Pastarosiomis savaitėmis Vyriausybės ir Seimo dėmesys nukreiptas viena linkme – į pjautynes tarp maištaujančių liberalcentristų, žūtbūt norinčių vidaus reikalų ministro kėdėje išsaugoti Raimundą Palaitį, ir nusileisti neketinančių konservatorių, reikalaujančių ministro atsistatydinimo.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas įspėja, kad šios rietenos jau rodo prasidėjus Seimo rinkimų kampaniją, o tokia politinė suirutė atitraukia valdančiuosius nuo Lietuvai svarbių strateginių klausimų sprendimo.
Apie tai, kaip dabartinė situacija gali paveikti Lietuvos energetinę nepriklausomybę, kokiems energetikos projektams kyla grėsmė ir kaip gerinti santykius su kaimynais lenkais, – “Veido” pokalbis su R.Vilpišausku.

VEIDAS: Kaip vertinate šiuo metu Lietuvoje kilusią vidinę politinę suirutę? Ar yra vilties, kad viskas išsispręs, ir kokios bus pasekmės valstybei vienu ar kitu atveju?
R.V.: Labai daug informacijos, kuri susijusi su tuo, kas dabar vyksta, nevieša, todėl sunku vertinti, kuo pagrįsti vienų ar kitų institucijų ir jų vadovų sprendimai. Vertinant tai, kas matoma viešai, galima teigti, kad pirmiausia vyksta viešųjų ryšių žaidimas, ir jis neabejotinai susijęs su artėjančiais Seimo rinkimais. Kiekvienas šios istorijos dalyvis pirmiausia siekia pakreipti ją tokia linkme, kad gautų daugiau rinkėjų palankumo. Mano nuomone, nemažai pareiškimų labiau skirti rinkėjams, bet tokios idėjos, kaip priešlaikiniai Seimo rinkimai, neatrodo įtikinamos, nes nematau, kad tai bus įgyvendinta. Vyksta kova dėl galios. Tai gali būti ne tik politinė kova, apsiribojanti Lietuvos vidumi: galbūt čia dalyvauja ir daugiau veikėjų – tie, kurie gali norėti vienaip ar kitaip paveikti vykstančią politiką.
VEIDAS: Dar nebuvo atvejo, kad kilus Vyriausybės krizei prezidentas nusišalintų nuo sprendimų priėmimo. Konstitucija įpareigoja prezidentą stabilizuoti padėtį. Kaip vertinate prezidentės Dalios Grybauskaitės vaidmenį kilus šiai krizei?
R.V.: Kiek matome iš viešų pareiškimų, prezidentė nuo pat pradžių dalyvavo šioje istorijoje. Jos motyvai man nėra aiškūs. Kai ji praėjusį pirmadienį viešai pristatė savo sprendimą nepriimti premjero siūlymo atstatydinti vidaus reikalų ministrą, liko dviprasmiškas įspūdis. Permetant Seimui ar valdančiajai koalicijai spręsti šiuos klausimus, iš karto tampa aišku, kad nebus įmanoma susitelkti ties vadinamųjų strateginių projektų sprendimais, kuriuos irgi nuolat akcentuoja prezidentė. Akivaizdu, kad diskusijos apie padėtį valdančiojoje koalicijoje, atskirų institucijų vadovų tolesnį darbą akivaizdžiai atitraukia dėmesį nuo dalykinių darbų.
Prezidentė turbūt nori atrodyti nesusijusi su partiniais ginčais, koalicijos tarpusavio santykių aiškinimusi, būti pakilusi virš jų. Bet tai neįmanoma, nes ji yra viena svarbiausių politikos veikėjų Lietuvoje ir neišvengiamai vienaip ar kitaip turi dalyvauti. Susilaikymas nuo sprendimų irgi yra dalyvavimo forma.
VEIDAS: Minėjote, kad ši politinė suirutė atitraukia nuo strateginių sprendimų priėmimo. Kokios įtakos Lietuvos energetinei nepriklausomybei ir strateginiams projektams gali turėti dabartinė politinė krizė?
R.V.: Jiems liks mažiau laiko. Tie, kurie nesutinka su kai kuriais projektais, pavyzdžiui, prieštarauja Visagino atominės elektrinės statybai, jau naudojasi dabartine situacija ragindami apskritai atidėti sprendimus iki Seimo rinkimų. Tokios diskusijos didina neapibrėžtumą energetikos srityje, gali atbaidyti investuotojus ir apskritai yra sunkiai suprantamos kitų šalių diplomatams. Man atrodo, daugeliui neaišku, kas Lietuvoje vyksta, ir tai neprisideda prie tų dalykinių problemų sprendimo.
VEIDAS: Šiuo metu Lietuva išsikėlusi penkis energetinės nepriklausomybės tikslus. Kiek jų, Jūsų manymu, pavyks įgyvendinti?
R.V.: Aš tik galiu pasakyti, nuo ko priklausys įgyvendinimas. Jau kurį laiką vykstanti priešrinkiminė kampanija gali pristabdyti ar net sustabdyti kai kurių projektų eigą. Kai kurie jų pažengę jau toli, ir svarbiausia įgyvendinti vykstančius techninius darbus. Pirmiausia paminėčiau elektros jungtį tarp Lietuvos ir Švedijos, o kiti projektai gali būti peržiūrėti pasikeitus valdančiajai koalicijai, kuriai įtakos taip pat gali turėti įvairios interesų grupės. Tarp labiausiai neapibrėžtą perspektyvą tebeturinčių projektų – naujos Visagino atominės elektrinės (VAE) statyba ir su gamtinių dujų sektoriumi susiję projektai. Spręsdamas iš to, ką kalba opozicinių partijų vadovai, manau, kad VAE įgyvendinimas bent jau politiniu lygmeniu nėra garantuotas.
Vienas stabilizuojantis veiksnys – Baltijos energetikos rinkos jungčių planas. Manau, jis atlieka teigiamą vaidmenį ne tik dėl to, kad su Europos Komisija suveda visas regiono partneres, kurios sunkiai susitaria tarpusavyje dėl tokių stambių regiono projektų. Kartu stiprinamas projektų tęstinumas. Daugiau nei dešimtmetį besitęsianti pagrindinė problema, susijusi su energetikos projektų įgyvendinimu Lietuvoje, – jų koregavimas po kiekvienų Seimo rinkimų. Įgyvendinant šitą planą didesnė tikimybė, kad anksčiau sutarti vadinamieji nacionalinės svarbos prioritetiniai projektai ir po rinkimų bus įgyvendinami taip, kaip buvo susitarta, o ne iš naujo peržiūrimas jų įgyvendinimo mechanizmas, atidedamos datos.
VEIDAS: Panagrinėkime dabartinius Lietuvos santykius su kitomis šalimis. Ar Jūs suprantate, kokia šiandien Lietuvos užsienio politika?
R.V.: Mano nuomone, praktinių veiksmų požiūriu ji nesiskiria nuo to, kokia buvo anksčiau, įstojus į Europos Sąjungą ir NATO. Vienintelis skirtumas, kurį aš matau, – didesnis Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo akcentas ir ne toks glaudus bendradarbiavimas su Lenkija. Jei kalbėtume ne apie politiką, o apie retoriką, tai iš tiesų po 2009 m. prezidentė norėjo pateikti savo vykdomą užsienio politiką taip, lyg ši skirtųsi nuo ankstesnės prezidento Valdo Adamkaus politikos. Man atrodo, kad tie skirtumai pirmiausia susiję su retorika, bet ne su konkrečiais veiksmais, nes daugelis veiksmų buvo tęstiniai.
VEIDAS: O kaip prastėjantys santykiai su kaimynais? Kaip vertinate tai, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai dabar nuolat blogėja?
R.V.: Lenkijos ir Lietuvos dvišaliai santykiai pastaraisiais metais keitėsi ne tik dėl to, kad Lietuva kažko nepadarė, bet dar labiau dėl to, kad pati Lenkija po prezidento ir ypač po vyriausybės rinkimų peržiūrėjo savo santykius su Europos valstybėmis, pirmiausia su Vokietija ir Prancūzija, bei savo vietą ES.
VEIDAS: Kodėl pasikeitė Lenkijos vadovų požiūris į Lietuvą?
R.V.: Dabartiniai vadovai mano, kad ankstesnė Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu buvo pernelyg nuolaidžiaujanti, o dabartiniai santykiai yra normalūs. Tuo tarpu Lietuvoje daugelis politikų mano, kad ankstesni dvišaliai santykiai buvo normalūs, o dabar – nuosmukio laikotarpis.
Ką galima laikyti šių pokyčių priežastimis? Tai, kad dabartiniai Lenkijos užsienio politikos formuotojai Lenkijos vaidmenį Europoje, santykius su Rusija mato apskritai kitaip nei ankstesni vadovai. Jie mato save kaip vieną svarbiausių ES valstybių, kuri turi aktyviai dalyvauti palaikydama tolesnę Europos integraciją. Reikėtų pasiskaityti Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio kalbą, sakytą praėjusių metų pabaigoje Berlyne, kurioje jis ragina Vokietiją imtis aktyvesnio vaidmens sprendžiant euro zonos reikalus. Iš tos kalbos gana aiškiai matyti ir Lenkijos savęs pozicionavimas ES.
VEIDAS: Lenkijai anksčiau ES reikėjo artimo sąjungininko – Lietuvos pagalbos, o dabar ji mano, kad ir viena turi pakankamo svorio ES?
R.V.: Galima ir taip sakyti. Be to, manau, kad anksčiau Lenkijos vadovai apskritai daugiau dėmesio skyrė Rytų kaimynystės šalių integracijai į ES, liberalios demokratijos normų sklaidai Rytų kaimynystėje, gana atsargiai žiūrėjo į tolesnę integraciją ES viduje. Lenkijos santykiuose su Rytų kaimynėmis Lietuvos vaidmuo atrodė gana svarbus dar ir dėl to, kad Lietuva galėjo pretenduoti atlikti tarpininkės vaidmenį tarp Lenkijos ir Rytų kaimynių – būdama nedidelė šalis, turėdama istorinių ryšių.
VEIDAS: Strateginę lietuvių ir lenkų partnerystę stiprino bendri siekiai – narystės siekimas NATO ir ES. Kokie galėtų būti kiti bendri mūsų siekiai?
R.V.: Bendri siekiai turi kilti iš bendrų problemų, to, kas sieja abi šalis. Pirmiausia tai galėtų būti tarpusavio energetiniai ir ekonominiai ryšiai. Svarbu, kad abi šalys čia matytų ekonominę naudą. Kitas dalykas – tie patys santykiai su Rytų kaimynėmis. Kadangi Lietuva pirmininkaudama ES 2013 m. antroje pusėje planuoja organizuoti vadovų susitikimą, manau, kad Lenkijos iniciatyvos šitoje srityje galėtų būti naudingos Lietuvai patirties požiūriu, ir abi šalys galėtų rodyti daugiau bendrų iniciatyvų.
VEIDAS: Kokį balą rašytumėte dabartinei Vyriausybei?
R.V.: Mano nuomone, šita Vyriausybė ir savo programoje, ir jos vadovo, ministrų pasisakymuose iškėlusi daug gerų ir reikalingų idėjų, bet pagrindinė jos darbo problema – nepilnas ar nekankamas tų idėjų įgyvendinimas. Galima išskirti įvairių priežasčių, kodėl tai įvyko: pradedant koalicijos politika, kuri daro įtaką ne tik šiai Vyriausybei, bet ir ankstesnėms, baigiant nesutarimais atskirų partijų viduje, interesų grupių pasipriešinimu ir pan. Jei atsiribojame nuo to, kaip idealiai turėtų būti įgyvendinama politika, tai sakyčiau, kad šiai Vyriausybei galima būtų rašyti gerą balą – 7–8.

Paskutiniam SSRS lyderiui Michailui Gorbačiovui trečiadienį sukanka 80 metų – šį garbingą jubiliejų jis pasitinka būdamas Rusijos politikos užribyje ir jausdamas kartėlį dėl to, kokią kryptį pasirinko jo šalis, kai žlugo Sovietų Sąjunga.

Vakaruose liaupsinamas kaip kovotojas už demokratiją, o gimtinėje daugelio rusų smerkiamas kaip žmogus, sugriovęs kadaise buvusią didžią imperiją, M.Gorbačiovas savo 80-metį veikiausiai pasitiks be didelių iškilmių ir garsių sveikinimų.

Tarp elektorato nepopuliarus ir per valstybinę televiziją retai rodomas buvęs SSRS prezidentas iš esmės nepadarė didesnės įtakos posovietinės Rusijos, šalies, kurią jis netyčiom padėjo sukurti, politikai.

Pastaruoju metu jis taip pat vis griežčiau atsiliepė apie savo įpėdinių Kremliuje – Vladimiro Putino bei Dmitrijaus Medvedevo politiką. Jų valdomą Rusiją M.Gorbačiovas supliekė kaip demokratijos “imitaciją” ir išreiškė būgštavimus, kad 2012-aisiais vyksiantys prezidento rinkimai bus suklastoti.

Simboliška, kad pagrindinis M.Gorbačiovo, žmogaus, pakeitusio istorijos tėkmę, 80-mečio paminėjimas įvyks ne Maskvoje, o Londone, kur kovo 30 dieną Karališkoje Alberto salėje ta proga numatytas iškilmingas koncertas.

Renginyje ketina dalyvauti tokios pasaulinės žvaigždės kaip Sharon Stone (Šeron Stoun) ir Bryanas Ferry (Brajenas Feris).

Įgyvendindamas savo viešumo ir pertvarkos politiką, kuria siekė reformuoti ir modernizuoti Sovietų Sąjungą, M.Gorbačiovas išlaisvino jėgas, kurių nebegalėjo kontroliuoti ir dėl kurių 1991-aisiais subyrėjo visa Raudonoji imperija.

Priešingai nei jo pirmtakai, M.Gorbačiovas nebuvo pasiryžęs panaudoti jėgos, kad komunistai išlaikytų kontrolę Maskvos satelitėse Rytų Europoje, o tai savo ruožtu atvėrė kelią griūti Berlyno sienai – šis faktas niekuomet nebus pamirštas Europoje.

“Gorbačiovo vadovavimo drama yra tai, kad jo sukelta banga nunešė jį nuo Rusijos politinės scenos”, – rašė politologė Lilija Ševcova laikraštyje “Novaja gazeta”, gindama buvusį Sovietų Sąjungos lyderį.

“Jam teko kęsti vienatvę, piktavališkumą ir nesupratimą. Jo dėka į valdžią atėję asmenys siekė niekingo keršto”, – rašė ji opozicijos laikraštyje. M.Gorbačiovas yra vienas iš “Novaja gazeta” savininkų.

Vyriausybės vadovo V.Putino ir prezidento D.Medvedevo valdantysis tandemas retai parodo susidomėjimą M.Gorbčiovu. Kartą, tiesa, prezidentas rūgščiai pastebėjo, kad M.Gorbačiovo vadovavimą žymi “mūsų valstybės griūtis”.

Tuo tarpu velioniui Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui, kuris buvo pagrindinis M.Gorbačiovo priešininkas, ir V.Putinas, ir D.Medvedevas nepagailėjo gražių žodžių, kai lygiai prieš mėnesį buvo minimos 80-osios jo gimimo metinės.

M.Gorbačiovas ilgą laiką vengė tiesiogiai kritikuoti dabartinius Rusijos vadovus, tačiau artėjant 80-mečiui jis pirmą kartą atvirai išdėstė tai, ką iš tiesų mano apie V.Putiną ir D.Medvedevą.

Kalbėdamas apie prezidento ir premjero ketinimą tarpusavyje nuspręsti, kuris jų 2012-aisiais sieks valstybės vadovo posto, M.Gorbačiovas sakė: “Tai gėdinga. Man gėda dėl jų. Tai nekuklu, jie elgiasi taip, tarsi visuomenė, konstitucija, rinkimai neegzistuotų”.

Emocingame interviu, kurį davė laikraščiui “Novaja gazeta”, buvęs Sovietų Sąjungos lyderis sakė, kad Rusija pradeda užmiršti “perestroikos” pasiekimus, bet kurių rusai dabar neturėtų galimybės laisvai eiti į maldos namus, naršyti internete ir pirkti valdžią kritikuojančius laikraščius.

“Dabar “perestroika” asocijuojasi tik su tuščiomis parduotuvių lentynomis”, – skundėsi jis.

“Ir dar pamiršau paminėti – mes išvengėme branduolinio karo katastrofos. Dabar nelabai kas tai ir atsimena”, – pridūrė jis, neslėpdamas kartėlio.

Tikra istorijos ironija galima laikyti M.Gorbačiovo atskleistą faktą, kad Kremliaus pagrindinis ideologas Vladislavas Surkovas neleido jam įkurti savo politinės partijos.

Žinoma, tokia politinė jėga tikrai nebūtų pajėgi mesti iššūkį Rusijos valdžios elitui.

Nepriklausomo J.Levados sociologijos centro sausį atlikta apklausa parodė, kad vos 14 proc. rusų “teigiamai ar labai teigiamai” vertina M.Gorbačiovą.

Tuo tarpu net 51 proc. respondentų nurodė, kad dėl milijonų žmonių žūties atsakingas Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas atliko teigiamą vaidmenį Rusijos istorijoje.

Vis dėlto ir M.Gorbačiovo, kuris Vakaruose meiliai vadinamas Gorbiu ir atpažįstamas pagal ryškią dėmę ant kaktos, kurią turi nuo gimimo, politiniame palikime esama tamsių faktų, dėl kurių vis dar ginčijasi istorikai.

Jis neužkirto kelio Kalnų Karabacho konfliktui, kuris nusinešė 30 tūkst. gyvybių, o daugumai lietuvių jis visuomet liks atsakingas už kruvinus 1991 metų sausio 13 dienos įvykius.