Tuoj po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių – Lietuvos politinės olimpiados finalai. Jei nenutiks kokių force majeure, Seimo rinkimų pjedestalas nuspėjamas – socialdemokratai, konservatoriai ir liberalai. Sunkiau nuspėti, kurie iš jų turės realią valdžią, tai yra kas susieis į valdančiąją koaliciją.
Aušra LĖKA
Konstitucinio Teismo paliepimu perbraižytos rinkimų apygardos (tai jau seniai buvo pribrendę ir perbrendę) – didžiausia 2016 m. spalio 9 d. vyksiančių Seimo rinkimų permaina.
Lig šiol maždaug penktadaliu menkiau nei vidutinis statistinis Lietuvos pilietis atstovauti vilniečiai rinks dviem parlamentarais daugiau, o sumenkęs Kaunas – vienu mažiau, tolygiau perskirstyta ir daug kitų apygardų. Tačiau, kad ir kaip kai kurios partijos čia įžvelgia kėsinimąsi į jų sėkmę, perversmo tai nesukels.
Trejetukas – Socialdemokratų partija, Liberalų sąjūdis ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai kaip įbesti visuomenės apklausose laikosi nuo pernai metų pabaigos, tik 2015 m. gruodį pastaruosius aplenkė daugiau rėmėjų sulaukusi Darbo partija. Toks pat trejetukas, tik šiek tiek kita seka, buvo ir per pastaruosius dvejus rinkimus – Europos Parlamento (2014 m.) ir savivaldybių tarybų bei merų (2015 m.).
Nežinia, ką šios partijos turėtų prisidirbti ir ką kitos ar vėl kokie neogelbėtojai turėtų pasiūlyti rinkėjams, kad jų simpatijų vektorius pakeistų kryptį. Klausimas tik toks: kiek gautų mandatų proporcijos atitiks reitingų procentus ir kurios iš šių partijų bus valdančiojoje koalicijoje.
Svarstyklės: socialdemokratai nusveria konservatorius
Pagal šios dienos situaciją atrodyto, kad neabejotinai socialdemokratai turėtų būti ta partija, kuri formuos valdančiąją koaliciją. Tiesa, kaip atkreipia dėmesį Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Mindaugas Jurkynas, reitingai atspindi tik tos pusės parlamento, kuri renkama pagal proporcinę sistemą, galimas tendencijas. Reprezentatyvių apklausų, kas galėtų būti išrinktas 71 vienmandatėje apygardoje, nacionaliniu mastu neatliekama.
Politologas primena poros pastarųjų Seimo rinkimų rezultatus: stipriausias pozicijas vienmandatėse apygardose turėdavo socialdemokratai ir konservatoriai, tad būtent antrasis turas (nes pirmajame paprastai išrenkami vos keli parlamentarai) lemia, kas laimi rinkimus, paaiškėja frakcijų dydis. Žiniasklaidos pavadinimai, kad viena ar kita partija laimėjo rinkimus, kaip po 2012 m. rinkimų pirmojo turo, kai šaukta, jog rinkimus laimėjo Darbo partija, yra klaidinantys.
Tad didžioji mįslė – kaip antrajame ture susidėlios rinkėjų politinės nuotaikos. Tai gali paveikti daug veiksnių: koks bus pasitikėjimas partijų lyderiais, ar kils kokių skandalų, o gal, atvirkščiai, augs ekonomika. Vis dėlto, M.Jurkyno prognozėmis, pagal šiandieninę situaciją socialdemokratai turi geriausių galimybių tapti didžiausia frakcija Seime.
Politines perturbacijas beveik visą nepriklausomybės laikotarpį stebintis „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovas dr. Vladas Gaidys prie unikalių atvejų priskiria tai, kad socialdemokratai ir būdami valdžioje visą kadenciją išlaikė tokius aukštus reitingus.
Bet, sociologo prognozėmis, nebūtų unikalu, jei jie ir vėl būtų valdančiosios koalicijos ašis. Pastarojo meto tendencijas tokios: kadenciją valdo konservatoriai su sąjungininkais, paskui dvi kadencijas – socialdemokratai su sąjungininkais, paskui vėl vieną – konservatoriai, kuriuos 2012 m. pakeitė socialdemokratai.
Tačiau neatrodo, kad šie rinkimai jau bus tie, kai socialdemokratai išsigydys savo Achilo kulną – pirmaus ir didžiuosiuose miestuose.
Klausimas, kaip pasiseks konservatoriams: M.Jurkyno pastebėjimu, apklausos šios partijos atžvilgiu paprastai kokiais 5 proc. menkesnės nei rinkimų rezultatai, nes ji turi pastovų ir drausmingą elektoratą.
Tad nors apklausose konservatoriai į priekį praleido liberalus, Europos Parlamento rinkimuose jie buvo net pirmi, o savivaldybių ir merų – antri. Tačiau, nepaisant to, kad pakeitė nepopuliarų lyderį, ir naujasis, Gabrielius Landsbergis, partijai populiarumo beveik nepridėjo.
Įdomu ir kaip balsuos rinkėjai tų vienmandačių apygardų, kuriose, pavyzdžiui, Kaune, partijos senbuvius išstūmė ne ką dar partijoje nuveikęs jaunimas. M.Jurkyno nuomone, konservatorių rinkėjai balsuoja už šią partiją, kol yra Vytautas Landsbergis – kaip partijos „prekės ženklas“.
Tačiau jei konservatorių veteranai, išstumti iš apygardų, kuriose laimėjo ne vienus rinkimus, keltų savo kandidatūras patys, balsus paskaldytų.
Kaune vienmandatėse rimta alternatyva konservatoriams būtų ir mero Visvaldo Matijošaičio „Vieningo Kauno“ atstovai – savivaldybių ir mero rinkimuose nusivylimą konservatoriais V.Matijošaičio komandos naudai kauniečiai jau pademonstravo. Bet visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas” direktorius Andrius Palionis sako, kad jų organizacija jokių ambicijų nacionaliniams rinkimams neturinti, su jokia partija jokių pozicijų nederinanti, o savo nariams palikusi teisę laisvai apsispręsti, jei kas norėtų kandidatuoti.
Liberalų derybinė pozicija – tobula
Liberalai – ant bangos: Europos Parlamento ir savivaldybių bei merų rinkimuose jie buvo treti, o „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausose nuo pernai metų pabaigos – net antri. Tiesa, iš šį pavasarį už juos ketinusių balsuoti net 21 proc. gruodį teliko 14 proc.
Kaip rodo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės tyrimai, liberalų šuolį lemia įvairių partijų elektorato pareikštas palankumas, tačiau nuolatinio jų elektorato dydis nėra įspūdingas. Vadinasi, kaip greitai kilo, taip greitai reitingai gali ir kristi, jei liberalai ima daryti klaidas ar labiau sužiba kitos partijos.
Nėra stiprioji liberalų pusė ir vienmandatės apygardos: 2012 m. jie sugebėjo laimėti tik tris mandatus iš 71-o. Konservatoriai ir socialdemokratai čia turi didesnį įdirbį.
Bet, kaip atkreipia dėmesį M.Jurkynas, prognozuotina, kad liberalai bus ne tik trečia pagal dydį frakcija, bet ir svarbi kažkurios koalicijos dalis: „Liberalų pranašumas – kad jie gali eiti tiek su socialdemokratais, tiek su konservatoriais. Su socialdemokratais jie gali rasti bendrą kalbą ekonominiais ir socialiniais klausimais, nes juk socialdemokratai pasiūlė gana liberalų socialinį modelį, pritaria internetiniam balsavimui, yra gana proversliški, neįveda progresinių mokesčių. O pagal požiūrį į verslą, į Vakarų integraciją liberalai dera su konservatoriais, su kuriais jau yra buvę koalicijoje. Jei socialdemokratai ir konservatoriai gautų panašų skaičių mandatų, liberalai būtų ta partija, kuri nulemtų koalicijos spalvą. Bet šiandien realiausia socialdemokratų ir liberalų koalicija.“
Iš politinio išskaičiavimo ir realybės pripažinimo, kad ir partijos, ir nauja rinkėjų karta jau nebeturi tokių griežtų ideologinių riboženklių, liberalams tinka abi alternatyvos. O konservatoriai yra atsižegnoję „darbiečių“ ir „tvarkiečių“, kurių taip pat gali prireikti valdančiajai koalicijai, tad jų derybinės pozicijos komplikuotesnės. Juolab konservatoriai dar neužmiršo gėdingu principų pamynimu vadinto 2K – Kubiliaus+Kirkilo projekto.
„Tvarkiečiai“ – ties 5 proc. barjeru
Nors tik iš „tvarkiečių“ perbėgęs vadovauti „darbiečiams“ Valentinas Mazuronis pareiškė, jog Darbo partija po Seimo rinkimų bus stipriausia jėga, pagal apklausų ir Europos Parlamento bei savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus labiau atrodo, kad jie gali prarasti ir lig šiol turėtas pozicijas.
Kitų dabartinių valdančiųjų – „Tvarkos ir teisingumo“ šansai dar prastesni, ypač po Seimo balsavimo, užkirtusio „tvarkiečių“ lyderiui Rolandui Paksui galimybę rinkimuose vesti partijos sąrašą. Politologai prognozuoja, kad „tvarkiečiai“ balansuos ties 5 proc. barjero riba.
V.Gaidys daro prielaidą, kad, be padarytų klaidų, šių partijų populiarumo menkimą lėmė ir jų identiteto krizė: ankstesnis Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas pats ir buvo argumentas balsuoti už šią partiją, o dabar tokio lyderio nėra. „Tvarkiečiai“ irgi laikėsi ant vieno asmens – R.Pakso istorijos, bet nuo jos praėjo vienuolika metų ir jos potencialas senka.
5 proc. barjerą turėtų įveikti ir Lenkų rinkimų akcija, pastaruoju metu į rinkimus einanti vienu sąrašu su Rusų aljansu, kuris ir garantuoja 5 proc. barjero peržengimą.
Pastaruoju metu stabiliai ties 7–8 proc. nuo ketinančiųjų balsuoti riba laikosi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, o jų lyderis Ramūnas Karbauskis, nors nėra tas, kuris nedingsta iš televizorių ekranų, – populiariausių politikų dešimtuke. Bet „valstiečiams“ savivaldos rinkimai būna sėkmingesni, o Seimo rinkimų 5 proc. barjerą jie peržengė vienintelį kartą, kai partijai dar vadovavo Kazimira Prunskienė.
Juodieji arkliukai virsta poniais
Vis dėlto, nors dėl lietuviškųjų politinių olimpinių žaidynių pjedestalo niekas per daug nesiginčija, per anksti visai nurašyti ir vadinamąsias nesistemines partijas ar politinius darinius. Tai gali būti ir „Lietuvos sąrašas“ su iš televizorių ekranų nebeišlipančia Aušra Maldeikiene, Seimo nario ekskonservatoriaus Naglio Puteikio, prezidento rinkimuose sugebėjusio pelnyti beveik kas dešimto balsavusiojo simpatijas, „Puteikis plius“ ar dar nežinia kokie neogelbėtojai, kokių atsiranda prieš kiekvienus rinkimus. Jie gali surinkti „antielito“, buvusių „Drąsos kelio“ rinkėjų likučių, nacionalistiškai nusiteikusių žmonių balsus.
Bet mūsų valstybė maža, sunku rasti naujų negirdėtų veikėjų, norinčių mestis į politiką, o nei N.Puteikio, nei A.Maldeikienės, nei Dariaus Kuolio atveju nesuveiks netikėtumo efektas, atvedęs į vienkartinę politinę sėkmę rinkimuose Arūną Valinską ar Neringą Venckienę.
N.Puteikis pats prisipažįsta pralaimėjęs, pasakoja siūlęs tiems politikams, kurie mano, kad tų šešių partijų, esančių Seime, demokratijai nepakanka, jungtis prieš rinkimus, steigti partiją. Bet iš jų sulaukęs ne tiek palaikymo, kiek kritikos, kad ir jis pats toks pat kaip tos partijos Seime. Tad jis nutaręs kandidatuoti toje pačioje apygardoje Klaipėdoje, kurioje ir dabar yra laimėjęs rinkimus.
Tiesa, jis stebi, kas vyksta mažosiose partijose. Jo žiniomis, „Jaunoji Lietuva“, Tautininkų sąjunga, Centro partija, „Lietuvos sąrašas“ jau surinko būtinus rinkimams 2 tūkst. narių. Galimos Algimanto Matulevičiaus Tautos vienybės sąjungos jungtuvės su partija „Profesinių sąjungų centras“, bando vienytis vadinamoji birželio 3 d. grupė, lyderiaujama Audriaus Nako ir Zigmo Vaišvilos, Respublikonų ir Liaudies partijos. Naują partiją bando burti Gema Umbrasienė iš Panevėžio po to, kai ją su visu šio miesto skyriumi išmetė Valstiečių ir žaliųjų partija. „Laiko steigtis partijos dar turi iki kovo, bet iš mažųjų asteroidų planetos kol kas nesiformuoja. Bet jei susiformuotų ir pakviestų, žiūrėčiau, kas susiformavo: ar didelė planeta, ar gali pranokti dydžiu Jupiterį. Jei taip – bėgsiu paknopstomis“, – sako N.Puteikis.
O tokios beveik revoliucijos, kokią per savivaldybių ir merų rinkimus visuomeniniai komitetai užkūrė partijoms Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, per Seimo rinkimus bent kol kas neprognozuojama. Bandyta juos burti (iniciatyvos buvo ėmęsis ir Seimo narys Valerijus Simulikas), bet jie labai jau margi. Tačiau vienmandatėse apygardose jų atstovai gali sulaukti didesnės sėkmės nei vienišiai prieš ketverius metus.
Klausimas, iš ko tie „nesisteminiai“ atimtų balsus. Labiausiai tikėtina, jog iš tų, kurie svaidėsi panašiais šūkiais, kad Lietuvoje – viskas blogai, kad čia valdo klanai – „paksistų“ ar „darbiečių“.
Bet, kaip rodo keleri pastarieji rinkimai, iki 2000-ųjų rinkimuose debiutuojantys nauji pranašai – Artūro Paulausko Naujoji sąjunga, V.Uspaskicho Darbo partija nušluodavę kone pusę Seimo, tačiau 2008 m. A.Valinsko Tautos prisikėlimo partija pelnė 16 mandatų, 2012 m. „Drąsos kelias“ – jau tik 7. Naujų gelbėtojų vaidmuo vis mažėja.
Vis dėlto sociologas V.Gaidys stebisi, kad visa Europa įkaitusi, nacionalistinės politinės jėgos kelia galvą, o Lietuvoje – politinis štilis. Antra vertus, sociologas primena, kad per Eurobarometro apklausą net trys ketvirtadaliai lietuvių pareiškė esantys patenkinti savo gyvenimu (2010 m. tokių buvo 50 proc.), tad kam keisti valdžią?
Toks rodiklis bloga žinia ir populistams, nes jų dirva – viskuo ir visų pirma valdžia nepatenkintas rinkėjas.
Šešėlinės vyriausybės – bet kokios
Tad jei šiandieninių prognozių neiškreips jokios force majeure, didelė tikimybė, kad Lietuvą valdys tas pats premjeras Algirdas Butkevičius.
Jei „darbiečiai“ ir patektų į valdančiąją koaliciją, tai dar mažesnių nei dabar brolių pozicija. Tad jie gautų tuos ministrų postus, kurie atliktų nuo didžiųjų koalicijos dėmenų (tikėtina, socialdemokratų ir liberalų). Poste gal liktų ir dabar šios partijos deleguotas, bet nieko bendra su ja neturintis energetikos ministras Rokas Masiulis.
„Tvarkiečiai“, net jei nepateks prie valdžios dalybų stalo, joje neabejotinai paliks savo deleguotą, bet taip pat nieko bendra su jais neturintį vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį, kuris, ko gero, šiame poste liks, kad ir kaip susidėstytų valdžios dėlionė.
Politikas, kuris per mėnesį savo reitingus gali užsiauginti 11 procentinių punktų, tikrai neliks be posto. Bet rinkimuose jis jau gal atstovaus socialdemokratams.
Liberalai taip pat jau sudėstę savo šešėlinę Vyriausybę, tik kažin ar šešėlinis krašto apsaugos ministras Algis Kašėta paliktų Varėnos mero postą, šešėlinis ūkio ministras Antanas Guoga – Europos Parlamentą.
Konservatorių šešėlinė Vyriausybė, paskelbta dar 2013 m., taip lig šiol ir nepakeista, nors pasikeitė partijos lyderis ir jis sakė imsiąsis premjero vaidmens, jei partijai tokią galimybę suteiktų rinkėjai. Bet šešėlinis konservatorių premjeras lig šiol – Andrius Kubilius, o ministrai – daugiausia jo senoji kariauna. O kad būtų visi užganėdinti, Vyriausybė net papildyta naujomis ministerijomis: Bendruomenių reikalų (šešėlinis ministras Donatas Jankauskas), Regioninės plėtros (Agnė Bilotaitė), Reformų ir pažangos (Mantas Adomėnas).
Kažin ar didžiausia sėkmė Lietuvai būtų ir savo gebėjimus jau demonstravę buvęs ūkio ministras, o dabar energetikos sektoriaus strategu siūlomas Dainius Kreivys, vėl socialinės apsaugos ir darbo ministru matuojamas ne itin sėkmingai juo buvęs Rimantas Dagys ar Ūkio ministerijos vadovo poste konservatorių matomas buvęs Kauno meras Andrius Kupčinskas.
Akivaizdu, kad į šešėlines vyriausybes, kurios Vakarų demokratijoje laikomos paraiška rinkėjams paaiškinti, kas turės valdžią partijos sėkmės atveju, o šešėliniams ministrams yra konkretus įpareigojimas nuosekliai rengtis šiai karjerai, Lietuvoje rimtai nežiūrima.
Taigi didelių permainų artėjančiose Lietuvos politinėse olimpinėse nenumatoma. Kai kurie politinio gyvenimo ekspertai buvo prognozavę, kad 2016-aisiais ar bent jau 2020-aisiais pribręs reali tiek rinkėjų, tiek ir politikų kartų kaita, tačiau ženklių pokyčių kol kas nematyti.
Nors jau antri Seimo rinkimai, kai balsuos, ir pirmi rinkimai, kai galės kandidatuoti, jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politinių vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių negirdėti. Gal postūmį aktyviau balsuoti jaunesnei kartai duotų balsavimo internetu įteisinimas?
Tad dar belaukiant 2016-ųjų Seimo rinkimų galima tikėtis ženklesnių permainų tik 2020-aisiais, kai neabejotinai vėl bus perbraižytos rinkimų apygardos augančių miestų naudai, kai gal bus leista balsuoti internetu, o užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai jau pagal artimiausiuose rinkimuose galiosiančią jų rinkimų apygardos (ar apygardų) formavimo tvarką, jei bus aktyvūs, galės turėti savo atstovą, ir net ne vieną.
Loading ...