"Shutterstock" nuotr.

Aušra LĖKA

Šešių nulių klube – penkiolika iš politikos elito: paskui turtingiausiąjį – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininką Ramūną Karbauskį rikiuojasi milijono turtų ribą taip pat peržengę du europarlamentarai, šeši merai, taip pat šeši Seimo nariai, tarp jų ir vienintelis ministras milijonierius.

Su žemės ūkiu susijusią didžiulę verslo imperiją valdantis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis vienintelis patenka į visos valstybės pačių turtingiausiųjų trisdešimtuką. Jis su sutuoktine deklaravo 55 mln. eurų vertės turtą. Du Europos Parlamento nariai – Viktoras Uspaskichas ir Antanas Guoga, valdantys atitinkamai 39 mln. ir 30,2 mln. eurų turtus, galėtų pretenduoti į ketvirtą penktą dešimtuką.

Vadinasi, nors politikai mūsų valstybėje nėra patys turtingiausi, tarp jų tikrai yra turtingų žmonių. Užsienio ša­lims taip pat bū­din­ga tendencija: po­litikoje milijardie­riais tampa išim­tys, bet milijonierių valdžioje gana daug. Tad gali būti įdomus klausimas: ar jie turtingi, nes yra politikai, ar, at­virkš­čiai, yra politikai, nes turtingi.

Rasti vie­na­reikš­­mį atsakymą sunku, nes paprastai turtai susikraunami ne iš politikos. Tačiau kiek pinigai lemia, kad turtingas žmogus patenka į politikos elitą, ir kiek politinė veikla padeda turtus gausinti – jau kitas klau­simas.

Savivaldybėse – magnatai

Daugiausiai mi­lijonierių – vietos valdžioje. Sep­tyn­ženklius ir net aš­tuon­ženklius turtus tarp vienuolikos eu­roparlamentarų valdo du, tarp 60 merų – šeši, tarp 141 Seimo nario – taip pat šeši, tarp kurių ir vienintelis iš penkiolikos Vyriausybės narių ministras milijonierius. Tokia aritmetika išaiškėjo šią savaitę Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) paskelbus valstybės politikų turto deklaracijas.

Europos Parlamentas (EP) – tikrai neįtikėtinai dosniai savo nariams mokanti institucija, ne veltui vadinama auksine tremtimi, iš kurios grįžti labai nesinori. Tačiau, teisybės dėlei, europarlamentarai milijonieriai V.Uspaskichas ir A.Guoga savo milijonus uždirbo ne Briuselyje ar Stras­būre. Septynženklio turto savininkais neįmanoma tapti ir iš Seimo nario ar mero algos.

Krinta į akis ir turtingųjų santykinė gausa tarp eilinių savivaldybių narių

Tačiau turtingųjų koncentracija tarp Seimo, Vyriausybės narių, merų  – didesnė nei vidutiniškai visuomenėje. Krinta į akis ir turtingųjų santykinė gausa tarp eilinių savivaldybių narių.

Ar tikrai darbas vietos valdžioje pelningesnis? Galima paklausti ir kitaip: kodėl tie turtingi žmonės vietos valdžioje nenori dar aukštesnio statuso ir nesiveržia į aukštesnę valdžią, pavyzdžiui, Seimą ar Vy­riau­sybę? Ar tikrai tik todėl, kad vietos valdžia vadinama komunaline ir ten turtingi verslininkai gali geriau pa­naudoti savo gebėjimus spręsti ūkines problemas? O gal partijos nepriima į Seimo rinkimų sąrašų viršų?

Klausimai retoriniai, bet Druskininkų Vi­jū­nė­lės dvaro ar „Aqua“ SPA skandalai tapo pui­kia iliustracija, kaip vietos valdžia suaugusi su kai kuriais verslininkais ir kaip ranka ranką plauna, savo asmeninius interesus keldama aukščiau vi­suo­menės.

Žinia, po to, kai iš Seimo per porą mėnesių dėl įtarimų korupcija buvo priversti trauktis tuometis liberalų lyderis Eligijus Masiulis ir „darbiečių“ vicepirmininkas Vy­tautas Gapšys, baksnoti, kad savivaldybininkai mažiau sąžiningi, irgi niekaip neišeina. Belieka apgailestauti, kad sąžiningumo ir skaidrumo visoje mūsų politikoje dar labai trūksta. O juk politikai valdo mūsų visų bendrą apie 8 mlrd. eurų piniginę, tad nelabai jauku, jei nėra tikėjimo, kad tai daro padorūs žmonės.

Politikos kaina

Ne mažiau svarbus klausimas, ar rinkimų sėk­mė priklauso nuo pinigų kiekio. Nesunku prisiminti, kaip į valdžią atėjo milijonierius V.Us­pas­kichas ar milijonierius A.Guoga, daug kam labiau tikėtai pasitraukęs iš Liberalų sąjūdžio, nei tapęs jo nariu ir net vienu iš lyderių.

Žinoma, ne vienas turtuolis į politiką ėjo ir iš kilnių paskatų: noro pasiekus asmeninės finansinės sėkmės padėti tai padaryti ir savo miestui, rajonui ar visai Lietuvai. Kitiems šalia turtų dar norisi ir įtakos, statuso, leidžiančio patekti į vieną kompaniją su prezidentais, premjerais, ministrais, keliauti po pasaulį susitikinėti su kitų šalių elitu.

Bet, jokia paslaptis, ir partijos „medžioja“ tur­­tingus žmones, nes geras numeris rinkimų są­ra­še reiškia ir solidžią finansinę paramą rinkimams. O partijų poreikis turėti kuo daugiau pinigų rinkimų kampanijoms didėja – juk priešingu atveju rizikuoji likti nepastebėtas rinkėjų masės. Būtent su tuo susiję ir daugelis politinės korupcijos skandalų. Deja, didelio efekto nedavė bandymai įstatymais suvaržyti politinės reklamos, tiksliau, lengvatikiams skirtų šou su fakelais ir pigių reklaminių filmukų laviną, ją pakeičiant idėjų kova, diskusijomis.

O kam rinkėjas labiau jausis skolin­gas, už tą ir balsuos, tad politikai neriasi iš kailio

Patys politikai pasakoja, kad ir iš jų rinkimų apygardų plūsta prašymai paremti, padėti, apmokėti, sumokėti, pasveikinti ar kvietimai į renginį, „kuris neįmanomas be gerb. Seimo nario finansinės paramos“. O kam rinkėjas labiau jausis skolin­gas, už tą ir balsuos, tad politikai neriasi iš kailio.

Tiesa, ne visi politikai milijonieriai. Pernai balandį Seimo nariu tapęs Audrius Nakas (jis į Seimą pateko, kai mirė prieš jį „Drąsos kelio“ sąraše buvęs Algirdas Patackas) deklaruoja jokio turto neturįs, tik 9829 eurų skolą. Prieš porą metų tuomet su Tautininkų sąjunga į Europos Parlamentą kandidatavusio A.Nako finansinė situacija buvo šiek tiek geresnė: nors pinigų grafoje buvo nulis, jis bent jau turėjo 5 tūkst. litų vertės turto. Bet juk darbas Seime negalėtų įvaryti į skolas – eilinio Seimo nario alga, kaip žinome, šalies vidurkį viršija beveik pusketvirto karto.

Rikiuojant turtingiausius ir pagal turtus kukliausius politikus atsiveria ir visos mūsų visuomenės problema: pas mus per menkas demokratinei valstybei vidurinis visuomenės sluoksnis, neturintis milijono, bet turintis pajamų, leidžiančių oriai gyventi. O tokios visuomenės taip lengvai nepapirktų ir populistinės, bet įspūdingos rinkimų agitacijos kampanijos. Gal tada ir politikams sumenktų poreikis taip lengvai eiti į sandorius, pardavinėjant įtaką.

Kurių partijų nariai sukaupė daugiausiai

Beje, aukščiausio valstybės valdžios trejetuko tarp milijonierių nėra. Prezidentės Dalios Gry­baus­kaitės turtas siekia 809 tūkst. eurų. Premjero Al­gir­do Butkevičiaus šeima valdo 248,6 tūkst. vertės tur­tą. Seimo pirmininkės Lo­retos Grau­ži­nie­nės šeima dar kuklesnė: jos deklaracijoje – 115 tūkst. eurų.

Turtingiausių politikų dešimtuke – vos vienas Vyriausybės narys „darbietis“ kultūros ministras Š.Birutis (2,3 mln. eurų). Nuo jo gerokai atsilieka „darbiečių“ deleguotas energetikos ministras Rokas Masiulis (704 tūkst.), socialdemok­ratas tei­singumo ministras Juozas Ber­na­to­nis (458 tūkst.). Kukliausios tarp ministrų švietimo ir moks­lo ministrės „darbietės“ Audronės Pit­rė­nie­nės šeimos piniginėje – 56 tūkst. eurų.

Po turtingiausių politikų šeimų trejetuko – R.Karbauskio (55 mln. eurų),  V.Uspaskicho, iš­rink­to pagal Darbo partijos sąrašą (39 mln.), ir A.Guogos, išrinkto pagal Liberalų sąjūdžio sąrašą (30,2 mln.), – Seimo narys socialdemokratas B.Bradauskas (8,2 mln.). Tarp Seimo milijonierių – po du iš Socialdemokratų, Liberalų sąjūdžio, „darbiečių“ frakcijų. Nedaug iki milijono ribos trūko ir socialdemokratui Arvydui Mockui (964 tūkst.).

Turtingiausi savivaldybių vadovai – judėjimo „Vieningas Kaunas“ lyderis Kauno meras Visvaldas Matijošaitis (5,6 mln.) ir Biržų rajono – Respublikonų partijos pirmininkas Val­de­ma­ras Valkiūnas (5 mln.), šiek tiek kukliau turto sukaupę Palangos meras konservatorius Šarūnas Vaitkus (1,9 mln.), Kėdainių – liberalas Saulius Grinkevičius (1,6 mln.), Širvintų – „darbietė“ Živilė Pinskuvienė (1,2 mln.).

Tad kodėl kairiųjų ideologijai atstovauja didžiausi kapitalistai?

Tarp turtingiausiųjų tradiciškai daugiausiai so­cialdemokratų, „darbiečių“, liberalų. Liberalų turtingumas ideologiškai pateisinamas: jie – laisvosios rinkos, privataus kapitalo gynėjai. Tačiau socialdemokratai ar „darbiečiai“ – teoriškai paprastų žmonių interesų gynėjai. Tad kodėl kairiųjų ideologijai atstovauja didžiausi kapitalistai?

Bet čia šaknų ieškoti reikia ne ideologijoje, o socialdemokratų ar „darbiečių“ turto kilmėje ir valstybės istorijoje. Tarp turtingiausių ne tik politikų Lietuvoje tebevyrauja asmenys, kuriems nepriklausomybės pradžioje pavyko privatizuoti ar prichvatizuoti sovietmečio laikų visaliaudinį turtą. O tai lengviausia buvo padaryti sovietmečio laikų įmonių direktoriams ir kolūkių pirmininkams, kompartijos viršūnėlėms. Šių žmonių kur kas dažniau galima pamatyti tarp socialdemokratų ar „darbiečių“, nei tarp konservatorių.

Nekilnojamasis turtas, žemė, sąskaitos banke

Savo milijonus turtingiausi politikai, žinoma, laiko ne kojinėse – kas valdo didžiulį nekilnojamąjį turtą, kas žemes, o kas pinigus skolina.

Turtingiausiųjų trejetuke nuo pat atėjimo į politiką esantis V.Uspaskichas net 1,3 mln. as­me­ninių eurų saugo banke. Beje, jis gal paskutinį kar­tą ant turtingiausiųjų pjedestalo. Mat jo pa­ties turtai siekia beveik 2,3 mln. eurų, kiti – jo žmo­nos Jolantos Blažytės. O jų santuoka, kaip skelb­ta, byra. Bet ir su jam likusiu turtu V.Us­paskichas liktų turtingiausių politikų dešimtuke.

Solidžias sąskaitas banke turi ir turtingiausias Sei­mo narys B.Bradauskas – 1 mln., europarlamen­taras A.Guoga – 804 tūkst. eurų. Beje, pas­ta­rojo šeimoje turtą valdo vyras: politiko žmonos Ais­tės vardu deklaruotas 61 tūkst. eurų vertės tur­tą, o europarlamentaro deklaracijoje – 30,1 mln.

Didžiausi nekilnojamojo turto magnatai (ne­skai­čiuojant sutuoktinių turto) tarp politikų – B.Bradauskas (2,5 mln. eurų), jo kolega Seimo Socialdemokratų frakcijoje Stasys Brundza (1,3 mln.), Palangos meras konservatororius Šarūnas Vaitkus (1,1 mln.).

Didžiausia žemvaldė pernai buvo parlamentarė „darbietė“ Vilija Filipovičienė, kurios turimos žemės vertė siekė 1,5 mln. eurų, Kauno meras V.Ma­tijošaitis (913,4 mln.), parlamentaras S.Brun­dza (330 mln.). Vertingiausias akcijas valdo A.Guoga (24,8 mln. eurų), B.Bradauskas (3,4 mln.) ir V.Ma­ti­jo­šaitis (1,7 mln.).

Turtingiausi politikai dosniai skolina, bet ir patys skolinasi. A.Guoga yra paskolinęs 3,2 mln., V.Matijošaitis – 2,5 mln., Š.Birutis – 792 tūkst. eu­rų. Didžiausia skola – turtingiausio mero V.Ma­­tijošaičio (2,3 mln. eurų).

O kai kas jaučia silpnybę automobiliams: A.Guo­gos autoūkis vertas 120 tūkst.,  Seimo nario „darbiečio“ Sergejaus Ursulo – 101 tūkst. eurų.

Bet suskaičiavę politikų turtus nededame ant galvos berečių ir nešaukiame „vagys“. Turtingas žmogus, jei jis tuos turtus įgijo sąžiningai, demokratinėje valstybėje yra turtas ir visuomenei: tarp jų būna daug mecenatų ir filantropų, jie savo kapitalą investuoja kurdami gerai apmokamas darbo vietas, sąžiningai moka valstybei didžiulius mokesčius. Belieka tikėtis, kad ir Lietuvoje bus vis daugiau ir pinigų, ir sąžiningumo, ir dosnumo.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Aušra LĖKA

„Veidui“ iš Strasbūro

„Lufthansos“ autobusas Vokietijos ir Prancūzijos sieną pervažiuoja neprižadindamas snaudžiančių ankstyvo reiso keleivių, nors pagal Europos Vadovų Tarybos vadovo Donaldo Tusko pranašystę jau turėjo kapsėti paskutinės Šengeno zonos egzistavimo valandos.

Daug keleivių autobuse Frankfurto oro uostas–Strasbūras, kaip ir apskritai žmonių Strasbūro gatvėse, kavinukėse ar tramvajuje – eurobiurokratai, politikai, žurnalistai, vertėjai. Kartą per mėnesį keturias dienas, kai čia į Europos Parlamento (EP) sesiją persikrausto keli tūkstančiai Briuselio politikų ir eurobiurokratų, vos apie 276 tūkst. gyventojų Strasbūras pateisina Europos sostinės titulą.

Tiesa, ne vieną dešimtmetį tęsiasi diskusijos, kad taip švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai ir teršiama gamta. 2007 m. atliekant tyrimą suskaičiuota, kad per metus EP „keliaujantis karavanas“ išmeta apie 20 tūkst. tonų CO2, tai prilygsta 13 tūkst. skrydžių iš Niujorko į Londoną ir atgal. O 48 darbo dienos Strasbūre, tyrimo duomenimis, atsieidavo apie 200 mln. eurų, bet dabar prie to dar reikia pripliusuoti trijų naujų ES narių Bulgarijos, Rumunijos bei Kroatijos išlaidas ir nuo to laiko išaugusias kainas.

Bet Strasbūras EP sesijomis tik džiaugiasi: viešbučių kainos pakyla iki kosminių aukštumų, brangius restoranus užplūsta ne už asmeninius pinigus besivaišinantys svečiai. Atvykėlių srautai, jei jie prognozuojami ir mokūs, – didelė paspirtis miestui.

Tačiau šįsyk į jame vykusią EP sesiją rinktasi kalbėti apie kitokius – nei prognozuojamo kiekio, nei mokius atvykėlius. Europa niekaip nesugeba pabėgti nuo vis aštrėjančios pabėgėlių krizės.

Desperacija be rezultato

„Tarp sausio 20-osios, kai D.Tuskas pareiškė, kad ES turi ne daugiau nei du mėnesius sutarti, kaip spręsti pabėgėlių problemą, ir kovo 7-osios, kai įvyko taip lauktas ES ir Turkijos susitikimas, nenutiko nieko daugiau už susitarimo projekto pateikimą. Tačiau dėl nieko nėra galutinai sutarta. Diskusijos buvo labai nelengvos, ir nepasakyčiau, kad projektas idealus“, – Europos Par­la­mento Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos pirmininko pavaduotojas Petras Auštrevičius nė iš tolo netrykšta optimizmu.

ES Tarybai pirmininkaujančių Nyderlandų gynybos ministrei Jeanine Hennis-Plasschaert pristačius europarlamentarams ES ir Turkijos susitikimo diskusijas (būtų dar ankstyva sakyti – rezultatus), klausimų kol kas daugiau nei atsakymų.

P.Auštrevičiaus nuomone, sudėtingiausia projekto dalis – jo įgyvendinimas, ir ne vien iš finansinės, bet ir politinės pusės. Net žinant, kad Vokietija, tiksliau, jos kanclerė Angela Merkel, kartu su ES Tarybai pirmininkaujančiais Nyder­landais yra šio projekto autoriai, sunku įsivaizduoti, kad A.Merkel Krikščionių demokratų sąjunga pritartų Turkijos beviziam režimui jau iki šio birželio pabaigos ir derybų dėl narystės ES paspartinimui. Juolab po nesėkme A.Merkel par­tijai pasibaigusių sekmadienį vykusių regioninių rinkimų trijose Vokietijos žemėse.

Taigi ES ir Turkijos susitarimo projektas sunkiai įgyvendinamas, nors būtent Vokietija yra viena desperatiškiausiai išeities iš pabėgėlių krizės ieškančių valstybių, nes čia jų nusėda arti 90 proc. ir šalis nebemato galimybės, kad taip gali tęstis. A.Merkel, anksčiau jau padariusi klaidą pakviesdama pabėgėlius ir nepasakydama jiems jokių sąlygų, dabar, pasak P.Auštrevičiaus, gali padaryti dar vieną, kuri gali jai kainuoti politinę karjerą Vokietijoje, jei tokie susitarimai būtų įgyvendinti.

Turkijai bevizis režimas visų pirma reikalingas tam, kad R.T.Erdoganas galėtų pademonstruoti, jog yra įtakingas politikas, galintis priversti ES nusileisti.

„Turkija – labai svarbi partnerė, bet su ja reikia partneriauti prisilaikant aiškesnių sąlygų. Ji turi atsižvelgti, kad ES laikosi aiškių demokratijos ir politikos kriterijų ir jų nemažins. O tai, kad Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdo­ganas susitikimo su ES išvakarėse uždarė pagrindinį opozicijos laikraštį, – atviras akibrokštas ES. Tačiau apie tai informacijoje apie ES ir Turkijos susitikimą paminėta vienu punktu – kad apsikeista nuomonėmis apie laisvo žodžio ir saviraiškos laisvę Turkijoje. Tikiuosi, kad iki kovo 17–18 d. Europos Vadovų Tarybos pirminės susitarimo sąlygos bus patikslintos, aiškiai pasakant, ką reikia padaryti pačiai Turkijai. Reikia su ja bendradarbiauti sprendžiant pabėgėlių problemą, bet ES vartų raktas turi likti ES rankose“, – pabrėžia P.Auštrevičius.

Jo manymu, Turkijai bevizis režimas visų pirma reikalingas tam, kad R.T.Erdoganas galėtų pademonstruoti, jog yra įtakingas politikas, galintis priversti ES nusileisti. Tačiau europarlamentarai nepritaria turkų geidžiamam politiniam turgui: pabėgėlių klausimo sprendimas – mainais į paspartintas derybas dėl Turkijos narystės ES ir vizų panaikinimas iki šio birželio pabaigos.

Bet dalis europarlamentarų, atrodo, nepritaria viskam, įskaitant ir ES egzistavimą. „Svarstydamas pabėgėlių klausimus EP pasirodė toks, koks yra. Koks ketvirtadalis EP – aiškiai radikalizuotos grupės, pasirengusios išardyti ES, ir jų pasisakymai atspindi tas pozicijas. Jie išgyvena pakilimą – bet kokia krizė jiems yra kalbėjimo platforma. Politinio chuliganizmo apraiškos EP pastovios ir dažniausiai – iš tos pačios grupės asmenų. Jų žodynas gerokai aštresnis nei panašių Lietuvos veikėjų – nesiskaitoma su žodžiais, atvirai įžeidinėjamos ir niekinamos kitos valstybės“, – konstatuoja P.Auštrevičius.

Iki kumščių neprieita, bet graikas europarlamentaras už komentarus apie kaimynus turkus net išprašytas iš EP posėdžių salės. O iš vakaro kiek rafinuotesnio, bet irgi karšto dušo iš grupės europarlamentarų sulaukė Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras Filippo Grandi. Klausimas, o kiekgi kainuoja jo ir jo aparato išlaikymas, ir gal tai atsakymas, kur gauti lėšų pabėgėlių problemai spręsti, sulaukė audringų plojimų.

Su kovo 8-ąja, pabėgėlės

Vis dėlto tikrai suglumino, kad JT pabėgėlių reikalų komisaras EP sakė proginę kalbą… kovo 8-osios proga. EP laukė Tarptautinės moters dienos (kad ir kaip vertintume jos esmę), kad su­rengtų moterų pabėgėlių situacijos svarstymą.

F.Grandi pasakojo konkrečias istorijas, kaip moterys, net mergaitės verčiamos kūnu mokėti už kelionę į Europą. Anksčiau vos ne trys ketvirtadaliai pabėgėlių buvo vyrai ir tik vienas iš dešimties neturėjo aštuoniolikos, o dabar apie 55–60 proc. pabėgėlių srauto sudaro moterys ir vaikai. Gali būti, kad vyrai atvyko pirmi, o paskui juos dabar jau vyksta moterys ir vaikai.

Svarstydamas pabėgėlių klausimus EP pasirodė toks, koks yra. Koks ketvirtadalis EP – aiškiai radikalizuotos grupės, pasirengusios išardyti ES.

EP pranešėja šiuo klausimu Jungtinės Ka­ra­lystės europarlamentarė Mary Honeyball iš So­cialistų ir demokratų frakcijos apgailestavo, kad moterys bėga nuo karo ir prievartos savo gimtinėje, bet kelionėje susiduria su kontrabandininkų, prekeivių žmonėmis, net kitų pabėgėlių smurtavimu. Moterys iš baimės patirti seksualinį išnaudojimą ištisas naktis nesudeda bluosto, nes pabėgėlių priėmimo vietose joms nėra nei atskirų patalpų miegoti ar nusiprausti, nei atskirų tualetų.

Atsiranda ir nauja pabėgėlių kategorija – vaikai, gimę kelyje. O per tūkstantį vaikų, atvykusių į Europą, kažkur išnyko. Nusikaltėliai veikia, kaip ir veikė, tik narkotikų ir ginklų kontrabandos trasoje per Vakarų Balkanus vienas prekes pakeitė kitomis – žmonėmis.

Ar EP priimta rezoliucija bent kiek paskatins pagerinti moterų pabėgėlių situaciją? Norėtųsi tikėtis, kad prie šio klausimo bus grįžta anksčiau nei kitą kovo 8-ąją.

Beje, Tarptautinės moters dienos proga EP daug kalbėta ne tik apie moterų pabėgėlių, bet ir apie visų moterų nelygiavertę padėtį praktiškai visose srityse, išskyrus tą vienintelę, į kurią vyrai pretenduoti negali. Gerai, kad besiskundžiant viso pasaulio neteisybėmis moterų atžvilgiu apsidairyta ir aplink: EP per visą istoriją nuo pat 1958 m. vadovavo vos dvi moterys.

Vis dėlto nuskambėjęs retorinis klausimas, kodėl net pačios moterys, taip pat ir europarlamentarės, nebalsuoja už kitas moteris, buvo labai vietoje. Tikra lyderystė, nepaisant lyties, svarbiau, nei būtų kokios kvotos, o juo labiau tuštokos kalbos kartą per metus, kovo 8-ąją.

Ir mums reikia rengtis valandai X

Po keturių dienų diskusijų europarlamentarai klestelėjo į verslo klasės krėslus lėktuvuose, nuo automobilių užsikišo išvažiavimai iš Strasbūro. Šiandien narplioti pabėgėlių rebuso jau susirinko Europos Vadovų Taryba. Kovo pabaigoje tą patį darys Jungtinių Tautų organizuojama konferencija Ženevoje ir t.t., ir pan. Kol ieškoma išeities iš didžiausio po Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių ir migrantų antplūdžio, JT Vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuro duomenimis, šiemet iki kovo pradžios per Viduržemio jūrą Europą pasiekė apie 132 tūkst. migrantų, daugiau nei 400 žuvo bandydami perplaukti jūrą.

„ES bet kurioje srityje nuolat susiduria su nebaigtos integracijos rezultatais: ekonominės krizės metais – dėl nebaigtos euro zonos integracijos, dabar, esant pabėgėlių krizei, – dėl to, kad neturime bendrų priemonių Šengeno zonai apginti, bendrų struktūrų, galinčių saugoti ES išorinę sieną. Nacionalinių valstybių Europos Sąjungos laikai baigėsi. Jei norime, kad mums, kaip ES, atstovautų viena ar kelios valstybės, galime tai tęsti, bet tai visai neperspektyvu. Net pačios didžiausios ES valstybės tos naštos pavieniui nepakelia. Kelias į geriau veikiančią ES – per gilesnę integraciją“, – išeities raktą siūlo eu­roparlamentaras P.Auštrevičius.

Žinoma, reikia siekti, kad pabėgėliai liktų Tur­­kijoje, Jordanijoje, Libane, Egipte, Libijoje: ten kurti saugias zonas, mokėti jiems didesnes išmokas, kad jie ten galėtų išgyventi, kol jų tėvynėje baigsis karas, ir desperatiškai nesiveržtų į Eu­ropą. O kartu reikia spręsti karinio konflikto Sirijoje problemą, juolab kad jis gali persimesti ir į kaimynines valstybes.

Bet net jei į regioną grįš taika, ar daug šansų, kad šešiaženkliai būriai pabėgėlių, pasiekusių Europą per kelerius karo Sirijoje metus, norės grįžti į tėvynę?

„Pabėgėlio statusas ES turi būti su atitinkamomis išlygomis: priimame laikinai, o nuolat – tik tuos asmenis, kurie dėl tam tikrų aplinkybių savo šalyje gali būti persekiojami. Europa sukasi nuo pabėgėlių: vis labiau griežtėja socialinės pa­ramos jiems sąlygos, naujai atvykusiems įsitvirtinti Europoje tampa vis sunkiau tiek ekonomiškai, tiek kultūriškai. Auga radikalios partijos, ku­rių šūkis – išmesti visus, kurie nėra gimę toje vals­tybėje. Visa tai gali veikti ketinančiųjų bėgti į Eu­ropą psichologinį nusiteikimą“, – vardija P.Auštrevičius.

O Lietuvai, europarlamentaro įsitikinimu, reikia būti ES branduolyje, kelti iniciatyvas, atsakingai kalbėti, rengtis pasidalyti tam tikrais resursais ir tikėtis sulaukti daugiau solidarumo, kai mums to reikės. „Niekada nežinome, kada mums gali to prireikti. Juk yra ir tokia galimybė: bendradarbiaudami su turkais uždarome Tur­kijos ir Grai­kijos sieną, ir per kur tada veršis katilo, pilno potencialių migrantų, garas? Pirmas va­riantas – per Pietus. Bet kitas variantas – per Šiaurę ir Ry­tus. Ir kur mes, Lietuva, čia atsirandame? Dau­gelis valstybių net negalvoja, kad jas kirs migrantų srautai. Kad tai visai negresia mums, aš nepasakyčiau. Rusijos karinis dalyvavimas veiksmuose Sirijoje daugeliu atvejų nulemtas ir noro daryti įtaką tiems srautams“, – sako P.Auš­tre­vičius.

Tad jis ragina Lietuvą visų pirma demons­truoti pakankamą pasirengimą priimti sprendimus ir kantriai tai daryti. Antra, būti solidaresnę padedant pasieniečiais tuose rajonuose, kur jų labai reikia. Trečia, turime įgyvendinti savo pa­bėgėlių priėmimo kvotą. Ir ketvirta, turime gerai pagalvoti apie savo rytinę sieną, jos patikimumą ir mūsų pačių pasirengimą valandai X, jei kiltų toks iššūkis.

"Dreamstime" nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Politikai ir valdininkai mėgina verslui brėžti patraukliausių eksporto krypčių maršrutus. Tomis kryptimis traukia lėktuvai, pilni ministerijų atstovų. Tačiau verslo atstovai tikina, kad dalis valstybių, kuriose investuojamas mūsų vadovų darbas ir mokesčių mokėtojų pinigai, patrauklios tik teoriškai.

Nepaisant pastangų, lietuviškos kilmės prekių eksportas, Statistikos departamento duomenimis, krinta. Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos duomenimis, po Rusijos embargo, kuris stipriausiai palietė mūsų ūkininkus ir maisto pramonę, nes atėmė didžiausią rinką, užsienio prekyba auga ne tolimų egzotiškų valstybių, o ES sąskaita.

Kita spėriai kylanti kryptis – ne išsvajota Kinija, apie kurią kaip perspektyvią kalbama jau seniai, bet leidimų vežti vis dar nėra, ar kitos Azijos valstybės, o JAV. Dar viena aiški tendencija – už Europos ribų mūsiškiai kuriasi ir stiprėja mažose šalyse, kuriose gyvena tik keli milijonai žmonių. Sėkminga plėtra Armėnijoje, Omane. Be to, tenykščiai didmenininkai kur kas sukalbamesni, nes jų užsakomi kiekiai ne visada domina didžiuosius Europos ir pasaulio tiekėjus, ir čia mes galime įsiterpti.

„Valdžia stengiasi, nereikia nubraukti visko, ką ji daro. Tačiau girtis, kad politikų pastangomis buvo atvertos naujos rinkos ir po embargo jomis pakeista Rusija, negalime“, – nukerta „Limstar Group“, didmena prekiaujančios mėsa, generalinis direktorius Justas Venckus.

Svarbu Europa

Apie tai, kad plėtra sėkmingiausia Senajame žemyne, o ne tolimuose kraštuose, kalba ir kitos įmonės. „Prasidėjus Rusijos embargui mes, kaip ir kitos kompanijos, persiorientavome bei stipriname eksportą Vakarų Europos ir Skandinavijos šalyse“, – pasakoja „KG Group“ vadovas Tautvydas Barštys.

Grupė įvardija ir kur mato potencialą – Afrikos bei Artimųjų Rytų šalyse, kuriose jau pradedama dirbti: dalyvaujama ten vykstančiose parodose, užmezgami verslo kontaktai.

Tačiau realiai „Kauno grūdų“ ir Vilniaus bei Kaišiadorių paukštynų, kurie priklauso grupei, eksporto kryptys pastaraisiais metais nepasikeitė – daugiausia išvežama į Vakarų Europos ir Skandinavijos šalis. Ten pastaruosius dvejus metus didinamas šviežios nešaldytos vištienos eksportas. Taip pat suintensyvėjo vištienos pardavimas Muitų sąjungos šalyse – Kazachstane ir Armėnijoje. Tačiau kiekiai, palyginti su visa gamyba, maži. Be to, pastaraisiais metais išaugo eksportas į kaimynines Baltijos valstybes.

Pasak Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktoriaus Giedriaus Bagušinsko, pardavimo didėjimą kaimyninėse valstybėse paprastai reikia sieti su „Maxima LT“ tinklo plėtra tose valstybėse. Netgi užsienyje gan didelę mūsų prekybininkų asortimento dalį formuoja lietuviai perdirbėjai.

Sutartis – dar ne prekyba

J.Venckus pabrėžia ir dar vieną aspektą, kuris dažnai pamirštamas: politiniai džiaugsmo šūksniai, pasirašius vieną ar kitą tarpvalstybinę sutartį, dar nereiškia, kad į ten pajudės prekės. Po šių sutarčių gali praeiti keletas metų, kol veterinarijos tarnybos suderins reikalavimus ir išduos leidimus vežti produktus.

Taip veikia neformali savo rinkos apsauga, kuri gali būti naudojama ir kaip politinio spaudimo įrankis. Pavyzdžiui, su Kinija įvairių protokolų pasirašyta gana daug ir jau beveik metai žadama, kad vos ne „nuo ateinančio mėnesio“ bus galima vežti pieno ir mėsos gaminius.

Tokius produktus į ten gabenti gali praktiškai visos aplinkinės valstybės, išskyrus mus. Po Prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimo su Dalai Lama 2013 m. kinai į gilų stalčių sudėjo visus susitarimus ir pokalbiai apie prekybinius santykius atnaujinti tik pernai. Nors dabar aukšti mūsų ir jų valdininkai skraido vieni pas kitus į svečius, lietuviškų prekių pilni konteineriai į šią valstybę nejuda.

„Su Kinija valdžios institucijos dirba gana daug, tačiau rezultatai kol kas neatperka įdėtų pastangų. Įmonės nusisuka nuo šios šalies. Kur kas patrauklesnės nei didžiosios Azijos ir NVS šalys kai kurios palyginti mažos arabų valstybės“, – apie tai, kad norai ir rezultatai dažnai skiriasi, aiškina G.Bagušinskas.

Pasak verslininko, reikia suprasti, jog kinų kultūra tokia, kad jie niekada nesako „ne“. Tačiau niekas nežino, ar pasakys „taip“.

Dideliems per maži

G.Bagušinskas sako, kad didžiosiose Azijos valstybėse beveik visą importą paprastai kon­troliuoja keli žmonės, glaudžiai susiję su valdžia. Su jais dirba didieji pasauliniai koncernai, kurie taip pat palaikomi savo vyriausybių. Mes su savo gamybos pajėgumais jiems esame tiesiog per smulkūs.

Didieji importuotojai paprastai dirba tik su pačiais populiariausiais  gamintojais, rinkos lyderiais. Jie gauna daugybę didžiausių tarptautinių gamintojų pasiūlymų.

„Su tokiomis šalimis, kaip Kinija ar Iranas, mums paprasčiau tapti žaliavų, bet ne galutinių produktų tiekėjais, bet ir čia tenka konkuruoti su Naujosios Zelandijos ir netgi Lenkijos perdirbėjais“, – tarptautinės prekybos vingius aiškina G.Bagušinskas.

Eksportuotojų asociacijos vadovas įvardija ir kitą valstybę, netapusią išsvajotu pardavimo rojumi, – tai Iranas, kuriam neseniai buvo panaikintos tarptautinės sankcijos.

Šalis didelė, naftos, nors ir pigios, daug ir ją bus galima parduoti tarptautinėse rinkose. Tačiau mus iš ten stumia rusai, kurie pasiūlė pigesnių grūdų, o buvo metų, kai į Iraną veždavome 45 proc. visų eksportuojamų javų. „Politinis atšilimas santykiuose su Iranu matomas, tačiau realūs įvairių tarnybų barjerai išnyks tik po kelerių metų. Galbūt tada ir susiklostys mums palankios aplinkybės ir galėsime pradėti ne tik žaliavų, bet ir produktų eksportą“, – svarsto G.Bagušinskas.

Dėl atstumo ir kitų barjerų sparčiau nepajuda ir prekyba su Pietų Afrikos Respublika. Į šią šalį, kaip ir daugelį kitų egzotiškų šalių, mes paprastai patenkame ne tiesiogiai, o per prancūzus ar olandus didmenininkus. Iš kitos pusės, tokių barjerų, ribojančių importą, turi ir ES. Tai mus apsaugo nuo pigių rusų ir ukrainiečių prekių.

Politika šalia ekonomikos

Dar viena šalis, nepateisinusi vilčių, yra Baltarusija. Neseniai ji buvo įvardijama kaip valstybė, kuri padės apeiti Rusijos paskelbtą europietiškų, taip pat ir lietuviškų, prekių embargą. Vasario 15-ąją ES panaikino sankcijas 170 Baltarusijos valdininkų ir verslininkų bei dešimčiai įmonių.

„ES šaunuoliai, jie suprato, kad laikas keisti mąstymą ir nebespausti Baltarusijos. Sankcijų panaikinimas – teisingas sprendimas“, – šalies prezidentą Aliaksandrą Lukašenką cituoja portalas „Tut.by“.

Tačiau politiniai pokyčiai nepakeitė fakto, kad Baltarusija, Muitų sąjungos narė, laikosi tų pačių importo draudimų, kuriuos įvedė Maskva. Kitas veiksnys, sumažinęs visų NVS valstybių patrauklumą, – po naftos kainų kritimo čia prasidėjo rimta ekonominė krizė. NVS erdvėje ekonomiškai saugių šalių neliko.

„Baltarusijoje milžiniška krizė. Tūkstan­čiuose įmonių vėluoja atlyginimai. Vartotojų perkamoji galia kritusi, nes pinigai nuvertėjo“, – gero kaimynų gyvenimo nemato J.Venckus.

Verslo pasitraukimas

„Nors Lietuvos valstybės institucijos reklamavo, kad galime plėsti veiklą tokiose valstybėse, kaip Baltarusija, Kazachstanas, Azer­baidžanas, dabar mūsų verslas iš ten traukiasi“, – aiškina G.Bagušinskas.

Kritus naftos kainoms, NVS valstybėse nuvertėjo valiuta. Mūsų prekės jiems tiesiog per brangios. Be to, matydami kritusį pardavimą, vietiniai vis dažniau prašo prekes tiekti su atidėjimu. Tačiau taip būtų ypač rizikinga.

„Buvusiose sovietinės valstybėse saugių salų, kuriose galima saugiai prekiauti, praktiškai neliko“, – konstatuoja G.Bagušinskas.

Įmonės, kurių eksportas į ten būdavo iki 25–30 proc. bendros apyvartos, šiandien Rytuose parduoda kelis procentus visos produkcijos. Net jei Rusija staiga panaikintų embargą, į ten sugrįžti būtų sudėtinga, nes rinka nuskurdo. Mūsų maisto produktai atsidurtų brangiausiame segmente, kurio prekyba gana maža, o konkuruoti tenka su vokiečiais, prancūzais, italais, lenkais, dėl didžiulių gamyklų pajėgumų sugebančiais gaminti pigiau nei mes.

„Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Kazachstane, kilus ekonominei krizei valdžia pradėjo vis daugiau apmokestinti užsieniečių įmones, netgi bandoma perimti verslus“, – tvirtina J.Venckus.

G.Bagušinskas apibūdina ir įmonių nuotaikas: palaikomi ryšiai su senais partneriais ir laukiama, kada pagerės laikai. Tik vienas kitas lietuvis ryžtasi investuoti, kol kainos nukritusios.

Auganti Amerika

Valiutų svyravimai, kurie mus stumia iš NVS, duoda naudos kituose žemynuose. Pavyzdžiui, prieš keliolika metų, kai atpigo JAV doleris, mes turėjome pasitraukti iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Šiandien, kai doleris sustiprėjo, eksportas į ten sparčiai auga. G.Bagušinskas sako, kad būtent ši kryptis tapo bent jau pieno perdirbėjų išsvajota rinka – vežame palyginti daug sūrių.

„Nors valdininkai dažnai kalba apie Kiniją, Indoneziją ir kitas dideles Azijos ar Rytų valstybes, tačiau dėl atstumo ir mentaliteto mums artimesnės JAV ir Europa. Tik kartais pasitaiko tokių išimčių, kaip Pietų Korėja, kurioje europinę kultūrą išpopuliarino prancūzai ir mes pataikėme į šią nišą“, – apie tarpkultūrinę prekybą dėsto G.Bagušinskas.

Kitas, gan netikėtas posūkis buvo arabų šalys, kurios importuoja iki 95 proc. maisto ir jų pagrindinė prekybinė valiuta – JAV doleris. Daliai mūsų eksportuojančių maisto perdirbimo įmonių šios kryptys tapo pelningomis nišomis. Nors kol kas pardavimai nėra itin dideli, tačiau jie stabiliai didėja. Dirbti tokiose valstybėse, jei pavyksta susitarti su stambiu didmenininku, gana saugu.

„Dabar mūsų įmonių tikslas – ne kuo spartesnė plėtra ir naujų šalių bei rinkų paieška, o bandymas įsitvirtinti jau esamose rinkose ir didinti pardavimus ten“, – dėsto G.Bagušinskas.

Pasaulinė konkurencija

J.Venckus sako, kad kai kurias valstybes, į kurias siūloma eksportuoti, mūsų valdininkai pasirinko ne pagal realų pardavimo potencialą, bet pagal tai, kiek jose gyventojų. Niekam neįdomu, kad, tarkime, Indonezijoje ar Irane, kurios šiandien reklamuojamos kaip ypač patrauklios rinkos, mes savo kainomis ir kiekiais negalime konkuruoti su Indija, Rusija ar Brazilija.

Pastarosios šalys, gamindamos maisto produktus ir žaliavas, nesilaiko dalies ES būtinų sanitarinių reikalavimų ir pieno bei mėsos produktus gali parduoti kartais pigiau nei mes. „Už ES ribų mes varžomės su tokiomis valstybėmis, kaip Naujoji Zelandija – didžiausia pieno gamintoja, taip pat Portugalija, Argentina, Brazilija, Indija, kurios yra didelės mėsos tiekėjos“, – į platų pasaulį žvelgia J.Venckus.

„Limstar group“ vadovas sako, kad net jei tokios šalys, kaip Iranas ar Kinija, leis įvežti mūsų produktus, dar reikės rasti nišą, kurioje galime parduoti gaminius. Greičiausiai tai bus tik nišiniai produktai. Kaip ir pagal religinius reikalavimus pagaminta „halal“ ir košerinė produkcija. Tai, kad Lietuva leido ritualinį skerdimą, mums atveria reikšmingas nišas, tačiau tai ne išsigelbėjimas visai mėsos perdirbimo pramonei.

Pavyzdžiui, „KG Group“ pagal „halal“ reikalavimus gaminamą produkciją eksportuoja į Europos šalis, kuriose gausu žmonių iš musulmoniškų šalių, ir prognozuoja, kad į Europą plūstant pabėgėliams šių produktų rinka gali augti. „Halal“ produktų eksportas į arabų šalis kol kas fragmentiškas.

„Nuo šių metų pradžios, ypač jei kalbėsime apie mėsą, Europoje gili krizė. Į trečiąsias šalis dėl kainų skirtumo beveik nieko negalime parduoti nei mes, nei kiti europiečiai“, – dėsto J.Venckus.

Be to, Rusija didina gamybą. Netgi prie Kinijos sienos statomi milžiniški kompleksai, kurie bus skirti ne pačios Rusijos, o Azijos rinkai. Šiuolaikinėmis technologijomis, jei valdžia duoda pinigų ir skatina statybas, naujas fermas galima pastatyti per keletą mėnesių. Perkirpus statybų juostelę kiaulieną iš tokių objektų galima pardavinėti po pusmečio, vištieną – po 40 dienų.

J.Venckus pateikia ir paprastą pavyzdį: 2014 m., Rusijai paskelbus embargą, Brazilijoje, kuri tapo pagrindine tiekėja, kainos drastiškai šoktelėjo. Per 2015 m. jos krito 2–3 kartus.

Randame nišų

Ne viskas taip juoda. Pavyzdžiui, kelios įmonės Armėnijoje bendrai sukūrė didmeninę bazę ir pradeda plėsti veiklą šioje valstybėje. G.Bagušinskas aiškina ir kam to reikėjo: šalis maža, vietos prekybininkai negalėjo prekių pirkti vilkikais, vežti mažesnius kiekius atskiriems tiekėjams neapsimokėjo. Reikėjo suvežti didelius kiekius ir juos išskaidyti. Kitaip įsitvirtinti svetimoje valstybėje negalime.

„Kol kas realiausia išeitis norint didinti eksportą – prekiauti su ES valstybėmis, kuriose kritus kainoms didėja vartojimas. Pavyzdžiui, pieno miltai pas mus per intervencinius pirkimus, kai mėginama palaikyti rinką, perkami didesne kaina, nei Naujojoje Zelandijoje parduodami biržoje. Kai toks skirtumas, Azijoje ar Afrikoje konkuruoti su zelandais sunku“, – paprastą receptą siūlo J.Venckus.

Mums lieka tik nišos. Pavyzdžiui, europiečiai Kinijoje sėkmingai parduoda subproduktus. J.Venckus pateikia ir paprastą pavyzdį: kinai perka jaučio gyslas, kurios Europoje nevartojamos. Tačiau ir čia koją kiša mūsų gamybos mastai, nusileidžiantys europietiškiems. Visos didžiausios lietuviškos skerdyklos vieną šios produkcijos konteinerį renka pusę metų. Didžiausiai Italijos skerdyklai tokiam pat kiekiui užtenka mėnesio.

„Kai japonų paprašėme leidimo eksportuoti jautieną ir jie sužinojo, kad per metus skerdžiame 150 tūkst. galvijų, nustebo, kodėl mes norime prekiauti, juk tokio kiekio pritrūks mums patiems“, – sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius.

Valdininkas sako, kad šiandien mes užsiauginame tik pusę kiaulienos, kurią suvartojame, ir tai dalį mėsos išvežame į Lenkiją. Vietoj jos perdirbėjai įsiveža belgišką mėsą. Kokybiškos jautienos taip pat turime mažai. Tik plečiantis paukštininkystės kompleksams pagaliau užauginame tiek mėsos, kiek suvalgome.

„Pasaulis keičiasi ir mūsų ūkininkai turi prie to prisitaikyti. Pavyzdžiui, pieno kainos kritusios, tačiau kokybiškos jautienos, kurios turime gana mažai, nereikia net vežti į tolimus kraštus. Ją superka europiečiai. Pieninių galvijų, kurių mėsa buvo pagrindinė prekė Rusijoje, Vakarų Europai nereikia“, – aiškina J.Milius.

Veterinarijos tarnybos vadovas sako, kad dabar, kai pieno kainos pasiekusios rekordines žemumas, ūkininkams, ne tik perdirbėjams, laikas persitvarkyti ir rasti kitų veiklų, kurios būtų pelningos.

Patrauklios rinkos

Justas Jurevičius, VšĮ „Versli Lietuva“ vyr. analitikas

Svarbiausi rinkų patrauklumo aspektai yra šalies artumas, dydis, perkamoji galia bei plėtros perspektyvos. Pagal minėtus aspektus Lietuvos įmonėms įdomiausios Baltijos šalys, Lenkija, Skandinavijos regionas, Vokietija, kitos stambios ES valstybės. Svarbiausi pasirinkimo kriterijai šiame regione – bendra ekonominė erdvė (prekybos barjerų nebuvimas), artumas, didelė perkamoji galia (ypač Skandinavijoje ir Vakarų Europoje) ir geros ilgalaikio bendradarbiavimo perspektyvos.

Dėl didelės perkamosios galios nemažai bendrovių žvalgosi į JAV. Šalies dydis lemia jos patrauklią poziciją pasaulio prekybos sistemoje.

Dėl eksporto plėtros perspektyvų įmonės domisi sparčiai besivystančiomis Azijos rinkomis (dabar jaučiamas padidėjęs susidomėjimas Japonija, Kinija) ir netgi Afrikos šalimis.

Istoriniai, ekonominiai ryšiai lemia, kad nemažai įmonių galimybių randa ir kaimynėse Rytuose. Tikėtina, prekyba su šiomis rinkomis išliks reikšminga, nepaisant esamų geopolitinių ir ekonominės raidos problemų. Tačiau dėl pradžioje minėtų patrauklumo kriterijų galima tvirtinti, kad ilguoju laikotarpiu didžioji dalis Lietuvos verslo daugiausia potencialo matys greitai augančiose kaimyninėse ES šalyse ir turtingose Vakarų ES rinkose.

"Veido" archyvas

Garsiausias per visą Lietuvos Nepriklausomybės ketvirtį amžiaus pilkasis kardinolas, patekęs net į pasaulinį skandalą sukėlusius „WikiLeaks“ analus, pasakojama, dabar augina avis. „Jam reikia pastatyti paminklą, o ne kaltinti valstybės perversmais“, – apie Albiną Janušką, lietuviškąjį Richelieu, yra sakęs vienas gerai informuotas politikas. Paminklo jam nepastatė ir, galima lažintis, nepastatys. Bet šalia savęs jį stengėsi laikyti ne vienos pakraipos politikas.

Aušra LĖKA

Valdas Adamkus, po daugiau nei pusšimčio metų emigracijoje grįžęs į Lietuvą prezidentauti, subūrė neblogą patarėjų komandą, kurioje dirbo Albinas Januška, Darius Kuolys, Raimundas Mieželis, atstovė spaudai Violeta Gaižauskaitė. Nors viešumoje A.Januška eksponavosi rečiau nei kiti, niekas neabejojo, kad būtent jis spręsdavo rimčiausias ir kebliausias problemas.

Pilkojo kardinolo asmenybės šviesa ir šešėliai

V.Adamkui 2003 m. pralaimėjus rinkimus, A.Januška tapo Užsienio reikalų ministerijos (URM) sekretoriumi. Kaip pasakoja tuo metu ministerijoje dirbę žmonės, čia buvo vieša paslaptis, kad ministras Antanas Valionis jokio svarbesnio sprendimo nepriimdavo be A.Januškos. Kokį slaptą failą kam reikia nuleisdavo ministerijoje įdarbinta buvusi V.Adamkaus atstovė spaudai V.Gaižauskaitė. Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinio direktoriaus pavaduotoju tapo buvęs URM sekretorius Darius Jurgelevičius.

Kas žino, gal vadinamųjų valstybininkų įtaka ir mistifikuojama. Štai autoritetingiausio Lietuvoje politinių laidų vedėjo žurnalisto Edmundo Jakilaičio vertinimu, A.Januška – visų pirma diplomatas, prisidėję prie Lietuvos užsienio politikos formavimo. Iš URM viceministrų nuėjo dirbti Prezidento patarėju, kuravo nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimus, o taip sutapo, kad saugumui vadovavo jo senas bendražygis, taip pat signataras Mečys Laurinkus, kitoms institucijoms – kiti jo pažįstami žmonės, ir natūraliai susiformavo tam tikras žmonių ratas. „A.Januška ne parašiutu buvo nuleistas, jis – Nepriklausomybės Akto signataras, Sąjūdžio aktyvistas, daug metų dirbęs URM. Bet jei tu sakai ir tavęs klauso, problema tų, kurie klauso“, – tokios nuomonės laikosi E.Jakilaitis.

Vis dėlto valstybininkų įtaka vienu metu buvo didžiulė: jų disponuojama ir sumaniai paskleista informacija išgelbėjo Lietuvą nuo Rolando Pakso – prezidentu išrinkto rusiškų ir prorusiškų įtakų marionetės. Tačiau kai 2006 m. VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo iškritęs pro Bresto viešbučio „Inturist“ langą, valstybininkai buvo apkaltinti visomis mirtinomis nuodėmėmis. Po V.Pociūno mirties A.Januška pasitraukė iš URM. Tačiau ne iš pilkojo kardinolo posto: tapo socialdemokratų premjero Gedimino Kirkilo patarėju.

„WikiLeaks“ paskelbtuose slaptuose dokumentuose stebimasi, kad A.Januškos žodis turėjo svorį ir amžiaus sandoriuose – Lietuvai parduodant Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą „Williams“, paskui Lenkijos „Orlen“, kad tai A.Januška neva privertė Viktorą Uspaskichą dėl partijos juodosios buhalterijos sprukti iš Lietuvos.

Apie dabar 55-erių A.Janušką negirdėti, išskyrus žinias, kad jis nevykdė teismo sprendimo nugriauti savavališkai pasistatytą pirtelę Dzūkijos nacionaliniame parke. E.Jakilaitis girdėjęs, kad dabar jis augina avis.

Buvę kolegos jį apibūdina kaip protingą strategą ir sunkiai randa atsakymą, kaip viename žmoguje tilpo kovotojas už Lietuvos Nepriklausomybę ir manipuliatorius valstybės slapta informacija.

Vis dėlto, filosofo, Vilniaus universiteto profesoriaus hab. dr. Zenono Norkaus manymu, VSD pulkininko V.Pociūno žuvimo bylos peripetijos neleidžia teigti, kad valstybininkai ir pilkieji kardinolai tėra tik mitas ar Kremliaus propaganda.

Galingiausiųjų seka surašyta Konstitucijoje

Dėl to, kas valstybėje įtakingiausi, atrodytų, nereikia daryti jokių tyrimų ar apklausų – tereikia pacituoti Konstituciją. Jei apklausose (tokias aštuonerius metus rengė ir „Veidas“) ši konstitucinė seka pažeidžiama, tokiu atveju verta sunerimti.

Pavyzdžiui, „Veido“ 2007 m. apklausoje pirmavo pensininku Nr.1 valstybėje vadintas jokių oficialių pareigų tuomet nebeturėjęs Algirdas Brazauskas, o Prezidentas V.Adamkus tebuvo ketvirtas.

Bet ir A.Brazauskas, ir dabar Vytautas Landsbergis, taip pat neturintis jokių oficialių pareigų, bet tebeįtakingas, – ypatingi pensininkai. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo du dešimtmečius šie politikos ąžuolai pasikeisdami (tiesa, ne savo, o rinkėjų valia) savo autoriteto ir, ne paslaptis, savo paskirtų ar su jų palaiminimu į valstybės arba partinę valdžią patekusių asmenų galios dėka tebereguliavo politinį eismą net tada, kai nebeturėjo jokių oficialių pareigų.

Pasak Z.Norkaus geriausias politiko įtakos rodiklis ir  yra gebėjimas išlikti viršuje. Tad savotiškas Lietuvos politikos Sabonis yra Vytautas Landsbergis – taip pat ir nuo to laiko, kai pasitraukė iš formalaus konservatorių partijos lyderio pareigų, tapdamas kaip ir jų žaidžiančiu treneriu.

Tiesa, abiem politikos saboniams yra tekę nuryti karčių išsekusios įtakos piliulių. A.Brazauskas, pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas ir dviejų Vyriausybių premjeras, prie savo paties buvusio kabineto Vyriausybės rūmuose pralaukęs 50 minučių, turėjo apsisukti ir išeiti, nes dešiniųjų premjeras Andrius Kubilius nerado jam laiko.

O praėjusią savaitę Seimas atmetė V.Landsbergio kandidatūrą Laisvės premijai gauti. Nesigilinant į apgailėtinas aplinkybes V.Landsbergis bent jau gali didžiuotis, kad ir 26-aisiais Nepriklausomybės metais, sulaukęs garbaus amžiaus, jis dar ne muziejinis eksponatas, o politiniams, ką jau kalbėti apie savo partijos, procesams įtaką darantis politikos veikėjas.

Priešingai nei A.Brazausko, V.Adamkaus įtaka, atrodė, baigėsi vos uždarius Prezidento kabineto duris: vos baigęs kadenciją 2009 m. „Veido“ apklausoje jis nukrito į 26-ą vietą įtakingųjų sąraše. Tik mirus A.Brazauskui V.Adamkus vėl imtas dažniau kalbinti ir cituoti, o kartu ėmė kilti ir visuomenės apklausų bei įtakingųjų reitinguose, nors jo įtaka labiau moralinė.

Visai ne pagal Konstituciją įtakingųjų sekoje atrodo Seimo vadovai. Taip, V.Landsbergis eidamas šias pareigas buvo neabejotinai lyderis (tiesa, iki Prezidento institucijos atkūrimo tai buvo aukščiausias valstybės postas). 2009 m. Seimo pirmininke tapusi konservatorė Irena Degutienė „Veido“ įtakingųjų apklausoje iš karto šoko į ketvirtą vietą, nors prieš metus nepateko net į 60-uką.

Tačiau Nr.1 pramogų pasaulyje, bet tikrai ne politikoje, tuometis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, nors su povo pasipūtimu pareikalavęs į jį kreiptis solidžiai, kaip į „vieną iš trijų“ valstybėje, įtakingiausiųjų reitinguose 2008 m. tebuvo 27-as. Beje, kaip ir dabartinės Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės įtaka, pasak vieno parlamentaro, prasideda ir baigiasi galia įtraukti kokį klausimą į Seimo posėdžio darbotvarkę ar jį išbraukti.

Tiesa, kartais tas „įtraukti“ ar „neįtraukti“ turi nemažos įtakos: taip ji savo patroną V.Uspaskichą gelbėjo nuo teisinės neliečiamybės svarstymo.

O štai premjero pareigybė vieną įtakingiausių valstybėje darė bet kurį šiame poste. Tiesa, nedaugelis likdavo svarbus ir jo netekęs.

Dvidešimt metų – tas pats kvartetas

Paprašyti nurodyti pirmųjų 20-ies Nepriklausomybės metų pačius įtakingiausiuosius „Veido“ pašnekovai vardijo tas pačias keturias pavardes, tik, priklausomai nuo ideologinių simpatijų, ne ta pačia seka: du to laiko Prezidentus – A.Brazauską ir V.Adamkų, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką – de facto valstybės vadovą prof. V.Landsbergį ir verslininką, Kovo 11-osios Akto signatarą ir premjerą Bronislovą Lubį.

Česlovas Juršėnas, taip pat signataras, beveik 23-ejus metus Seimo narys, triskart buvęs Seimo pirmininku ir tiek pat kartų vicepirmininku, vertindamas pirmuosius 15 metų po nepriklausomybės atkūrimo, įtakingiausiųjų ketvertuką papildo dviem to meto premjerais Gediminu Vagnoriumi bei Adolfu Šleževičiumi ir Prezidentu Rolandu Paksu. Nors šis poste neišbuvo nė pusantrų metų, bet Prezidentą ir jo siūlymus, kad ir kas juo buvo, pasak Č.Juršėno, Seimas vertino kaip labai svarbius. Bet ir veto visi sulaukdavę. Č.Juršėnas prisimena, kad vetuoti penki ar šeši V.Adamkaus atmesti įstatymai: „Pora buvo reikalingų liberalams, o pora – socialdemokratams, sutarėme vieni kitus palaikyti, ir veto buvo atmesti.“

Kiekvienas iš politikų elito savaip įėjo į to laikotarpio istoriją. Č.Juršėnas vertina: „V.Landsbergis tikrai labai stengėsi, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė: kreipėsi į visas puses – į kairę ir į dešinę, į dangų ir į pragarą. Yra keletas dokumentų, kur jis tiesiog maldauja: pripažinkite, padarykite ką nors. Apmaudu, bet tinkamo atsako ilgai nebuvo net iš tokių demokratų ir antikomunistų, kaip Lechas Walęsa ar Vaclavas Havelas, – jie nedrįso pirma kitų to padaryti. Bet tai V.Landsbergio nestabdė ir jis toliau darė savo darbą.“

Kitas etapas, kai dešinieji grįžo į valdžią po triuškinamo LDDP pralaimėjimo 1996 m. Seimo rinkimuose. Tada jau buvo atkurta Prezidento institucija, valstybės vadovu išrinktas A.Brazauskas. „Kartais V.Landsbergis pademonstruodavo savo įtaką dubliuodamas Prezidentą. Pavyzdžiui, šis kažkur važiuoja, o V.Landsbergis užšoka su savo vizitu į tą pačią šalį pirmas. Arba dabar skandalas, kad dukart nepatvirtino generalinio prokuroro. O Prezidento A.Brazausko teiktą valstybės kontrolierių konservatorių laikais patvirtino tik iš trečio karto ir kandidatai buvo ne kokie smulkmenos, o trys signatarai – teisininkas Kęstutis Lapinskas (paskui tapęs Konstitucinio Teismo pirmininku), ekonomistas Audrius Rudys ir teisininkas Jonas Liaučius, kurį pagaliau Seimas patvirtino. Žinoma, tai lėmė konservatoriai ir jų lyderis“, – pasakoja Č.Juršėnas.

Bet, jo vertinimu, V.Landsbergis esant būtinybei ėjo ir į kompromisą. Nei tada, nei dabar tuo nesigiriama, bet istorijoje yra toks faktas: Vyriausybė parlamentui pateikė dokumento dėl moratoriumo projektą. Nors jis buvo apsuptas trimis apsaugos žiedais, bet skambėjo, kad atsisakome Kovo 11-osios akto. Seime kilo didžiuliai ginčai. Bet pats V.Landsbergis pateikė balsavimui galutinį variantą.

Dar didesnis kompromisas buvo dėl sovietų armijos išvedimo. Tauta per referendumą balsavo ją išvesti 1992 m., o išvesta 1993-iųjų rugpjūčio pabaigoje. V.Landsbergio vadovaujama delegacija nuvažiavo į Maskvą ir parsivežė tokius susitarimus. „Įsivaizduokite, būtų A.Brazauskas nuvažiavęs – kas iš jo būtų likę? Sakytų: tauta nubalsavo, o Brazauskas nusileido. Bet V.Landsbergis ėjo į kompromisą ir teisingai padarė. Sukelti didelį skandalą tada būtų reiškę užtęsti armijos išvedimą“, – vertina vienas įtakingiausių to meto socialdemokratų.

Jo nuomone, A.Brazausko jėga buvo kita: jis buvo žmogus, kuris pažinojo Lietuvą iš visų pusių ir giliai, pažinojo ir vertino žmones. Pasak Č.Juršėno, jo tikslas buvo tas pats – kurti kitokią, laisvosios rinkos, socialiai orientuotos ekonomikos Lietuvą, bet su kuo mažiausiais praradimais, kad būtų kuo mažiau ašarų.

Vis dėlto net pats A.Brazauskas neformaliuose pokalbiuose pripažindavo, kad Seimo rinkimus laimėjus konservatoriams kaip Prezidentas jis buvo nustumtas į politinę paraštę.

Aplink vienos, ir aplink kitos pakraipos pirmuosius asmenis buvo „antro flango“ įtakingųjų. Tarp jų Č.Juršėnas visų pirma išskiria Romualdą Ozolą, pasitarnavusį, kad būtų daugiau demokratijos, kad parlamente būtų laikomasi demokratinių taisyklių.

Bet gal valstybės modernumo mums ir pristigo, kad 20 metų įtakingiausi buvo keturi vyresnės kartos atstovai, realiai taip ir neprileidę prie įtakos jaunesnių? Tiesa, tenka pripažinti, kad ši tezė – su išimtimi: R.Paksas buvo jaunesnės kartos, bet pats prasčiausias įtakingasis Lietuvos ketvirčio amžiaus nepriklausomybės istorijoje.

D.Grybauskaitė: daug galios ar daug triukšmo?

19-aisiais nepriklausomybės metais į politikos olimpą kaip kometa įskriejo politine įtaka pirmtakams ne tik prilygusi, bet ir juos pralenkusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji, kaip kritikė iš užsienio, patekdavo tarp įtakingiausiųjų dar būdama eurokomisarė – 2008 m. „Veido“ apklausoje ji buvo ketvirta.

Savo galias D.Grybauskaitė ėmė demonstruoti nė nesulaukusi inauguracijos – pareikalavo, kad jau pirmą jos darbo dieną ant stalo būtų sprendimas, kaip iš „Leo LT“ atsiimti energetikos įmonių kontrolę. O aukštų pareigūnų, diplomatų, ministrų galvos lėkė kaip iš po giljotinos. Tačiau 2008-aisiais niekam nė minties nekilo tam priešintis, o dabar Prezidentės viešas nepasitenkinimas ar net nepasitikėjimo pareiškimai neprivertė anksčiau kadencijos pabaigos atsistatydinti jos pačios paskirtų nei generalinio prokuroro Dariaus Valio, nei VSD vadovo Gedimino Grinos.

„Žmonės mano, kad D.Grybauskaitė labai įtakinga. Nemanau – triukšmo garsas yra triukšmo garsas, bet nebūtinai poveikis sprendimams“, – mano įtakingas žurnalistas E.Jakilaitis. Bet jis pripažįsta: įtakingesnio už ją valstybėje dabar ir nėra. D.Grybauskaitė, palyginti su jos pirmtakais, gal ir įtakingiausia, ypač pirmą kadenciją, esant dešiniosios koalicijos daugumai.

Netikėtai D.Grybauskaitei rimtą konkurenciją sudarė, atrodytų, nieko bendra su lyderyste ir įtakingumu nė turėti negalintis neryžtingas, nesklandžiai šnekantis, pats sau nuolat prieštaraujantis premjeras A.Butkevičius.

Partijų peizaže, nors viešai dabar nedažnai matomas, tebeturi įtakos V.Uspaskichas. Akivaizdu, E.Jakilaičio įsitikinimu, kad jis įtakingesnis už dabartinį Darbo partijos pirmininką Valentiną Mazuronį ir jau daug kartų – už L.Graužinienę. O pačioje Darbo partijoje V.Uspaskichas – vienvaldis: jis kada panorėjęs gali atsiimti šios partijos pirmininko pareigas, jei dabartinis netinkamai interpretuos jo prašymus.

Kartu su populiarumu didėja ir Liberalų sąjūdžio lyderio Eligijaus Masiulio įtaka. Tačiau neatrodo, kad kartu su postu įtaką įgijo naujasis konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis. „A.Kubiliaus įtaka didesnė už G.Landsbergio, nes tai A.Kubilius šio žaidimo režisierius. O personažas, aktorius retai būna įtakingesnis už režisierių ir prodiuserį. Čia buvo A.Kubiliaus scenarijus: jis sugalvojo genialiai, nes galėjo pralošti rinkimus I.Degutienei, o dabar tą partiją laimėjo – V.Landsbergis pasisakydavo prieš jo kandidatūrą, dabar yra jo sąjungininkas“, – A.Kubiliaus partiją atskleidžia E.Jakilaitis.

Kas daro įtaką įtakingiausiems

Kur kas tiksliau galios centrai atsiskleidžia pabandžius praskleisti uždangą, kas daro įtaką įtakingiausiems. Žinoma, šie asmenys nepatenka į įtakingiausiųjų reitingus, nes jie juk – pilkieji kardinolai, kurių įtakos svorį galima matuoti tik neoficialia nuomone (todėl ir daugelis pašnekovų nenorėjo būti įvardyti), dalyvaujančiųjų sprendimų priėmimo procese apklausomis (visuomenės apklausos čia netinka, nes žmonės negali žinoti, kas vyksta politikos užkulisiuose) ir dedukciniu metodu.

Gausybėje vaidybinių filmų apie pasaulio galingųjų JAV prezidentus galima susidaryti nuomonę, kad kol jie miega, jų komanda ir prie jos prieinantys asmenys stumdo valstybės ir jos veikėjų likimus, it sėdėdami prie šachmatų lentos.

Be abejo, komandos įtaka didžiulė. Nevertinant, ar iš to valstybei buvo daugiau naudos, ar žalos, užtenka vien palyginti Adamkų Pirmąjį su stipria „prezidentūrėle“, ir Adamkų Antrąjį, kai jis susirinko tokią komandą, kuri jo nenustelbtų. Vis dėlto, kaip pabrėžia įtakas politinių sprendimų priėmimui tirianti ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė politologė dr. Irmina Matonytė, patarėjų korpusas labai reikšmingas, bet atsakomybė ir viešas iniciatyvų pristatymas – tai jau viešo asmens vaidmuo.

A.Brazauskas, Č.Juršėno manymu, kokio vieno pilkojo kardinolo neturėjo. Į tokį vaidmenį pretendavo akademikas Raimundas Rajeckas, bet kai pradėjo per daug „stengtis“, neteko posto, kaip dažnai būna, jei kas ima trukdyti pirmiesiems asmenims, ir buvo išsiųstas į „auksinę“ tremtį – paskirtas ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje. Grįžęs iš Londono jis paskelbė atvirą laišką Prezidentui, protestuodamas prieš savo buvusio boso vykdomą šalies vidaus ir užsienio politiką.

Č.Juršėnas pasakoja, kad A.Brazauskas mėgo be tarpininkų kalbėtis su savo patarėjais, kitais asmenimis. Kiekvieną pirmadienį A.Brazausko kabinete (tada dar Seimo rūmuose) rinkdavosi trejetas – Prezidentas, premjeras ir Č.Juršėnas, kaip Seimo pirmininkas. „A.Brazauskas klausdavo apie padėtį, keldavo uždavinius, susitardavome, ką daryti. Aš trijulėje buvau vyriausiasis technologas: žinojau, kaip tai padaryti. Pats kūriau taisykles – Seimo statutą, tad turėjau pranašumą ir tuo pasinaudodavau, bet su šypsena, elegantiškai: kol kiti susigaudo – šaukštai po pietų“, – šelmiškai šypsosi Č.Juršėnas.

V.Landsbergio to meto bendražygiai pasakoja, kad jis buvo toks „pats sau“: jei jau ką nutarė, niekas nepertars. Gal kiek arčiau pačioje Nepriklausomybės pradžioje buvo prisileidęs Virgilijų Čepaitį, Eduardą Vilką. „Reikėjo iš karto steigti partiją, nes Sąjūdyje buvo daug skirtingų žmonių ir visokių įtakų“, – prisimena vienas Sąjūdžio pirmeivių.

Kas buvo tikrieji projekto „Paksas – Prezidentas“ režisieriai ir prodiuseriai, kur kas tiksliau nei supoetinto ir heroizuoto vaizdelio „meniniame“ filme „Pilotas“ įrodė Konstitucinis Teismas. Paaiškėjo, kad politinę galią valstybėje įgydavo net Kauno dantistės, o valstybės vadovas tardavosi ne tik su aiškiaregėmis. „Kai Jurijų Borisovą įformino patarėju, tai papiktino net tuos, kurie jį buvo linkę paremti. R.Pakso apskaičiavimu, jam turėjo užtekti rėmėjų Seime balsų. Balsavimo dėl apkaltos dieną, 2004 m. balandžio 6-ąją, keturis kartus kalbėjomės telefonu, įtikinėjau, kad atsistatydintų pats. Bet R.Paksas kartojo „ne“, – prisimena tuometis Seimo pirmininkas Č.Juršėnas.

Prezidentas V.Adamkus buvo kaltinamas per dideliu pasitikėjimu patarėjais, o dabartinė valstybės vadovė, atvirkščiai, dedasi esanti visiškai nuo nieko nepriklausoma, o patarėjų, ją pačią cituojant, jai reikia tik informacijai surinkti.

„Priešingai nei ankstesni Prezidentai, Grybauskaitė mažai bendrauja su aplinkiniais, neina į renginius, po jų nelieka pasikalbėti, vadinasi, ratas, iš kurio ji susirenka informaciją, labai siauras, tad poveikį jos nuomonei daro labai ribotas kiekis žmonių. Kadangi ji labai introvertiškas žmogus, tikėtina, kad jai labai didelę įtaką turi visokios specialiųjų tarnybų pažymos apie įvairius asmenis ir jai labai įdomu jas paskaityti. Logiška, kad tų, kurie neša tas pažymas, oficialiuose reitinguose nėra, o jie daro jai labai nemažą įtaką“, – daro išvadą politinių laidų vedėjas E.Jakilaitis.

Dabartinė Vyriausybės galva A.Butkevičius, kaip pasakoja arti jo buvę ar tebesantys žmonės, nėra reformų premjeras, jo politika – daryti vaizdą, lyg kažkas vyksta, bet iš tikrųjų nieko per daug nedaryti, ir ne turtai, o reitingai yra jo narkotikas. Tad arčiausiai – tie, kurie atsako už viešuosius ryšius. Jo atstovė spaudai Evelina Butkutė-Lazdauskienė yra viena iš dviejų patarėjų, kurie esant reikalui visuomet gali eiti tiesiai į jo kabinetą. Tokią išimtinę teisę dar turi patarėja ekonomikos klausimais Irina Urbonavičiūtė.

Premjeras kviečia pietų jam palankesnius žiniasklaidos, bankų, kitų institucijų atstovus aptarti problemų, šie jaučiasi įvertinti, pagerbti, ir tokiais būdais bandoma valdyti viešąją nuomonę. Arba, pavyzdžiui, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis – vienas laisviausiai patenkančių pas premjerą žmonių: įvertindamas jo dažną kalbėjimą viešojoje erdvėje, tokiu draugiškumo demonstravimu premjeras siekia neutralizuoti galimus neigiamus verslo vertinimus.

Šaipomasi, kad premjerui didžiausią įtaką turi tas, kuris šneka su juo paskutinis, todėl jis vis ir kaitalioja nuomonę. Bet geriau pažįstantieji A.Butkevičių mano, kad tokia jo taktika – į klausimus atsakinėti nerišliai, tačiau ramiai, tada žurnalistas užmiršta, ko klausia, ir leidžia šnekėti bet ką. Paprasti žmonės dar mažiau supranta, tad premjeras lieka tas, kurio žodis būna paskutinis, o ramus tonas nustelbia, ką jis pasakė anksčiau.

Vis dėlto A.Butkevičiui įtaką gali padaryti ne bet kas. Kai kuriais klausimais apskritai jo neperkalbėsi, o jei kas ir gali tai padaryti, tai nebent finansų ar susisiekimo ministrai Rimantas Šadžius ir Rimantas Sinkevičius ar Seimo narys Algirdas Sysas. Anksčiau socialdemokratų pilkuoju kardinolu vadintas Juozas Bernatonis ar ekspremjeras Gediminas Kirkilas dabar tikrai ne tie žmonės, kuriuos premjeras mėgsta.

Ir nuo kai kurių valdančiosios koalicijos partnerių, pavyzdžiui, V.Uspaskicho, jam alergija, bet A.Butkevičius jo paisė, nes šis bet kada galėjo išeiti į viešąją erdvę.

Akivaizdu, kad premjerui nekvestionuojama buvo Prezidentės pozicija energetikos ir gynybos klausimais, ir jis dirgliai reaguodavo, jei kas bandydavo siūlyti kitokią nuomonę.

Bet, kaip juokauja E.Jakilaitis, kai kur įtaka premjerui labai lengvai prognozuojama, pavyzdžiui, galima lažintis, kas statys nacionalinį stadioną ir ar ten yra žodis „Panevėžys“.

Verslas politikų duris koja atsidarinėdavo

„Verslininkai daro didelę ir kartais labai jau siaurus interesus atitinkančią įtaką politikams, bet kol įstatymu nebuvo uždrausta juridiniams asmenims remti partijų, verslininkai koja duris atsidarinėdavo“, – politikų prievoles savo finansiniams rėmėjams primena ano meto politikas.

Įvairaus plauko pinigingieji dosniai rėmė politikų rinkimų kampanijas (ir ne tik jas), bet paskui supančioti politikai dirbo tiems, kurie jiems nupirko darbo vietą. Kad milijono R.Paksui davėjas su Rusijos tam tikromis tarnybomis siejamas J.Borisovas valdė Lietuvos Prezidentą, įrodė ir Konstitucinis Teismas.

Politikai vadovavosi principu – pinigai nekvepia. Bet paskui – ojojoj koks tvaikas sklisdavo nuo partijų. Kelios viešumon patekusios VSD pažymos praskleidė uždangą, kaip VP su valdžia derėjosi dėl „Leo LT“ ar „Rubicon Group“ pirko įtaką Vilniaus savivaldybėje, kaip verslas „banko bilietais“ su net kelių partijų „iždininkais“ atsiskaitinėjo už atliktus darbus, kaip per verslą ir jo pinigus mūsų valstybės sprendimų priėmėjams įtaką bandė daryti Rusijos spec. tarnybos.“

Z.Norkaus manymu, ryškiausi verslo įtakos pavyzdžiai galėtų būti Vakarų skirstomųjų tinklų (VST) elektros skirstomųjų tinklų privatizacija 2002 m. bei tik per plauką nepasisekusi „Leo LT“ afera 2007–2008 m.: „Už abiejų stovėjo VP savininkų interesai. VST privatizacijos istorija gali būti vadovėlinis pavyzdys, kaip ir kodėl privati monopolija ne geresnė, bet blogesnė už valstybinę monopoliją tose ūkio srityse, kuriose monopolija technologiškai neišvengiama. Smarkiai padidėjo elektros energijos kainos vartotojams, bet iki 2008 m. krizės VST investavo dvigubai mažiau negu valstybės nuosavybėje likę Rytų skirstomieji tinklai.“

Verslo, tiksliau, pinigų įtakos Lietuvos įtakingųjų ketvirčio amžiaus sagoje išsiskiria B.Lubio fenomenas. Jo įtakos valdžių pasikeitimas nekeitė. „B.Lubys buvo įtakingas ir liko įtakingas tiek būdamas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, tiek vicepremjeras, tiek premjeras, tiek grįžęs į verslą. Jis buvo tas, kuris matė visą Lietuvą, jos problemas, santykių su užsienio šalimis klausimus, nes jo strategija buvo verslą išvesti į užsienį, ir jis to pasiekė. B.Lubys buvo geras patarėjas ir A.Brazauskui, ir kitiems politikams. Jis neprotegavo savo verslo, jį pats susitvarkydavo, o žiūrėjo plačiau“, – taip B.Lubį vertina Č.Juršėnas, pridurdamas, jog, nepaisant neabejotinos jo įtakos, nebuvo taip, kad B.Lubys pasakė, ir sprendimas priimtas: galutinis sprendimas priklausė frakcijai ar koalicijai.

Bet, kaip pasakoja artimos B.Lubio aplinkos žmonės, nuo kokių 2005-ųjų jis ėmė retai gauti kvietimų į svarbius valstybėje renginius, jo nuomonė tapo nebeįdomi. O galutinis lūžis įtakos kreivėje – pralaimėtas Vakarų skirstomųjų tinklų pirkimo konkursas ir pasipylusios atakos prieš jį žiniasklaidoje. B.Lubys tai skaudžiai išgyveno. Pavaldiniai patarinėjo duoti atkirtį per jo paties valdomą žiniasklaidą (galima daryti prielaidą, jog nuostolingas „Lietuvos žinias“ ir menkos įtakos Baltijos televizijos kanalą jis ir išlaikė tam, kad reikalui esant galėtų per juos kirsti atgal). B.Lubys patarimams neprieštaravo, bet sakydavo: dar ne dabar. Tačiau taip viskas ir likdavo.

Kad B.Lubio įtaka liko praeityje, įrodė ir dar vienas itin skaudus smūgis – jis pralaimėjo kovą dėl Suskystintų gamtinių dujų terminalo statybos.

Ironiška, bet atėjus naujam „Lietuvos žinių“ redaktoriui ir dienraščiui ėmus pulti oponentus vėl daug kas „prisiminė“ B.Lubį – įvairūs veikėjai ėmė siųsti pas jį žygeivius, jis vėl imtas kviesti į renginius.

B.Lubys nuo kitų verslininkų skyrėsi ir tuo, kad, laikytas A.Brazausko bendražygiu, prieš rinkimus vienodai paremdavo visas didžiąsias partijas, sakydamas, jog taip remia demokratijos procesą. Skyrėsi  ir tuo, kad jei matė reikalą, pats beldėsi į įtakingiausiųjų duris ir visi jį matė. Žinoma, niekas neabejojo, kad būta ir užkulisinių derybų.

Kitus verslo įtakingiausiuosius – „VP dešimtuko“ ar „MG Baltic“ galvas – net viešai kalbant retai išgirsi, o Seime Nerijaus Numavičiaus ar Dariaus Mockaus nepamatysi: jie siunčia čia savo žmones, perka tokią viešųjų ryšių agentūrų paslaugą arba ne jie pas politikus veržiasi, o atvirkščiai.

Kaip pasakoja parlamentarai, didžiojo verslo magnatai darė ir daro dažnai nematomą, bet labai didelę įtaką įstatymų leidybai ir įvairiems valdžios sprendimams, susijusiems su jų verslu. Keistoka, kad oficialiai užsiregistravęs lobistas tampomas po teismus, bet pilni Seimo koridoriai nežinia ko čia vaikštinėjančių žmonių. Lobistinės veiklos įstatymas realiai neveikia ir niekada neveikė.

Neabejotina ir įvairių verslo asociacijų, ypač LPK įtaka politikams. Nors sunku prilygti du dešimtmečius tarp įtakingųjų buvusiam jos steigėjui ir vadovui B.Lubiui, bet ir dabartinis LPK prezidentas R.Dargis – vienas matomiausių ir vienas įtakingiausių verslo atstovų.

Dažnai į savo laidas R.Dargį kviečiantis E.Jakilaitis išskiria jo unikalų gebėjimą viešai kalbėti, matymo plotį, problemos suvokimą, strateginį mąstymą, o tai daro įspūdį ir tam tikrą įtaką tiems, kurie jo klausosi.

LPK, kitų verslo asociacijų įtaka politikams, bent jau dalis jos – vieša ir teigiama: tai, kad ginama ne vieno kurio nors verslo subjekto, o viso verslo interesai, leidžia politikams išvengti klaidingų sprendimų. Bet, kaip atkreipia dėmesį vienas pašnekovas, esti abejonių, ar verslo ir politikų bičiulystė apsiriboja tik įstatymų leidybos sritimi ar visokių „gairelių“ tarp verslo ir premjero ar ūkio ministro apsidalijimu.

Kai kurių politikų bei valdininkų meilės ir nemeilės su verslininkais virsta arba nevirsta ES pinigų upėmis, iš kurių tiek vieni, tiek kiti, įtariama, lygia greta turtėja. Tačiau skandalų daug, o kiek gavusiųjų pagal nuopelnus? Deja, korupciniai įtakos tinklai sumegzti profesionaliau nei juos gaudančiųjų.

Nauja tendencija: tiesioginę įtaką politikams ima daryti ne verslas, o advokatai. Ar ne keista, kad daugybę, o energetikos srityje – beveik visus svarbiausius įstatymus rengia advokatų kontoros, tiksliau, viena – Rolando Valiūno „Ellex“ (anksčiau LAWIN). Būtent šios kontoros atstovų būna įvairiausiose valstybės komisijose ir darbo grupėse, jos darbuotojai tampa svarbių valstybės institucijų ar D.Grybauskaitės rinkimų kampanijos vadovais.

„Ši advokatų kontora, matyt, buvo sumaniausia – plėtėsi, dabar didžiausia, atstovauja didžiausioms įmonėms. Jais pasitiki didžiausias verslas ir investuotojai. Maža to, pats R.Valiūnas yra ir Investuotojų forumo valdybos pirmininkas, jis kalba užsienio kapitalo, investuotojų Lietuvoje vardu. Kaip jis gali būti neįtakingas?“ – svarsto E.Jakilaitis.

Bet gal tai nelegalus lobizmas – gal įstatymų projektų rengimą iš piliečių rinktų politikų perėmę aukščiausios prabos teisininkai atstovauja ne visuomenės, o savo klientų interesams?

Vis dėlto, kaip sako I.Matonytė, tikriausiai ne pati advokatų kontora siūlėsi politikams, o jiems pasiūlyta rengti įstatymus, galų gale už įstatymus balsuoja ne advokatai, o Seimo nariai, tad galutinis pasirinkimas ir atsakomybė – jų. Tačiau įstatymų rengėjų parinkimas, jų apmokėjimas, kaip paaiškėjo ir socialinio modelio projekto atveju, nei skaidrus, nei reglamentuotas, be to, labai brangus.

O jei į šalies paveikslą dar pažiūrėtume ir kaip į 60 figūrų dėlionę, tai dar labiau kiltų abejonė, kas iš tikrųjų valdo valstybę, tiksliau, kas valdo valdančiuosius. Korupcijos lygis savivaldybėse rekordinis ir lenkia nacionalinę valdžią. Daugelis savivaldybių turi savo politikos ir verslo karaliukus, kurie dirba vieni kitų naudai.

Nepriklausomybės pradžioje kai kurių savivaldybių valdžios virveles bandė tampyti ir kriminalinis pasaulis. Bet piliečių gerovei ne mažiau kenkia ir šiandieninis, nors ne toks brutalus, kostiumuotas, bet korumpulų nusikalstamas pasaulis.

O kai kurie pašnekovai patarė išorinę įtaką politikams matuoti ne tik pagal tai, kas daryta, bet ir pagal tai, kurias sritis labai ilgai apėjo bet kokios reformos. Jei tiek metų buvome šimtu procentų priklausomi nuo Rusijos energetikos ar nereformavome sveikatos apsaugos, galima daryti prielaidą: mūsų valdantieji buvo arba visiški  nevykėliai, arba rusiškų įtakų klapčiukai energetikos srityje ir tiesiog mirtingieji, bijantys pajudinti sveikatos įstaigų vyr. gydytojus.

Energetikos reformos dabar jau įvykdytos, tik, Z.Norkaus vertinimu, nevykusiai, todėl turime valgyti jų rūgščius vaisius: „Jie rūgštūs, nes energetikos klausimai politizuoti, paverčiant energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos nacionalinės politikos prioritetu. Juo mikliai pasinaudoja ir privatūs interesai, kurių atstovai drauge su energetikos įmonių vadovais į savo kišenę ir įsideda didelę „mokesčio už energetinę nepriklausomybę“ dalį.“

Nuomonės plovėjai ir formuotojai

Dar viena lietuviška keistenybė: dažniausiai žiniasklaidos cituojami, tad, galima daryti prielaidą, ir įtakingiausi nuomonės formuotojai – bankų analitikai. I.Matonytė primena, kad citavimo lyderis „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis dirbo (ir tebedirba) ISM, aštrų protą turėjo tą patį, bet nebuvo tarp labiausiai cituojamų asmenų valstybėje, kol nepradėjo dirbti banke.

„Bankai elgiasi protingai: turėdami didelį kapitalą, samdo protingus žmones, kurie kalba apie viską, bet kartu ir tai, kas palanku bankui“, – atkreipia dėmesį E.Jakilaitis, pridurdamas, kad viešajame sektoriuje yra protingų žmonių, bet jie nešneka, tad tai viešojo sektoriaus, o ne bankų problema. Pavyzdžiui, Finansų ministerijoje yra kažkoks mistinis analitikas, kurio makroekonominės prognozės būna tikslesnės už bankų, bet kas jį girdėjęs?

Bankai Lietuvoje turi neadekvačiai didelę įtaką ir kreditavimo galimybe, ir reiškimusi viešojoje erdvėje.  Z.Norkaus manymu, šiuo metu didžiausia problema  yra kelių Lietuvos finansų rinką monopolizavusių bankų diktatas ir savavaliavimas, nuo kurio šalies vartotojų negina nei Lietuvos bankas, nei tautos atstovai Seime, nei Vyriausybė.

Tad nenuostabu, kad premjeras A.Butkevičius, kaip pasakoja jo aplinkos žmonės, linkęs atmesti visus siūlymus, jei tik jie gali nepatikti bankams.

Kur kas menkesnė kitų ekspertų ar politologų įtaka, nors bemaž kiekvienas aukštas valdžios žmogus aplink save susiburia ekspertų, tiesa, dažnai tik pritarėjų, kuopelę. Beje, kai kurių jų nuomonės svoris visuomenei sutapdavo su jų patrono kadencija.

Sakoma – kas valdo informaciją, tas ir valdo. Žiniasklaidos įtaka lyg ir didelė, bet ji „sezoninė“ – prieš rinkimus akivaizdžiai šokteli, kaip Kalėdų ir Velykų metu padidėja pasitikėjimas Bažnyčia ir jos hierarchais, kurie taip pat nuolat patenka į įtakingųjų reitingų dešimtukus.

„Yra kažkokios įtakos viešajai nuomonei, bet ne mano, o pašnekovų, kuriuos aš pasikviečiu. Bet kai į vieną krūvą sumetami žiniasklaidos savininkai, investicinių bendrovių valdybų pirmininkai ir samdomi žurnalistai, tai kompromituoja tokias apklausas. Ką mane, kilbuką, lyginti su tokiais asmenimis“, – lygina šiemet „Delfi“ rengtoje apklausoje ketvirtu įtakingiausiu valstybėje išrinktas E.Jakilaitis.

Kaip dabar įtakos prabos ženklas politikui būti pakviestam į E.Jakilaičio laidą (valstybės kontrolierius pareiškė, kad jo vadovaujama institucija įtakinga, nes E.Jakilaitis jį pakvietė į savo laidą!), taip anksčiau politines įtakas reguliavo Audriaus Siaurusevičiaus „Spaudos klubas“, o Seimo posėdžių salėje ties žurnalistų lože prie LRT „Panoramos“ žurnalistės Nijolės Steiblienės net išsirikiuodavo eilė politikų, kaulijančių būti jos pašnekintiems.

Bet tarp pačių įtakingiausiųjų anksčiau buvę „popierinės“ žiniasklaidos bosai dabar įtaką (kaip ir pozicijas rinkoje) užleidę didžiausio „Delfi“ portalo vyriausiajai redaktorei Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei.

„Lietuvos ryto“ galva Gedvydas Vainauskas nė iš tolo nebeprilygsta tiems laikams, kai išskirtinė informacija tiesiai iš vienos Gedimino prospekto pusės, kur įsikūrusi Vyriausybė, keliaudavo į kitą, kur reziduoja „Lietuvos rytas“, kas demokratiniame pasaulyje būtų pavadinta tiesiog oligarchiniais ryšiais, kuriuos vainikuodavo bendros dienraščio ir Vyriausybės galvų atostogos Šri Lankoje. O Vitas Tomkus su savo „Respublikos“ leidinių imperija galėjo net mėginti paveikti prezidento rinkimų rezultatus, paskelbdamas apie banko griūtį.

Vis dėlto įtakos sprendimų priėmimui tyrimai rodo, kad

žiniasklaidos įtaka mąžta. Per apklausas tai pripažįsta ir patys žiniasklaidos atstovai. „Tai visuomenės pilietinio brendimo požymis“, – konstatuoja ISM profesorė I.Matonytė.

Beje, įtaką politikų sprendimams daro net… meilė. Iliustratyviausias – A.Brazausko pavyzdys, kai pagal geriausias sovietinės okupacijos metų nomenklatūros tradicijas meilės moteriai vardan prichvatizuotas „Draugystės“ viešbutis.

Kas turi daugiau įtakos, nei derėtų

Vis dėlto, kaip rodo ISM mokslininkų tyrimai, daugiausia sprendimų priėmimo procesus dabar lemia ES institucijos – reikalavimai atitikti ES standartus. Bet tai ne tik geroji žinia: šalia demokratijos aksiomų Lietuvą užvaldė ir įtakingųjų aistra įsisavinti, o kartais tiesiog nusavinti ES milijardus.

Palyginti su demokratinėmis Vakarų šalimis, pas mus didesnė ir verslo įtaka, o juk už termino „verslas“ apklausose slypi daugiau stambusis, o ne vidutinis verslas. Pavyzdžiui, Vokietijoje įtakingos profsąjungos, ir tai kažkiek atskiedžia stambiojo verslo, bankų įtaką.

Visuomenės apklausose kaip įtakinga minima mūsų „auksinė žuvelė“ Rūta Meilutytė ar koks popdainininkas. Taip, juos garbina minios gerbėjų, tad politikai įžymybes medžioja kaip reklamos veidus. Tarp matomumo ir įtakingumo yra sąsajų, bet, kaip rodo praktika, toli gražu ne kiekvienas krepšininkas sulaukė tokio pat palaikymo prie rinkimų urnų kaip krepšinio aikštelėje.

Vis dėlto, pasak I.Matonytės, pagal demokratijos kanonus įtakingumas turėtų būti siejamas ne tiek su asmenybe, kiek su jos atstovaujama institucija. „Asmenys keičiasi, o institucijos lieka. Asmenybės svarbu, bet jos turi išlaikyti institucinį atstovavimo elementą, o ne kartoti „aš“. Tačiau Lietuvoje vyrauja tendencija orientuotis į asmenį“, – pastebi profesorė.

Dar viena bloga tendencija: tyrimai rodo, kad priimant sprendimus Lietuvoje (kaip ir kitose naujesnėse ES narėse) neadekvačiai didelė valdininkų galia, o ji labiausiai nuasmeninta, anonimiška, mažiausiai atsakomybės prisiimanti. Priežasčių čia bent kelios. Labai greitai ir visoje ES priimti sprendimus verčia tai ekonominė krizė, tai terorizmo pavojus, tad diskusijoms laiko nelieka. Konsultuotis su pilietine visuomene privaloma, bet dažna institucija pasirenka kelis palankius sau ekspertus ir sudaro procedūrinę uždangą, neva tariamasi su visuomene.

„Daugumos nuomonė nėra nekintamas dydis – jai galima daryti įtaką, ją keisti, formuoti. Iš žurnalistų, akademinio sluoksnio ir meno žmonių to ir laukiama. Dauguma tai ir daro – tėra tik politiškai teisingos nuomonės retransliuotojai ar ruporai, nes gyvena iš projektų ir kitokių užsakomųjų darbų, kurių parametrus nustato vienas ar kitas užsakovas. Nepriklausomą žurnalistiką keičia viešieji ryšiai, viešąsias diskusijas – informaciniai karai. Į skirtingas partijas pasidaliję politikai yra nuolatiniai jų dalyviai, o ne virš mūšio lauko iškilę stebėtojai ar arbitrai, gebantys atskirti, kuri nuomonė teisinga ar bent jau arčiausiai tiesos“, – konstatuoja Z.Norkus.

Palyginti su Vakarų šalimis, net su Estija, Lietuvoje labai mažas nevyriausybinių organizacijų įtakos svoris. „Tai, kaip ir institucijų nuvertinimas iškeliant asmenybes, – blogi demokratijai ženklai, rusiškas „trendas“, – atkreipia dėmesį I.Matonytė.

Nors į pabaigą eina 26-ieji Nepriklausomybės metai, vis dar neatsikratėme rusiškos, bet nebūtinai iš Rusijos, įtakos.

BFL

3 klausimai Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologei profesorei Jūratei Novagrockienei

VEIDAS: Naujasis Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis pažadėjo atvesti partiją į pergalę 2016 m. Seimo rinkimuose. Kaip manote, kiek realios yra tokios galimybės?

J.N.: Partijos sprendimas išrinkti V.Mazuronį savo lyderiu yra labai sėkmingas. Būdamas partijos „Tvarka ir teisingumas“ antruoju žmogumi po Rolando Pakso, jis buvo gana populiarus politikas, sėkmingai užėmė ir aplinkos ministro postą, o kadangi lyderio veiksnys yra svarbus, yra galimybė, kad pagerinti partijos rezultatą tikrai pavyks. Aišku, labai priklausys ir nuo tolesnės politinės partijos elgsenos, priimamų sprendimų. Tačiau didelės sėkmės tikėtis vargu ar galima. „Tvarka ir teisingumas“ turi specifinę euroskeptikų, gal net radikalų nišą, todėl šių partijų nuostatos nėra labai panašios. Tačiau elektoratas tarp šių dviejų partijų gali svyruoti, o V.Mazuronio politinis įdirbis gali Darbo partiją kiek patraukti.

VEIDAS: V.Mazuroniui tapus Darbo partijos pirmininku, trys iš penkių didžiųjų Lietuvos partijų lyderių šiuo metu dirba Briuselyje. Kaip tai atsilieps šioms partijoms?

J.N.: Visiems, kurie yra Europos parlamentarai, tai sumažina galimybes būti matomiems Lietuvos viešojoje erdvėje, o ir jų partijoms tai nėra gerai, kadangi vadovas turi būti labai aktyvus, geriau jausti pulsą, o tai daryti būnant Lietuvoje yra patogiau. V.Mazuronio atveju tai ypač aktualu, nes jis yra naujas žmogus ir kažin ar labai gerai žino, kaip funkcionuoja Darbo partija. Todėl partija šiuo atveju nukenčia nuo to, kad jos lyderis yra toli, o ir pats lyderis gali nukentėti. Pavyzdžiui, kaip atsitiko su Eugenijumi Gentvilu, kuris savo laiku buvo labai populiarus liberalų lyderis, tačiau išėjęs į Europos Parlamentą apskritai dingo. Šis pavyzdys rodo, kaip iš karto didėja distancija tarp partijos ir vadovo, o paskui ir rinkėjas pradeda nebetapatinti lyderio su partija. Faktas, kad rinkimai į Europos Parlamentą visada sulaukia žymiai mažiau rinkėjų nei kiti rinkimai. Be to, nors ten ir atstovaujama valstybėms, pats Europos Parlamento veikimas yra frakcijose ir reikia labai didelių žiniasklaidos pastangų, visada ją vienaip ar kitaip „dirginti“, kad tas žmogus pasimatytų. Arba tuomet reikia labai radikalių pareiškimų, kurie tą šalį sujudintų, tačiau tai nebūdinga Europos Sąjungai, kur labiau priimtas diplomatinis bendravimo stilius ir čia nelabai mėgstami skandalingi išsišokimai.

VEIDAS: Savivaldos rinkimuose labai sėkmingai pasirodė nepartiniai kandidatų sąrašai. Kokios galimybės, kad kai kuriems iš jų susivienijus, pavyktų sėkmingai pasirodyti ir Seimo rinkimuose?

J.N.: Pastaruoju metu nacionalinio lygmens rinkimuose buvo matyti, kad vis mažiau balsų gauna nauji politiniai dariniai ir netikėtai atsiradusios politinės partijos. Net skaičiuojant kiekybiškai, tas procentas balsų, atiduodamų būtent už naujas partijas, nuolat mažėja. Manau, kad visgi rinkėjas pradėjo labiau orientuotis į stabilesnes partijas, ilgiau išsilaikiusias politinėje arenoje. Dėl to labai abejoju, ar tie dariniai būtų pajėgūs sėkmingai pasirodyti. Jie gali daugiau nuveikti vietos savivaldoje, bet iki nacionalinio lygmens pakilti būtų labai sunku.

Prieš sekmadienį vyksiančius Europos Parlamento (EP) rinkimus verta suskaičiuoti, ką per praėjusios kadencijos penkerius metus nuveikė politikai iš Lietuvos: įsimaišę į beveik 800 europarlamentarų minią imitavo darbą ar plušėjo rengdami pranešimus frakcijose ir komitetuose?

Kauno technologijos universiteto Sociologijos katedros profesoriui Algiui Krupavičiui į akis krinta praėjusios kadencijos europarlamentarų iš Lietuvos pasyvumas. Tai įrodo ir „VoteWatch Europe“ atlikta EP veiklos analizė.
Joje apžvelgiami septyni kriterijai, o Lietuvos atstovai pagal keturis iš jų lieka tarp penkių paskutinių šalių. Pavyzdžiui, Lietuva parengė mažiausiai pranešimų, kurie daro įtaką teisės aktų priėmimui. Per 2009–2014 m. kadenciją europarlamentarams iš Lietuvos vidutiniškai teko mažiau nei vienas pranešimas, o štai Portugalijos atstovai jų parengė vidutiniškai po septynis.
Europarlamentarai, kreipdamiesi į rinkėjus, gali pademonstruoti įdirbį skaičiuodami savo veiksmų EP „krepšelių“ statistiką ir lygindami ją su kitų europarlamentarų nuopelnais, tačiau jei jau lygintis, tai tik su lyderiais, o būtent „VoteWatch Europe“ analizė atskleidžia visos Lietuvos delegacijos (ir kitų 13 jaunųjų ES narių) vangumą brandesnių valstybių fone.
„Iš tiesų, atrodo, kai kurie europarlamentarai daugiau dėmesio skiria Lietuvos politikai. Prof. Vytautas Landsbergis vis komentuoja įvykius, Rolandas Paksas taip pat užsiėmęs Lietuvos reikalais, taigi toks priekaištas Lietuvai atrodo vertas dėmesio, – pritaria A.Krupavičius. – Per didelė privilegija penkerius metus būti EP užkulisiuose. Naujieji europarlamentarai turėtų būti aktyvesni ir labiau pastebimi, EP darbotvarkės klausimus perkelti į Lietuvos politiką. Laidininkų vaidmens jie dažniausiai nevaidina, todėl visuomenė ir žvelgia į juos kritiškai. Taip, EP yra vieta, kurioje tikrai uždirbsite milijoną, bet kyla abejonių, ar kas nors (nebūtinai Lietuva) gaus rezultatų.“
„Veido“ kalbinti pašnekovai tvirtina, kad europarlamentarai turi atkreipti į save dėmesį, bendrauti su kitų frakcijų atstovais, nes tik taip galės daryti įtaką EP sprendimams. Trumpai tariant, jie turi būti aktyvūs, kad kolegos juos atpažintų.
2004–2009 m. pirmosios Lietuvos europarlamentarų kadencijos atstovė dr. Margarita Starkevičiūtė prisimena, kaip EP nariai jos klausdavo kolegų, atstovaujančių Lietuvai, pavardžių. Pasak jos, bėda ta, kad Lietuvoje nevertinamas asmenybės mastas, o į EP išrenkami politikai, negalintys daryti įtakos Briuselyje ar Strasbūre.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

Nors Lietuvoje mėgstama pabrėžti politikų nedorybes ir tokio elgesio išskirtinumą kitų valstybių kontekste, praktika rodo, kad net ir pačiose demokratiškiausiose pasaulio šalyse gana dažni korupcijos bei sekso skandalai ir, beje, tokie kaltinimai nebūtinai reiškia politiko karjeros pabaigą.

Prisipažinimas vartojus kokainą, problemos dėl alkoholio, kaltinimai vienai iš darbuotojų siūlius oralinį seksą. Tai ne ištrauka iš kokio gatvės chuligano bylos, o didžiausio Kanados miesto Toronto mero Robo Fordo šiandieninė realybė. 44 metų politikas pripažįsta, kad jau eidamas mero pareigas pažeidė įstatymus, pirko narkotinių medžiagų, tačiau net ir šiomis aplinkybėmis trauktis iš posto neketina. Miesto taryba šiuo atveju bejėgė: priverstinai išversti iš posto nėra galimybių, bent jau tol, kol nėra pateikti kriminaliniai kaltinimai.
„Man nereikia specialistų pagalbos, nesu alkoholikas, nesu narkomanas. Ar praeityje yra pasitaikę agresyvumo protrūkių? Taip, bet aš esu tik klystantis žmogus. Dėl to jau atsiprašiau, – sako R.Fordas ir priduria: – nematau, dėl ko turėčiau atsistatydinti. Be to, ateityje norėčiau siekti šalies premjero posto.“
R.Fordas teigia nejaučiantis visuomenės spaudimo nešdintis, nors apklausos rodo, kad trys ketvirtadaliai Toronto gyventojų norėtų jo atsistatydinimo.
Ši istorija tėra naujausias pavyzdys, kad net ir ilgametę demokratijos tradiciją turinčiose valstybėse politikai eina klystkeliais ir įsivelia į skandalus, už kuriuos neretai nėra linkę prisiimti atsakomybės. Galima pastebėti, kad paprastai skaudžiausiai paslysta vyrai, o jų karjerą griauna troškimai pralobti arba moterų vilionės.

Neskuba trauktis

Pavyzdžių, kai į skandalus įsivėlę politikai desperatiškai bando išsaugoti savo postus, netrūksta. Vienas ryškiausių veikėjų Europoje – ilgametis Italijos premjeras Silvio Berlusconi. 77 metų politikas, kurio turtas vertinamas šešiais milijardais dolerių, neišbrenda ne tik iš sekso („bunga bunga“ vakarėlių mėgėjas nuteistas už nepilnametės prostitutės paslaugų pirkimą), bet ir korupcinių skandalų. Vis dėlto kontroversijos S.Berlusconi tikrai nėra naujiena: dar 2009 m. jis pats suskaičiavo, kad yra dalyvavęs 106 bylose, 2,5 tūkst. teismo posėdžių, o iš viso įsigydamas teisines paslaugas išleido 200 mln. dolerių.
Atkreiptinas dėmesys, kad S.Berlusconi ir pats neneigia savo silpnybių, o kadaise santykius su moterimis juokaudamas apibūdino taip: „Per apklausas 30 proc. moterų sako, kad norėtų su manimi permiegoti, o 70 proc. paklausia: “Ką, ir vėl?“ Bet juk leisti laiką gražių moterų draugijoje geriau, nei būti gėjumi.“
Per visą šį laikotarpį italas kritikavo teisėsaugą ir lygino save su Jėzumi Kristumi, sugebėdamas tapti ilgiausiai – su pertraukomis net devynerius metus – premjero poste dirbusiu pokario politiku. Jau lapkričio pabaigoje S.Berlusconi per specialų balsavimą gali būti pašalintas iš Senato, tačiau jis planuoja likti politikoje ir toliau diriguoti „Forza Italia“ partijai, mat kalėjimo bausmė dėl garbingo amžiaus jam veikiausiai bus pakeista namų areštu arba viešaisiais darbais.
Kaltinimai korupcija neišklibino ir Ispanijos dešiniųjų premjero Mariano Rajoy posto. Šiemet jam teko atremti kritikos bangą, žiniasklaidai atskleidus faktus apie galimą neteisėtą jo vadovaujamos Liaudies partijos finansavimą. Skandalo centre atsidūrė susikompromitavęs buvęs Liaudies partijos iždininkas Luisas Barcenasas, kuris jau yra atsidūręs už grotų, tačiau šešėlis krito ir ant politikų, mat dokumentai esą rodė, kad paramą partijai suteikusios statybų bendrovės, jai perėmus valdžią, sulaukdavo gausybės pelningų, iš viso daugiau nei 12 mlrd. eurų siekiančių valstybinių užsakymų.
Nors buvo paskelbtos žinutės, kuriose M.Rajoy ragina L.Barcenasą laikytis tvirtai, pats premjeras neigė žinojęs apie neteisėtą veiklą. „Klydau pasitikėdamas kai kuriais asmenimis, kurie nebuvo to verti. Tačiau nesitrauksiu iš pareigų, nes nesu kaltas“, – tvirtino politikas.

Korupcijos liūnas

Ne paslaptis, kad skandalų netrūksta ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Štai 2010 m. paaiškėjo, kad beveik keturis dešimtmečius besidarbuojantis ir už mokesčių sistemą atsakingam komitetui vadovaujantis Atstovų rūmų narys Charlesas Rangelis nesumokėjo (kaip ironiška!) už asmeninės vilos nuomą gautų pajamų mokesčių ir į asmenines turto deklaracijas neįtraukė 600 tūkst. dolerių vertės turto.
Iš viso Ch.Rangelis pažeidė vienuolika Kongreso etikos reikalavimų ir diskreditavo reikšmingas funkcijas būtent mokesčių srityje atliekantį komitetą. Nors jis ir buvo priverstas trauktis iš komiteto vadovo pareigų, tačiau išliko jo sudėtyje, o žurnalistams viso labo pareiškė: „Be abejo, pažeidinėti mokesčių sistemą nėra gerai.“
Kur kas liūdniau baigėsi Demokratų partijos nario Williamo Jeffersono skandalas. 2006 m., įtariant korupciją, Atstovų rūmuose dirbusio politiko namus apieškojo Federalinis tyrimų biuras. Nors W.Jeffersonas neketino pasitraukti ir net buvo perrinktas, netrukus teisėsaugininkams vis dėlto pavyko įrodyti jo kaltę: 2009 m. jis pripažintas kaltu dėl vienuolikos veikų ir buvo nuteistas net trylikai metų kalėjimo. Tai griežčiausia kada nors Atstovų rūmų politikui tekusi bausmė šalies istorijoje.

Lietuvoje veikia penkios stambesnės politinės jaunimo organizacijos. Vieni į jas ateina vedami ideologijų, kiti – svajonių apie politinius postus.

Šiuo metu per 10 tūkst. jaunų žmonių Lietuvoje dalyvauja jaunimo politinių organizacijų veikloje. Įdomu, kad šias jaunimo organizacijas ir Lietuvos politines partijas dažnai sieja ne tik bendra ideologija bei politinės idėjos, bet ir bendra veikla ar net stogas, po kuriuo yra įsikūrę organizacijų ir partijų biurai.
Politinėms partijoms naudinga šalia savęs turėti jaunimo organizacijas. Vakarų šalyse gana įprasta, kad partijos turi savo jaunimo struktūras. Politologės dr. Ainės Ramonaitės vertinimu, tokios organizacijos veikia kaip politikų rekrūtavimo, atrankos ir prisijaukinimo priemonė. Jos taip pat yra mobilizacinė jėga per rinkimų kampanijas ar įgyvendinant kokias nors partijos akcijas. „Iš jaunimo kartais galima gauti daugiau negu iš vyresnio amžiaus partijos narių“, – teigia politologė.
„Gyvenau Kėdainių rajone. Kėdainiuose buvo įsikūręs skyrius, o aš iš šono stebėjau jo veiklą. Šis skyrius yra pats aktyviausias, visos tradicijos ir idėjos kilusios iš ten. Atvažiavęs į Vilnių buvau pastebėtas buvusios pirmininkės, ir mane tiesiog pakvietė. Aš, aišku, neatsisakiau“, – teigia Benas Cechanavičius. Toks buvo didžiausią narių skaičių šiandien turinčios jaunimo politinės organizacijos DARBAS (JOD) pirmininko kelias į šią organizaciją.
Beje, politinių organizacijų jaunimas gali prisiliesti ir prie politikos formavimo. Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos (LSDJS) pirmininkas Ramūnas Burokas pabrėžia, kad jo vadovaujama organizacija turi politinę programą, kurią siekia įgyvendinti. Susibūrę į nedideles ekspertų grupes jaunieji socialdemokratai rengia bei analizuoja siūlymus įvairiais politiniais klausimais. Partija savo ruožtu gali atsižvelgti į organizacijos siūlymus ir įtraukti juos į savo politinę programą.

Pilietiškiausias Lietuvoje – jaunimas

Palyginti su Vakarų Europos šalimis, Lietuvoje jaunimo įsitraukimas į pilietines ir politines veiklas yra labai menkas, tačiau šiuo atžvilgiu Lietuva per daug nesiskiria nuo kitų posovietinių šalių. Vis dėlto, kai lyginame Lietuvos jaunimo ir vyresniųjų kartų dalyvavimą pilietinėse veiklose, ryškėja teigiamos tendencijos.
Pilietinės visuomenės instituto 2012 m. atliktas Pilietinės galios indekso tyrimas atskleidė, kad patys jauniausieji, moksleiviai ir studentai, pasižymėjo didesniu pilietiniu aktyvumu nei kitų amžiaus grupių atstovai. Remiantis šio tyrimo duomenimis, tik 12 proc. visų apklaustųjų pripažino per pastaruosius metus dalyvavę visuomeninių organizacijų bei judėjimų veikloje ir tik 5 proc. nurodė dalyvavę partijos ar politinės organizacijos veikloje. Vertinant moksleivių pilietinį dalyvavimą, maždaug trečdalis apklaustųjų moksleivių teigė per pastaruosius metus dalyvavę visuomeninių organizacijų ir judėjimų veikloje, apie 8 proc. – partijos ar politinės organizacijos veikloje.
Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LIJOT) prezidentė Loreta Senkutė akcentuoja: „Iš tiesų Lietuvos jaunimas yra pilietiškas, tik į pilietiškumą žiūri ne visada taip, kaip vyresnioji karta to norėtų. Jaunimas yra nepriklausomos Lietuvos karta, kuri neišgyveno tų įvykių, kuriuos išgyveno jų tėvai ar seneliai. Dėl to jie negali traktuoti tų istorinių įvykių taip, kaip vyresnioji karta.“
Painiojant pilietiškumą su nacionalizmu jaunimas vyresniosios kartos dažnai apkaltinamas pilietiškumo stoka. Pasak L.Senkutės, šių dienų Lietuvos jaunimo pilietiškumas pasireiškia kitomis formomis. Jauni žmonės gana aktyviai kovoja dėl savo teisių mokykloje, darbovietėje, kitose organizacijose. Jie nebijo reikšti savo nuomonės.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kiekvienais metais vienoje ar kitoje Europos valstybėje nuskamba stambūs politikų ar aukštų tarnautojų sukčiavimo, pinigų pasisavinimo, plagiato, diplomų padirbinėjimo ar kitokie skandalai. Ir visur kyla tas pats klausimas – kaip tokius veikėjus nuvainikuoti.

Viktoras Uspaskichas Lietuvoje ir už jos ribų pagarsėjęs ne vienu originaliu sukčiavimo ir atsakomybės vengimo pavyzdžiu. Jis ne tik apsijuokė suklastojęs savo aukštojo mokslo diplomą, bet ir yra kaltinamas finansinėmis machinacijomis jam priklausančiose įmonėse bei juodąja buhalterija ir mokesčių valstybei nesumokėjimu. Na, o šiemet jis plačiai pagarsėjo per Seimo rinkimus paaiškėjus, kad dalis jo partijos bičiulių gausiai pirko rinkėjų balsus.
Tarptautiniu mastu šis politikas garsus ir tuo, kad per 3,5 metų beveik nieko nenuveikė Europos Parlamente, nors buvo prižadėjęs kalnus nuversti. Ir kaip dabar aiškėja, petekti į šią instituciją V.Uspaskichui buvo labai svarbu dėl teisinės neliečiamybės.
Keisčiausia, kad nemažai daliai Lietuvos piliečių juodos dėmės V.Uspaskicho biografijoje visiškai nerūpi, jie mielai už šį dviveidį balsuoja, atverdami kelią tolesniam jo cinizmui.
Paieškojus tokių uspaskichų kitose Europos šalyse, pavyzdžių galima rasti nesunkiai. Sunkiau rasti panašiai galvojančių (o gal – negalvojančių) rinkėjų, tokios bejėgės teisėsaugos, kuri nenori ir negali pažaboti susikompromitavusių ir vis tiek vadžios trokštančių politikų, pagaliau – tokios menkos pačių politikų vertybių skalės.

Suomiams nusikaltimai – irgi nė motais
Visus šiuos “neskanius” epitetus galėtume taikyti nebent suomiams, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo reiklūs savo tautos atstovams, bet iš tiesų prie valdžios lovio prileidžia netgi labai abejotinos reputacijos asmenis.
lkka Armas Mikaelis Kanerva šiuo metu yra ilgiausiai parlamente išbuvęs Suomijos politikas. Ir, ko gero, labiausiai susitepęs. Pavyzdžiui, šaltojo karo metais jis palaikė įtartinus ryšius su KGB, o eidamas užsienio reikalų ministro pareigas 2008-aisiais įklimpo į sekso skandalą: vienas laikraštis tuomet paskelbė I.Kanervos susirašinėjimą trumposiomis žinutėmis su jaunute striptizo šokėja, kuriai politikas žadėjo aukso kalnus ir siūlėsi kartu smagiai atšvęsti jo gimtadienį.
Po šio suomius šiek tiek papiktinusio, bet, ko gero, labiau pralinksminusio skandalo I.Kanerva savo noru atsistatydino iš einamų pareigų ir užsidirbo tik dar daugiau simpatijų. Netrukus jis vėl kandidatavo į parlamentą ir buvo ne tik išrinktas, bet ir dar kartą įklimpo į skandalą. Šįsyk – dėl neskaidraus partijos finansavimo. Bet ir vėl, regis, iš balos išlips sausas, o suomiai jam nejunta jokios didelės antipatijos ir mielai dovanoja niekaip nesibaigiančią teisinę neliečiamybę.

Teisinės neliečiamybės užuovėja
Teisine neliečiamybe ilgą laiką mėgavosi ir dar vienas savotiškas V.Uspaskicho prototipas (gal net už jį spalvingesnis) – Italijos rinkėjų numylėtinis Silvio Berlusconi, atstovaujantis kitai susitepusių politikų kategorijai: tų, kurie tikėjosi išlipti sausi, bet vis dėlto galiausiai buvo pričiupti teisėsaugos.
“Tai, kad susitepę politikai galų gale stoja prieš teismą, rodo savotišką visuomenės brandą, teisėsaugos efektyvumą”, – yra sakiusi Italijos teisėja Cristina di Censo.
Tačiau ilgą laiką S.Berlusconi iš jos ir kitų teisėjų paprasčiausiai šaipėsi. Vien einant premjero pareigas jam buvo iškelta per dešimt skirtingų bylų, pradedant įtarimais korupcija, baigiant seksualiniais santykiais su nepilnamete prostitute, ir atrodė, kad Silvio bus amžinai kaltinamas, bet niekada nenuteisiamas politikas. Vis dėlto kaip tik šių metų spalio viduryje Milano teismas buvusiam Italijos premjerui skyrė ketverių metų kalėjimo bausmę už mokesčių vengimą. Tiesa, dėl amnestijos bausmė sumažinta iki vienų metų, bet tai jau vis šis tas.
S.Berlusconi pėdomis į kalėjimo kamerą gali pasekti ir ilgai neliečiamybe džiaugęsis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Pralaimėjęs prezidento rinkimus, jis jau tapo laukiamu svečiu teismuose.
Teisėjai jį jau spėjo apklausti byloje dėl N.Sarkozy vyriausybės ir bendrovės “l’Oreal” savininkės Liliane Bettencourt ryšių. Manoma, kad L.Bettencourt neteisėtai padėjo finansuoti N.Sarkozy 2007 m. rinkimų kampaniją. Be to, pareigūnai tiria, kieno nurodymu Prancūzijos žvalgyba neteisėtai bandė išsiaiškinti, kas laikraščio “Le Monde” žurnalistams suteikė informacijos apie šią istoriją.
Na, o pagal pačius naujausius N.Sarkozy metamus kaltinimus korupcija, jis iš buvusio Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafi savo rinkimų kampanijai gavo 50 mln. eurų. N.Sarkozy, savaime suprantama, visus kaltinimus neigia.
Tiek italai, tiek prancūzai savo politiniams lyderiams pasiryžę daug ką atleisti. Daugeliui italų net ir dabar atrodo, kad teisti neva tiek daug gero Italijos labui nuveikusį S.Berlusconi yra absurdas. Tą patį apie buvusį prezidentą sako ir bene pusė Prancūzijos gyventojų.
Beje, domumo dėlei galima paminėti, kad lygiai taip pat kalbama ir už Europos ribų. Štai daugelis žydų vis dar negali patikėti, kad byloje dėl išprievartavimo kaltu buvo pripažintas ir į kalėjimą sėdo šalies prezidentas Moshe Katsavas. “Pasodinti į kalėjimą žmogų, kuris daugelį metų buvo šalies simbolis – toks pat kaip himnas ar herbas, tai tas pats, kas į šiukšliadėžę išmesti vėliavą. Tai gal apskritai atiduokime savo teritoriją palestiniečiams, jei mums nebėra nieko, ką brangintume”, – piktinasi bet kokius nusikaltimus pateisinti linkęs “New York Times” kalbinamas buvęs prezidento kaimynas Sammy Vakninas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

„Veidas“ pristato, šalies gyventojų nuomone, per pastaruosius dvidešimt metų daugiausiai Lietuvos labui nuveikusius politikus ir įtakingiausius verslininkus.

Skirtingais metais „Veido“ užsakymu atliktų reprezentatyvių visuomenės apklausų rezultatai atskleidžia, kad labiausiai nusipelniusių politikų trejetukas išliko toks pat kaip ir prieš dešimt metų. Reikšmingiausi politikai tik keitėsi vietomis.
Kaip paaiškėjo iš “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atliktos apklausos, šiuo metu daugiausiai respondentų (18,3 proc.) mano, kad per pastaruosius dvidešimt metų reikšmingiausia buvo prezidento Valdo Adamkaus veikla. Antroje ir trečioje vietose atitinkamai rikiuojasi Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas. O prieš dešimtmetį kaip labiausiai Lietuvai nusipelnęs politikas buvo įvardytas tuometis premjeras A.Brazauskas, ketvirtadaliui respondentų toks atrodė V.Adamkus ir septindaliui – V.Landsbergis.
Sociologai pabrėžia, kad išskiriant iškiliausias asmenybes daugelio žmonių atmintyje pirmiausia iškyla gyvų ir šiuo metu aktyvių politikų veikla, todėl prieš dvejus metus miręs A.Brazauskas jau nebelaikomas reikšmingiausiu dvidešimtmečio politiku.
Vis dėlto faktą, kad per dešimtmetį labiausiai nusipelniusių politikų trejetukas nepasikeitė, politologai, sociologai ir istorikai aiškina tuo, jog su šiomis asmenybėmis didžioji dalis visuomenės sieja svarbiausius, istoriniais tapusius Lietuvos įvykius. V.Landsbergis tapatinamas su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, V.Adamkus – su mūsų šalies įstojimu į Europos Sąjungą ir NATO, A.Brazauskas tapo istorine asmenybe, kaip pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentas. Be to, pasak sociologo dr. Vlado Gaidžio, visuomenei svarbu, kad tai ne tik iškilios asmenybės, bet ir jos tiesiogiai išrinkti politikai.
Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius prof. Algis Krupavičius teigia, kad visuomenei vertinant politikų nuopelnus vienu svarbiausių rodiklių tampa jų užimami postai.
Vadinasi, tai dar viena priežastis, kodėl būtent ši politikų trijulė išskiriama kaip labiausiai Lietuvai nusipelniusi, o ne per daugiausiai nuo jos atsilieka ir dabartinė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė. Nors vargu ar didesnė dalis visuomenės galėtų išskirti bent tris D.Grybauskaitės darbus, tačiau daugiau nei 6 proc. respondentų prezidentę mini kaip daugiausiai per dvidešimtmetį nuveikusią Lietuvos labui. Ir tai nestebina, nes D.Grybauskaitė nuo kadencijos pradžios yra absoliuti populiariausių politikų sąrašų lyderė.
V.Gaidžio žodžiais, naujausių visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, antras po jos politikas, geriausiai atstovaujantis žmonių interesams, – Viktoras Uspaskichas. Tad nenuostabu, kad „Veido“ užsakymu atliktoje apklausoje, per kurią respondentams buvo pateiktos 70-ies verslo atstovų pavardės, V.Uspaskichas įvardijamas kaip didžiausią įtaką valdžios sprendimams darantis verslininkas. Taip mano beveik 30 proc. apklaustųjų.

Įtaka siejama su matomumu ir kuriamu įvaizdžiu

Kalbinti sociologai ir politologai pabrėžia, kad daugeliui žmonių svarbūs ne tiek politikų ar verslininkų nuveikti konkretūs darbai, kiek jų susikurtas įvaizdis bei matomumas visuomenėje. A.Krupavičiaus vertinimu, V.Uspaskichas, kaip verslininkas, niekuomet neturėjo tokios įtakos valdžios sprendimams, kokią darė Bronislovas Lubys, tačiau jo įvaizdis lėmė, kad tiek prieš dešimt metų, tiek dabar visuomenės akyse būtent jis yra įtakingiausias. Beje, beveik 4 proc. respondentų V.Uspaskichą regi ir kaip labiausiai Lietuvai nusipelniusį politiką.
Kitą įtakingiausiu įvardijamą verslininką Antaną Bosą į sąrašo viršų iškėlė taip pat ne reikšminga jo įtaka, bet šmėžavimas vakarėliuose bei dalyvavimas bulvarinėse laidose. Beje, ir prieš dešimt metų A.Bosas buvo įtakingiausių verslininkų dešimtuke. Iš šio sąrašo nepasitraukė ir bendrovių „KristiAna“ bei „Fragrances International“ pagrindinis akcininkas Benas Gudelis, koncerno „Lukoil Baltija“ prezidentas Ivanas Paleičikas.
O štai apie dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiąjį redaktorių ir vieną iš akcininkų Gedvydą Vainauską, kaip darantį didžiausią įtaką valdžios sprendimams, 2002 m. galvojo 4 proc. respondentų. Dabar taip manančių – vos 0,2 proc.
Šių metų sąraše neliko ir daugiau prieš dešimtmetį įtakingiausiais laikytų verslininkų: tuomečio „Lietuvos telekomo“ generalinio direktoriaus Tapio Paarmos, „Jukos“ prezidento Michailo Brudno, Vilniaus banko valdybos pirmininko Juliaus Niedvaro, vieno iš „Vilniaus prekybos“ grupės savininkų Nerijaus Numavičiaus, anuomet Ignalinos atominės elektrinės generalinio direktoriaus Viktoro Ševaldino.
Dabar net 12,3 proc. respondentų mano, kad vienas įtakingiausių yra energetikos bendrovės “Scaent Baltic” valdybos pirmininkas Jonas Garbaravičius. Daugiau kaip 8 proc. neabejoja koncerno „MG Baltic“ prezidento Dariaus Mockaus, 6,2 proc. – koncerno „Icor“ valdybos pirmininko Andriaus Janukonio, 5 proc. – vieno iš „Vilniaus prekybos“ grupės akcininkų Žilvino Marcinkevičiaus, 4 proc. –„Ūkio banko investicinės grupės” prezidento Vladimiro Romanovo įtaka valdžios sprendimams.
„Didžiajai daliai visuomenės atrodo, kad tie verslininkai, kurie yra plačiai nuskambėję žiniasklaidoje arba žinomi kaip skandalų veikėjai, turi ir akivaizdžią įtaką priimant strateginius, šalies ekonomikai svarbius sprendimus. O turintys iš tiesų didelį svorį, bet užsiimantys mažiau visuomenei žinoma veikla nesiejami ir su įtaka. Mat publikai svarbiausia viešoji nuomonė“, – paaiškina istorikas Antanas Kulakauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Andrius Kubilius, 55 m. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderis, kadenciją baigiančios Vyriausybės vadovas
Jei darkart laimėtų Seimo rinkimus, įsitvirtintų kaip vienintelis partijos lyderis, bet kartu dar labiau išryškėtų politiko didybės manija, nenoras kalbėtis, įsiklausyti į kritiką, pripažinti klaidų. Jis neatsižvelgė į ekspertų siūlymus skolintis iš TVF, nedidinti mokesčių, apsvarstyti Visagino AE statybai alternatyvius energetinės nepriklausomybės įtvirtinimo projektus. Be to, jis negeba palaikyti net minimalių santykių su Rusija. Kryptingai geba spręsti ne daugiau kaip pora uždavinių. Veikia labiau kaip politologas nei politikas: pirma pradeda kalbėti apie darysimus sprendimus, o tik po to galvoja, kaip siekti išsikelto tikslo.

Algirdas Butkevičius, 53 m. Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas
Jis nėra partiją telkiantis lyderis, jo vadovavimas partijai formalus. Todėl tikėtina, kad laimėjus rinkimus, gali pasiduoti įtakingo senojo ekskomunistų sparno norams išlaidauti nepamatuotiems socialiniams lūkesčiams tenkinti, didinti valstybės skolą, revizuoti pirmtakų sprendimus. Pirmiausia, naikinti centrinę viešųjų pirkimų tarnybą, kuria nepatenkinti “senieji kadrai”. Ši tarnyba per metus sutaupė 3,5 mlrd. Lt viešiesiems pirkimams. Labiausiai pavojingos kalbos revizuoti Visagino AE statybos klausimą: projekto partneriams Lenkijai, Latvijai, Estijai ir Japonijai tai sudaro Lietuvos, kaip chaotiškos ir nepatikimos šalies, įspūdį. Jis primityviai suvokia užsienio politiką: nemato geopolitinių grėsmių, kurias kelia Rusija. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-39) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dėl to, kad aštuonerių metų mergaitė šiandien draskoma į visas puses, kalčiausi politikai, tarp kurių – ir aukščiausi šalies vadovai. Vis dėlto didžiausius dividendus iš dramos Garliavoje susikraus populistai: finansinėmis machinacijomis kaltinamas Darbo partijos lyderis V.Uspaskichas ir nušalintasis prezidentas R.Paksas.

Įvykiai Garliavoje pasiekė kritinę ribą. Per visą Lietuvą sukrėtusią Drąsiaus Kedžio dukters perdavimo motinai operaciją, kai spiegiančią mergaitę artimieji tąsė kiekvienas savo pusėn, susibūrę Kedžių ir Venckų šalininkai ragino nedelsiant skambinti prezidentei Daliai Grybauskaitei: šaukėsi pagalbos šalies vadovės, kad ši sukliudytų Laimutei Stankūnaitei atgauti dukterį. Mat Garliavoje budinti minia šventai tiki, kad juos palaiko pati prezidentė.
Minia nepamiršo, kad D.Grybauskaitė prieš kelis mėnesius užtarė dviejų žmonių nužudymu įtariamo D.Kedžio seserį ir dukters globėją Neringą Venckienę, konstatuodama, jog ši iš tiesų vykdanti teismo sprendimą grąžinti mergaitę motinai. Nepamiršo ir to fakto, kad prezidentė nepanoro atleisti N.Venckienės iš teisėjų, nors jos elgesys jau seniai nesuderinamas su teisėjo pareigomis. Užtarimu buvo palaikyti ir šalies vadovės ne kartą pakartoti žodžiai, kad perduodant dukrą motinai negali būti jokios prievartos.

Politikai trukdo spręsti ginčą

Galbūt, kaip teigia kai kurie neoficialūs šaltiniai, D.Grybauskaitė iš tiesų turi informacijos, kad pedofilijos byla ištirta netinkamai, o teisėjas, priėmęs nutartį grąžinti dukrą motinai, nedovanotinai suklydo, tik ši informacija neparemta jokiais įrodymais. Galbūt prezidentė, nuoširdžiai gailėdama vaiko, nematė kito būdo įsikišti, nors politologai labiau linkę manyti, kad šalies vadovė, kaip ir dauguma kitų politikų, iš tikrųjų elgiasi labai ciniškai ir ne tiek rūpinasi mergaitės interesais, kiek savo reitingais.
Kad ir kaip ten būtų, aišku viena: prezidentei vertėjo patylėti. Nes jei ne D.Grybauskaitės bei kitų politikų kišimasis į šią bylą, aistros Garliavoje jau seniai būtų nurimusios.
Dėl to, kad konfliktas taip užsitęsė ir pridarė tiek žalos niekuo dėtam vaikui, atsakingi ir Seimo nariai bei įvairių partijų vadovai, kurie vienas per kitą pila žibalą į Garliavos dramos ugnį, viešai ragindami nevykdyti teismo sprendimo ir netgi patys važiuodami į Garliavą neva ginti vargšės mergaitės. Ne teismo pusėn stojo ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė, prieš keletą dienų pareikšdama, kad L.Stankūnaitė pasielgtų išmintingiausiai, jei iš viso atsisakytų dukters. Seimo pirmininkė jau sulaukė kritikos dėl savo prieštaringų veiksmų: vieną dieną ji ragina politikus į šią istoriją nesikišti, o kitą jau žarsto tokius populistinius samprotavimus.
„Politikų padaryta žala šioje istorijoje didžiulė, nes yra trukdoma normaliai išspręsti ginčą. Jei ne populistinis jų elgesys, konfliktas būtų jau seniai išspręstas ir pamirštas. Teismo sprendimas, patinka jis kam nors ar ne, turi būti vykdomas“, – primena Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius Vytautas Nekrošius.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.