Pensijų didinimas ir negailestinga kova su kylančiomis šilumos kainomis – du pagrindiniai argumentai, kuriuos prasidedančioje Seimo rinkimų kampanijoje gali panaudoti Vyriausybė.

Po mėnesio prasidės Seimo rudens sesija, o kartu su ja – ir 2012-ųjų Seimo rinkimų kampanija.
Žinia, oficialiai jos startas bus duotas tik kitų metų vasarą, bet politikos senbuviai puikiai žino: vieni metai iki rinkimų – tai laikas, kai valdantieji galvoja nebe apie reformas, o apie sprendimus, kurie padėtų išsilaikyti valdžioje.
Šiuo atžvilgiu Andriaus Kubiliaus Vyriausybės pozicijos yra vienu metu ir tvirtos, ir nedėkingos. Tvirtos – nes po šių metų vasario mėnesį vykusių savivaldybių tarybų rinkimų, per kuriuos konservatoriai, paneigdami visas prognozes, surinko dvigubai daugiau balsų, nei tikėtasi, juoba po konservatoriaus Naglio Puteikio pergalės per papildomus Seimo nario rinkimus Klaipėdoje daugelio išsvajotasis konservatorių sutriuškinimas gali įvykti nebent įsikišus išorinėms jėgoms. Iš Pietų Europos galinti atsiristi antroji krizės banga šiuo metu Vyriausybei kelia akivaizdžiai daug didesnį nerimą nei Lietuvos vidaus problemos.
Kad A.Kubiliaus Vyriausybė dirbs iki pat kitų Seimo rinkimų, šiandien, regis, nebeabejoja net didžiausi opozicijos optimistai. Tačiau kartu tai stato A.Kubilių į gan nedėkingą priešrinkiminę padėtį – jis nebegalės, kitaip nei dauguma iki jo buvusių premjerų, pasiteisinti, esą pritrūko laiko suplanuotiems darbams nuveikti. Už visą ketverių metų kadenciją atsakys vienas premjeras ir dauguma kartu su juo pradėjusių ministrų.

Visą publikacijos tekstą ateinantį pirmadienį skaitykite savaitraštyje “Veidas”, įsigykite elektroninę žurnalo versiją “veidas.lt” svetainėje arba skaitykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš kelias dienas teko būti tikrai garbingo ir ganėtinai skaitlingo bei žinomo visuomeninio judėjimo konferencijoje. Ten aš pamačiau daug gerų, kompetentingų ir veiklių  žmonių. Blogu žmogumi negalėčiau pavadinti nei vieno, be išimties“  tos konferencijos dalyvio.  Tačiau…Tai buvo labai marga žmonių grupė, siekianti tikrai gerų tikslų, bet dėl skirtingo požiūrio į atitinkamus tikrovės reiškinius ir dalykus gan emocingai diskutuojanti. Matėsi, kad ši maloni žmonių bendrija per mažai bendrauja ir dar nesusitarė dėl kai kurių pamatinių dalykų, ypač, dėl judėjimo dalyvavimo politikoje formų ir turinio.

Kaip tyčia, šiandien teko pabendrauti su aukštąjį išsilavinimą turinčiu bičiuliu ir miestelio keliais aktyviais kultūros baro etatiniais darbuotojais. Lyg tarp kitko, paklausiau bičiulio, kuo skiriasi tauta nuo nacijos ir tautiškumas nuo nacionalizmo. Jo atsakymas mane pribloškė.

Kultūros nešėjams pasiūliau pakalbėti apie politiką. Juos tarsi kažkas supurtė, lyg būtų žaibas trenkęs, o vienas iš jų atsitokėjęs pasakė, kad apie š…ą, jie nekalbės ir pažvelgė į mane, kaip į priešą. Tuomet aš, norėdamas atgauti jų palankumą, pritariau, kad tai tikrai „daiktas“, skleidžiantis blogą kvapą, nors pats taip nemanau.

Tad skaudama širdimi rašau šį straipsnelį. Ir mieliems minėtos konferencijos dalyviams, ir, ypač tiems, kas dar labai greitai pasiklysta tarp „trijų pušų“ – tautos, valstybės, politikos.

Trumpai apie tautą,  valstybę ir politiką.

Pažvelgę į tarptautinių žodžių žodyną rasime, kad nacija [lot. natio – tauta], žmonių bendrija, susidariusi jų istorijos, kultūros, kalbos, teritorijos ir ekonominio gyvenimo bendrumo pagrindu.

Skaitant  Wikipediją jau randame etnosą arba etninę grupę , kas lietuviškai būtų etninė tauta, o trumpiau – tautybė. Ten pat randame, kad žodis „nacija“ išverstas į lietuvių kalbą jau reiškia du žodžius „moderni tauta“ ir toliau dar gražiau – jau randame terminą, kad pagaliau tai „politinė  tauta“. (matote kokia „aiški“  garbingų „mokslo jaučių“ kūryba).

Dabar be jokių „mokslinių“ vingrybių susitarkime, kad esame daugiau ar mažiau moderni, o jei moderni, tai ir politinė tauta. Niekam tuo nesigirdami (juk tuo pačiu mums gali atsakyti ir kitos tautos), paprasčiausiai, tai turėdami galvoje, vadinkimės pagal senąją klasikinę sampratą -  tauta, o žodžius:  natio, nacija, nationale ir pan. palikime kitataučiams.

Pagal Wikipediją, valstybė – tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus ir suverenitetą.

Giliau nemąstant, pagal šį apibrėžimą išeitų, kad valstybė tai yra visų veikiančių politinių partijų suma – politinė organizacija. Tuomet mūsų valstybę sudaro 2-3 procentai partiečių? O kas tuomet mes, likę 97 procentai nepartinių, paniekinamai kalbančių apie partinukus ir jų partijas? O gal ir gerai būtų jei partijų nariais pūtų 60 proc. visų veiksnių šalies gyventojų? Gal tuomet partijos galėtų pretenduoti į atitinkamų socialinių sluoksnių ir kartų vedlius bei interesų gynėjus? Gal tuomet būtų vykdoma“ haveliška“, o ne „makiaveliška“ politika? Gal tuomet žodžiai tauta, politika, valstybė, politikai taptu normaliais žodžiais? Gal tuomet galėtume kultūringai pasikalbėti su kultūros nešėjais apie politiką?

O gal turima galvoje, kad visi valstybės piliečiai priklauso tai minėtai “ tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojančiai  politinei organizacijai? Gal būt.

Čia mums į pagalbą ateina  „Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas“, kurį 1999 m. išleido UAB „Gimtinė“.  Jis pateikia dvi valstybės sampratas:
- „Organizuota politinė bendruomenė, turinti savo aukščiausią valdžią“ ir;
- „Tokios bendruomenės valdomas kraštas“.

Paprastai, mokiniams turėtų būti duodamos labai aiškios sampratos, o, bet, tačiau ir man, manau ir Jums, dar ne viskas apie  valstybę aišku. Tiek jau to. Gal pats žodis „politika“ tai paaiškins.

Tarptautinių žodžių žodynas teigia, kad žodis politika [gr. politike (episteme) – valstybės valdymo menas], valstybės reikalų tvarkymo teorija ir praktika.; visuomeninė veikla, sauganti klasinius interesus, pvz.:vidaus, užsienio, ekonominė, finansų politika.

Pagaliau šis tas paaiškėjo. Supratau, kad aš, kaip žmogus, esu mažytė tos organizuotos politinės bendruomenės arba politinės organizacijos (pagal Wikipediją) dalelytė, tai yra visos valstybės dalelytė ir noriu ar nenoriu jau išlanksto esu pasmerktas būti organizuotoje politinėje bendruomenėje ir dalyvauju valstybės reikalų valdymo bent jau praktikoje. Taigi, aš ir minėti „kultūrtrėgeriai“ esame iki kaklo pasinėrę į šį smirdintį „daiktą“ tik aš noriu apie tai kalbėti, veikti, kad išskalbčiau šį „daiktą“, o jie to nenori. O juk jie yra kultūros nešėjai, gaunantys už tai atlyginimą. Vaje, vaje…

Pasirodo, kad mąstančiam žmogui, pats žodis politika visai nedvokia jokiu mėšlu, tai kodėl politika smirdi? Kartoju, ji nesmirdi, ji valstybės valdymo menas, o teatras yra viena iš pagrindinių meno sudedamųjų dalių, todėl apie jį ir pakalbėkime.

Dar trumpiau apie teatrą ir jame esančius žmones.

Karingi žmonės, ypač aukšto rango karininkai ir jų išauklėti filosofai, mokslininkai, menininkai, politikai ir net dvasininkai sako, kad karas yra žmonijos progreso variklis. Iki tam tikro žmonijos sąmonės lygio tai tiesa. Vėliau – melas. Nūdienos žmonijos sąmonės lygyje tai vis dar tiesa (nors ir abejotina), todėl pasiremsiu kariškių posakiu: – karo veiksmų teatre, tarkime, be pokyčių. Net išvystysiu jį kalbėdamas apie Tautos ir Jos valstybės gyvenimo teatrą.

Kaip ir kiekviename teatre, taip ir šiame yra teatro vyriausiasis režisierius, režisieriai, aktoriai,  atliekantys tam tikras spektaklių (o jų labai daug) roles ir,  žinoma, žiūrovai.

Kas yra valstybės gyvenimo teatro vyriausiasis režisierius, pagrindiniai režisieriai? Tikriausiai, Prezidentas, Seimo pirmininkas,  premjeras,  Seime esančių partijų vadai ir „sėkmingiausieji“ stambaus verslo atstovai, finansuojantys partijų veiklą.

Kas turėtų būti šio gyvenimo teatro aktoriais? Žinoma, kad visi veiksnūs piliečiai, vienu ar kitu būdu kuriantys valstybės gerovę ir kultūringai dalyvaujantys valstybės valdyme. Kas geriau įsisavino šią meno rūšį, tas vaidina svarbesnę, rolę, kas blogiau įsisavino, tas antraeilius arba tik epizodinius vaidmenis masinėse scenose. Tarkime, rinkimų į Seimą ar savivaldybių tarybas, referendumų, plebiscitų ir pan. spektakliuose. Ir nieko nepadarysi. Jokiame teatre, juolab gyvenimo, negali visi būti ir režisieriais ir pagrindiniais aktoriais, tačiau pretenduoti į šias vietas, dalyvaujant sąžiningoje konkurencinėje kovoje, tai gali visi, tačiau… Tačiau vykstant nevykusių režisierių ir pagrindinių aktorių diktatui, visi kiti pretendentai į teatro darbuotojus, ypač į režisierių pareigas ir pagrindinių aktorių roles, išstumiami iš valstybės gyvenimo teatro ir tampa žiūrovais, kurių didžioji dauguma visiškai nesidomi  vykstančiais spektakliais, jų režisieriais nei pačių teatru. Dažnai jie patys iš nesupratimo, dažniausiai dėl pagrindinių aktorių ir režisierių propagandos, slopinančios asmenybes, žalingos  švietimo, mokslo ir kultūros sistemos sutinka būti tik žiūrovais. Beveik pusė jų, atsisako dalyvauti ir masinėse scenose, režisieriams ir pagrindiniams aktoriams vaidinti vieną dieną svarbiausią rinkėjo rolę.

Kodėl taip yra? Tik todėl, kad veiklūs, tačiau nebūtinai gabūs ar talentingi, dažniausiai agresyvios vidutinybės – nedori režisieriai ir pagrindiniai aktoriai, tautos vardu įvedė tokias patekimo į valstybės teatrą taisykles. Jas jie pavadino valstybės teisės sistema, o valstybę – teisine valstybe.

Pabandyk patekti į savivaldybės tarybą, vaidinti jos nario, mero ar vicemero rolę. Nepavyks. Nes pretendentai į šių rolių atlikėjus turi būtinai būti partiečiai (ir nereikia lia-lia, bla – bla apie partijų sąrašinių ir save išsikėlusių kandidatų lygias galimybes; viskas iš anksto nuspręsta). Kaip nuspręsta? Taip, kad į savivaldos struktūrą gali patekti tik tas, kurį parenka partijos, tiksliau jų vadukai, sudarantys tik 2-3 procentus visų piliečių skaičiaus. Štai tau ir savivalda, štai tau ir politika – valstybės valdymo menas.

Analogiškas vaizdelis ir Seimo rinkimų spektaklyje. Prieš rinkimus neaišku tik viena – kokia partija (partijų koalicija) sudarys Seimo daugumą. Tačiau tautai, visuomenei, praktiškai, jokio skirtumo nėra, kokia egoistinė grupelė bus valdančiąja dauguma. Ir vieni ir kiti partiečiai, aišku, kad sieks asmeninių ir grupinių interesų, taps „nusipelniusiais gyventi geriau“ arba „nacionalinėmis vertybėmis. O tie, kuriantys nacionalines vertybes, kaip buvo, taip ir liks pilka arba oranžine mase, neverta „elito“‘ dėmesio. Blogai, baisu, čia gyventi negalima, lėksime į užsienį. Gaila, bet taip galvoja dauguma tautiečių ypač jaunimas (kur ten pensininkai pakels sparnus, nebent trumpam prižiūrėti anūkėlių).

Būsiu labai nepopuliarus, primindamas, kad kiekviena tauta nusipelno tokių valdovų, kokių ji pati verta. Kaip išeiti iš šio nelemto „voverės rato“? Tai labai sudėtinga ir kartu labai paprasta. Tereikia tik pradėti sveikai mąstyti. Suvokti savo vietą tautoje ir savo valstybėje. Nustoti niekinti politiką ar bijoti jos. Ne pati politika bloga. Blogi ją vykdantys politikai. Tai jie yra „daiktas“ nuo kurių sklinda blogas kvapas. Reikia nepatingėti retkarčiais paimti į rankas Konstituciją perskaityti Ją, o kai kuriuos straipsnius net įsiminti. Kaip antai:
- 1 str. Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.
- 2 str. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
- 3 str. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galiu. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.
- 4. Str. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo  t i e s i o g i a i ar per  d e m o k r a t i š k a i išrinktus savo atstovus.
- 5 str. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
- 9 str. Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas. Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300tūkst. piliečių…
- 25 str…(perskaitykite patys).
- 69 str…..Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu.
- 71 str. …Referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas…
Štai šių ir kitų Konstitucijos straipsnių rėmuose  gali dirbti susivienijusios  doros, „įkurtos iš apačios“ nevyriausybinės organizacijos, įsteigusios Koordinacinį centrą, gal geriau VAKI, o gal dar geriau Lietuvos valstybės atkūrimo tarybą (ši mintis „šovė“ į galvą rašant šį straipsnelį). Žodžiai“ Lietuvos valstybės atkūrimo“, mano galva, tikrai turi būti, ketvirtas žodis gali būti  taryba arba kongresas, arba sąjūdis ar panašiai. Sąlyginai kol kas ją vadinkime Lietuvos valstybės atkūrimo taryba (tolia LVAT).
LVAT galima įkurti, kaip jau minėjau, per Koordinacinio centro paskelbtą parašų rinkimo akciją, arba iš karto. Detales kol kas palikime paslaptyje.
Malonu, kad jau įsikūrė žaliųjų partija, atrodo greitai pamatysime ir „Drąsos kelią“. Pats gyvenimas,“ kaip pirštu į akį“ rodo ką reikia daryti.
Agurkų augimo sezonas jau beveik baigėsi, daržiukas nuravėtas, o pomidorus palaistyti reikia tik kartą per savaitę, tad aida savaitėlei į Vilnių pas bendraminčius. Su jais galėsime aptarti ir pradėti konkrečius darbus. Todėl savaitėlei „išnyksiu“ iš interneto svetainių.

Visiems gero artėjančio savaitgalio bei malonių diskusijų, polemikos, rašant komentarus.

Jonas Mažintas

A.Brazauską pakeitęs Valdas Adamkus, vadovavęs šaliai pusę pirmojo dvidešimtmečio, savo amplua pasirinko užsienio politiką ir nacionalinį saugumą, beje, tai, kas labiausiai ir priskirta prezidentui pagal Konstituciją. Tačiau iš jo didžiojo pasididžiavimo – Lietuvos paramos Ukrainai ir Gruzijai šiandien greičiau liko prisiminimai apie reitingines populistines kalbas mitinguose, nei tvarus indėlis į šių šalių demokratijos pamatus.
Nušalintojo prezidento Rolando Pakso metų ir keliolikos dienų Prezidentūroje amplua – keli mėnesiai eklektiškų idėjų apie tvarką kitų atžvilgiu ir teisingumą savųjų naudai, ir dar keli aiškinimųsi bei apkaltos mėnesiai. Vienintelis teigiamas R.Pakso indėlis į šalies raidą galėjo būti, bet nebuvo, pamoka kitoms politinėms jėgoms veikti skaidriai ir ne savo aplinkos, o valstybės naudai.
D.Grybauskaitės tapatybė dar kristalizuojasi, bet, atrodo, ji apsisprendė koncentruotis į teisėsaugą, kovą su korupcija. Tauta aikčioja iš susižavėjimo žaibais besisvaidančia šalies vadove (kaip kiti ironiškai sako – valdove). Tačiau koks palikimas liks po jos valdymo?

Šalies ūkis:
A.Brazauskas – mikroekonomika
V.Adamkus – “Williams”, bet ne strateginiai objektai
D.Grybauskaitė – retorika
Paradoksas, bet Lietuvos žmonės daugiausiai iš prezidento tikisi ten, kur jis turi mažiausiai galių, – darant įtaką šalies ūkiui, žmonių materialinei ir socialinei gerovei. Šiuo požiūriu D.Grybauskaitė turi daug privalumų: pagal išsilavinimą ji ekonomistė, jos darbas Užsienio reikalų, Finansų ministerijose ir Europos Komisijoje buvo susijęs su ekonomika. Ateidama į šį postą ji deklaravo: jei reikės, naudosis ne tik visomis įstatymais jai suteiktomis teisėmis, bet ir autoritetu.
Ir tikrai D.Grybauskaitė kartais ima ir ką pažada už premjerą, pavyzdžiui, kompensuoti pensijas. Bet klausimas, ar taip ir bus, nes, pavyzdžiui, vienas pirmų jos priesakų Vyriausybei pateikti visa apimančią socialinės apsaugos reformą, o ne jos fragmentus, kurių ji nė neskaitysianti. Bet ir po dvejų metų tėra reformos epizodai – pavėlintas pensinis amžius ir keliskart kaitaliota motinystės išmokų tvarka.

D.Grybauskaitė seniai reiškia nepasitenkinimą aplinkos ministru Gediminu Kazlausku, tačiau atstatydinti tik tie ministrai, kuriuos sutiko aukoti partijos. Vis dėlto dabartinė valdančioji dauguma, išskyrus kokius Arūno Valinsko apsižodžiavimus, prezidentę pavadinant boba, D.Grybauskaitę remia. Kiek ji turės paramos po kitų metų Seimo rinkimų, didelis klausimas, bet kol kas galėtų per Vyriausybę daryti žadėtą įtaką šalies ūkiui.
Ekonomistas prof. dr. Jonas Čičinskas pabrėžia, jog ir po dvejų D.Grybauskaitės metų Prezidentūroje sunku būtų vienareikšmiškai atsakyti, ar ji turi strateginę liniją rūpindamasi ekonomikos ugdymu ir kuo konkrečiai pasireiškė tas kadencijos pradžioje akcentuotas prioritetas. Kad ir dujų kaina, sutartys su “Gazpromu” – strateginės reikšmės, tačiau prezidentės veiklos čia nematyti. Prezidentė retsykiais gnybteli Vyriausybei, bet, J.Čičinsko įsitikinimu, “tik populistiškai, kiek atsiribodama, kad jai nepakenktų menki Vyriausybės reitingai”.
Prezidentė nesustabdė nė prieštaringų rezultatų davusios naktinės mokesčių reformos. Visi seniai užmiršo jos garsiąją frazę, kad klaidos turi būti taip pat greitai taisomos, kaip ir padaromos. Ji nepateikė ir savo ilgamete patirtimi paremtų siūlymų, kaip bristi iš krizės. Tiesa, ji pasakė daug žodžių apie pagalbą verslui, ypač smulkiajam. “Tačiau tai žodžiai ir linkėjimai plačiajai visuomenei, o ne rinkos ir ekonomikos dalyviams. Per ankstesnes kadencijas matydavau prezidentų indėlį, norą dirbti su verslu, verslo skatinimą daryti vienokius ar kitokius gerus darbus visuomenės labui. Dabar to nematau”, – apgailestauja “Microsoft Lietuva” generalinis direktorius Mindaugas Glodas.
Kitas autoritetingas verslo atstovas, “Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis, sako: “Matau distanciją – sąmoningą ar ne, tarp to, kas vyksta versle, ir to, ką daro valdžios institucijos, o turėtume kartu ieškoti, kaip įgyvendinti idėjas. Tai ne mažiau svarbu nei vienas ar kitas pareiškimas. Bet valdžios ir verslo kooperacijos, kad surėmę pečius ką padarytų kartu, Lietuvoje apskritai niekada nebuvo.”

Tačiau ir D.Grybauskaitės pirmtakai neįėjo į istoriją kaip valstybės ekonominės gerovės strategai. A.Brazauskas, nors buvo ekonomistas, J.Čičinsko vertinimu, veikė materialiosios, mikroekonomikos lygiu. Jam rūpėjo einamieji kasdieniai ekonomikos reikalai, materialinė gerovė, to pagrindu jis plėtojo savo, kaip prezidento, veiklą stojant į ES, jo užsienio politika taip pat turėjo pragmatinį atspalvį. Tarptautinis konkurencingumas ar inovacijos jam buvo nesavi, jam stigo visumos matymo. Pagrindų strateginiams ūkio projektams prezidentas – ūkininkas ir statybininkas – nepadėjo.
Po jo šaliai vadovavusį V.Adamkų ekonomikos gairės domino dar mažiau. Bet jis į verslo istoriją įėjo ne pačia šviesiausia “Williams” protegavimo istorija. Vis dėlto apmaudu, kad V.Adamkus sugebėjo kištis į “Mažeikių naftos” privatizavimo istoriją, tačiau, būdamas aukščiausio lygio aplinkosaugos specialistas ir sugebėjęs išvalyti Didžiuosius ežerus JAV, per dešimt savo prezidentavimo metų nevaliojo pastūmėti ekologinių ir energetinės nepriklausomybės projektų – alternatyviosios energetikos, naujos atominės, energetinių jungčių su Vakarų Europa.
Paradoksas, bet tik D.Grybauskaitės, valstybės vairą perėmusios dvidešimtaisiais nepriklausomybės metais, kadencijos laikotarpiu realiai pradėti “RailBaltica” – pirmojo geležinkelio į Vakarus tiesimo darbai, pajudėjo energetiniai projektai. Nuopelnų ar atsakomybės už tai priskirti prezidentui negalima. Tačiau tai strateginiai, tikrąją nepriklausomybę garantuojantys projektai, ir dėl jų vilkinimo kaltės tenka ir A.Brazauskui, ir V.Adamkui.
Kaip primena J.Čičinskas, 1993 m. (prezidentaujant A.Brazauskui) Lietuva pasirašė su ES sutartį, įsipareigodama uždaryti Ignalinos AE, ir tam gavo šimtus milijonų eurų. Jei prezidentai būtų savo įtaką sutelkę sutarčiai vykdyti, o ne leidę puoselėti iliuzijas, kad pažadas bus užmirštas, šiandien Lietuva nebūtų patekusi į tokią apgailėtiną situaciją.

Teisėsauga ir kova su korupcija:
A.Brazauskas – bendrapartiečių lobimas
V.Adamkus – asmeninis pavyzdys, bet ne daugiau
D.Grybauskaitė – prioritetas, tačiau prieštaringomis priemonėmis
Kur kas daugiau galių nei ekonomikos srityje Lietuvos prezidentas per skiriamus kadrus turi teismams, prokuratūrai, Valstybės saugumo departamentui. Čia prezidentė D.Grybauskaitė ypač aktyvi, nušlavusi ankstesnius pirmuosius šių institucijų asmenis. Tačiau Kauno technologijos universiteto (KTU) Politikos ir viešojo administravimo instituto direktoriaus prof. dr. Algio Krupavičiaus manymu, ne tik teisėsaugos institucijų, bet ir kiti kadriniai pakeitimai, pavyzdžiui, Lietuvos banko vadovo, ko gero, rėmėsi ne profesine kompetencija, o labiau asmeniniu ryšiu, lojalumu, nepriklausomumu sistemai. Kai Lietuvos banko galva parenkamas žmogus, vadovavęs jos rinkimų kampanijai, kuris pagal profesiją nėra banko specialistas, yra pavojaus, kad jam gali pritrūkti žinių ir gebėjimų.
Kelia abejonių ir pačios reformos. A.Krupavičius pabrėžia, kad reformos Generalinėje prokuratūroje vertinamos labai prieštaringai ir nesulaukia ne tik pačios prokuratūros, bet ir žiniasklaidos ar visuomenės pritarimo. Kas vyksta VSD ar FNTT – visai nėra informacijos. Vadovai pakeisti, bet ar pasikeitė darbo turinys? Teismuose pokyčių yra, pagaliau principingiau imti vertinti susikompromitavę teisėjai. Bet iš prezidentės pusės būta ir prieštaringų dalykų, tarkim, dviprasmiškas jos įsikišimas į Teisėjų tarybos veiklą svarstant teisėją Neringą Venckienę.
Garsus teisininkas Kęstutis Lipeika girtų D.Grybauskaitę už ryškų norą pagerinti padėtį, tačiau taip pat abejoja, ar principai, kuriuos ji naudoja, gali duoti tokių rezultatų. “Bus keistas dalykas: teismai – apylinkės, apygardos, o prokuratūros – tik apygardos. Aktyvumas skatintinas, bet jis neturi būti skubotas, ypač teisės srityje, vienas ar du asmenys vieni, be diskusijos, negali sugalvoti, ką reikia padaryti”, – įsitikinęs K.Lipeika.
O kovą su korupcija A.Grybauskaitė įvardijo net savo veiklos prioritetu. “Tačiau prezidentė daug kalba apie korupciją, apie tvirtą ranką. Ji smarkiai linkusi į populizmą, nes kalba, ką visuomenė nori girdėti. Retorika ganėtinai kategoriška. Bet ar iš jos seka apibrėžiami ir apčiuopiami rezultatai?” – abejonių girdėti politologo A.Krupavičiaus balse.
Su korupcija kovojančio “Transparency International” Lietuvos skyriaus buvusio vadovo Ryčio Juozapavičiaus manymu, prezidentė nežino, ką daryti kovojant su korupcija: “Jos pagrindinės priemonės – bausmių griežtinimas, tačiau iš tiesų bausmės neišvengiamumas, o ne bausmės dydis yra pagrindinė atgrasymo nuo korupcijos priemonė.”
Ekspertas, išnagrinėjęs prezidentės dvejų metų veiklos ataskaitoje minimas kovos su korupcija priemones, atkreipia dėmesį, kad, pavyzdžiui, asmeninė atsakomybė už kartelinius susitarimus labiau susijusi su sąžininga konkurencija, nepartinių kandidatų rėmimas – su demokratijos plėtra, o alkoholio ribojimas – su sveika gyvensena nei su antikorupcinėmis priemonėmis. “Atrodo, kad prezidentės indėlis į kovą su korupcija – pasakyti, kad bus žiauru. Bet, regis, nelabai kas bijo”, – mano R.Juozapavičius.
Eksperto įsitikinimu, kur kas efektyviau būtų diegti gero valdymo, tai yra rodiklių, atspindinčių į žmones, visuomenę orientuotus rezultatus, sistemą, nes korupcija prasideda ten, kur žmonėms be kyšio neišeina sutvarkyti reikalų. Štai Kolumbijos politikas Antanas Mockus pasakojo, kad jam ėmus vadovauti Bogotai stambus laikraštis, verslo organizacija ir įtakinga nevyriausybinė organizacija jam padėjo sugalvoti 180-ies pamatuojamų rodiklių sistemą ir stebėti pokyčius. R.Juozapavičiaus įsitikinimu, prezidentė D.Grybauskaitė galėtų kitoms valstybės institucijoms parodyti pavyzdį ir paprašyti sugalvoti jai rodiklių sistemą, kuri padėtų įvertinti jos veiklą. Pavyzdžiui, jei ji apsiimtų gerinti santykius su Lenkija, rodiklis galėtų būti sociologinės apklausos, kaip pokyčius vertina lenkai ir lietuviai.
Subjektyvumo dozė yra, bet tai vis tiek geriau, nei kai pats prezidentas vertina savo darbą. Juo labiau taip nesavikritiškai kaip šiųmečiame pranešime.
Vis dėlto, R.Juozapavičiaus nuomone, gerai, kad D.Grybauskaitė sako, jog kova su korupcija svarbu. “D.Grybauskaitė daro neapkaltinamos lyderės įspūdį, ji gali trenkti kaip žaibas, ir tai kuria drausminančią atmosferą. Su kitais prezidentais, atrodė, galima išsiaiškinti, susitarti. Apie A.Brazauską – kol teismas nepasakė kitaip, asmens kaltu įvardyti negalima, bet ugnies be dūmų nebūna. Mano pasitikėjimas A.Brazausku, kaip lyderiu, nebuvo didelis”, – tokia kovos su korupcija eksperto R.Juozapavičaus nuomonė.

Užsienio politika:
A.Brazauskas – su visais draugiškai, bet be iššūkių
V.Adamkus – regiono lyderystės siekis, bet kartais tik plakatinis
D.Grybauskaitė – žodžiais pragmatiška, darbais eklektiška
“D.Grybauskaitės stilius – vis pirmyn ir atsitraukti. Kad ir su Baltarusija: ryžtingai keičiam požiūrį, o paskui vėl tyla. Arba su JAV: tai kažkur nedalyvaujam, tai dabar su Hillary Clinton jau bičiulės”, – prestižinės KTU gimnazijos direktoriui Bronislovui Burgiui neaiški D.Grybauskaitės užsienio politika.
Apie A.Brazausko užsienio politiką jis teigia nieko negalintis pasakyti, kaip ir apie V.Adamkaus vidaus politiką. V.Adamkus, priešingai nei pirmtakas, gerai mokėjo angliškai ir akcentavo užsienio politiką. “Bet su Gruzija dirbome, ir sunkiausiu jiems momentu viskas užgeso. Jei prezidentui pasikeitus nelieka įdirbio, jei tai gali priklausyti nuo vieno žmogaus, esame gana rizikinga valstybė”, – vertina B.Burgis.
Europos Parlamento nario Leonido Donskio manymu, “nors D.Grybauskaitė apibrėžusi savo užsienio politiką kaip alternatyvą savo pirmtakui, kol kas sunku suvokti, kokia ji. V.Adamkaus užsienio politika buvo pagrįsta aktyviu Lietuvos vaidmeniu regione, strategine partneryste su Lenkija, iš ko dabar liko tik geri prisiminimai, be galo aktyvus Lietuvos vaidmuo buvo komentuojant ir galbūt darant įtaką įvykiams Gruzijoje ir visame Kaukaze, Ukrainoje”.
D.Grybauskaitė bando kryptelėti valstybės užsienio politiką pragmatizmo, ES, Šiaurės Europos link, kad būtume labai aktyvūs žaidėjai Europoje, ir tokią iniciatyvą L.Donskis sako sveikinantis. “Tačiau kokie yra to praktiniai darbai ir rezultatai, sunku pasakyti, nes kažkokios kokybiškai naujos politikos Baltijos, Šiaurės regione nematyti. Neaiškumas Baltarusijos atžvilgiu: suprantu intenciją neatiduoti Aleksandro Lukašenkos Maskvai ir laikyti jį kontrolės sumetimais arčiau savęs, kad darytume įtaką. Bet jis – gudrus diktatorius ir moka visus apkvailinti. Didelių proveržių čia nematau, užtat matau susilpnėjusius euroatlantinius ryšius, santykiai su JAV nėra stiprioji pusė, kas V.Adamkaus laikais buvo neabejotina. Dabar gal bandoma juos klijuoti – H.Clinton vizitas buvo svarbus įvykis”, – vertina L.Donskis.
Jo manymu, D.Grybauskaitės užsienio politika kol kas nepasistūmėjo toliau ryžtingų deklaracijų. Prezidentė padarytų didelį darbą tiesiogiai prisidėdama prie to, kad būtų atkurti pašliję santykiai su Lenkija, palaikomi glaudesni ryšiai su Ukraina, kuri tampa rimta žaidėja Europoje, ir būtų didelė klaida Lietuvai paleisti savo kozirius iš rankų, žinant, jog čia turėjome aktyvų ir produktyvų vaidmenį.
A.Brazausko užsienio politika, europarlamentaro vertinimu, buvo “pagrįsta subalansuotu ramiu požiūriu, gera kaimynyste ir bendravimu su visais, bet jai niekada nebuvo būdinga V.Adamkaus ambicija. Galima įvairiai vertinti V.Adamkaus užsienio politiką, būta problemų, stiprios retorikos, kuri prasilenkdavo su realybe, bet ji buvo intensyvi, neabejotinai aktyvi ir ambicinga, išsiskyrė Baltijos regione. O dabar – gana sutrikusi ir šiek tiek beveidė”.
Antra vertus, žvelgiant iš laiko distancijos, gal ir toji mūsų lyderystė regione buvo labiau menama nei tikra. Viena – patiems manyti, kad esame lyderiai, kita – konkretūs faktai: nors ES narėmis visos trys Baltijos šalys tapo “vienu paketu”, Estija pirmoji buvo gavusi kvietimą, pirmoji tapo euro zonos nare, vienintelė iš Baltijos šalių pakviesta į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją. O skandalas dėl CŽV kalėjimų sukėlė abejonių, ar Lietuva, palaikydama santykius su JAV, sugebėjo išlaikyti savarankiškai sprendimus priimančios partnerės poziciją.

Visuomenės vienijimas:
A.Brazauskas – amžina priešprieša su V.Landsbergiu
V.Adamkus – pastangos diegti vakarietiškas vertybes
D.Grybauskaitė – didžiulis pasitikėjimas, tačiau populizmo dėka
Vertinant prezidentų santykius su visuomene, L.Donskio nuomonė tokia: “D.Grybauskaitė ryžtingesnė, labiau reformatorės figūra, turi daugiau šansų pakeisti visuomenės gyvenimą. V.Adamkaus stiprybė – asmenybės šiltumas ir bendravimas, jis meistriškai moka megzti bičiulystę ir su valstybių vadovais, ir su paprastais žmonėmis. Tiesa, per antrąją kadenciją jam didelę įtaką darė aplinka, o informaciją jis gaudavo stipriai perkoštą per tam tikrą tinklą.”
Ekonomistas J.Čičinskas primena ir V.Adamkaus bandymus paskatinti Lietuvos politikus, visus žmones skirti dėmesio vertybėms, ypač vakarietiškoms, moraliai politikai.
L.Donskio vertinimu, nepartiniai V.Adamkus ir D.Grybauskaitė artimesni konstituciniam prezidento vaidmeniui – jie labiau vienytojai, nei galėjo būti A.Brazauskas, vienos partijos narys. “Savo politinę karjerą jis kūrė poliarinėje sistemoje su Vytautu Landsbergiu. Jie buvo du beveik šekspyriniai kovotojai, vienas be kito neįmanomi. Gerai, kad metams bėgant tai virto kažkokiu labiau išmintingu bendravimu, bet daug metų jų bendravimas buvo labai konfrontacinis ir formavo visos Lietuvos klimatą. Nors A.Brazauskas neabejotinai buvo nekonfrontacinė asmenybė, taikingas ir gana šiltas žmogus, mokėjo bendrauti, neatstūmė vyresnės kartos žmonių – jis negalėjo būti tautos taikytojas”, – mano L.Donskis.
D.Grybauskaitė, tik išrinkta prezidente, “Veidui” taip pat kalbėjo apie siekį telkti. Tačiau telkti – nereiškia pataikauti dėl reitingų. Beje, visi nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentai buvo nusipelnę ir išskirtinės visuomenės meilės. Kai kurių sociologinių apklausų duomenimis, V.Adamkus per pirmąją kadenciją buvo perkopęs net 90 proc. “Tačiau reitingai apie prezidento veiklą nelabai daug sako, nes prezidentas – ta institucija, kuria didesnė dalis žmonių visuomet pasitiki. Net R.Paksas prasidėjusio skandalo laikotarpiu tebebuvo vienas populiariausių politinių vadovų Lietuvoje. Lietuvių mentalitetas orientuotas į vienasmenį valdymą, o prezidentas tai geriausiai įkūnija. Jis simbolinė, ceremoninė figūra – tai ir kelia reitingus. Iš prezidento reikalaujama ne tiek konkrečių darbų, kiek pozicijos, o iš Vyriausybės ar Seimo – darbų ir sprendimų, kurie kurtų gerovę bei stabilumą”, – aiškina A.Krupavičius.
Taigi, galima sakyti, meilė prezidentams akla. “Tačiau populiarumas nėra tik indikacija, leidžianti galvoti vien apie būsimus rinkimus, – tai politiko galimybė daug ką nuveikti, daryti įtaką šaliai. Ir šiandien ją reikia daryti, ypač jaunimui. Manyčiau, prezidentei reikėtų dažniau bendrauti su moksleiviais, studentais, taip pat ir kitais visuomenės atstovais – kultūros, žiniasklaidos, kitų profesijų žmonėmis. Bet tie susitikimai turėtų būti ne reprezentaciniai, ritualiniai, o nuolatinė darbotvarkės dalis, kad prezidentė išgirstų kritikos ir patarimų”, – neabejoja L.Donskis.
Europarlamentaro įsitikinimu, verkiant reikia grąžinti bent minimalų pasitikėjimą parlamentu, Vyriausybe, pačia politika, padėti žmonėms atgauti orų santykį su valstybe, ir čia jis matytų aktyvų prezidentės vaidmenį. “Veiksmų užuominų yra, bet to turėtų būti daugiau. Manau, Lietuvos prezidentas – nebūtinai ryžtingo reformatoriaus figūra, pagal Konstituciją – tai tarpininkas tarp visuomenės ir Vyriausybės bei parlamento. Prezidentui derėtų kaip galima labiau suartinti šiuos segmentus, Vyriausybę ir Seimą priversti atsigręžti į visuomenę. Tai būtų pati prasmingiausia ir prezidentės D.Grybauskaitės misija”, – mano L.Donskis.
O A.Zabulis prezidentei linkėtų daugiau dirbti komandoje: “Matau prezidentės individualizmo bruožų, kas nėra labai gerai. Pavyzdžiui, verslas gali gyvuoti, kai yra komandinis žaidimas. Vienas, nors ir genijus, nieko negali padaryti. Manau, turėtų būti komandinis Vyriausybės, Seimo, Prezidentūros darbas, kaip ir yra tose šalyse, kurios daugiausiai pasiekusios.”
“Microsoft Lietuva” vadovas M.Glodas priduria, kad buvo įpratęs matyti Prezidentūrą kaip integruojantį valstybės valdymo dėmenį. “Dabar baigiu atprasti nuo to jausmo”, – apgailestauja jis.
Politologo A.Krupavičius manymu, dabar D.Grybauskaitė priėjusi savotišką kryžkelę, ypač vidaus politikos srityje, jai trūksta orientyrų, ir geriausia to iliustracija – šių metų metinis pranešimas.
O pedagogas B.Burgis pasigenda prezidentės pozicijos aktualiausiais visuomenei klausimais, nes dabar sako nelabai ir pastebėtų, jei tokios institucijos Lietuvoje visai neliktų.

Įkirta
Europarlamentaras L.Donskis: “Populiarumas nėra tik indikacija, leidžianti galvoti apie būsimus rinkimus, – tai politiko galimybė daug ką nuveikti.”

Pakartosiu a.a. neseniai anapilin išėjusio, teisėtai tautos sąžine vadinamo, J.Marcinkevičiaus mintį, kad nei lietuvių tauta, nei Lietuvos piliečiai nėra valstybės šeimininkais. Vystydami šią mintį ankščiau ar vėliau prieisime prie išvados, kad valstybę reikia pradėti kurti iš naujo. Ką tai reiškia? Visų pirma tai reiškia, kad reikalinga nauja valstybės atkūrimo ir jos valdymo filosofija, iš jos išplaukianti ideologija, programa, įvardijanti strategiją ir taktiką, ir atskiri, konkretūs programos įgyvendinimo projektai. Nei vienas, nei du ar trys žmonės to padaryti negali. Tą gali padaryti gal kokių 100 – 200  aukšto intelekto žmonių kolektyvas, žinantis šiuolaikinę filosofiją, valdymo teoriją, praktikuojantis savo kasdieninėje veikloje aukštą moralę, etiką ir savęs tobulinimą. Pažiūrėkime kiek nūdienos Lietuvoje veikia įvairių, gerai finansuojamų struktūrų, deklaruojančių aukštą profesionalumą ir gebėjimus. Jie konsultuoja valstybės valdymo institucijas, pradedant Seimu, Prezidentūra, Vyriausybe, ministerijomis ir baigiant savivaldybėmis, valstybės įmonėmis bei kitais ūkio subjektais. Jie teikia visuomenei valstybės, visuomenės ir ūkio valdymo filosofiją, ideologiją bei kitus konkrečius projektus. Televizijos kanalai, laikraščių puslapiai mirgėte mirga nuo visokiausių LLRI, įvairių bankų ekspertų, visokiausių“ mokslo slėnio“ struktūrų, politologų ir“ kitokių -ogų“ viešų – verbalinių bei oficialių rašytinių analizių, konsultacijų, programų, projektų, prognozių ir pamokymų. O Lietuvos valstybės laivas skęsta, jis grimzta vis giliau ir giliau. Kas gali, patys iš jo evakuojasi, bėga į kitas valstybes. Kodėl? Tik todėl, kad tėvynėje nemato jokio šviesos spindulėlio tamsiame tunelyje. Jie norėtų burtis, vienytis, kovoti su negerovėmis, pamatyti tą šviesos spindulėlį, vienytis apie jį, bet jo kaip nėra taip ir nėra. O vienas lauke ne karys…Todėl jie daro tai, ką priversti daryti.

Dabar grįžkime prie konkrečių veiksmų programos, gal tiksliau pradinės idėjos. Pradžiai reikia kelių žmonių, kurie patikėtų VAKI įkūrimo idėjos naudingumu ir jos realizavimo praktine galimybe bei sutiktų būti steigėjais. Steigėjai bendru sutarimu pasirinktų šios struktūros teisinę formą, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, tarkime viešąją įmonę, o gal ir kitą organizacijos teisinę formą (steigėjai susitars dėl teisinės formos).

Filosofai, politologai ir kiti intelektualai laukia kažkokios tai piliečių, nepatenkintų savo valstybės politinio, ūkio, visuomenės valdymo sistema ir laukia tos kritinės masės nepasitenkinimo išraiškos, gal revoliucijos, gal masinių demonstracijų, nušluosiančių oficialią, visiems matomą valdžią ir ją parenkančią, slaptąją, tačiau tikrąją valdžią. Bet to nebus. Tai būtų visa griaunanti jėga, po kurios vėl reikėtų viską kurti iš naujo.  O kas tai kurtų? Vėl tie patys slaptų sąmokslų aktyvūs ir nedori dalyviai, gal dar blogesni, nei dabartiniai. Argi neužtenka istorijos pamokų? Kas įvyko Rusijoje po rusų demokratinės 1917 m. vasario revoliucijos? Lenino bolševikų spalio mėn. ginkluotas perversmas, finansuotas Rusijos priešų. Kokia buvo šio perversmo pasekmė? Pagaliau, kas įvyko Lietuvoje po dainuojančios mūsų išsivadavimo kovos? Kas pasinaudojo tos pergalės vaisiais ir kur atvedė mūsų tautą ir valstybę? Prie jos galimo greito bankroto ir tautos išsibėgiojimo. Pavyzdžių gausybė.  Taigi belieka tik taiki kova, paremta jos vykdytojų aukšta morale, kompetencija ir kūrybiniu darbu, darbu ir dar kartą darbu. O kritinė visuomenės masė, kuri nepalaiko dabartinės valdžios ir gali būti pergalės garantu, ar ji yra? Tvirtai atsakau, taip yra. Ypač sostinėje Vilniuje. Juk per 50 proc. rinkėjų neatėjo į rinkimus, tuo išreikšdami savo nepritarimą egzistuojančiam valstybės ir visuomenės valdymo modeliui, visoms partijoms ir visų lygių valdžiai. Tuo ji parodė savo sąmoningumą ir nepasitikėjimą valdžia bei valdymo sistema. Laikas pradėti daiktus vadinti savais vardais, neklausyti paistalų, kad „demokratinėje visuomenėje tai normalu“, „mes patenkinti rinkėjų pasitikėjimu valdančiąją dauguma“ arba „rinkėjai palaiko opozicines partijas“ir panašiai. Visa tai partinė propaganda, visiškai neatspindinti tikrovės. Juk  visi balsų pirkimo atvejai (o kiek masiškai viena ar kita forma jų buvo, tai niekas neskaičiavo) susieti su asocialiais (balsų pardavėjai) ir antisocialiais (balsų pirkėjai) žmonėmis bei neįgaliais ir labai senyvo amžiaus rinkėjais, kuriuos apgavystėmis ir nerealiais, neįvykdomais pažadais papirko tie patys antisocialūs apgavikai. Tai kokios visuomenės kritinės masės mums dar reikia? Pasiūlykime jai teisingą filosofiją, ideologiją, patrauklią programą bei aiškius, suprantamus, realius jos įgyvendinimo projektus ir, būtent, ši nepatenkintos, aukštos sąmonės visuomenės dalis taps aktyviausiais rinkėjais, ateis pasirinkti „šviežių, jiems patinkančių produktų“, kurių „dabartinėje politikų rinkoje“ jie neranda.

Minėtam šviesos spindulėliui, pradžią galėtų duoti Valstybės atkūrimo konsultacinis institutas (toliau VAKI), arba tiesiog Valstybės atkūrimo institutas (VAI) siekiantis pateikti visuomenei ir konkrečioms valstybinio reguliavimo institucijoms patrauklų intelektualaus darbo produktą – valstybės atkūrimo filosofiją, ideologiją, strategiją ir taktiką. Aplink jį susivienytų visos gėrio viešajam interesui sąžiningai siekiančios demokratinės jėgos ir spindulėlis pavirstų galinga šviesa, panaikinančia šešėlius.

Kas galėtų būti siūlomo darinio narių šaltiniu. Manau, kad senjorai ir greitai tapsiančių jais atstovai, turintys gyvenimo patirtį, aukštą intelektą, moralę ir norą bei aukštųjų mokyklų vyresniųjų kursų studentai, greitai tapsiantys intelektualaus darbo bedarbiais, o taip pat  bakalaurai, magistrai, kartais  net mokslų daktarai, jau dalinai ar visiškai esantys intelektualaus darbo bedarbiais, suvokiančiais savirealizacijos problemas Lietuvoje. Manau, kad ir užsienyje esantys aukšto intelekto bei moralės žmonės mielai prisidėtų prie VAKI veiklos, matydami  pirmuosius realaus darbo vaisius, tarkime gerus  pilietybės, partijų, rinkimų, asociacijų, pensijų, senaties už sunkius ekonominius nusikaltimus panaikinimo, valstybės tarnybos ir t.t. įstatymų projektus bei panašiai.  VAKI kūrimo pradiniame etape (beje ir visą laiką) parodytų visuomenei šios struktūros apsaugą nuo patekimo į ją antisocialių – griaunančių ir kitus slopinančių asmenybių.  Įdėtų tokius saugiklius, kad ten nepatektų nei vienas žemos moralės buvęs aukštas politikas ar politinio pasitikėjimo pareigūnas.  Visa siūlomos struktūros veikla  būtų grindžiama jos narių kokybės prioriteto prieš kiekybę, aukštos moralės ir efektyvios narių veiklos sisteminio palaikymo principais, kuriuos atspindėtų VAKI vidiniai teisės aktai, reglamentuojantys jos veiklą bei konkreti organizacinė  struktūra.

Ši siekiamybė būtų įgyvendinama be baimės, atvirai, skaidriai ir sąžiningai, visuomenei demonstruojant, organizacijos praktinę veiklą, atspindinčią minėtus principus. Tokia patirtis egzistuoja ir žinoma daugeliui, kas to nori ir siekia išlaikyti tikrąjį savo žmogiškąjį veidą ir dėl šios priežasties negali surasti nišos padoriai savo veiklai, nenori susitapatinti su bankrutavusiomis politinėmis partijomis ir valdžios struktūromis. Ar yra tokių žmonių Lietuvoje ir emigracijoje?  Aš tikiu, kad tokių žmonių yra ganėtinai daug, laukiu kol jie atsilieps ir siūlau imtis kūrybinės iniciatyvos, atmesti tą nereikalingą kuklumą, gal nuolankumą, o gal ir nepasitikėjimą savimi, taip būdingą doriems lietuviams.  Reikia mokytis, šiuo atveju ir iš priešų – antisocialių asmenų, kurie pateikia save visažiniais, viską mokančiais ir galinčiais sukuri gerą valstybę bei ją valdyti. Tik atsakomybės jausmo neturėjimas, žema moralė, turto siekis ir  nesugebėjimas atskirti gėrį nuo blogio leidžia jiems būti aktyviais ir superlandžiais, greitai pasiekiančiais aukštus valdžios postus. O jų apgaulinga veikla ankščiau ar vėliau išaiškėja. Tad ir jų antipodams – sąžiningiems, aukštos moralės ir kompetencijos žmonėms, kurių dauguma, jau seniai laikas išmokti greičiau atpažinti antisocialias asmenybes, kurių pilna dabartinės valdžios ir verslo struktūrose, išvesti jas į dienos šviesą, įrodyti visuomenei savo pranašumą prieš juos, kas neįmanoma be konkrečios aktyvios veiklos.

Laukiu atsiliepiant žmonių, palaikančių šią idėją, kad galėtume detaliai aptarti jos įgyvendinimo projektą, jo vystymo perspektyvas ir pradėti konkrečią veiklą. Juk „ne šventieji puodus lipdo“, ar ne?

P.S. Galima nebijoti, kad šią idėją kas nors „pasisavins“; jie vis tiek nesugebės jos įgyvendinti, nes ją įgyvendinti gali tik padorūs žmonės, kuriems blogos mintys neateina į galvą.

Jonas Mažintas

Kas bendra tarp Artūro Zuoko sprendimo išplėsti Vilnių valdančią koaliciją Lenkų rinkimų akcijos nariais ir Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos sprendimo priimti į savo gretas buvusį “prisikėlėlį” ir buvusį “krikščionį” Roką Žilinską? Atsakymas vienas – interesas turėti kiek galima daugiau garantuotų balsų savo pusėje, priiminėjant valdantiesiems svarbius sprendimus. Ir jokių ideologinių ar moralinių kompleksų dedantis su tais, kurie dar visai neseniai dėl vienų ar kitų priežasčių atrodė visiškai nepriimtini.

Tenka rinktis: moralė ar valstybės interesai

Kas galėjo pagalvoti, kad girtuoklis, skandalistas, nuolat su policininkais konfliktuojantis, savo netradicinės lytinės orientacijos neslepiantis, jau dvi partijas Seime pakeitęs R.Žilinskas gali tapti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu? Juk vien jo narystė krikščionimis save vadinančios partijos frakcijoje buvo nuolatinis pagrindas pašiepti šį politinį darinį. O dabar R.Žilinskas – pačios tikriausios, labai rimtai į dorą, moralę ir krikščioniškąsias vertybes žiūrinčios Seimo frakcijos narys. Ir nieko. Nors kai kurie konservatorių rėmėjai, o ypač – jų oponentai, tikrai (ar dažniau apsimestinai) griebiasi už galvos.
Kita vertus, R.Žilinskas yra Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininkas, besąlygiškai remiantis Vyriausybės ir Energetikos ministerijos sprendimus dėl naujos atominės elektrinės statybos Visagine. Žinome, kokį pasipriešinimą šie sprendimai patiria iš rusiškosios energetikos lobistų (per papildomus Seimo nario rinkimus Klaipėdos Danės apygardoje į anksčiau valdančiajai koalicijai priklausiusią vietą dabar keliamas ir buvęs “Gazpromo” patikėtinis Lietuvoje), tad kiekvienas Vyriausybės energetikos politiką remiantis balsas Seime konservatoriams yra aukso vertės. Tad jei vardan naujos atominės ir naujo Gamtinių dujų įstatymo patvirtinimo Seime į valdančiąją frakciją reikia priimti skandalistą, jis bus nedvejojant priimtas, o protesto balsai – nutildyti. Nes Vyriausybei šiandien yra svarbesnių dalykų nei demonstratyvus moralizavimas.
Tokia šiandieną yra Vyriausybės logika, ir negali sakyti, kad ji išsigimusi ar amorali. Dar XIX a. žymus Britanijos politikas lordas Palmerstonas ciniškai, bet aiškiai pasakė: “Nacijos neturi nuolatinių draugų ir nuolatinių priešų – tik nuolatinius interesus.”
Beje, lygiai tokiais pat principais vadovaujasi ir verslas. Ten taip pat nėra amžinų priešų ar draugų – tik konkurentai ir partneriai. Kokiame nors konkurse dvi firmos gali, regis, mirtinai susipjauti, šnipinėti, skųsti viena kitą teismui. Atrodo, jei galėtų, jų savininkai nugalabytų vienas kitą. Bet praeina kiek laiko, ir žiūrėk – buvę kone priešai sudaro konsorciumą ir drauge dalyvauja kitame projekte. Pasitaiko atvejų, kad firmos vienu metu viename projekte be kompromisų konkuruoja, kitame – bendradarbiauja. Ir verslo pasaulyje tai niekam nekelia jokios nuostabos. “Nieko asmeniška, tai tik verslas”, – skelbia populiarus amerikiečių posakis.

V.Uspaskichą pirks liudininko statusu?

Atkreiptinas dėmesys, kad kol Lietuvoje politika ir verslu užsiimdavo skirtingi žmonės, Seime galiojo principas – “aš su tos blogiukų partijos nariu ant vienos pievelės nepritūpsiu”. Politikos senbuviai gerai pamena, kad 1992–1993 m., kai santykiai tarp rinkimus pralaimėjusio Sąjūdžio ir juos laimėjusios LDDP buvo labiausiai įtempti, šių partijų parlamentarai netgi reikalaudavo, kad į renginius ar kitus miestus būtų vežami skirtingais autobusais. Tačiau ilgainiui santykiai švelnėjo (prie to daug prisidėjo Europos valstybių politikų rodomas pavyzdys), o paskui įvyko lūžis – į politiką patraukė tikrieji verslininkai. Kartu jie atsinešė ir verslo sampratą apie sąjungininkus bei oponentus.
Pirmasis toks buvo Viktoras Uspaskichas, atvirai deklaravęs, kad gali bendrauti ir remti visus, su kuriais “pavyksta rasti bendrą kalbą”. Antrasis, bene labiausiai ištobulinęs koalicijų darymo su bet kuo praktiką, buvo dabartinis Vilniaus meras Artūras Zuokas. Reikia pripažinti, kad nuo šių dviejų politikų principų lankstumu ne ką atsilikdavo ir “brazauskiniai” socialdemokratai. Jų lankstumo viršūne tapo 2006–2007 m. gyvavusi paramos sutartis su konservatoriais.
Šių metų įvykiai, formuojant savivaldybių tarybas ar derantis dėl paramos Vyriausybei Seime, parodė, kad ir konservatoriai padarė išvadas ir, siekdami valdžios galių, nebesusisaisto išankstiniais įžadais ar atsiribojimas. Nors jų bandymai derybomis su anksčiau neįsivaizduotinais partneriais – “paksistais”, “darbiečiais” ir lenkais išsaugoti merų postus Vilniuje bei Kaune nedavė rezultatų, bet baimės įvarė visiems. Politikos sunkiasvoriai atsisakė anksčiau savo pačių nusistatytų apribojimų ir tapo lygiai taip pat atviri deryboms su visais partneriais, net ir su mirtinais oponentais.
Teigiama, kad pastaruoju metu konservatoriai aktyviai flirtuoja su V.Uspaskichu, turinčiu rimtų nesutarimų su teisėsauga. Politinės paramos mainai į liudininko, vietoje kaltinamojo, statusą Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje neatrodo visiškai laužti iš piršto. “Žinoma, kad Darbo partija su kalėjime sėdinčiu savo pirmininku būtų pats geriausias koalicijos partneris po 2012-ųjų Seimo rinkimų, – pusiau juokais, pusiau rimtai sakė “Veidui” vienas Tėvynės sąjungos politikos strategų. – Nors galime sudaryti koaliciją ir su socialdemokratais, jeigu mūsų turimų vietų persvara būtų pakankamai didelė, kad šie negalėtų diktuoti sąlygų.”

Seimo pirmininkė Irena Degutienė sako, kad labiausiai ją parlamentas per praėjusią pavasario sesiją nuvylė neleisdamas tęsti baudžiamosios bylos parlamentarui Evaldui Lementauskui, nes nepanaikino jo teisinės neliečiamybės.

Gegužę Seimui balsuojant dėl bandymu papirkti kaltinto E.Lementausko neliečiamybės panaikinimo pritrūko kelių balsų. Balsavime nedalyvavo opozicijoje esančių Darbo partijos, partijos “Tvarka ir teisingumas” bei Krikščionių partijos frakcijų nariai.

“Labiausiai nuvylė E.LEmentausko istorija. Ir dar užklupo tas įvykis būnant komandiruotėje, iš esmės tik grįžus supratau, kas čia atsitiko. Protu nesuvokiamas dalykas”, – pirmadienį žurnalistams sakė parlamento vadovė.

Ji piktinosi, kad Seimas nedavė sutikimo tęsti jau teisme vykstančio proceso.

“Buvo likę tik du teismo posėdžiai”, – pabrėžė parlamento vadovė.

Į Seimą po savivaldos rinkimų vietoj “tvarkiečio” Remigijaus Ačo atėjęs E.Lementauskas buvo teisiamas dėl papirkimo.

Prokurorai E.Lementauską kaltino, kad būdamas sostinės vicemeru jis kitam savivaldybės politikui, konservatoriui Vidui Urbonavičiui iš viso siūlė pusę milijono litų kyšių. Teigta, kad pinigai siūlyti už tai, kad nebūtų balsuojama už interpeliaciją tuometiniam merui Juozui Imbrasui, pačiam tuometiniam vicemerui E.Lementauskui, būtų palaikomi kiti valdančiosios daugumos sprendimai.

E.Lementauskas savo kaltę neigė ir tikino tapęs provokacijos auka.

Seimui nepanaikinus E.LEmentausko neliečiamybės, Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas nutraukė papirkimu kaltinto Seimo nario baudžiamąją bylą.

Pastaruoju metu Lietuvos politikoje vis labiau įsigali principas – nėra idėjinių sąjungininkų ir idėjinių priešų, yra tik partneriai ir konkurentai, kurie keičiami atsižvelgiant į situaciją ir interesus.

Kas bendra tarp Artūro Zuoko sprendimo išplėsti Vilnių valdančią koaliciją Lenkų rinkimų akcijos nariais ir Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos sprendimo priimti į savo gretas buvusį “prisikėlėlį” ir buvusį “krikščionį” Roką Žilinską? Atsakymas vienas – interesas turėti kiek galima daugiau garantuotų balsų savo pusėje, priiminėjant valdantiesiems svarbius sprendimus. Ir jokių ideologinių ar moralinių kompleksų dedantis su tais, kurie dar visai neseniai dėl vienų ar kitų priežasčių atrodė visiškai nepriimtini.

Kas galėjo pagalvoti, kad girtuoklis, skandalistas, nuolat su policininkais konfliktuojantis, savo netradicinės lytinės orientacijos neslepiantis, jau dvi partijas Seime pakeitęs R.Žilinskas gali tapti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu? Juk vien jo narystė krikščionimis save vadinančios partijos frakcijoje buvo nuolatinis pagrindas pašiepti šį politinį darinį. O dabar R.Žilinskas – pačios tikriausios, labai rimtai į dorą, moralę ir krikščioniškąsias vertybes žiūrinčios Seimo frakcijos narys. Ir nieko. Nors kai kurie konservatorių rėmėjai, o ypač – jų oponentai, tikrai (ar dažniau apsimestinai) griebiasi už galvos.

Apie tai plačiau – jau ateinantį piradienį “Veide”

Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos “Baltijos tyrimai” naujienų agentūros ELTA užsakymu gegužės 25-31 dienomis atliktos apklausos duomenimis, Prezidentę D. Grybauskaitę palankiai vertino 83 proc. apklaustųjų, dvi kadencijas Lietuvai vadovavusį Prezidentą Valdą Adamkų – 62 proc., Seimo Pirmininkę Ireną Degutienę – 60 proc. Seimo narys Socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius pelnė 54 proc. palankių balsų.

Šiuos keturis politikus palankiai vertina daugiau nei pusė suaugusių Lietuvos gyventojų, o dar du visuomenės lyderius gyventojai įvertino labiau palankiai nei nepalankiai – tai europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė ir europarlamentaras Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas. Likusius visuomenės veikėjus gyventojai vertina labiau nepalankiai nei palankiai.

Nepalankiausiai gegužę Lietuvos gyventojai vertino Premjerą A. Kubilių – 85 proc. apklaustųjų. Kiek mažiau nepalankaus vertinimo skirta Seimo nariui Tautos prisikėlimo partijos vadovui Arūnui Valinskui – 76 proc.

Daugiau nei pusė respondentų nepalankiai įvertino europarlamentarą Vytautą Landsbergį – 70 proc., Lietuvos liaudies sąjungos vadovę Kazimirą Prunskienę – 68 proc., europarlamentarą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovą Valdemarą Tomaševskį – 64 proc., Socialistinio liaudies fronto lyderį Algirdą Paleckį – 57 proc., Naujosios sąjungos (socialliberalų) vadovą Artūrą Paulauską – 56 proc., Seimo narį Petrą Gražulį – 55 proc., krašto apsaugos ministrę konservatorę Rasą Juknevičienę – 54 proc., Seimo narę darbietę Loretą Graužinienę – 51 proc., europarlamentarą Tvarkos ir teisingumo partijos vadovą Rolandą Paksą – 51 proc. ir Vilniaus merą Artūrą Zuoką – 51 proc.

Per paskutinį mėnesį labiausiai pagerėjo Seimo narių socialdemokrato Vytenio Andriukaičio (5 procentiniais punktais) bei tvarkiečio Valentino Mazuronio (4 procentiniais punktais) vertinimai. Dar 3 procentiniais punktais pagerėjo gyventojų nuomonė apie I. Degutienę, R. Paksą bei A. Paleckį.

Per paskutinį mėnesį 4 procentiniais punktais sumažėjo palankiai vertinančiųjų Seimo vicepirmininką Česlovą Juršėną.

Jaunimas iki 30 metų palankiau nei vyresni gyventojai vertina V. Adamkų, A. Paulauską, A. Valinską bei A. Zuoką. Vidutinio amžiaus (30-49 metų) gyventojai palankiau už kitus vertina I. Degutienę, SEB banko prezidento patarėją Gitaną Nausėdą bei susisiekimo ministrą liberalsąjūdietį Eligijų Masiulį, o vyresni nei 50 metų žmonės palankiau nei jaunesni vertina V. Blinkevičiūtę, Č. Juršėną, Seimo narį tvarkietį Julių Veselką, P. Gražulį, V. Landsbergį, V. Uspaskichą, V. Mazuronį bei R. Paksą.

Apklausa vyko 2011 m. gegužės 25-31 dienomis. Apklausti 1006 Lietuvos gyventojai nuo 15 iki 74 metų, 100 Lietuvos vietovių (atrankos taškų). Apklaustųjų sudėtis atitinka 15-74 metų Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 15-74 metų Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų.

Prašytume pasakyti savo nuomonę apie kai kuriuos visuomenės veikėjus. Pasakykite apie kiekvieną iš jų, ar jūsų nuomonė apie jį palanki, ar ne?

Palanki (%) Nepalanki (%) Nežino tokio arba neturi nuomonės 1. D. Grybauskaitė 83 12 5 2. V. Adamkus 62 25 13 3. I. Degutienė 60 31 9 4. A. Butkevičius 54 30 16 5. V. Blinkevičiūtė 42 35 23 6. V. Uspaskichas 41 49 10 7. G. Nausėda 39 32 29 8. E. Masiulis 38 39 23 9. J. Veselka 37 39 24 10. Č. Juršėnas 36 41 23 11. V. Mazuronis 34 40 26 12-13. R. Paksas 34 51 15 12-13. A. Zuokas 34 51 15 14. V. Andriukaitis 31 39 30 15. R. Juknevičienė 28 54 18 16. L. Graužinienė 26 51 23 17. A. Paulauskas 25 56 19 18. P. Gražulis 23 55 22 19. A. Paleckis 17 57 26 20. K. Prunskienė 16 68 16 21. V. Landsbergis 15 70 15 22. A. Valinskas 14 76 10 23. V. Tomaševskis 13 64 23 24. A. Kubilius 9 85 6

 

Ši apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos-Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos “Baltijos Tyrimai” bendras projektas. Skelbiant apklausos duomenis nuoroda į ELTA ir “Baltijos tyrimus” būtina.

Po 8 metų Lietuvos politikai bus priversti pataikauti pensininkams ir socialinių išmokų gavėjams

Pristigus politinės valios įvesti balso teisės apribojimus, Lietuvos politikai bus priversti pataikauti pensininkams ir socialinių išmokų gavėjams dirbančios visuomenės dalies sąskaita.

Lietuvos patirtis rodo, kad vos vienas dešimtmetis gali gerokai pakeisti politinės scenos vaizdą. Vargu ar Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai įsivaizdavo, kad po dešimtmečio valstybės vadovu taps iš JAV sugrįžęs lietuvis, Seimo pirmininku – tik ką paskirtas jaunutis generalinis prokuroras, o premjeru – mažai kam žinomas aeroklubo lakūnas.

Lygiai taip pat 2000-aisiais ši trijulė vargu ar manė, kad po dešimtmečio vienas bus mažai kam įdomus pensininkas, kitas – iš paskutiniųjų politikon bandantis grįžti autsaideris, trečias per teismus Strasbūre bandys susigrąžinti teisę apskritai dalyvauti Seimo rinkimuose.

Pagrindinės partijos nekis

Kita vertus, jei žiūrėsime ne į konkrečius postus užimančius asmenis, o į didžiausią įtaką politikai darančias figūras, tai tokios visus du dešimtmečius Lietuvoje buvo tik dvi – Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas, pernai užbaigęs savo žemiškąjį kelią. Vienas įkūnijo revoliucinę, antisovietinę ir provakarietišką politinę srovę, galiausiai virtusią nuosaikiai dešiniąja partija, šiuo metu bandančia tapti vienintele centro dešinės politine jėga Lietuvoje. Kitas tapo sovietmečio “buvusiųjų” vėliava, sėkmingai suvienijusia socialdemokratinę retoriką su oligarchinio kapitalizmo praktika ir dėl to dvylika metų valdžiusia Lietuvą.

Šių dviejų asmenybių, tapusių politinės traukos centrais, dėka Lietuvoje susiformavo dvi pagrindinės partijos – konservatoriai ir socialdemokratai, turinčios tvirčiausią struktūrą, gausiausią narių skaičių, pastoviausius rinkėjus, didžiausią politinę patirtį ir esančios bene vienintelės, iš principo pajėgios savarankiškai, vien iš savo narių bei rėmėjų, suformuoti visavertį valstybės valdymo aparatą.

Galima neabejoti, kad šios dvi partijos taip pat sėkmingai veiks ir 2020-aisiais, nors neatmestina galimybė, jog oficialiai vadinsis kitaip nei šiandien. Mat praktika rodo, kad šios dvi politinės jėgos, nuolat prisijungdamos silpnesnius, bet idėjiškai giminingus politinius darinius, vidutiniškai kartą per septynerius metus keičia pavadinimą.

Kuri iš jų bus pagrindinė valdančioji 2020-aisiais, prognozuoti sunku, nors didesnė tikimybė, kad socialdemokratai. Bet drąsiai galima teigti, kad valdžioje jie bus ne vieni, o sudarę koaliciją su dviem ar trimis partijomis, atstovaujančiomis tam, ką santykinai galima pavadinti Lietuvos politikos trečiąja jėga – žmonėms, kurių mąstysena ir gyvenimiškosios vertybės susiformavo sovietmečiu. Moksliškai jie vadinami homo sovieticus, publicistai vis dažniau vartoja lietuviakalbių terminą, taip bandydami atskirti sovietukus nuo naciją formuojančių lietuvių.

Ši trečioji jėga Lietuvos politikos kryptį lėmė nuo pat 1990 metų Aukščiausiosios Tarybos rinkimų, tačiau suvokti ir aiškiai įvardyti šį reiškinį imama tik dabar. 1990-aisiais jie balsavo už Sąjūdį, nes tikėjo, kad po kelerių metų nepriklausoma Lietuva gyvens kaip Švedija. 1992-aisiais jų balsus nupirko LDDP, pažadėdama šilumos namuose ir dešros parduotuvėse, 1996-aisiais jie savo balsus pardavė konservatoriams už pažadą grąžinti nuvertėjusius indėlius.

Tik dėl šių priežasčių 1992-ųjų ir 1996-ųjų Seimuose iš esmės dominavo viena politinė jėga, nors formaliai valdė koalicijos.

Nuo 2000-ųjų sovietukai blaškosi, ieškodami mesijo, kurio vaidmenį paeiliui vaidino Artūras Paulauskas, Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas. Tai, kad šie prieš 2008-ųjų rinkimus arba buvo pabodę, arba politinių bei kriminalinių kaltinimų faktiškai ištremti į Briuselį, leido rinkimuose gana neblogai pasirodyti konservatoriams ir jų sąjungininkams liberalams, nes sovietukai tiesiog neatėjo balsuoti.

Tačiau, kaip parodė 2011-ųjų savivaldos rinkimai, sovietukai niekur nedingo ir artimiausią dešimtmetį iš politinės scenos nedings. Tiesiog jie dabar užsiėmę savotiškomis paieškomis, dairydamiesi naujo mesijo, o kol kas savo balsus dalijantys tarp senųjų.

Iki 2020 m. valstybės vadovo įgaliojimai nepakis, o prezidentu bus asmuo, lig šiol dar nekėlęs savo kandidatūros į šį postą

Nors trečiosios jėgos akys akivaizdžiai vis labiau krypsta į Dalią Grybauskaitę, tačiau 2020-aisiais ji vargiai bus ryški Lietuvos politinė veikėja. Net jeigu jai pavyktų antrą kartą tapti prezidente, 2020-aisiais jos kadencija bus pasibaigusi. Savarankiškai įkurti naują partiją ji taip pat neturi potencialo.

Išaugs pensininkų politinė galia

Vis dėlto didžiausiu iššūkiu 2020-aisiais politikams taps ne sovietukai, kurių didelė dalis arba nebebalsuos, arba emigruos, o pensininkai. Demografų skaičiavimais, 2020-aisiais pensininkai mieste sudarys apie 22,3 proc., o kaime – apie 18,4 proc. Lietuvos visuomenės. Kadangi ši prognozė daryta dar neturint naujausio gyventojų surašymo duomenų, rodančių gerokai didesnį, nei planuota, gyventojų mažėjimą, tai veikiausiai 2020-aisiais pensininkai sudarys net iki trečdalio viso elektorato.

Jau šiandieną politikai žino, kad aktyviausios ir drausmingiausios rinkėjos yra pensininkės, o 2020-aisiais tarp pensininkų jų bus apie du trečdalius. Tad politikai privalės orientuotis į rinkėjus, kuriems opiausi bus pensinio aprūpinimo, sveikatos priežiūros, vaistų, šildymo kainų klausimai. Tai yra visos tos problemos, kurias gali išspręsti tik klestinti, didelę pridėtinę vertę kurianti ekonomika, kuri iki 2020-ųjų Lietuvoje vargiai atsiras.

Tuo pat metu dirbanti rinkėjų mažuma reikalaus iš politikų išskirtinių privilegijų, nes puikiai suvoks, kad tai būtent jie yra pagrindiniai mokesčių mokėtojai, ant kurių pečių laikosi valstybė. Priešingu atveju bus grasinama arba emigruoti, arba masiškai slėpti mokesčius. Kadangi tokie asmenys jau šiandieną rodo didesnį  nei vidutinis savo interesų suvokimą, jiems atstovaujanti politinė jėga tvirtai sėdės Seime. Ar tai bus kuri iš dabartinių liberalų partijų, ar naujai susikūręs, tarkim, mokesčių mokėtojų judėjimas, nėra jokio skirtumo. Svarbiau bus tai, kad ši partija taip pat politiškai manevruos tarp dviejų didžiųjų konservatorių ir socialdemokratų stovyklų, savo paramą suteikdama pagal tai, kokių ekonominių preferencijų ar lengvatų galės tikėtis jos rinkėjai.

Pastaruosius du dešimtmečius didysis politinis konfliktas buvo tarp prorusiškos ir provakarietiškos orientacijos partijų, o 2020-aisiais didžioji takoskyra eis tarp pensininkų ir mokesčių mokėtojų. Kadangi spręsti šią problemą visas puses tenkinančiomis sąlygomis bus nebe Lietuvos jėgoms, išeitys bus tik dvi – arba įvesti balso teisės apribojimus, pirmenybę teikiant tiems, kurie moka mokesčius ir kuria valstybę, arba pareikalauti, kad tos Europos valstybės, kurių ekonomikoje pastebimą dalį sudaro imigrantų iš Rytų ir Vidurio Europos šalių, taigi ir Lietuvos, darbo jėga, dalytųsi socialinių išmokų naštą. Kadangi prieš galimus balso teisės apribojimus protestuos tiek Europos Sąjungos institucijos, tiek pensininkų interesams atstovaujantys politikai, bus pasirinktas antrasis kelias.

Sudėtinė šio konflikto dalis bus imigrantų klausimas. Trūkstant darbo jėgos, ypač kvalifikuotos, verslas vis aštriau kels politikams reikalavimą sudaryti lengvatų įvažiuoti į Lietuvą imigrantams iš ne ES šalių, pirmiausia iš Baltarusijos, taip pat – iš Kinijos ir kitų Tolimųjų Rytų kraštų. Didžiausia bėda bus ta, kad prieš kitataučių ir netgi kitos rasės asmenų imigraciją labiausiai protestuos tie, kurie iš to galėtų turėti daugiausiai naudos, – pensininkai ir atitinkamai jų interesams atstovaujantys politikai. Mat būtent ši Lietuvos visuomenės dalis yra dar nuo sovietmečio labiausiai neigiamai nusistačiusi “kitokių” atžvilgiu.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokių esminių pokyčių Lietuvos politinėje sistemoje įvyko per pastaruosius du dešimtmečius?

A.K.: Esame gana klasikinis jaunos demokratijos, atsiradusios iš subyrėjusios imperijos, pavyzdys. Einame kartais gana sudėtingu brandos keliu europinės sistemos link.

Pirmasis dešimtmetis daugiausia buvo skirtas išsivadavimo ir nepriklausomybės įtvirtinimo reikalams. Ieškant jų sprendimų būdų takoskyra ėjo tarp LDDP tapusios kompartijos ir Tėvynės sąjunga tapusio Sąjūdžio. Vėliau partijų gyvenime atsiranda ir kitokių takoskyrų, kartais paremtų ideologija, kartais – asmenybės žavesiu, kartais – turtais.
Kitas etapas bus virsmas į bendrą europinę sistemą: dešinėje – konservatyvūs krikdemiški centro dešinieji, kairėje – europietiški socialdemokratai, per vidurį – kokie nors liberalesni ar žalesni politiniai dariniai. Tai yra judėjimas normalia politine trajektorija, kurios pavyzdį galime pamatyti kad ir kaimyninėje Lenkijoje.

Atminkime, kad pirmąjį dešimtmetį rinkėjų politinių nuotaikų kaita Lietuvoje ir Lenkijoje vyko visiškai vienodai. Paralelės tarp Vilniaus ir Varšuvos buvo tiesiog stebėtinos. Vėliau Lenkija ėmė rodyti tolesnę nei Lietuvos pažangą europinės partinės sistemos keliu. Bet manau, kad, nors ir atsilikdami, judėsime ta pačia kryptimi.

VEIDAS: Ar teko susimąstyti, kad Lietuvos, kaip ir kitų posovietinių valstybių visuomenėje, yra grupė rinkėjų, keliančių politikams iš principo neįgyvendinamus reikalavimus? Vaizdžiai sakant, norinčių, kad atlyginimai būtų dideli, mokesčiai maži, o mokymas, gydymas ir kitos viešosios paslaugos – nemokamos? Būtent ši rinkėjų grupė, besiblaškanti nuo vieno “gelbėtojo” prie kito, ir yra labiausiai politinę sistemą destabilizuojantis veiksnys.

A.K.: Tai suprantamas dalykas. Ilgą laiką svarbų vaidmenį vaidino rinkėjų grupė, jaučianti nostalgiją praeičiai. O iš tos nostalgijos kildavo ir lūkesčiai, kurių neįmanoma patenkinti. Labai gerai įsidėmėjau, ką parašė apie jaunas demokratijas mano mėgstamas Samuelis Huntingtonas jau klasika tapusioje knygoje “Trečioji banga”. Skaitant, kokių rezultatų duoda pirmieji ketveri rinkimai tik ką demokratinėmis tapusiose valstybėse, vaizdas toks, tarsi jis būtų rašęs apie Lietuvą. Nors rėmėsi jis XX a. šeštojo dešimtmečio Lotynų Amerikos patirtimi.

VEIDAS: Gal tai rodo, kad Vidurio ir Rytų Europos visuomenės panašesnės į Lotynų Amerikos, o ne į Vakarų Europos?

A.K.: Greičiau tai rodo dėsningumus: revoliucines emocijas netrukus keičia nusivylimas, po kurio grįžta “buvusieji”, kaip Lietuvoje 1992-aisiais; vėliau ateina suvokimas, kad “buvusieji” nieko neduoda, tad balsuojama už partija tapusius revoliucionierius, kaip už konservatorius 1996-aisiais; po to, nusivylus ir vienais, ir kitais, ateina, cituoju S.Huntingtoną, “naujos politikos poreikis”. Na, argi ne apie 2000-ųjų Seimo rinkimus rašyta?

Tuos dėsningumus reikia suprasti, o kartu – matyti, kas bus toliau. Mano manymu, Lietuvos partinėje sistemoje, kaip ir ekonomikoje, atsiras vis daugiau europinio standarto. Šitai suvokdami, mes nuo pat 2003-iųjų sąmoningai ėjome centro dešinės vienijimo keliu. Nepaisydami, kad tenka patirti laikinų galvos skausmų. Bet tai kelio į europinę partinę sistemą kaina.

VEIDAS: Tai kiek partijų, Jūsų manymu, 2020-aisiais sudarys valdančiąją koaliciją?

A.K.: Kaip rodo kitų šalių pavyzdys, daug priklausys nuo rinkimų sistemos. Didžiojoje Britanijoje, kur renkama tik vienmandatėse apygardose, yra trys partijos, valdo paprastai viena arba viena su mažesne partnere. Švedijoje, kur balsuojama tik už partijų sąrašus, valdžią sudaro keturios partijos. Bet jeigu pažiūri įdėmiau į jų ideologinę pakraipą, pamatai dviejų politinių srovių – konservatyvios ir liberalios koaliciją.

Lietuvoje irgi konsoliduosis liberalioji srovė, socialdemokratija keisis europėdama, nebesisiedama su postkomunistinėmis struktūromis. Gerokai sumenks vieno žmogaus partijos. Jos arba ideologizuosis, rasdamos savo nišą, arba išnyks.
VEIDAS: Tai kaip gali būti pakeista rinkimų sistema?

A.K.: Turime vienmandatės ir proporcinės rinkimų sistemos mišinį, kuris veikia gana neblogai, tad nemanau, kad per artimiausius aštuonerius metus įvyktų revoliucija.

VEIDAS: Europoje vis daugiau balsų laimi naujosios dešinės partijos – Austrijoje, Olandijoje, Švedijoje, Suomijoje. Kalbama, kad Prancūzijos prezidento rinkimuose gali stipriai pasirodyti Marine Le Pen – Nacionalinio fronto lyderio dukra. Kaip tai pajus Lietuva?

A.K.: Tai labiau senųjų Europos valstybių rinkėjų signalas politikams, kad nepavyko įgyvendinti multikultūralizmo projekto. Vietoj amerikietiško modelio, it katile sulydančio skirtingų tautų, rasių ir kultūrų atstovus į vieningą naciją, Europoje multikultūralizmas sukūrė kultūriškai svetimų imigrantų getus. Tai gąsdina žmones, jie tokių tendencijų nenori matyti.

Euro krizė pažadino suvokimą, kad, pavyzdžiui, suomiai ar vokiečiai su savo finansais visą laiką elgėsi tvarkingai, o pietinės Europos šalys gyveno atsipūtusios ir džiaugėsi gerove bei milžiniškomis pensijomis. Dabar, kai tokiems reikia padėti, natūralu, kad vidutinis suomis ir vokietis klausia: kodėl mes, darbščiai ir taupiai gyvenę, turime atiduoti savo pinigus tiems, kurie išlaidavo?

Bet tai ne pirma krizė, su kuria susiduria Europa. Ir kiekviena vis labiau pastūmėdavo Europą didesnio susitelkimo, o ne skaidymosi link. Nemanau, kad po aštuonerių metų Europa turės vieningą valdžią, bet ji tikrai bus labiau konsoliduota nei dabar.

Lenkijos vidaus politikoje vis labiau įsigali ideologiškai tvirtos centro dešiniosios partijos, o joms konkuruojant lenkų politikų retorika svarstant probleminius klausimus su Lietuva gali darytis vis radikalesnė, teigiama Rytų Europos studijų centro (RESC) analitinėje apžvalgoje.

Anot Vilniuje veikiančio centro ekspertų, dvi dešiniojo sparno partijos – konservatyvi “Teisė ir teisingumas” ir liberali Pilietinė platforma – pastaraisiais metais pritraukė didžiąją elektorato dalį -60-70 proc. visų rinkėjų. Kartu pastebima, kad šioms politinėms jėgoms, skirtingai nei pragmatiškiems kairiesiems, yra būdingos aiškios ideologinės nuostatos.

“Minėta Lenkijos politinės skalės stabilizacija gali daryti nemažą įtaką Lietuvos ir Lenkijos probleminių dvišalių santykių “ideologizavimui”, o tai dar labiau apsunkintų šių klausimų sprendimą”, – rašoma apžvalgoje, kurią gavo BNS.

Anot studijos autorių, intensyvėjant konkurencijai tarp abiejų dešiniųjų partijų ideologinės nuostatos gali tapti ganėtinai radikaliomis.

“Radikalią retoriką probleminių Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių srityje, siekiant elektorato dėmesio, linkusios naudoti tiek konservatyvi “Teisės ir teisingumo”, tiek liberali Pilietinės platformos partija”, – teigia centro ekspertai.

Apžvalgoje, kuri plačiau bus pristatyta trečiadienį Vilniuje, sakoma, kad liberaliai Lenkijos vyriausybei ėmus įgyvendinti nuosaikesnę ir pragmatiškesnę užsienio politiką ir “perkrovus” santykius tiek su Vakarų valstybėmis, tiek su Rusija, Lietuvos ir Lenkijos dvišalės problemos tapo bendros darbotvarkės dalimi, nors anksčiau buvo jos paraštėse.

“Lenkų tautinės mažumos Lietuvoje probleminiai klausimai tampa savitu Lenkijos spaudimo svertu Lietuvai, taip bandant kompensuoti savo susilpnėjusias pozicijas Rytuose (Ukrainoje ir Baltarusijoje)”, – teigia ekspertai.

“Tikėtina, kad Lietuvos lenkų mažumos probleminiai klausimai taps ne tik savitu Lenkijos pirmininkavimo Europos Sąjungai (2011 metų liepą-gruodį) prioritetu, bet ir Lietuvos lenkų mažumos korta bus lošiama Lenkijos Seimo rinkimuose 2011-ųjų rudenį”, – rašoma apžvalgoje.

Pasak apžvalgos, Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis) nepuoselėja didelių ambicijų rimtai paveikti dabartinės užsienio politikos, kuriai didžiausią įtaką daro užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis (Radoslavas Sikorskis).

“Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis faktiškai turi neribotą laisvę formuojant šalies užsienio politiką, o pati užsienio politika tampa itin personifikuota ir glaudžiai susijusi su R.Sikorskio asmenybe, jo asmeninėmis pažiūromis”, – teigia Lietuvos ekspertai.

Pateikdami rekomendacijas dvišaliams Lietuvos ir Lenkijos santykiams ekspertai pažymi, kad viešojoje erdvėje derėtų nesureikšminti esamos įtampos ir neeskaluoti jos.

“Ypač jautrūs gali būti abiejų šalių nacionalistiniai argumentai, besiremiantys istorinėmis nuoskaudomis. Šių aspektų turėtų būti sąmoningai atsikratoma politikų retorikoje”, – sakoma apžvalgoje.

“R. Sikorskio veiksnys negali būti ignoruojamas, tačiau reikėtų vengti tiek tiesioginės, tiek netiesioginės konfrontacijos. R. Sikorskio asmenybės problematiškumą galima būtų amortizuoti ieškant Lietuvos draugų tarp Lenkijos politikų (ypač J.Buzeko asmenyje), taip pat ir naudojantis analogiškų neadekvačių pareiškimų Čekijos arba Vokietijos atžvilgiu”, – sakoma dokumente.

Pabrėžiama, kad Lenkijai pirmininkavimas ES bus iššūkis, kurio metu Varšuvai gali prireikti paramos iš įvairių šalių, tarp jų – ir Lietuvos. Tai, teigiama, būtų proga atnaujinti pasitikėjimą ir parodyti, kad Lietuva remia strateginius Lenkijos interesus, o daugeliu atvejų jie sutampa.

“Tenka susitaikyti, kad Lenkijos svoris ES yra ir potencialiai bus gerokai didesnis nei Lietuvos, todėl derėtų išnaudoti jį, pavyzdžiui, pirmiausia kreiptis į Lenkiją paramos įvairioms Lietuvos iniciatyvoms, o ne baimintis konkurencijos. Šia prasme Lenkija galėtų būti savotiška Lietuvos globėja ES lygiu, o ne konkurentė”, – vardija ekspertai.

Apžvalgoje dėmesio skiriama ir Valdemaro Tomaševskio vadovaujamos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veiklos įvertinimui, pateikiamos rekomendacijos, kaip sukurti jai atsvarą.

“Viena didžiausių bėdų – Lietuvos lenkams atstovauja politinė jėga, kuri: a) yra nelojali ir nepatikima Lietuvai ir net Lenkijai; b) nemažą įtaką jai daro trečiosios šalies atstovai; c) ji neturi politinės konkurencijos Lietuvos lenkų bendruomenėje”, – teigia apžvalgos autoriai.

“Todėl būtų labai naudinga, jei tarp Lietuvos lenkų atsirastų kita konkurencinga organizacija (nebūtinai partija), kuri galėtų įgauti daugiau pasitikėjimo iš Lietuvos ir Lenkijos pusės”, – siūlo politologai.

Be kita ko, pažymima, kad sprendžiami topografinių ženklų ir asmenvardžių rašymo klausimai galėtų būti Lietuvos geranoriškumo ir pažangos reso pavyzdžiai.

Apžvalgos pristatymas įvyks trečiadienį Rytų Europos studijų centre vyksiančioje diskusijoje.

Lūkesčiai, kad Europos centrinis bankas šiemet bazines palūkanas kilstels iki 1,75 proc., augins tarpbankinių paskolų litais palūkanas, prognozuoja bankininkai.

Aiški paskolų litais palūkanų kilimo tendencija jau matyti nuo šių metų kovo. Tiesa, ji gerokai nuosaikesnė nei tarpbankinių paskolų eurais palūkanų, penktadienį rašo “Verslo žinios”.

Lietuvos banko Rinkos operacijų departamento direktorius Arvydas Kregždė sako, kad finansinės krizės akivaizdoje 2008-2009 metais beveik viso pasaulio centriniai bankai apkarpė bazines palūkanų normas iki rekordinių žemumų, o smunkant bazinėms palūkanoms krito ir tarpbankinių paskolų palūkanų normos.

“Tik visai neseniai Europos centrinis bankas vėl grįžo prie pinigų griežtinimo politikos ir pradėjo kelti bazinę palūkanų normą. Be to, rinkos viliasi, kad bankas šiemet palūkanas kilstels dar 0,5 procentinio punkto. Į šiuos lūkesčius reaguoja tarpbankinių paskolų eurais palūkanos, taip pat ir tarpbankinių paskolų litais palūkanos (“Vilibor”)”, – teigia A. Kregždė.

Pasak jo, pastaruoju metu skirtumas tarp “Euribor” ir “Vilibor” mažėja, ir tai yra teigiamas veiksnys, atspindintis sveiką Lietuvos finansų sistemą. “Toks nedidelis skirtumas tarp “Vilibor” ir “Euribor” rodo, kad finansų sistema Lietuvoje stabili. Bankai yra ganėtinai likvidūs – turi pakankamai lengvai prieinamų lėšų”, – aiškina A. Kregždė.

Pasak “Swedbanko” Iždo departamento direktoriaus Viktoro Baltuškonio, Lietuvoje esant fiksuotam valiutos kursui pagrindinis veiksnys, lemiantis palūkanų lygį litais, yra bazinės valiutos – euro – palūkanų lygis.

Tad kylant bazinei palūkanų normai euro zonoje ir kartu “Euribor” neišvengiamai kyla “Vilibor” . Tiesa, palūkanų litais kilimas šiek tiek atsiliko nuo “Euribor”, mat tai lėmė perteklinis Lietuvos bankų sistemos likvidumas.

“Dar nuo pernai metų buvo pastebimas indėlių augimas, o paskolų apimtis tokių tendencijų nedemonstravo. Per 2010 metus bankų sistema iš esmės susitvarkė su nuostoliais ir nebeliko įtampos dėl 2008-2009 metais vyravusios likvidumo krizės tarptautinėje finansų rinkoje. Mažėjo konkurencija dėl indėlių ir tarp Lietuvoje veikiančių bankų, o “Vilibor” ir atspindi vietinę pinigų kainą – indėlių kainą”, – aiškina V.Baltuškonis.

Be to, papildomas veiksnys, kuris šiemet “Vilibor” spaudė žemyn, buvo Lietuvos skolinimasis tarptautinėse finansų rinkose. Pasiskolintos lėšos didino sistemos likvidumą per valstybės biudžeto išlaidas, programų finansavimą, pažymi ekspertai.

Priešingu atveju, anot specialistų, kai bankai neturi pinigų ir rinkoje trūksta likvidumo, tarpbankinės palūkanos kyla, nes bankai vieni kitais nepasitiki.

Anot V. Baltuškonio, pagrindinis veiksnys, nulėmęs “Vilibor” ir “Euribor” atotrūkio mažėjimą, buvo sėkmingas valstybės biudžeto deficito valdymas, dėl jo susiformavo teigiamas užsienio investuotojų požiūris, o tai mažino riziką ir palūkanų lygį.

Todėl teigiama, kad šalies ekonomikai ir toliau sėkmingai tvarkantis, “Vilibor” jokių netikėtumų pateikti neturėtų.