Formalių ir neformalių visuomenės sambūrių daugės tiek dėl nusivylimo politikais, tiek ir dėl besiplečiančių virtualių komunikacijos kanalų.

Kai Europoje griūva Vyriausybės, o arabų pasaulyje revoliucijos suorganizuojamos per socialinius tinklus, Lietuva atrodo beveik kaip ramybės oazė. Politikos barikadose šaudoma, bet tuščiais šoviniais. Nepaisant interpeliacijų ar grasinimų jas surengti, pasišpagavimo net pačios valdančiosios daugumos viduje, Andrius Kubilius įeis į istoriją kaip pats nemylimiausias, bet kartu ir pirmasis per pastaruosius 22-ejus metus visą kadenciją poste išsilaikęs Ministras Pirmininkas.
Pats A.Kubilius ateinantiems keliolikai metų Lietuvai žada ateitį praktiškai be debesėlių, o pamatus jai jaučiasi pats padėjęs per pastaruosius ketverius metus. Tereikia, pasak premjero, tęsti pradėtus darbus ir daugiau pasitikėti savimi bei kitais. Kitų „Veido“ ekspertų įžvalgos ne tokios euforiškos.

Darbotvarkėje – dvidešimties metų senumo problemos
Valdymo sistemų specialistui Vincentui Jasiulevičiui prieš trylika metų buvo patikėta parengti strategiją „Lietuvos ateities scenarijus. 2001–2010–2020 metai“. 85-kių įvairių sričių ekspertų parengta studija net išleista atskiru leidiniu ir išplatinta, pavyzdžiui, mokyklose, kad jaunoji karta žinotų, kur link eina valstybė. Tačiau ten nenuėjome ir ne todėl, kad vizionieriai būtų klydę. „Parašiau strategijos „Lietuva 2030“ rengėjams – paimkite mūsų studiją ir tik pavėlinkite datas. Joje – ir energetikos nepriklausomybės projektai, ir mokslo sąveika su praktika, gamyba. Viskas jau turėjo būti padaryta prieš dešimt dvylika metų“, – konstatuoja V.Jasiulevičius. Ekspertas piktinasi, kad neatsižvelgta ir į akcentuotą pamatinį teisės ir teisingumo principą visose srityse. Neatkreiptas dėmesys ir į prognozuotą emigraciją.
Prisiminus, kad energetiniai projektai, apie kuriuos šiandien diskutuojame, ar iš mirties taško nepajudėjęs daugiabučių renovavimas buvo įrašyti dar pirmosios Vyriausybės programoje, akivaizdu, kad ateities viziją turime, tačiau politikai sabotuoja jos įgyvendinimą. Tad dar iki pat 2020 m. pagrindiniai politikų darbotvarkės klausimai liks tie patys – energetinė nepriklausomybė ir mažėjantis valstybės gyventojų skaičius. Žinoma, plius tai, ko pirmųjų strategijų kūrėjams nė nesisapnavo – 47 mlrd. Lt pasiekusi valstybės skola.
„Mažėsiantis gyventojų skaičius turės didelių pasekmių. Politikai kvailai ar ciniškai apsimetinėja, kad tų problemų nebus, – pabrėžia ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas dr.Vincentas Vobolevičius. – Sunkiau bus subalansuoti „Sodros“ biudžetą, mažės vartotojų – mažės poreikis kurti darbo vietas, mažės studentų – mažės universitetų. Išeitys – didinti gimstamumą, bet tai sunkiai padaroma, įsileisti imigrantus, bet tai problematiška Lietuvos atveju. Iš ekonominės pusės vienintelis realus dalykas – kelti darbo našumą, skatinti pažangias technologijas“.
Ekspertas atkreipia dėmesį, kad ateityje ir ES toli gražu nebus labai dosni – jau dabar yra ženklų, kad naujam laikotarpiui negausime tiek, kiek norėtume. O ir pačios ES laukia permainos. Sociologas dr. Mindaugas Degutis prognozuoja: „ES, išgyvenusi dabartinę krizę, turės tapti labiau centralizuota. Nenustebintų, jei šiame procese ji šiek tiek ir aptrupėtų.“

Viešasis sektorius: reformos būtinos, bet neplanuojamos
Lietuvos politikų laukia labai rimti iššūkiai, reikalaujantys efektyvinti valstybės valdymą ir viso viešojo sektoriaus darbą. Seimo dabar analizuojamoje strategijoje „Lietuva 2030“ pažymima: „Valdžios gebėjimas plačiai teikti paslaugas ir užtikrinti aukštą jų kokybę tiesiogiai priklauso nuo valdžios išlaidų dydžio“. Pagal jas (37,4 proc. BVP) esame 25-ti ES (ES vidurkis – 46,9 proc.), tačiau skaičiuojant pagal gyventojų skaičių turime beveik dukart didesnį viešąjį sektorių nei turtingieji vokiečiai. Bet nepaisant viešojo sektoriaus darbuotojų gausos pagal Pasaulio banko skaičiuojamo valdžios efektyvumo rodiklį tesame 21-mi iš 27-ių ES. Akivaizdu, kad esminės reformos būtinos, tačiau nežinia kas turi nutikti, kad politikams užtektų tam politinės valios, jei to neprivertė padaryti net pasaulinė ekonomikos krizė. Priežastis elementari: tas išpūstas viešasis sektorius – tai ir patys politikai, ir potencialūs 400 tūkst. jų rinkėjų.
Ekspertai neprognozuoja didelių pokyčių nei valdžios institucijose, nei rinkimų sistemoje, nes, kaip pastebi V.Vobolevičius, juk ją keičia tie, kurie yra jos laimėtojai. „Pirmuosius dešimt nepriklausomybės metų rinkimų sistema buvo keičiama, bet dabar ji nusistovėjo. Drastiškų pokyčių nebebus, bet ne todėl, kad ji tobula, o todėl, kad ji palanki tiems, kurie yra valdžioje“, – sako V.Vobolevičius. Pavyzdžiui, logiška būtų mažėjant gyventojų mažinti Seimo narių skaičių, bet parlamentarai nenorės susiaurinti savo šansą būti perrinktais, o referendumui organizuoti reikia daug finansinių ir žmogiškųjų išteklių.


Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš du dešimtmečius Konstitucijoje įtvirtinta „nepartinio prezidento“ idėja galiausiai pavertė šalies vadovus nuo visuomenės atitrūkusiais, artimiausios aplinkos įtakai pasiduodančiais nuolatiniais politinės krizė židiniais.

Prezidentės patarėjai, paslapčia susitikinėjantys su Vyriausybės ar Seimo atstovais (nes telefonu kalbėti bijo) ir prašančiais „kaip nors įkalbėti“ Dalią Grybauskaitę ką nors padaryti ar, atvirkščiai, nedaryti, tai ne absurdas, bet šių dienų Lietuvos politinio gyvenimo tikrovė. Nė kiek ne geresnė nei Valdo Adamkaus laikais, kai prezidentas, užsidaręs Turniškėse, iki gilios nakties skaitydavo Valstybės saugumo departamento agentų atvežtas jo politiką kritiškai vertinančių žurnalistų bylas. Tiek vienas, tiek kitas pavyzdys rodo, į kokią iškreiptą tikrovę nesunkiai gali pateikti politinės atramos partijose neturintys prezidentai.

A.Brazauskas rėmėsi LDDP

Paradoksalu, bet pačias geriausias sąlygas valstybės vadovo pareigoms vykdyti turėjo pirmuoju prezidentu išrinktas Algirdas Brazauskas. Šalia didelės asmeninės patirties, įgytos bendraujant su visais svarbiausiais to meto Lietuvos politikos ir ūkio veikėjais, jis galėjo remtis geriausiai organizuota, daugumą Seime turinčia ir visiškai Vyriausybę kontroliuojančia politine partija – LDDP. Prezidentaujant A.Brazauskui buvo neįsivaizduojama, kad koks vienas ar kitas patarėjas įgautų absoliučią įtaką valstybės vadovui, o per jį – ir visai valstybei. Lygiai buvo neįsivaizduojama, kad kuri nors slaptoji tarnyba savo teikiamomis pažymomis būtų galėjusi sukurti jam iškreiptą Lietuvos gyvenimo vaizdą.
Politinės krizės irgi būdavo sprendžiamos ne VSD ar prokuratūros tyrimais, o politinėmis priemonėmis: per bankų krizę prisidirbo tuometis premjeras Adolfas Šleževičius – A.Brazauskas kviečiasi jį į prezidento kabinetą ir, trenkęs kumščiu į stalą, liepia atsistatydinti. Premjeras neklauso prezidento? Tuomet A.Brazauskas eina į Seimą, susikviečia valdančiąją LDDP frakciją, kuri jį mato ne tik kaip valstybės, bet ir jų partijos vadovą, ir sako: premjerą reikia atstatydinti. Frakcija pasiginčija, bet balsuoja, kaip prezidentas pasakė, ir premjerui A.Šleževičiui tenka trauktis.
Žinoma, praktikoje viskas truko šiek tiek ilgiau ir ne taip sklandžiai kaip šiame aprašyme, bet esmė buvo būtent tokia: tvirtą partijos užnugarį turinčiam prezidentui nereikėjo imtis jokių užkulisinių žaidimų „kompromatais“ ar kurti laikinų sąjungų su politiniais oponentais, kad pašalintų valstybės gyvenimo kliuviniu tapusį politiką.
Skandalas dėl „Maišiagalos memorandumo“ buvo atvirkščios situacijos pavyzdys – tuomet jau prisidirbo pats A.Brazauskas, po medžioklės lengva ranka mostelėjęs parašą ant latvių pakišto popieriaus. Padėtis vėlgi buvo išspręsta demokratinėse valstybėse priimtu būdu: grupė įtakingų Seimo ir Vyriausybės narių nuėjo į priėmimą pas A.Brazauską ir pasakė, kad jis padarė  rimtą klaidą, tad arba reikia atšaukti jo parašą, arba užsienio reikalų ministrui Povilui Gyliui teks, viešai protestuojant, atsistatydinti. Valstybei ir prezidentui nuo to bus tik blogiau. A.Brazauskas įsiklausė ir padarė, kaip patartas. Esminis niuansas – tai buvo ne Seimo ir Vyriausybės narių demaršas prezidentui, o įtakingų partijos narių pokalbis su faktiniu partijos lyderiu, kuris savo ruožtu visus atėjusiuosius gerai pažinojo ir jų nuomonę vertino.
„A.Brazauskas visuomet galėjo atsiremti į partijos nuomonę ir vadinamuosius senus draugus, – teigia buvęs jo patarėjas užsienio politikos klausimais politologas Algirdas Gricius. – Žinoma, čia kilo niuansų, nes tai buvo žmonės iš sovietinių laikų, bet jie jo neišdavinėjo, ir jis šitą žinojo. Aišku, formaliai A.Brazauskas, kaip prezidentas, pagal Konstitucijos reikalavimą buvo depolitizuotas, bet su LDDP palaikė normalius santykius, ir tai labai padėjo per konfliktą su A.Šleževičiumi. O dabar ką turime? D.Grybauskaitė nuolat pabrėžia atsiribojanti nuo partijų, V.Adamkus irgi nuolat atsiribodavo. Tai tikrai nepadeda ir nepadėdavo jų santykiams su Seimu ir Vyriausybėmis. Jiems tiesiog sekasi, kad mūsų daugiapartinė sistema dar tokia, jog Seime nuolat posėdžiauja kokios septynios partijos, tarp kurių galima laviruoti. Bet anksčiau ar vėliau nusistovės dvi trys pagrindinės partijos, ir tuomet, jeigu jos kuriuo nors klausimu sutars, o prezidentas nepritars, nė vienos jų paramos neturintis valstybės vadovas visą savo kadenciją galės ilsėtis, nes jo nuomonė nieko nedomins.“

D.Grybauskaitė – VSD pažymomis

Šiandieną Lietuvoje turime jau nuo pernai gruodžio besitęsiančią Prezidentūros krizę: pirma D.Grybauskaitė, tvirtinant biudžetą, liepė vienu metu ir išlaidas sumažinti, ir pensijas pakelti; paskui, prisiskaičiusi pakištų pažymų, liepė pakeisti FNTT vadovybę; vėliau nenorėjo pasirašyti premjero teikimo atstatydinti pasitikėjimą praradusį vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį; tada pasirašė antikonstitucinį įstatymą, atveriantį Rolandui Paksui kelią į Seimą. Galiausiai užsidarė Prezidentūroje kaip dramblio kaulo bokšte ir nutarė nevažiuoti į Lenkijos ir Baltijos šalių prezidentų susitikimą, pašiurpindama visus mūsų regioninius sąjungininkus ir mainais gaudama diplomatinę blokadą.
Didžiausia bėda ta, kad niekas negali jai normaliai paaiškinti, kokias klaidas ji daro: patarėjų ji neklauso, šie jos bijo, o nei Vyriausybė, nei Seimas jai ne autoritetas. Partijos, kuriai ji būtų priklausiusi iki užimdama prezidento postą ir kurios kolegų nuomonę vertintų, D.Grybauskaitė neturi, tad viską sprendžia pasiremdama saugumo nešamomis pažymomis, kuriose mena randanti kaži kokią išskirtinę informaciją. Nes nepažįsta tų, kurie ją rašo, ir neturi kas pasako.

Liberalizmo vertybes ginanti Susisiekimo ministerijos vadovybė nusipelnė komplimentų: net ore tvyrant pasirengimo būsimiesiems Seimo rinkimams nuotaikoms, kai vengiama bet kokių kalbų apie potencialius rinkėjus suerzinti galinčias problemas, Eligijus Masiulis ir Rimvydas Vaštakas nepabūgo imtis būtent tokios – mokesčio automobiliams – temos.

Š.m. balandžio 23 d. susitikime su Lietuvos autoverslininkų asociacijos (LAA) lyderiais – Rimantu Stankevičium, Gintaru Kaukėnu ir Mindaugu Beišiu buvo aptarta keletas svarbių dalykų, kurie galėtų tapti nacionalinės automobilių parko formavimo politikos pagrindu, o drauge padėtų išvengti skubotumo ir klaidų kuriamų teisės aktus. Tiksliau – panagrinėta, kokiais būdais šiuo metu galima skatinti saugių ir aplinkai draugiškų transporto priemonių įsigijimą. Taip pat, diskutuota, kokius perspėjimo signalus automobilininkų bendruomenei reiktų siųsti, kad įsigydami seną, gremėzdišką, didelio darbinio tūriu variklį turinčią mašiną, ateityje neišvengiami teks susitaikyti su tuo, kad jos eksploatacija bus gerokai brangesnė.

Analizuodami visoje Europoje taikomus „botago-pyrago“ principus (vienokie ar kitokie mokesčiai automobiliams egzistuoja 23 iš 27 ES šalių) Susisiekimo ministerijos vadovai pripažino, kad transporto parko kokybė tiesiogiai susijusi su eismo saugumu ir žmonių gyvybėmis.

„Tai nekelia abejonių, tačiau drauge negalima ignoruoti ir ekonomikos sunkmečio realijų. Tokiu metu negalima didinti mokestinės naštos. Galbūt geriau pradėti nuo paskatų rinkis kokybiškesnį ir aplinkai mažesnį neigiamą poveikį darantį automobilį“, – svarstė E. Masiulis.

Ministro manymu, reikėtų atnaujinti PVM mokesčio atskaitos klausimą – tai paskatintų verslo įmones atnaujinti savo transporto parką. Gatves ir kelius „išvalyti“ nuo techniškai netvarkingų, padidintą grėsmę kitiems eismo dalyviams keliančių mašinų, E. Masiulio ir R. Vaštako teigimu būtų galima daugiau dėmesio skiriant automobilių remonto dirbtuvių veiklai, taip pat techninės patikros kokybei.

Susisiekimo ministerijos vadovai pastebėjo, kad „žalio“ mokesčio automobiliams idėja turėtų būti išnagrinėta vertinant ne tik poveikio transporto infrastruktūrai (nuolat augančių spūsčių, poveikio keliams ir t.t.) dalykus, bet ir analizuojant su automobilių tarša susijusias sveikatos apsaugos bei aplinkos apsaugos problemas.

Į „Veido“ klausimus atsako pulkininkas, iki išėjimo į atsargą vienas Lenkijos žvalgybos agentūros vadovų, dokumentais paremto bestselerio „Nelegalai“ autorius Vincentas V.Severskis (literatūrinis pseudonimas).

VEIDAS: Kaip, jūsų požiūriu, turėtų atrodyti idealūs slaptųjų tarnybų ir jas kontroliuojančių politikų santykiai?
V.V.S.: Atvirai sakant, gero atsakymo į šį klausimą nėra. Niekur pasaulyje nėra idealių santykių. Svarbiausia, kad politikai nespardytų savo slaptųjų tarnybų, bet pernelyg jų lepinti irgi negalima.
VEIDAS: O kokiais būdais, slaptųjų tarnybų požiūriu, politikai turėtų jas kontroliuoti?
V.V.S.: Dabartinė slaptųjų tarnybų kontrolės sistema, vykdoma vyriausybės ir parlamento, pasiteisino visose NATO valstybėse. Problemų šaltinis paprastai būna bendra šalies politinė kultūra, politikų vidinė kultūra ir jų intelekto lygis. Su tuo nieko nepadarysi! Visose pokomunistinėse šalyse, kurių politinis elitas būna dar labai silpnas, kartkartėmis kyla problemų dėl požiūrio į slaptąsias tarnybas ir kaip jomis reikia naudotis. Antra vertus, slaptosios tarnybos, įsitraukusios į politinius žaidimus, neretai tampa politinio proceso dalyvėmis, nors tikrai neturėtų to daryti.
VEIDAS: Kaip, jūsų vertinimu, reikia elgtis su slaptosiomis tarnybomis, kurios pradeda kištis į politikų tarpusavio kovas?
V.V.S.: Reikia pabrėžti, kad slaptosios tarnybos pačios, savo iniciatyva, niekados nesikiša į politiką – tai politikai jas įtraukia. Pasodina tarnybos vadovu „savą žmogų“, ir reikalas sutvarkytas. Nuo to momento slaptosios tarnybos vadovas daro tai, ką jam liepa politikas.
VEIDAS: Kaip reikia elgtis su politikais, kurie jiems pavaldžias tarnybas bando panaudoti vidaus politinėms kovoms?
V.V.S.: Slaptosios tarnybos savo esme yra sudėtinė politinės sistemos dalis. Nuo kvailų politikų (tai savaime reiškia – ir nuo kvailų slaptųjų tarnybų vadovų) mus gali apsaugoti tik rinkėjai. Bet dėl jų mums ir kyla pati didžiausia problema. Šiaip jau politikų požiūris į slaptąsias tarnybas yra tiesioginis jų požiūrio į esminius valstybės interesus atspindys.
Beje, jūsų užduodami klausimai labai tipiški, Lenkijoje jie irgi keliami. Žurnalistai bando rasti stebuklingą problemų sprendimo būdą. O tikrovė paprasta: slaptosios tarnybos negali būti nepriklausomos nuo vyriausybės ir politikų. Tokio dalyko niekur pasaulyje nėra ir niekados nebus!
VEIDAS: Bet yra kita bėda – nekontroliuojamos slaptosios tarnybos turi polinkį užlipti politikams ant galvos. Antra vertus, kai kurie politikai būna tokie, kad jiems jokiais būdais negalima leisti kontroliuoti tarnybų. Tai ką daryti?
V.V.S.: Protingų ir atsakingų slaptųjų tarnybų laidas – tai protingas premjeras ir atsakingas prezidentas! O jei politikai savanaudžiai ir kvaili, tai tokios bus ir tarnybos.
VEIDAS: Iš Lietuvos Seimo atlikto VSD veiklos tyrimo ir paskelbtų prezidento Valdo Adamkaus dienoraščių žinome, kad slaptosios tarnybos kartu su keliais įtakingais valstybės tarnautojais ir prezidento patarėjais paprasčiausiai klaidino prezidentą, nes siekė, kad V.Adamkus būtų priešiškai nusiteikęs partijų, kurios siekė nuodugniai tirti VSD veiklą, atžvilgiu.
V.V.S.: Iš karto perspėju: nežinau Lietuvos slaptųjų tarnybų pavaldumo ir kontrolės sistemos. Jeigu viskas yra taip, kaip sakote, tai rodo, kad jūsų slaptosios tarnybos vienu ar kitu laipsniu yra politizuotos ir dalyvauja politiniame žaidime. Bet tai reiškia, kad Lietuvos politikai leidžia joms taip elgtis! Slaptųjų tarnybų vieta valstybėje – lakmuso popierėlis, rodantis valstybės demokratijos būklę ir galią. Pasaulyje yra tik viena šalis, kurioje slaptosios tarnybos turi nuosavą valstybę, – tai Rusija!

Rusijos grėsmė, Skandinavijos bankų pinigai ir energetika – trys veiksniai, susieję tris gana skirtingų interesų turinčias Baltijos valstybes į vieną geopolitinį vienetą.

Prieš ketvirtį amžiaus tris Baltijos valstybes siejo suvokimas apie XX amžiuje ištikusį bendrą likimą ir noras išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos. 1989-aisiais šis noras išsiliejo Baltijos keliu, paversdamas Lietuvą, Latviją ir Estiją nedalomu geopolitiniu vienetu tiek didžiųjų valstybių galios žaidimuose, tiek Europos bei Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenės akyse.
Išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos pagimdytas emocinis Baltijos valstybių ryšys buvo toks tvirtas, kad jo pakako dar geram dešimtmečiui, nors jau siekiant nepriklausomybės išryškėjo skirtingas Lietuvos, Latvijos ir Estijos požiūris į jos siekimo būdus. Tai savo ruožtu pagimdė garsųjį principą: „vienos Baltijos sesės sėkmė yra visų sėkme“, kurio, tegu pasiraukant, buvo laikomasi daugiau nei dešimtmetį.
Raukytis teko todėl, kad jau nuo pat pradžių ėmė ryškėti tik iš pirmo žvilgsnio vienodų tautų charakterio skirtumai: estiškas pragmatizmas, lietuviškas herojinis romantizmas ir latviškas “pasimetimas”, nuo pat pradžių keliantis didžiausią pavojų Baltijos vienybei ne tik politiniu, bet ir geopolitiniu požiūriu.

Latvija – silpna vieta

Dar atgimimo laikais viename Estijos „Rahvarinne“ ir Lietuvos sąjūdžio pareiškime nuskambėjo: laisvės tiltas tarp Talino ir Vilniaus tik tuomet bus tvirtas, jeigu atsirems į Rygos bokštus. Ši poetinė, tų laikų dvasią gerai atspindinti metafora kalbėjo apie rimtą esmę: sovietmečiu labiausiai nukraujavusi, didžiausią svetimkalbių gyventojų nuošimtį turinti Latvija yra silpniausia Baltijos valstybių grandis.
Vienas Latvijoje nemažai laiko praleidęs Lietuvos diplomatas, kartą Rygoje privačiai paklaustas, kodėl taip sunku rasti su latviais sutarimą, regis, akivaizdžiais klausimais, pasiūlė apsidairyti aplinkui. „Žiūrėk, šiame pastate įsikūręs prabangiausias Rygos naktinis klubas, – rodė diplomatas. – Jis priklauso rusų kapitalui. Aname pastatę įsikūręs kazino – jis priklauso rusų kapitalui. Šitą namą restauravo latvis milijonierius, bet pinigai – iš Rusijos. Latvijos didįjį verslą, Latvijos uostus taip pat valdo rusų kapitalas. Po nepriklausomybės atkūrimo latviai rusakalbius išstūmė iš politikos ir vykdomosios valdžios, nes manė, kad taip patikimai perims šalies valdymą. Niekas tuomet nepagalvojo, kad demokratinėje valstybėje kapitalas valdo politikus. O kapitalas Latvijoje – rusų rankose.“
Kaip parodė visai neseniai Latvijoje vykęs rusakalbių politikų ir visuomenės veikėjų suorganizuotas referendumas dėl rusų kalbos, kaip antros valstybinės, įteisinimo, „rusiškoji“ problema Latvijoje niekur neišnyko, gal net padidėjo. Tegu latviai referendumą dėl kalbos laimėjo, bet 250 tūkst. rusakalbių – tai politinė jėga, su kuria negalima nesiskaityti ir kuri, nebūdama integruota į visuomenę, žvelgdama į Maskvą, kaip savo politinės tapatybės centrą, kybo kaip Damoklo kardas ne tik virš Latvijos, bet ir virš visų Baltijos valstybių.

Energetika ir skiria, ir sieja

Šitai smarkiai juntama vykdant bendrus Baltijos šalių energetikos projektus. Kuriant bendrą Baltijos šalių ir Skandinavijos elektros žiedą, Estija pirmoji dar 2007-aisiais susijungė kabeliu su Suomija. Lietuva, turėjusi susijungti su Švedija, projektą derinti pradėjo dar 2004-aisiais, bet dėl grynai politinių priežasčių keltų nuolatinių nesutarimų su Latvija, kurioje vietoje kabelis turi būti įmerktas į jūrą, darbai prasidėjo tik 2010-aisiais.
Lygiai taip pat Latvija tapo bendros suskystintų dujų terminalo statybos stabdžiu. Nors Latvijos Inčukalno dujų saugykla turi tapti esmine projekto dalimi, Lietuvos pusė yra prieš bendrą terminalą Rygoje, nes jį iš tikrųjų kontroliuotų ne latviai, o „Gazpromas“. Buvęs energetikos viceministras Romas Švedas pabrėžė, kad bendrai terminalo statybai kliudo skirtinga teisinė aplinka: „Lietuva priėmė įstatymą, kad atskirtų magistralinius dujotiekius, o latviai ir estai – ne. Mes negalime net ir kalbėti apie bendrą terminalą, kol nėra bendros teisinės aplinkos. Kaip jis veiks? Negali kalbėti apie komercinį modelį trims šalims, kol nėra bendros aplinkos.“
Latvijos (kurioje, kaip pripažįsta patys latviai, tikroji valdžia priklauso keliems, dažniausiai verslo ryšiais su Rusija susijusiems oligarchams) politikai taip pat garsiausiai abejoja Visagino atominės elektrinės statyba. Tiesa, per pastarąjį Lietuvos, Latvijos ir Estijos premjerų susitikimą Prienuose, kuriame, priešingai, nei planuota, nepavyko suderėti dėl akcinio kapitalo pasiskirstymo, daugiausiai kausimų kėlė estai. Bet neatsitiktinai kovo 22 d. į Lietuvą aptarinėti energetikos klausimų atvyko Latvijos prezidentas. Regis, Rygoje dar bandoma kelti klausimą taip: arba regioninis terminalas pas mus, arba mes nedalyvaujame Visagino projekte. O jei regioninis terminalas Rygoje, tai „Gazpromui“ nusispjaut ant lietuviško „unbundlingo“.
Nepaisant šių kliūčių, energetika – vienintelė fizinė grandis, pagaliau ėmusi tvirtai sieti Baltijos valstybes. Jau antrus metus veikia bendra Baltijos šalių elektros birža, kartu tiesiamos elektros linijos netrukus sujungs Lietuvą, Latviją ir Estiją su Skandinavijos šalimis.
Antroji, ne fizinė, bet už ją gal net stipresnė jungtis – Skandinavijos bankų pinigai ir skandinaviškos investicijos. Švedijos, Suomijos ir Norvegijos bankai yra suteikę Baltijos šalyse apie 150 mlrd. Lt paskolų, dar apie 50 mlrd. Lt investavo verslas. Visose Baltijos šalyse veikia bendri bankų ir skandinavams priklausančių degalinių tinklai. Skandinavijos šalys atvirai skatina ir Baltijos šalių karinį bendradarbiavimą: kviesdamos prisidėti prie Šiaurės gynybos bendrijos NORDEFCO, jos išsireikalavo, kad Londone suplanuotas Didžiosios Britanijos ir penkių Šiaurės šalių bendradarbiavmo lygmuo būtų papildytas trimis Baltijos valstybėmis. Galima teigti, kad Skandinavija perėmė iš Jungtinių Valstijų, kadaise sukūrusių Baltijos ir Amerikos partnerystės tarybą, Lietuvos, Latvijos ir Estijos vienytojos vaidmenį. Šalia NATO ir Europos Sąjungos.

Už juodąją buhalteriją teisiami „darbiečiai“ tapo partijų reitingų lyderiais. Apkaltos būdu iš prezidento posto pašalintas R.Paksas rudenį žada grįžti į Seimą. O teistas A.Zuokas valdo Vilnių. Ar reputacija Lietuvoje jau nieko nebeverta?

„Susikurti reputaciją trunka dvidešimt metų, o sugriauti užtenka penkių minučių. Jei apie tai pagalvotumėte, elgtumėtės kitaip“, – yra pataręs JAV verslininkas ir filantropas Warrenas Buffetas. Bet Lietuvos politikams, priešingai nei demokratiniame pasaulyje, ši aksioma negalioja. Lietuvių politinė meilė visiškai akla: jie kažkodėl myli teistus, net veikiant prieš valstybę sučiuptus politikus, o ir patys politikai nespjauna ant brolystės su susikompromitavusiais kolegomis, jei tik jais pasinaudodami gali turėti valdžią.
Vertybine ir moralia save laikančios Tėvynės sąjungos frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma neslėpdamas sako: įsisiūbavus Vyriausybės krizei, dėl stabilumo (jei tiksliau – valdžios išlaikymo savo rankose) konservatoriai pasiryžę priimti bet kurios partijos paramą, nesvarbu, kokia jos reputacija. Ir, atrodo, toks broliavimasis vyksta. Juodąja buhalterija kaltinami „darbiečiai“ skandalo įkarštyje pareiškia remsią konservatorių inicijuojamus valstybei svarbius projektus, o esant reikalui – ir jų mažumos Vyriausybę. Konservatoriai, lig tol putoję prieš iš prezidento posto nušalinto Rolando Pakso sugrįžimą į Lietuvos politiką jau šį spalį, ilgainiui nurimo, taigi R.Paksas tokią teisę jau turi.
O kad rinkėjai myli ir R.Paksą, ir jo „Tvarką ir teisingumą“, rodo sociologinės apklausos. Dar labiau mylimi V.Uspaskicho „darbiečiai“, kurie per vieną mėnesį  savo rėmėjų gretas sugebėjo pagausinti beveik 8 proc., tapdami reitingų lyderiais. Didžiausią visuomenės pasitikėjimą turinčių politikų sekoje V.Uspaskichas trečias, R.Paksas – šeštas, nors, kad ir kaip atidžiai analizuotumėte jų politines biografijas, nėra jokių ženklų, jog jie būtų išpažinę savo kaltes, dėl jų gailėjęsi, atsiprašę visuomenės ar nuveikę didžiulių darbų valstybės žmonių labui, kurie nuplautų ar bent praskiestų ankstesnes jų nuodėmes. Tad, atrodytų, jokių objektyvių priežasčių šiems politikams pelnyti didelės dalies visuomenės pasitikėjimą ir būti sugrąžintiems į valdžią nėra. Tad kas tautos akyse juos daro herojais? Ar yra tam koks priešnuodis?

Daugumos rinkėjų patarėjas – televizorius
Rasti atsakymą, ką tokio revoliucingo pastarąjį mėnesį nuveikė V.Uspaskichas ir Darbo partija, kad taip šovė į reitingų viršų, nėra sudėtinga: nieko, išskyrus tai, kad santūriai laikėsi tiek FNTT, tiek Garliavos skandalų metu ir kad V.Uspaskichas dažniau matomas televizorių ekranuose, nors kaip europarlamentaras tuo metu turėtų dirbti Briuselyje. Televizijoje viskas, kas rodoma ar kalbama apie šį politiką, net kritiškai ar humoristiškai, pradedant Agurkicho personažu iš „Dviračio žynių“, – vanduo ant jo girnų. „Kitam politikui nuo to, kad jį rodo, gali būti net blogiau, o V.Uspaskicho reitingus kelia bet koks jo pasirodymas TV ekrane. Seimo tinklalapyje buvo fiksuojama, kiek kuris politikas dalyvavo TV pokalbių laidose. Laidų, kuriose V.Uspaskicho dalyvauta, skaičių sulyginau su jo reitingo pokyčiais, ir kreivės visiškai sutapo“, – pasakoja visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vimorus“ direktorius sociologas Vladas Gaidys.
Tačiau esminis klausimas – kodėl V.Uspaskichas ir R.Paksas, nepaisant jų prastos ir jokiais didžiuliais gerais darbais nepagerintos reputacijos, tapo vis geidžiamesni televizijose. Žinoma, rinkimų metais jiems reikia didesnio dėmesio, ir kai kurios laidos (kas galėtų paneigti) galėjo būti užslėpta reklama. Priešingu atveju kartais tektų manyti, kad kai kurių žurnalistų pašnekovų pasirinkimas ir klausimai jiems, anot V.Uspaskicho, „tūpi“.
Galima ir dar viena priežastis. V.Gaidys pasakoja klausęs, kodėl žurnalistai taip dažnai į laidas kviečiasi V.Uspaskichą. Šie atsakė, kad nuo to didėja ne tik jo, bet ir TV laidų reitingas. Taigi nauda lyg ir abipusė, žinoma, jei atmestume, kad žiniasklaida nėra vien tik elementarus verslas be atsakomybės už savo poveikį visuomenei. Tačiau dabartinės valdančiosios daugumos supratimu, visuomenės informavimas niekuo nesiskiria nuo kaliošų štampavimo, todėl, priešingai nei kitaip mąstančiose daugelyje Vakarų demokratijos šalių, mokesčius žiniasklaidai ji sulygino su taikomais kaliošų fabrikams. Tai davė rezultatą: nemažą dalį žiniasklaidos valdo neaiškios reputacijos ir neaiškios geopolitinės orientacijos savininkai, žiniasklaidos misiją matuojantys vieninteliu kriterijumi: ar moka ir ar apsimoka.
O V.Uspaskichui, R.Paksui televizijos – svarbiausia auditorija, nes didžiausią dalį jų žiūrovų, kaip ir „darbiečių“ bei „tvarkiečių“ rinkėjų, sudaro vidutinio ir vyresnio amžiaus mažesnių miestelių ir kaimų gyventojai. Televizija jiems daro didžiausią įtaką: užliūliuoja šokiais ir žaidimais, kitose laidose skelbia vien neigiamą ir paviršutinišką informaciją, o tada į areną išeina gelbėtojai.
„Lietuviams galioja informacinė matrica, suformuota švytuokliniu principu: jei vieni politikai apgauna, metamės prie kitų, nesvarbu, kad ir tie anksčiau buvo apgavę, nes politinė atmintis trumpa. Paklausti, kas geriausiai vadovautų Vyriausybei, žmonės mieliau renkasi V.Uspaskichą nei Andrių Kubilių, nes nelygina V.Uspaskicho su jo paties ankstesne veikla – ar šis ką nuveikė būdamas ministras“, – atkreipia dėmesį Organizacijų vertinimo agentūros ekspertas, Kauno technologijos universiteto doc. dr. Petras Oržekauskas.

Balsuoja už įvaizdį ar už vaizdą
„Tik už įvaizdį – nei už partijų programas, kurių niekas neskaito, nei už reputaciją“, – nė kiek neabejoja įvaizdžio ir reputacijos skirtumus analizuojantis P.Oržekauskas. Jis pabrėžia, kad Vakarų pasaulyje įvaizdžiui politikai skiria labai daug dėmesio, bet kur kas daugiau – gerai reputacijai. Lietuvos politikams reputacija nėra aktualu, nes visus pastaruosius dvidešimt dvejus metus rinkėjai juos vertina tik pagal įvaizdį. Daug politikų net linkę manyti, kad tai vienas ir tas pats.
P.Oržekauskas aiškina, kad taip nėra: įvaizdis – labiau išorinis, lengvai formuojamas ir keičiamas, o reputacija sunkiau apčiuopiama, ji reiškia, kaip asmenį ar instituciją vertina auditorija, ji formuojama daug sunkiau, bet užsifiksuoja ilgam. Štai burleskos šokėja ar „sekspertė“, sumaniusios eiti į politiką, ima dėvėti kuklius drabužius, santūriai kalbėti, ir įvaizdis jau kitoks, tačiau ne reputacija.
Antra vertus, paanalizavus, kas labiausiai daro įtaką Lietuvos visuomenės simpatijoms ir antipatijoms, tenka pripažinti, kad būtent įvaizdis. V.Gaidys primena, kad V.Uspaskicho reitingų Darbo partijos juodosios buhalterijos byla ar įtarimai dėl diplomo autentiškumo praktiškai nenumušė, užtat kur kas didesnį poveikį padarė istorija, kai jis kažkokiai merginai nupirko visureigį.
Žmones labiau nuvylė R.Pakso pasakymas „šikau ir tapšnojau“, nei paskelbti įtarimai pamynus Konstituciją. Net vykstant apkaltos procesui 27 proc. apklaustųjų vis tiek R.Paksą vertino teigiamai, vos kiek daugiau nei pusė, 53 proc., – neigiamai. Dabar neigiamų vertinimų sumažėję iki 37 proc., o R.Paksas, ypač vyresnio amžiaus mažiau išsilavinusių rajonų centrų, kaimų gyventojams – lyg koks Robinas Hudas, keršytojas.

Oponentų klaidos – reitingų mielės
Kadangi įvaizdis Lietuvoje svarbiau už patį vaizdą, politikai tam skiria ir daug dėmesio, ir daug pinigų. P.Oržekauskas lygina dviejų, nors ir nekokios reputacijos, bet charizmatiškų politikų išorinius įvaizdžio efektus: „V.Uspaskichas demonstruoja prabangius automobilius, o Artūras Zuokas nusipirko anglišką taksi automobilį. V.Uspaskichas daug dėmesio skiria savo išorei – kaip jis blaškėsi, kokią šukuoseną pasirinkti, kai plikti pradėjo. A.Zuokas mažiau dėmesio skiria išvaizdai, bet demonstruoja informacinių technologijų išmanymą: jau praėjusią jo mero kadenciją internete galėjai stebėti jo darbo kabinetą.“
V.Gaidys pastebi, kad V.Uspaskichas, būdamas milijonierius, sugeba save pozicionuoti kaip paprastą žmogų, o dabartiniame kontekste, kai kiti politikai dažnai nenori suprasti, ką reiškia susimokėti už šildymą, jam prideda daug politinių dividendų. Neretai net savo trūkumus, pavyzdžiui, netaisyklingą lietuvių kalbą, V.Uspaskichas paverčia pranašumu – savo išskirtinumu.
Tačiau P.Oržekauskas primena, kad V.Uspaskichas ir A.Zuokas ne tik rūpinasi savo išoriniu įvaizdžiu, bet abu yra ir nemažai nuveikę: V.Uspaskichas Kėdainiuose plėtodamas verslą, skirdamas pinigų kai kuriems objektams, o A.Zuokas, kad ir kiek vertas kritikos, bet nenuneigiamai prisidėjęs prie sostinės atgimimo. „Be to, jie gali daryti įtaką savo elgesiui ir įvaizdžiui, užtat esu linkęs abejoti, ar R.Paksas savarankiškas tą daryti. Prisiminkime jo aplinką būnant prezidentu, partijos marginalinę sudėtį, dažnu atveju menkai turinčią ką bendra su tvarka ir teisingumu, todėl, mano manymu, R.Paksas – visiškai dirbtinis projektas. Jo didžiausias pranašumas – kad dalies žmonių akyse jis yra nuskriaustasis, be to, nemėgstamas politinio elito, o tai labai imponuoja Lietuvos rinkėjams“, – pabrėžia P.Oržekauskas.
O dėl trumpos politinės atminties – kas šiandien prisimena, kad V.Uspaskichas slapstėsi Rusijoje, buvo sulaikytas ir vedamas su antrankiais? O vilniečiai, vėl atiduodami sostinę į A.Zuoko rankas, negi buvo spėję užmiršti, kaip jis ketino pilvu į viršų Nerimi paplukdyti miesto tarybos narį, jei nepavyks šio papirkti balsuoti už jo kandidatūrą į merus? „Informacijos įteigimas – sudėtinė įvaizdžio formavimo ir išraiškos dalis, kuri – kas gali paneigti – net naudojant šiuolaikinius psichotroninius efektus „įkelia“ informaciją į žmonių sąmonę“, – sako P.Oržekauskas.
Vis dėlto įvaizdžio formavimo sėkmei, be išorinių, reikalingi ir kiti dėmenys. Visų pirma tikslinė programa savo auditorijai, o šioje srityje, P.Oržekausko nuomone, R.Paksas ir V.Uspaskichas puikiai sugeba manipuliuoti visuomenės emocijomis jautriausiais klausimais, žadėdami išspręsti ir energetikos, ir verslo problemas. Reklaminiuose šūkiuose „darbiečiai“ jau tikina: „Mes žinom kaip“, nors bent kiek mąstančiam rinkėjui turėtų tik kelti juoką vokelių karaliaus V.Uspaskicho samprotavimai apie 1509 Lt minimalią algą, kuri, pasak jo, užkirstų kelią vokeliams.
Dar vienos politikų įvaizdžio mielės – efektyvus oponentų klaidų išnaudojimas savo naudai. O šiuo požiūriu save vertybinėmis laikančios partijos pastaruoju metu suteikė daug progų. Ekspertai pastebi, kad V.Uspaskichas FNTT skandalą, sukėlusį Vyriausybės krizę, panaudojo labai efektyviai: „darbiečiai“ pasirodė kaip tikri valstybininkai – nestojo nė vienon besivaidijančiųjų pusėn, bet pažadėjo remti valstybei svarbius projektus. Jie kur kas išmintingiau už valdančiuosius konservatorius atrodo ir Garliavos istorijoje: nepuolė agituoti budėti prie Kedžių namų, kad sutrukdytų vykdyti teismų verdiktus, nors patys nepaliaujamai ir vanoja teisėsaugą dėl savo partijos juodosios buhalterijos bylos.

Koks pasirinkimas, toks ir rezultatas
Ar yra priešnuodžių šiandieninei situacijai, kai prastos reputacijos politikai už didelius pinigus nusiperka dirbtinai suformuotą teigiamą įvaizdį, o lengvatikiai rinkėjai juo įtiki labiau nei tikruoju vaizdu ir atiduoda į jų rankas valstybės valdymą?
P.Oržekauskas tvirtina, kad padėtis tikrai ne be išeities, juolab ją seniai atradęs demokratinis Vakarų pasaulis. Lietuvos politinei kultūrai išties didelę įtaką daro televizinių šou suformuotas elektoratas. Augintis mąstantį rinkėją galima vieninteliu būdu – ugdant vidurinę klasę, o tam reikia skatinti verslą. Štai, pavyzdžiui, JAV pagrindinė prezidento išrinkimo sąlyga – kiek kandidatas pažada sukurti darbo vietų, o perrinkimo – kaip jam sekėsi tai padaryti. Žinoma, prezidentas pats jų nekuria – tiesiog gerina verslo sąlygas.
Dabar tik 400 tūkst. Lietuvos gyventojų dirba privačiame sektoriuje ir turi uždirbti pinigus likusiems 2,7 milijono – valstybės sektoriaus darbuotojams, pensininkams. Pasak P.Oržekausko, nėra kito kelio, kaip smarkiai gerinti verslo sąlygas, atlikti rimtą valstybės valdymo auditą ir įdiegti modernią valstybės valdymo vadybą, atkuriant normalias dirbančiųjų valstybės ir privačiame sektoriuje proporcijas, tačiau to nedaroma.
O Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) pirmininkas Remigijus Rekerta įžvelgia dar vieną reputacijos nepaisymo sisteminę priežastį: „Jei rinkėjas galėtų rinktis iš kelių profesionalių politikų, kurių vienas geros reputacijos, kitas prastos, argi rinktųsi pastarąjį? Menkas politikų ir ypač vykdomosios valdžios, viešojo sektoriaus vadovų pasirinkimas nulemtas ir to, kad valstybė aukšto lygio profesionalui nelabai ką turi pasiūlyti.“
R.Rekerta lygina: ar rasite privačią 600–700 darbuotojų įmonę, kurios vadovas į rankas gauna 5–6 tūkst. Lt algą? Tad kai ministras ar meras gauna dar mažiau, rinkėjai jam atleidžia, jei jis prisiduria iš šalies, juolab pagal apklausas matyti, kad Lietuvoje kyšius pateisina ir patys duotų didelė dalis piliečių. Taip, žmonės sako, kad valdžios žmonių ir taip per dideli atlyginimai, kad jie vagia. Tačiau kokių žmonių už tokį atlygį galima pritraukti? Raskite išsilavinusį, turintį tarptautinės praktikos, sugebantį spręsti problemas, kuris dirbtų už tokį menką atlyginimą, – nebent koks vienas kitas altruistas.
„Klausimas, ko žmogus eina į politinį postą, jei jam mokama neadekvati atsakomybei alga? Gal jam patinka galios žaidimai? Jei taip, ar verta tokį žmogų laikyti poste? Kol valstybėje nebus išspręsta personalo atrankos ir adekvačios atsakomybei algos problema, niekas nesikeis“, – prognozuoja VTEK pirmininkas.
Vis dėlto, pasak P.Oržekausko, politikų vertybių skalė Lietuvoje nusileidusi žiauriai žemai. Čia užtenka prisiminti, kad ir parašus po dabartinės valdančiosios koalicijos sutartimi padėjo du teisti politikai – A.Zuokas bei Arūnas Valinskas ir du ne – A.Kubilius bei Eligijus Masiulis. Ko gero, pirmieji du padarė didesnę įtaką politiniams partneriams, nes konservatoriai dabar visuomenę sudrebinusiuose skandaluose – tiek FNTT, tiek Garliavos – kovoja prieš teisinį problemų sprendimo būdą.
Kai vertybinės partijos daro tokias klaidas, kai didžioji dalis visuomenės priklausoma ne nuo privataus verslo, o nuo valdžios, kaip darbdavės ar išmokų, pensijų mokėtojos, kai didelę dalį žiniasklaidos perėmę arba patys politikai, arba neaiškios geopolitinės įtakos verslininkai, rasti palankesnę dirvą apsitapšnojusių politikų renesansui būtų sunku.

Nuo šių metų kovo 1 dienos įsigaliojo naujoji paieškos milžinės „Google“ privatumo politika – naujos vartotojų duomenų rinkimo taisyklės.

Jose numatoma, kad nuo šiol duomenys apie mūsų veiklą internete bus kaupiami vienoje vietoje iš visų „Google“ paslaugų. Tai reiškia, kad visos kompanijos platformos – paieška, el. paštas „Gmail“, filmukų portalas „YouTube“, socialinis tinklas „Google+“ ir dar kelios dešimtys kitų servisų tarpusavyje dalinsis šiais duomenimis. Dar daugiau informacijos interneto paieškos milžinė gauna, jei naudojamės išmaniaisiais telefonais su „Android“ operacine sistema.
Tokia tvarka, pasak „Google“ oficialaus pranešimo, leis geriau pritaikyti šias paslaugas vartotojo poreikiams. Naujosios taisyklės įsigaliojo visiems, besinaudojantiems „Google“ paslaugomis – kompanija nesuteikia galimybės jos atsisakyti, nebent nustotume naudotis tomis paslaugomis, prie kurių reikia registruotis.
Todėl keista, kad vasario pabaigoje būtent dėl „Google“ pakeitimų susirūpinimą išreiškė Prancūzijos ir Europos Sąjungos duomenų apsaugos organizacijos, nors panašią duomenų rinkimo politiką taiko ir kitos didžiosios interneto kompanijos, pavyzdžiui, „Facebook“ ar „Yahoo“. Gali būti, kad didesnis dėmesys privatumui sietinas su pastaruoju metu Europos Komisijos pateiktu nauju duomenų apsaugos įstatymo projektu, kuriame numatoma interneto vartotojų „teisė būti pamirštiems“. Tai reikštų galimybę ištrinti visą asmeninę informaciją iš interneto paslaugas teikiančių bendrovių duomenų bazių arba nesutikti, kad ji būtų renkama.

Dabar bandoma pavaizduoti, esą sprendimas dėl vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio atleidimo – tai kaži koks „karas“ dėl įtakos tarp prezidentės Dalios Grybauskaitės ir premjero Andriaus Kubiliaus.

Neva jeigu prezidentė pasirašo premjero teikimą ir atleidžia R.Palaitį – tuomet A.Kubiliaus viršus, o jeigu nepasirašo ir neatleidžia R.Palaičio – tuomet D.Grybauskaitės.
Tarsi prezidentei su premjeru tik tas ir terūpėtų – grumtis dėl įtakos, nes daugiau Lietuvoje jokių problemų nebėra: ir dėl Visagino atminės statybos jau sutarta, ir dujų ūkyje su „Gazpromu“ galutinai suderėta, ir elektros linijų tiesimas, ypač Lenkijos pusėje, nevėluodamas eina. Ir tarsi, be energetikos, kitų problemų Lietuvoje nebūtų, nors euro skolų krizė šiaip jau niekur nedingo, o pati euro zonos, kuri yra pagrindinė Lietuvos eksporto rinka, ekonomika toliau „švelniai smunka“, bet ne kyla.
Jei karas dėl įtakos vyksta, tai ne viršūnėse, o valdančiosios koalicijos viduje, kur 13 balsų Seime turinti Liberalų ir centro sąjunga susigalvojo galinti pašokdinti tiek prezidentę, tiek premjerą.
Jeigu šios partijos į Vyriausybę deleguotas R.Palaitis būtų apie ateitį galvojantis, savarankiškas politikas, jis atsistatydinimo pareiškimus pats neprašomas būtų parašęs ir nunešęs tiek premjerui, tiek prezidentei iš karto, kai tik D.Grybauskaitė pasakė, kad FNTT vadovų atleidimo istorijoje ministras buvęs „ne prie ko“. Ministras visados turi būti „prie ko“, antraip jis nebe ministras. O jeigu kažkas priiminėja sprendimus vietoj jo, tik atsistatydinti belieka.
Tik, matyt, aferos su FNTT vadų pakišimu ir visos kaltės už „Snoro“ operacijos paviešinimą suvertimu jiems autoriai žinojo, kad kas jau kas, o R.Palaitis, kaip ir kiti liberalcentristai, savo noru ministro posto neapleis. Pernelyg „skanios“ tai vietos, ką puikiai rodo vien oficialioji į Liberalų ir centro partijos kasą plūstančių rėmėjų lėšų statistika.
A.Kubilius tą gerai žino, mat, kaip sakoma, iš patikimų šaltinių teko girdėti, kad neapsikentę ministro viešųjų pirkimų manierų pas premjerą skųstis ėjo netgi VRM pavaldžių tarnybų vadai, nors statutinėse organizacijose tai šiaip jau nepriimta. Bet ką daryti, jei užkniso? Tačiau premjeras išklausęs jam būdinga maniera niūriai nužvelgė į stalą ir pasakė viską puikiai matąs, bet turįs užmerkti akis, nes koalicija Seime teturi vieno balso persvarą, o energetiką tvarkyti reikia. Taip sakant, pakentėkit, vyrai, „vardan tos“.
Matė šitokį A.Kubiliaus požiūrį į koalicijos partnerių nuodėmes ir patys „čaplikiniai“ liberalcentristai, tad su įvairiais patarėjais, regis, bus „sustrategavę“, kad tokiomis aplinkybėmis A.Kubilių galima spausti ir šantažuoti: arba jis leidžia jiems išsidirbinėti, kaip nori, arba Visagino atominės statybos koncesijos sutartis negaus jų paramos Seime. Praėjusios savaitės įvykiai parodė, kad tokia „strategija“, regis, buvo jų strateginė klaida.
Nuo senų senovės žinoma: vadovas nekreipia dėmesio į pavaldinių išdaigas tik tol, kol šie visomis išgalėmis padeda vadovui siekti tikslo. Na, kaip kokie „masiuliniai“ liberalsąjūdininkai, valdantys irgi labai pinigingas ministerijas ir neatsiliekantys nuo „čaplikinių“ gebėjimu rinkti rėmėjų paramą. Bet suprasdami, kad geri tik tol, kol nestoja skersai kelio Vyriausybės energetiniams projektams, liberalsąjūdininkai su pagirtinu uolumu ir atsidavimu valstybės interesui rauna iš Klaipėdos uosto akvatorijos visus kuolus, galinčius sutrukdyti suskystintų dujų terminalo statybai. Todėl premjeras ir Gintaro Steponavičiaus konkursėlių Švietimo ir mokslo ministerijoje nepastebi, ir apskritai ketina tvirtai ginti Seime ministro vykdomą aukštojo mokslo reformą, už kurią versti savo koalicijos kolegą suskubo ne bet kas, o tie patys „čaplikiniai“.
Visas „čaplikinių“ energetinis šantažas paremtas tikėjimu, kad nei A.Kubilius, nei Arvydas Sekmokas, nei D.Grybauskaitė nesiryš dėl dviejų kriminalistų aukoti viso Lietuvos energetinės nepriklausomybės projekto, prie kurio jie nuosekliai dirbo visus trejus metus ir iki kurio įgyvendinimo liko tiek nedaug. Tad jeigu A.Kubilius užsispirtų, atsiras kas jį paspaudžia iš savų.
Bet jeigu energetinės nepriklausomybės projekto autoriai pasiduotų tokiam primityviam šantažui, prie jų durų iš karto išsirikiuotų eilė norinčiųjų už savo balsus irgi ką nors gauti – nuo papildomo milijono iš biudžeto iki galimybės truputį pavogti. O visų neužganėdinsi. Tokiomis aplinkybėmis balsavimo Seime dėl energetinių projektų žlugimas daug labiau tikėtinas, nei išvijus „čaplikinius“ ir jų paramą pakeitus kitų partijų balsais. Juoba norintys paremti jau į eilę rikiuojasi, nes kam sprendimas teismo byloje artėja, kam Seimo rinkimuose rudenį sudalyvauti norisi, kas norėtų prezidentės akyse pliusiuką užsitarnauti, o kam tiesiog baugu darosi nuo minties, kad tektų likus pusmečiui iki rinkimų atsakomybę prisiimti.
Svarbiausia, matydami didėjančią visuomenės paramą neteisingai atleistiems FNTT vadams, visi politikai suvokia, kad parama jiems bus pliusas rinkėjų akyse per rudenį vyksiančius Seimo rinkimus. Kuriuose liberalcentristai, regis, nebeturi jokių šansų.

Vadovas nekreipia dėmesio į pavaldinių išdaigas tol, kol šie visomis savo išgalėmis padeda jam siekti tikslo.

V.Putino ramybės dienos baigėsi – sugrįžusio į prezidento postą jo laukia nerimstantys protestai ir didėjančios opozicijos gretos nuo Sachalino iki Uralo, nuo Karaliaučiaus iki Maskvos.

Rusijoje neatsirado nė vieno regiono, miestelio ar miesto, išskyrus Maskvą, kuriame Vladimiras Putinas nebūtų gavęs bent 50 proc. rinkėjų balsų. Kai kuriuose Rusijos regionuose jam sekėsi tiesiog stulbinamai. Štai Čečėnijoje už V.Putiną, nors ir sunku patikėti, balsavo 99,76 proc. rinkėjų. Sklando net anekdotas, kuriame klausiama, kas tuomet tie likę 0,24 proc., o V.Putinas atsako: nesijaudinkite, mes žinome jų pavardes.
Lygiai taip pat anekdotiškai atrodo ir tai, kad per 90 proc. balsų V.Putinui atidavė ir Dagestano, Ingušijos, Karačiajų Čerkesijos, Tuvos rinkėjai. Panašiai ir Mordovijoje bei Tatarstane, Tiumenėje, Saratovo srityje ir daugybėje kitų Rusijos vietų bei vietelių.
Kiek šie balsai nuoširdūs, o rinkimų komisijos – sąžiningos, kitas klausimas, į kurį atsakymą rasti vis dar pasiryžusi Rusijos opozicija.
Nevyriausybinė organizacija „Golos“, kovojanti dėl rinkėjų teisių ir skaidraus rinkimų proceso, teigia per visą šalį praėjusį sekmadienį suskaičiavusi apie 3 tūkst. rinkimų tvarkos pažeidimų ir jokiu būdu nesutinkanti su V.Putino pergalės akimirką ištartais žodžiais, kad jis laimėjo sąžiningą kovą.

Daugėja baltų dėmių
Nors V.Putino supratimas, kas yra demokratija, ir nepajudinamas, jis tikrai neserga jokia akių liga, kad nepastebėtų, jog raudonoje Rusijoje ima ryškėti baltos demokratėjimo salelės – teritorijos, kuriose bent 40–50 proc. gyventojų nepavyko priversti įmesti į urną biuletenio su V.Putino pavarde.
Didžiausias akibrokštas V.Putinui, žinoma, yra Maskva – šalies sostinė, kurioje telkiasi inteligentija, stiprėjanti išsilavinusi, pasaulio mačiusi vidurinė klasė, nebenorinti spoksoti į tuos pačius veidus Kremliuje.
Boluoja ir teritorijos aplink kitus didesnius Rusijos miestus – Sankt Peterburgą, Irkutską, Omską, Magadaną. Karšta meile V.Putinui nebedega ir Primorės, Permės gyventojai, o mūsų kaimyninėje Karaliaučiaus srityje už V.Putiną balsavo tik 53 proc. rinkėjų.
Visa tai – V.Putinui itin nemalonūs ženklai, nes praktika rodo, kad tendencijos didžiuosiuose Rusijos kultūros lopšiuose, ypač Maskvoje ir Sankt Peterburge, paprastai netrukus pasklinda po didžiąją šalies dalį.
Vadinasi, opozicija gali džiaugtis bent tuo, kad V.Putino laukiantys šešeri prezidentavimo metai, po kurių Rusijos valdymo trukme jis susilygiuos su Leonidu Brežnevu, jam nebus lengvi. Rusijoje bus ir naujų protestų, ir vis daugiau „Vieningosios Rusijos“ oponentų, kurių pakako, kad ši partija tik per plauką vėl taptų valdančiąja. Priminsime, jog pernai gruodį ši 2 mln. narių turinti partija net nebegavo 50 proc. rinkėjų balsų ir turėjo susitaikyti su tuo, kad Dūmoje šalia jos 238 narių įsitaisė ir 92 komunistai, ir 64 socialistai iš „Teisingosios Rusijos“, ir 56 Vladimiro Žirinovskio vadovaujami liberalai demokratai.
Visus juos sužiūrėti vis prasčiau vertinamam ir vis griežčiau kritikuojamam V.Putinui nebus taip paprasta. Gal kaip tik todėl paskelbus V.Putino pergalę jam iš akių pabiro ašaros. Geležinį vaizduojantis Vladimiras tuoj paaiškino, kad dėl to kaltas stiprus vėjas, o Maskva, kaip žinome, ašaromis netiki. Tačiau vienas populiariausių Rusijos opozicijos atstovų rašytojas Aleksejus Navalnas savo tinklaraštyje (jis dabar vienas populiariausių visoje Rusijoje) šmaikščiai pajuokavo, esą V.Putinas apsiverkė apsidairęs ir pamatęs, kiek daug opozicijos atstovų jam teks atremti. „Dieve mano, ką aš su jais darysiu“, – ko gero, gana teisingai V.Putino mintis žodžiais išreiškė politinis aktyvistas, kuris žada organizuoti nesankcionuotus mitingus. „Vieną po kito, kad V.Putinui nebūtų nuobodu“, – grasina opozicionierius. Ir toks jis – toli gražu ne vienintelis.
„Tai ne rinkimai, o gėda. Patyrėme dar vieną spjūvį į veidą. Atsidėkodami jau ryt vėl išeisime į gatves“, – audringą patvaldystę V.Putinui žada radikalaus socialistų judėjimo „Kairysis frontas“ lyderis Sergejus Udaltsovas.
Net jei šie judėjimai, kaip ir iki rinkimų, neprivers V.Putino elgtis kur kas demokratiškiau nei iki šiol, tai bent jau nesibodės priminti, kad prieš savaitę jis sulaukė ne tik 64 proc. balsų „už“, bet ir 36 proc. balsų „prieš“, o tai daugiau nei trečdalis visų 64 proc. prie balsadėžių atėjusių rusų. Kitaip sakant, V.Putino Kremliuje nebenori matyti mažiausiai 25 milijonai sąmoningų Rusijos piliečių, su kuriais nesiskaityti jis nebegalės.

Nuo šių metų kovo 1 dienos įsigaliojo naujoji paieškos milžinės „Google“ privatumo politika – naujos vartotojų duomenų rinkimo taisyklės.

Jose numatoma, kad nuo šiol duomenys apie mūsų veiklą internete bus kaupiami vienoje vietoje iš visų „Google“ paslaugų. Tai reiškia, kad visos kompanijos platformos – paieška, el. paštas „Gmail“, filmukų portalas „YouTube“, socialinis tinklas „Google+“ ir dar kelios dešimtys kitų servisų tarpusavyje dalinsis šiais duomenimis. Dar daugiau informacijos interneto paieškos milžinė gauna, jei naudojamės išmaniaisiais telefonais su „Android“ operacine sistema.
Tokia tvarka, pasak „Google“ oficialaus pranešimo, leis geriau pritaikyti šias paslaugas vartotojo poreikiams. Naujosios taisyklės įsigaliojo visiems, besinaudojantiems „Google“ paslaugomis – kompanija nesuteikia galimybės jos atsisakyti, nebent nustotume naudotis tomis paslaugomis, prie kurių reikia registruotis.
Todėl keista, kad vasario pabaigoje būtent dėl „Google“ pakeitimų susirūpinimą išreiškė Prancūzijos ir Europos Sąjungos duomenų apsaugos organizacijos, nors panašią duomenų rinkimo politiką taiko ir kitos didžiosios interneto kompanijos, pavyzdžiui, „Facebook“ ar „Yahoo“. Gali būti, kad didesnis dėmesys privatumui sietinas su pastaruoju metu Europos Komisijos pateiktu nauju duomenų apsaugos įstatymo projektu, kuriame numatoma interneto vartotojų „teisė būti pamirštiems“. Tai reikštų galimybę ištrinti visą asmeninę informaciją iš interneto paslaugas teikiančių bendrovių duomenų bazių arba nesutikti, kad ji būtų renkama.

Pastaruosius ketvertą metų galios svertai grįžo ten, kur ir turėtų būti demokratinėje valstybėje, – į žmonių išrinktų, taigi visuomenės ir viešosios erdvės kontroliuojamų, politikų rankas.

FNTT vadovų Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado atleidimas visiems, prisimenantiems valstybę užvaldyti bandžiusio „valstybininkų“ klano skandalą ir VSD veiklos tyrimo Seime 2006–2007 m. išvadas, iš karto priminė tų laikų šešėlinės valdžios veiklos metodus. Juk lygiai taip pat – dėl VSD pažymos atėmus teisę dirbti su valstybės paslaptimis, taigi praradus galimybę dirbti su pagrindine darbine informacija, „valstybininkai“ susidorojo su parodymus Seimo komisijai davusiais VSD kontržvalgybos vadovais Vytautu Damuliu ir Kastyčiu Braziuliu.
Anksčiau tuo pačiu metodu – be jokio teisinio tyrimo, be jokių formalių bausmių, tik VSD atimant teisę dirbti su slapta informacija, „valstybininkai“ buvo atsikratę keleto jiems netikusių Užsienio reikalų ministerijos bei kitų valstybinių institucijų darbuotojų ar apriboję jų galimybes dirbti valstybės tarnyboje.
Monopolinė teisė suteikti ar atimti teisę dirbti su slapta informacija, kurią įgijo „valstybininkų“ kontroliuojamas VSD, kai jam vadovavo Mečys Laurinkus, Arvydas Pocius, Povilas Malakauskas, jų pavaduotojai Dainius Dabašinskas ir iš URM deleguotas klano įkūrėjo Albino Januškos artimiausias pagalbininkas Darius Jurgelevičius, buvo vienas svarbiausių viso valstybės tarnybos aparato ir netgi dalies politikų kontrolės instrumentų. Šio instrumento panaudojimas (pirmą kartą per penkerius metus) prieš naują, itin sėkmingai dirbusią FNTT vadovybę vėl pagimdė kalbas apie „valstybininkų“ užvaldytą valstybę. Juoba kad šioje istorijoje aktyviai veikusiose VSD ir liberalcentristų valdomoje Vidaus reikalų ministerijoje prieglobstį rado ne vienas aukšto rango „valstybininkas“, įskaitant patį D.Dabašinską.
Tačiau kalbantieji apie „valstybininkų“ klano atgimimą pro akis praleido vieną esminį faktą: vien tradicinio „valstybininkų“ metodo panaudojimas atsikratant neįtikusių teisėsaugos pareigūnų sukėlė milžinišką skandalą. Metodas buvo įvardytas, klano narių pavardės pradėtos linksniuoti žiniasklaidoje, Seime skandalą nedelsiant ėmė tirti Antikorupcijos komisija, prie Prezidentūros savo pasipiktinimą atgijusiais „valstybininkų“ veiklos metodais pareiškė tūkstantinė minia.
Tais laikais, kai klanas faktiškai valdė valstybę, nieko panašaus nebūtų buvę vien todėl, kad žmonės nebūtų žinoję ir supratę, prieš ką ir kodėl reikia protestuoti, – anksčiau, susidorodami su pareigūnais ar politikais, „valstybininkai“ per sąjungininkus žiniasklaidoje sugriaudavo jiems neįtikusiųjų reputaciją (kaip tai buvo padaryta, pavyzdžiui, su prezidento patarėju Dariumi Gudeliu).
Dabar padėtis visiškai atvirkščia: V.Gailiaus ir V.Giržado, kaip nuo mafijos nukentėjusių kovotojų su korupcija, reputacija gerėja valandomis, o „valstybininkų“ metodą panaudojusieji prakaituoja Seimo Antikorupcijos komisijos apklausose ir painiojasi tarp savo parodymų. Svarbiausia, visiškai akivaizdu, kas priims sprendimus tiek dėl FNTT vadovų, tiek dėl jų atleidimą suorganizavusių veikėjų, – tai bus politikai: Seimo nariai, partijų vadovai, prezidentė, premjeras, bet ne koks „strateginis Albinas“ (kaip pravardžiuotas A.Januška), sėdintis į akis nekrintančiame URM kabinete.
Beje, šiandien A.Januška gauna signataro rentą (tai reiškia, kad neturi jokio oficialaus darbo) ir vaizduoja arba iš tiesų yra visiškai atkirstas nuo informacijos, kurios kontrolė buvo vienas iš trijų „valstybininkų“ galios šaltinių (šalia pinigų srautų valdymo ir jau minėtos valstybės tarnybos kontrolės per VSD pažymas). Jo epinė klaida buvo išėjimas viešumon pernai spalio pabaigoje, interviu „Verslo žinioms“ priekaištaujant, kad kovoje su „Gazpromu“ Ūkio ministerija nesiekia trečiojo akcininko – „E.ON Ruhrgas“ paramos. Jam taip kalbant, iki sutarties tarp Ūkio ministerijos ir E.ON pasirašymo buvo likę tik kiek daugiau nei mėnuo.

Svertai rinkėjų rankose

Šiandien niekas neabejoja, kad visus reikalus, susijusius su Visagino atominės elektrinės ir dujų terminalo statyba, derybas su „Gazpromu“ dėl dujotiekių atskyrimo kontroliuoja du žmonės – energetikos ministras Arvydas Sekmokas ir premjeras Andrius Kubilius, turintys šiais klausimais visišką Dalios Grybauskaitės paramą. Prie „valstybininkų“ energetikos reikalus kontroliuodavę „Gazpromo“ tarpininkai iš „Dujotekanos“ yra nuošalėje ir galvoja, kaip atremti Viktoro Uspaskicho ir Darbo partijos puolimą, siekiant išstumti juos iš dujų verslo.
Rusijoje būsimuoju Lietuvos energetikos ministru įvardijamas buvęs „Lietuvos energijos“ vadovas Rymantas Juozaitis kol kas šnekasi su socialdemokratais, atvirai demonstruojančiais nepritarimą Vyriausybės energetikos projektams. Gal jis, kaip sklinda gandai, ir kontroliuoja iš Rusijos ateinančius pinigus atominio ir dujų terminalo projektams stabdyti, bet galią juos sustabdyti įgis tik tuomet, jeigu taip nuspręs rinkėjai, rudenį išrinkdami į valdžią socdemus ar „darbiečius“. O jeigu neišrinks – neįgis.
Tiesiog per pastaruosius kelerius metus „valstybininkai“ patyrė strateginį pralaimėjimą (nors tai nereiškia, kad jie negali pasiekti taktinių laimėjimų): iš viršpartinės grupės tarsi nepriekaištingą reputaciją turinčių įtakingų valstybės tarnautojų, su jais artimus ryšius palaikančių žymių žurnalistų, kultūros ir mokslo veikėjų, verslininkų, apie kurią garsiai nekalbama, bet visados turima galvoje, jie virto grupele konkrečiai įvardytų, daugiau ar mažiau susikompromitavusių, su labai konkrečiomis socialdemokratų ir nesavarankiška satelitine liberalcentristų partija susijusių asmenų, kurių buvimas valdžioje ir įtaka valstybės gyvenimui tiesiogiai priklauso nuo rinkėjų malonės.
Tad tikrieji neoficialios galios centrai Lietuvoje pasistūmėjo ten, kur jie yra visose demokratinėse valstybėse, – į įtakingas visuomenines organizacijas, galinčias per rinkimus užtikrinti balsus politikams, kurie, dar būdami valdžioje, stengiasi nepamiršti savo perrinkimo garantų.
Tradiciškai tokios organizacijos yra trys: verslo susivienijimai, profesinės sąjungos ir religinės bendruomenės. Nors Lietuvoje – tik pusantros, nes mūsų profsąjungos silpnos, o ir Bažnyčios įtaka rinkėjams šalyje nėra didelė.

Į „Veido“ klausimus atsako politologas Mindaugas Jurkynas

VEIDAS: Per pastaruosius kelis mėnesius susikūrė Kristinos Brazauskienės, Neringos Venckienės, Kazimieros Prunskienės, Emigrantų, Vladimiro Romanovo, Artūro Zuoko partijos, atsikūrė Tautininkų partija. Ar teisingas įspūdis, kad visos šios prieš Seimo rinkimus kuriamos partijos taiko į tą patį elektoratą?
M.J.: Akivaizdu, kad visų šių partijų kūrėjai taikosi į vadinamąjį protesto elektoratą. Tuos, kurie per visus dvidešimt metų taip ir neatrado savo interesų atstovų jau tradicinėmis tapusiose konservatorių, socialdemokratų, liberalų partijose. Kita vertus, ir pastarosios partijos stipriai nutolusios nuo deklaruojamos ideologijos.
Tai tas pats elektoratas, kurio balsais kadaise buvo renkami Artūras Paulauskas, Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas. Tam tikra parasme – ir Valdas Adamkus, nes jis buvo visiškai naujas veidas politinėje rinkoje.
Žinoma, kai iki rinkimų dar likę aštuoni mėnesiai, tiksliai prognozuoti sunku, bet manau, kad nė viena iš šių partijų nesugebės peržengti 5 proc. balsų barjero, reikalingo norint patekti į Seimą.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, iš kurių partijų naujokai atiminės balsus, nes, pavyzdžiui, valdantieji konservatoriai nelabai slepia džiaugsmą matydami, kaip gausėja jų oponentų, turinčių dalytis tuos pačius rinkėjus, bet nesikėsinančių į centro dešiniųjų balsus?
M.J.: Pirmiausia naujosios partijos „nusiurbs“ balsus nuo R.Pakso „Tvarkos ir teisingumo“, taip pat turėtų nukentėti ir V.Uspaskicho Darbo partija (kurios ir taip, kaip liudija sociologiniai tyrimai, nuolat dalijasi tuos pačius rinkėjus – A.B.). Kokiu mastu – prognozuoti sunku. Dar žiūrėsime, kokie bus naujųjų lozungai – jeigu, kaip dabar skamba, prieš monopolijas, prieš esamą sistemą, prieš elitą, prieš Europos Sąjungą, tai nusitaikyta į labiau nacionalistinį, „Tvakos ir teisingumo“ atstovaujamą elektoratą.
Akivaizdu, kad tai partijos, nukreiptos į kurio nors vieno klausimo sprendimą, – ar tai būtų vadinamasis pedofilijos skandalas, ar sporto bei su tuo susiję klubiniai reikalai, ar verslo reikalai, ar emigrantų bėdos. Negalima atmesti ir paprasčiausių asmeninių ambicijų. Tai nėra kažkas nauja ar grynai lietuviška, Europoje tokių partijų irgi periodiškai atsiranda, bet jos ilgiau vienų rinkimų paprastai negyvuoja.
Manau, kad tam tikrų šansų per rinkimus galėtų turėti Artūro Zuoko TAIP, bet šildymo sezono pradžioje Vilniuje pakilusios šildymo kainos, nuolatinė kova su Vyriausybe padarė A.Zuoką prieštaringai vertinama figūra, o tai gali neigiamai atsiliepti per Seimo rinkimus. A.Zuokas, kaip politikas, yra oportunistas (be neigiamo šio termino krūvio), praktika rodo, kad jis gali eiti į koaliciją ir su Algirdu Brazausku, ir su Andriumi Kubiliumi. Tačiau toks ideologinis lankstumas neleidžia jam tapti nulatiniu apibrėžtų pažiūrų rinkėjų atstovu. Nors tai amžina visų liberalių partijų bėda: pasaulėžiūriškai jie yra labiau kairieji, bet ekonomiškai – gryniausi dešinieji, tad rinkėjai nuolat dvejoja, kurią jų savybę rinktis.
Aišku, kad didžiausią naudą iš tokio neapibrėžtos ideologijos partijų margumyno per Seimo rinkimus turės konservatoriai ir socialdemokratai, kurių elektoratas jau nusistovėjęs ir naujovių ieškoti nelinkęs. Tuo tarpu jų oponentai nuleidinės kraują vieni kitiems ir, vaizdžiai sakant, išsipjaus. Bet gal politinei sistemai tai bus naudinga?
VEIDAS: O jums nekyla įspūdis, kad V.Romanovas su savo partija savotiškai mėgdžioja V.Uspaskichą? Abu ekscentriški milijonieriai, abu partijas pavadino abstrakčiai – vienas „darbo“, kitas „žmonių“, abu kažką apie galimybę būti prezidentais šneka, o jų pirmeivis Jurijus Borisovas tai ir savo prezidentą turėjo. Pabrėžtina, kad visi trys – rusų kilmės kvazioligarchai, lietuviai milijonieriai savų partijų nelinkę kurti.
M.J.: Man krito į akis, kad jiems visiems būdingas šiek tiek užslėptas, bet nuolat prasiveržiantis noras į Lietuvos visuomenę ir lietuvius žvelgti iš aukšto: „Ai, nesusitvarko su valstybe tie lietuviai.“ Pastebėjau, kad būtent šis požiūris daug ką atstumia nuo jų, kaip nuo politinių figūrų.