Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus interviu, išspausdintas Švedijos dienraštyje „Dagens Industri“2012 m. vasario 14 d.

Rytoj Europos finansų ministrai nuspręs, ar graikų taupymo programa yra tinkama, norint gauti naują paskolą. Protestai, streikai ir neramumui drebina Atėnus ir netgi aukštame politiniame lygyje trūksta supratimo apie problemos rimtumą. Graikams reikėtų atvykti į Baltijos šalis ir pasimokyti, kaip įveikti krizę.

Lietuvos ambasadoje Stokholme sutinku Lietuvos premjerą, konservatorių Andrių Kubilių. Jis save vadina ,,krizių premjeru”, nes pirmą kartą buvo išrinktas 1999 m. po Rusijos krizės, paveikusios šalies ekonomiką. Nors jam ir pavyko išvesti šalį iš nuosmukio, po to buvo praradęs valdžią, o 2008 m. rudenį vėl buvo išrinktas Lietuvos premjeru, kaip tik tuo metu, kai prasidėjo finansų krizė. Jo patarėjai pranašavo BVP prieaugio nebuvimą 2009 metais, po to, kai prieš tai buvusiais metais BVP augo 6–7 procentais.

2009 m. buvo patys sunkiausi metai Lietuvai, kada BVP nukrito 15 procentų. Viskas pradėjo strigti, kai Švedijos bankai sugriežtino kredito davimo sąlygas, tuomet Andriaus Kubiliaus Vyriausybė buvo priversta taupyti.

Nedarbas išaugo nuo 4 iki 18 procentų, tai reikalavo keisti finansų politiką. Andrius Kubilius greitai suprato, kad Lietuva yra mokėjimų krizėje (kaip šiuo metu yra Graikija), kai atlyginimai ir produkcijos kaštai sumažino konkurencingumą.

Išlaidos buvo sumažintos, atlyginimai sumažėjo 20 proc. (premjero – 40 proc.), taip pat sumažėjo ir pensijos. Ši taupymo politika pavyko, ir Lietuvos skola nebuvo didesnė nei 40 proc. BVP , maždaug pusė šiandienos ES vidurkio.

Andriaus Kubiliaus patarimai vyriausybėms, esančioms panašioje situacijoje, yra paprasti ir aiškūs:

- Neišleiskite daugiau, negu galite.

- Nebūkite visuomeninės nuomonės auka.

- Ieškokite susitarimo.

- Politinio noro deficitas yra pavojingiau už biudžeto deficitą.

– Tačiau kaip Jums pavyko, kai Jūsų kolegai Graikijoje gali ir nepavykt?

„Mūsų kitas mentalitetas ir istorija. Baltijos šalyse žmonės dar nėra pripratę prie prabangaus gyvenimo ir stabilumo. Yra likę prisiminimai iš sovietinės okupacijos laikų. Sumažinti išlaidas nėra taip sunku, kaip atrodo, jeigu sumažini 5 procentais, gali sumažinti ir 10“, – sako premjeras.

Andrius Kubilius pasakoja, kad jis sėdėjo šalia buvusio Graikijos premjero Giorgos Papandreou ES susitikime ir patarė jam nedelsti. ,,Reikia suvokti, kokie veiksmai yra būtini, ir po to veikti”, – patarė jis, bet, deja nebuvo išgirstas.

Andrius Kubilius kalbėdamas dažnai grįžta prie politinio vadovavimo, kai krizės laikais vyriausybė turi apsiimti ir vadovauti, o nesileisti būti vedama bendros visuomenės nuomonės. Iš pradžių reikia surasti kompromisą su savo sąžine, po to tartis su profesinėmis sąjungomis ir kitomis svarbiomis grupėmis.

Šiuo metu Lietuvos ekonominiai rodikliai rodo pakilimą, Lietuva investuoja į aukštos technologijos vystymo sritis. Andrius Kubilius išdidžiai parodo šiurpų internetinį žaidimą, kurio tikslas būtent ir yra sunaikinti Lietuvos premjerą. ,,Tai geras pavyzdys, kad jau esame pažengę”, – teigia jis.

„Krizė yra nuolatinė būsena. Sunku pasakyti, ar Graikija pasiliks piniginėje euro sąjungoje, tačiau aš esu įsitikinęs, kad euras išliks“, – sako jis.

Premjerą labiausiai neramina, kad viskas vyksta lėtai, kad yra švaistomas brangus laikas, vietoj to, kad būtų vykdomas biudžeto konsolidavimas ES lygmeniu.

Lietuvoje visada buvo madinga klijuoti etiketes įvairiems žmonėms ir jų grupėms. Dabar to ėmėsi ir aukščiausieji valdžios pareigūnai.

Prieš keletą metų Amerikos prezidentas Barackas Obama, atvykęs į Maskvą, pirmoje savo kalboje ypatingą dėmesį skyrė pilietinės visuomenės, kaip demokratijos garanto, vystymuisi Rusijoje. Pilietinis aktyvumas šioje šalyje įgauna vis didesnį pagreitį, nors kol kas labiau demonstracijų forma. O Šiaurės Afrikos valstybes su socialinių tinklų pagalba apėmusios revoliucijos nereikėtų laikyti organizuotos pilietinės visuomenės veiklos rezultatu. Bent jau dabartiniai įvykiai Egipte to nepatvirtina.
O Lietuvoje? Ar mūsų visuomenė jau pilietinė? „Snoro“ įvykių kontekste galima įsitikinti, kad ekonominiai sukrėtimai priimami ramiau, jeigu visuomenė yra pilietiškai aktyvi, o valdžios aktyvumas jos neerzina. Kaip klostėsi valdžios ir visuomenės dalies, kurią tiesiogiai palietė „Snoro“ bankrotas, santykiai?
Pirmomis dienomis po „Snoro“ nacionalizavimo įmonės, laikiusios šiame banke savo lėšas, inicijavo asociacijos, kuri ne rūpintųsi atskirų oligarchų interesais, bet būtų naudinga visiems kreditoriams, sukūrimą. Pradžioje, žinoma, buvo ieškančiųjų „adatos skylučių“, per kurias norėtųsi ištraukti pinigus. Tačiau tokie žmonės greitai suprato, kad yra tik keli racionalūs keliai: banko veiklos atnaujinimas akumuliuojant valstybės institucijų kituose bankuose laikomas lėšas; ieškinys audito kompanijai ir banko savininkams dėl žalos atlyginimo; galimas ieškinys, nukreiptas prieš atsakingus Lietuvos banko pareigūnus, kurie aplaidžiai vykdė jiems patikėtas funkcijas; valstybinės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ (IID) ir kreditorių, nepatenkančių į draudžiamuosius atvejus (ND) įsipareigojimų sulyginimas.
Tačiau asociacijai, sutelkusiai per 1 mlrd. Lt kreditorių reikalavimų, dalykinio pobūdžio kontaktų su valdžia ar banko administratoriumi Neilu Cooperiu užmegzti nepavyko. Tik š.m. vasario 3 d. įvyko iš esmės pirmas racionalus pokalbis su finansų ministre Ingrida Šimonyte.
Deja, asociacija kaltinama veikla, nukreipta prieš visuomenės interesus. Neva ji siekia savanaudiškų tikslų kitų mokesčių mokėtojų sąskaita. Kaltinama ir tuo, kad neva veikia Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko naudai. Kaltinama net sąsajomis su KGB. Jeigu taip pliaukštų gatvės vaikėzai, tiesiog nereikėtų kreipti dėmesio, tačiau taip kalba anaiptol ne vaikėzai. Todėl norime ne ginčytis ar kovoti, kaip dabar tapo madinga, o ramiai išdėstyti savo poziciją.
Jeigu valdžios atstovai turėtų noro kartu su kreditorių asociacija kantriai ir atsakingai analizuoti siūlomas alternatyvas, galbūt opozicijos rankose nebūtų tiek svertų inicijuoti laikinąją komisiją „Snoro“ įvykiams tirti. Bet buvo pasukta kovos keliu – kaltinant, diskredituojant ir supriešinant.
Dėl savanaudiškumo. Tai „brandžiausias“ kaltinimas. Visuomenei diegiama mintis, kad visi indėlininkai, kurių lėšos „Snoro“ banke neviršijo draudžiamosios 345 tūkst. Lt sumos, yra sąžiningi, o kiti, investavę į obligacijas, sertifikatų indėlius, yra už tos nubrėžtos moralumo ribos. Neva asociacija, siekdama sulyginti indėlių draudimo ir už tos moralumo ribos esančius kreditorinius reikalavimus, nuskriaus visus mūsų šalies gyventojus, nes juk valstybė paskolino indėlių draudimui apie 2 mlrd. Lt. Šią sumą IID turės susigrąžinti pardavus „Snoro“ turtą ir grąžinti ją valstybei, o sulyginus indėlininkų ir kreditorių teises nebebus iš ko grąžinti.
Kaip yra iš tikrųjų? Kaip atrodo tie „savanaudžiai“? Štai viena Vilniaus įmonė, gaminanti lazerių detales ir eksportuojanti produkciją į kitas šalis, laikė „Snore“ keletą milijonų litų. Už juos įmonė planavo pirkti dar keletą staklių. Įmonės savininkas ir vadovas liūdnai pasiguodė visą gyvenimą kūręs šį verslą, sąžiningai mokėjęs visus mokesčius, ribojęs savo, kaip savininko, poreikius, tačiau dabar valdžios tapatinamas su tais sukčiais, kurie, tai pačiai valdžiai deramai jų neprižiūrėjus, išvogė banką.
Kitas pavyzdys. Šiauliečio Broniaus gyvenimo istorija tiesiog graudi: pokario laikais visa jo šeima buvo ištremta, o turtas – kelios dešimtys hektarų žemės ir namai – konfiskuotas. Visai neseniai, po varginančių vaikščiojimų žemėtvarkos koridoriais, jis pagaliau galutinai įteisino tuomet nusavintą turtą. Vėliau pardavė, o gautus apie 700 tūkst. Lt keliems mėnesiams investavo į indėlių sertifikatus. Tik tol, kol jo du vaikai grįš iš emigracijos Anglijoje, nes tėvas planavo nupirkti kiekvienam po nedidelį butuką. Bronius įsitikinęs, kad jį išbuožino du kartus: aną kartą svetimi, o dabar savi.
Bet kaip čia su tuo savanaudiškumu? Prisiminkime, kad „Snoras“ nusinešė apie 2 mlrd. Lt. Tai atitinka apie 2 proc. šalies BVP. Todėl tiesiogiai sumažės užimtumas, padaugės bedarbių. Valstybei padidės poreikis skolintis, kad užlopytų padidėjusias socialines skyles. Kas būtų, jeigu būtų sulygintas, kaip mes siūlome ir dėl ko esame kaltinami savanaudiškumu, IID ir kreditorių eiliškumas? Nagrinėdami šį pasiūlymą, netgi ekonomikos profesionalai klaidina mažiau išsilavinusius gyventojus.
Taigi, kaip IID finansuojamas. Tai daroma ne viešaisiais finansais, o kredito įstaigų, daugiausia bankų, lėšomis. Pagal įstatymą IID gauna 0,45 proc. jų įsipareigojimų dalies. Valstybės kaltė, kad nesugebėjo surinkti į IID fondą pakankamo kiekio pinigų. Buvęs ilgametis vyriausiasis bankų prižiūrėtojas Reinoldijus Šarkinas privalėjo tuo pasirūpinti. Tačiau begalinis pataikavimas didiesiems bankams privedė valstybę prie šios sudėtingos situacijos – IID fondui ji perskolino skolintus pinigus, o ekonominis šalies ateities scenarijus nedžiugina. Todėl suprantamas valdžios noras kuo greičiau parduoti „Snoro“ turtą. Bet kodėl meluojama, kad esą kreditorių asociacija nori pasipinigauti visų mokesčių mokėtojų sąskaita? Juk būtent bankų klientai per tuos pačius bankus finansuoja IID fondą. Kuo čia dėti viešieji finansai? Todėl mūsų pasiūlymas logiškas – IID turi būti eilėje šalia savo finansuotojų, t.y. kreditorių, o ne aukščiau jų.
Atrodo, kol kas valdžia tiesiog nenori analizuoti kitų variantų, išskyrus kuo greitesnį likusio „Snoro“ turto pardavimą. O kokie galimi tie kiti variantai? Gal tiesiog pasinaudokime kitų šalių patirtimi. Pavyzdžiui, Norvegijos „Nordea“ bankas taip pat turėjo sunkumų, kuriuos įveikti padėjo Norvegijos vyriausybė, nepalikusi banko skęsti. Beje, panašų scenarijų susitikime su I.Šimonyte ir pasiūlėme. Neįtikinamas pasiūlymas? Diskutuokime, bet neklijuokime apkerpėjusių ir nedorų etikečių. Tačiau bėda ta, kad diskusijose neretai apsinuogina pareigūnų nekompetencija, ir jie instinktyviai pradeda vengti tiesioginių kontaktų.
Grįžkime į straipsnio pradžią. Esame pilietinės visuomenės formavimosi pradžioje. Labai svarbu, jog formuojantis pilietinėms iniciatyvoms valdžia nebijotų parodyti, kad ir ji ne visada teisi. Aktyvus dialogas su pilietine visuomene laipsniškai sumažintų abipusių kaltinimų srautą, padėtų greičiau suformuoti racionalius ir subalansuotus sprendimus.

Praėjusį pirmadienį Lietuva ir dar 24 ES šalių politikai susitarė dėl naujos fiskalinės drausmės sutarties, kurim regis, gana drastiškai pakeisti ES fiskalinę politiką.

Užsienio skola nebegali viršyti 60 proc. BVP. Biudžeto deficitas negali būti didesnis nei 0,5 proc. BVP, nebent užsienio skola yra tokia maža, kad galima toleruoti ir kiek didesnę – 1 proc. deficito ribą. Viršijus „greitį“, Europos Komisija iš karto sudaro veiksmų planą, kaip restruktūrizuoti viešąsias išlaidas ir kiek tam skiriama laiko. Na o jei tų kiekvienai šaliai individualiai skirtų nurodymų nepaisoma, šalis stoja prieš ES Teisingumo teismą ir gali tikėtis iki 0,1 proc. BVP siekiančios piniginės baudos, kurią nedelsiant teks pervesti į ES „katilą“.
Tai tik keletas ištraukų iš naujosios „Stabilumo, koordinavimo ir valdymo sutarties“ – gana griežto ir drausminančio dokumento, kuris, vos tik bus ratifikuotas bent 12 ES valstybių, ims galioti visoje ES išskyrus Čekiją ir Didžiąją Britaniją, nepanorusias bent jau kol kas paklusti naujoms Vokietijos diktuojamoms ekonominio gyvenimo normoms.
Naujosios sutarties tikslas – pagaliau įveikti skolų krizę. Vokietijos kanclerės Angelos Merkel kitiems ES lyderiams įbrukta nuomone, jei to padaryti niekaip nepavyksta gražiuoju, tada reikia rimto prievaizdo, kuriuo ir turės tapti naujasis susitarimas.
Tai skamba visai įtikinamai, turint omenyje, kad kai kurios šalys peržengė jau visas protu suvokiamas ribas. Vienose (pavyzdžiui, Graikijoje), skola viršija 140 proc. BVP, kitose (tarkime, Ispanijoje) biudžeto deficitas sparčiai artėja prie 10 proc. BVP. Šios negandos baigia iš Europos išvaikyti visus investuotojus, skolinimasis brangsta ne dienomis, o valandomis, o euras mėnesių mėnesius balansuoja ant žlugimo ribos, menkindamas euro zonos pajėgumus pasaulio rinkose.
Tad, viena vertus, labai gerai, kad A.Merkel surado augančių skolų laidelį, kurį nukirpus, bomba galbūt nesprogs. Pritariamai linkčioja ir tarptautinės reitingų agentūros, ir nemaža dalis ekonomistų. Tačiau kritikos naujoji sutartis irgi sulaukia daug, o kai kurių analitikų vertinimu, paktui pasiryžusios valstybės pasirašo sau žlugimo nuosprendį.

Šaltas, bet trumpas dušas ekonomikai

Nobelio ekonomikos premijos laureatas Josephas Stiglitzas įsitikinęs, kad Europos pasirinktas kelias yra visiškai netinkamas – vietoje taupymo, krizes, tokias kaip šiuo metu įsitvirtinusi ES, spręsti esą dera kaip tik skatinant vartojimą. „Griežto taupymo strategija, kurią kaip išeitį iš finansų krizės pasirinko Europos valstybės, baigsis šių valstybių ekonomikų žlugimu. Šios šalys pasirašė jungtinį savižudybės paktą“, – mano J.Stiglitzas.
Tiesa, tokių kaip J.Stiglitzas šiuo metu nėra daug. Daugelis analitikų stoja į taupymo pusę ir net jei tai trumpam turės neigiamą poveikį ekonominiam klimatui Europoje, vis tiek tai esanti mažesnė blogybė iš dviejų.
„Be jokios abejonės, ekonomika veiks procikliškai ir iš pradžių, ratifikavus sutartį, patrauks dar giliau į dugną, nes laukia didelis išlaidų mažinimas“, – neabejoja ekonomistas, prof. habil. dr. Jonas Čičinskas. Jis pažymi, kad jei pradėjus gyventi pagal naująją sutartį ES eksportuojamos produkcijos „nesusiurbs“ auganti Kinijos rinka, Europos popieriai kurį laiką bus labai prasti, o ekonomikos augimą teks atidėti bent metams. „Tiesa, vėliau ekonomika vis tiek išsilaižys, restruktūrizuosis ir atsigaus“, – neabejoja J.Čičinskas, kurio vertinimu, šis trumpalaikis šaltas dušas valstybėms vis tiek yra būtinas, nes antraip šalys būtų įsiskolinusios iki ausų, o paskui jų lauktų tik valiutų devalvacija ir nebepakeliamos išlaidos skolų aptarnavimui.
Palankiai paktą vertina ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, jis viliasi, kad deficito mažinimas apsieis be skaudesnių padarinių ekonomikai, o gali netgi suvaidinti ir labai teigiamą vaidmenį, jei tik bus pasirinktas teisingas kelias. „Tikiuosi, kad valdžia biudžeto deficitą ims mažinti ne tradiciniu keliu – karpant atlyginimus ar vėl didinant mokesčius, nes tokiu atveju rezultatai bus labai liūdni ir tik toliau augs emigracija, o biudžetas vis tiek nesurinks daugiau mokesčių. Tačiau jei valdžia ryšis atlikti seniai atidėliotus namų darbus ir imsis biudžeto deficitą mažinti seniai reikalingomis švietimo, sveikatos apsaugos reformomis, atsisakant netikslingų išlaidų, poveikis bus kaip tik labai teigiamas“, – įsitikinęs S.Besagirskas. Apskritai, jo nuomone, taupyti visuomet yra sveika.
Beje, gąsdintis nereikia ir dėl to, kad pagal naująją sutartį, vidutinės trukmės tikslai kiekvienai valstybei narei numatomi individualiai, atsižvelgiant į šalies ekonomikos dinamiką ir skolos tvarumą. Pasak Lietuvos Finansų ministrės Ingridos Šimonytės, pati sutartis nenumato jokių „staigaus deficito mažinimo“ įpareigojimų, nėra ir jokių terminų konkretiems balanso rodikliams pasiekti.
Beje, ministrė pažymi, kad sutartis Lietuvos ekonomikos niekaip nepaveiks, nes joje nėra jokių naujų užduočių viešiesiems finansams, kurių nenustatytų Lietuvoje jau galiojantys ir taikomi teisės aktai. Pavyzdžiui, pagal galiojantį makroekonominį scenarijų ir atsižvelgiant į Fiskalinės drausmės įstatymo nuostatas, jau 2014 m. nominalus viešųjų finansų deficitas turėtų neviršyti 1 proc. BVP, o struktūrinis deficitas tais metais taip pat greičiausiai bus panašus.
„Noriu pažymėti, kad lygiai tuo pačiu keliu Lietuva turėtų judėti, jeigu jokios Sutarties nė nebūtų. Ekonomiką veikia šalies fiskalinė politika, kuri, nepriklausomai nuo Sutarties buvimo ar nebuvimo, turi siekti subalansuotų ir perteklinių viešųjų finansų, kadangi tik taip apsisaugoma nuo skolos didėjimo ir su juo susijusių papildomų mokesčių didinimų ar išlaidų mažinimų ateityje. Fiskalinė drausmė, žemas skolos lygis ekonomiką veikia vienareikšmiškai teigiamai“, – apibendrina ministrė.

Čekija ir Didžioji Britanija: laimėtojos ar pralaimėtojos?

Vis dėlto dvi Europos šalys – ir esančios ne pačioje blogiausioje ekonominėje situacijoje – sutarties nepasirašė, o jų abiejų lyderiai aiškina, kad tai jų valstybėms tik į naudą. Viena vertus, tame tiesos yra. Pirmiausia, tiek Čekija, tiek Didžioji Britanija išvengė Vokietijos diktato ir pasiliko laisvę savarankiškai vykdyti fiskalinę politiką, jei lyginsime su paktą pasirašiusių valstybių laukiančiais suvaržymais ir vis didesne valdžios centralizacija.
„Termino „centralizacija“ nevartoja nei Vokietija, nei kitos sutartį pasirašančios valstybės, tačiau jis nėra neteisingas, jei kalbame apie ekonominę politiką“, – aiškina prof. J.Čičinskas. Tiesa, jis pripažįsta, kad tai natūralus procesas, nes ES ekonomika tampa vis homogeniškesnė, tad tenka vienodinti ir politiką. „Be jokios abejonės, šis paktas turės įstatyminį šleifą – vienose šalyse bus priimti įstatymai, kitose – konstitucinės pataisos“, – svarsto pašnekovas, nemanantis, kad naujasis paktas dramatiškai uzurpuoja ES ar atskirų šalių kompetencijas.
Kitas klausimas – ar pakte numatyti deficito bei skolos tikslai, kurių neįsipareigoja siekti Čekijos bei Didžiosios Britanijos politikai, šioms šalims naudingas, ar žalingas. „Jei būčiau investuotojas, daug labiau linkčiau investuoti į drausmingesnes šalis, tokias kaip Lietuva, o ne į tokias, kaip sutarties nepasirašiusi Čekija, kuriose bet kada galima laukti nemalonių siurprizų“, – samprotauja S.Besagirskas, kurio nuomonė atspindi ir daugelio kitų verslininkų poziciją (juk būtent investuotojų nuomonę apie ES ir buvo siekiama sušvelninti prisiimant griežtesnius fiskalinius įsipareigojimus).
Tačiau I.Šimonytė neabejoja, kad tai – tik viešoji opinija, nes Jungtinės Karalystės ir Čekijos laikyseną esą nulėmė ne sutarties nuostatos, o šių šalių vidaus politikos aplinkybės – šioje sutartyje, ministrės nuomone, nėra nieko, kam konkrečiai šios šalys prieštarautų. Juk Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono vyriausybė vykdo nuoseklią deficito mažinimo politiką ir niekaip negalima įtarti šalies nepritariant fiskalinei drausmei.
Ministrės pozicijai pritaria ir J.Čičinskas bei S.Besagirskas – esą Čekijos ir Didžiosios Britanijos pozicija nereiškia priešiškumo taupymui. Tiesa, Čekijos premjeras Petras Nečasas kaip vieną iš atsisakymo pasirašyti sutartį priežasčių nurodė „per mažą dėmesį skolai“ ir išreiškė abejonę, ar pakte nustatytų nuostatų bus paisoma.
Tokių abejonių, žinoma, turi ne tik jis. Pavyzdžiui, sutartyje esama daug išimčių, kurios atveria kelią piktnaudžiavimui. Tarkime, teiginys, jog „apribojimų galima nepaisyti susiklosčius ypatingoms aplinkybėms“ (pavyzdžiui, prasidėjus krizei, kai skolinimosi ribojimas kaip tik yra ypač svarbus). Be to, abejonių gali kelti ir apribojimų nepaisančioms valstybėms gresiančios baudos. Įsivaizduokime, pavyzdžiui, Graikijos atvejį, kai 2008-2010 m. šalies biudžeto deficitas siekė iš pradžių 9,4 proc. BVP, vėliau ir 15,4 proc. BVP. Juk kažin ar 0,1 proc. BVP siekianti bauda būtų privertusi sumažinti šią didžiulę biudžeto skylę iki 0,5 proc.
„Vis dėlto baudos nėra svarbiausia. Pirmiausia tai įsipareigojimas, kurio nevykdant, laukia įspėjimai, derybos ir mėginimai įtilpti į rėmus, ir tik paskui skiriamos baudos, tad naujosios sutarties reikšmė vis tiek labai didelė“, – apibendrina J.Čičinskas, kuris viliasi, jog naujasis fiskalinės drausmės paktas užbaigs beatodairiško skolinimosi erą ir privers suvokti, kad ekonomika klestėti gali ir taupymo režimu.

Finansų ministrė I.Šimonytė: „Lygiai tuo pačiu keliu, siekdama žemo skolos lygio ir fiskalinės drausmės, Lietuva judėtų, jeigu jokios Sutarties nė nebūtų“.

LPK atstovas S.Besagirskas: „Jei būčiau investuotojas, labiau linkčiau investuoti į paktą pasirašiusias šalis o ne ten, kur bet kada galima laukti nemalonių siurprizų“.

Iš dešimties labiausiai šiemet lėtėsiančios ekonomikos šalių aštuonios yra Europoje, bet nė viena Europos valstybė nepatenka tarp dešimties labiausiai augsiančių – visus laurus skins Azijos ir Afrikos „tigrės“. Kodėl jos taip išsiveržė į priekį, toli už nugaros palikdamos išsivysčiusias Vakarų šalis?

„Po 8–10 metų ne azijiečiai ar afrikiečiai plūs į Vakarų šalis, o vakariečiai mėgins savo laimę Azijos ar Afrikos šalyse. Neabejoju, kad emigracijos kryptys visiškai pasikeis, nes Azija ir Afrika klestės, o Europa ar Šiaurės Amerika merdės“, – neabejoja žymus JAV politologas Zbigniewas Brzezinskis.
Jo pranašystės gal ir perdėtos, bet vis labiau panašios į tiesą – užtenka pažvelgti į šių metų ekonomikos prognozes, kad įsitikintume, jog Vakarų šalys neabejotinai praranda pozicijas.
Štai Europoje šiemet laukiama jei ne recesijos, tai bent akivaizdaus ekonomikos augimo sulėtėjimo. Azijoje, priešingai, tikimasi derlingų metų. Tarptautinio valiutos fondo analitikų nuomone, visai realu, kad Azijos regiono bendrasis vidaus produktas (BVP) šiemet didės 6,7 proc.
Sakysite, negalima lyginti ekonomikų regionais – Aziją į viršų tempia Kinija, Japonija ar Pietų Korėja, o Europą į dugną gramzdina Graikija ar Portugalija? Tačiau net ir nagrinėjant atskirų valstybių ekonomikos augimo perspektyvas akivaizdu, kad Vakarų šalims nebėra ko lygiuotis su Azijos ar Afrikos „tigrėmis“.
Štai didžiausias ekonomikos augimas visame pasaulyje šiemet prognozuojamas pernai Muammaro Gaddafi režimo nusikračiusiai Libijai. Jei išsipildys analitikų prognozės, Libijos ekonomika šiemet ūgtelės daugiau nei 20 proc. Žinoma, tai nesunku paaiškinti – Libijai pernai metų pabaigoje panaikintos ES ir Jungtinių Tautų sankcijos, atblokuotos įšaldytos centrinio banko ir naftos pramonės lėšos, Libijos lėktuvams leista naudotis Europos oro uostais. Tad tikėtina, kad naftos turtinga valstybė per trumpą laiką parodys stulbinamus eksporto rezultatus. Jei naujoji valdžia bus išmintinga, tai sumažės nedarbas ir padidės gyventojų pajamos, kurios anksčiau nusėsdavo diktatoriaus sąskaitose Šveicarijoje.

Išsivysčiusios šalys – į juodąjį sąrašą

Libijai įkandin – nauja ekonomikos žvaigžde vadinama Mongolija, kurios ekonomika labiausiai augs dėl mineralinių iškasenų paklausos Kinijoje ir Rusijoje.
Itin sparčiai kyla ir mažytis pramogų bei kazino rojus Makao – šio specialaus Kinijos administracinio regiono ekonomika pernai augo 22,9 proc., o šiemet turėtų pasistiebti dar 12 proc. Pavyzdžiui, šiemet čia bus atidaryta dar bent 2 tūkst. naujų lošimo namų, mat vyriausybė pradeda naują lengvatų kazino steigėjams programą.
Visiškai realu, kad šiemet pastebimai augs ir naftos turtingos Angolos ekonomika, taip pat JAV karius išlydėjusio Irako. Toliau – Artimųjų Rytų pažiba Kataras, nebrangiomis dujomis Kiniją ir Rusiją gundantis Uzbekistanas. Labiausai augsiančiųjų sąraše vietos liko ir Kinijai, kurios ekonomika, nors ir nebesiplės taip sparčiai kaip pernai ar užpernai, bet vis tiek tai bus viena iš dešimties pasaulio lyderių.
Kaip matyti, šiame sąraše nėra nė vienos išsivysčiusios šalies. Netgi priešingai – jos visos patenka į šių metų juodąjį sąrašą ir rungtyniauja, kurios ekonomika labiausiai smuks. Jei ne didžiausio smukimo laukiantis Sudanas ir trečias, pagal tokias prognozes, likęs Svazilandas, tai visos dešimt labiausiai lėtėsiančių pasaulio ekonomikų būtų euro zonos šalys.
Panašios tendencijos stebimos jau keletą metų iš eilės, ir atrodo, kad Vakarų valstybės vis labiau pralaimi didįjį ekonomikos žaidimą. Jos jautriau reaguoja į pasaulines ekonomikos krizes, sparčiai praranda pozicijas pagal eksporto apimtis (čia pasigirti galėtų nebent Vokietija ar JAV). Be to, Vakarų šalys ima atsilikti netgi savo svarbiausiu koziriu – mokslo ir technologijų pažanga. Pasak analitikų, būtent čia ir slypi atsakymas, kodėl Kinijos ar Indijos ekonomika sparčiai kopia į viršų, o Italijos ar Nyderlandų labiau primena miegančiąją gražuolę.

Eina Vakarų pėdomis

Tokios sparčios plėtros priežastis geriausiai atskleidžia Kinijos pavyzdys. Šios šalies tarptautinės prekybos dalis jau sudaro 10 proc., o iš viso Kinija kasmet eksportuoja prekių, vertų trilijono JAV dolerių. Tos prekės – ne vien plastikinės lėlės ar kalėdinės lemputės, kuriomis šiemet buvo užversta visa ES.
Iš esmės „Made in China“ (pagaminta Kinijoje) pradeda simbolizuoti ne menkaverčius prastos kokybės niekučius, o jau ir aukštąsias technologijas bei mokslo laimėjimus. Pasak Honkonge įsikūrusios finansinių paslaugų įmonės „Phillip Securities“ analitiko Philipo Moko, perėjimas prie aukštos kokybės pažangios produkcijos yra klasikinis bruožas, signalizuojantis ekonominio proveržio pradžią.
„Iš pradžių didžiausią šuolį galima pasiekti gaminant daug ir pigių prekių – taip užverčiant rinką produkcija. Vėliau tokia strategija nebeveikia ir prireikia investuoti į pažangą. Štai tuomet ir prasideda tikrasis ekonomikos augimas“, – pabrėžia analitikas. Visai kaip toje dainoje – „nepabuvęs šokėjėliu, nebus geras artojėlis“, ir Kinija tai puikiai išnaudojo.
Laikantis Deng Xiaoping’o praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje sukurtos koncepcijos, Kinija tikrai buvo tapusi „pasaulio fabriku“ ir užvertė rinką pigiomis prekėmis. Prie tuomečio proveržio daug prisidėjo ir šiltnamio sąlygos užsienio investuotojams.
Visa tai leido Kinijai sukaupti didžiules valiutos atsargas. Dabar pagal užsienio valiutos atsargas, siekiančias 250 mlrd. JAV dolerių, Pekinas nusileidžia tik Japonijai. Tad šalis tapo viena svarbiausių kreditorių – ji skolina JAV, Lotynų Amerikos šalims, o dabar ir Europos valstybėms. Pavyzdžiui, Kinijos vyriausybė įsigijo Ispanijos, Portugalijos, Vengrijos, Graikijos vertybinių popierių. Iš pastarosios šalies vyriausybės 35 metams išsinuomojo Pirėjo uostą, kurį užsimojo padaryti didžiausią pagal krovą Europoje ir aplenkti Roterdamą. Su Vengrija sutarta šioje šalyje steigti Rytų bei Vidurio Europai skirtų kiniškų prekių paskirstymo centrą.
Didelis sukauptas kapitalas svarbus ir tuo, kad dabar Kinija gali sau leisti dideles dotacijas mokslininkų rengimui ir technologijų plėtrai. Jau dabar kinai turi daugiau inžinierių ir mokslininkų nei JAV, o pagal mokslui ir naujovėms skiriamus pinigus užima antrą vietą pasaulyje. Kinijos universitetai kasmet išleidžia daugiau nei 1,5 mln. inžinierių ir mokslininkų.
Pekinas užsimojo iki 2015 m. pasiekti, kad BVP dalis, tenkanti naujovėms ir išradimams, pasiektų 2,2 proc. Septynių vadinamųjų jaunų pramonių – energijos konservavimo, naujos kartos informacinių technologijų, biotechnologijų, sudėtingų technologinių įrenginių gamybos, atsinaujinančių išteklių energetikos, alternatyvių medžiagų ir alternatyviais degalais varomų automobilių gamybos – dalis Kinijos BVP dabar siekia 3 proc., iki 2015-ųjų ji turi būti padidinta iki 15 proc.
Panašiu keliu žengia ir Pietų Korėja. Štai 2010-aisiais ji pirmą kartą istorijoje atsidūrė tarp dešimties stambiausių eksportuotojų pasaulyje ir jau lenkia tokias šalis, kaip Rusija ar Didžioji Britanija.
Tai pavyko tuomet, kai šalis nustojo gaminti pigią bižuteriją ir susikoncentravo į pažangius mobiliuosius telefonus bei kitas technologines naujoves. Ne veltui šiemet Pietų Korėjoje vyksianti paroda „EXPO 2012“ žada pribloškiančių ir mąstymą keičiančių technologinių sprendimų, kurių dalį yra sumaniusios būtent Pietų Korėjos bendrovės, tokios kaip „Samsung Electronics“.
Taigi Kinijoje, Pietų Korėjoje ir kitose Azijos šalyse stebime tą patį, ką prieš dešimtmetį išgveno Europos šalys. Juk kai Vokietijos mieste Hanoveryje buvo pristatytos žaliosios technologijos, visas pasaulis neabejojo, kad artimiausiais metais ši šalis taps ekonomikos augimo lydere. Dabar naujovės – Azijos šalių rankose. Dar po dešimtmečio eilė, matyt, ateis Afrikai.

Po pakilimo – staigus kritimas

Yra ekonomistų, pritariančių, kad dabartinis Azijos šalių ekonomikos šuolis – dėsningas. Kartu jie mano, kad dėsningas ir Vakarų šalių ekonomikos lėtėjimas, tačiau nei vienas, nei kitas procesas netruks amžinai.
„The Financial Times“ analitikai aiškina, kad dabar pasaulio ekonomika auga (vidutiniškai 3,8 proc. per metus), nepaisant to, kad kai kuriose šalyse tas augimas labai mažas, o kartais pasitaiko ir kritimų. Natūralu, kad sparčiausiai visuomet kyla besivystančios ekonomikos, nes pagrindas, nuo kurio jos atsispiria, – žemas, be to, jų potencialas didžiausias, o išsivysčiusios ekonomikos tik palaiko tam tikrą jau pasiektą lygį.
Tačiau ekonomikoje visuomet egzistuoja balansas, tad galiausiai spartuolės išsikvepia, ir jas vėl aplenkia išsivysčiusios šalys.
„Galima skaičiuoti, kad maždaug po dešimties metų Azijos „tigrių“ galbūt laukia labai nemalonus laikotarpis – jas ištiks skaudi krizė, kurią gali sukelti nekilnojamojo turto burbulo sprogimas ar dėl ekonominio šuolio nevaldoma tapusi infliacija“, – ateities perspektyvas apibendrina analitikai.
Vis dėlto kol kas akivaizdu viena: jau gerą dešimtmetį Vakarų šalių ekonomika stabiliai lėtėja, o Azijos (dabar jau ir dalies Afrikos) šalių – stabiliai auga.

1. 2012 m. BVP prognozė
Labiausiai didėsiantis BVP
Libija
Mongolija
Makao
Angola
Irakas
Nigeris
Kataras
Uzbekistanas
Butanas
Kinija

Labiausiai mažėsiantis BVP
Sudanas
Graikija
Portugalija
Svazilandas
Italija
Liuksemburgas
Nyderlandai
Ispanija
Vokietija
Airija

Šaltinis: “The Economist”

Vilniaus merui Artūrui Zuokui, ko gera, nebeverta vargintis, plėtojant savo partijos TAIP tinklą kituose Lietuvos miestuose ir švaistant pinigus pasirengimui Seimo rinkimams. Nors šildymo sezonas Vilniuje dar tik įpusėjo, tikimybė, kad A.Zuoko rinkėjai Vilniuje pakartos savo pernykštį pasirinkimą, padarytą per savivaldybių tarybų rinkimus, ir vėl skirs balsus mero partijai, spėriai artėja prie nulio. To paties žymens link krypsta ir visa Vilnius mero politinė karjera.
Pernai balandį, po aistringų kovų A.Zuokui vėl išsikovojus sostinės vadovo postą, teigiamai vertindamas šį įvykį rašiau: „A.Zuokas dabar gavo galimybę darbais reabilituotis ir visos visuomenės, ne tik savų rinkėjų, akyse susigrąžinti gero politiko reputaciją. Jeigu jam nepavyks ir per trečiąją kadenciją sostinės vadovo poste jis susimaus lygiai taip pat, kaip susimovė Seime, galės daugiau nebesikankinti politikoje ir grįžti į verslą.“
Devyni mėnesiai nepraėjo, o A.Zuoko reputaciją tiek apkritai vilniečių, tiek, kas politikui svarbiausia, jo rinkėjų akyse išgelbėti galėtų nebent nuo Vilniaus arkikatedros stogo prabilusios šventųjų statulos. Ir tai dar klausimas, ar gruodžio mėnesio sąskaitų už šildymą priblokšti vilniečiai jomis patikėtų, – taigi marmurinei statulai šaltis nekenkia, vadinasi, ir objektyviai vertinti miesto savivaldybės darbo jos nepajėgtų.
„Vilniaus energijos“ išrašytų sąskaitų sumos daugumą atidavusiųjų savo balsus už A.Zuoką (daugiausia jaunesnius, aukštesnio išsilavinimo, labiau pasiturinčius vilniečius, sugebančius spręsti vadovaujantis savo galva, o ne žiniasklaidos brukamomis klišėmis) labiausiai nustebino todėl, kad dar rudens pradžioje vyravo įsitikinimas – šį, priešrinkiminį, šildymo sezoną savivaldybių politikai paskutines kelnes nusimaus, bet neleis kelti kainų, antraip rudenį rinkėjai išrašys tokias sąskaitas, kad maža nepasirodys.
Tą patį teko girdėti ir iš kelių Seimo narių rugsėjo pradžioje, kilus skandaliukui dėl prezidentės siūlomų Šilumos įstatymo pataisų, turėjusių sumažinti šildymo sąnaudas bent jau didmiesčiuose. „Net Zuokas neleis „Rubiconui“ šito daryti, jis juk ne savižudis“, – naiviai manė vienas Vilniaus mero asmeniškai nekenčiantis konservatorius.
Apsiriko – A.Zuokas ėmė ir atliko viešą politinį charakirį šilumos skaitikliu, o dabar ICOR besivadinančio buvusio „Rubicono“ vadai jam asistavo. A.Zuoko elgesys, atvirai stojant vilniečius niekine ir tik juoką keliančia reklama „mes visi kaimynai“ maitinančios „Vilniaus energijos“ pusėn, buvo toks nerealus ir toks netikėtas, kad iš karto pagimdė krūvą įvairiausių sąmokslo teorijų.
Bene tikroviškiausiai skamba ta, jog A.Zuokas tikėjosi, kad sumokėję kosmines sąskaitas už lapkritį ir gruodį vilniečiai pasijus lengviau, jeigu nuo sausio ar vasario jos sumažėsiančios atšaukus „Imbraso mokestį“. O nuopelnus už rinkimų kampanijos metu žadėtą šildymo kainos sumažėjimą 18 proc. prisiimsiąs A.Zuokas. Na, o jam palanki žiniasklaida visą kaltę už išaugusias sąskaitas suvers konservatoriams ir jų energetikos ministrui Arvydui Sekmokui, kuris esą erzina „Gazpromą“, tai šis ir keliąs dujų kainas. Ta žiniasklaida, kuri neremia A.Zuoko, palaikysianti neutralitetą mainais į „Vilniaus energijos“ reklamos užsakymus.
Jeigu iš tiesų taip planuota, tenka pripažinti, kad ir pats A.Zuokas, ir jo „piarščikai“ visiškai prarado tikrovės jausmą. Mat įrodinėti, kad „Vilniaus energijos“ vadukai ir juos ginantis meras, kalbėdami apie šildymo kainų šuolį, sako tiesą, jiems teko ne apskritai vilniečiams, o A.Zuoko rinkėjams, kurie, kaip minėjome, patys sugeba susirinkti duomenis ir padaryti išvadas. Ne A.Zuoko naudai. Dar svarbiau, kad (dabar jau buvę) A.Zuoko rinkėjai nėra pasyvūs žiniasklaidos vartotojai, bet patys kuria informacinį lauką naudodamiesi savo tinklaraščiais ir socialiniais tinklais. Iš kurių paskui ta pati žiniasklaida semiasi informacijos, ko klausti mero ir apie ką klausti.
Kai doroti A.Zuoką ir „Vilniaus energiją“ ėmėsi tokios lietuviškos blogosferos legendos, kaip „Commonsensas“, „Rokiškis“, „Skirtumas“, kai dujų kainų įtaką šilumai ėmė komentuoti šios srities profesionalas „Nemunas“, o „Facebooke“ stichiškai susiformavo grupė „Vilniaus energija“ užkniso juodai“, kurios autorius netrukus ėmė kalbinti televizija, sostinės mero „piarščikams“ teliko eiti gerti kavos, nes jų pastangos jau nieko nebekeičia.
Ką tai reiškia A.Zuoko ir jo partijos ateičiai? 2008-aisiais 5 proc. minimumas, reikalingas tuomet A.Zuoko vadovautai Liberalų ir centro sąjungai patekti į Seimą, buvo 66 tūkst. balsų. Iš jų 24 tūkst. sunešė vilniečiai. Pernai per savivaldybių rinkimus A.Zuokas Vilniuje gavo 34 proc. balsų. Kadangi per praėjusius trejus metus jis sugebėjo prarasti partiją, trūkstamus iki 5 proc. barjero 30–35 tūkst. balsų (vargu ar šiemet reikės mažiau nei 2008-aisiais) jam reikėtų susirinkti per visą Lietuvą, o tai netgi šiltnamio sąlygomis ne juokų darbas. Juk dabar Kaune ar Klaipėdoje (kartu paėmus liberalams duodančiuose apie 30 tūkst. balsų) A.Zuoko oponentams pakaks užklijuoti ant jo reklamos tipiškos vilniečio sąskaitos už šildymą kopiją. Rafinuoti sadistai galės šalia dar priklijuoti nuo savivaldybių rinkimų užsilikusią A.Zuoko skrajutę su pažadu sumažinti šildymo kainą 18 proc. To pakaks, ypač kad Vilniuje A.Zuokas būtųjų 34 tūkst. balsų tikrai nebegaus.

ELTA

Vienas „Veido“ atliktos apklausos dalyvis, svarstydamas, už ką balsuoti geriausių ekonomikos mokslininkų rinkimuose ir perkratęs atmintyje visus kolegas, nustebo suvokęs, kad balsą teks skirti už savo ideologinį priešininką – profesorių Povilą Gylį.
Nors nemažai daliai ekonomistų P.Gylys atrodo pernelyg didelis socialistas, fakto, kad tarp šiandieninių ekonomistų jis bene aktyviausias mokslinėje srityje, nenuneigsi. Tad kolegos šį Vilniaus universiteto profesorių ir išskyrė už mokslinius darbus ekonomikos teorijos srityje bei viešojo ekonominio intereso gynimą. „P.Gylys kartais pateikia radikalių vertinimų, bet jie turi mokslinio pagrindo“, – pabrėžė vienas ekonomistas.
Pats buvęs socialdemokratų Vyriausybės užsienio reikalų ministras P.Gylys prisipažįsta, kad tik pastaraisiais metais iš Lietuvos žengia į tarptautinę mokslo areną, nes po daugiau nei dešimtmečio, praleisto politikoje, teko keletą metų reabilituotis kaip mokslininkui.
„Šis periodas iš manęs, kaip mokslininko, daug atėmė. Praradau pagreitį, nutrūko moksliniai ryšiai. Dabar, manau, esu atgavęs mokslinę formą, nes moksle – ilgos distancijos, šimto metrų bėgimo nėra. Kad atgaučiau formą, reikėjo septynerių aštuonerių metų“, – neslepia profesorius.
Per savo politinės karjeros laikotarpį daug praradęs kaip mokslininkas, jis tikina daug gavęs kaip žmogus. „Pamačiau pasaulio, susipažinau su daugybe pasaulio lyderių – tai žmogiškasis kapitalas, kuris nesimėto“, – neabejoja P.Gylys.
Pastaruosius keletą metų mokslininkas jau pradeda spausdinti savo straipsnius užsienio spaudoje, vykti į tarptautines konferencijas skaityti pranešimų. Iš viso iki šiol P.Gylys parašė apie 80 mokslinių straipsnių, kurių dauguma išspausdinti lietuviškuose žurnaluose, apie 150 mokslo populiarinimo straipsnių, davė apie porą tūkstančių interviu.

Euro zonos žlugimas prilygtų ne „Titanikui“, o Černobyliui

Lietuvos ekonomistų straipsnių, referuojamų tarptautinėse duomenų bazėse, beveik nėra – žymesnių ekonomistų parašytų veikalų čia rasi vos vieną kitą, nors kitų sričių mokslininkai tokius straipsnius skaičiuoja dešimtimis. P.Gylys nusivylęs, kad akademinėje visuomenėje vertinant mokslininkų laimėjimus neatsižvelgiama į ekonomistų mokslininkų pasisakymus viešojoje erdvėje, kurie svarbūs visuomenės švietimo požiūriu.
„Mūsų formaliuose vertinimuose publicistika visiškai neįskaitoma. Manau, tai didelis nesusipratimas. Fizikas sukuria įrenginį, o mes išeiname į viešumą ir supažindiname su savo pasiekimais bei sukeliame diskusiją – visuomenė šviečiasi, nedaro klaidų. Juk dabar žmonės nesiorientuoja tarp elementarių ekonominių dalykų“, – piktinasi P.Gylys, dažnai aštriais pasisakymais bandantis sukelti visuomenės diskusijas. Jis ne kartą viešojoje erdvėje kritikavo ir kvietė reaguoti didžiausią savo priešininką – Lietuvos laisvosios rinkos institutą (LLRI), Vyriausybę, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoją Raimundą Kuodį ir kitus.
Vis dėlto viešų diskusijų Lietuvoje P.Gylys pasigenda – ypač apie tai, kaip mums derėtų elgtis euro zonos krizės akivaizdoje. „Lietuva nediskutuoja šiuo klausimu. Bandžiau organizuoti renginius šia tema, bet didesnio dėmesio jie nesulaukė. O dauguma ekonomistų mano, kad šitie metai bus sunkūs. Matyt, iš visų jėgų bus bandoma gelbėti eurą, nes tai pasaulinė problema – jei euro zonai blogai, tai ne tik Lietuvai, bet ir JAV, ir Kinijai blogai, nes pasaulinė rinka susitraukia. Leidinyje „The Economist“ radau palyginimą – euro zonos žlugimas būtų ne kaip „Titanikas“, o kaip Černobylis. „Titanikas“ nuskendo, ir viskas, o Černobylio pasekmes jaučiame daug metų“, – lygina P.Gylys.

Antiekonomikos teorijos pradininkas

Mokslinėje veikloje P.Gylys pastaraisiais metais labiausiai gilinasi į dvi kryptis. Pirmiausia jis save vadina antiekonomikos teorijos pradininku. „Antiekonomikos sąvoką aš konceptualizavau, apibrėžiau ir atskyriau nuo šešėlinės. Šešėlinė ekonomika atspindi nelegalią pusę, o antiekonomika – negatyviąją ekonomikos pusę, susijusią su ekonominėmis blogybėmis. Ekonominėje teorijoje tai nebuvo konceptualizuota“, – aiškina ekonomistas. Pavyzdžiui, jei valstybė priima blogą makroekonominį sprendimą, jis priklauso antiekonomikai, nes viešoji blogybė didina negatyvių reiškinių mastą, pavyzdžiui, išteklių švaistymo.
Apie tai 2008 m. išleidęs monografiją „Ekonomika, antiekonomika ir globalizacija“, šią savo teoriją lietuvių ekonomistas pristatė ir užsienyje – Pekine, Londone, Vroclave, Sankt Peterburge, o neseniai gavo pasiūlymą iš dviejų užsienio žurnalų parašyti apie tai straipsnius. Šiuo metu savo knygą P.Gylys verčia į anglų kalbą.
Kita sritis, į kurią gilinasi profesorius ir kurią išdėstė savo monografijoje, – holistinis ekonomikos supratimas. Nors šitas terminas buvo žinomas ir anksčiau, mokslininkas bando susisteminti ir nuosekliai išdėstyti holistinę ekonomikos teoriją, kurios pagrindinė mintis – ekonomika nėra lygi rinkai.
„Mes esame visiški Laisvosios rinkos instituto, neoliberalų priešininkai ir sakome, kad ekonomika yra tiek privatus, tiek viešasis sektorius. Pagal tradicinę sampratą, švietimas laikomas našta, o pagal holistinę – turtą kuriančia ekonomikos dalimi. Jei manai, kad ekonomika ir rinka – tas pats, tenka tikrovę pritempti prie siauro ekonomikos supratimo, o dėl to laukia ne tik moksliniai, bet ir praktiniai praradimai, nes su įtarimu žiūrima į kultūrą, švietimą“, – aiškina P.Gylys.
Holistinio požiūrio laikosi ir Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas. Beje, P.Gylys šio garsaus ekonomisto pranešimo galėjo pasiklausyti pernai Pekine vykusiame Pasaulio ekonomistų kongrese. Jis – vienintelis lietuvis ekonomistas, dalyvavęs šiame renginyje ir vykęs ten kaip Lietuvos ekonomistų asociacijos prezidentas. Šį kongresą P.Gylys vadina vienu įdomiausių įvykių per savo mokslininko karjerą, nes į renginį suvažiavo visas ekonomistų profesijos žiedas.
Kitas itin atmintin įsirėžęs epizodas iš jo, kaip mokslininko, gyvenimo – studijos Norvegijoje 1982–1983 m., kurios akademiniu požiūriu buvo tarsi kito pasaulio atradimas. „Mokslai Norvegijoje – didelis įvykis mano biografijoje: buvo laiko paklajoti, paieškoti. Po mokslų Norvegijoje parsivežiau porą lagaminų Vakarų autorių knygų ir straipsnių kopijų. Kaip šiandien prisimenu – kai parašiau disertaciją, užsitęsė jos gynimas, nes pagrindinė pastaba man buvo, kad suvažiavimo medžiagos per mažai, o buržuazinių ekonomistų – per daug“, – šypteli P.Gylys, beje, 1990 m. buvęs ir Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriumi.

Pomėgis sutapo su darbu

Kalbėdamiesi su geriausiu Lietuvos ekonomistu paliečiame ir apklausos metu kilusią problemą: kodėl net patys ekonomistai pripažįsta, kad nusipelniusių mokslininkų tarp jų labai nedaug, o ši mokslo sritis Lietuvoje stagnuoja? P.Gylys į šį klausimą turi ne vieną atsakymą. Pirma, esame nedidelė šalis, todėl ir talentų turime mažiau. Antra, 20 metų tie, kurie nemąstė pagal laisvos rinkos principus, buvo ignoruojami. Trečia, lietuvių mokslininkai nepragyvena iš pagrindinio darbo, tad dažnai sukasi keliose darbovietėse ir laiko mokslinei veiklai lieka mažai. „Tai reiškia, kad neturime laiko paklaidžioti, paieškoti – bėgame trumpomis distancijomis. Patys drąsiausi, aukojantys šeštadienius sekmadienius, sugeba išlikti aktyvūs“, – tvirtina P.Gylys.
Tarp tokių – ir jis pats, nors paaukoti savaitgaliai jo visai neliūdina – priešingai, savo profesiją jis vadina pomėgiu. Todėl vakare uždaręs auditorijos duris ir grįžęs namo profesorius pažiūri televiziją, o tada jungia kompiuterį ir tikrina, ką įdomaus parašė „Financial Times“.
„Tai, ką darau, man įdomu ir tam skiriu savo laiką. Jaunystėje esu sportavęs, o kadangi esu vargonininko vaikas, pagrodavau – namie turiu ir vargonėlius, bet dabar retai groju“, – apie visą ekonomikai paaukotą laisvalaikį pasakoja P.Gylys, dviejų anūkų – keturiolikmečio Luko ir trejų metukų dar neturinčio Rapolo senelis. Jo žmona Nijolė per keliasdešimt metų jau priprato prie tokių vyro įpročių, nors sutuoktinis pripažįsta, kad šeimai nelengva.
P.Gylys su žmona užaugino du sūnus – vienas dirba saugos tarnyboje, o kitas yra smulkųjį verslą turintis aukštalipys, renčiantis konstrukcijas sunkiai pasiekiamose vietose. Nors po krizės sūnaus verslui ne itin lengvai klojasi, tėvas stengiasi sūnui nevadovauti ir savo patarimų nepiršti. Ekonomistas mano, kad kiekvienas turi rasti savo kelią.

BFL

Įtempta ekonominė padėtis, naujų jėgų atsiradimas Seimo rinkimų prognozes dar gali daug pakeisti. Vis dėlto sutariama, kad naujojo parlamento ideologinė kryptis bus centro kairė.

„Pradėsime naują etapą šalies politiniame gyvenime – sąžiningesnės, brandesnės idėjomis, o ne pinigais grįstos politinės sistemos kūrimą, – savo profilyje socialiniame tinkle „Facebook“ gruodžio viduryje rašė prezidentė Dalia Grybauskaitė, pranešdama, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. partijų finansavimas bus skaidresnis. – Partijos galės atsiriboti nuo interesų grupių įtakos, jaus didesnę atsakomybę už priimamus sprendimus ir geriau atstovaus žmonių interesams.“

Taigi 2012-ųjų Seimo rinkimai partijoms bus naujas išbandymas, kaip varžytis dėl rinkėjų palankumo nesitaškant verslo finansine parama. Tačiau, nepaisant šio ženklaus rinkimų kampanijos pokyčio, tiek „Prognozių“ kalbintų politologų, sociologų nuomone, tiek visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, kaip rinkome Seimą švytuoklės principu, taip ir rinksime. Šiuo metu švytuoklė iš konservatorių stovyklos dešinėje į kairę juda jau gana greitai.

Pasak „Veido“ pašnekovų, dešinieji sustabdyti politinės galios slydimo iš savo rankų jau nepajėgūs, bet ir kairieji per beveik ketverius opozicijoje praleistus metus nepadarė nieko, kad 2012 m. Seimo rinkimus laimėtų triuškinamu rezultatu. Galimas tokio pasyvumo padarinys – naujos politinės jėgos įsiterpimas.

Rinkėjai nusivylė naujokais

Treji pastarieji Seimo rinkimai pasižymėjo tuo, kad juose į priekį išsiverždavo vis kokie nors nauji politikai. 2000-aisiais per rinkimus triumfavo Naujoji sąjunga, po ketverių metų – Darbo partija, po to – Tautos prisikėlimo partija.

Sociologo, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktoriaus Vlado Gaidžio teigimu, visais šiais atvejais laimėjo tokia jėga, kurios nemėgo elitas, iš dalies – ir žiniasklaida, tačiau ji buvo patraukli nusivylusiems rinkėjams. Sociologo nuomone, kažko panašaus galime tikėtis ir iš artėjančių rinkimų, nes ekonominė padėtis tebėra įtempta ir, kaip prognozuojama, gali dar blogėti, tad kriziniu laikotarpiu ypač sustiprėjęs politikais nusivylęs protesto elektoratas išlieka gana stabilus.

Tiesa, „Prognozių“ kalbinti ekspertai pabrėžia, kad žaibišku išpopuliarėjimu ir tokiu pat žaibišku kritimu į reitingų lentelės apačią pasižymėjusios Tautos prisikėlimo partijos istorija naujų jėgų atėjimo tikimybę gerokai sumažino. Esą rinkėjai taip nusivylė šiuo bandymu atrasti patikimus politikus, kad tai gali būti tarsi paskutinis lašas, privertęs išsilieti taurę, kuri vis pildėsi po kiekvienų rinkimų pastebint, jog naujiena – tai toli gražu nebūtinai kas nors gero.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Kęstutis Girnius sako nenustebsiantis, jei dėl šio nusivylimo naujokais 2012-ųjų rinkimai bus pirmieji po ilgo laiko, kurie baigsis be naujų jėgų Seime arba tik su tais naujokais, kurie į parlamentą pateks vien dėl to, kad dalis rinkėjų balsuos prieš bet ką, kas šiuo metu yra Seime.

Kam teks protesto balsai

Kas galėtų būti tie naujokai? „10–15 proc. protesto balsų surinks tie, kurie sugebės pirmieji pasiekti ir motyvuoti savo nuostatų neturinčius, tarsi dreifuojančius, bet vis tiek aktyvius rinkėjus“, – neabejoja politinę komunikaciją tyrinėjantis Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorius Andrius Šuminas.

Jo nuomone, šansų čia turi Artūras Zuokas, bandantis seną produktą įvynioti į naują popierėlį politinės organizacijos „Sąjunga TAIP“ pavadinimu. A.Šuminas sėkmę prognozuoja ir tiems, kurie išdrįs aktyviai konfrontuoti su Lietuvos lenkų rinkimų akcija, Pavyzdžiui, atkurtoji Tautininkų sąjunga turi galimybę pasinaudoti įtemptais Lietuvos ir Lenkijos santykiais ir surinkti Lietuvos lenkų rinkimų akcijai oponuojančių asmenų balsus. Nors neabejotinai Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai padės savo rinkėjus mobilizuoti ir Lenkų rinkimų akcijai.

Gali būti, kad politinėje kovoje bandys debiutuoti dar pora bręstančių politinių partijėlių, bet joms ekspertai didesnių pergalių neprognozuoja. Apskritai vietų Seime naujokams, ko gero, teks labai nedaug. Per 2000 m. Seimo rinkimus naujos politinės jėgos surinko apie pusę balsų, 2004-aisiais Viktoro Uspaskicho vedami „darbiečiai“ gavo mažiau, 2008-aisiais Tautos ir prisikėlimo partija – dar mažiau, vos 15 proc.

Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius tokių pokyčių su galima rinkėjų branda nesieja. „Rinkėjui, žinoma, būtų lengviau visada balsuoti už tą pačią politinę jėgą. Vis dėlto ištikimu rinkėjų korpusu, nors ir nedideliu, pasigirti gali tik Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ir Socialdemokratų partija“, – visų kitų partijų, pasak politologo, laukia kova dėl „antipatų“ balsų.

Didelė dalis rinkėjų tvirtai žino, kad nepalaiko socialdemokratų, bet kartu nenori balsuoti ir už konservatorius. Taigi kaip pasiskirstys šių „antipatų“ balsai, priklausys nuo to, kiek jų sugebės pritraukti kitos partijos.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Po dvidešimties nepriklausomybės metų nuo kaimynų latvių, o ypač estų labiausiai skiriamės emigracijos mastais, pesimizmu ir kritiškumu valstybės institucijų atžvilgiu.

Turime pripažinti: prieš dvidešimt metų Lietuva daugeliu aspektų buvo trijų Baltijos šalių lyderė, o dabar pagal kai kuriuos parametrus varžosi su latviais dėl antros vietos. Estija – galva aukščiau už kaimynes praktiškai visose srityse. Tai akivaizdžiai rodo daugybe parametrų pamatuotas trijų Baltijos šalių 1990–2010 m. raidos tyrimas, praėjusią savaitę ekspertų, politikų ir žurnalistų aptartas Taline.
Tyrime dalyvavę Lietuvos ekspertai susirūpinę: mūsų šalis pateko į užburtą nepasitikėjimo ratą.

Esame apolitiški ir pikti

Estai pirmauja ne tik pagal ekonominius ir socialinius rodiklius. Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto mokslo ir strateginės plėtros prodekanas prof. dr. Zenonas Norkus atkreipia dėmesį į dar vieną estišką fenomeną, nemažai lemiantį jų sėkmę – politinį stabilumą. „Estijoje rinkimus laimėjo valdančioji koalicija – jokių populizmo gaisrų. O pas mus artėja Seimo rinkimai, ir turbūt Andriui Kubiliui teks eiti į opoziciją. Matyt, vėl atsiras koks Valinskas Nr. 2. Estijos politinės kultūros sąlygomis Valinsko fenomenas sunkiai įsivaizduojamas“, – neabejoja Z.Norkus.
„Pagal politinio susvetimėjimo rodiklį tarp mūsų ir Estijos – gana didelė praraja“, – pritaria ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. dr. Ainė Ramonaitė. Pasak politologės, lietuviai pasižymi neobjektyviai kritišku požiūriu. Vertinant objektyvius rodiklius, Latvijoje padėtis daug kur blogesnė nei Lietuvoje, bet žmonių nuostatos blogiausios Lietuvoje.
Štai į „TNS Emor“ klausimą, ar patenkinti permainomis savo šalyje per metus nuo nepriklausomybės atkūrimo, pozityviai atsakė pusė estų ir tik 25 proc. lietuvių, 23 proc. latvių. Beje, 1996–2002 m. patenkintų permainomis lietuvių buvo daugiau nei estų. O Eurobarometras pernai išsiaiškino, kad 45 proc.estų, bet tik 25 proc. lietuvių ir 21 proc. latvių mano, jog šiuo metu reikalai juda į gerąją pusę. Lietuvių pasitikėjimas teisine sistema, parlamentu perpus mažesnis nei estų.
A.Ramonaitės vertinimu, negatyvus požiūris į politikus jau tapo sistemine visuomenės problema. „Lietuvoje tokia nuostata, kad jei gerai galvoji apie valdžią, tai tau pačiam kažkas negerai. Užburtas ratas: galintys efektyviai veikti politikoje į ją nebeina, nes bijo susigadinti reputaciją. Atrodytų, kritinis požiūris į valdžią turėtų versti ją pasitempti, bet iš tikrųjų, atvirkščiai, skatina tik oportunizmą, nes, kad ir kaip stengsiesi ir būsi švarus, vis tiek bus blogai. Totalus nepasitikėjimas pats save augina, ir iš to užburto rato sunku išsisukti“, – tvirtina A.Ramonaitė. Viena esminių priežasčių, politologės manymu, ta, kad Estijoje, nors rinka dar mažesnė nei mūsų, žiniasklaidos normos panašesnės į Vakarų.
Lietuvoje žmonės tampa ir vis labiau apolitiški. Nuo Sąjūdžio laikų susidomėjimas politika smuktelėjo nuo 60–80 proc. iki kiek daugiau nei 50 proc. Latvijoje ir Estijoje, o Lietuvoje – net iki beveik 30 proc.
Z.Norkaus manymu, racionalesnė ir Estijos užsienio politika. „Estijos santykiai su Rusija ne lengvesni nei mūsų – ji turi dar daugiau problemų, nes ten didelė rusakalbių populiacija. Bet estai neužsibrėžia tikslo demokratizuoti Rusiją ar Baltarusiją. Mes esame maža valstybė, o mąstymas didžiavalstybinis, imperinis, ne pagal išgales. Estai neieško konfliktų, o mes jų ieškome ir nieko nelaimime, išskyrus „guzus“, – apgailestauja Z.Norkus.
Estai kur kas sėkmingiau tvarkosi ir etnokultūrinių mažumų klausimais. „Estija turi didelę rusakalbių mažumą, net keblu ją vadinti mažuma, nes ji sudaro iki trečdalio gyventojų, bet ten nėra tokios etniniu pagrindu sukurtos partijos, kaip Lietuvoje Lenkų rinkimų akcija. Nors Estija nepriklausomybės pradžioje ėmėsi griežtos pilietybės politikos, vėliau daug rusų natūralizavosi, jie lojalūs Estijos piliečiai. Mes uždelsėme spręsti tautinių mažumų problemas“, – pabrėžia Z.Norkus.

Ekonomika: jau nesame lyderiai

Estai pirmi ir pagal visus ekonomikos rodiklius. Estijos BVP per dvidešimt metų išaugo 65 proc., mūsų – 15,3 proc. 1990 m. mūsų BVP lenkė estų, o dabar padėtis atvirkštinė. Nors ir estams dar toli iki klestinčių Europos šalių, Žmogaus socialinės raidos indekse jie pakilo į 34 vietą 169-ių šalių rikiuotėje – tarp Maltos ir Kipro, o Lietuva ir Latvija – vos 44 ir 45 eilutėje.
Konkurencingumo indekse pagal konkurencingumo rodiklį estai 33 vietoje iš 139-ių, lietuviai 47-oje, latviai 70-oje. „Transparency International“ korupcijos suvokimo indekse estai taip pat šalia labiau pažengusių šalių: jie stabiliai pelno 6,5–6,6 rodiklio iš 10 galimų, lietuviai balansuoja 4,6–5 ribose.
Spartesnę estų ekonomikos raidą lėmė daug priežasčių, tarp jų – ir geografinė padėtis. „Kuo arčiau išsivysčiusių šalių, tuo daugiau jos perkelia pas kaimynus savo gamybos grandžių. Tarp Suomijos ir Estijos tokių atvejų daug. Plyno lauko investicijų, kad į Lietuvą būtų perkeliami gamybos padaliniai, – tokių pavyzdžių mažai. Lietuva labiau nutolusi nuo aukštos technologijos centrų, turime gerus kelius tranzitui, bet esame atsidūrę kaip ir Europos užkampyje, nes kitose šalyse nejuda „Avia Baltica“ projektas“, – vardija Z.Norkus.
Jei lyginsime trijų baltijiečių socialinę gerovę, ir vėl pirmauja estai. Jų didesnis ir vidutinis, ir minimalus mėnesinis atlyginimas, taip pat pensijos. Tačiau, kaip pabrėžia Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Viešojo administravimo katedros doc. dr. Jolanta Aidukaitė, pagal daugelį socialinių rodiklių visos trys Baltijos šalys patenka į tą pačią kategoriją.
Pagrindinį skirtumą sociologė įžvelgia šeimos politikoje: latviai ir estai, priešingai nei lietuviai, moka išmokas visiems vaikams iki 16 metų, o jei jie mokosi – iki 21-erių, Estijoje – net iki 24-erių. Tos išmokos nedidelės, bet nuo pat nepriklausomybės atkūrimo valstybės jas moka parodydamos, kad kiekvienas vaikas joms svarbus.

Lietuvių sumažėjo rekordiškai
Visos trys šalys susiduria su gyventojų mažėjimo problema: 1990–2010 m. jų sumažėjo 1,5 mln., arba 15 proc. Tai didžiausias to laikotarpio sumažėjimas visoje Europoje. Išankstiniais šių metų gyventojų surašymo duomenims, per dvidešimt vienus metus Lietuva prarado 17,3, Latvija – 16,4, Estija – 14,7 proc. gyventojų.
„Prieš 20 metų mūsų demografinė padėtis buvo daug geresnė, pagal visus pagrindinius parametrus lenkėme latvius ir estus. Nuo šio šimtmečio pradžios lig šiol tampame autsaideriais“, – apgailestauja Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro vadovė prof. dr. Vlada Stankūnienė.
Demografė primena, kad 1990 m. emigracijos iš Latvijos ir Estijos mastai buvo didesni nei iš Lietuvos, tačiau tai buvo daugiausia reemigracija į buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją. Tačiau į Vakarus tokia dalis žmonių kaip iš Lietuvos iš ten neemigravo. Lietuva pagal emigraciją, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, – tarp lyderių visoje ES. „Skaičiai katastrofiški“, – konstatuoja V.Stankūnienė. Vos mažiau nei pusė lietuvių tenori, kad jų vaikai ateitį sietų su Lietuva.
Arti tragiškų ir mirtingumo rodikliai. „Turime 40-ies metų duomenis, ir anksčiau jie buvo geresni – vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo didesnė nei Latvijoje ir Estijoje, o dabar esame treti. Tiesa, moterys Latvijoje gyvena dar trumpiau nei Lietuvoje, tačiau Lietuvos vyrų mirtingumas toks pat kaip 1965 m. Tarp esminių – išorinės priežastys, gyvenimo būdas“, – apgailestauja V.Stankūnienė.
Esame ir ligotesni už kitus: Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, sveiki vyrai estai būna iki 61,3 metų, lietuviai – iki 58,3, estės – iki 70,6, o lietuvės – iki 67,8 metų. Pastaruosius penkerius metus šiek tiek pagerėjo gimstamumo rodikliai, bet jie vis tiek prastesni nei Estijoje.
Kas lemia tokias tendencijas? „Demografija labai gerai diagnozuoja bendrą socialinę ekonominę padėtį šalyje“, – pabrėžia V.Stankūnienė.

Baltijos sesės ar tik kaimynės
Tyrime bandoma atsakyti ir į klausimą, ar baltijietės – sesės, ar tik kaimynės. VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas primena, kad prasidėjus nepriklausomybės sąjūdžiams visos trys šalys koordinavo veiksmus, vienybė pravertė ir siekiant ES narystės. „Tačiau kai Estija buvo pirma pakviesta pradėti derybas dėl narystės, ji prarado interesą plėtoti trišalį bendradarbiavimą, ypač aiškiai deklaruodama, kad yra Šiaurės šalis. Tuo metu tarpusavio konkurencija buvo aiškiausiai pastebima“, – vertina R.Vilpišauskas.
Vėliau Lietuva su Latvija prisivijo estus ir baigė derybas vienu metu. Tapusios ES narėmis šalys labiau konkuravo, nei bendradarbiavo. Pastaruosius porą metų vėl galima matyti bendradarbiavimo bangą, kurią sustiprino ir krizė, ir politiniai pokyčiai, pavyzdžiui, Lietuvoje grįžus prie Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo formato. „Dabartinis etapas sietinas su jau išplėtotų ekonominių ryšių svarbos supratimu, politiniu poreikiu tarpusavyje bendradarbiauti energetikos, transporto infrastruktūros srityje. Esant dideliam neapibrėžtumui euro zonoje, tikėtinas ir intensyvesnio Šiaurės bei Baltijos (galbūt kartu su Lenkija ir Vokietija) bendradarbiavimo etapas ES viduje“, – prognozuoja. R.Vilpišauskas.

MOKSLO IR ŠVIETIMO ĮTAKA ŽMOGUI, VALSTYBEI.

Mokslas, švietimas ir religija labiausiai įtakoja žmogaus gyvenimo kelią, netgi jo pasirinkimą. Šie du veiksniai nulemia valstybės vystymosi raidą, visų keturių pagrindinių valdžių (įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, teismų ir žiniasklaidos) kokybę.

Šie du veiksniai gali sutaikyti šeimas, gimines, gentis, kartas, socialinius sluoksnius tautą, žmoniją arba atvirkščiai – supriešinti. Pastebėkime, kaip elgiasi darželinukas, moksleivis arba studentas šeimoje. Diskutuojant, kai tėvų ir vaiko nuomonės nesutampa, dažnai vaikas kaip kirviu nukerta: – „o auklėtoja (mokytoja arba dėstytojas) sakė. Mokyti vaikus katalikiška dvasia dabar madinga. Todėl vaikų mokymą, švietimą ir ugdymą labiausiai įtakoja mokslo ir kiek mažiau religinės institucijos. Trumpai tariant mes visi esame mokslo ir religijos teikiamos produkcijos bei paslaugų vartotojai. Mes, o ne valstybė,  apmokame šias paslaugas. O kas užtikrina, šios produkcijos ir paslaugų kokybę?  Valdžios institucijos ir politinės partijos? Taip, jos bando tai daryti, ypač moksle. Deja, nesėkmingai.  Vienas  žmogus, kalbėdamas apie jau 20 metų trunkančią mokslo reformą, pasakė: – „Vargas, tau, o Jeruzale (Vilnius vadinamas antrąja Jeruzale) ir tavo vaikams“. Kitas pokalbio dalyvis,  paantrino: – „Garbingieji Šiaurės Atėnai, ar nelaukia tavęs Sodomos likimas? Kadangi aš ne Nojus, tai nelaukdamas aukščiausiojo perspėjimo, palikau tave ir dabar sūriu prakaitu užsidirbu sau duoną kaime“. Pamąstykime apie šių žmonių išsakytas mintis. Gal tai tik literatūrinės hiperbolės. O gal žiauri tiesa? Beje ir patys mokslininkai labai dažnai „išmeta“ į viešąją erdvę savo mintis, kurios skamba panašiai kaip „SOS, SOS, SOS“ jūrų ar oro laivo  katastrofos metu, tai reiškia „išgelbėkite mūsų sielas, skubiai reikalinga pagalba“. Visi dori žmonės, išgirdę šį signalą skuba į pagalbą. O jūrų ar oro laivų kapitonai, teisės aktų nustatyta tvarka, tiesiog įpareigoti suteikti tokią pagalbą.
Tad pabandykime patvirtinti ar paneigti liūdnų šmaikštuolių  ir  kai  kurių mokslininkų, gal per neapsižiūrėjimą pasiųstą „SOS“ signalą. Pažvelkime į tuos dalykus žmonijos patirties kontekste. Gal tai padės geriau suvokti „savo kiemo“ sėkmes ir nesėkmes

KUR EINA ŽMONIJA? AUKSO AMŽIUS PRAEITYJE AR ATEITYJE?
Majų civilizacija Dievui aukojo žmones, Abraomo žydai pirmagimį sūnų. Mozė šią žiaurią auką pakeitė gyvulio auka arba pinigais. Jėzus Kristus Mozės laikų auką pasiūlė pakeisti malda Tėvui ir broliška meile vienas kitam. Tai gal Dievas keitėsi ir Jėzaus laikais jau nereikalavo nei gyvulių, juolab žmonių aukų, kaip sakoma, pasisotino? Aišku, kad ne. Dievas yra tobulas ir amžinas. Tai kodėl taip buvo? O buvo todėl, kad keitėsi pats žmogus, augo jo pažinimas, plėtėsi sąmonė. Žmonijos aušroje mąstymas, mokslas kaip ir giminės, tautos bei valstybės valdymas tilpo vienuose religijos rėmuose. Stipriausiasis pagal žmogaus ir jį supančios aplinkos pažinimą, sutelkęs aplink save kitus stipresniuosius bendruomenės narius, iškildavo virš bendruomenės ir ją valdydavo. Siekdamas užsitikrinti sau ir savo palikuonims vado pozicijas ilgam laikui, jis pasitelkdavo pagalbon galingas gamtos jėgas jas sudievindamas. Tuomet jau Dievo vardu buvo galima skelbti tuometinio mokslo tiesas, atitinkančias bendruomenės ar tautos daugumos sąmonę ir užtikrinti savo bei savo palikuonių valdžią. Stipresnieji puikiai suvokė mąstymo ir mokslo reikšmę, todėl monopolizavo uos. Silpnesniesiems jie paliko teisę į sunkų fizinį monotonišką darbą, kuriuo dėka sukuriamos materialios gėrybės ir paslaugos. Žinoma, kad sukurtų gėrybių paskirstymą jie pasiliko sau. Tuo tikslu buvo sukurtas valstybės prievartos aparatas, kuriame bene svarbiausią rolę vaidino religijos ir mokslo hierarchai. Vadovaujantis principu „skaldyk ir valdyk“ visuomenė buvo suskirstyta į atskiras klases ir sluoksnius. Taip prasidėjo, augo ir bujojo autoritarinis valdymas. Jis remiasi autoritetų išsakytomis“ mokslinėmis tiesomis“, kurios suabsoliutinamos ir tampa dogmomis. Vėliau, augant žmonijos pažinimui ir plečiantis jos sąmonei,  įrodoma, kad šios „absoliučios tiesos“ yra klaidingos. Taip vergovę pakeitė feodalizmas, kurį pakeitė laukinis kapitalizmas. Pastarasis Rytuose, transformavosi į „išsivysčiusį socializmą“, vėliau tapusį  „subtilesne laukinio kapitalizmo stadija“ . Vakaruose kapitalizmas vienur tapo „Skandinaviškuoju socializmu“, kitur „Visuotinės gerovės valstybe“, dar kitur „Demokratijos citadele, eksportuojančia demokratiją visam pasauliui“ ir t.t.  Deja, mirus drakonui, vėl atgimsta naujas drakonas, kartais švelnesnis ir subtilesnis, o kartais daug žiauresnis ir grubesnis  už mirusį.
Tai kur eina žmonija? Aukso amžius ateityje ar praeityje? Vienareikšmio atsakymo į šiuos klausimus nėra. Aišku tik viena, kad visa žmonija, visos tautos, žmonių grupės ir atskiri individai nuolat ieško atsakymo į šį klausimą.
Iš esmės kiekvienas žmogus yra mokslininkas (tik be formalių mokslinių laipsnių ir kitų regalijų), studijuojantis save ir jį supančią aplinką. Šią mintį patvirtina kiekvieno psichiškai sveiko žmogaus veikla nuo gimimo iki mirties. Beje, žmogaus vystymosi nuo kūdikio iki mirties kelias daugiau ar mažiau atspindi visą žmonijos vystymosi kelią.

AUTORITARIZMAS, DOGMATIZMAS IR JŲ PASEKMĖS.
Formalus  autoritarizmo paaiškinimas būtų toks: 1. Aukščiausios valdžios sutelkimas vieno asmens rankose, remiantis visišku pavaldinių paklusnumu. 2. Viena moralinio dogmatizmo  formų , kai reikalaujama remtis autoritetu.
Paprastai sakant tai kuomet svarbiausia kas pasakė, o ne ką pasakė. Tarkime, jeigu kapitonas sako, kad vanduo verda prie 90 laipsnių temperatūros, tai kariai, šito nežinantys, netikės eiliniu, kuris tvirtins, kad vanduo verda prie šimto laipsnių. Jiems net į galvą neateis patikrinti kapitono teiginį praktikoje.
Arba, jei du kartus meras ir premjeras – kandidatas į  prezidentus  susitikime su rinkėjais sako, kad privatizacija yra panacėja nuo visų ekonomikos ligų, tai išdrįsęs paprieštarauti minėtai abejotinai tiesai paprastas žmogus bus nušvilptas. Niekas juo nepatikės. Visi patikės kandidatu. Gal tik po kelerių metų, kai gyvenimo praktika patvirtins kandidato, tapusio prezidentu, teiginio klaidingumą, buvę jo gerbėjai nušvilps jį. Ir rinkimų į savivaldybes metu, eilinį kartą nemąstydami, vėl patikės autoritetu, tarkime, kandidatu į merus. Ir taip toliau…vėl ta pati daina be galo, be krašto.
Gajus Julijus Cezaris (Kaligula) 37. m.e. metais nužudė sifiliu sergantį Romos imperatorių Tiberijų ir pasiskelbė imperatoriumi. Jis sakė, kad beprasmiai yra visi įstatymai, visi dievų garbinimai, visos įsisenėjusios tiesos. Rūmuose įvedė tokį lėbavimą, ištvirkavimą, prievartavimą, žiaurų kankinimą, kokio niekas nebuvo regėjęs.
Pavaldiniai klusniai viską kentė, neprieštaravo net tuomet, kai jis savo žirgą paskyrė senatoriumi. Jie pasipriešino tik tuomet, kai Kaligula pasiskelbė esąs Dievas ir  41 m.e. metais nužudė jį.  Vargu bau ar istorijoje rasime vaizdingesnį pavyzdį, parodantį autoritarizmo ir dogmatizmo sąjungos žalą.
Dogma: [gr. mokymas, teiginys, nuomonė]: 1.sen. Graikijoje – iš pradžių polių valdžios nutarimas, vėliau filosofinės  mokyklos tezė, privaloma tos mokyklos šalininkams.  2. Teologijoje tikėjimo teiginys, paverstas privaloma taisykle, skelbiama tikintiesiems kaip nediskutuotina ir nekritikuotina tiesa. 3. Teiginys, nuomonė, teorija be įrodymo ar praktinio patikrinimo, laikoma neginčijama tiesa.
Gal dogmos reikšmę geriausiai paaiškins šis vaikiškas anekdotas. Du garbūs mokslininkai  bando išspręsti mokslinį ginčą ar kurmis turi akis ar ne, kad visiems šiuo klausimu paskelbtų neginčijamą, nediskutuotiną tiesą. Vienas sako, kad neturi, nes po žeme jas išsibadytų, kitas sako, kad turi, nes kaip būdamas ant žemės perbėgtų kelią ar neįkristų į upę. Berniukas, išgirdęs  mokslininkų ginčą, patarė, kad reikia pagauti kurmį ir pažiūrėti, ar jis turi akis ar ne. Abu mokslininkai supyko ant beniuko, kam jis kišasi ne į savo reikalus ir  choru atsakė, kad tai ne metodas spręsti mokslinį ginčą.
Atidžiau pažvelkime į gyvenimą ir rasime begalę panašių pavyzdžių.
Dogmatizmas yra nekritiška, dogmomis paremta galvosena; dogmų laikymasis; arba -  mąstymas, nekritiškai priimantis teiginius ir doktrinas.
Mokslo autoritetai būtini, be jų nesivysto mokslas. Valdžios panaudojimas  diegiant tikrąsias mokslo tiesas į gyvenimą yra labai geras dalykas. Juk  tėvas sudrausmina vaiką, kuris dėl neišmanymo užsimano padegti pastatą, iššokti iš 5 aukšto per langą arba bando važiuoti automobiliu. Sudrausmina,  panaudodamas švelnią prievartą, už kurią užaugęs vaikas tik padėkoja.
Didžiausia žmonijos rykštė yra glaudi autoritarų ir dogmatikų sąjunga ir jos žiaurūs prievartos veiksmai, skirti ne nusikaltėliams tramdyti, o mokslo šviesai gesinti.

HIMNAS MOKSLUI, MĄSTYMUI, MĄSTYTOJAMS – MOKSLININKAMS.
Dievas, trumpam palikdamas nuogus Adomą ir Ievą vienus, leido valgyti visų sode augančių medžių vaisius. Tik uždraudė liesti pažinimo medžio vaisius. Neatsispyrė Adomas ir Jeva pagundai, paragavo pažinimo medžio vaisių ir buvo išvaryti iš rojaus. Tarkime, kad nuo to prasidėjo žmogaus savęs ir jį supančios aplinkos pažinimas. Pirmykštį žmogų kaustė žvėriška baimė, nes jis gyveno tamsoje, kylančioje iš nežinojimo. Todėl jis tapo..mokslininku, studijavo save ir jį supančią aplinką, sūriu prakaitu užsidirbdamas sau duoną kasdieninę. Sunku net įsivaizduoti kokia būtų žmonija, jei jai nešviestų mokslo šviesa, kurią per negandas, kančias ir mirtį, nešė mokslininkai – mąstytojai. Jie aukojo save, kad žmonija nebijotų, jaustųsi saugi ir laiminga, kad jos protą ir sąmonę apšviestų mokslo šviesa. Joks žmogus  nesugebės įvardint visų tų nepakartojamų, nuostabių, bebaimių titanų, šviesaus proto žmonių, nešusių, nešančių ir ateityje nešiančių didžiąją mokslo šviesą žmonijai, be kurios žmogui neįmanoma gyventi. „Per  aspera ad astra“ (per kančias į žvaigždes). Šis labai senas, trumpas, paprastas, tačiau ne prastas posakis, tiksliai atspindi mokslininko – mąstytojo kelią. Jį galima ir reikia suprasti kaip tiesiogine, taip ir perkeltine prasme.
Šiame straipsnyje mes galime tik trumpam prisiliesti prie didžiųjų mokslo žmonių -  mąstytojų veiklos rezultatų ir jų gyvenimo. Galime išvardinti tik nedidelę šios didžiosios žmonijos  kohortos dalelę.  Galime tik pabandyti įsivaizduoti jų patirtų kančių okeaną. Todėl žmonės savo dėkingumu mokslo šviesuoliams niekuomet „nepersūdys“  jiems skirto dėkingumo  vandenyno. Niekuomet nebus per daug  meno šedevrų skirtų  šiems žmonėms atminti. Neįmanoma pervertinti mokslo ir mąstymo. Gal prancūzų skulptorius Rodenas, dar gyvas būdamas, išgarsėjo tik todėl, kad jo sukurta Mąstytojo skulptūra rodė priešingą kitam jo kūriniui, pavadintam Pragaro vartais, kryptį…? Taigi, himną mokslui, mąstymui, mokslininkams ir mąstytojams galime giedoti kasdien. Gal pats geriausias himnas jiems būtų kasdienis mūsų pačių mąstymas ir mokslo šviesos siekimas.

DIEVAS, RELIGIJOS, DOGMŲ BEI  AUTORITARIZMO ĮTAKA MĄSTYMUI IR MOKSLUI.
Sunku konkrečiai kalbėti apie Dievą. Jis ir amžina Jo veikla, deja, netelpa mirtingo žmogaus sąmonėje. Tikiuosi, kad nieko neįžeisiu išsakydamas savo nuomonę, jog visų religijų Dievas iš esmės yra tas  pats. Visų religijų tikintieji patiria ir suvokia matomą Dievo veiklos rezultatą -  Žemę, jos gamtą, stichijas, kosmosą per žmogaus pojūčius. Religijos skiriasi viena nuo kitos tik pačių tikinčiųjų Dievo suvokimu, Jo garbinimo būdu, tradicijomis, religiniais postulatais ir t.t. Iš esmės visi tikrai tikintys žmonės yra įsitikinę, kad jų išpažįstamas Dievas yra pats geriausias. Todėl, kiekvienas mąstantis žmogus, ypač aukštas bet kurios religijos hierarchas 21 amžiuje turėtų pritarti religijų pliuralizmo įdėjai. Tą aiškiau negu aiškiai pademonstravo didis lenkų tautos sūnus, turintis ir lietuviško kraujo, Karolis Voityla -  popiežius Jonas Paulius II.
Mąstantys tikintieji nemato religijos ir mokslo priešpriešų, nes jų nėra ir negali būti. Tiek religija, tiek mokslas vystosi, bendradarbiauja ir paaiškina vienas kitą.
Tik  šio straipsnio tikslu, išdrįsiu pasakyti, kad Žemė, jos gamta ir žmonės, kaip ir visas kosmosas yra apgaubti Dievo sąmonės, jeigu norite Kosminio proto, kuriame telpa viskas, pradedant meilės energija ir baigiant absoliučiu žinojimu.  Kūrėjas per savo sąmonę  nuolat veda, moko žmoniją, leisdamas prie jos“ prisijungti“ iškiliausiems žmonijos protams. Žmogaus protą galime sulyginti su nuostabiausiu kompiuteriu, kuris, veikdamas žmonijos labui be šešėlio egoizmo ir savanaudiškumo, gali „prisijungti“ prie Kosminio proto – Dieviškojo kompiuterio ir gauti žmonijai reikiamą, savalaikę informaciją. Šį reiškinį  patvirtina menininkai, kurie mūzos įkvėpti, padovanoja žmonijai nepakartojamus meno šedevrus.   Galimai tuo ir yra pagrįsta žmonijos evoliucinio vystymosi grandinė. Žodį „galimai“ rašau tik todėl, kad neturiu galimybių to įrodyti plačiajai visuomenei. Kas nori, tas gali padaryti tai savarankiškai. Tad nusileskime ant žemės ir, daugiau neliesdami Dievo,  prisiminkime daugumai žinomus, gal kiek ir primirštus, istorijos faktus.
Įžymusis graikų mokslininkas ir filosofas Sokratas 399 metais pr.m.e.  buvo nužudytas  dėl savo mokslinių pažiūrų. Jo pažiūros nesutapo su tuometinių  religinių hierarchų ir pasaulietinės valdžios pažiūromis. Filosofas galėjo atsisakyti savo pažiūrų, bet liko ištikimas savo įsitikinimams. Po mirties Sokratą palaidojo su derama jam pagarba.
Jėzų Kristų Jeruzalėje,  judėjų vyriausiųjų rabinų sprendimu, nužudė 33
m. e. metais. Jį nužudė dėl skleidžiamo mokymo apie Dievą ir žmones, kuriuo dabar tiki daugiau nei milijardas žmonių. Oficialiai jį pripažino ir paskelbė Dievo Sūnumi tik krikščionybei tapus Romos imperijos valstybine religija trečiame amžiuje.
Septyniolikmetė  Žana d Ark, žinoma kaip Orleano mergelė, 1429 metais papasakojo apie savo regėtas mistines vizijas ir įtikino karalių, kad jos misija yra išvaduoti Prancūziją iš anglų. Ji vadovavo nedideliems kariniams daliniams ir tapo Šimtamečio karo tarp Prancūzijos ir Anglijos heroje. Nežiūrint to 1431 m. Orleano mergelė buvo sudeginta ant laužo, apkaltinus ją raganavimu ir paleistuvyste. 1456 metais popiežius Kalikstas II ją reabilitavo, o 1920 m. ji buvo paskelbta šventąja.
Italas Džordanas Bruno 1600 m. buvo  sudegintas ant laužo, nes jo kosmologinė teorija  sekė M. Koperniko  heliocentrinės sistemos modeliu. Jis paskelbė, kad Visata yra begalinė, o matomos žvaigždės yra tokios pat kilmės kaip Saulė, o Saulė nėra Visatos centras. Jis taip pat galėjo atsisakyti savo įsitikinimų, tačiau, kaip ir Jėzus Kristus, to nepadarė. D.Bruno buvo reabilituotas  ir jo vardui grąžinta derama šlovė tik 1889 m.
G.Galilėjus 1632 m.  kankintas ir teistas inkvizicijos už minėtų dviejų mokslininkų teiginių palaikymą bei vystymą. Tik atsisakęs savo pažiūrų teismo metu jis išsaugojo  gyvybę.
Jei  kas suskaičiuotų tą gausybę bebaimių šviesuolių, pasiaukojusių mokslo šviesos labui, tai šis sąrašas būtų labai ilgas. Jis patvirtina kokią didžiulę žalą žmonijos evoliucijai padarė religinis autoritarizmas ir dogmatizmas.
Religinė ir pasaulietinė valdžios praeityje buvo susiliejusios taip, kad kartais būdavo sunku atskirti kuri valdžia aukštesnė ir kas ką valdo. Tarkime kardinolas Rišelje ar karalius Liudvikas XIV Prancūzijoje. Arba Romos popiežius ar valstybių karaliai kryžiaus žygių laikotarpiu (XI – XIV amžiuje) ir t.t.
Gal labiausiai akivaizdi religinė dogma yra Celibatas,  įvestas tik XII amžiuje. Kas paskaičiuos kiek dvasininkų ir pasauliečių likimų jis sudaužė į šipulius?  Kas įvertins jo padarytą  žalą šeimos institucijai ir  žmonių dvasingumui? Dievo Sūnus nereikalavo Celibato. Jis žinojo  šeimos, kaip svarbiausios žmonių visuomenės ląstelės reikšmę ir dvasinių ganytojų rolę auklėjant ją savo pavyzdžiu.
Reikia pastebėti, kad beveik visi to meto aukščiausieji  „iškiliausieji“  akademinės bendruomenės atstovai, minėtų įvykių liudininkai ir dalyviai  pritarė, bent jau nesipriešino tokiam, sunkiai įsivaizduojam smurtui prieš mąstančius, teisiuosius ir iškiliuosius žmones.

BOLŠEVIZMO IR FAŠIZMO ĮTAKA MOKSLUI, MĄSTYMUI, INTELIGENTIJAI.
Fašizmas Vokietijoje ir Jtalijoje, bolševizmas Sovietų Sąjungoje, o po karo ir visame „socialistiniame lageryje“ per trumpą istorinį laikotarpį tikriausiai padarė daugiau žalos mokslui, mąstymui ir ypač inteligentijai negu inkvizicijos siautėjimas viduramžiais. Kaip jau įprasta, gabus mokinys visuomet pralenkia mokytoją. Juk tiek Hitleris, tiek Musolinis, netgi Stalinas, niekam to nesakydamas,  laikė save krikščionimis. Stalinas jaunystėje net mokėsi stačiatikių dvasinėje seminarijoje. Žinoma, kad jie, kaip ir daugelis panašių į juos, buvo apsimetėliai, tikrąja to žodžio prasme, antikristai.
Nejučia kyla tokie klausimai: – Ar minėtieji „tautų vadai“ per tokį istoriškai trumpą laikotarpį būtų sugebėję patys sugalvoti tokią baisią, kitaip mąstančių, teisingiau už juos suvokiančių tikrovę, drąsių žmonių naikinimo sistemą? Gal jie koncentruotai atkartojo visos žmonijos  sukauptą negatyvią patirtį, kad žmonija, pagaliau, pradėtų mąstyti?
O kodėl su jais iš pat pradžių nekovojo jų valdomos tautos? Tikriausiai todėl, kad  buvo neišmokusios arba užmiršusios istorijos pamokas. Naujų tautos vadų pažadai greitai įveikti ekonomikos nuosmukį, kilusį dėl buvusių vadų kaltės,  paveikė žmones taip, tad daugumos  sąmonėje vėl pradėjo dominuoti autoritarizmas ir dogmatizmas. Kaip kitaip žmonės galėjo patikėti Hitlerio ar Stalino dogmatiškomis doktrinomis. Beje, net JAV žurnalas „Times“ 1933 metais išrinko Hitlerį metų žmogumi?! Gal karas tarp fašistinės Vokietijos ir kitų jos satelitų bei buvusių Antantės valstybių (Prancūzija, Anglija, Rusija) buvo naudingas JAV ir ji to siekė (trečiosios pusės dėsnis). Be abejo Hitleris ir jo naciai trumpam tikrai palengvino liaudies padėtį. Ką reiškė vien automobilio Volkswagen (liaudies automobilis) sukūrimas ir jo propaganda.  Sunku viską suvokti, todėl pakalbėkime apie  garsius mokslininkus.  Gal jų likimas duos peno apmąstymui ir, mokantiems skaityti taro eilučių, tarp eilučių parodys kas yra kas?
Net labiausiai Hitlerio ir Stalino karo mašinai reikalingi mokslininkai, tik atsitiktinumo dėka, išliko gyvi. Legendinis V. Braunas ir du jo pagalbininkai – pirmosios raketos Fau -2 kūrėjai Himlerio įsakymu 1944 m. kovo mėn. buvo įmesti į Šcecino kalėjimo rūsį. Himleris nusprendė juos  sušaudyti. Toks pat likimas laukė ir kitų 115 mokslininkų, dirbusių V. Brauno komandoje Panemiundėje. Kaip ginkluotės reichsministrui A.Špėjeriui pavyko  įtikinti Hitlerį panaikinti Himlerio sprendimą, niekas nežino. Himleris kaltino  minėtus mokslininkus sabotažu. Jo manymu  Fau -2  kūrimo ir naudojimo sąnaudos,  atėmė iš reicho 900 tankų „Tigras“ arba 800 lėktuvų „Meseršmitas“ . Nuo visų Fau -2 paleistų į Angliją ten žuvo 1000 kartų mažiau žmonių, negu Vokietijoje žuvo nuo sąjungininkų lėktuvų antskrydžių.  Himlerio manymu tai buvo viena iš svarbiausių karo pralaimėjimo priežasčių. Gal tai ir tiesa, kurią dalinai patvirtino tolimesnis šių mokslininkų likimas. Pačioje karo pabaigoje  jie pasidavė amerikiečiams ir sutiko bendradarbiauti su JAV kariuomenės vadovybe.  V. Braunas buvo skrydžio į mėnulį idėjos autorius ir sėkmingai vadovavo amerikiečių pirmojo skrydžio programai į Mėnulį. Teigiama, kad nuo 1944 pavasario, kai Fau -2 pirmą kartą pakilo į 191 km. aukštį, V. Brauną užvaldė skrydžio į mėnulį idėja.
Italas E. Fermi 1938 m. Stokholme atsiėmęs Nobelio premiją į Italiją, negrįžo. Jis emigravo į JAV. E.Fermi vadovaujant pradėjo veikti pirmasis pasaulyje branduolinis reaktorius. 1945 m. liepą, dykumoje išbandyta pirmoji atominė bomba. Po mėnesio įvyko Hirosimos ir Nagasaki tragedijos, ko pasėkoje Japonija kapituliavo…Ir tai padaryta taikos ir demokratijos labui… o gal naujojo pasaulio hegemono atėjimui?
SSSR raketinės technikos konstruktorius S.Koroliovas 1938 m., jau būdamas žinomu, buvo ištremtas į Gulagą ir, praktiškai, tik 1945 m. tapo laisvas. Po Stalino mirties N.Cruščiovas  pavedė jam vadovauti visai kosminei programai, kuri 1961 m. pasibaigė skrydžiu į kosmosą.. Garsiausi rusų konstruktoriai N.Tupolevas,  S.Jakovlevas,E. Petliakovas kaip ir A.Sacharovas taip pat neišvengė  kalėjimo.
Tai kada mokslininkai tarnavo mokslo šviesai, o kada…???
Bolševikai sunaikino arba ištrėmė vos ne visus mūsų inteligentus – mokslininkus. Paliko tik jiems nusilenkusius. Nuolankiųjų pagalba ugdė naujus  mokslininkus – dviveidžius“, kurių vienoje galvos smegenų dalyje buvo tikrasis mokslas, kitoje smegenų dalyje – bolševikiniai postulatai, prieštaraujantys mokslui. Pažiūrėkite kokios buvo kai kurių humanitarų, istorikų, teisininkų, ekonomistų – mokslo daktarų disertacijų temos. Be abejonės buvo daug ir tikrai gerų disertacijų. Sunku pasakyti tik kokia jų dalis. Tą seniai reikėjo įvertinti ir atskirti pelus nuo grūdų. Ir vėl tas pats klausimas, kas yra kas, kur šviesa, o kur tamsa?

INTELIGENTIJOS ĮTAKA MOKSLUI IR MĄSTYMUI.
Pagal tarptautinių žodžių žodyną inteligentas – tai mokytas, apsišvietęs žmogus, priklausantis inteligentijai. O inteligentija tai visuomenės sluoksnis, iš profesijos dirbantis protinį, daugiausia sudėtingąjį, kūrybinį darbą. Tai labai paviršutiniškas paaiškinimas. Gal geriausiai inteligento ir inteligentijos esmę nušvietė paskutinysis tarpukario VDU rektorius  S.Šalkauskis. Jis 1939 m. žurnale „Židinys“ paskelbė straipsnį  „Inteligentijos koncepcija“. Būtų geriausia, jeigu skaitytojai susipažintų su šiuo straipsniu arba perskaitytų J.Šalkausko straipsnį „Inteligentija :jos samprata, raida ir ugdymas Stasio Šalkauskio koncepcijoje“. Mes tik trumpai apžvelgsime  šios koncepcijos esmę pagal kurią:
Inteligentas turi rūpintis ne tik asmeniniu tobulinimusi, bet ir visos tautos,  valstybės reikalais. Jis negali siekti vien kokios nors partijos ar visuomeninės grupės bei savo asmeninių interesų patenkinimo. Jei inteligentas priklauso kokiai nors solidžiai partijai, tai visuomenės interesus jis turi kelti aukščiau siaurų partinių ir pastoviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
Inteligentija privalo turėti aukštą intelekto kultūrą, tvirtus dorovės idealus, įsitikinimų pastovumą, stiprų ideologinį nusistatymą ir universalų dvasinį išsilavinimą.
Inteligentija – visuomeninė grupė, organiškai nesusijusi su jokiu luomu, klase, profesija, partija, turinti tvirtus dorovės idealus. Universalus dvasinis išsilavinimas įpareigoja inteligentiją būti visuomenės tarpusavio supratimo reiškėja, pusiausvyros saugotoja, kultūros pažangos skatintoja, asmeninės laisvės gynėja ir visuomeninio vadovavimo įkvėpėja.

Prisiminkime A.Bulgakovo „Šuns širdies“ herojus  šarikovą ir švonderį. Profesoriui Preobraženskiui vos-ne-vos pavyko išsigelbėti nuo savo kūrinio, sugrąžinant jį į šuns būtį. O kaip tauta, visuomenė, ar gali pasielgti taip kaip profesorius? Istorijos pamokos tvirtina, kad ne. Labiausiai išsilavinusi,  aktyviausioji tautos dalis (ne inteligentija) eksperimentuoja. Tauta jai pritaria arba pasyviai stebi eksperimentą. Inteligentija  skambina pavojaus varpais. Šių varpų skambesio niekas negirdi. Jį užgožia kariški žygio maršai, kareivių batų kaukšėjimas,  patriotinės charizmatiškų vadų  kalbos  ir daugelio labai trokštamo turto skambesys. Šarikovai ir švonderiai sodina į kalėjimus ir žudo inteligentus – mokslininkus.  Jie naikina inteligentų idėjas, jų intelektualinį – dvasinį produktą.Taip gimsta bolševizmas, fašizmas, kurių pasekmes jaučia kelios kartos. Dar šiandien bolševizmo ir fašizmo pagimdytos „šarikovo  kopijos“ , pasinaudojusios judėjimo laisve, laksto po pasaulį.  Tik jos gudresnės, moka geriau apsimesti inteligentais, mokslininkais ar patriotiškais valdininkais.  Savaime suprantama, kad jos, dėl šuniškos prigimties, turi geresnę uoslę,  momentaliai užuodžia inteligentus ir,  nieko nelaukdamos, kanda jiems. Šviesuoliai taip pat intuityviai atpažįsta savo antipodus. Bet jie vadovaujasi nekaltumo prezumpcija, laukia akivaizdžių įrodymų ir t.t., be kurių visuomenė jokiu būdu nepatiki jų intuicija ir netgi žinojimu. Štai pagrindinė priežastis dėl kurios gėris pralaimi vieną karo kampaniją po kitos. Bet karas nesibaigia. Jis vyksta nuo neatmenamų laikų ir vyks dar ilgai. Riekia tikėti, kad jis baigsis gėrio pergale prieš blogį, šviesa nugalės tamsą. Be tokio tikėjimo nėra prasmės gyventi. Tokio tikėjimo pagrįstumą patvirtina gausybė argumentų ir faktų. Tik reikia juos pastebėti, mokėti analizuoti, matyti žmonijos evoliucijos tėkmę, nors tikslaus jos plano niekas, išskyrus Kūrėją, nežino.

LIETUVOS MOKSLO,  MOKSLININKŲ IR INTELIGENTIJOS PASAULIS.
Nuo 1991 vyksta mokslo ir švietimo sektoriaus reforma. Ji prasidėjo  buvusių mokslo tyrimo institucijų pavaldumo  Mokslų akademijai (toliau MA) ir kitom valdymo struktūroms panaikinimo. Švietimo ir mokslo ministerija, tradiciškai vykdžiusi tik švietimo įstaigų priežiūrą, nesugebėjo aprėpti mokslo tiriamųjų struktūrų, praktiškai palikdama jas savireguliacijai.
Neskaitant darželių ir bendrojo lavinimo mokyklų, Lietuvoje  2008 m. buvo:
22 universitetai, 28 kolegijos, 53 profesinės technikos mokyklos,
46 mokslinio tyrimo institutai ir centrai,
37 institutai, studijos, parkai, dirbę išradybos ir mokslo naujovių diegimo srityje,
52 institutai, centrai , rengę  metodikas ir taisykles bei vykdę  jų priežiūrą,
43 institutai ir centrai, dirbę socialinio poveikio plėtros srityje,
42 institucijos (draugijos, centrai, studijos, konkursai, tinklai) dirbusios kitą  mokslinį darbą.
Švietimo ir mokslo ministerija (toliau ŠMM) vykdė išvardintų 320 institucijų, plius bendrojo lavinimo mokyklų ir darželių valstybinį reguliavimą. Pagal sisteminį (angl. holistinį) valdymo  principą aiškiai matyti, kad, esant tokiam dideliam skaičiui mokslo įstaigų neįmanoma kokybiškai jas reguliuoti ir koordinuoti. Savaime peršasi išvada, kad toks savarankiškų mokslo tiriamųjų   institucijų skaičius Lietuvai per didelis ir ankščiau ar vėliau prasidės jų  skaičiaus mažinimas. Ir prasidėjo, žinoma, kaip visada pavėluotai ir drąstiškai. Socdemų Vyriausybė pačioje savo veiklos pabaigoje, vieną po kito priėmė nutarimus dėl“ integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių):  “ Saulėtekio“, „Santaros“, „Santakos“ Vilniuje,“ Nemuno“ Kaune ir „Lietuvos jūrinio sektoriaus“ Klaipėdoje kūrimo ir plėtros programų“. Šių slėnių steigimui ir plėtrai numatytas apie 1,5 milijardo litų finansavimas 2009 – 2013 metams.
Slėnių kūrimo entuziastai teigia, kad įgyvendinus šią  mokslo ir verslo susiliejimo programą, Lietuva tapsianti klestinčia valstybe, daug pajamų gaunančia iš galingo mokslo  ir intelektualaus verslo potencialo sukurto produkto.  Šio projekto priešininkai piešia niūrų paveikslą, įspėdami apie galimas mokslo laidotuves ir neskaidrų finansinių lėšų panaudojimą. Jie pateikia ganėtinai daug argumentų ir faktų, konstruktyvių pasiūlymų, kaip koreguoti šią programą.
Blogiausia yra tai, kad entuziastai visiškai nereaguoja į oponentus, nepateikia jokių konkrečių argumentų, kaip slėnių programa bus naudinga mokslui ir Lietuvai. Jie tik pateikia savo teiginius, kad viskas bus gerai ir „įvelka juos į  poįstatyminių aktų rūbą, privalomą vykdymui“, tai yra į Vyriausybės nutarimus. Bet juk tai akivaizdus autoritarų ir dogmatikų sąjungos pavyzdys, ko ypač moksle ir akademinėje bendruomenėje neturėtų būti.
Ar nesibaigianti mokslo ir švietimo sektoriaus reforma neprimena elektros tinklų išskaidymo į „RST“ ir „VST“ bei vėlesnio jų sujungimo?  Ar tai nepanašu į pirmalaikį  Ignalinos atominės uždarymą,  „Leo LT“  ir  viso Lietuvos ūkio privatizciją, virtusią „prichvatizacija“? Atsakymą žino visi. Šiandien visiškai aišku, kad tuomet viskas buvo daroma vadovaujantis mokslu nepagrįstais teiginiais ir seniai pasenusiais principais, kurių panaudojimą užtikrino aukščiausioji valdžia. Ir ką po tokios autoritarų ir dogmatikų sąjungos veiklos šiandien turime? Klestinčią Lietuvą, aukštos kvalifikacijos mokslininkų ir verslininkų potencialą?   Kaip rodo praktika, be užsieniečių pagalbos nesugebame nei uždaryti nei projektuoti ar statyti naujos atominės elektrinės.  Jau vien tai, kad slėnių projekto įgyvendinimą 42 mėnesius prižiūrės  tarptautinė slėnių stebėsenos grupė kelia abejonę projekto sėkme. Kyla dar daugybė klausimų, bet gal geriau  apie mokslininkų potencialą.
Mokslo daktarų skaičius jau perkopė 9600, doktorantūroje mokosi per 2 tūkst. būsimų mokslininkų. Į doktorantūrą kasmet priimama 400 – 500 naujų studentų. Deja, konkursas į doktorantūrą yra labai žemas, vidutiniškai yra tik du norintys  į vieną vietą.
Lietuvos mokslo tarybos(toliau LMT) pirmininkas  profesorius E.Butkus teigė, kad  LMT gauna visų šalyje apgintų disertacijų santrumpas iš kurių matyti, kad daugelyje sričių lygis toks žemas, kad negalima kalbėti apie daktaro gebėjimus  atlikti mokslinius tyrimus arba dėstyti. Kas turės galimybę ir pasižiūrės į disertacijas arba bent į jų temas, tas tikrai sutiks su gerb. profesoriaus nuomone.
A. A. šviesios atminties akademiko J.Kubilius žodžiai apie „agresyviuosius pilkuosius docentus, vos sukrapščiusius kandidatinei disertacijai“ ir išsakyta mintis, kad akademinei bendruomenei reikalingas atsinaujinimas, verčia susimąstyti. Kas jau kas, o 33 metus išbuvęs VU rektoriumi žmogus tikrai žino ką sako. Žinoma, kad yra puikių, naudingų disertacijų, kaip ir tikrų inteligentų – mokslininkų, turinčių docento ar profesoriaus mokslinius vardus, tačiau…Tačiau ar „agresyvieji pilkieji“ ir nebūtinai docentai (gal jie jau profesoriai ar akademikai)  nenustums į šoną tikruosius mokslininkus, ypač ten kur kvepia dideliais pinigais? Gal į šį klausimą atsako dr. Č.Šimkevičiaus straipsnis  „Mokslo likimas posovietinėje erdvėje“, cituoju: – „Labai greitai sumanesnius mokslininkus (K.Antanavičių, A.Buračą -  Lietuvoje, J.Gaidarą, G.Popovą – Rusijoje) išstūmė buvę komjaunimo ar saugumo atstovai, kurie puikiai suprato „prichvatizacijos“ ir visuomeninio turto perskirstymo galimybes savo ar savo grupės interesų tenkinimui.
Sudėtingą akademinės bendruomenės situaciją patvirtina tai, kad LMT narius skiria Vyriausybė, kuri šiai institucijai suteikia aukščiausius įgaliojimus. Bet kodėl? Kur mokslo laisvė? Gal Vyriausybės nariai yra pripažinti mokslininkai?  Ką tuomet veikia MA, turinti 38 akademikus tikruosius narius,  57 akademikus narius – korespondentus ir 50 narių ekspertų? Beje, o kodėl ŠMM ministras ir viceministrai ne habilituoti daktarai ar akademikai? Garsiausio Lietuvos mokslininko akademiko J.Kubiliaus nuomone, akademinis elitas, o ne masės ar politikai turi lemti mokslo raidą. Kodėl Vyriausybė nereaguoja į tokių mokslui ypatingai nusipelniusių žmonių nuomonę? Ar toks  elgesys nepatvirtina Vyriausybės  ir „ agresyviųjų pilkųjų“ sąjungos?
Bet juk tai jau būtų autoritarizmo ir dogmatizmo sąjunga, tik neaišku kokios spalvos. Gal rudos gal raudonos? Tikriausiai, kad abiejų spalvų. Juk mokslo slėnių kūrimą pradėjo G.Kirkilas, o tęsia A.Kubilius. Gal tai reiškia, kad projektas 2K nebuvo nutrauktas, jis tęsiamas.
Tam, kad tauta ir jos valstybė eitų pažangos keliu būtina mokslui ir švietimui bei akademinei bendruomenei skirti ypatingą vietą. Juk , būtent, mokslo ir švietimo bendruomenei  tauta patiki didžiausią turtą – savo vaikų ir anūkų ateitį, tuo pačiu savo bei valstybės ateitį. Taigi mums visiems turėtų būti labai svarbu tai, kas vyksta toje bendruomenėje, tai neturėtų būti vien šios bendruomenės reikalas

„Varom“ kurti Lietuvos į Graikiją, o gal į Madagaskarą?
Visi aiškiai matome, kad mūsų tauta ir jos valstybė sunkiai serga. Visi ieškome tos ligos priežasčių. Gal pagrindinė ligos priežastis ir glūdi, būtent, mokslo ir švietimo sektoriaus bėdose. Tikriausiai nereikia įrodinėti, kad mokslas ir švietimas yra visos valstybės gerovės pagrindas ir šiame sektoriuje negali būti nei šešėlio autoritarų ir dogmatikų sąjungos. Tarkime, kad mano kartą prarasta. Bet kodėl jau nepriklausomoje Lietuvoje išaugusios jaunosios kartos dauguma  labiausiai pageidauja autoritarinio valdymo? Ar tai nereiškia, kad raudonojo ir rudojo mąstymo bacilos dar labai gajos? Kodėl apie 60 procentų akademinio jaunimo nori palikti savo tėvynę, kur patriotinio ugdymo rezultatai? Nesimato. Kodėl MA, kurios Statutą priima jos visuotinis susirinkimas, o tvirtina Seimas yra tik patariamoji struktūra , o LMT, kurios narius skiria Vyriausybė, praktiškai turi daug didesnius įgaliojimus? O kokia yra Mokslininkų sąjungos rolė? Vėl grįžtu prie A.A gerb. J.Kubiliaus žodžių, kad tikrasis  tautos elitas yra aukščiausio lygio mokslininkai ir ne tik mokslininkai, o ir visų sričių aukščiausio lygio profesionalai. Kodėl žiniasklaidoje dominuoja „etatiniais ruporais tapę“ partijų, Seimo, Vyriausybės, ministerijų ir kitų valstybinio reguliavimo institucijų atstovai , Laisvosios rinkos instituto ekspertai, bankų specialistai ir oligarchų sluoksnio veikėjai? Kur dingo  gerb. akademiko įvardintas elitas?
O ką reiškia Europos Sąjungos pagalba Lietuvai? Sakoma, kad nemokami pietūs būna tik pelėkautuose.  Kodėl ES taip dosniai dalina mums milijardus, kurie panaudojami neefektyviai, dalis jų galimai nusėda „ agresyvių pilkųjų“ kišenėse. Būtų gerai, jeigu garbūs mokslininkai, įvertindami visus veiksnius, parengtų studiją, skaičiais parodytų kas kam ir kiek skolingas, Lietuva ES ar atvirkščiai. Grubiai, be ypatingų paskaičiavimų, įvertinkime tik mūsų praradimus dėl darbo jėgos nuotėkio į ES šalis.
2003 m. bendros valstybės ir savivaldybių išlaidos švietimui sudarė 3,15 milijardo litų, o viso besimokančiųjų ir darželinukų buvo 793,4tūkst., vienam žmogui buvo skiriama 3,97 tūkst. Lt. per metus. Mokslas Lietuvoje trunka 17metų, taigi vienam žmogui per tą laiką valstybė vidutiniškai skiria apie 67,49 tūks. Lt. per metus. Tarkime, kad ES valstybėse dirba 0,5 mln. lietuvių (jie į Lietuvą tikriausiai nebegrįš). Taigi, tik jų švietimui iš valstybės biudžeto viso skirta 33,7 milijardo litų. O kur dar pridėtinė vertė, kurią sukuria mūsų emigrantai tose EU valstybėse. Plius Lietuvos mokesčiai ES tarptautinėms organizacijoms, nuostoliai dėl atominės elektrinės uždarymo,  uždarymo kaštų Lietuvos dalis ir t.t. Tai kas kam skolingas? Išeidami iš SSSR mes mokėjome skaičiuoti ir derėtis. Tai kodėl stodami į ES  ir būdami joje užmiršome ir negalime kaip lygūs su lygiais derėtis su ES biurokratais? Aš jau nekalbu apie moralinę žalą tautai, nes mūsų jau liko tik 2 milijonai. Jei išliks tokie emigracijos tempai tai po 10 metų mūsų liks tik 1.2 milijono. Lietuvius išvarome, beliko tik žemę parduoti užsieniečiams, tuomet…
Tuomet, tapę labai turtingais, pasinaudosime  šnobelio premijos laureato pasiūlymu, nusipirksime žemės  Graikijoje arba Madagaskare. Ir „varom“ kurti Lietuvos į Graikiją arba Madaskarą?

Jonas Mažintas

Rugsėjo 18 d. Delfyje pasirodęs straipsnis “D.Grybauskaitė: krepšinio čempionatas tapo Lietuvos atgimimu” mane taip nuliūdino, kad negaliu tylėti, nenoriu sutikti, kai juoda vadinama baltu, kai net žodžių prasmę stengiamasi išplauti iš žmonių sąmonės.

Ir tą daro labiausiai skaitomos interneto svetainės arba dienraščiai. Tai sąmoningai vykdomas Tautos “runkelizacijos” procesas. Pažiūrėkime, gal aš klystu?

“Krepšinio čempionatas tapo Lietuvos atgimimu”,- pasak Delfio teigė Prezidentė.

Ką reiškia šis teiginys? Ar tai, kad prasidėjo Tautos aktyviosios dalies dvasinis atgimimas, kuris išves Lietuvą iš nūdienos baisaus nuosmūkio tiek ekonomikos, ūkio ir valstybės valdymo, tiek dorovės ir etikos srityse?

Ar tai, kad šį laikiną krepšinio sirgalių (beveik visi lietuviai yra krepšinio sirgaliai) gyvenimo paįvairinimą Jos Ekscelencija (o gal tik žurnalistai, pabrėžę netyčia išsprūdusius Prezidentės žodžius) laiko atgimimu?

“Turint galvą ant pečių”, labiausiai įtikėtinas antrasis variantas. Bet tai juk baisu, tiesiog nyku. Jei populiariausias šalies politikas ir (ar) jo mintis perduodantys žurnalistai šį trumpalaikį pagyvėjimą supranta kaip Lietuvos atgimimą tai…Tai reiškia, kad jie visiškai atitrūkę nuo Tautos, gyvena tik iliuzinėje savo valdžiažmogių aplinkoje ir visiškai neatsako už savo žodžius. Jie savo žodžiais tiesiog suniekina paties atgimimo prasmę, nutolina jį. Jie elgiasi taip, kaip pasielgė A.Valinskas su Tautos prisikėlimo nuvertinimu.

Ar tai nėra Tautos kvailinimas, Jos “runkelizacija”, nedoras elgesys, žinomas nuo žilos senovės? Gal, kai nenorima duoti duonos, tai siūlomi žaidima? Ar tai nėra siekis atitraukti žmones nuo gyvenimo tikrovės, norint išsaugoti pragaištingą Tautos ir Jos valstybės valdymo sistemą?

“Džiaugiuosi, kad per daugelį metų, praėjusių nuo pirmojo čempionato Lietuvoje”, išsaugojome tai, kas svarbiausia – išlikome tikrais lietuviais, mylinčiais tėvynę”, – teigė šalies vadovė.

Sunku suprasti šią mintį. Ar meilė krepšiniui yra ir meilė tėvynei?

Taip, okupuotoje Lietuvoje Kauno Žalgirio ir Maskvos CASK kovoms Tauta suteikdavome tokią prasmę. Žalgirio ir CASK dvikovos žadino mūsų tautinę savigarbą, norą būti laisvais. Žalgirio pergalės įkvėpdavo mums pasitikėjimą savo jėgomis. Ir tai vyko savaime, nuoširdžiai, be jokių “kalbančių iškilių galvų”, be jokių viešųjų ryšių žaidimėlių. Tauta pati tą suprato, nežiūrint jokių “moralinio komunizmo statytojų kodeksų”

Ar meilės tėvynei išraiška yra aktyvus sirgimas už Lietuvos krepšinio rinktinę tuo pat metu toliau masiškai emigruojant iš Lietuvos bei tęsiant šį baisų dorovės, ūkio bei valstybės valdymo nuosmūkį? Mano galva, būtent, meilės tėvynei šiandien labiausiai trūksta. Ją pastoviai iš mūsų sąmonęs sėkmingai “plauna” įvairios globalizavimą proteguojančios struktūros,” elito” piktnaudžiavimas valdžia ir pinigais bei žodžiais išreikštos mintys, panašios analizuojamoms mintims.

“Lietuvos rinktinė kovėsi iš visų jėgų ir darė viską ką galėjo.” Pasak valstybės vadovės, nors Lietuvos rinktinei ir pritrūko sėkmės kovojant dėl medalių, šiandien visa Lietuva didžiuojasi krepšinio rinktine, kuri yra tarp penkių stipriausių Europos komandų ir iškovpojo kelialapį į Olimpines žaidynes” , – taip teigiama minėtame straipsnyje.

Aš manau, kad daug arčiau tiesos yra tikras krepšinio grandas M.Paulauskas. Jis ten pat (Delfyje) sako: ‘”Lietuvos rinktinės pasirodymą vertinu patenkinamai. Makedonija ne ta ekipa, kuriai turėjome pralaimėti ketvirtfinalyje, tačiau penkta vieta – taip pat džiuginantis rezultatas.”

Mane taip pat džiugina mūsų krepšinio pasiekimai. Aš myliu ir krepšinį, ir krepšininkus, nesvarbu ar jie čempionai, ar medalininkai, ar …Juk kamuolys apvalus, fortūna nepastovi, tačiau visuomet reikia matyti tikrovę, ypač šalies vadovams ir ketvirtosios valdžios atstovams – žurnalistams. O tikrovė tokia. Mūsų krepšininkai iškovojo ne keliailapį į olimpines žaidynes, bet teisę kovoti dėl kelialapio į jas atrankinėse varžybose. Prezidentė turėjo tai žinoti (jeigu ji tikra krepšinio mylėtoja), tačiau jai dar galima tokią klaidą atleisti (matomai ji atliko tik savo darbą). Tačiau ar tą klaidą galima atleisti žurnalistui, parašiusiam šį straipsnį? Juk kompetentingas žurnalistas privalėjo subtiliai ir tyliai priminti Prezidentei apie jos klaidelę, o ne ją viešinti. Štai jums ir vienybė, ir meilė tėvynei. Akivaizdu, ar ne?

Aš nesididžiuoju šiuo mūsų krepšininkų pasiekimu. Todėl ir tik todėl, kad jie pasidavė komercializacijos įtakai, kas atsispindi reklaminiuose klipuose. Paminėsiu tik vieną, kai D.Songaila ir komandos kapitonas R. Jevtochas kalbasi , žiūrėdami į dailią merginos fotografiją. Darius pakyla , sakydamas, kad reikia eiti žaisti, o Robertas atsako, kad einam l a i m ė t i. Nelaukiau, kad K.Kemzūros auklėtiniai gali taip klusniai vykdyti reklamos vadovų neprotingas užmačias. Mąstantis komandos kapitonas turėjo pasakyti subtiliau, tarkime, einam kovoti.

Prieš čempionatą žurnalistams pavyko parodyti, kad komanda jaučiasi čempionato favoritais, o sirgaliai, kuriuos “vienija alus ir krepšinis” reikalavo iš komandos ne gražaus, elegantiško, greito (kur reikia) ar akademinio (kur naudinga) krepšinio, o tik pergalės bet kokia kaina, net kraujo. “Reikia kraujo”, – taip kalbėjo vienas krepšinio komentatorius, neteisingai interpretuodamas V.Pačėsos tikrai geras mintis.

Štai, mano galva, pagrindinė priežąstis, dėl kurios komanda jautė didžiulį psichologinį spaudimą. Vietoj to, kad namų sienos padėtų, jos trukdė šeimininkams žaisti Lietuvos krepšinio mokyklos stiliaus krepšinį. Net teisėjai nejautė tradicinės, paprastai šeimininkams skiriamos pagarbos ir simpatijos.

Sakykite, kam nepatiko Makedonijos komanda? Patiko visiems savo kuklumu, elegantišku krepšiniu, ramybe ir pasiaukojančia kova. Man ji priminė ankstesnę K.Kemzūros surinktą pergalingą krepšinio komandą, tik buvo kiek silpnesnė. Manau, kad vyr. treneriui skirta tech. pražanga tai ir buvo tos komercializacijos, to žurnalistų ir dalies sirga

“Šiame čempionate laimėjo sirgaliai, sugebėję palaikyti rinktinę bet kokioje situacijoje ir išmokę visus artumo bei vienybės” – minėtame straipsnyje teigia Prezidentė.

Taip, būtent to trokštantys sirgaliai, bet nebūtinai tie, kuriuos Prezidentė matė sporto arenose, keliančius baisų triukšmą (iki 123 decibelų), reikalaudami pergalės bet kokia kaina.

Su kuo artumo ir vienybės išmokė mus sporto arenoje buvę sirgalai? Gal vienybės su didžiaisiais rėmėjais, pristatančiais Europos krepšinio čempionatą, tipo “Beko”, Maxima, viską galvojančią už mus, “Iki” parduotuvių sistema, alaus gamybos lydere, ar kitu, klestinčiu ūkio subjektu? O gal artimais ir vieningais pasijuto senjorai – buvę vidutinio lygio krepšininkai arba krepšinio mylėtojai – bedarbiai su arenoje buvusiais, brangius bilietus ir sirgaliaus atributus įsigijusiais turtingaisiais ir neskaitlingos viduriniosios klasės atstovais? Bet minėtas senjoras ir bedarbis neturi pinigų ne tik už bilietus į krepšinio areną, bet ir už vaistus, ar gydytojo konsultacijas užsimokėti. Pabandykite pabūti jų kailyje ir pasijusti vieningais ir artimais su tais, kurie išstūmė tave iš viduriniosios klasės į skurdžius. Gal pastaruosius labiau domina kodėl jie, dirbę visą gyvenimą, dabar vos” galą su galu suduria”, kodėl jie yra be kaltės kalti? Gal jie labiauiai trokšta tiesos ir teisingumo?

Ne, be tiesos ir teisingumo įgyvendinimo artumas ir vienybė negalimi. Tai iliuzija, o ne tikrovė.

Pabandykime suvienyti šviesą su tamsa, mirtį su gyvenimu. Ką gausime? Prieblandą ir merdėjimą. O kas gi nori merdėti prieblandoje?

Juk dauguma trokšta, kad šviesa pagaliau nugalėtų tamsą, o gyvenimas mirtį.

Jonas Mažintas

Iki šiol maniau, kad lenkai yra labai lankstūs žmonės. Pasirodo, klydau. Paaiškėjo, kad bent jau kai kurie Lenkijos politikai ir gana didelė dalis Lietuvos lenkų politikų yra ypatingi kietakakčiai. Be to, dvejopų standartų mėgėjai. Lietuvoje jiems viskas negerai: švietimo sistema diskriminacinė, pavardžių rašymas nesuvokiamas, gatvės pavadinimų žymėjimas keistinas, žemės grąžinimas pasibaisėtinas, o patys lietuviai, anot Lenkijos prezidento, tikri ožiai ir ožkos, kuriems, V.Tomaševskio manymu, patiems derėtų integruotis Vilniaus krašte. Kažkaip daugoka tų įžeidimų.
Klausite, o kur čia tie dvejopi stadartai? Iš tiesų nedvejopi stadartai būtų, jei lenkai visur, ne tik Lietuvoje, elgtųsi labai principingai. Kas trukdo lenkams lygiai tokius pačius reikalavimus, kokius jie kelia lietuviams, pateikti Didžiajai Britanijai, juk ten lenkų kur kas daugiau nei Lietuvoje. Galėtų ir Londone lenkai prisikalti lenteles su lenkiškais gatvių pavadinimais, piktintis Jungtinės Karalystės švietimo politika, verčiančia juos mokytis anglų kalbos, galėtų Didžiosios Britanijos lenkų veikėjai pasiūlyti patiems anglams integruotis septintojoje Londono zonoje.
Arba nebūtinai anglams – gali lenkai panašias sąlygas iškelti ir vokiečiams, ir prancūzams, o jų prezidentas galėtų suskelti kokį kalambūrą apie vokiškus gaidžius ar prancūziškus asilus, taip kaip suskėlė apie lietuviškas ožkas. Bet su šiomis valstybėmis, jų politikais ir piliečiais lenkai kažkodėl taip nesielgia ir nejuokauja. Žino, kuo tai gali baigtis. Kur kas paprasčiau nesuvokiamas sąlygas kelti mažytei Lietuvai ir tyčiotis iš lietuvių, juk už tai jokių pasekmių nebus. Na, paburnos, pasišiauš tie lietuviai, bet juk skruzdėlės jie.
Blogiausia, kad lietuvių argumentų lenkai visiškai nesiklauso. Jiems neįdomu, kad visos kitos tautinės mažumos Lietuvoje jaučiasi puikiausiai, jiems netinka nė vienas lietuvių pasiūlytas lenkiškų pavardžių rašymo pasuose variantas, jie ir toliau įvedinėja savo taisykles Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose (nesvarbu, kad tai kertasi su valstybiniais įstatymais), jie apskritai nebemano, kad yra koks nors kitoks susitarimo kelias, nei konfrontacija ir kova. Ir toji kova darosi itin neskani ir necivilizuota. Štai Lenkijos lietuviams jau siunčiami grasinimai ir raginimai dingti iš Lenkijos, šūkiai “lietuvius į Lietuvą”. Kas toliau?
Gerai, kad esame Europos Sąjungoje ir NATO, priešingu atveju nežinia, kuo baigtųsi ši lenkų kova dėl neva skriaudžiamos lenkų tautinės mažymos teisių Lietuvoje. Gerai, kad kitų valstybių ir ES vadovai į šiuos lenkų purkštavimus ir nepagrįstą verkšlenimą žvelgia su lengva ironija.

Andrių Kubilių, kaip politiką, tiesiog persekioja bloga lemtis – jo Vyriausybėms vis tenka blogosios ekonomikos fazės valdymas, kuriam neišvengiamai pasibaigus gerėjančių rezultatų ir pilnėjančio iždo vaisių ateina valdyti kiti.

Tikėkimės, kaip praktikuojantis katalikas, jis supranta, kad didžiausia našta tenka tam, kuris sugeba panešti, o kaip ambicingas politikas, geba įvertinti, kad sunkios užduoties vaisiai saldesni nei tie, kuri patys krinta į rankas.
Tačiau dabar jo vėl nuoširdžiai gaila. Rodos, praėjus juodžiausios krizės laikotarpiui ir jau po truputį gerėjant makroekonominiams rodikliams, visai čia pat buvo laikas, kai gerėjantį gyvenimą pradės justi ir žmonės, – vėl stiprės jų pasitikėjimas ateitimi ir savo šalimi, šviesės rinkėjų nuotaika ir didės (na, bent jau nenyks) simpatijos tiems, kurie valdė ir nenuvaldė į griovį per giliausio sunkmečio metus.
Bet kur tau – ėmė ir pradėjo pildytis blogiausios prognozės dėl skolose iki ausų pasiskandinusios Europos ir JAV. Tiesą sakant, vargu ar kažkoks kitoks scenarijus buvo įmanomas. Anąkart bankų skolas perėmė valstybės, kurios dabar jau pačios priėjusios liepto galą ir pinigų spausdinimo mašinos jungiamos visame pasaulyje, – nes iš esmės tiek JAV pasirinkta pinigų spausdinimo procedūra, tiek Europos centrinio banko sprendimas supirkti nebeišsikapanojančių Pietų Europos valstybių obligacijas reiškia tą patį, kas anos krizės aušroje Volstrite buvo pakrikštyta cash for trash (grynieji už šiukšles) terminu. Kitaip sakant, problemos šaknis neišrauta ir ją vėl mėginama pudruoti trumpalaikėmis ir nežinia į kokią ateitį vedančiomis priemonėmis.
Ką tai reiškia Lietuvai? Vėl brangstančias paskolas (verslui ir žmonėms) ir vėl blogėjančias skolinimosi sąlygas užsienio rinkose (valstybei). O skolintis ir dar šiemet, ir kitais metais teks neišvengiamai – prognozuojamas viešųjų finansų deficitas 2012 m. sieks mažiausiai 3 proc. BVP, o tai yra papildomi 3 mlrd. litų skolos. Nepamirškime – ir tai yra vis dar optimistinis, šiomis savaitėmis vėl prasidėjusių finansų rinkų neramumų nevertinantis kitų metų scenarijus!
Tokiomis aplinkybėmis joks išmintingas šeimininkas nedrįstų dar labiau didinti savo išlaidų, priešingai, žiūrėtų, kur čia sutaupius, kad skolintis tektų mažiau. Tačiau ar tokiu išminčiumi, galvojančiu apie ilgalaikę valstybės ateitį, šiais priešrinkiminiais metais sugebės tapti A.Kubilius – mažai tikėtina. Kaip jam ir pensijas į pažadėtą prieškrizinį lygį grąžinti, ir į skolas dar labiau neįlįsti? Tai tiesiog neįmanoma, nors nė vienas pasirinkimas laimingos pabaigos nežada.
Telieka susidomėjus laukti naujojo politinio sezono ir stebėti, kas nusvers šį kartą: noras laimėti ar noras gelbėti valstybę.

Ar sugebės A.Kubilius tapti išminčiumi, galvojančiu apie ilgalaikę valstybės ateitį šiais priešrinkiminiais metais?