Artėjant savivaldos rinkimams kadaise buvę įtakingi, bet dabar didžiojo žaidimo pakraštyje ar visai užribyje atsidūrę politikai bando iš naujo pradėti politinę karjerą.

Vos daugiau nei pusmetis liko iki kitų metų vasario mėnesį vyksiančių savivaldybių tarybų rinkimų, tapsiančių rimtu išbandymu tiek valdančiajai koalicijai, tiek opozicijai, tiek toms partijoms ir judėjimams, kuriuos 2008-ųjų rudenį rinkėjai paliko už Seimo borto. Vis dėlto pagrindinėms valdančiosios koalicijos ar opozicijos partijoms artėjantys rinkimai bus veikiau įtakos persidalijimas savivaldybėse ir raumenų mankšta prieš 2012-ųjų Seimo rinkimus, o štai mažosios Seimo partijos ar šiuo metu didžiosios politikos užribyje esantys veikėjai vasarį spręs politinės mirties ar gyvybės klausimą.

A.Valinskas kuria partines struktūras

Praėjusį savaitgalį ne tik valdančioji Tėvynės sąjunga glaudino savo gretas vasaros stovykloje pamaryje. Viena mažiausių ir politologų seniai į nuostolius nurašyta Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija taip pat susirinko į vasaros sąskrydį Kaišiadorių rajone, kad ant Nemuno kranto aptartų ateities planus. O šie kol kas visiškai neatitinka politologų prognozių.

“Veido” žiniomis, greta alaus bokalo kilnojimo ir krepšinio kamuolio svaidymo “prisikėlėliai” ketino nuveikti ir rimtų darbų: įsteigti partijos jaunimo judėjimą, o šalia partijos – visuomeninį judėjimą “Ąžuolas”, kuris reikalingas dėl kelių priežasčių.

Viena, į visuomeninį judėjimą gali įsitraukti ir statutiniai pareigūnai bei nuolat Lietuvoje gyvenantys užsienio valstybių piliečiai, kuriems įstatymas draudžia būti partijų nariais. Antra, į visuomeninį judėjimą galima suburti tuos aktyvius “prisikėlėlių” rėmėjus, kurie dar turi entuziazmo dirbti partinį darbą, bet jų išrinkimas į oficialius postus reikalautų didelių pastangų ir santykių su esamais skyrių vadovais sugadinimo. Trečia ir bene svarbiausia priežastis – matydami potencialių rinkėjų alergiją pačiam žodžiui “partija”, Tautos prisikėlimo partijos organizatoriai nutarė pasiūlyti jiems balsuoti ne už “A.Valinsko partiečius”, o už tarsi neutralius visuomeninio judėjimo narius.

Regis, savo gretas papildę keliais didelę patirtį turinčiais Lietuvos politinio gyvenimo veteranais “prisikėlėliai” nutarė rimtai užsiimti tuo, kas kadaise vadinta partine statyba. Numatoma, kad ateityje partija, jaunimo organizacija ir judėjimas “Ąžuolas” įsteigs viešąją įstaigą Pilietinio ugdymo institutas, kuris turės tapti partinių kadrų rengimo mokykla ir politinių idėjų generatoriumi. Lygiai kaip kadaise konservatorių įsteigtas ir pastaruoju metu negražiai pagarsėjęs Demokratinės politikos institutas. Tiesa, kur paims tokios įstaigos veiklai būtinų pinigų, “prisikėlėliai” dar nežino. Tikimasi, kad bent jau iš pradžių didžiuma darbų bus atliekami visuomeniniais pagrindais.

Šalia gražių planų “prisikėlėliai” jau nuveikė ir visai rimtų darbų. Prieš mėnesį Neringos savivaldybės Tautos prisikėlimo partijos, Liberalų ir centro sąjungos bei Liberalų sąjūdžio skyriai pasirašė koalicijos savivaldybių tarybų rinkimuose sutartį. Bendrą trijų partijų, apie kurių galimą jungimąsi visos Lietuvos mastu kalbama antri metai, sąrašą į rinkimus ves senas A.Valinsko draugas Arūnas Burkšas.

Pagrindinė užduotis, kurią šiuo metu sau kelia Tautos prisikėlimo partija – susikurti politinę tapatybę, kuri išskirtų ją iš kitų partinių organizacijų. Planuojama orientuotis į vadinamąjį spygliuotąjį elektoratą – žmones, kurių netenkina didžiųjų partijų veikla, bet kurie netapatina savęs su vadinamaisiais runkeliais.

"Veido" archyvas

A.Zuokas ir A.Valinskas mėgins suvilioti didžiosiomis partijomis nusivylusius rinkėjus

A.Zuokas tapo visuomenininku

Viena bėda – norinčiųjų rasti rinkėjų šiame segmente yra ir daugiau. Akivaizdžiai į miesto rinkėją, nusivylusį esama valdžia, bet ne liumpeną, taikosi ir buvęs ilgametis liberalcentristų lyderis Artūras Zuokas, prieš mėnesį padėjęs partijos nario bilietą ir paskelbęs apie naujo visuomeninio judėjimo “Tėvynės atgimimas ir perspektyva” (TAIP) kūrimą. A.Zuokas neslėpė, kad šis judėjimas sukurtas taikantis į artėjančius savivaldybių rinkimus. Nors Seimas, priešingai nei tikėtasi, neatvėrė tokiems judėjimas kelio dalyvauti rinkimuose, A.Zuokas neabejoja, kad ras būdų, kaip apeiti šiuos apribojimus.

Apie tai, kad A.Zuokas ketina mesti liberalcentristus ir kurti nuosavą judėjimą, prabilta dar pernai, kai ponesėkmingų rinkimų į Europos Parlamentą Liberalų ir centro sąjunga nutarė išsirinkti naują lyderį. Kurį laiką nesėkmingai bandęs paversti dabartinę partijos vadovybę kišenine, A.Zuokas galiausiai trenkė durimis. Sunku dabar pasakyti, kas labiau lėmė jo apsisprendimą – ar netikėjimas partijos ateitimi, ar nesugebėjimas bent kurį laiką pabūti eiliniu partijos valdybos nariu, ar toks pat nesėkmingas bandymas išklibinti valdančiąją koaliciją, galiausiai privertęs A.Zuoką padėti ir Seimo nario mandatą. Akivaizdu viena – kitų metų vasarį A.Zuokas bandys prisistatyti vilniečiams kaip visiškai naujas, jokiais ryšiais su dabartine valdžia nesusisaistęs politikas.

Ar jam pavyks – nežinia. Viena vertus, merų Juozo Imbraso ir Viliaus Navicko valdymo atsikandę vilniečiai su vis didesne nostalgija mena A.Zuoko laikus. Kita vertus, rinkimai – tai pirmiausia organizacija. Be jos net pats gabiausias politikas nesugebės nieko pasiekti. O iš ko A.Zuokas burs savąjį TAIP, kol kas visiškai neaišku. Nebent sėkme pasibaigtų jau kuris laikas besitęsiantis jo flirtas su Gedimino Vagnoriaus “krikščionimis”, tačiau ir šie atskilėliai nuo A.Valinsko organizacinėmis struktūromis pasigirti negali. Užtat kraičio turi numanomą žiniasklaidos paramą.

A.Paulauskas gaivina partiją

Už Seimo borto atsidūrusios Naujosios sąjungos pirmininkas Artūras Paulauskas – dar vienas žinomas politikas, ketinantis sudalyvauti kovoje dėl Vilniaus savivaldybės. Bent jau kalbama, kad jis būsiąs partijos sąrašo priekyje.
Pats A.Paulauskas “Veidui” tvirtino, kad kol kas jis labiau užsiėmęs partijos gaivinimu. “Po devynerių valdžioje praleistų metų iš arčiau susipažinus su partija paaiškėjo, kad reikia padaryti daug tiek organizacinių, tiek ideologinių permainų, – sakė A.Paulauskas. – Daugelis narių tiesiog nedirba partinio darbo, tad reikia juos paraginti nebijoti viešai dėstyti savo idėjinės pozicijos, tiesiogiai bendrauti su žmonėmis, aišku, kartu galvojant ir apie savivaldybių rinkimus”.

"Veido" archyvas

A.Paulauskas ir A.Matulevičius mėgins grįžti į aktyviąją politiką

Kokios nors naujos visuomeninės organizacijos A.Paulauskas steigti nežada: “Jei jau visuomeninė organizacija ketina eiti į valdžią, vis tiek ji, kaip ta rožė, kurios kvapo nepaslėpsi, kvepės partija. Partijų antrinių organizacijų kūrimas rinkimams – nelabai sąžininga politika. O praktika rodo, kad galimybių apgaudinėti žmones lieka vis mažiau”.

– Nutaręs burti visuomeninį judėjimą A.Zuokas paliko dešimtmetį vadovautą Liberalų ir centro sąjungą, Tautos prisikėlimo partijos pirmininkas A.Valinskas kuria paralelinį visuomeninį judėjimą. Kažką buria ir A.Matulevičius. Čia kas – nauja mada? O gal politikai nusivylė partijomis?

– Nerimta būtų manyti, kad politikai galėjo nusivilti partijomis. Veikiau reikėtų sakyti, kad jie nebemato arba savo vadovaujamų partijų, arba savo vietos tose partijose perspektyvos. Manau, kad užėjusi visuomeninių judėjimų steigimo mada susijusi su artėjančiais savivaldybių tarybų rinkimais. Bent jau A.Zuoko atvejo kitaip paaiškinti neišeina.

Žinoma, dabar, kai Seimas vis dėlto neleido visuomeninėms organizacijoms lygia greta su partijomis dalyvauti savivaldos rinkimuose, toks būdas patekti į savivaldybių tarybas tapo keblesnis. Tačiau visuomeninės organizacijos gali rinkti savarankiškai rinkimuose dalyvaujančius kandidatus remiančių žmonių parašus, o šie savarankiškai išsikėlę asmenys gali formuoti rinkimų sąrašus. Tad būdų, kaip grupei asmenų nepriklausant jokiai partijai patekti į savivaldybę, galima rasti.

– Po praėjusių rinkimų už Seimo borto likę politikai dabar bando sugrįžti, aktyviai bendraudami su paprastais žmonėmis. Kaip manote, ar tokia taktika gali pasiteisinti per savivaldos, o vėliau ir per Seimo rinkimus?

– Priklauso nuo to, apie kokius politikus kalbėsime. Jeigu apie A.Zuoką, A.Paulauską ar A.Matulevičių, tai visi jie jau politikos veteranai, nebe pirmą dešimtmetį puikiai pažįstami rinkėjams, kurie parodė savo konkretų požiūrį į juos. Nežinau, ką šie politikai turėtų padaryti, kad kas nors patikėtų, jog jie iš esmės pasikeitė. Žinoma, tam tikrą būrį šalininkų jie turi, bet rimtų jų perspektyvų aš nematau. Daugių daugiausia vienas pats ar su keliais šalininkais gali vėl patekti į Seimą ir ten sėdėti, nedarydamas didelės įtakos.

Tačiau kartą paragavus politikos, ypač aukšto lygio, pasitraukti visiems laikams darosi sunku. Politika – tai kaip užkrečiama liga. Neįsivaizduoju, kad A.Paulauskas norėtų visą savo likusį gyvenimą užsiimti vien advokato praktika, nors tai ir duotų geras pajamas, arba A.Zuokas pasiryžtų visam laikui sugrįžti į verslą.

Todėl jie ir ieško įvairiausių būdų sugrįžti, kuria visuomenines organizacijas, nes dabar tapo populiaru manyti, esą jei tuose pačiuose savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvaus ne partijos, o visuomeninės organizacijos, kažkas iš esmės pasikeis. Bet juk vis tiek tokia organizacija veiks kaip partija, tik dar mažiau stabili.

Kol Lietuvoje bėdojama, kad dar neišugdyta pilietinė visuomenė, asociacijos ir visuomeninės organizacijos dygsta kaip grybai po lietaus. Per pirmą šių metų pusmetį Registrų centras įregistravo 471 tokį piliečių sambūrį.

Pilietinius judėjimus puolė steigti buvę parlamentarai. Štai liberalcentristus palikęs buvęs jų lyderis Artūras Zuokas buria judėjimą “Taip”, o buvęs pilietininkų lyderis Algimantas Matulevičius – Tautos ateities forumą. Pedofilijos skandalas paskatino burti judėjimą “Drąsiaus kelias”.

Jokia paslaptis, kad aktyvumą skatina ir noras kandidatuoti artėjančiuose savivaldybės rinkimuose. Tačiau nepaisant Konstitucinio Teismo verdikto, kad rinkimuose kandidatuoti gali ne tik politinės partijos, Seimas apsisprendė leisti kandidatuoti tik pavieniams nepartinimas asmenims, kas gali gerokai atšaldyti norą steigti visuomeninius judėjimus.

Nors ne visi šie judėjimai veržiasi į valdžią. Štai Jungtinio demokratinio judėjimo, įsteigto 2009 m. sausio 1 d., lyderis Kęstutis Čilinskas sako, kad jie, atvirkščiai, apsisprendę, kaip judėjimas, nedalyvauti rinkimuose, net jei tai būtų leista.

“Norime būti pilietinis judėjimas ir nusikratyti partijų įtakos. Visuomenei parodžius, kad demokratinis pilietinis jduėjimas reikalingas, politikai ima naudotis šia priemone savo tikslams pasiekti. Jie veržiasi į pilietinių judėjimų vadovaujamas struktūras. Nusprendėme, kad tai mūsų judėjime draudžiama”, – pabrėžia K.Čilinskas.

Jo manymu, politikai, prisidengę pilietiniu judėjimu, bando įgyti piliečių palankumą, nes partijos vis labiau praranda pasitikėjimą. Tad jie, užuot stiprinę pasitikėjimą savo partija, “persidažo” į pilietinius judėjimus, bandydami suklaidinti žmones. Partinių žmonių suburti judėjimai – tai politinių partijų veiklos tąsa, o ne pilietinė veikla. “Politikai turi politinių tikslų, o mes norime burti piliečius, kad jie būtų aktyvūs, dalyvautų valstybės, savivaldybių gyvenime, kad būtų ugdoma pilietinė visuomenė”, – sako K.Čilinskas.

Oficialiai registruotų asociacijų ir visuomeninių organizacijų skaičius Lietuvoje jau pasiekė 14,5 tūkstančio. Lyg ir nemažai. Tačiau į vieną sąrašą patenka ir pilietiniai demokratiniai judėjimai, ir nedidelės susibūrusios piliečių grupės. Pavyzdžiui, pastaroji įregistruota – Tūjainių vietovės melioracijos statinių naudotojų asociacija.

Praėjusią savaitę Seimo Etikos ir procedūrų komisija parlamentarus socialdemokratą Andrių Šedžių ir buvusį “prisikėlėlį”, o dabar konservatorių Saulių Stomą pripažino pasielgus neetiškai ir pažeidus politikų elgesio kodeksą. S.Stoma etikos sargams užkliuvo Seimą pavadinęs “mėšlu”, o A.Šedžius – pareiškęs, kad kyla abejonių dėl parlamentarų Roko Žilinsko ir Lino Karaliaus “sveikatos būklės”, esą jie vartoja svaiginamųjų medžiagų.

Iš viso iki šiol Seimo etikos sargai svarstė jau 15 šios kadencijos parlamentarų. Kai kurie buvo svarstyti net po kelis kartus. Pavyzdžiui, dukart svarstyta konservatorė Aurelija Stancikienė abu kartus pripažinta elgusis neetiškai. Tautos prisikėlimo partijos lyderis Arūnas Valinskas pirmąkart Etikos komisijoje svarstytas ir pripažintas nusižengęs etikai dar būdamas Seimo pirmininkas, kai viešai pareiškė, kad nesilaikys šios komisijos rekomendacijų. Antrąkart – kai prezidentę Dalią Grybauskaitę išvadino boba. Tiesa, tąkart komisijos nariai neįžvelgė nusižengimo etikai.

Dažniausiai Seimo nariai suklupdavo žiniasklaidos priemonėse komentuodami kolegų veiksmus.

O štai Valstybinė tarnybinės etikos komisija (VTEK) šiemet atliko jau 75 tyrimus, nustatyta 17 pažeidimų, kuriuos atliko 9 politikai ir 8 tarnautojai. 10 proc. pažeidimų apskųsta teismui. Pernai atlikti 226 tyrimai, nustatyti 58 pažeidimai, įkliuvo 36 politikai ir 11 tarnautojų.

Dažniausias pažeidimas – nuostatų dėl prievolės vengti interesų konflikto nepaisymas. Priminsime, kad VTEK konstatuotų įstatymo pažeidimų per pastaruosius penkerius metus padaugėjo beveik septynis kartus.

Knygynuose šiuo metu galima įsigyti Valdo Adamkaus knygą “Be nutylėjimų”, Andriaus Kubiliaus “Kodėl krepšinis Lietuvoje gražesnis už politiką”, Gedimino Ilgūno parašytą Algirdo Mykolo Brazausko biografiją ir, žinoma, naujausią politikų paliktą pėdą literatūroje – “Akiplėša, arba Tas ir Kitas Arūnas Valinskas”.

Kaip jų knygoms sekasi rinkoje? Leidyklos “Versus aureus”, su kuria bendradarbiavo nemažai politikų, direktoriaus Artūro Mickevičiaus pastebėjimu – labai vidutiniškai: “Tokios knygos tiražas būna 1–2 tūkst. egzempliorių, o prekyba trunka kelerius metus. Honorarai, kuriuos gauna knygas rašantys politikai ar jiems talkinę žurnalistai, irgi nebūna išskirtiniai”.

Nors tokios knygos dažnai pasirodo prieš artėjančius rinkimus, kol kas leidėjai nemato politikų literatūrinio suaktyvėjimo ženklų. Leidyklos “Tyto alba”, 2004 m. išleidusios V.Adamkaus knygą, direktorė Lolita Varanavičienė neslepia gavusi ir daugiau politikų pasiūlymų, tačiau jais nesusiviliojusi.

Vilma Bartuškaitė, vadovaujanti leidyklai “Žmonės”, pristačiusiai A.Valinsko biografiją, teigia, kad minėtos knygos populiarumas, palyginti su kitų šou verslo žmonių išpažintimis, “didesnis už vidutinį”. Tačiau iki dainininko Radži, kurio knygos du tiražai buvo iššluoti iš knygynų per keletą mėnesių, A.Valinskui reikėtų gerokai pasitempti. “Lietuviai nėra biografijas skaityti mėgstanti tauta. Knygų mugėje siūlydama pirkėjams A.Valinsko knygą girdėjau replikas: “O ką žmogus, kasdien matomas TV ekranuose, gali mums dar pasakyti?” – pasakoja V.Bartuškaitė. Daugiau politikų biografijų ši leidykla savo planuose taip pat nenumačiusi.