“Daugybė gerų idėjų žlunga, daugybė puikių projektų vėluoja dėl ydingos viešųjų pirkimų tvarkos Lietuvoje.
Bet centrinės valdžios politikai to nesupranta arba apsimeta nesuprantantys. Todėl labai džiaugiuosi, kad viešuosius pirkimus jie patys išbandys savo kailiu, mat prieš šiuos Seimo rinkimus jie bus privalomi ir politikams, ir politinėms partijoms. Nors, kita vertus, vos tik jie pajus, ką tie viešieji pirkimai reiškia, iš karto sau priims kokias nors išimtis. Bet išimtys galios tik partijoms, tad visi kiti ūkio subjektai ir toliau murkdysis toje viešųjų pirkimų pelkėje”, – taip prieš pusantro mėnesio “Veido” organizuojamame Metų mero renginyje kalbėjo Druskininkų meras Ričardas Malinauskas.
Ir jis buvo visiškai teisus. Kaip paaiškėjo, politinės partijos šiuo metu neskuba laikytis jau pustrečio mėnesio galiojančio įpareigojimo vykdyti viešuosius pirkimus. Priminsime, kad nuo šių metų sausio padidinus valstybės finansavimą partijoms kartu buvo pakeistos ir viešojo pirkimo taisyklės politinėms organizacijoms. Tai yra jau nuo šių metų iš biudžeto daugiau pinigų gaunančios partijos privalėtų laikytis tokios pat prekių ir paslaugų pirkimo tvarkos, kokia taikoma visoms biudžetinėms įstaigoms: skelbti konkursus dėl bet kokio didesnio pirkinio.
Bet politikai visada mėgo dvejopus standartus. Mėgsta juos ir dabar. Pasirodo, dauguma partijų apskritai nesiregistruoja viešojo pirkimo sistemoje, neskelbia viešojo pirkimų konkursų ir aiškina, kad stambesnių pirkinių esą dar neplanuoja. Nors tai yra melas. Partijų ir įvairių politikų reklama jau dabar sukasi skirtingose žiniasklaidos priemonėse, platinami lankstinukai, be to, jos kaip tik šiuo metu pasirašo stambius projektus su reklamų agentūromis ir kitais paslaugų teikėjais.
Kodėl partijos taip elgiasi? “Viešajam pirkimui taikomi terminai yra nesuderinami su politinės kampanijos terminais”, – įrodinėja liberalcentristų pirmininkas Algis Čaplikas. Tačiau ne mažiau ir dar rimtesnių argumentų galėtų prigalvoti ir savivaldybės bei visos kitos viešuosius pirkimus rengti privalančios organizacijos. Tačiau jų nei žodžiai, nei argumentai į dangų neina. Į politikų ausis – taip pat.
Dabar aiškėja, kad ką tik prasidėjusioje Seimo pavasario sesijoje politikai planuoja pakoreguoti Viešųjų pirkimų įstatymą ir partijas išbraukti iš viešųjų pirkimų organizatorių. Taigi politikai vėl taps lygesnėmis kiaulėmis, o tas kadaise deklaruotas politinių partijų finansavimo skaidrumas vėl apsigobs tamsiais šešėliais.
O visos kitos biudžetinės organizacijos ir toliau turės rengti viešuosius pirkimus, kurie politikams pasirodė tokie neįmanomi. Taigi R.Malinauskas buvo dukart teisus. Politikai galėjo pasimokyti iš savo klaidų, savo priimtus įstatymus patys pradėję taikyti praktijoje, bet jie pasirinko patį lengviausią ir trumparegiškiausią kelią – išbraukti save iš sąrašo tų, kuriems šis įstatymas taikomas. O jūs, visi kiti mirtingieji, ir toliau kankinkitės su šia nevykusia, skandinančia viešųjų pirkimų sistema. Todėl šių rinkimų kampanijos šūkis galėtų būti: “Mes buvome, esame ir būsime už dvejopus standartus. Balsuokite už mus.”
Šių rinkimų kampanijos šūkis galėtų būti: “Mes buvome, esame ir būsime už dvejopus standartus. Balsuokite už mus.”