strateginių tikslų, ir numačiusi taktiką, kaip juos įgyvendinti. Tai buvo viena iš nedaugelio moterų organizacijų, kuri moteriai davė ne žuvį, o meškerę: iš pradžių buvusi tik mokymo, informacijos, diskusijų institucija, paskui jau ėmė kurti darbo vietas, padėjo moterims įsitvirtinti darbo rinkoje. Tuo metu finansuoti tokiai veiklai nebuvo ES fondų, bet B.Vėsaitė sugebėjo rasti paramos.

Du aukštojo mokslo diplomai – didelis pranašumas
Pati politikė sako, kad jai labai praverčia du jos aukštieji išsilavinimai: techniškasis padeda logiškai mąstyti, o anglų kalba – laisviau jaustis tarptautinėje arenoje, gilintis į informaciją užsienio šaltiniuose. Baigusi tuomečio Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultetą ir dirbdama anuomet modernioje dirbtinio pluošto gamykloje inžiniere (čia dirbo dešimt metų), B.Vėsaitė ne tik neakivaizdiniu būdu tuomečiame Leningrade studijavo Tekstilės ir lengvosios pramonės instituto aspirantūroje, nes tokios specializacijos aspirantūros Lietuvoje nebuvo, ir tapo technikos bei technologinių mokslų daktare, bet ir baigė Vilniaus universitete anglų kalbą ir literatūrą.
Ar įžvelgė, kad kalbų mokėjimas netrukus bus aukso vertės? Politikė sako, kad priežastis buvo kita: ji, baigusi prestižinę, anuomet vienintelę Kaune su sustiprintu anglų kalbos mokymu, J.Jablonskio vidurinę, norėjo studijuoti kalbas, bet tėvai patarė kitaip. Bet ji svajonės neatsisakiusi. Dabar politikė laisvai bendraujanti anglų, prancūzų, rusų, lenkų kalbomis.
Tai jai atvėrė kelius ir politikoje. Po šešiolikos metų akademinio darbo tuometėje Lietuvos veterinarijos akademijoje ir kadencijos Kauno miesto taryboje 2000 m. tapusi Seimo nare, 2003–2004 m.ji vadovavo Seimo stebėtojų delegacijai Europos Parlamente, o 2004 m. Lietuvai tapus ES buvo Europos Parlamento nare, vėliau – Europos Tarybos parlamentinės delegacijos nare.

Darbšti, bet per daug emocinga
“B.Vėsaitė – socialdemokratų Jurgis Razma”, – juokauja buvęs konservatorius, dabar krikščionis Seimo narys Vidmantas Žiemelis, girdamas B.Vėsaitės darbštumą ir energiją. Politikės partijos kolega Juozas Olekas priduria, kad ji ne tik labai darbšti, bet ir pakankamai įtakinga partijoje, sukaupusi didelę patirtį. Ji nelakstė per partijas: Socialdemokratų partijoje – nuo 1991 m. (ji iš vadinamųjų tikrųjų socialdemokratų, ne buvusios LDDP sparno atstovė).
Seime B.Vėsaitė – trečia kadencija, tiesa, nėkart nebuvo išrinkta vienmandatėje. Tačiau priežastis aiški: ji kandidatuoja Kaune, o Kaunas – konservatorių forpostas. Pasak J.Oleko, iš pradžių atrodę, kad B.Vėsaitė bus tik lygių galimybių atstovė, bet ilgainiui paaiškėjo, jog ji labai rimtai gilinasi į ekonomikos, energetikos problemas.
Tačiau socialdemokratų šešėlinės energetikos ministrės pasirinkimas sulaukė ir nemažai patyčių. “Tiesmuka, nepataikaujanti, o prasimuša daugiausia pataikaujantieji. Gal mažiau prie alaus bendrauja? Gal jai kiek stinga oratorystės gebėjimų”, – svarsto V.Žiemelis.
Tai, ką jis mandagiai vadina oratorystės gebėjimų stoka, kiti už akių įvardija kur kas šiurkščiau: B.Vėsaitė – rėksminga boba, nemokanti be emocijų argumentuotai išdėstyti savo nuomonės. Net partijos bičiulis J.Olekas pripažįsta: “Ji pasiektų daugiau tikslų, jei nebūtų per daug emocinga. Jai kartais stinga susitvardymo.”
Kartais atrodo, kad B.Vėsaitė persistengia ir savo hiperaktyvumu. Pavyzdžiui, Seime ji užsirašiusi į devyniolika parlamentinių grupių, o kiek dar visokiausių visuomeninių pareigų turi. Be charizmos, tai B.Vėsaitės trūkumas, kuriam nėra konkrečių argumentų, bet kuris irgi akivaizdus.
Kai ką erzina jos feministinės nuostatos. Net kurdama šeimą ji pasiliko savo mergautinę pavardę. Tiesa, spėjimo, kad tai feminizmo išraiška, parlamentarė nepatvirtino: “Man patiko mano pavardė, tad kodėl reikėjo ją keisti? Vyras turi savo pavardę.”
Kartu su vyru inžinieriumi Edmundu Miliučiu ją galima matyti renginiuose, koncertuose ar gamtoje, bet šis, bent jau išoriškai, atrodo pripratęs ir šypsosi vadinamas Vėsaitės vyru. Beje, B.Vėsaitė sako, kad jos šeima politika neužsikrėtė. Ir juokauja, kad sūnus teisininkas domisi tik tuo, ką ji daranti politikoje.

Socialdemokratai energetinės nepriklausomybės nepadidino
Tai ko daugiau būtų – pliusų ar minusų, jei prieštaringai vertinama 61 metų politikė po rinkimų taptų Vyriausybės nare? Atsakymas priklauso nuo ideologinio požiūrio: pritariantieji kairesnei politikai manytų, kad pliusas, pritariantieji dešinesnei – kad minusas, o kurių bus daugiau, paaiškės per rinkimus.
Ar padarytų ji žalą stabdydama Visagino AE projektą, vienareikšmiškai atsakyti irgi sunku: jei VAE verslo planas būtų garantuotai naudingas Lietuvai, gal net energetikos ministras ir premjeras būtų susivokę, kad reikia ne retorikos ir gąsdinimų rusais, bet konkrečių skaičių ir argumentų? Antra vertus, nieko nėra žalingiau už amžiną politikų revanšizmą kas kadenciją. Ar galima palenkti socialdemokratus ir B.Vėsaitę pakeisti nuomonę dėl VAE? Kas žino: juk kai opozicija tampa valdančiaisiais, mąstymas šiek tiek keičiasi.
Tačiau ar galima tikėtis, kad socialdemokratai išmintingiau tvarkys energetiką, jei prieš dabartinę kadenciją aštuonerius metus būdami valdžioje praktiškai nieko nepadarė Lietuvai iš energetinės priklausomybės vaduoti? O B.Vėsaitės asmeninė atsakomybė ne tokia menka – ji šios partijos vicepirmininkė, vadovavo Seimo Ekonomikos komitetui. Klaidų buvo padaryta nemažai, tik amžinose kaltųjų paieškose socialdemokratų klaidų pripažinimo negirdėti.

TRUMPASIS INTERVIU
Į “Veido” klausimus atsako Birutė Vėsaitė
VEIDAS: Jei po rinkimų rudenį tapsite nebe socialdemokratų šešėline, o tikrąja energetikos ministre, kokie bus jūsų prioritetai?
B.V.: Pirmiausia su Vyriausybe spręstume aktualiausius – šilumos ūkio klausimus. Ne elektros energijos, o šildymo kainos dabar gyventojams, ypač gyvenantiems daugiabučiuose, opiausios. Esame parengę programą, įstatymų projektus dėl daugiabučių modernizavimo įregistruosime dar šią kadenciją. Gyventojai nebus varomi į bankus: paskolas ims savivaldybių viešosios įstaigos arba jų paskirti projekto administratoriai, o gyventojai gaus dvi sąskaitas – maždaug perpus mažesnę nei anksčiau už šildymą ir kitą už investicijas. Be to, šildymo sistemoje būtina masiškai pereiti prie biokuro, dujoms paliekant apie 20 proc. Aktyvinsime atsinaujinančių šaltinių energetiką, tai sukurs daugiau darbo vietų, nei statant naują atominę elektrinę.
VEIDAS: Vadinasi, atominės elektrinės nestatytumėte?
B.V.: Socialdemokratų partijos prezidiumo sprendimas – nepritarti Visagino AE projektui. Manau, tai labai rizikingas ir brangus projektas, juolab nežinia, kokia padėtis bus finansų rinkose, kokias palūkanas reikės mokėti, neturime ir garantijų dėl regioninių partnerių dalyvavimo projekte. Be to, netrukus gali atsirasti naujų, daug taupesnių technologijų. O juk dar esame įstrigę ir dėl Ignalinos AE uždarymo.
VEIDAS: VSD ataskaitoje, ką jau kalbėti apie valdančiosios daugumos nuomonę, leidžiama suprasti, kad tie, kurie nepalaiko energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos didinančių projektų, galbūt dirba Rusijai.
B.V.: Kas suokia, kad esame “Gazpromo” agentai, tegu pasižiūri plačiau, įvertina pasaulines energetikos tendencijas. Taip, jau registruotos Baudžiamojo kodekso pataisos, kad baus už kenkimą energetinę nepriklausomybę stiprinantiems projektams. Gal šaudys?
VEIDAS: Jūsų oponentai tikina, kad jums trūksta kompetencijos energetikos srityje.
B.V.: Aš dešimtkart geresnė už Arvydą Sekmoką.
VEIDAS: O ar žinote ne energetikos srities valstybės rodiklius, pavyzdžiui, kokia vidutinė Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė?
B.V.: Moterų – apie 84-erius (iš tikrųjų kur kas mažiau – 78,78 m.), vyrų – maždaug dvylika metų mažiau, apie 72-ejus (kur kas mažiau – 67,98 m.).

Koks partijos lyderis – tokia ir partija, nes juk savo pačių balsais jos išsirenka lyderiais tuos, kurie atitinka daugumos narių ideologines, dalykines, moralines nuostatas. Taigi partijos lyderis – tarsi jos narių esencija, pagal kurią galima spręsti ir apie visą partiją. Kai kurioms jų imponuoja teisti, partijas pagal politinio vėjo kryptį nuolat keičiantys asmenys ir tokie pat vėjo pamušalai asmeniniame gyvenime.
Yra ir rinkėjų, kurie už tokius balsuoja. Bet kartais tai daro ne dėl susitapatinimo su tokiais gyvenimo principais, o dėl nepakankamos informacijos. Tad “Veidas” nutarė šįsyk padėti rinkėjams apsispręsti ne analizuodamas partijų rinkimų programas (kurių partijos paprastai vis tiek nevykdo), o atskleisdamas jų lyderių pranašumus ir trūkumus, juolab kad įvairios apklausos rodo, jog rinkėjų pasirinkimą balsuojant labiausiai lemia būtent partijos lyderio asmenybė.

Algis Čaplikas nori, bet ar gali būti Trečiojo kelio lyderis
…..
Trumpasis interviu

Į “Veido” klausimus atsako Algis Čaplikas
VEIDAS: Esate vienas sveikatos apsaugos reformos tėvų. Kaip, jūsų vertinimu, auga „vaikas“?
A.Č.: Sunkiai, su pasipriešinimu, protestais, klaidomis. Norint padaryti esminę reformą, reikėjo perimti iš savivaldybių visas ligonines, centrinei valdžiai jas sutvarkyti ir grąžinti savivaldai. Toks buvo sumanymas, bet tam negavome Seimo pritarimo. Padarėme bent dalinę sveikatos įstaigų tinklo optimizavimo, vaistų kainų reformą.
VEIDAS: Ar esate už valstybės taupymo režimą?
A.Č.: Taupymas tampa savotišku mazochizmu. Jei vien taupysime, užuot skatinę ekonomiką ir didinę šalies BVP, turėsime daug problemų. Be abejo, reikia protingai peržiūrėti valstybės išlaidas. Deja, nesugebėjome pakeisti socialinės paramos politikos, tad ir toliau auginame išlaikytinių visuomenę, nors reikia orientuotis į dirbančiuosius.
VEIDAS: Kaip kitą kadenciją siūlytumėte keisti mokesčių sistemą?
A.Č.: Sumažinti PVM iki 19 proc., nes Lietuvai reikia konkuruoti regione. PVM išimtys gali ir turi būti taikomos tik socialiai jautrioms, turinčioms visuomeninę svarbą sritims – vaistams, šildymui, gal žiniasklaidai.
VEIDAS: Jei dėl kiekybės LCS susijungė su „prisikėlėliais“, gal po rinkimų vienysitės su, pavyzdžiui, „Drąsos kelio“ atstovais?
A.Č.: Nekalbu apie „Drąsos kelią“ – kalbu apie žmones, kurie vienodai mąsto. Prie mūsų prisijungė buvusios Tautos prisikėlimo partijos liberaliai mąstančioji dalis, bet mūsų partijos programa liko ta pati.
VEIDAS: Sako, kad politikai atitrūkę nuo gyvenimo kasdienybės. Ar žinote, kiek vidutiniškai kainuoja 1 kWh elektros, Vilniaus autobuso bilietėlis, koks vidutinis bruto darbo užmokestis?
A.Č.: Atskirai moku už naktį ir dieną suvartotą elektrą, bet vidutiniškai apie 25 ct už kWh (iš tikrųjų 32 ct). Autobuso talonėlis kainuoja 2 Lt, perkant iš vairuotojo – 2,5 Lt (teisingai). Vidutinis mėnesio atlyginimas buvo apie 2170–2200 Lt, dabar šiek tiek padidėjo (beveik tiksliai – I ketvirtį buvo 2138 Lt).

Juozas Olekas – vienas tų politikų, kurie tiesiogine šio žodžio prasme nuo pirmųjų dienų kuria dabartinę Lietuvą, bet taip ir nesugebėjo pasiekti aukščiausių valdžios postų, nors nuolat minimas tarp kandidatų.

Juozas Olekas – paradoksalus politikas. Viena vertus, jo karjeros galėtų pavydėti dauguma varžovų: talentingas mikrochirurgas, 1988-aisiais nuėjęs kartu su Sąjūdžiu, iš karto šoktelėjo į valstybinį olimpą ir ilgam įsitvirtino tarp tų kelių dešimčių politikų, kurie priiminėja valstybės gyvenimą lemiančius sprendimus. Ir dar ilgai toks bus, nes 56-eri – pati politiko branda: už pačių – du dešimtmečiai patirties, prieš akis – dar pusantro dešimtmečio aktyvios veiklos. Ant tokių laikosi visa europinė demokratija, ir Lietuva čia ne išimtis.
Kita vertus, J.Olekui per visą buvimo politikoje laiką nė karto nepavyko užlipti ant aukščiausios pakopos. Jis visados būdavo minimas ir tarp kandidatų į partijos pirmininkus, ir tarp kandidatų į ministrus pirmininkus, teko girdėti jo pavardę ir tarp partijos kandidatų į valstybės vadovo postą, nors buvo aišku, kad tai būtų labiau principinis dalyvavimas, bet ne reali kova.
Tačiau vienas dalykas būti minimam tarp kandidatų, kitas – kandidatuoti ir dar kitas – laimėti. Čia J.Olekui dažniausiai nesisekdavo. Kodėl – sunku pasakyti. Tiesiog būna tokių politikų: teoriškai, regis, tiesiog idealus kandidatas, o praktiškai – kažko trūksta.

Idealios biografijos politikas

Imkime J.Oleko biografiją, kuri tiesiog ideali: Sibire gimęs tremtinių vaikas, po grįžimo į Lietuvą augęs tautiškumo bastionu dar nuo XIX a. esančioje Suvalkijoje, vien savo gabumais mokslui ir darbštumu prasimušęs į žmones ir ne bet kur, o vienoje labiausiai gerbiamų sričių – medicinoje. Vos persiritęs per trisdešimtmetį – jau Vilniaus universiteto Mikrochirurgijos laboratorijos vyresnysis mokslinis bendradarbis, mokslų daktaras, 1988-aisiais – Valstybinės premijos laureatas. Tų pačių metų rudenį su atgimimo banga pasuka į politiką, išrenkamas Sąjūdžio Seimo nariu, kaip Sąjūdžio iškeltas kandidatas Suvalkijoje laimi rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, kovoja dėl Lietuvos interesų Maskvoje. Įstoja į tuo metu atkurtą Socialdemokratų partiją.
Po dvejų metų, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, tampa pirmosios Vyriausybės sveikatos apsaugos ministru. Organizuoja medicinos įstaigų darbą blokados sąlygomis, sužeistųjų gelbėjimą per Sausio įvykius. 1992-ųjų pabaigoje, rinkimus laimėjus Algirdo Brazausko LDDP, atsisako siūlymų likti dirbti valstybiniame poste ir grįžta į mediciną. Daro unikalias operacijas, po dvejų metų – jis jau prestižinės universitetinės „Žalgirio“ ligoninės vyr. gydytojas, vienas garsiausių šalies chirurgų, įvairiausių šalies ir tarptautinių medikų organizacijų narys ir vadovas. Geresnę profesinę karjerą sunku ir įsivaizduoti, perspektyvos, tiek profesinės, tiek finansinės, pačios šviesiausios.
Vis dėlto 1996-aisiais J.Olekas iš esmės baigia gydytojo karjerą ir vėl grįžta į politiką. Sėkmingai. Nors tai buvo visuotinio balsavimo už konservatorius metai, savojoje Suvalkijos apygardoje J.Olekas įveikia konservatorių kandidatą, ateina į Seimą kaip socialdemokratų atstovas ir nuo tol aukštosios politikos nebepalieka. Keturias kadencijas paeiliui Seimo narys, du kartus ministras – sveikatos apsaugos ir krašto apsaugos.
Tik štai rinkimų sėkmė nuo jo pamažėl ima gręžtis. 2000-aisiais jis dar laimi „savoje“ vienmandatėje, bet vėliau du kartus patenka į Seimą tik pagal sąrašą. Gal todėl, kad tai buvo nebe socialdemokratų metai, o gal todėl, kad pakeitė savo Suvalkiją į sostinės Fabijoniškes?

Kai reikia rizikuoti, sėda skaičiuoti

Panaši dalinė ir jo karjera partijoje. Viena vertus, nuo pat 1999-ųjų jis – su nedidele pertrauka vienas aukščiausios vadovybės narių pirma „grynoje“, arba, kaip ją dar vadina, tikrųjų socialdemokratų partijoje, o vėliau, šiai įsiliejus į LDDP, ir naujoje, jungtinėje partijoje. Kita vertus, visi bandymai palypėti aukščiau baigdavosi nesėkme: iš pradžių trukdė socdemų patriarcho Aloyzo Sakalo autoritetas ir Vytenio Andriukaičio energija, vėliau – A.Brazausko autoritetas, su kuriuo apskritai niekas nedrįsdavo varžytis, nors J.Olekas tikriausiai nebūtų atsisakęs mesti jam iššūkio, jei tik būtų turėjęs platesnę saviškių paramą.
Prieš trejetą metų, kai pagaliau pasitraukus A.Brazauskui ir galutinai susikompromitavus Gediminui Kirkilui socialdemokratų vadovybėje įvyko ilgai lauktas perversmas, J.Olekas nebedrįso kandidatuoti. Jam tai buvo gana juodas periodas, nes paeiliui pralaimėjo tris kartus: 2007 m. partijos pirmininko rinkimus G.Kirkilui, Seimo rinkimus vienmandatėje apygardoje, galiausiai LSDP Vilniaus skyriaus pirmininko rinkimus. Ketvirtą kartą pralaimėti jis jau nebedrįso rizikuoti, nes tokia nesėkmių serija paprastai deda tašką netgi labiausiai patyrusių politikų karjeroje.
Regis, šis apsisprendimas – neprieštarauti A.Brazausko, norėjusio partijos pirmininku pastatyti savo seną medžioklės bičiulį Zigmantą Balčytį, valiai – buvo viena rimčiausių J.Oleko politinių klaidų. Artėjant partijos pirmininko rinkimams, tiek A.Butkevičius, tiek J.Olekas, tiek visi jų rėmėjai iš būsimųjų suvažiavimo dalyvių gretų buvo įsitikinę, kad šansų laimėti neturi jokių. A.Butkevičiaus norą papildomai šaldė ir partijos patvirtinta nuostata, kad naujasis LSDP pirmininkas taip pat turės būti kandidatas prezidento rinkimuose. Vis dėlto bičiuliams pavyko prikalbinti A.Butkevičių, pirmiausia todėl, kad visi buvo įtikėję Zigmučio, kaip A.Brazauskas neformalioje aplinkoje šaukdavo savo favoritą Z.Balčytį, pergale.
Tačiau slaptas balsavimas davė visiškai atvirkščią rezultatą – A.Butkevičius su trenksmu laimėjo. Žinoma, galima manyti, kad jeigu savo kandidatūrą būtų kėlęs ne jis, o J.Olekas, tai „tikrieji“ socialdemokratai nebūtų perėmę partijos vairo iš senųjų LDDP „brazauskinių“ veikėjų rankų. Nors vis dėlto greičiausiai tuomet balsavimas buvo ne už, bet prieš, pirmiausia prieš vadinamojo medžiotojų būrelio nuolat partijai primetamą valią. Tad jeigu J.Olekas tuomet būtų surizikavęs, tikimybė, kad šiandien jis būtų socialdemokratų lyderis, būtų labai didelė. Bet dabar jau nieko nepakeisi. Jis vėl liko antras.

Norėjo varžytis su A.Brazausku

Kodėl taip atsitiko? „Sunku pasakyti. Juozas apskritai keistokas politikas. Jis vienu metu tarsi ir yra, ir tarsi jo nesimato, – „Veidui“ sakė vienas senųjų socialdemokratų, klausiamas, kodėl J.Olekui nepavyksta atsikratyti „amžino kandidato“ etiketės. – Gal tam tikros charizmos jam trūksta? Nors kas iš Lietuvos politikų po to, kai pasitraukė Brazauskas, gali pasigirti turintis charizmos? Juozui veikiau trūksta politinės drąsos, jis pernelyg viską skaičiuoja, tarsi norėtų šimtaprocentinės sėkmės garantijų. Juodu su Vyteniu (Andriukaičiu) partijoje tarsi dvi priešingybės: vienas mus visus užkniso savo amžina energija ir iniciatyvomis, o kitas – kad lemiamu momentu nesiryžta eiti iki galo.“
Įdomus pastebėjimas apie polinkį viską iš anksto tiksliai apskaičiuoti: labai gali būti, kad jis tiesiogiai susijęs su pirmine J.Oleko profesija. Sunku įsivaizduoti mikrochirurgą, kuris, rengdamasis operacijai, neapskaičiuotų visų savo veiksmų – nuo pirmo iki paskutinio, nes nuo jų gali priklausyti žmogaus gyvybė. Tokioje profesijoje beatodairiškai rizikai – pirma įsivelkim į kautynes, o paskui žiūrėsim, kas bus, vietos paprasčiausiai nėra. Tačiau politikoje be tam tikro beatodairiškumo apsieiti neįmanoma.
Šiaip J.Olekas yra bandęs mesti iššūkį netgi pačiam A.Brazauskui. 2005-ųjų pavasarį, kai vienas buvo neginčytiną autoritetą valstybėje ir partijoje turintis Vyriausybės vadovas, o kitas – Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas, J.Olekas suorganizavo balsavimą dėl Vyriausybės pasiūlytos mokesčių reformos projekto. Frakcija premjero siūlymams nepritarė, nes šie buvo neva nepakankamai socialdemokratiniai. Formaliai priekaištauta, kad Vyriausybė nenori įvesti visuotinio nekilnojamojo turto apmokestinimo ir progresinių mokesčių. Bet realiai visi suprato, kad tai J.Oleko paraiška dalyvauti tuo metu artėjusiuose partijos pirmininko rinkimuose ir rimtai susigrumti su A.Brazausku, kuris jau buvo pareiškęs, jog ketina siekti perrinkimo.
Tačiau netrukus viskas grįžo į savo vietas: pamosavę kovos kirviais socdemai susitaikė ir tas pats J.Olekas surengęs spaudos konferenciją pareiškė: jei A.Brazauskas nuspręs vėl kandidatuoti į partijos vadovo postą, su juo nesivaržys joks kitas partijos narys. Socdemus tuomet suvienijo baimė, nes jų tuometis koalicijos partneris Viktoras Uspaskichas labai sėkmingai augino savo ir savo partijos populiarumą. Socialdemokratai tuomet susidūrė su rimtu iššūkiu, nes Darbo partija taikė į tą patį rinkėją, kaip ir jie. Visiškai rimtai bijota, kad susiriejus tarpusavyje 2008-aisiais Darbo partija Seime turės absoliučią daugumą.
Jeigu „senieji“ socdemai ir ypač J.Olekas tuomet būtų numatę, kad netrukus V.Uspaskichas turės bėgti į Maskvą, iš kurios grįš 2007-aisiais su antrankiais ir netrukus gėdingai pralaimės Seimo rinkimus, gal viskas būtų pakrypę kitaip. Bet J.Olekas ir tuomet nesurizikavo, nes visi loginiai skaičiavimai rodė, kad šansų jis neturi. Kaip ir 2009-aisiais.

Gali nepajudinamai užsispirti

Kita J.Oleko, kaip politiko, savybė – kai jis mato, kad gali garantuotai pasiekti užsibrėžtą tikslą, užsispiria ir eina iki galo, nepaisydamas jokių autoritetų, net jeigu pats tikslas yra ginčytinas ar nelabai svarbus.
Pavyzdžiui, 2007 m. J.Olekas, tuo metu krašto apsaugos ministras, paskelbė, kad Lietuva 2008-aisiais nebepratęs mūsų karių misijos Irake. O po kurio laiko prezidentas Valdas Adamkus vieno tarptautinio renginio metu JAV gynybos ministrui Robertui M.Gatesui gan neatsargiai pažadėjo, kad Lietuva neatšauks savo karių iš Irako, kaip tą jau padarė Danija ar daro Lenkija. Tačiau J.Olekas tuo metu jau buvo davęs įsakymą neberengti naujo karių būrio į Iraką ir nematė jokio reikalo savo sprendimą atšaukti, nepaisydamas nei Užsienio reikalų ministerijos, nei V.Adamkaus spaudimo skelbiant, kad, „prezidento giliu įsitikinimu, Lietuva turi atsiliepti į savo strateginio partnerio prašymus pratęsti Lietuvos karių misiją Irake koviniais pajėgumais“. Užsispyrė ir atlaikė visus spaudimus, nes buvo akivaizdu, kad niekas nedrįs likus pusmečiui iki Seimo rinkimų klibinti jo iš ministro posto, o be ministro parašo niekas karių į Iraką nepasiųs.
Misijos Irake vaidmuo buvo labiau simbolinis, užtat kitu atveju J.Oleko užsispyrimas vadovaujant krašto apsaugai – būtinai spėti atsisakyti šaukimo į kariuomenę ir paskutinėmis G.Kirkilo Vyriausybės darbo dienomis, jau žinant, kad Lietuva krinta į finansinės krizės duobę, pripirkti krašto gynybai menkai reikalingų laivų – smarkiai pakirto šalies gynybinius pajėgumus. Kariuomenė lig šiol negali išsikapanoti iš J.Oleko užsispyrimo (neskubėti atsisakyti šauktinių jis buvo įkalbinėjamas konservatorių, o dėl laivų pirkimo – negi saviškių, socialdemokratų) pasekmių: neturime nei už ką samdyti eilinių kareivių, kurie reikalingi pėstininkų brigadai, nei paprasčiausių šovinių už ką nusipirkti.
Galima apibendrinti, kad nors J.Olekas yra vienas labiausiai patyrusių politikų, kartais jis vengia rizikuoti tada, kada reikia, ir užsispiria eiti iki galo tuomet, kai nereikia. Geriau jau būtų atvirkščiai.

Trumpasis interviu

Į „Veido” klausimus atsako socialdemokratas Juozas Olekas

VEIDAS: Ar nesigailite, kad plastinę chirurgiją iškeitėte į politiką?
J.O.: Chirurgo karjerą atsimenu su nostalgija, pagal išgales palaikau profesinius ryšius. Juo labiau kad dalį mano kadaise operuotų pacientų dabar prižiūri mano dukra, odontologė ortodontė. Galima sakyti, šeimyninė ranga. Operuodavau mažus vaikus su veido iškraipymais, viena pirmųjų mano pacienčių šiemet jau baigia mokyklą. Tačiau chirurgija turi savo tamsių pusių: kai ant operacinio stalo miršta žmogus, ilgam apima labai sunkios mintys. Lygiai ir politikoje: kai apdergia, būna nelinksma, bet kai pervedi Lietuvą prie profesinės kariuomenės ar palaimini universitetines klinikas, ilgai džiaugiesi.
VEIDAS: O dabar keletas klausimų jums kaip politikui patikrinti. Esate Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, buvote krašto apsaugos ministras. Koks 2012 m. KAM biudžetas?
J.O.: Maždaug per 800 mln. Lt. (Atsakymas gana tikslus: 870 mln. Lt – A.B.)
VEIDAS: Buvote sveikatos apsaugos ministras. Kokia 2012 m. biudžeto dalis tenka sveikatos apsaugai?
J.O.: Per 4 mlrd. Lt. Kokia tai biudžeto dalis, reikėtų skaičiuoti – gal 20 proc.? (Nelabai tikslus: 4,4 mlrd. Lt, arba 12,5 proc., – A.B.)
VEIDAS: Kokia šiemet bus valstybės skola, skaičiuojat procentais nuo bendrojo vidaus produkto?
J.O.: Litais skola bus apie 45 mlrd. Lt, vadinasi, procentais irgi panašiai. (Tikslus: 44,7 mlrd. Lt, o tai, kaip planuojama, 41 proc. BVP – A.B.)
VEIDAS: Kiek tiksliai šiuo metu kainuoja litras benzino?
J.O.: Piluosi dyzeliną EMSI arba „Lukoil“ degalinėse (nes jos artimiausios prie namų Jeruzalėje), taigi jose kaina svyruoja nuo 4,56 iki 4,67 Lt. (Atsakymas idealiai teisingas – A.B.)

Formalių ir neformalių visuomenės sambūrių daugės tiek dėl nusivylimo politikais, tiek ir dėl besiplečiančių virtualių komunikacijos kanalų.

Kai Europoje griūva Vyriausybės, o arabų pasaulyje revoliucijos suorganizuojamos per socialinius tinklus, Lietuva atrodo beveik kaip ramybės oazė. Politikos barikadose šaudoma, bet tuščiais šoviniais. Nepaisant interpeliacijų ar grasinimų jas surengti, pasišpagavimo net pačios valdančiosios daugumos viduje, Andrius Kubilius įeis į istoriją kaip pats nemylimiausias, bet kartu ir pirmasis per pastaruosius 22-ejus metus visą kadenciją poste išsilaikęs Ministras Pirmininkas.
Pats A.Kubilius ateinantiems keliolikai metų Lietuvai žada ateitį praktiškai be debesėlių, o pamatus jai jaučiasi pats padėjęs per pastaruosius ketverius metus. Tereikia, pasak premjero, tęsti pradėtus darbus ir daugiau pasitikėti savimi bei kitais. Kitų „Veido“ ekspertų įžvalgos ne tokios euforiškos.

Darbotvarkėje – dvidešimties metų senumo problemos
Valdymo sistemų specialistui Vincentui Jasiulevičiui prieš trylika metų buvo patikėta parengti strategiją „Lietuvos ateities scenarijus. 2001–2010–2020 metai“. 85-kių įvairių sričių ekspertų parengta studija net išleista atskiru leidiniu ir išplatinta, pavyzdžiui, mokyklose, kad jaunoji karta žinotų, kur link eina valstybė. Tačiau ten nenuėjome ir ne todėl, kad vizionieriai būtų klydę. „Parašiau strategijos „Lietuva 2030“ rengėjams – paimkite mūsų studiją ir tik pavėlinkite datas. Joje – ir energetikos nepriklausomybės projektai, ir mokslo sąveika su praktika, gamyba. Viskas jau turėjo būti padaryta prieš dešimt dvylika metų“, – konstatuoja V.Jasiulevičius. Ekspertas piktinasi, kad neatsižvelgta ir į akcentuotą pamatinį teisės ir teisingumo principą visose srityse. Neatkreiptas dėmesys ir į prognozuotą emigraciją.
Prisiminus, kad energetiniai projektai, apie kuriuos šiandien diskutuojame, ar iš mirties taško nepajudėjęs daugiabučių renovavimas buvo įrašyti dar pirmosios Vyriausybės programoje, akivaizdu, kad ateities viziją turime, tačiau politikai sabotuoja jos įgyvendinimą. Tad dar iki pat 2020 m. pagrindiniai politikų darbotvarkės klausimai liks tie patys – energetinė nepriklausomybė ir mažėjantis valstybės gyventojų skaičius. Žinoma, plius tai, ko pirmųjų strategijų kūrėjams nė nesisapnavo – 47 mlrd. Lt pasiekusi valstybės skola.
„Mažėsiantis gyventojų skaičius turės didelių pasekmių. Politikai kvailai ar ciniškai apsimetinėja, kad tų problemų nebus, – pabrėžia ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas dr.Vincentas Vobolevičius. – Sunkiau bus subalansuoti „Sodros“ biudžetą, mažės vartotojų – mažės poreikis kurti darbo vietas, mažės studentų – mažės universitetų. Išeitys – didinti gimstamumą, bet tai sunkiai padaroma, įsileisti imigrantus, bet tai problematiška Lietuvos atveju. Iš ekonominės pusės vienintelis realus dalykas – kelti darbo našumą, skatinti pažangias technologijas“.
Ekspertas atkreipia dėmesį, kad ateityje ir ES toli gražu nebus labai dosni – jau dabar yra ženklų, kad naujam laikotarpiui negausime tiek, kiek norėtume. O ir pačios ES laukia permainos. Sociologas dr. Mindaugas Degutis prognozuoja: „ES, išgyvenusi dabartinę krizę, turės tapti labiau centralizuota. Nenustebintų, jei šiame procese ji šiek tiek ir aptrupėtų.“

Viešasis sektorius: reformos būtinos, bet neplanuojamos
Lietuvos politikų laukia labai rimti iššūkiai, reikalaujantys efektyvinti valstybės valdymą ir viso viešojo sektoriaus darbą. Seimo dabar analizuojamoje strategijoje „Lietuva 2030“ pažymima: „Valdžios gebėjimas plačiai teikti paslaugas ir užtikrinti aukštą jų kokybę tiesiogiai priklauso nuo valdžios išlaidų dydžio“. Pagal jas (37,4 proc. BVP) esame 25-ti ES (ES vidurkis – 46,9 proc.), tačiau skaičiuojant pagal gyventojų skaičių turime beveik dukart didesnį viešąjį sektorių nei turtingieji vokiečiai. Bet nepaisant viešojo sektoriaus darbuotojų gausos pagal Pasaulio banko skaičiuojamo valdžios efektyvumo rodiklį tesame 21-mi iš 27-ių ES. Akivaizdu, kad esminės reformos būtinos, tačiau nežinia kas turi nutikti, kad politikams užtektų tam politinės valios, jei to neprivertė padaryti net pasaulinė ekonomikos krizė. Priežastis elementari: tas išpūstas viešasis sektorius – tai ir patys politikai, ir potencialūs 400 tūkst. jų rinkėjų.
Ekspertai neprognozuoja didelių pokyčių nei valdžios institucijose, nei rinkimų sistemoje, nes, kaip pastebi V.Vobolevičius, juk ją keičia tie, kurie yra jos laimėtojai. „Pirmuosius dešimt nepriklausomybės metų rinkimų sistema buvo keičiama, bet dabar ji nusistovėjo. Drastiškų pokyčių nebebus, bet ne todėl, kad ji tobula, o todėl, kad ji palanki tiems, kurie yra valdžioje“, – sako V.Vobolevičius. Pavyzdžiui, logiška būtų mažėjant gyventojų mažinti Seimo narių skaičių, bet parlamentarai nenorės susiaurinti savo šansą būti perrinktais, o referendumui organizuoti reikia daug finansinių ir žmogiškųjų išteklių.

Partijos varžysis su socialiniais tinklais
Nedidės ir visuomenės pasitikėjimas politikais. „Sunku to tikėtis, kol didžiajai daliai visuomenės nėra galimybių savo darbu pragyventi oriai. Kada taip bus? Jei to neįvyko per 22-ejus, neįvyks ir per aštuonerius“, – prognozuoja sociologas M.Degutis. Net jei Lietuvos ekonomika stebuklingai suklestėtų, naivu tikėtis, kad požiūris keistųsi radikaliai. „Įsitikinimas, kad politika – purvinas reikalas, į kraują įdiegtas dar sovietmečiu, o dabartinė politinė praktika tą įsitikinimą tik stiprina. Kol daugumai politikų politika netaps profesija, o ne verslu, hobiu, draugų klubu ar atsitiktine pakelės užeiga, tol ir požiūris į ją bus arba kaip į vaikų žaidimus smėlio dėžėje, arba kaip į paršelių stumdymąsi prie lovio“, – neabejoja M.Degutis.
Politologas V.Vobolevičius prognozuoja, kad žmonės, ieškojusieji trečiojo kelio ir jo neradę, nustos dalyvauti rinkimuose, mažės populistinių partijų ir jų rėmėjų: „Susidarys įspūdis, kad įsigali ramesnė brandesnė politinė sistema. Kai kas sakys, kad konsolidavomės. Bet kol netapsime turtingesni, yra pavojus, kad ateis koks pranašas ir vėl tą masę išjudins.“
M.Degučio nuomone, tikėtina, kad politikai vis labiau susidurs su visuomeninių judėjimų konkurencija tiek idėjų, tiek ir visuomenės dėmesio požiūriu. Ne vienas jų pavirs politine partija. Visuomenės sambūrių – tiek formalių, tiek neformalių – tik daugės ir dėl nusivylimo dabartine politikų veikla, ir dėl lengviau prieinamų priemonių komunikuoti su didele visuomenės dalimi aplenkiant tradicinę žiniasklaidą. „Rinkėjai su Tautos prisikėlimo partija, atrodo, galutinai atsikando naujų partinių rinkiminių projektų, todėl naujos ėjimo į politiką formos bus patrauklesnės. Partijos dar, atrodo, ne iki galo suvokia, kad socialinė medija – tai ne tik dar vienas komunikacijos kanalas, kuriame galima reklamuotis, bet ir santykinai lengvas būdas apeinant partijas ir tradicinę žiniasklaidą užsiimti visuomenine ir politine veikla. Ar partijos sugebės prisitaikyti ir panaudoti šį reiškinį sau naudingu būdu, vienas svarbiausių iššūkių politikos veikėjams“, – įspėja M.Degutis.
O Mykolo Romerio universiteto Socialinės informatikos fakulteto dekanas dr. Saulius Norvaišas prognozuoja dar didesnius, tiesiog revoliucinius pokyčius, nes per pastaruosius porą metų išmaniosios technologijos padarė virsmą visuomenėje. Pašnekovas perspektyvą mato kolektyvinio intelekto technologijoms. „Ne lyderiai, o buriamos anoniminės komandos, naudojant socialinę programinę įrangą, sugereneruoja ir balsavimu priima geriausius pasiūlymus, nes juos siūlant ir priimant dalyvauja plataus spektro intelektas. Be to, paskui visi stengiasi jį įgyvendinti, nes tai ir jo sprendimas“, – paaiškina S.Norvaišas. Versle šis metodas jau naudojamas, o politikoje tai reikštų kažką panašaus į tiesioginę demokratiją ar Šveicarijos valdymo modelį.
„Taip, jei karo situacija, kažkam reikia neabejojant paklusti. Bet juk dabar ne karas“, – sako S.Norvaišas. Išmaniųjų technologijų, kurių politikai negali suvaldyti, pagrindu pasaulyje jau įvyko revoliucijos Šiaurės Afrikoje, kuriasi tiesiog virtualios valstybės su savo įstatymais, kaip Facebook ar Twitter. Bręsta didžiuliai technologijų iššaukti politiniai pokyčiai, prognozuoja S.Norvaišas.

Politikai vis labiau susidurs su visuomeninių judėjimų konkurencija tiek idėjų, tiek ir visuomenės dėmesio požiūriu

Politikos iššūkiai iki 2020 m.
1. Gyventojų mažėjimas: augant emigracijai, nedidėjant gimstamumui, daugėjant pensininkų ši problema išliks didžiuoju valstybės strategų iššūkiu.
2. Darbo našumo kėlimas: siekiant gelbėti ekonomiką, o kartu ir viešąjį sektorių, politikams teks ieškoti būdų, kaip skatinti Lietuvos gyventojų darbo našumo didinimą.
3. Emigracija: valstybės politika nedarbui mažinti turės būti išmintingesnė ir veiksmingesnė, nemaža dalis ES pinigų turės būti nukreipti jaunimo nedarbui mažinti.
4. Darbo jėgos pritraukimas: demografiniai rodikliai Lietuvą privers priimti sprendimus dėl imigracijos politikos.
5. Biudžeto deficitas ir valstybės skola: privalu įvykdyti esminę viešojo sektoriaus reformą, tačiau ekspertai tokios tikimybės neprognozuoja.
6. Energetikos projektai: svarbiausiems energetinę nepriklausomybę užtikrinsiantiems projektams užbaigti prireiks mažiausiai dar dviejų kadencijų.
7. Finansavimo iš ES mažėjimas: yra ženklų, kad 2014–2020 m. gausime mažiau lėšų nei dabar, tad reikės sprendimų, kaip šiuos pinigus efektyviausiai panaudoti.
8. Populistai: nepasitikėjimas valdžia liks didžiulis, vis mažiau rinkėjų eis balsuoti, mažės populistų partijų. Tačiau ši ramybė tebus išorinė, nes bet kuriuo momentu naujas pranašas galės patraukti šią visuomenės dalį.
9. Visuomeniniai judėjimai: jų – tiek formalių, tiek ne – daugės, o jų konkurenciją partijoms didins socialiniai tinklai.
10.Grupinis intelektas: naujos technologijos gali iš esmės pakeisti politiką iš atstovaujamosios į grupinio intelekto, tiesioginės demokratijos.

Lietuvos pažangos rodikliai 2020 m.
Rodiklis    ES vidurkis    Lietuvos rodiklis    Vieta ES 2009-2010 m.    Vieta ES 2020 m.
BVP vienam gyventojui    100 proc.    58 proc.    24 vieta    15 vieta
Inovatyvumo indeksas    0,465    0,227    25 vieta    15 vieta
Verslo aplinkos indeksas    -    8 vieta    8 vieta    ne žemesnė nei 5 vieta
Valdymo efektyvumo indeksas    4,97    4,22    21 vieta    15 vieta
Pasitikėjimas institucijomis (policija, parlamentu,Vyriausybe ir kt.)    vidurkis 46 proc.    30 proc.    30 proc.    45 proc.
Šaltinis: Strategija „Lietuva 2030“

Futuristai, analitikai, politikai, ekonomistai piešia skirtingus pasaulio raidos scenarijus. Vieni gąsdina apokaliptine dabartinės visuomenės egzistencijos baigtimi, kiti, priešingai, neabejoja tobulos visuomenės susiformavimu.

Vasario mėnesį žurnalas “Time” pasirodė neįprastu viršeliu, ant kurio pranešimas – 2045-ieji – tai metai, kai žmogus taps nemirtingas. Šis užrašas pasirodė su mažyte žvaigždute, po kuria parašyta: “Jei tikite, kad mašinos ir žmonės gali tapti vienu kūnu, tuomet sveiki atvykę į singuliariąją visuomenę”.
Beje, singuliarioji visuomenė – tai terminas, kurį dabar naudoja anglakalbiai mokslininkai, tačiau lietuvių kalboje atitikmens dar neturime, mat kalba, kaip įprasta, mokslą visuomet vejasi iš paskos.
Mokslą šiuo atveju vejasi ir elementarus žmonių suvokimas, nes tai, apie ką kalba singuliariosios visuomenės gimimą pranašaujantys mokslininkai, iki galo suprasti nėra paprasta.
“Time” viršelyje užrašytuose žodžiuose slypi paprasta, bet tuo pačiu unikali mintis – radikali vadinamojo transhumanizmo idėja, kad į žmogaus kūną integravus technologijas arba priešingai, žmogų integravus į mašinas, gyvybė taps visiškai nepavaldi laikui ir iš esmės amžina, o skirties tarp gyvybės ir technologijos iš esmės nebeliks.

Singuliarioji visuomenė: mąstantys ir jaučiantys robotai

Kaip tai įmanoma? Interneto portale http://2045.com/tech2/ beveik dvi dešimtys Rusijos mokslininkų išsamiai aiškina, kokių esama nemirtingumo būdai. Vienas svarbiausiųjų – galimybė žmogaus protą ir sąmonę panaudoti technologijų valdymui, o tiksliau, smegenų skleidžiamus impulsus paversti energija. Bet ne paprasta, mechanine energija, o mąstančia ir siūlančia sprendimus.
Ir nors tai gali skambėti kaip utopija, šie mokslininkai, įvairių sričių profesoriai taip toli gražu nemano: savo idėjas jie net bando perteikti plačiajai visuomenei, paruošti ją naujam etapui, kuriame fizinio kūno mirtis nebereikš mirties plačiąja prasme.
Beje, šios transhumanistų idėjos – ko gero, pačios drąsiausios ir keliančios daugiausiai diskusijų ir nemažai pasipriešinimo, mat jos reiškia ir tai, kad iš esmės mąstyti išmoks pačios mašinos.
“Pasaulis priėjo ribą, kai funkcijos, kurias žmogus laikė neatskiriama žmonijos dalimi (mąstymas, sprendimai, emocijos) bus atsietos nuo žmogaus. Visa tai galės atlikti dirbtinės sistemos”, – rašo psichologijos mokslų daktaras Timūras Šukinas.
“Prisimenate 2009-ųjų filmą “Svetimas kūnas” su Bruce’u Willis’u? ten žmonės egzistuoja veikdami per robotus. Filmo scenaristai parašė gana banalų scenarijų, nes jiems pritrūko vaizduotės. Tačiau pagrindinė mintis visiškai teisinga – mes ją plėtojame ir ji yra ne tik reali, bet ir netrukus bus įgyvendinta”, – tikina “Rusija 2045” projekto koordinatorius, kompanijos “New Media Stars” prezidentas Dmitrijus Itskovas.
Jau nekalbant apie tai, kad po kelių dešimčių metų, galima neabejoti, beveik nemirtingumo lygį pasieks ir žmogaus kūnas. Garsiausi pasaulio mokslininkai aiškina, jog 2045-aisiais bus išrasti vaistai nuo senėjimo, nuo visų vėžio formų, taip pat bus galima nesunkiai “ištaisyti” DNR pažeidimus.
“Transhumanizmas taps vyraujančia XXI amžiaus ideologija”, – neabejoja vienas garsiausių pasaulio futuristų, tiksliai išpranašavusių ne vieną iš pradžių nerealistiškai skambančią naujovę, Ray’us Kuzweilas.
Tiesa, apibrėžti transhumanizmą itin sunku – skirtingi autoriai pateikia skirtingus šios filosofijos supratimus.Vis dėlto, galima teigti, kad tai yra judėjimas, kuris nenori pripažinti natūralių žmogaus trūkumų, todėl tiki galimybe, kad technologinė pažanga šiuos trūkumus ištaisys, o žmogui suteiks naujų anksčiau neturėtų savybių. Ir kad visa tai kažkada prisidės prie geresnio žmogaus gyvenimo.
Tačiau kokiomis idėjomis, vertybėmis, įsitikinimais gyvens ši visai naujos kartos, nuo technologijų tiek fiziškai, tiek ir emociškai nebeatskiriama, “tobula” visuomenė?

Išnyks politinės partijos?

Skirtingi autoriai futuristai sutaria, kad netrukus politikoje nebebus aiškios kairės ir dešinės ideologijos, o galiausiai pasikeis ir pačios politikos esmė. “Pirmas požymis, kad politinio gyvenimo laukia radikalūs pokyčiai, buvo tai, jog dauguma Šiaurės Afrikoje kilusių revoliucijų prasidėjo nuo žinučių socialiniuose tinkluose “Facebook” ir “Twitter”. Tai tam tikra kolektyvinės sąmonės forma, kuriai neegzistuoja jokios sienos, barjerai, ar taisyklės. Ši sąmonė yra nepaprastai galinga jėga, sugebanti sugriauti nusistovėjusią tvarką, jei ji nėra tobula, o technologijos yra tik įrankis”, – samprotauja „Google“ Artimųjų Rytų reklamos skyriaus vadovas Waelis Ghonimas.
Juk pavyzdžiui, sukilimo Egipte pradžioje vyriausybei nurodžius išjungti interneto ryšį, „Google“ inžinieriai rado būdą, kaip suteikti Egipto žmonėms galimybę skelbti žinutes socialiniame tinkle „Twitter“. Žmonės galėdavo paskambinti nurodytu telefonu ir palikti balso pašto pranešimą.
“Masėms nebereikės rinkti deleguotų atstovų, kurie už juos priims sprendimus. Jie patys galės dalyvauti sprendimų priėmimo procese. O nuo galimybės priimti klaidingus sprendimus žmones apsaugos vėlgi technologijos. Pavyzdžiui, daugybės žmonių idėjas ir nuomones, pareikštas naudojantis internetu, programos apdoros, išanalizuos ir priiims teisingus, visiems geriausius sprendimus”, – prognozuoja futurologas R.Kuzweilas.
Žinoma, tobulėsiančioje visuomenėje bus ir tam tikrų “autsaiderių” – individų ir judėjimų, kurie kels chaosą arba tiesiog nesugebės prisitaikyti prie naujos visuomenės tvarkos. Taip kaip dabar maištauja vadinamasis “piratų partijos” jaunimas ar naujas “freegan” judėjimas (žmonės, mintantys kitų išmesto maisto likučiais), taip ir singuliariojoje visuomenėje nestigs jos atskalūnų. “Bet įvairovė niekada nebuvo visuomenės trūkumas. Greičiau jau privalumas. Taip visuomenė dar sparčiau tobulėja”, – neabejoja R.Kuzweilas.
Tiesa, visos šios futuristų idėjos nebus įgyvendintos per vieną dieną. Artimiausią dešimtmetį vyks gana greita, tačiau skausminga transformacija, ir tokie procesai kaip senstanti visuomenė ar mažėjantys naftos ištekliai bus vieni didžiausių iššūkių. Ir tą dešimtmetį teks išgyventi kur kas sudėtingesnėmis sąlygomis, nei Vakarų visuomenė yra įpratusi.

Finansų rinkų laukia neramus dešimtmetis

“Goldman Sachs” veteranas, bestselerio “How to Make Money Trading” autorius bei vienos populiariausių BBC televizijos programų “Million Dollar Traders” autorius ir rėmėjas Lexas van Damas, paklaustas, kokie pokyčiai laukia pasaulio finansų rinkos, “Veidui” teigė manąs, jog vienas svarbiausių akcijų rinkų variklių bent jau artimiausiu metu bus demografija. Mat kai dirbančioji visuomenės dalis pasiekia piką, taip pat nutinka ir akcijų rinkose. Tačiau didėjant vyresnio amžiaus žmonių daliai ir mažėjant atžalų skaičiui, auga skola, o pasaulio finansų rinkoms darosi sunkiau išlaikyti augimą. “Vietoje to, kad investuotume į senatvę, esame priversti išsimokėti skolas. 2020-aisiais tai gerokai slėgs ne tik Vakarų, bet ir Kinijos ekonomiką”, – aiškina L.van Damas. Tokių procesų pasekmė, pasak pašnekovo, artimiausią dešimtmetį bus didėjantis prekybos protekcionizmas ir galimi kariniai konfliktai.
Londone dirbanti socialinės žiniasklaidos finansų organizacijoms projektų vadovė Neringa Kundrotaitė pateikia gana apibendrintą tokių svarbiausių ateinančio dešimtmečio procesų priežasčių rinkinį. Pirmiausia – tai nesubalansuotas populiacijos augimas ir neišvengiamas senėjimas. “Iki 2020-ųjų turėsime apgyvendinti papildomus 750 mln. žmonių, ir daugumą jų ten, kur populiacija jau šiandien yra per didelė”, – teigia pašnekovė. Be to, vis daugiau žmonių persikels gyventi į miestus, kuriuose ilgainiui bus išeikvoti visi ištekliai, vis daugiau gyventojų nebus užtikrinami elementariausi jų poreikiai.
Prie to prisidės ir jau minėtas pasaulio natūralių išteklių mažėjimas. “Žinoma, kartu tai gali tapti ir galimybe, jei situaciją vertintume iš investavimo perspektyvos”, – teigia N.Kundrotaitė, kurios nuomone, situacija ateinančius 10 metų bus palanki investuoti į kompanijas, transportuojančias, filtruojančias vandenį. Trumpalaikiai investuotojai šiuo metu turėtų pelnytis iš valiutų rinkos, ilgalaikiai – turėtų žiūrėti į žaliavų rinkas ir į su jomis susijusias kompanijas.
Dar vienas ateities iššūkis, bent jau Vakarų šalims – ekonominės galios augimas Azijos šalyse. “2020-aisiais finansų rinkos vis labiau bus įtakojamos Azijos šalių ekonominių rodikliu, todėl apie finansinius centrus Londone ir Volstryte galime nustoti kalbėti’, – finansų rinkoje laukiančius pokyčius apibendrina pašnekovė.
Gera žinia, kad futuristai guodžia, jog artimiausią dešimtmetį laukiantys finansų iššūkiai ilgainiui bus išspręsti. “Finansai persitvarkys ir pasaulio ekonomikos struktūra taps harmoninga, subalansuota, nukreipta į atskirties mažinimą, ateities visuomenės darnią raidą ir subalansuotą išteklių naudojimą. Tačiau pirmiausia tam turi pasikeisti pati visuomenė”, – apibendrina R.Kuzweilas.

L.van Damas: “Artimiausioje ateityje pačiu svarbiausiu veiksniu taps demografija”.