A.Brazauskas

Arūnas BRAZAUSKAS

Tokia diskusija iliustruoja akivaizdų dalyką: svarbu ne įrodyti, o įtikinti. Faktai reikalingi įrodinėjant, bet įtikinėjant – nebūtinai.

2016 metų žodžiu Oksfordo žodyno leidykla išrinko žodį „post-truth“, kurio neklaidinantis vertimas į lietuvių kalbą nėra paprastas dalykas. „Post-truth“ pažodžiui reiškia „po tiesos“. Panašiai sudaryti kitokie žodžiai su priešdėliu „po-“: postmodernistinis, pokomunistinis, postreliginis ir t.t.

2016 metų žodžiu Oksfordo žodyno leidykla išrinko žodį „post-truth“, kurio neklaidinantis vertimas į lietuvių kalbą nėra paprastas dalykas. „Post-truth“ pažodžiui reiškia „po tiesos“. Panašiai sudaryti kitokie žodžiai su priešdėliu „po-“: postmodernistinis, pokomunistinis, postreliginis ir t.t.

„Post-truth“ vartojamas kaip būdvardis. Pavyzdžiui, yra darinys „post-truth politics“  – tai tokia politinė kultūra, kai diskusijos daugiausia grindžiamos emocijomis, nesusijusiomis su faktais, taip pat su teiginių kartojimu, neatsižvelgiant į faktinius prieštaravimus. Toks politikavimas skiriasi nuo faktų iškraipymo ir teisybės paieškos, nes minėti dalykai susiję su tiesa, o ši, kada einama „post-truth“ keliu, laikoma antraeiliu dalyku.

Kaip skambėtų iš „post-truth“ padarytas negremėzdiškas lietuviškas būdvardis? Potiesis (-ė)? Apytiesis (-ė). Pasakymas „apytiesė politinė kultūra“ ausies nerėžia. Tik ar be specialaus išaiškinimo suprasime, apie ką kalbama? Galiausiai kils klausimas – kodėl apytiesė, o ne apykreivė?

Ką galėtume laikyti apytiesėmis, apykreivėmis kalbomis? Įsiminė „Lietuvos sąrašui“ atstovavusios Aušros Maldeikienės ir konservatorės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės diskusija prieš Seimo rinkimus, po kurių pastaroji išėjo į užtarnautą politinį poilsį (gal laikinai), o pirmoji pelnė Seimo mandatą.

Buvo paliestas gėjų partnerystės klausimas. A.Maldeikienė pasisakė už partnerystės įteisinimą, ir tiek žinių. V.Aleknaitei-Abramikienei teko nelengva misija pripažinti, kad partnerystės klausimas svarstytinas, ir kartu pasiųsti žinią, kad part­nerystė nepriimtina. Kodėl to negalima įteisinti? Todėl, kad, pasak V.Aleknaitės-Abramikienės, pagal Europos jurisprudenciją (suprask – teisės mokslą) partnerystė yra tas pat, kas šeima. O tos pačios lyties asmenų šeimos negali būti pagal Lietuvos Konstituciją. Todėl, anot konservatorės, reikia kalbėti ne apie partnerystę, o apie kartu gyvenančius žmones, ir būtent jų santykius reglamentuoti teisiškai. Ėmęsi kurti teisinius rėmus kartu gyvenantiems asmenims, konservatoriai pasidarbuotų trintuku ir veikiausiai išvengtų kaltinimų, kad pasisako už gėjų partnerystę.

V.Aleknaitės-Abramikienės argumentacijoje būta vienos spragos: gal pagal jurisprudenciją partnerystė artima santuokai, tačiau viskas priklauso nuo konkrečios šalies įstatymų. Pvz., Jungtinėje Karalystėje šįmet būta teismo: šešerius metus kartu gyvenanti ir vaiką sugyvenusi heteroseksuali pora bandė išsikovoti teisę sudaryti partnerystės sutartį, nes nenorėjo tuoktis. Pora argumentavo, kad homoseksualai gali sudaryti part­nerystės sutartį, gali ir tuoktis, o heteroseksualai tegali tuoktis – tai juos diskriminuoja.

Ar V.Aleknaitės-Abramikienės argumentacija buvo apytiesė, atsižvelgiant į „post-truth“ sąvoką? Vargu. Buvo žeriami faktai – kartais teisingi, kartais ne. Kalba būtų apytiesė, jeigu kandidatė būtų skandavusi „Už tradicinę šeimą!“, ir tai būtų atsakymas į visus argumentus. Pavyzdžiui, į tai, kad tradicinės šeimos modelis yra sovietinė šeima, nes iki okupacijos Lietuvoje nebuvo civilinės santuokos. Katalikams nebuvo ir lengvų skyrybų.

Politikas, kuris, atsiribojęs nuo tikrovės, kartoja lozungą, anaiptol nėra kvailas. Juk nemažai piliečių, kurie gyvena, kaip sakoma, susidėję ir turi vaikų (Lietuvoje ne santuokoje gimsta maždaug kas trečias vaikas), priskiria save prie tradicinių šeimų. Kai kuriuos iš jų jaudina šeimyniniai lozungai. Galime paklausti, kuri apytiesės ar apykreivės „post-truth politics“ prielaida rimtesnė – pinkliojantys politikai ar jausminga liaudis, kuriai faktai vienodai rodo.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Šiuo metu Ministrų kabinetą sudaryti bandantis paskirtasis premjeras Algirdas Butkevičius praeityje jau yra vadovavęs dviem rimtoms ministerijoms – Finansų ir Susisiekimo, bet abu kartus nesėkmingai.

Pradedant kalbą apie Algirdo Butkevičiaus, kaip vykdomosios valdžios atstovo, gebėjimus, reikia aiškiai įvardyti vieną dalyką: kaip žmogus, jis tikrai yra visiškai padorus, sąžiningas, darbštus, su jo vardu niekados nebuvo siejamos jokios korupcinės istorijos ar skandalai. Socialdemokratų garbės pirmininkas Česlovas Juršėnas, pats būdamas absoliučiai padorus žmogus, per daugiau nei du dešimtmečius politikoje niekuomet neįsipainiojęs į jokią nešvarią istoriją, A.Butkevičių apibūdina kaip „vieną sąžiningiausių mūsų partijos veikėjų, norintį, kad Lietuvai būtų geriau“. Šiuo vertinimu galima tikėti, nes netgi tie „Veido“ pašnekovai, kurie pasakojo apie A.Butkevičiaus panosėje vešėjusią korupciją, neabejojo, kad pats jis, kaip ministras, su tuo niekaip nebuvo susijęs.
Vis dėlto asmeninis padorumas, nors ir būtina savybė politikui, siekiančiam vieno aukščiausių postų valstybėje, nėra pakankama, ypač norint vadovauti Vyriausybei. Dar nespėjęs sudaryti Ministrų kabineto, paskirtasis premjeras A.Butkevičius dėl savo blaškymosi, nuolatinio nuomonės keitimo, akivaizdaus reikalų neišmanymo tapo vis aštrėjančios kritikos objektu.
To, deja, reikėjo tikėtis, nes ankstesnė A.Butkevičiaus karjera vykdomojoje valdžioje – finansų ministro Algirdo Brazausko Vyriausybėje ir susisiekimo ministro Gedimino Kirkilo Vyriausybėje – parodė jo nesugebėjimą atlaikyti interesų grupių spaudimo, daryti reformų ar paprasčiausiai valdyti pavaldinių.

Liepė eiti, ir nuėjo į ministeriją

Pirmą kartą apie A.Butkevičių, kaip galimą kandidatą į Finansų ministerijos vadovus, prabilta dar 2001-ųjų vasarą, kai subyrėjus Naujosios politikos koalicijos Vyriausybei į valdžią grįžo ir Ministrų kabinetą formuoti pradėjo A.Brazauskas. Tačiau finansų ministro kandidatūra buvo viena tų, kurios A.Brazauskui nepavyko iš pirmo karto suderinti su prezidentu Valdu Adamkumi. Galiausiai buvo apsistota ties tuometine Užsienio reikalų ministerijos sekretore Dalia Grybauskaite, o A.Butkevičiui teko Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko postas. Vėliau jis aiškino, kad toks postų paskirstymas jį netgi nudžiugino.
„Tuomet buvau patenkintas, kad premjeras pasirinko D.Grybauskaitę, – 2004-ųjų balandį, jau paskirtas į Europos komisare tapusios D.Grybauskaitės vietą, aiškino A.Butkevičius. – Tai buvo protingas sprendimas. A.Brazauskui tuomet sakiau, jog reikės vykdyti labai griežtą fiskalinę politiką, todėl būtų gerai, kad finansų ministras būtų ne partijos narys. Tuomet paskirtas finansų ministru, manau, vėliau būčiau arba atsistatydinęs, arba mane būtų atstatydinusi mūsų partijos frakcija. Pavyzdžiui, vyksta eilinis konfliktas su žemdirbiais. Mane išsikviečia frakcija, nubalsuoja, kad aš turiu žemdirbiams duoti tiek pinigų, kiek jie reikalauja, tarkim, 100 mln. Lt, ir viskas, turiu vykdyti. Tokio milžiniško spaudimo aš tikrai nebūčiau atlaikęs ir būčiau turėjęs pasitraukti.“
2004-aisiais finansų ministru A.Butkevičius tapo kone prieš savo valią. „Niekas manęs nieko neklausė, liepė eiti, ir einu“, – taip apie šį savo karjeros šuolį jis kalbėjo apstulbusiems žurnalistams.

Reputaciją susikūrė atsistatydindamas

A.Butkevičius nemelavo sakydamas, kad yra nepajėgus atlaikyti spaudimo ir su juo susidūręs veikiau pasitrauktų. Bet vargu ar kas, įskaitant jį patį, manė, kad po metų įvykęs atsistatydinimas padarys jį žiniasklaidos žvaigžde, švystelės į politikos viršūnę ir sukurs doro, principingo, naujos kartos socialdemokrato politiko reputaciją. Ypač kad tikrovėje viskas buvo visai ne taip.
Po 2004-ųjų rudenį vykusių Seimo rinkimų socialdemokratai, nors ir pralaimėjo Darbo partijai, dėl A.Brazausko autoriteto ir derybinių gabumų išsaugojo premjero postą, o A.Butkevičius liko finansų ministru. Bet nuo tol jam teko dirbti koalicijoje su Viktoro Uspaskicho vadovaujamais agresyviais politikos naujokais, kėlusiais daug galvos skausmo tiek premjerui, tiek finansų ministrui. Ypač kai atėjo laikas rengti mokesčių reformą, kuri tiesiogiai lietė įmonių, taigi ir Darbo partijos vadovų, interesus.
„Diskutuoti apie viešuosius finansus su ką tik iškeptais Darbo partijos politikais – Kęstučiu Daukšiu, Loreta Graužiniene, juoba – V.Uspaskichu – buvo itin sunku, jie visiškai nesuprasdavo netgi paprasčiausių dalykų, – pasakojo „Veidui“ vienas to meto Vyriausybės narys. – Premjeras, užsiėmęs žmogus, manė, kad aiškinamąjį darbą su Darbo partijos atstovais turi dirbti ne jis pats, o finansų ministras. Tačiau A.Butkevičius neišlaikė ir netikėtai susirgo (ar „susirgo“), visą mokesčių reformos derinimą su koalicijos partneriais pavesdamas viceministrei Ingridai Šimonytei, kuri Finansų ministerijoje atsakė už mokesčių politiką.“
Didžiausi ginčai tuomet virė dėl to, kaip skaičiuoti solidarumo mokestį: nuo įmonių pelno, kaip siūlė Finansų ministerija, ar nuo įmonių apyvartos, kaip siūlė koalicijos partneriai, nes nebuvo aišku, ar mokestis nuo apyvartos neprieštaraus ES direktyvoms. Finansų ministerija būgštavo, kad verslininkams jį sėkmingai užginčijus Lietuvai po kelerių metų gali tekti išmokėti dideles kompensacijas.
Lemiama diskusija vyko 2005-ųjų balandžio 18-osios vakarą koalicijos politinėje taryboje. Prieš posėdį neseniai iš gydymosi grįžęs A.Butkevičius tikėjosi, kad premjeras A.Brazauskas ir Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Juozas Olekas padės jam, kaip žadėję, apginti Finansų ministerijos siekį solidarumo mokestį skaičiuoti nuo pelno. “Premjeras buvo mane įtikinęs, kad mes negalime priimti įstatymų, kurie prieštarautų ES teisei. Bet pirmadienį buvo naujas sprendimas”, – kitą dieną žurnalistams skundėsi A.Butkevičius.
Na, o A.Brazauskas tikėjosi, jog būtent finansų ministras padės jam įtikinti koalicijos partnerius, pirmiausia – iš Darbo partijos, kad negalima rizikuoti su ES teisę galbūt pažeidžiančiais mokesčiais. Tačiau lig tol su mokesčių reformos projektu vargusi I.Šimonytė, kaip nepartinė, koalicijos tarybos posėdyje dalyvauti negalėjo, o A.Butkevičius savarankiškai nesugebėjo įtikinti „darbiečių“, tad įsiaudrinęs pareiškė atsistatydinąs iš finansų ministro posto. Tuo įsiutindamas A.Brazauską, pratusį dirbti su kieta ir profesionalia D.Grybauskaite. Juoba kad atsistatydinti užsispyręs A.Butkevičius, kuris nebeklausė nei A.Brazausko, nei prezidento V.Adamkaus įkalbinėjimų persigalvoti, ėmė kelti pavojų visos Vyriausybės stabilumui.
Mat politinė padėtis tiek Vyriausybėje, tiek koalicijoje, tiek Socialdemokratų partijoje tuo metu buvo ties sprogimo riba. „A.Brazauskas skundėsi, kad labai sudėtinga dirbti šioje valdančiojoje koalicijoje ir galiausiai prabilo, kad…. rimtai svarsto, ar nebūtų laikas jam pasitraukti, – apie trys dienos iki A.Butkevičiaus atsistatydinimo vykusį konfidencialų prezidento ir premjero pokalbį savo dienoraščių knygoje rašo V.Adamkus. – Jis sakė, kad partijoje ima triukšmauti ir jaunieji, patys norintys būti vadais. „Kam man to reikia, pasitrauksiu, tegu sau vadovauja“, – apmaudžiai kalbėjo A.Brazauskas. Iškart pasakiau, kad jo jausmus suprantu, bet Vyriausybės kaita dabar Lietuvai būtų žalinga. Ypač tai gali pakenkti mums stengiantis jau 2007 m. įsivesti eurą.“
Sužinojęs apie A.Butkevičiaus atsistatydinimą, V.Adamkus, išsigandęs, kad socdemų jaunimas taip griauna Vyriausybę ir A.Brazauską, šoko jo perkalbinėti. Prie prezidento prisidėjo ir eurokomisarė D.Grybauskaitė, ragindama A.Butkevičių „atsižvelgti į galimą tarptautinę reakciją“. Viskas veltui. „Jis visada taip – staigiai užsiplieskia, užsispiria, ir jau negrįžtamai, bet ne ten, kur reikia, tad neproduktyviai, – sakė „Veidui“ to meto įvykių liudininkas. – Nors neabejoju, kad jau kitą dieną to savo poelgio gailėjosi.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryj

Sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys – užsispyręs, uždaro būdo, gyvenantis savo galva ir įtakoms nepasiduodantis politikas, karjerą padaręs remdamasis teisininko profesiniais gebėjimais, o jeigu ketvirtą kartą laimės rinkimus, taps visų dešiniųjų partijų geidžiamu veikėju.

Jei vertinsime formaliai, politiku R.Šukys tapo prieš 12 metų, kai 2000-ųjų rudenį, Liberalų sąjungos iškeltas Vilniaus Fabijoniškių apygardoje, kone dviguba balsų persvara įveikė Naujosios sąjungos atstovą Povilą P.Karoblį.

Ieškojo jauno gabaus teisininko

Tačiau iš tiesų su politika R.Šukys susijęs nuo pat 1992-ųjų, kai jaunas, bet perspektyvus Šiaulių konsultacinės bendrovės „Verslo raktas“ teisininkas ir Vilniaus universiteto doktorantas buvo pakviestas konsultuoti ką tik Seimo rinkimus laimėjusios Lietuvos demokratinės darbo partijos frakcijos. „Tuo metu Seimo Valstybės ir teisės komiteto pirmininkas buvo profesorius Pranciškus Stanislovas Vitkevičius, – paklaustas, kokiais keliais šiaulietis R.Šukys pateko į Vilnių, „Veidui“ pasakojo tuometis Seimo LDDP frakcijos seniūno pavaduotojas Algirdas Kunčinas. – Mes jo paprašėme, kad rekomenduotų į patarėjus kokį jauną, bet išmanantį ir perspektyvų teisininką. Jis ir pasiūlė buvusį savo studentą R.Šukį.“
Tiesa, LDDP frakcijos referentu R.Šukys išdirbo neilgai. Vos po metų jį pasikvietė tuomečio Seimo Nacionalinio saugumo komiteto narys Vytautas Juškus, tapęs tik ką sukurtos Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininku. „Pasikviečiau jį į komisijos patarėjus, nes pamačiau, kad tai ne tik kvalifikuotas teisininkas, bet ir labai principingas, teisingas žmogus, – pasakojo „Veidui“ dabar Šiaulių savivaldybės tarybos narys V.Juškus. – Šios jo savybės man labai imponavo, juoba menant, kas tuomet dėjosi valstybėje, Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai labai reikėjo tokių žmonių, dėl kurių elgesio galėtum būti ramus: nedarys jokių neteisėtų veiksmų, neims jokių kyšių. Tiek R.Šukys, tiek Nijolė Šidagienė (šiuo metu Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja), kurią tada irgi pasikviečiau, visiškai pateisino pasitikėjimą. Beje, iki tol R.Šukio nepažinojau, tik jam pradėjus dirbti ENTK sužinojau, kad jis, kaip ir aš, šiaulietis. Bet žinote – aš visą gyvenimą dirbu su žmonėmis ir nė karto nesu apsirikęs kviesdamas juos dirbti kartu.“
Anuometinė Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisija buvo ne tas pat, kaip iš jos išsirutuliojusi dabartinė Seimo Antikorupcijos komisija. ENTK atlikdavo savarankiškus tyrimus, dirbdavo su pirminiais įvairių privatizavimo ar finansinių aferų dokumentais. Komisijoje dirbantys teisininkai daug geriau nei šalies politinė vadovybė matydavo ir suvokdavo, kas iš tiesų dedasi Lietuvoje. 2005-aisiais, jau tapęs Seimo nariu, R.Šukys, kaip buvęs ENTK patarėjas, liudijo laikinajai Seimo komisijai, tyrusiai EBSW veiklą. Jis pabrėžė, kad “premjerams nebuvo įmanoma suvokti bankuose vykusių procedūrų, bet ekspertai suvokė”. Pasak R.Šukio, tuomet pagrindinė problema buvo ne aukščiausi šalies vadovai, o tai, kad vidutinės grandies valstybės ir banko tarnautojams trūko valstybinio mąstymo.
Anuometinėje finansinių piramidžių griūčių, bankų išgrobstymo ir valstybės turto privatizavimo skandalų kupinoje atmosferoje Seimo ENTK buvo viena pagrindinių žurnalistų dėmesį traukiančių valstybės institucijų. Svarbiausia žiniasklaidos žvaigždė buvo ENTK pirmininkas V.Juškus, bet savo dėmesio dalies sulaukdavo ir komisijos patarėjai. R.Šukys tuomet įsiminė kaip nekalbus, dėmesio vengiantis, atsargiai į žurnalistus ir bendravimą su jais žiūrintis žmogus.
Beje, jis pirmas pagrasino paduoti mane į teismą už tai, kad, remdamasis savais šaltiniais LDDP vadovybėje, parašiau, jog R.Šukiui pasiūlytas aukštas postas, jei jis sugebės teisiškai įrodyti, kad tuo metu dienraščio „Respublika“ kelti kaltinimai LDDP pasisavinus komunistų partijos turtą yra nepagrįsti. Tai yra kad viskas buvo būtent taip, kaip galima apibūdinti plačiai nuskambėjusia prezidento Algirdo Brazausko fraze, pasakyta uždarame LDDP vadovybės pasitarime aptariant partijos turto reikalus: „Vsio zakonno“. Į teismą tuomet R.Šukys manęs nepadavė, LDDP advokatu netapo, į aukštus valstybinius postus nenuėjo. Reikalas, atrodė, pamirštas, juoba kad netrukus po 1996-ųjų Seimo rinkimų, kuriuose R.Šukys nesėkmingai bandė dalyvauti su nepartinių kandidatų susivienijimu “Rinkimai ’96″ (sąrašo lyderis buvo kitas žinomas teisininkas Stasys Šedbaras), pasibaigusių konservatorių pergale, jis iš ENTK prapuolė.
Todėl teko gerokai nustebti, kai vėlyvą 1997-ųjų rudenį po Valdo Adamkaus įregistravimo kandidatu į Lietuvos prezidentus proga „Naručio“ viešbučio restorano rūsyje vykusiame vakarėlyje prie manęs netikėtai priėjo seniai pamirštas R.Šukys ir… atsiprašė už tą kelerių metų senumo incidentą. Pasak jo, viskas, kas tuomet buvo parašyta, iš esmės teisinga. Jei neapgauna atmintis, per pastaruosius 15 metų R.Šukys yra vienintelis taip pasielgęs politikas.

Prisidėjo prie V.Adamkaus pergalės

Į akis krito, kad tame vakarėlyje R.Šukys laikėsi kartu su lig tol nematytu aukštu, lieknu, juodai vilkinčiu jaunu vyru, vengusiu pernelyg didelio žurnalistų dėmesio. Pasiklausęs sužinojau, kad tai Artūras Zuokas, buvęs žurnalistas, dabar verslininkas, padedantis V.Adamkui rengti rinkimų kampaniją. Pats R.Šukys, pasirodo, tuo metu buvo A.Zuokui priklausančios BNA grupės juridinis patarėjas, V.Adamkaus rinkimų štabo narys.
Pažintis su A.Zuoku, vėliau virtusi asmenine draugyste, tapo pusantro dešimtmečio trunkančios R.Šukio politinės karjeros pradžia. A.Zuokas „Veidui“ sakė jau tiksliai nebeprisimenantis, kada susipažinęs su R.Šukiu, bet manąs, kad tai įvykę dar šiam dirbant Seimo ENTK, kai kažkas iš pažįstamų rekomendavo jam šį puikiai civilinę ir nekilnojamojo turto teisę išmanantį juristą. „Tuo metu aš jau buvau organizavęs savo verslą, man reikėjo žmogaus, kuris galėtų padėti spręsti teisines problemas, – pasakojo A.Zuokas. – Taip pat mačiau, kad tai žmogus, tiesiog skirtas parlamentinei veiklai. Kai 1996-ųjų rinkimai jam baigėsi nesėkmingai, ėmėme bendradarbiauti. Netrukus jis tapo ir Liberalų sąjungos nariu.“
Kiti A.Zuoką artimai pažįstantys asmenys „Veidui“ kalbėjo dar konkrečiau: R.Šukys tuomet buvo „A.Zuoko teisinės smegenys“. Juodu kartu ieškodavo prasiskolinusių įmonių, jų akcininkų, pigiai įsigydavo akcijas, vėliau įsigydavo ir visą nekilnojamąjį turtą. Ši veikla, vykusi tuomet dar aktyviai veikusio reketo sąlygomis, buvusi gana pavojinga, bet R.Šukio pastangomis viskas būdavo daroma teisiškai absoliučiai nepriekaištingai, tad susidūręs su nusikalstamų struktūrų spaudimu A.Zuokas galėdavęs ne „tartis“, o kreiptis į teisėsaugą ir nesutarimus spręsti teisiniu būdu. Pasakojama, esą R.Šukys, 1996-aisiais baigęs VU Teisės fakulteto doktorantūrą kaip nuosavybės teisių atkūrimo, gynimo ir apsaugos specialistas, tuomet teismuose nepralaimėjęs nė vienos bylos.
Kai Vyriausioji rinkimų komisija 1997-aisiais iš pirmo karto nenorėjo registruoti V.Adamkaus kandidatūros prezidento rinkimams ir jo štabui teko kreiptis į teismą, teigta, kad nors pagrindiniai advokatai buvę Gintautas Bartkus ir Vincas Verseckas, būtent R.Šukys sugalvojęs, jog kandidato ryšį su Lietuva reikia grįsti ne fiziniu buvimu, o bendra veikla su Lietuvos fiziniais ir juridiniais asmenimis. Taip pat V.Adamkaus štabe dirbęs A.Zuokas šio pasakojimo patvirtinti nesiėmė, sakydamas, kad ši teisinė koncepcija buvo „kolektyvinio proto“ kūrinys, tačiau R.Šukys tikrai dalyvavęs ją kuriant. Šiaip ar taip, 1997-ųjų spalio pradžios įvykiai pelnė R.Šukiui ilgametį V.Adamkaus palankumą, jo pavardė būdavo nuolat minima tarp kandidatų į svarbiausių valstybės institucijų – Valstybės kontrolės, Specialiųjų tyrimų tarnybos – vadovus, kurių paskyrimą lemia prezidentas. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-39) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Liberalų sąjūdžio vadovas emocijas labiau linkęs demonstruoti sporto varžybose, negu politikų diskusijose.

„Nepasipūtęs politikas Lietuvoje yra išimtis. Eligijus yra būtent tokia labai reta ir labai maloni išimtis: ramus, tolerantiškas, mandagus ir nepasipūtęs“, – „Veido“ paprašytas konstatavo tiesos į akis rėžti šiaip jau nevengiantis uostamiesčio politikas Naglis Puteikis.

Išklausę kitų politikų panašių nuomonių, galime konstatuoti: neradome tokių, kurie šio straipsnio herojui skirtą akmenį užantyje nešiotų. Sekasi žmogui? Bet dažniausiai sekasi tam, kuris stengiasi. O stengėsi E.Masiulis nuo jaunumės.

Nustebino merą kruopštumu

Tuometinio Klaipėdos mero Eugenijaus Gentvilo patarėju jis tapo dar studijuodamas vietos universiteto magistrantūroje – šimtai jaunų politologų, kurių Lietuvoje rengiama tikrai dosniai, apie panašią karjerą galėtų tik pasvajoti. Toliau – dar gražiau: atsiėmęs politologo diplomą, po metų Eligijus – jau Seimo narys. Kurgi ta burtų lazdelė?

Pats E.Masiulis neslepia: kaip aktyvus studentas, dalyvaujantis įvairiose jaunimo organizacijose ir besirūpinantis jų renginiais, turėjo progų iš arčiau pažinti miesto liberalus. O E.Gentvilas tuomet skaitė paskaitas universitete ir taipogi įsiminė iniciatyvų jaunuolį.

„Labiausiai imponavo Eligijaus kruopštumas ir atsakingumas. Pamenu, savivaldybėje iš pradžių patikėjome E.Masiuliui užduotį surinkti informaciją apie miesto švietimo įstaigas. Ir jis pristatė tokią išsamią analizę, kokią vargiai parengtų patyręs specialistas. Tada skyrėme naują užduotį – iš absoliučiai kitos valdymo srities. Ir vėl ne prasčiau pasirodė“, – prisimena E.Gentvilas.

Dabartiniam Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovui, kuris konkursą į šias pareigas laimėjo E.Masiuliui pradėjus eiti susisiekimo ministro pareigas, labiausiai imponuoja jo buvusio patarėjo sveikas protas, darbštumas ir universalumas. „Neseniai per įtemptą darbo vizitą JAV, kur buvo tariamasi dėl NATO krovinių gabenimo per Lietuvą, stebėjausi, kaip vikriai ministras moka persijungti iš geopolitinių eurointegracijos klausimų svarstymo į technines uostų krovos subtilybes. Gal jis neišmano visų detalių taip nuodugniai, kaip konkrečių įmonių vadovai, bet ministrui tai ir nebūtina. Užtat platus akiratis ir vadybos įgūdžiai leidžia pritaikyti gebėjimus įvairiose veiklos srityse. E.Masiulis nesunkiai gebėtų vadovauti bet kuriai ministerijai“, – neabejoja jo politinis mokytojas.

Pats E.Masiulis mąsto panašiai. „Ministerijos yra instrumentas, per kurį partijos, turinčios politinės valios, įgyvendina savo programines nuostatas. Man politinės valios netrūksta, todėl galėčiau veikti ir kitose srityse. Juolab Seime yra tekę darbuotis ir Audito, ir Ekonomikos, ir Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komitetuose“, – teigia Liberalų sąjūdžio (LS) vadovas. Jis prisipažįsta, kad ateidamas į Susisiekimo ministeriją nesitikėjo jai vadovauti ištisus ketverius metus – šios Vyriausybės darbo pradžią lydėjusios politologų prognozės to nežadėjo.

Dvejose rogėse

Tapęs susisiekimo ministru, E.Masiulis vieną po kitos pradėjo ryžtingai klibinti ministerijos pavaldumo įmonių kėdes: naujų vadovų sulaukė ne tik Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, bet ir Lietuvos automobilių kelių direkcija, „Lietuvos jūrų laivininkystė“, „Smiltynės perkėla“ ir, žinoma, oro uostai. „Atėjus į postą, netikėtai daug dėmesio teko skirti aviacijai, mat darbo pradžia sutapo su „flyLAL“ bankrotu. O buvau suplanavęs pradėti visai kitaip“, – neslepia E.Masiulis. Neslepia ir to, kad įmonių vadovų keitimas daugeliu atvejų kainavo nemažai energijos, nes per daugelį metų (2001-2008 m. Susisiekimo ministerijai vadovavo socialdemokratai) susiformavusi „betoninė“ sistema pokyčiams smarkiai priešinosi. Per trumpą laiką „atidaryti frontus“ visose kuruojamose srityse reikėjo ne tik ryžto, bet ir stipraus politinio palaikymo.

Sparčių pokyčių fone neliko nepastebėta, kad anksčiau smarkiai kritikuotų „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Stasys Dailydka po tam tikrų debatų visgi išliko savo poste. Tai gal palaikymo visgi pritrūko? „Lietuvos geležinkelių“ vadovui pavyko pasiekti ir didesnio pelningumo, ir efektyvesnės veiklos – įmonės rodikliai, lyginant su 2007-2008 m., išties pagerėjo. Be to, buvo užtikrintas „Rail Baltica“ projekto įgyvendinimas. S.Dailydka liko poste, nes susidorojo su jam iškeltomis užduotimis“, – nesileidžia į sąmokslo teorijas E.Masiulis.

Jo pirmtakas ministerijoje socialdemokratas Algirdas Butkevičius spėja, kad keisti „Lietuvos geležinkelių“ vadovus nesiryžta bijantis galimo bendrovės rezultatų suprastėjimo. Buvęs ministras pripažįsta „Lietuvos geležinkelių“ ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos laimėjimus, tačiau mano, kad Automobilių kelių direkcija šios Vyriausybės kadencijoje pasirodė nekaip. „Kelių priežiūros ir plėtros programoje lėšų sumažėjo dvigubai, neužtikrinamas savalaikis projektų rengimas“, – savo požiūrį argumentuoja A.Butkevičius.

Vadovas televizoriuje

„Veido“ žiniomis, pačioje Susisiekimo ministerijoje viduriniosios grandies vadovai šios kadencijos ministrą dažniau turėjo progą stebėti per televizorių, negu gyvą. Paskutiniaisiais metais ministerijos valdymą E.Masiulis praktiškai pavedė kancleriui Tomui Karpavičiui. Darbuotojus skaudina, kad dalyvavimas neformaliuose renginiuose tapo vertinamas labiau nei tiesioginė veikla: diplomus už pasiekimus sporto varžybose ministras įteikia asmeniškai, o padėkas už gerą darbą palieka įteikti departamentų vadovams. Maža to: kažkodėl būtent dabar, artėjant Seimo rinkimams, ministerijoje pradėtos struktūrinės permainos.

Tai žinodami, pasiteiravome E.Masiulio, ar visuomet pasiteisina partijų vadovų darbas Vyriausybėje: galbūt pasirinkus „vienerias roges“, darbai ministerijoje vyktų sklandžiau? „Žvelgiant paviršutiniškai, paprasčiau būtų veikti vien Seime arba vien Vyriausybėje, nes fiziškai neįmanoma dalyvauti keliuose tuo pat metu vykstančiuose posėdžiuose. Tačiau partijų vadovai į rinkimus eina sąrašų priekyje ir gauna vienokį ar kitokį rinkėjų pasitikėjimą. Jei jie visi atsisakytų eiti į vykdomąją valdžią, tai ministerijoms vadovautų arba žemesnio rango tų pačių partijų deleguoti žmonės, arba samdyti specialistai. Tai būtų labai patogu, nes ištikus nesėkmei ministrą delegavusios partijos vadovas galėtų tiesiog liepti jam atsistatydinti. Bet iškiltų politinės atsakomybės klausimas, atsirastų įvairių interpretacijų. Todėl aiškumo vardan geriau eiti pačiam ir prisiimti nuopelnus už padarytus darbus bei „guzus“ už nepadarytus“, – mano E.Masiulis.

Mokinys ir mokytojas

„Klaipėdoje E.Masiulio politinę figūrą užstoja galingas E.Gentvilo šešėlis“, – atvirai pripažino vienas kalbintas uostamiesčio politikas. Spėliojimų, kuris iš jų išties vadovauja LS, girdėti ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje.

Todėl E.Gentvilo teiravomės, ar jam nekyla pagunda pasinaudoti politinio mokytojo autoritetu, su savo buvusiu studentu drauge sprendžiant partinius ir dalykinius klausimus. „Eligijus iki to tikrai nenusileistų. Šiandien jis – ministras ir partijos vadovas, taigi yra žymiai geriau informuotas negu aš. Mūsų santykiai kolegiški, ne daugiau. Šeimomis nebendraujame, kartu su E.Masiuliu vykome tik į darbines komandiruotes Gruzijoje, Kinijoje ir JAV“, – tvirtina E.Gentvilas. Šiuos žodžius patvirtina kiti direkcijos darbuotojai, liudijantys, kad šios kadencijos ministerijos vadovai uoste lankėsi gerokai rečiau negu A.Butkevičiaus vadovaujamos ministerijos atstovai socialdemokrato Sigito Dobilinsko vadovaujamoje direkcijoje.

E.Gentvilas neneigia ir to, kad svarstant uostui aktualius klausimus jų nuomonės su ministru kartais išsiskiria. Tarkim, kai praėjusių metų pabaigoje tapo aišku, kad visiems uosto investicijų programoje numatytiems projektams lėšų neužteks, ministras E.Gentvilą ragino neatsisakyti ekonomiškai neatsipirksiančios, bet miestui seniai pažadėtos Mažųjų ir pramoginių laivų prieplaukos statybos. „Kaip klaipėdietis jis suprato, koks svarbus miestui šis klausimas. Bet su finansininkais dar kartą perskaičiavę lėšas įsitikinome: statybų normaliai vykdyti nebus už ką. Ir priėmėme sunkų sprendimą projektą sustabdyti“, – pasakoja uosto vadovas.

Apie E.Masiulio pabrėžtiną rūpestį gimtuoju miestu liudija ir Liberalų sąjungos laikų Eligijaus bendrapartietis, buvęs Klaipėdos miesto meras Rimantis Taraškevičius. „Kai pirmą kartą atvykau pas naująjį ministrą su miesto plėtros projektais, buvau išbartas, kad atsivežiau jų per mažai: mat kitos savivaldybės užsiprašė daug daugiau. Atsakiau, jog būčiau be galo dėkingas ir laimingas, jei pavyktų įgyvendinti bent pusę mano atsivežtų projektų. Dabar matau, kad per ketverius metus realiai pavyko įgyvendinti maždaug ketvirtadalį jų“, – konstatuoja R.Taraškevičius.

Nemėgsta šaukti „nuo bačkos“

„Išmintingas, bet dažnai nusišalina nuo situacijų, kuriose politikas privalo išsakyti savo aiškų požiūrį. Taip buvo ir FNTT vadovų atleidimo, ir Klonio gatvės šturmo situacijose. Tuomet Eligijaus išmintis perauga į trūkumą, nes bandymas būti „jokiu“ yra pavojingas. Vakarietiškos kultūros politikai garsiai ir viešai vertina aktualijas, kad rinkėjai galėtų susivokti, kurie iš jų atstovauja konkrečius lūkesčius. O E.Masiuliui kartais pritrūksta drąsos užimti aiškią pilietinę poziciją“, – tokius priekaištus įkandin komplimentų straipsnio herojui pažėrė uostamiesčio konservatoriams vadovaujantis N.Puteikis.

Antra vertus, greičiausiai toks santūrumas suteikė galimybę E.Masiuliui per aktyvioje politikoje praleistus dvylika metų vos vienintelį kartą šmėkštelėti rimto korupcinio skandalo įtarimų fone: tai buvo „Rubicon group“ kyšių skandalas 2004-aisiais. Vėlesni priekaištai politikui labiau priminė nereikšmingas priekabes: sykį pamiršo laiku deklaruoti Vilniuje įsigytą butą, o kitą kartą buvo apkaltintas tuo, kad jo dvynukus Elzę ir Vilių vietiniai valdininkai Anykščių vasaros rogučių trasoje iš pagarbos ministrui be eilės ketino pavėžinti. Laukiantieji eilėje pasipiktino, tad ministras su vaikais nuolankiai išvyko taip ir neišbandęs pramogų kalniuko.

Šeimos fronte ramu: neseniai politiko žmona Ieva žurnalistams pareiškė neketinanti aktyviau reikštis politikoje vien tam, kad padėtų savo vyrui artėjančiuose rinkimuose. Nepradės šia proga reklamuoti ir šeimyninio gyvenimo detalių.

Trumpasis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Liberalų sąjūdžio vadovas Eligijus Masiulis

VEIDAS: Šios rubrikos tradicija tapęs „klastingasis“ „Veido“ klausimas Jums, iš uostamiesčio kilusiam susisiekimo ministrui, neturėtų pasirodyti sudėtingas: kiek šiuo metu kainuoja kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą traukiniu ir kiek – maršrutiniu autobusu?

E.M.: Maršrutinio autobuso bilietas kainuoja apytiksliai 50-60, o gal net 65 Lt. (Iš tikrųjų bilieto kaina, priklausomai nuo reiso, svyruoja tarp 64-68 Lt.). O štai traukiniu į Klaipėdą tikrai seniai nevažiavau: dėl dinamiško gyvenimo tempo negaliu tokioms kelionėms skirti kone penkių valandų. Automobiliu greičiau.

VEIDAS: Liberalus žmonės linkę tapatinti su turtuoliais. Kokiu automobiliu pats važinėjate?

E.M.: Siūlau kada nors atlikti žurnalistinį tyrimą įvertinant, kokiais automobiliais važinėja Seimo liberalai ir kokiais – socialdemokratai. Mes, palyginus su jais – „biednos“ pelytės… Pats važinėju lizinguojama „Honda CR-V“. Rinkausi automobilį, kuriuo būtų saugu ir patogu keliauti su vaikais, nes dažnai savaitgaliui visa šeima vykstame į pajūrį pas gimines.

VEIDAS: Šiuo metu Lietuvos politinėje arenoje – nemenkas liberalios pakraipos jėgų pasirinkimas. Ar tarp jų esama ryškesnių vertybinių skirtumų?

E.M.: Pirmiausiai reiktų susitarti, ką vadinsime liberaliomis politinėmis jėgomis. Artūro Zuoko vadovaujamas judėjimas „Taip“ pats save apibrėžia labiau kaip krikščioniškas vertybes atstovaujančią politinę jėgą, taigi su liberalais jo nesiečiau. Lieka LS ir mūsų dabartiniai partneriai vadovaujančioje koalicijoje LiCS. Daug kur regime bendrų sąlyčio taškų, tačiau kartais pozicijos išsiskiria. Naujausias pavyzdys – balsavimas dėl konservatorių pasiūlytos šeimos koncepcijos: LS frakcija nuosekliai balsavo prieš siūlymą suskirstyti Lietuvos šeimas į „teisingas“ ir „neteisingas“, tuo tarpu LiSC balsai už ir prieš pasiskirstė tolygiai. Tad drįstu teigti, kad mūsų partija liberalias pažiūras atstovauja nuosekliausiai.

VEIDAS: 2000-aisiais, būdamas dvidešimt penkerių, tapote jauniausiu Seimo nariu. Ar nemanote, kad jaunų veidų politikoje trūksta ir šiandien?

E.M.: Jei anuo metu, kai Eugenijus Gentvilas vadovavo Liberalų sąjungai, joje nebūtų buvę tolerancijos jaunų politikų atžvilgiu, vargu ar būčiau tada prasimušęs į Seimą, nors šiokios tokios politinės patirties jau buvau sukaupęs. Sutinku, kad aukščiausiuose ešelonuose jaunų politikų trūksta, nes susiformavusi nomenklatūra nepatikliai žiūri į naujai ateinančius. Bet liberalų tradicijas žadame tęsti: mūsų partijos sąrašas šiuose rinkimuose bus vienas „jauniausių“.

VEIDAS: Koks E.Gentvilo vaidmuo partijoje šiandien? Kartais spėliojama, kuris iš Jūsų realiai vadovauja LS…

E.M.: Tiek Liberalų sąjungoje, tiek Liberalų sąjūdyje E.Gentvilas visuomet turėjo svarų žodį. Nematau dėl to jokių problemų. Svarbiau, manau, yra partijos veiklos rezultatai ir jos keliamų idėjų įgyvendinimas. Šiuo metu turiu partijos vadovo įgaliojimus ir prisiimu visą su tuo susijusią atsakomybę.

VEIDAS: Ką dabar, būdamas subrendęs politikas, darytumėte kitaip nei jaunystėje?

E.M.: Pirmieji aštuoneri mano darbo Seime metai, išskyrus trumpą Rolando Pakso Vyriausybės laikotarpį, prabėgo opozicijoje. O pozicija nuo opozicijos skiriasi kaip diena ir naktis. Opozicijoje gali kalbėti daug ir beletristiškai, nes žinai, kad konkretus sprendimas nuo to nepriklauso. Tuo tarpu buvimas valdžioje teikia gilesnį sprendimų priėmimo mechanizmo suvokimą ir verčia pasirinkti prioritetus. Jei opozicijoje kalbi praktiškai visais klausimais ir visus vienodai „išmanai“, tai vykdomoje valdžioje supranti, kad negalima nuveikti visų darbų iškart.

Iš NATO vadovų susitikimo Čikagoje Dalia Grybauskaitė siuntė pergalės ženklus, kad tai pats rezultatyviausias Baltijos šalims forumas, o Lietuva pasiekė visus užsibrėžtus tikslus. Ar tai nerodo, kad tiek triukšmo sukėlę Lietuvos prezidentės atsisakymai Varšuvoje paderinti baltų ir lenkų pozicijas, o prieš porą metų – susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama Prahoje nė kiek nepakenkė Lietuvos interesams, gal net atvirkščiai? Gal Lietuvos užsienio politika ne tokia jau nekryptinga, kaip dažnai kritikuojama, jei duoda konkretų rezultatą?
Atsakymų į šiuos klausimus ieškome su Lietuvos užsienio politiką ir tarptautinius santykius tyrinėjančiu Istorijos instituto vyr. mokslo darbuotoju dr. Algimantu Kasparavičiumi.

A.K.: Būtų daug įtikinamiau, jei reveransus Lietuvos užsienio politikai būtų išsakę mūsų esminiai strateginiai partneriai, pavyzdžiui, JAV ar Lenkija, o ne mes patys. Esu įsitikinęs, kad Lietuvos užsienio politikos rezultatai – ne tiek mūsų pačių pastangų, kiek palankios tarptautinės konjunktūros rezultatas.
Taip, JAV prezidentas glėbesčiavosi su mūsų prezidente, lygiai kaip ir su kitais valstybių vadovais. Bet tai ne politika, o tik diplomatinis etiketas, kurį, kaip rodo istorija, pervertinti rizikinga.
VEIDAS: Kokie esminiai mūsų diplomatijos trūkumai suformavo tokį skeptišką jūsų požiūrį į šiandienos Lietuvos užsienio politiką?
A.K.: Po D.Grybauskaitės atėjimo į S.Daukanto aikštę Lietuvoje iš esmės tėra užsienio politikos prezentacija. Iki tol, nors neretai klaidinga, neadekvati, kai kada net apsišaukėliška, bet ji egzistavo, o prezidento diriguojama Užsienio reikalų ministerija labai aiškiai suvokė jos prioritetus ir tikslus.
Tai, kas dabar prezentuojama kaip užsienio politika, turi du esminius trūkumus. Pirma, joje per maža moralumo ir adekvatumo mus supančiai aplinkai. Naujausias pavyzdys – 1941-ųjų laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimas: Vyriausybė skyrė lėšų, bet nei jos, nei Prezidentūros, nei Užsienio reikalų ministerijos atstovai renginiuose nedalyvavo. Tai rodo ir chaosą valstybės užsienio politikos srityje, ir moralės, atsakingumo už savo veiksmus stygių.
Antras trūkumas – akivaizdus istorijos perteklius. Mūsų užsienio politika tiesiog turi tokį istorijos antsvorį, kokio jau nebepatempia. Vardan “teisingos” istorijos mūsų veikėjai pasiryžę istorinėms falsifikacijoms ir kovai su pasauliu nuo Maskvos iki Vienos ar Tel Avivo. Užsienio politiką formuojame nuolat žvilgčiodami atgal; didžioji dalis tariamų ar realių užsienio politikos problemų susijusios su istorija: santykiai ir su Rusija, Lenkija, nuo pernai vasaros – ir su Austrija, Izraeliu. Istorinių nesutarimų, ir gana rimtų, turi visos valstybės: britai ir prancūzai niekada nesutars dėl Napoleono pergalių, JAV valstybės susikūrimas vienaip vertinamas prancūzų, kitaip britų, bet istorija nediktuoja Vašingtono, Paryžiaus ir Londono šiandienos užsienio politikos.
VEIDAS: Lietuvos užsienio politiką esate prilyginęs vaikščiojimui į padėvėtų drabužių parduotuves matuojantis praeitį. Tačiau kitiems atrodo, kad taip paisoma valstybės moralinių nuostatų. Ar būtų moralu užmiršti sovietmečio praradimus, nekelti kompensavimo už juos klausimo, vėl priminto praėjusią savaitę?
A.K.: Užmiršti nereikia nieko. Mažos valstybės didžiausi užsienio politikos dividendai – garbinga istorija ir morali laikysena. Tačiau mums būtent to ir trūksta. Kai pernai Austrija, remdamasi savo teisine sistema, paleido Sausio 13-osios bylos įtariamąjį Michailą Golovatovą, koks kilo Lietuvos politinio elito pasipriešinimas? Tačiau dabar juk viešai nesipiktiname, kad britai tiria lietuvių įrodymus ir neskuba mums išduoti buvusių „Snoro“ savininkų. Kodėl? Austrija – mažytė, tad leidžiame sau ją vadinti visokiais vardais, užmiršę, kad ji 1991 m. mus pripažino keliomis dienomis anksčiau nei Didžioji Britanija, o jos humanitarinė parama 1990–1991 m. buvo keliskart didesnė nei britų. Elgiamės kaip paauglys chuliganas – spardome, ką pajėgiame, bet susigūžiame prieš stipresnį.
O dėl sovietų okupacijos žalos, mano galva, mums svarbiausia būtų moralinė kompensacija: kad šiandieninė Rusija oficialiai pripažintų Baltijos šalių okupacijos faktą. Jį priimtų kaip komuniją ir atsiprašytų. Dėl materialinės kompensacijos – beprasmis reikalas. Pavyzdžiui, Lenkija į ją turi ne mažiau teisių nei Lietuva, tačiau šio klausimo nekelia ir nekels. Savo poziciją lenkai aiškina taip: jie netapatina stalinizmo ir rusų tautos, suvokia, kad nuo stalinizmo fiziškai ir morališkai daugiausiai nukentėjo patys rusai, todėl dabartinei Rusijos valstybei neturi jokių ekonominių ar finansinių pretenzijų.
Palaikydami santykius su Rusija, kurie yra mūsų politikos Achilo kulnas, galėtume pasinaudoti kaimynės Lenkijos pavyzdžiu. Lenkai sugebėjo atitirpdyti tarpusavio įtampą ir rado sprendimą net sudėtingu Katynės klausimu.
O štai lietuviai, kaip prieš 20 metų, taip ir šiandien, jau po NATO skėčiu, tik pagoniškai burnoja prieš Rusiją, bet nieko neveikia, kad padėtis Rytuose pasikeistų į gera. Norint pakeisti rusų, Kremliaus požiūrį į Lietuvą, rasti konvencinius sutarimus XX a. politinės istorijos klausimais reikia ne nuo ryto iki vakaro rypuoti Vilniuje, bet ilgai, kantriai dirbti Maskvoje su konkrečiais žmonėmis prie realių projektų. Būtų kvaila antirusiškumą paversti naująja lietuvių religija, kada piktybės gėlės žydi pačioje Lietuvoje.
Prezidentės pareiškimas Čikagoje, kad Lenkija keičia gerus santykius su Rusija mainais už Lietuvą, labai švelniai tariant, neadekvatus. Tarptautinės bendrijos akyse visada prastai atrodys valstybė, kuri nepatenkinta, jei kiti jos kaimynai tarpusavyje gerai sutaria. Pavydui čia ne vieta. Taigi absoliučiai nepritariu apokaliptinei politologų nuomonei, kad visi gerų santykių koziriai – tik Kremliaus rankose ir nuo Lietuvos niekas nepriklauso.
VEIDAS: Tačiau reikėtų pripažinti, kad Lenkija ar Vokietija palaiko santykius su Rusija kaip labiau lygiavertės partnerės, o Lietuvai – mažai, energetiškai nuo jos priklausomai valstybei – Rusija norėtų diktuoti. Pavyzdžiui, statyti ar nestatyti naują atominę ar suskystintų dujų terminalą. Tad ar įmanomi orūs dvišaliai santykiai?
A.K.: Įmanomi. Nors tokia galimybė kasmet mažėja, nes patys sau vis susikuriame problemų. Ne Rusija iš mūsų atėmė Mažeikius ir jų pelną. Ne Rusija uždarė Ignalinos AE, prieš tai naujos net projekto neparengus. Negi mūsų derybininkai dėl narystės ES buvo neįgalūs suvokti elementarios tiesos, kad jei uždarome atominę prieš tai nepastatę naujos, Rusija (kaip ir bet kuri kita valstybė, turėdama tokią galimybę) nepraleis savo branduolinio šanso pasinaudoti situacija? Teko kalbėtis su pora derybininkų: klausimas, kaip pasikeis mūsų energetinė priklausomybė uždarius AE, Briuselyje net nekeltas.
VEIDAS: Norite pasakyti, kad Lietuvos ir Rusijos santykių štilis – tik dėl Lietuvos kaltės?
A.K.: Noriu pasakyti, kad Lietuvos energetinė priklausomybė nuo Rusijos 22-aisiais nepriklausomybės metais pasibaisėtina, ir iš tos situacijos daug žmonių gauna milžinišką pelną, kuriuo per rinkimus paremia vieną ar kitą politinę jėgą, ši ateina į valdžią ir toliau išlaiko tą status quo. Iki šiandien iš esmės visi energetinės nepriklausomybės siekiai buvo tik retorika. Realių darbų ir rezultatų nėra, net europinės geležinkelio vėžės ir dujų terminalo. Socialdemokratų Vyriausybė turėjo „Leo LT“, konservatoriai – korėjietiško atomo idėją. Bet kas iš to, jei traukinys jau nuvažiavo ir Lietuva „užšachuota“ iš Karaliaučiaus ir Gudijos? Rudenį gal ateis kita koalicija ir pasiūlys lietuviams trečią energetinį brolį?
Bėda ta, kad Lietuvos užsienio politika pernelyg personalizuota. Kaip bibliniais laikais kiekvienas mūsų prezidentas užsienio politiką kuria pagal savo atvaizdą. Apie nacionalinius interesus daugelis net nemąsto, nes neišmano. Bet juk gyvename ne kokiais 33-iaisiais, o 2012 metais po Kristaus.
Manau, kad dalis mūsų elito puola Rusiją tik todėl, kad negali pasinaudoti jos ekonominėmis preferencijomis arba siekia jų neprarasti. Bet esmė ta, kad mūsų elito ir valdininkijos veiklos modeliai, mąstymo klišės kultūros, jurisdikcijos, ekonomikos srityse absoliučiai rusiškos. Tiesiog turime armiją turtingų, pasipūtusių lietuviakalbių rusų pačia negatyviausia prasme. Būtent ši “tautinė mažuma” Lietuvai ir yra grėsmingiausia.
VEIDAS: Kaip galėtume normalizuoti santykius su Lenkija?
A.K.: Tai tiesiog privaloma ir turėtų būti natūralu. Mes kaimynai, mus sieja katalikybė, kultūra, emocijos ir šimtmečių istorija, kurioje yra daug didybės, bet nėra neišsprendžiamų problemų. Tačiau dažnai savo užsienio politiką įkinkome į smulkmenų kinkinį: nei dvišalių santykių, nei valstybės tarptautinio autoriteto negerina tokie atvejai, kaip Lietuvos metų metais tampomas klausimas dėl lenkų pavardžių rašybos.
Politika yra menas. Didžioji politika – didysis menas. Ir jei vaikai kadaise šio meno neišmoko smėlio dėžėje, bergždžia laukti stebuklų, kai jie jau padeda ranką ant Konstitucijos.
Mano manymu, didžiausia pastarojo dešimtmečio Lietuvos užsienio politikos juodoji skylė yra santykių su Vokietija suvedimas praktiškai į nulį. Daug ir entuziastingai kritikuojame ją už gerus santykius su Rusija, nors reikėtų tuo džiaugtis. Nematau čia jokių grėsmių Lietuvai. Nesuvokiu, sąmoningai ar ne, šiandien esame visiškai atsukę nugarą pagrindinei ES šerdžiai, ignoruojame lemiančius ES politiką svertus – ne tik Vokietiją, bet ir Prancūziją, nors pastarosios politinė ir ekonominė parama Lietuvai 1990–1991 m. buvo ženkli. Paryžius pripažino Lietuvą anksčiau nei daugelis kitų.
VEIDAS: Buvome tai labai proamerikietiški, tai broliavomės su lenkais, tai skelbėmės Gruzijos ir Ukrainos advokatais, dabar norime tapatintis su Šiaurės Europa.
A.K.: Ar girdėjote, kad Austrija, Portugalija, Ispanija, netgi Latvija keltų klausimą: eiti į pietus, į šiaurę, į mėnulį ar pas marsiečius? Kas mus sieja su šiaure, išskyrus neprigijusius Vazas ir švedų invaziją XVII a. viduryje? Deja, į valdžios olimpą lipa visai nepasirengę atlikti šių funkcijų žmonės. Todėl nuolat blaškomasi, kažkur skubama, o visa veikla grindžiama tik improvizacijomis, bravūra ir konjunktūra.
VEIDAS: Tai kokios Lietuvos užsienio politikos perspektyvos?
A.K.: Europos valstybių užsienio politika paprastai pagrįsta gerais santykiais su kaimynais. Nežinau kitos ES valstybės, kuri turėtų tiek problemų dėl savo kaimynų, kaip Lietuva. Britai turi gerą patarlę: „Geros tvoros ir kaimynus daro gerus.“ Žodžiu, tauta ar valstybė tvirtai jaučiasi savo žemėje, elgiasi oriai ir garbingai, yra pasiturinti ir gyvybinga – problemų dėl kaimynų nėra. Problemų atsiranda, kai ištinka stagnacija, dekadansas ir kolapsas. Neblogas pavyzdys – Žečpospolita. Dar geresnis – Rusijos imperija ir SSRS.
Žinoma, daug problemų lemia tai, kad praradome aristokratiją, skonį estetikos, humoro ir politikos srityse. Išlindo blogąja prasme valstietiškas tiesmukas pragmatizmas, kuris išsiliejo ir 1940 m. atvažiavus sovietų tankams, ir 1941 m. per Kauną žygiuojant naciams. Reiškiasi jis ir po 1990-ųjų kovo 11-osios. Jo nestingo per privatizacijos vajų, nestinga ir šiandien įsisavinant ES lėšas. Ką bendra su morale turi tai, kad dalis politinio elito nuo ryto iki vakaro burnoja prieš ES, nesuvokdami, kad tik jos dėka mūsų ūkis dar šiaip taip funkcionuoja, o kaimynai mus toleruoja? Kritikuojame valstybes, kurios yra Europos kultūros ir tarptautinės teisės altorius ir be kurių ES būtų apskritai neįmanoma. Tačiau nekeliamas klausimas, ką Lietuva per aštuonerius narystės metus davė ES.
Turint galvoje ekonominius, finansinius ir demografinius Lietuvos parametrus, mūsų valstybės ateities garantijos yra griežtas prisirišimas prie tarptautinės teisės, solidarumas su NATO, ištikimybė ES ir kuo gilesnė jos integracija. Aš bijau, kad Lietuvoje žiauriai trūksta politinės klausos, todėl nedaug kas šį pavasarį išgirdo vokiečių kanclerės Angelos Merkel žodžius, kur galėtų nusiristi Europa, jei ES žlugtų. O tai nėra neįmanoma. ES žlugimas mums galėtų reikšti ir armagedoną.