Prezidentei Daliai Grybauskaitei savo metiniame pranešime priėmus išvakarėse jai dabartinės valdančiosios koalicijos ir šios suformuotos Vyriausybės mestą iššūkį, Lietuvoje ėmė tvinkti rimta politinė krizė.

Per du dešimtmečius dar neteko girdėti, kad metinį pranešimą skaitantis valstybės vadovas šitaip sudirbtų Vyriausybę ir jos vadovą. „Mūsų pažangos stabdžiu tampa riboti valdžios gebėjimai. Neatidėliotinos svarbos klausimams turi rastis greiti sprendimai. Politinės valios stoka, sudėtingas sprendimų priėmimo mechanizmas, negebėjimas operatyviai reaguoti, laiko gaišimas darbo grupėse – gali būti labai nuostolingi ir net pragaištingi valstybei. Nuo šios Vyriausybės priesaikos praėjo jau 6 mėnesiai. Po ilgo pasirengimo dirbti jau pats laikas pradėti dirbti,“ – iš Seimo tribūnos griaudėjo D.Grybauskaitė, iš esmės reikšdama nepasitikėjimą premjeru Algirdu Butkevičiumi ir jo Vyriausybe.
Prezidentė nėra gailėjusi kritikos ir A.Kubiliaus Ministrų kabinetui, bet nėra buvę, kad ji kaltintų ankstesnę Vyriausybę apskritai nieko nedirbant ir savo neveiklumu vedant Lietuvą į pragaištį, pakartojant šį kaltinimą du kartus (!). Kitas premjeras A.Butkevičiaus vietoje, išgirdęs tokius kaltinimus (šalia pragaištingo neveiklumo dar buvo priminėtas blaškymasis dėl energetikos, slapti žaidimai su „Gazprom“ ir „Rosatom“, farsu virtęs socialdemokratų inicijuotas referendumas dėl atominės elektrinės, galiausiai – Lietuvos laisvės pavertimas mainų objektu), atsistatydinimo pareiškimą būtų parašęs iš karto po Seimo posėdžio, kuriame savo metinį pranešimą skaitė prezidentė. A.Butkevičius, jam jau įprasta maniera, nudavė jokios kritikos neišgirdęs ir kažką sapaliojo apie D.Grybauskaitės „iškeltas problemas, kurios turi būti kuo greičiau įgyvendintos“. Nors iš prezidentės kalbos akivaizdu, jog didžiausia Lietuvos problema, kurią reikia nedelsiat išgyvendinti, ji matanti ne ką kitą, o patį A.Butkevičių su jo nieko kita neveikiančia, tik darbo grupes kuriančia, Vyriausybe.
Visgi pirmą žingsnį jau atviru tapusiame konflikte tarp Prezidentūros ir Vyriausybės padarė ne D.Grybauskaitė, o valdančioji koalicija. Matyt, ne atsitiktinai prezidentės metinio pranešimo išvakarėse žiniasklaidai buvo nutekinta žinia, kad valdančiosios koalicijos Politinė taryba nutarė taip pakeisti įstatymus, kad būtų galima šalinti Prezidentūrai pavaldžių teisėsaugos institucijų (pirmiausiai – Generalinės prokuratūros) vadovus tiesiog nepritarus jų metinėms ataskaitoms Seime. Kiek anksčiau į tą pačią žiniasklaidą buvo nutekintas vieno už korupciją teisiamo svarbaus socialdemokrato, buvusio Vilniaus vicemero Romo Adomavičiaus, bendro pasakojimas, esą prezidentė spaudusi STT rengti provokacijas prieš LSDP pirmininką A.Butkevičių ir jo pavaduotoją Juozą Oleką. Nežinia, kiek socialdemokratai ta STT už rankos pagauto veikėjo pasaka patikėjo (pats A.Butkevičius, žinant jo įprotį visur matyti kažkieno apmokėtas provokacijas prieš jo itin svarbią personą, galėjo tikrai patikėti), bet bent jau apsimetė patikėję ir ėmė reikalauti vienu svarbiausių Prezidentūros instrumentų tapusios STT veiklos tyrimo.
Gal valdantieji manė, kad grasindami pakeisti STT ir Generalinės prokuratūros vadovus, pagąsdins prezidentę? Jei taip, vadinasi, smarkiai apsiriko. D.Grybauskaitė priėmė iššūkį, pareikšdama: „Kai kurie politikai dar vis bando teisėjus, prokurorus ar Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrėjus „pakonsultuoti“ ar pagąsdinti įvairiomis komisijomis. Tačiau šalies teisėsauga išdrįso būti nepriklausoma nuo politikų ir tai yra didžiausias pačių pareigūnų pasiekimas“. Ir iš karto pati pagrasino, jog neliečiamųjų nebus, o teisėsauga tik pradedanti įsibėgėti.
Nežinia, ko užuominomis baugindami prezidentę tikėjosi valdantieji, bet vargu ar jie manė, kad D.Grybauskaitė taip lengvai perims iš jų iniciatyvą ir be didelių pastangų laimės pirmąjį mūšį: Seimo Statuto pataisos, įgalinančios parlamentarus atstatydinti Prokuratūros, STT, VSD ir kitų dviejų dešimčių Seimui ataskaitas teikiančių institucijų vadovybę, ketvirtadienį buvo atmestos. Tegu vos dviejų balsų persvara, bet visgi – atmestos. Dar svarbiau, kad šių pataisų neparėmė ne tik didžiausia opozicinė Tėvynės Sąjungos frakcija, bet ir didžiausia valdančioji Socialdemokratų frakcija. Socdemai, jau tradiciškai, paskutiniu momentu suskydo ir patvirtino jau kuris laikas akivaizdžią tiesą – nors Vyriausybė turi premjerą, bet valdančioji koalicija neturi lyderio.
Ankstesnioji koalicija, nors ir turėdama pradžioje keturis (vėliau tris) ambicingus partijų pirmininkus, visgi turėjo aiškų lyderį – Andrių Kubilių, kuris įtikinėjimais, įkalbinėjimais, nuolaidomis, o kartais – tiesiog papirkinėjimu – bet pasiekdavo savo, dabartinėje tokio aiškaus lyderio nėra. Premjeras A.Butkevičius, nežiūrint užimamo posto ir tarsi vienbalsio perrinkimo LSDP pirmininku, tikrovėje nėra autoritetu netgi savo paties partijos viduje, jau nekalbant apie tai, kaip į jį žiūri Darbo ir netgi Tvarkos ir Teisingumo partijų parlamentarai. Viktoras Uspaskichas, laukdamas teismo nuosprendžio Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje pastaruoju metu akivaizdžiai nuleidęs garą, savo partiją dar valdo, bet kitų koalicijos atstovų akyse – mušta korta. Lygiai tokia pačia mušta korta yra „tvarkiečių“ pirmininkas Rolandas Paksas, kurį tie patys „darbiečiai“ atvirai suvedžiojo ir pametė dviejų partijų neįvykusių jungtuvių istorijoje ir kuriam už nugaros saviškiai tyliai grumiasi dėl valdžios. Ketvirtoji koalicijos partija – Lenkų rinkimų akcija – nuo pat pradžios vaizduoja esanti pusiau opozicijoje ir į „didįjį žaidimą“ įsikiš tik tuomet, kai paaiškės, kas yra nugalėtojas, kurį verta savanaudiškai palaikyti.
Savo ruožtu D.Grybauskaitė, nors ir neturėdama gausaus politinio užnugario, turi gana tvirtą institucijų, pirmiausiai – teisėsaugos – paramą. Ji taip pat gali nedvejodama remtis konservatoriais, kurie atvirai deklaravo remsiantys ją, jeigu D.Grybauskaitė to panorėsianti, o prezidentė, savo kalboje pažėrusi liaupsių ankstesnės Vyriausybės darbams, akivaizdžiai tą paramą priėmė. Kaip rimto susikirtimo tarp Prezidentūros ir Vyriausybės metu elgtųsi Liberalų sąjunga, dar neaišku, bet veikiau remtų D.Grybauskaitę, nei neremtų.
Svarbiausia – Prezidentūros pusėje yra labai aiški valia ir susitelkimas kovai, o valdančiojoje koalicijoje tik norai ir nepasitikėjimas vieni kitais. Atsižvelgus į seną patarlę – geriau banda avinų, vedama Liūto, nei banda liūtų, vedama Avino, pergalę tvinkstančioje politinėje krizėje galima prognozuoti Prezidentūrai. Belieka spėlioti, kada nugriaudės karo salvės – vasarą, ar rudeniop, kuomet Seimas susirinks rudens sesijai ir pradės ginčus dėl biudžeto?

Iš D.Grybauskaitės kalbos akivaizdu, jog didžiausia Lietuvos problema, kurią reikia nedelsiat išgyvendinti, ji matanti A.Butkevičių su jo nieko neveikiančia, tad Lietuvą į pragaištį vedančia, Vyriausybe.

Seimo rinkimų antrojo turo nakties idilę – socialdemokratų, “darbiečių” ir “tvarkiečių” triumvirato euforiją bei schemas, kaip jie dalysis valdžią, nuo pirmadienio ankstyvo ryto sutrikdė prezidentė.

Valstybėje kilo beprecedentė situacija: tauta pasirinko, potenciali valdančioji koalicija su pakankama dauguma mandatų sukirto rankomis, bet prezidentė pareiškė veto vienam iš partnerių, kuris sudaro daugiau kaip trečdalį koalicijos. „Mano nuomone, formuojant Vyriausybę negali dalyvauti partija, kuri įtariama padariusi daugiausiai šiurkščių rinkimų tvarkos pažeidimų, įtariama dėl juodosios buhalterijos ir kurios lyderiai yra kaltinamieji baudžiamojoje byloje, – nukirto Dalia Grybauskaitė, jau be “mano nuomone” pridurdama: – Palaikysiu tik tą politinę jėgą, kuri galės suformuoti politinę daugumą be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos.“
Tačiau centro kairiųjų partijų tercetas vis tiek toliau dalijasi portfelius, tik žada, kad Vyriausybėje nebus teisiamųjų.
Va bank: kas – ką.

Vox populi – vox Dei. Bet jei tautos balsas pirktas?
Tauta pasirinko. Daugiau nei kas penktas balsavo už teisiamųjų suole sėdinčiųjų partiją, vadovaujamą politiko, kuris nuo Lietuvos teisėsaugos buvo sprukęs į Rusiją. Dar beveik 8 proc. rinkėjų balsą atidavė už partiją, kurios lyderis buvo pripažintas pamynusiu Konstituciją
Tačiau kaip reta didelė gausybė rinkimų pažeidimų leidžia daryti prielaidą, kad dalis balsavusiųjų ne tiek siejo šviesią ateitį su teisiamųjų partija, kiek tikėjosi dešimtinės ar bambalio. Iš 18 ikiteisminių tyrimų dėl balsų pirkimo dešimt susiję su Darbo partija. Beprecedentis atvejis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos istorijoje – vienoje apygardoje net buvo panaikinti rinkimų rezultatai, tokių apygardų dar gali būti ir daugiau. Prezidentė įspėjo: jei bus nustatyta daug pažeidimų, ji turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą ir dėl visų rinkimų rezultatų panaikinimo.
Vis dėlto, nors “darbiečiai” pirmauja pagal įtarimus dėl balsų pirkimo, galima daryti prielaidą, kad jų rezultatus rinkimuose tai gal pakreipė, bet neiškreipė, nes “darbiečių” populiarumą rodė ir sociologinės apklausos. „Tai visuomenės socialinės ir ekonominės savijautos atspindys. Darbo partiją žmonės rinkosi kaip alternatyvą dabartinei politikai, be to, ir rinkimų kampanija jų buvo aktyvi”, – komentuoja Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius prof. dr. Algis Krupavičius.
“Būtų prastas tonas po rinkimų imti kaltinti visuomenę dėl jos pasirinkimo. Bet reikia paklausti mūsų politinės klasės ir teisėsaugos, kaip buvo galima šitiek laiko marinuoti Darbo partijos bylą, kaip buvo galima tiek laiko leisti, kad ši  susikompromitavusi partija, kurios lyderis, labai gali būti, yra anapus teisingumo, apskritai ateitų į rinkimus. Iš principo tai teismų, o ne politikos reikalas. Mūsų politikos klasė gavome antausį, kurio nusipelnėme”, – pripažįsta filosofas, Europos Parlamento narys prof. Leonidas Donskis.
Autoritetingas advokatas Kęstutis Lipeika taip pat sako negalįs atsistebėti, kai taip ilgai nagrinėjamos bylos: „Negi nėra priemonių sutvarkyti tiems, kurie neateina į posėdžius, nes tariamai serga? Yra kalėjimo ligoninė ir suėmimo galimybė vengiantiems dalyvauti teismo posėdžiuose. Bet, mano požiūriu, teismai politikuoja.“
Kitaip nei politikavimu nepavadinsi ir to, kad likus kelioms valandoms iki rinkimų agitacijos pabaigos vadinamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje teismas V.Uspaskichui ir Co sugebėjo pareikšti kaltinimus dėl sukčiavimo.
Jei teismai, atsakomybė už kuriuos priskiriama ir prezidentei, būtų davę atsakymą, kalti “darbiečiai” ar ne, gal būtų kitoks ir rinkėjų verdiktas. Antra vertus, teisininkas K.Lipeika pabrėžia: „Valstybėje peršamas nekaltumo prezumpcijos argumentas, kas formaliai yra teisinga. Tačiau jei esi teisiamasis, tai nesuderinama su politine karjera, ypač aukštais valstybės postais.“
Filosofas L.Donskis neabejoja: „Balsų pirkimas sumenkino pačius rinkimus, o paskui Darbo partiją vilksis balsų pirkimo šleifas, neišvengiamai tapsiantis stigma – “darbiečiai” nebus laikomi padoriais, demokratiniais lyderiais. Antra vertus, negalima ignoruoti piliečių pasirinkimo. Vadinasi, tai tas atvejis, kai abi pusės savaip teisios. Partijos nenori tapti sudėtingos situacijos aukomis, prarasti pergalę rinkimuose. Bet suprantu ir prezidentės pastangas apsaugoti Lietuvos politinį gyvenimą nuo dalykų, kokie yra Ukrainoje, iš dalies Rumunijoje. Mano manymu, reikia nusiųsti aiškią žinią ne tiek Darbo partijai, kuri, manau, iš tokių dalykų nepasimokė ir nepasimokys, bet koalicijos partneriams, kad jie jaustų atsakomybę už susidariusią padėtį, suprastų, ką reiškia pasirinkimai.”
Tačiau kaip tai realizuoti praktiškai?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Europos politinėje kultūroje vietos sekso skandalams nėra. Lietuvoje, esančioje akivaizdžiai europietiškos politinės kultūros šalimi, skandalų dėl politikų meilės nuotykių irgi nebus. Tai visiškai akivaizdus dalykas, kuriuo visai neseniai įsitikino Seimo nariams žaliaakę viliokę kaišioję žurnalistai, o dabar patiria ir viena „sekso ekspertė“, visą pusmetį saugojusi iš ministro gautas tris SMS žinutes – it prisiminimą apie neišsipildžiusią svajonę.
Nors per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvos politikai ir politikės susuko ne vieną meilės romaną, skyrėsi ir tuokėsi tarpusavyje, keitė vyrus ir žmonas, turėjo pusiau ir visiškai oficialias meilužes, nėra buvę atvejo, kad jų politinė sėkmė ar nesėkmė nors kiek būtų įtakojama to, ką priimta vadinti „sekso skandalais“. Tai, regis, akivaizdus dalykas, tačiau kartas nuo karto vis kam nors kyla noras sužaisti „medaus gaudykle“: Tai šokėją Viktoro Uspaskich bute nufotografuoti, tai Saulių Stomą su žaliaake psichologe nufilmuoti, tai Gintarą Steponavičių „sekso eksperte“ pavilioti.
Kodėl vis pasiduodama pagundai kelti sekso skandalus, nors praktika rodo, kad Lietuvoje jie neveža? Paradoksalu, bet akivaizdžiai didžiausią įtaką tam daro Holivudo kino pramonės produkcija ir Baltuosius rūmus kartkartėmis sudrebinančios prezidentų meilės istorijos. Tai iš amerikietiškų filmų ir televizijos serialų žinome, kad kokia nors senatorių su kekše įamžinusi nuotrauka gali privesti prie žmogžudysčių virtinės, o aistringos meilės scenos su svetima žmona įrašas – prie prezidento pasikeitimo. Jau nebe iš Holivudo, o iš žinių laidų žinome, kad per tvorą pas spėjamą meilužę lipęs kandidatas į JAV prezidentus turėjo pasitraukti iš rinkimų kovos, na o apie Bilo Clintono nuotykius su Monika (beje, irgi labai apdairiai ilgus netus saugojusią suknelę su charakteringa dėmele) ko gera, visi dar pamename. Tiesa, retas kuris žino, jog apkaltos procedūra Kongrese B.Clintonui buvo surengta ne už tai, kad jis davė savo čiupa-čiupsą Monikai, o už tai, kad po priesaikos melavo to nedaręs.
Štai šios tikros ir išgalvotos istorijos, nuo jaunumės atgulusios į kino ir televizijos persižiūrėjusių veikėjų pasąmonę ir sukelia iliuziją, neva kelios nuotraukos ar žinutės gali surengti apkaltą Seimo nariui, ar atstatydinti ministrą. Bet tokie dalykai nutinka tik Amerikoje ir D.Britanijoje – puritoniškos anglosaksiškos politinės kultūros šalyse. Mes gi gyvename Europoje ir požiūris į valdžios vyrų (bei moterų) nesantuokinį seksą pas mus europietiškas, tai yra – atlaidžiai supratingas su lengva pašaipos priemaiša. Europinę politinę tradiciją puikiai atspindi krūtinga blondinė stiuardesė, kurią sau į žmonas būdamas prezidentu pasiėmė „Europos sąžinė“ Vaclavas Havelas, bunga bunga vakarėlius rengiantis Italijos premjeras Silvio Berluskonis ir čekai, smagiai kikenantys iš tame vakarėlyje nuogo lakstančio savo premjero Mireko Topolaneko. Pažymėtina, kad S.Berlusconis savo postą prarado ne dėl gausybės meilužių, kurias aptarinėjo visa Italija, ne dėl netgi itališkais mąstais per didelės korupcijos, o todėl, kad nustekeno šalies ekonomiką, nugramzdindamas ją į skolas. Štai šitai italams pasirodė svarbu.
Apie tai, kas dedasi Prancūzijoje, net pasakoti neįdomu, visi žino prezidentų antrąsias šeimas, meilės romanus su aktorėmis bei manekenėmis, galiausiai, visas, kurios kruta, griebdavusį Dominiką Strauss-Kahną. Pažymėtina, kad šis dėl savo visiems gerai žinomų pomėgių įkliuvo ne kur Europoje, o Amerikoje, gi prancūzai lig šiol nesupranta – ko tie amerikiečiai prie jo prikibo?
Lietuviškos tradicijos visiškai sutampa su europietiškosiomis. Kaip sovietmečiu niekas nesistebėdavo, kad pirmininkui draugiška gražiausia kolūkio melžėja netrukus tapdavo darbo pirmūne, taip vėliau nieko nestebino, kad Algirdą Brazauską „Lietuvos Švarcenegeriu“ vadinanti bufetininkė tapo pirma viešbučio direktore, o vėliau – ir savininke. Jei kas mano, neva ilgą laiką populiariausio Lietuvos politiko A.Brazausko meilės romanas buvo visuomenei nežinomas, tai priminsiu, jog dar 1992-siais, prezidento rinkimų kampanijos metu, per televiziją kalbėjusi jo a.a. žmona Julija tiesiai apkaltino vyrą santuokine neištikimybe. Ir buvo nedelsiant visų kūmučių vienbalsiai pasmerkta: ko čia šneka, ko nereikia? Namas pastatytas, turi tarnaitę, vairuotoją, viskuo aprūpinta, ko jai dar trūksta?
A.Brazausko, kaip politiko, populiarumas negrįžtamai krito tik tuomet, kai jis ilgametę meilužę padarė teisėta savo žmona. Štai šios išdavystės visuomenė (veikiausiai jos moteriškoji pusė) tiek jam, tiek Kristinai Butrimienei nebeatleido. Logika paprasta: žmona yra žmona, o merga yra merga ir kiekviena turi turėti savo vietą – viena prie šeimos pietų stalo, kita – virtuvėje ir lovoje. Todėl geras vyras, ypač aukštas pareigas užimantis, žmonos nekeičia, gera meilužė į šeimos guolį nepretenduoja, pasitenkindama dosniomis dovanomis, o visuomenė visą tai toleruoja, kaip kokioje Prancūzijoje, kur atsisveikinti prie prezidento Francoise Mitterrando karsto atėjo dvi šeimos – oficialioji ir meilužės. Prancūzai nuoširdžiai užjautė abi.
Nėra prasmės ginčytis, gera ši europinė tradicija ar bloga. Svarbu tai, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, dirbtinai pučiamais sekso skandalais nepavyks nei politikos įtakoti, nei naudoti juos kaip priedangą tikrai svarbioms aferoms prasukti.

Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, dirbtinai pučiamais sekso skandalais nepavyksta įtakoti politikos.

BFL

Valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Tautininkų frakcija šeštadienį Vilniuje svarsto padėtį, susiklosčiusią po jos vadovo Gintaro Songailos pašalinimo iš partijos, ir savo ateitį TS-LKD.

Tautininkai diskutuoja, ar gali likti toliau TS-LKD dalimi, ar turėtų pasitraukti iš partijos.

Konferencijos dalyviams pristatytas dokumento projektas dėl galimo pasitraukimo iš TS-LKD.

Tautininkų frakcijos pirmininkas G.Songaila ne kartą yra kritikavęs TS-LKD vadovybę pamynus vertybes dėl pragmatiškų sprendimų. Pastarasis didžiausias konfliktas kilo dėl valdančiosios koalicijos sudarymo Vilniaus mieste.

G.Songaila teismui buvo apskundęs TS-LKD Vilniaus sueigos tarybos sprendimą dėl koalicijos sudarymo derėtis su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderio Valdemaro Tomaševskio bloku. Nors vėliau ieškinį atsiėmė, partijos Priežiūros komitetas trečiadienį jį dėl tokio elgesio pašalino iš partijos.

TS-LKD Tautininkų frakcija turi daugiau kaip porą šimtų narių. Ji įkurta 2008 metais, kai oficialiai įregistruotas Lietuvių tautininkų sąjungos prisijungimas prie Tėvynės sąjungos.

Frakcija veikia kaip savarankiškas, struktūrinis TS-LKD padalinys.

Rinkimų agitacijai per žiniasklaidos priemones savivaldybių tarybų rinkimų dalyviai jau išleido per 3 mln. litų.

Tokius duomenis pateikia Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), gavusi viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų deklaracijas apie paskleistą savivaldybių tarybų rinkimų politinę reklamą.

Deklaracijų duomenimis, politinės reklamos iki šiol paskleista už 3 mln. 373 tūkst. 649 litus, iš politinių partijų daugiausiai – 489 tūkst. 616 litų – tam skyrė Liberalų ir centro sąjunga.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai politinei reklamai žiniasklaidoje per savivaldos rinkimų kampaniją jau išleido 435 tūkst. 907 litus, Lietuvos liberalų sąjūdis – 428 tūkst. 126 litus, Lietuvos socialdemokratų partija – 417 tūkst. 867 litus.

Pateiktose deklaracijose nurodyti duomenys apie 20 reklamą žiniasklaidoje pirkusių politinių partijų. Iš visų dalyvaujančių rinkimuose, remiantis deklaracijų duomenimis, žiniasklaidoje nesireklamavo tik Lietuvos pensininkų partija, Lietuvos socialdemokratų sąjunga ir politinė partija “Profesinių sąjungų centras”.

Tarp savarankiškai išsikėlusių kandidatų daugiausia politinės reklamos paskleista Visvaldo Matijošaičio užsakymu – už 76 tūkst. 86 litus.

Galutines deklaracijas viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turės pateikti iki kovo 31 dienos.

Per 2007 metų savivaldybių tarybų rinkimus viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai nurodė iš viso paskleidę politinės reklamos už daugiau nei 13 mln. litų.