Aušra LĖKA
Šešių nulių klube – penkiolika iš politikos elito: paskui turtingiausiąjį – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininką Ramūną Karbauskį rikiuojasi milijono turtų ribą taip pat peržengę du europarlamentarai, šeši merai, taip pat šeši Seimo nariai, tarp jų ir vienintelis ministras milijonierius.
Su žemės ūkiu susijusią didžiulę verslo imperiją valdantis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis vienintelis patenka į visos valstybės pačių turtingiausiųjų trisdešimtuką. Jis su sutuoktine deklaravo 55 mln. eurų vertės turtą. Du Europos Parlamento nariai – Viktoras Uspaskichas ir Antanas Guoga, valdantys atitinkamai 39 mln. ir 30,2 mln. eurų turtus, galėtų pretenduoti į ketvirtą penktą dešimtuką.
Vadinasi, nors politikai mūsų valstybėje nėra patys turtingiausi, tarp jų tikrai yra turtingų žmonių. Užsienio šalims taip pat būdinga tendencija: politikoje milijardieriais tampa išimtys, bet milijonierių valdžioje gana daug. Tad gali būti įdomus klausimas: ar jie turtingi, nes yra politikai, ar, atvirkščiai, yra politikai, nes turtingi.
Rasti vienareikšmį atsakymą sunku, nes paprastai turtai susikraunami ne iš politikos. Tačiau kiek pinigai lemia, kad turtingas žmogus patenka į politikos elitą, ir kiek politinė veikla padeda turtus gausinti – jau kitas klausimas.
Savivaldybėse – magnatai
Daugiausiai milijonierių – vietos valdžioje. Septynženklius ir net aštuonženklius turtus tarp vienuolikos europarlamentarų valdo du, tarp 60 merų – šeši, tarp 141 Seimo nario – taip pat šeši, tarp kurių ir vienintelis iš penkiolikos Vyriausybės narių ministras milijonierius. Tokia aritmetika išaiškėjo šią savaitę Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) paskelbus valstybės politikų turto deklaracijas.
Europos Parlamentas (EP) – tikrai neįtikėtinai dosniai savo nariams mokanti institucija, ne veltui vadinama auksine tremtimi, iš kurios grįžti labai nesinori. Tačiau, teisybės dėlei, europarlamentarai milijonieriai V.Uspaskichas ir A.Guoga savo milijonus uždirbo ne Briuselyje ar Strasbūre. Septynženklio turto savininkais neįmanoma tapti ir iš Seimo nario ar mero algos.
Krinta į akis ir turtingųjų santykinė gausa tarp eilinių savivaldybių narių
Tačiau turtingųjų koncentracija tarp Seimo, Vyriausybės narių, merų – didesnė nei vidutiniškai visuomenėje. Krinta į akis ir turtingųjų santykinė gausa tarp eilinių savivaldybių narių.
Ar tikrai darbas vietos valdžioje pelningesnis? Galima paklausti ir kitaip: kodėl tie turtingi žmonės vietos valdžioje nenori dar aukštesnio statuso ir nesiveržia į aukštesnę valdžią, pavyzdžiui, Seimą ar Vyriausybę? Ar tikrai tik todėl, kad vietos valdžia vadinama komunaline ir ten turtingi verslininkai gali geriau panaudoti savo gebėjimus spręsti ūkines problemas? O gal partijos nepriima į Seimo rinkimų sąrašų viršų?
Klausimai retoriniai, bet Druskininkų Vijūnėlės dvaro ar „Aqua“ SPA skandalai tapo puikia iliustracija, kaip vietos valdžia suaugusi su kai kuriais verslininkais ir kaip ranka ranką plauna, savo asmeninius interesus keldama aukščiau visuomenės.
Žinia, po to, kai iš Seimo per porą mėnesių dėl įtarimų korupcija buvo priversti trauktis tuometis liberalų lyderis Eligijus Masiulis ir „darbiečių“ vicepirmininkas Vytautas Gapšys, baksnoti, kad savivaldybininkai mažiau sąžiningi, irgi niekaip neišeina. Belieka apgailestauti, kad sąžiningumo ir skaidrumo visoje mūsų politikoje dar labai trūksta. O juk politikai valdo mūsų visų bendrą apie 8 mlrd. eurų piniginę, tad nelabai jauku, jei nėra tikėjimo, kad tai daro padorūs žmonės.
Politikos kaina
Ne mažiau svarbus klausimas, ar rinkimų sėkmė priklauso nuo pinigų kiekio. Nesunku prisiminti, kaip į valdžią atėjo milijonierius V.Uspaskichas ar milijonierius A.Guoga, daug kam labiau tikėtai pasitraukęs iš Liberalų sąjūdžio, nei tapęs jo nariu ir net vienu iš lyderių.
Žinoma, ne vienas turtuolis į politiką ėjo ir iš kilnių paskatų: noro pasiekus asmeninės finansinės sėkmės padėti tai padaryti ir savo miestui, rajonui ar visai Lietuvai. Kitiems šalia turtų dar norisi ir įtakos, statuso, leidžiančio patekti į vieną kompaniją su prezidentais, premjerais, ministrais, keliauti po pasaulį susitikinėti su kitų šalių elitu.
Bet, jokia paslaptis, ir partijos „medžioja“ turtingus žmones, nes geras numeris rinkimų sąraše reiškia ir solidžią finansinę paramą rinkimams. O partijų poreikis turėti kuo daugiau pinigų rinkimų kampanijoms didėja – juk priešingu atveju rizikuoji likti nepastebėtas rinkėjų masės. Būtent su tuo susiję ir daugelis politinės korupcijos skandalų. Deja, didelio efekto nedavė bandymai įstatymais suvaržyti politinės reklamos, tiksliau, lengvatikiams skirtų šou su fakelais ir pigių reklaminių filmukų laviną, ją pakeičiant idėjų kova, diskusijomis.
O kam rinkėjas labiau jausis skolingas, už tą ir balsuos, tad politikai neriasi iš kailio
Patys politikai pasakoja, kad ir iš jų rinkimų apygardų plūsta prašymai paremti, padėti, apmokėti, sumokėti, pasveikinti ar kvietimai į renginį, „kuris neįmanomas be gerb. Seimo nario finansinės paramos“. O kam rinkėjas labiau jausis skolingas, už tą ir balsuos, tad politikai neriasi iš kailio.
Tiesa, ne visi politikai milijonieriai. Pernai balandį Seimo nariu tapęs Audrius Nakas (jis į Seimą pateko, kai mirė prieš jį „Drąsos kelio“ sąraše buvęs Algirdas Patackas) deklaruoja jokio turto neturįs, tik 9829 eurų skolą. Prieš porą metų tuomet su Tautininkų sąjunga į Europos Parlamentą kandidatavusio A.Nako finansinė situacija buvo šiek tiek geresnė: nors pinigų grafoje buvo nulis, jis bent jau turėjo 5 tūkst. litų vertės turto. Bet juk darbas Seime negalėtų įvaryti į skolas – eilinio Seimo nario alga, kaip žinome, šalies vidurkį viršija beveik pusketvirto karto.
Rikiuojant turtingiausius ir pagal turtus kukliausius politikus atsiveria ir visos mūsų visuomenės problema: pas mus per menkas demokratinei valstybei vidurinis visuomenės sluoksnis, neturintis milijono, bet turintis pajamų, leidžiančių oriai gyventi. O tokios visuomenės taip lengvai nepapirktų ir populistinės, bet įspūdingos rinkimų agitacijos kampanijos. Gal tada ir politikams sumenktų poreikis taip lengvai eiti į sandorius, pardavinėjant įtaką.
Kurių partijų nariai sukaupė daugiausiai
Beje, aukščiausio valstybės valdžios trejetuko tarp milijonierių nėra. Prezidentės Dalios Grybauskaitės turtas siekia 809 tūkst. eurų. Premjero Algirdo Butkevičiaus šeima valdo 248,6 tūkst. vertės turtą. Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės šeima dar kuklesnė: jos deklaracijoje – 115 tūkst. eurų.
Turtingiausių politikų dešimtuke – vos vienas Vyriausybės narys „darbietis“ kultūros ministras Š.Birutis (2,3 mln. eurų). Nuo jo gerokai atsilieka „darbiečių“ deleguotas energetikos ministras Rokas Masiulis (704 tūkst.), socialdemokratas teisingumo ministras Juozas Bernatonis (458 tūkst.). Kukliausios tarp ministrų švietimo ir mokslo ministrės „darbietės“ Audronės Pitrėnienės šeimos piniginėje – 56 tūkst. eurų.
Po turtingiausių politikų šeimų trejetuko – R.Karbauskio (55 mln. eurų), V.Uspaskicho, išrinkto pagal Darbo partijos sąrašą (39 mln.), ir A.Guogos, išrinkto pagal Liberalų sąjūdžio sąrašą (30,2 mln.), – Seimo narys socialdemokratas B.Bradauskas (8,2 mln.). Tarp Seimo milijonierių – po du iš Socialdemokratų, Liberalų sąjūdžio, „darbiečių“ frakcijų. Nedaug iki milijono ribos trūko ir socialdemokratui Arvydui Mockui (964 tūkst.).
Turtingiausi savivaldybių vadovai – judėjimo „Vieningas Kaunas“ lyderis Kauno meras Visvaldas Matijošaitis (5,6 mln.) ir Biržų rajono – Respublikonų partijos pirmininkas Valdemaras Valkiūnas (5 mln.), šiek tiek kukliau turto sukaupę Palangos meras konservatorius Šarūnas Vaitkus (1,9 mln.), Kėdainių – liberalas Saulius Grinkevičius (1,6 mln.), Širvintų – „darbietė“ Živilė Pinskuvienė (1,2 mln.).
Tad kodėl kairiųjų ideologijai atstovauja didžiausi kapitalistai?
Tarp turtingiausiųjų tradiciškai daugiausiai socialdemokratų, „darbiečių“, liberalų. Liberalų turtingumas ideologiškai pateisinamas: jie – laisvosios rinkos, privataus kapitalo gynėjai. Tačiau socialdemokratai ar „darbiečiai“ – teoriškai paprastų žmonių interesų gynėjai. Tad kodėl kairiųjų ideologijai atstovauja didžiausi kapitalistai?
Bet čia šaknų ieškoti reikia ne ideologijoje, o socialdemokratų ar „darbiečių“ turto kilmėje ir valstybės istorijoje. Tarp turtingiausių ne tik politikų Lietuvoje tebevyrauja asmenys, kuriems nepriklausomybės pradžioje pavyko privatizuoti ar prichvatizuoti sovietmečio laikų visaliaudinį turtą. O tai lengviausia buvo padaryti sovietmečio laikų įmonių direktoriams ir kolūkių pirmininkams, kompartijos viršūnėlėms. Šių žmonių kur kas dažniau galima pamatyti tarp socialdemokratų ar „darbiečių“, nei tarp konservatorių.
Nekilnojamasis turtas, žemė, sąskaitos banke
Savo milijonus turtingiausi politikai, žinoma, laiko ne kojinėse – kas valdo didžiulį nekilnojamąjį turtą, kas žemes, o kas pinigus skolina.
Turtingiausiųjų trejetuke nuo pat atėjimo į politiką esantis V.Uspaskichas net 1,3 mln. asmeninių eurų saugo banke. Beje, jis gal paskutinį kartą ant turtingiausiųjų pjedestalo. Mat jo paties turtai siekia beveik 2,3 mln. eurų, kiti – jo žmonos Jolantos Blažytės. O jų santuoka, kaip skelbta, byra. Bet ir su jam likusiu turtu V.Uspaskichas liktų turtingiausių politikų dešimtuke.
Solidžias sąskaitas banke turi ir turtingiausias Seimo narys B.Bradauskas – 1 mln., europarlamentaras A.Guoga – 804 tūkst. eurų. Beje, pastarojo šeimoje turtą valdo vyras: politiko žmonos Aistės vardu deklaruotas 61 tūkst. eurų vertės turtą, o europarlamentaro deklaracijoje – 30,1 mln.
Didžiausi nekilnojamojo turto magnatai (neskaičiuojant sutuoktinių turto) tarp politikų – B.Bradauskas (2,5 mln. eurų), jo kolega Seimo Socialdemokratų frakcijoje Stasys Brundza (1,3 mln.), Palangos meras konservatororius Šarūnas Vaitkus (1,1 mln.).
Didžiausia žemvaldė pernai buvo parlamentarė „darbietė“ Vilija Filipovičienė, kurios turimos žemės vertė siekė 1,5 mln. eurų, Kauno meras V.Matijošaitis (913,4 mln.), parlamentaras S.Brundza (330 mln.). Vertingiausias akcijas valdo A.Guoga (24,8 mln. eurų), B.Bradauskas (3,4 mln.) ir V.Matijošaitis (1,7 mln.).
Turtingiausi politikai dosniai skolina, bet ir patys skolinasi. A.Guoga yra paskolinęs 3,2 mln., V.Matijošaitis – 2,5 mln., Š.Birutis – 792 tūkst. eurų. Didžiausia skola – turtingiausio mero V.Matijošaičio (2,3 mln. eurų).
O kai kas jaučia silpnybę automobiliams: A.Guogos autoūkis vertas 120 tūkst., Seimo nario „darbiečio“ Sergejaus Ursulo – 101 tūkst. eurų.
Bet suskaičiavę politikų turtus nededame ant galvos berečių ir nešaukiame „vagys“. Turtingas žmogus, jei jis tuos turtus įgijo sąžiningai, demokratinėje valstybėje yra turtas ir visuomenei: tarp jų būna daug mecenatų ir filantropų, jie savo kapitalą investuoja kurdami gerai apmokamas darbo vietas, sąžiningai moka valstybei didžiulius mokesčius. Belieka tikėtis, kad ir Lietuvoje bus vis daugiau ir pinigų, ir sąžiningumo, ir dosnumo.
Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA