Į „Veido“ klausimus atsako Krikščionių partijos vadovas Gediminas Vagnorius

VEIDAS: Du kartus buvote Lietuvos premjeru, tačiau pastaruosius dešimt metų iškritote iš aktyvios politikos – ar nesijaučiate politiniame užribyje?
G.V.: Tikrai nesijaučiu, o Krikščionių partija (KP) yra labai aktyvi. Be abejo norėtųsi geresnių rezultatų. Pastaruosiuose Europos Parlamento rinkimuose partija gavo 3 proc. balsų, savivaldybių rinkimuose peržengėme 4-5 proc. ribą,  o šį rudenį Seime tikimės dar geresnių rezultatų ir, manau, kad patekimo į Seimą barjerą tikrai įveiksime. Jeigu vis dėlto nepavyktų patekti į Seimą, toliau stiprinsime partiją ir ieškosime naujų žmonių, kurie padėtų laimėti kitus rinkimus.
VEIDAS: Galbūt KP susijungs su kita centro partija? Galbūt su silpstančiais liberalcentristais?
G.V.: Nemanau, kad liberalcentristai turi kokią nors ateitį – tikiu, kad KP procentas bus didesnis už kai kurias kitas partijas. Apskritai nemanau, kad potencialūs partneriai susijungimui su KP yra tam pasiruošę.
Ne kartą siūlėme Tėvynės sąjungos vadovams suvienyti jėgas – tiek prieš Seimo rinkimus, tiek praeitais metais prieš Savivaldybių rinkimus. Tačiau šioje partijoje yra keletas lyderių, kurie vengia konkurencijos ir tenkinasi esama padėtimi.
Visgi prognozuoju, kad ateityje Lietuvoje išliks tik viena centro dešinės partija.
VEIDAS: Keletas kontrolinių klausimų, parodančių, ar gerai žinote kasdienio gyvenimo problemas. Tarkime, ar žinote kiek šiandien Lietuvoje kainuoja elektros energija? Kiek kainuoja vienas litras benzino?
G.V.: Šitai aš žinau gana gerai, nes pats moku už elektrą. Tarkime, mūsų šeima moka dviem tarifais – dieninis berods yra apie 49 centus, o naktinis – apie 34 centus už kilovatvalandę (gana tiksliai – 49,7 ct/kWh ir 37,2 ct/kWh). Na, litras benzino jau kainuoja apie penkis litus (iš tiesų – apie 4,78 Lt už litrą).
VEIDAS: Koks iki šiandien susikaupęs apytikslis „Sodros“ įsiskolinimas?
G.V.: Jei neklystu, tai „Sodros“ skola šiandien turėtų siekti apie 3 mlrd. Lt (iš tiesų ji triskart didesnė – apie 9 mlrd. Lt). Užtat galiu pasakyti, kad valstybės įsiskolinimas šiandien sudaro apie 40 proc. bendrojo vidaus produkto ir per pastaruosius tris metus jis padidėjo beveik 2,5 karto.
VEIDAS: Iš ko šiandien gyvenate ir kokios jūsų pajamos? Galbūt dirbate privačiame versle?
G.V.: Ne, visą laiką atiduodu partijos veiklai. Mano darbas partijoje yra nemokamas, mat gaunu valstybės rentą kaip signataras, todėl turiu galimybę nemokamai dirbti partijai – visas pajamas skiriu partinei veiklai. Rentos pakanka, juolab, kad žmona taip pat gauna pajamų. Nuo pat 1990-ųjų nedirbau privačiame sektoriuje, nes iki pat šiandienos užsiimu politika.
VEIDAS: O tai, kad imate iš valstybės rentą (2700 Lt), nors dar galėtumėte dirbti, jums neatrodo nesuderinama su deklaruojamomis vertybėmis?
G.V.: Ne, nematau nieko nesuderinamo. Gaudamas rentą, galiu nuo ryto iki vakaro užsiimti politine veikla ir atlikti partijos pirmininko pareigas. Manau, kad tai nepalyginamai naudingiau nei dirbti privačiame versle ir būti įtakojamu interesų grupių.

Nepriklausomybės aušroje girdėjome, kad Lietuva suklestės, kai valdžią paims jaunieji politikai. Va tie metai praėjo ir vėl laukiame rinkimų. Su viltimi dairausi — kur tie naujieji jaunieji politikai.

Vieną grupę regiu aiškiai. Tai tie jaunuoliai, kurie per šventes pavaikšto centrinėmis gatvėmis ir nuoširdžiai skanduoja, kad jie tai tikri lietuviai. Tokia tarsi proginė politika, tarsi kažkoks pseudolietuviškas flesh mob’as – susiburia kūnai į vietą, pajuda, parėkauja ir dingsta iki kitos šventės. Niekaip nesuprantu, kas juos vienija, išskyrus šūkį „Lietuva – lietuviams“.
O koks to šūkio turinys? Ar tai jaunimas, kuris nerimauja, kad jų darbo vietas užima pigūs imigrantai iš kitų šalių? Bet kad vidutiniškai Lietuva per metus sulaukia vos poros tūkstančių imigrantų. Gal jie nesutinka, kad lietuviškas vertybes (norėčiau žinoti kokias) keičia tragiški (kodėl, beje?) Vakarų papročiai. Gal jiems nepatinka netradicinės gyvenimo ir buvimo formos, na, homoseksualūs žmonės, kokie gotai ar panašiai? Gal… Bet kodėl tada jie mano, kad jų buvimo formos yra geresnės nei kitokių ir kitų.
Dar ne viešai, o kažkur partijų gelmėse aptinku vadinamuosius jaunuosius socialdemokratus, jaunuosius konservatorius, jaunuosius liberalus ir dar, matyt, jaunuosius „uspaskichus“ (taip viešojoje erdvėje matoma vadinamoji Leiboristų partija, kuri net parlamentinė partija, nes atėjo pasitelkus koaliciją „Darbo partija plius jaunimas“).
Jeigu atsidarysite visažinį „Google“, tai sužinosite, kad Leiboristų partija susikūrė 2008 m. birželio 15 d., artėjant Seimo rinkimams. Partijai viešai atstovauja Vytautas Gapšys, vienu metu vadovavęs ir parlamento opozicijai. Žmogus labai prasiskolinęs, kaip rodo jo deklaracijos. Galime įtarti, kad jam nesvetima didelė jaunimo bėda – itin sunkiai pasiekiamas būstas. Tiesa, kiek domėjausi, jokių didesnių iniciatyvų šiuo klausimu nerodo. Siūlė įvesti klasės draugų šventę, lengvatinį PVM būtiniausioms maisto prekėms. Šiemet pateikė politiškai korektišką ir sukrečiamai nuobodų Vasario 16-osios sveikinimą, kuriame mini, kad tai diena, „kuomet visi kartu galime didžiuotis net ir sudėtingiausiais istorijos laikotarpiais išsaugotu troškimu gyventi laisvoje Lietuvoje, puoselėti savo protėvių tradicijas. Nuosekliai ir sutelktai dirbdami kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie Lietuvos gerovės…“ ir t.t., ir t.t. Čia bene esminė pranešimo detalė yra atogrąža į protėvius: trisdešimties metų žmogus išminties lyg ir semiasi kažkur anapus, bet suformuluoti, kaip mato tos Vasario 16-osios ateitį, nedrįsta. Arba nenori. Arba nesugeba.
Jaunųjų konservatorių lyga pagarsėjo aktyvia kova su „Gazpromu“, kuri pateikiama kaip kova dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės. Tiesa, šiek tiek nuvilia tai, kad, kaip galima suprasti iš tekstų, nė vienas viešai apie tai kalbantis jaunuolis neturi jokių rimtesnių klausimo žinių ir realių problemų suvokimo. Vis dėlto tų jaunų žmonių polinkis moralizuoti – itin gajus. Štai prieš kelias dienas Jaunųjų konservatorių lygos valdyba surašo pareiškimą dėl vasario pradžioje vykusio partinio forumo „Moralė ir politika“. Valdybos nariai „praneša“, kad juos „stebina“, jog į forumą, skirtą aptarti, ar įmanoma suderinti moralę ir politiką, buvo pakviestas Mindaugas Kubilius, „liūdnai pagarsėjęs įžeidžiančiais pareiškimais Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus atžvilgiu“, jie smerkia Naglio Puteikio šmeižtą, nukreiptą prieš krašto apsaugos ministrę ir kitus TS-LKD politikus, etc.
Kaip pažįstama, kaip banalu ir kaip tuščia minties ir turinio. Moralizuoti vietoje rimtų diskusijų apie tų pačių konservatorių sugalvotą Lietuvą 2030 m. daug paprasčiau nei apie Lietuvą 2012 m., kurioje tie jaunuoliai ir gyvena. Jaunimas atrodo kaip gyvenimo parblokštas senimas: problemos jau pagromuliuotos vyresniųjų (bijoma išsišokti?), palaikoma ta pusė, kurios rankose galia ir būsimos vietos rinkimų sąraše, o naujų netikėtų idėjų – nulis.
Pasisukame į jaunuosius socialdemokratus. Na, šitie šoka, dainuoja, jodinėja. Labiausiai įsiminė viena Vilniaus savivaldybės kandidatė, kuri, paklausta, ką mąsto, pasakė, kad negali dalytis mintimis, nes kalbėsianti, „kai reikės“. Apima gan pagrįstas jausmas, kad šioje partijoje jaunimo sąrašas sudaromas sulig tėvelių kišenės apimtimi ir/ar jų įtaka. Tad matėme Šiaulių berniuką, Algirdą Paleckį, arklių žinovę, kurios uošvis lyg ir patį Brazauską pažįsta… Kur moderniosios kairės iššūkiai? Kodėl dabar Lietuvoje jaunimas priverstas emigruoti? Ar deramai subalansuoti kartų dvasiniai ir materialūs interesai? „Apie ką čia jūs, ponia?“ – paklaus toks proginis „socialdemokratas“ su verslo liudijimu…
Dar Lietuvoje yra liberalus jaunimas. Čia tie, kurie kažkodėl jaučiasi laisvi, jei nuolat gromuliuoja austrų mokyklos klasikų kalbas, pasakytas ano šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje. Minties viršūnė – diskusija tema „Kodėl Hayekas diskutavo su Keynesu“.
Kai prieš ketvirtį amžiaus man buvo kokie 26–27-eri, tema buvo labai įdomi. Nes pasirodė lietuviškas Friedricho Hayeko vertimas, kūrėsi tada dar pirmoji „bibliotekinė“, o ne agresyviai godi pinigų liberalų partija. Dabar tas knaisiojimasis jau tikrai primena nuotakos paieškas kapinėse. Intelektualine prasme klasikai – ir Ludwigas von Misesas, ir F.Hayekas, ir Johnas Keynesas – dabar jau seniai gyvena kaip modernių teorijų klausimai, kurie ir skamba kitaip, ir atsakomi kitais žodžiais. Na, nebevažinėjame mes arkliais ir neberašome anų žmonių taip mėgtų laiškų. Tiesiog siunčiame elektronines žinutes.
Laisvė dabar sparti ir kitokia. Ji turi kitą pavidalą ir naujų iššūkių. Jai nebereikia kautis su sovietų gulagais, bet ar nereikia rinkos kapitalizmui ir jo laisvei kautis su valstybiniu itin efektyviu Kinijos kapitalizmu? TVF sako, kad Kinijos BVP perkamosios galios paritetu jau po ketverių metų pranoks JAV. Ir ar tai nereiškia, kad kovodami dėl rinkos laisvės turėsime Lietuvoje atidaryti (o gal jau atidarome) vergų fabrikus? Ir kur tada bus laisvė?

Įtakinga užsienio žiniasklaida bei pasaulyje žinomi ekonomistai Lietuvos Vyriausybę dažnai giria, o didžioji dalis mūsų šalies visuomenės – keikia. Bet tai nėra nepaaiškinamas paradoksas.

Pastaruoju metu Lietuvoje galima stebėti neįprastą ir gana keistą reiškinį. Nuolat atliekamos įvairios apklausos rodo, kad dabartine Vyriausybe pasitiki ir jos darbus teigiamai vertina mažiau nei dešimtadalis šalies gyventojų. Tuo pačiu metu įtakinga užsienio žiniasklaida bei pasaulyje žinomi ekonomistai vis dažniau giria Lietuvos priimtus sprendimus stabilizuojant valstybės finansus ir atkuriant valstybės konkurencingumą.
Kalbant apie periferinių euro zonos valstybių skolų sprendimo problemas nuolat linksniuojamas Baltijos šalių pavyzdys: gebėjimas greitai, nors ir skausmingai, įvykdyti vidinę devalvaciją – sumažinti valstybės išlaidas ir atlyginimus – bei judėti tvariu augimo keliu. Savaitraštis “The Economist” ne kartą gyrė Lietuvos pastangas didinti valstybinių įmonių skaidrumą ir efektyvumą. Galiausiai Roterdamo universitetas šios Vyriausybės darbą įvertino įteikdamas Lietuvos premjerui prestižinį pasaulio lyderio apdovanojimą.
Ar šie radikaliai priešingi Lietuvos Vyriausybės vertinimai yra nepaaiškinamas paradoksas? Tikriausiai ne. Užsienio stebėtojai vertina Lietuvos sprendimus atsižvelgdami į jų poveikį šalies finansų stabilumui, konkurencingumui ir ilgalaikei gyventojų gerovei. O šalies gyventojai vertina, kaip visos tos mokesčių didinimo, biudžeto išlaidų mažinimo ir šešėlinės ekonomikos tramdymo priemonės paveikia jų šiandieninę materialinę gerovę.
Klasikinė ekonomikos teorija daro prielaidą, kad žmogus yra racionali būtybė, tiksliai pasverianti savo ir kitų priimamų sprendimų naudą. Tačiau šiandien jau nekyla abejonių, kad žmogus dažnai būna neracionalus ir ypač sunkiai suvokia bei pasveria gautiną naudą arba žalą tolimoje ateityje. Tai, pavyzdžiui, iliustruoja žmogaus polinkis į žalingus įpročius – mažas trumpalaikis pasitenkinimas nusveria sunkių ligų riziką tolimoje ateityje.
Daugumai lietuvių šis priešingas vertinimas sukelia ryškų kognityvinį disonansą – būseną, kai nauji faktai ir informacija akivaizdžiai prieštarauja jų įsitikinimams, jausmams ir tikėjimui. Socialinės psichologijos teorija teigia, kad dažniausia tokio disonanso pasekmė yra baimė, gėda arba pyktis, todėl dažniausiai žmogus ne bando pakeisti savo požiūrį ir jausmus, o ieško būdų diskomfortą sukeliančią informaciją paneigti.
Ar iš tiesų Vyriausybės sprendimai yra pagirtini ir ar 2008 m. pabaigoje ji turėjo daug pasirinkimų? Siautėjanti pasaulinė finansų krizė buvo tik vienas veiksnys, stumtelėjęs Lietuvos ekonomiką į itin sudėtingą situaciją. Jau kelerius metus iki lemtingųjų 2008-ųjų šalies ekonomikoje kaupėsi labai rimtos problemos. Darbo užmokestis didėjo kelis kartus sparčiau nei darbo našumas, vidaus vartojimą skatino beveik neribojamos paskolos, o tai sukūrė milžinišką užsienio prekybos deficitą – Lietuva norėjo vartoti daug daugiau, negu sugebėjo pati pagaminti. Dar blogiau, kad valdžios sektoriaus išlaidos pūtėsi kartu su netvaraus vartojimo ir nekilnojamojo turto burbulu, nors buvo akivaizdu, jog ilgai tai tęstis negali.
Vartojimui smukus ketvirtadaliu bei subliūškus nekilnojamojo turto burbului, nuo svajonių ir norų iki realių galimybių turėjo sugrįžti ir valstybės išlaidos. Nevykdyti biudžeto konsolidavimo Lietuva negalėjo – alternatyvus kelias buvo Tarptautinis valiutos fondas, tačiau jis paskolą būtų suteikęs tik mainais už dar didesnius socialinių išmokų karpymus ir mokesčių didinimą. Latvija pasuko pastaruoju keliu, ir jos ekonomika susitraukė 10 procentų daugiau nei Lietuvos, o vėliau prasidėjęs atsigavimas buvo gerokai lėtesnis.
Galima diskutuoti, ar tie mokesčiai buvo padidinti ir ar tinkamos išlaidos buvo sumažintos. Iš tiesų didinti pelno mokestį buvo klaida, nedavusi jokios finansinės naudos, o tik sumažinusi Lietuvos patrauklumą užsienio investuotojams. Nuosmukis turbūt butų buvęs lengvesnis, o atsigavimas greitesnis, jei būtų sumažėję darbo mokesčiai (ypač naujai sukuriamoms darbo vietoms), o prarastas valstybės pajamas būtų kompensavę visuotiniai turto mokesčiai.
Taip pat buvo galima naikinti įvairias mokestines spragas, leidžiančias dideles pajamas gaunantiems gyventojams mokėti mažai mokesčių, o ne didinti mokesčių tarifus visiems vienodai. Be to, turbūt greičiau ir labiau galėjo mažėti ne senatvės pensijos, o neefektyvios ir neskaidrios valstybės išlaidos, perskirstomos per viešuosius pirkimus. Tačiau visa ši ideologinė diskusija nekeičia vieno paprasto fakto: mokesčiai turėjo didėti arba valstybės išlaidos – mažėti.
Dauguma kitų Vyriausybės sprendimų taip pat sulaukė kritikos, tačiau dažniau iš opozicijos ir suinteresuotų grupuočių, o ne iš visuomenės. Pavyzdžiui, reikalavimu kasos aparatais apskaityti prekybą maisto produktais dengtose turgavietėse labiausiai nepatenkinti buvo stambūs prekybininkai, vedantys netikslią apskaitą ir bandantys išvengti PVM mokėjimo prievolės, o ne smulkieji Lietuvos prekybininkai ar ūkininkai. Griežtas reikalavimas tiksliai apskaityti taksi paslaugas ir mokėti visus mokesčius itin nemalonus šias paslaugas teikiantiems, tačiau naudingas visai visuomenei.
Deja, gyventojai dažniausiai nesuvokia, kad vienų ar kitų verslo atstovų ar gyventojų vengimas mokėti mokesčius yra ne kas kita, kaip tos mokestinės naštos perkėlimas kitiems, sąžiningesniems, šalies gyventojams. Mokesčių mokėjimas yra ta sritis, kurioje labai tinka lygybės ir solidarumo principas, o gailesčiui ir užuojautai neturi likti vietos.
Trečiasis JAV prezidentas Thomas Jeffersonas yra pasakęs, kad tironija atsiranda tada, kai žmonės bijo savo vyriausybės, o laisvė užtikrinama tik tada, kai vyriausybė bijo savo žmonių. Gal XVIII a. tai buvo aktuali įžvalga, tačiau XXI a. demokratinėse valstybėse baime (ir pataikavimu) pagrįsti santykiai tarp valdžios ir gyventojų yra tiesus kelias šalies moralinio ir finansinio bankroto link. Geriausias to pavyzdys yra Graikija: dvidešimtmetį rinkėjams pataikavę politikai didino socialines išmokas ir valstybės tarnautojų atlyginimus bei tenkino kitų interesų grupių poreikius, neatsižvelgdami į šalies finansines galimybes. Šiandien šis demokratijos lopšys yra ten, kur niekas nenori būti – ties bankroto, socialinės atskirties ir skurdo slenksčiu.
Italija ir Graikija ėmėsi fiskalinės drausmės ir reformų tik tada, kai prie valdžios vairo sėdo technokratinės vyriausybės – specialistai, puikiai išmanantys savo amatą, bet neišrinkti visuomenės, todėl jos nebijantys ir neprivalantys jai pataikauti. Deja, technokratinės vyriausybės yra laikinas problemų sprendimo būdas, o politinio nepasitikėjimo bei pataikavimo krizė pasaulyje tęsis. Atrodo, kad ją suvaldyti galima tik fiskalinės drausmės ir panašiais įstatymais.

Nepartinis demokratinis judėjimas žada griežtą pilietinę valdžios kontrolę visose srityse. Ar šios ambicijos turi pagrindo?

Nepartinis demokratinis judėjimas (NDJ) atgimsta – taip ambicingai pasiskelbė visuomeninis sambūris, kurio nebuvo girdėti nuo pernai pavasario, kai mirė tuometis jo lyderis žmogaus teisių gynėjas, eksparlamentaras Kęstutis Čilinskas. Žinoma, lyderio vaidmuo – išskirtinės svarbos, antra vertus, negalima laikyti solidžia organizacijos, kuri, netekusi vieno lyderio, ir pati apmiršta.
Tenka pripažinti, kad ir kiti pastarojo dešimtmečio bandymai įpūsti visuomenei pilietiškumo dvasios ir sukurti bent kiek populiaresnius bei įtakingesnius visuomeninius judėjimus užgesdavo neilgai trukus po garsių deklaracijų paskelbimo. Jei jau net pats unikaliausias Lietuvos istorijoje pilietiškumo proveržis – Sąjūdis šiandien vegetuoja, o ne egzistuoja, ar turi šansų pilietiškumą pažadinti kažkas kitas?

Lyderis mažiau charizmatiškas už pirmtaką
Vėliava ir vėliavnešys – idėja ir lyderis. Tai neabejotinai du svarbiausi komponentai, aplink kuriuos gali burtis žmonės. „K.Čilinskas buvo labai matoma, gerai žinoma asmenybė ir dėl žmogaus teisių gynimo, ir dėl kitų darbų. Jis žmonių akyse galėjo būti pilietiškumo ugdymo pavyzdys, visuomenės balsas. Naujasis NDJ lyderis Povilas Gylys daugiau ar mažiau siejamas su Socialdemokratų partija, jis buvo šios partijos Vyriausybės užsienio reikalų ministras. Jis nėra tokia charizmatiška asmenybė kaip K.Čilinskas, kad galėtų pakelti judėjimą aukščiau politinių partijų“, – lygina politologė prof. dr. Jūratė Novagrockienė.
Naujasis NDJ pirmininkas, ekonomistas, 64-erių metų prof. P.Gylys neigia pasigirstančius įtarimus, kad atsinaujinantis NDJ – socdemų projektas. „Jokiame jokios partijos projekte nedalyvauju. Anksčiau dalyvavau – neneigiu ir nesigailiu. Bet dabar tai visai kita veikla“, – tikina jis. O dėl savo ideologinių pažiūrų su dešiniaisiais P.Gylys diskutuoja taip: „Esu viešojo intereso gynėjas. Jūs už ar prieš? Jei už, tai jūs mano pažiūrų. Ar jūs – kairieji? Manau, skurdas ir nelygybė yra per dideli. O jūs? Ar jūs – kairieji?“
Vis dėlto tiek naujasis NDJ lyderis, tiek jo pavaduotoju tapęs sociologas, ekonomistas prof. Romas Lazutka aktyviai propaguoja išskirtinai socialiai orientuotos ekonomikos modelį. Antra vertus, gal tokios pažiūros ir dera visuomeninio judėjimo lyderystei, nes savo prigimtimi tokie judėjimai – opozicija valdžiai, kuri vis labiau tiesiogiai ar netiesiogiai tampa turtingųjų interesų gynėja.
Beje, P.Gylys anksčiau net nedalyvavo NDJ veikloje. Jis pasakoja, kad pernai vasarą kartu su R.Lazutka ir NDJ veikloje dalyvavusiu filosofu doc. dr. Krescencijumi Stoškumi (jis taip pat tapo NDJ pirmininko pavaduotoju) mažesnėmis ir didesnėmis grupelėmis vis diskutuodavę, jog politinės partijos ištiktos sąstingio, svarstydavę, kaip pagyvinti politinį gyvenimą. Nutarę, kad kiekvienam bent kiek žinomam lietuviui nereikia kurti po organizaciją, tad įsitraukė į NDJ.
Judėjimo taryboje – dar keletas visuomenei žinomų asmenų: aktorius Regimantas Adomaitis, su „Tvarka ir teisingumu“ anksčiau bendradarbiavę atsargos brigados generolas Česlovas Jezerskas ir teisininkas Alfonsas Vaišvila, pareigūnų profesinių sąjungų atstovas Vytautas Bakas, žurnalistė, buvusi prezidentės patarėja Audronė Nugaraitė, kiti. Nors sunku būtų tvirtinti, kad taryboje – daug savo srities autoritetų, NDJ netgi turi ambicijų sudaryti šešėlinę vyriausybę. Antra vertus, ar daug jų turi net parlamentinės partijos?
Ne mažiau svarbu ne tik tai, kas organizacijos nariai, bet ir kieno jie finansuojami. „Esame „biedni“ kaip bažnyčios pelės. Dirbame savanorystės pagrindais, yra kuklus stojimo ir nario mokestis. Kol kas turėsime vieną techninę koordinatorę. Nenorime eiti kažkieno prašyti pinigų, kad neatsirastų priklausomybė, – tada dingsta tokio judėjimo prasmė. Bet gal atsiras tokių, kurie patys parems“, – tikisi P.Gylys.

Programa išsamesnė nei kai kurių partijų
„Tai labai savalaikis judėjimas, nes žada spręsti problemą, kuri Lietuvoje net nepradėta spręsti nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, – imtis pilietinės valdžios kontrolės. Be jos valstybė pasmerkta degraduoti“, – pabrėžia filosofas prof. Vytautas Radžvilas. Tenka priminti, kad analogišką tikslą deklaravo ir kitos anksčiau į Lietuvos gyvenimą bandžiusios įsiterpti pilietinės organizacijos, deja, be ženklių rezultatų.
V.Radžvilas giria, kad su žiburiu nerastumėte partijų programose tokio „sisteminio ir gilaus požiūrio į valstybės problemas“, kaip NDJ programoje. „Tai lemia, kad judėjimui priklauso nepartiniai žmonės, kurie gali sau leisti į Lietuvos padėtį pažvelgti nešališkai ir objektyviai“, – mano filosofas.
Programa apima visas pagrindines gyvenimo sritis. Jei NDJ įgyvendintų, kas surašyta, jis imtųsi valdžios piliečių kontrolės funkcijos, gintų viešąjį interesą. Tarp svarbiausių darbų P.Gylys mini nevyriausybinių organizacijų veiklos peržiūrą, nes, jo teigimu, kai kurios išsigimusios, tik butaforinės: gauna iš Vyriausybės ir ES finansavimą ir yra tik priedėlis prie Vyriausybės, neatliekantis pilietinės misijos. Tačiau tikrai visuomeninį interesą ginančias nevyriausybines organizacijas NDJ žada telkti. NDJ sieks, kad referendumui sušaukti reikėtų ne 300 tūkst, o bent tris kartus mažiau parašų, kad ne 50 tūkst., o 10 tūkst. piliečių galėtų teikti Seimui privalomo svarstyti įstatymo projektą.
Ekonomikos srityje NDJ deklaruoja teisingesnės ir efektyvesnės ekonominės sistemos siekį. „Ne tik verslas, bet ir viešasis sektorius – abu yra rinkos dalys: jei neplėtosime švietimo, mokslo, niekada neturėsime ir gero verslo. Jei kas nori, tegu įrodo, kad mokytojas nėra turto kūrėjas“, – dėsto P.Gylys.
Teisėsaugos srityje užsimota pramušti teisinės sistemos saviizoliaciją: bus siekiama tarėjų ar kitų visuomenės kontrolės formų įvedimo. O kol kas NDJ burs stebėjimo grupes ir stebės teismo procesus visuomenei svarbiose bylose.
„Nesame grioviakasiai, mūsų pagrindinis ginklas – žodis, jį naudosime gana aštriai“, – kaip žada įgyvendinti programą, aiškina P.Gylys.

Kur dingo ankstesni piliečių sambūriai
V.Radžvilui imponuoja NDJ, tačiau jis, kaip jau išblėsusio judėjimo „Kitas pasirinkimas“ lyderis, suvokia, kad visuomeninio sambūrio perspektyvos priklauso anaiptol ne tik nuo judėjimo narių pastangų. „Visuomenė nusivylusi, apatiška, įpratusi laukti, kad už ją viską padarytų partijos, prezidentė, Vyriausybė ar dar kažkas“, – kritikuoja filosofas.
Antra vertus, Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad visuomeniniai judėjimai turi teisę dalyvauti rinkimuose, tegu ir sugebėtas apeiti per savivaldos rinkimus, sukėlė tikrą jų renesansą. Deja, ir išsigimimą: buvę partijų nariai persikrikštijo nepartiniais, bandydami taip apmulkinti partijomis nusivylusius rinkėjus.
„Vienintelis patikimas visuomeninių judėjimų požymis, leidžiantis atpažinti, kokie tikrieji tokių darinių tikslai, yra jų santykiai su valdžia. Jei jie pradeda veikti grynai kaip rinkiminis susivienijimas, nelieka jokių abejonių, kad tai dar viena pažadukų ar gelbėtojų kompanija“, – neabejoja V.Radžvilas. Tokia „žanro“ painiava tik kelia įtarimus, kad piliečių judėjimai nori partijas išgyvendinti, o ne jas kontroliuoti. Tačiau jei pilietiniai judėjimai patys bus valdžioje, vadinasi, jie save ir kontroliuos?
Politologė J.Novagrockienė pastebi, kad į valdžią atėjusių judėjimų elgsena tokia pati kaip ir politinių partijų, o dauguma ten eina siekdami postų. Pavyzdžiui, Visvaldo Matijošaičio judėjimo „Vieningas Kaunas“ veikimas niekuo nesiskiria nuo partijos. O Artūro Zuoko judėjimas TAIP veikė kaip partija ir tokia netrukus pasiskelbė.
Beje, ir K.Čilinsko įsteigtas Jungtinis demokratinis judėjimas dėl skirtingo požiūrio į dalyvavimą valdžios institucijose skilo: į jį pradėjo veržtis partijų atstovai, kai kas juo norėjo pasinaudoti kaip tramplinu į valdžią, tad K.Čilinskas su bendraminčiais nuo jo atsiribojo ir įsteigė NDJ.
Nauja NDJ vadovybė, P.Gylio teigimu, šiuo metu neketina eiti į politiką. Kol kas NDJ šiuo klausimu nepriėmę jokių sprendimų, tik neatmeta galimybės paremti vieną ar kitą kandidatą. Antra vertus, kol kas NDJ nėra toks įtakingas, kad kam tai labai rūpėtų.

Neosąjūdžiai pasmerkti žlugti
„Judėjimai deklaruoja tam tikras vertybes, tačiau juos išgirsta labai nedidelė dalis žmonių. Bet ir negalima tikėtis labai daug, jei nėra kažkokios ekstremalios situacijos, į kurią sureaguotų visa visuomenė“, – aiškina J.Novagrockienė. Pavyzdžiui, kai degė Paryžiaus pakraščiai, žmonės negalėjo nereaguoti ir būrėsi etniniu, rasiniu, socialiniu pagrindu. O dabartinė ekonominė ir finansinė krizė nėra tokia gili, kad priverstų visuomenę vienytis.
Politologė dr. Ainė Ramonaitė, tyrinėjusi ikisąjūdinius visuomeninius judėjimus, daro išvadą, kad ir jau užgesusių judėjimų, ir NDJ yda – bandymas būti Sąjūdžio aidu. Netgi ir tarp tų judėjimų aktyvistų – daug buvusių sąjūdininkų, kurie nerado sau vietos politiniame gyvenime ir bando atgimti tokiomis formomis.
„Vakaruose visuomeniniai judėjimai dažniausiai skirti konkrečiai idėjai ar problemai, o mūsiškiai nori aprėpti viską. Tačiau pagal savo logiką toks visa apimantis darinys yra partija. Tautinio išsivadavimo metais vienijo vienintelė idėja, o nerevoliuciniu laikotarpiu tai turi būti arba partija, arba judėjimas su aiškia idėja“, – įsitikinusi A.Ramonaitė.
Politologė pastebi dar vieną esminę ydą: visi pastarųjų kelerių metų visuomeniniai judėjimai rėmėsi tik žmonių nepasitenkinimu valdžia – negatyvia idėja. „O kur pozityvi? Iš negatyvo nebent gali sukviesti į mitingą“, – apibendrina A.Ramonaitė.

Pastarųjų kelerių metų pilietiniai judėjimai arba išblėsta, arba tampa partijomis

Pavadinimas    Steigimo data    Lyderis    Dabartinė veikla
“Kitas pasirinkimas”    2004 m.    Vytautas Radžvilas    Negirdima
“Piliečių santalka”    2006 m.    Darius Kuolys    Negirdima
Jungtinis demokratinis judėjimas    2009 m.    Kęstutis Čilinskas    Skilo, K.Čilinskas įsteigė Nepartinį demokratinį judėjimą
Nepartinis demokratinis judėjimas    2010 m.    Povilas Gylys    Siekia atgimti
“Mūsų reikalas”    2010 m.    Valdemaras Stančikas    Negirdima
“Tautos ateities forumas”    2010 m.    Algimantas Matulevičius    Negirdima
“Vieningas Kaunas”    2010 m.    Visvaldas Matijošaitis    Kauno savivaldybės taryboje veikia kaip partija
TAIP    2010 m.    Artūras Zuokas    Įsteigė partiją
“Drąsiaus kelias”    2011 m.    Audronė Skučienė    Persiformuoja į partiją „Drąsos kelias“

Pasiektas bendras susitarimas dėl finansinės drausmės griežtinimo rodo vieningą Europos Sąjungos (ES) politinę valią prisiimti atsakomybę už Europos ekonominę ateitį ir ryžtą nedelsiant spręsti euro zonos skolų krizės problemas. Lietuvos vadovės Dalios Grybauskaitės vertinimu, tai labai reikšmingas žingsnis į priekį, kurio jau seniai reikėjo.

Belgijos sostinėje susirinkę ES valstybių vadovai ankstyvą penktadienio rytą sutarė dėl griežtos finansinės disciplinos ir taupymo priemonių, būtinų euro zonos skolų krizei įveikti. Apie tai praneša ELTA.

“Džiaugiuosi, kad absoliuti ES valstybių dauguma supranta, kokioje sudėtingoje padėtyje atsidūrė Europos ekonomika, ir žengė labai svarbų žingsnį stiprinant fiskalinę, ekonominę drausmę ir atsakingą elgesį su finansais”, – sakė Lietuvos vadovė.

Tolesnėse ES vadovų diskusijose siūloma, jog šis susitarimas būtų taikomas septyniolikai euro zonos valstybių, prie kurių galėtų prisijungti ir likusios ES narės, siekiančios vykdyti atsakingą ekonominę ir fiskalinę politiką.

Prezidentės teigimu, tai reiškia, jog Europa vienijasi ir dar glaudžiau bendradarbiaus ekonominės politikos koordinavimo klausimais.

Pasak Lietuvos vadovės, atsakingu finansų valdymu pasižyminčios Baltijos ir Šiaurės valstybės palaiko ES Vadovų Tarybos sprendimus. Šie sprendimai buvo neišvengiami, juos reikėjo priimti jau anksčiau, neleidžiant ES skolų krizei gilėti.

Turėjo prabėgti daugiau nei dvidešimt metų, kad ir į Lietuvos politinį gyvenimą ateitų kažkas panašaus į sekso skandalą, kurių šiaip jau apstu demokratinių valstybių parlamentuose. Žinia, griežtai imant, Seimo nario Sauliaus Stomos pabendravimas su televizijos prodiuserio pakišta profesionalia žaliaake psichologe neišsirutuliojo ne tik iki lovos, bet netgi iki bučinio, tačiau vis tiek yra apie ką kalbėti.
Pirmiausia apie tai, kad S.Stomos atvejis nė iš tolo nepanašus į tas tikras, nesuvaidintas aistras, kurios per šiuos du dešimtmečius virė Seimo kabinetuose, koridoriuose ir dar intymesnėse vietose. Bet kuris Seimo senbuvis ar senbuvė, ypač iš parlamentarus aptarnaujančio personalo, nesunkiai papasakos ne vieną istoriją – ar apie dabar jau itin aukštas pareigas užimančią blondinę, kadaise laksčiusią Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo koridoriais su ant kelių nudrengtomis pėdkelnėmis, ar apie keistas dėmes ant minkštasuolių Seimo pusvadžių kabinetuose, ar apie vienos negausios, bet laisvos partijos parlamentarų ūžavimus su savomis ir svetimomis padėjėjomis Seimo restorane dar tais laikais, kai ten būdavo galima vartoti alkoholį. Seime dirba žmonės, ne bejausmiai kiborgai, o kur žmonės – ten ir jausmai bei meilės romanai. Kaip ir bet kurioje didesnėje darbovietėje.
Žavias merginas savo padėjėjomis Seimo nariai įdarbina irgi ne nuo vakar. Regis, dar 1996–2000 m. kadencijos Seime dabartinis Kauno vicemeras Stanislovas Buškevičius savo padėjėja buvo įdarbinęs tikrą grožio konkursų dalyvę, kurią išvydę kiti Seimo vyrai sprogo iš pavydo ir nulėkė skųstis žurnalistams: žiūrėkit, ką Stasys sau leidžia! Tačiau jokio skandalo nekilo, nes, kaip pabrėžė vienas išmintingas Seimo vadovybės narys, teisėtų pretenzijų dėl įdarbintos padėjėjos išvaizdos gali turėti nebent S.Buškevičiaus žmona. Visa kita – Seimo nario rinkėjų reikalas, o šie kuo ramiausiai perrinko jaunalietuvių vadą dar vienai kadencijai, nes akivaizdžiai domėjosi ne padėjėjos išvaizda, o Seimo nario gebėjimu atstovauti jų interesams.
Dar buvo kelių spaudos leidinių bandymai kelti sekso skandalus, rašant, kad tikros ar tariamos prostitutės yra aptarnavusios Seimo narius, nurodant į šiuos ar užuominomis, ar tiesiogiai vardijant pavardes, bet viskas baigėsi šnipštu. Visuomenė ir rinkėjai liko tam kurti ir, vaizdžiai sakant, seksas politiniu kompromatu Lietuvoje netapo. Istorija su ilgakoje šokėja, tvarkiusia Viktoro Uspaskicho namus, o vėliau dirbusia jo vadovaujamoje Ūkio ministerijoje, ne tik nepakenkė Darbo partijos lyderio karjerai, bet veikiausiai dar ir pridėjo jam populiarumo.
Žinodami, kad ligi šiol tikri ar tariami politikų meilės nuotykiai niekaip netapdavo rimto, jų karjerai gresiančio skandalo priežastimi, į didžiulį triukšmą dėl S.Stomos pabendravimo su žaliaake viliotoja turime žiūrėti gerokai įdėmiau. Mat kyla pagrįstas įtarimas, kad šioje istorijoje S.Stomai tenka toli gražu ne svarbiausias vaidmuo. S.Stoma panašesnis į vienkartinio naudojimo instrumentą, kurį pasitelkus kuriama ilgalaikio politinio šantažo sistema.
Prodiuserio Sauliaus Bartkaus kuriamos laidos žurnalistai žaliaakę viliotoją kišo ne vienam S.Stomai, o pusšimčiui Seimo vyrų. Tarp jų atsirado ne vienas S.Stoma, kuris su mergina ne tik susirašinėjo, bet ir buvo asmeniškai susitikęs (trijų, iš tiesų įtakingų, parlamentarų pavardės jau atvirai vardijamos Seimo koridoriuose), tačiau skandalas buvo sukeltas tik dėl S.Stomos, kitas pavardes kažkodėl laikant paslaptimi.
Atsižvelgiant į tai kyla pagrįstas įtarimas, kad šiuo atveju reikalą turime ne su bulvarinės žurnalistikos tyrimu, bet su plataus masto Seimo narius galbūt kompromituojančios medžiagos rinkimu. Ar toji S.Bartkaus surinkta medžiaga taps aukso vertės politinio šantažo instrumentu, ar tyliai keliaus į šiukšlių dėžę, priklausys nuo S.Stomos istorijos baigties. Jeigu skandalas bus išpūstas iki apkaltos ir priverstinio atstatydinimo iš Seimo (link ko dabar viskas lenkiama) ar bent jau išvijimo iš valdančiosios partijos frakcijos, tuomet „Stomos precedentas“ taps tuo svertu, kuriuo bus galima paspausti ne vieną ir ne du parlamentarus, net jeigu šie su žaliaake viliotoja tik kartelį arbatos pagėrė. „Aha, ir šitam žilė galvon – velnias uodegon, – sušuks tikrų ir apsimestinių Seimo moralisčių choras. – Apkaltą, jam, apkaltą, kaip Stomai!“
Juoba nėra jokių garantijų, kad seksualinį kompromatą prieš Seimo narius rinko vienintelis S.Bartkus ir kad tai buvo daroma tik šią vasarą, o ne nuo gerokai anksčiau. Atsiradus „Stomos precedentui“, prieš bet kurį rimtesnį balsavimą – dėl biudžeto milijardų, dėl atominės energetikos, dėl alkoholio akcizų ar dėl kitų šimtamilijoninius pelnus liečiančių dalykų – ne vienam parlamentarui gali būti paskambinta ir priminta apie susitikimą su žaliaake Rūta arba apie atostogas Kipre su blondine Jurgita. Ir balsavimo rezultatas iš karto taps kitoks.

Per lėktuvo katastrofą žuvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio (Lecho Kačynskio) brolis dvynys buvęs premjeras Jaroslawas (Jaroslavas) brėžia savo velionio brolio “Politinio testamento” gaires straipsnyje, kurį šeštadienį paskelbė dienraštis “Nasz Dziennik”.

Pasak jo, velionis šalies vadovas lenkiškumą laikė svarbia vertybe – tiek kaip žmogus, tiek kaip pilietis.

“Abu žinojome posakį, kuris kartojamas mūsų tėvynėje: “Jeigu jau gimėme lenkais – lenkais ir mirsime”, – aiškina opozicinės konservatyviosios “Įstatymo ir teisingumo” partijos pirmininkas.

“Tai reiškia, kad lenkiškumas yra dovana, kurią turime praturtinti savo gyvenimu”, – pabrėžė J.Kaczynskis.

Buvęs premjeras pastebi, jog jo brolis siekė užtikrinti Lenkijos suverenumą ir paversti ją stipria valstybe, labiau panašia į Prancūziją negu į 17 autonominių provincijų turinčią Ispaniją.

J.Kaczynskis priminė ir aktyvią savo brolio veiklą užsienio politikoje.

“Prezidentaujant beveik penkerius metus viso mano brolio pastangos buvo nukreiptos kurti Lenkiją, kuri būtų atskaitos taškas. Dar daugiau – kad ji taptų Centrinės ir Rytų Europos regiono lyderė, taip pat šalių, kurios atsirado ant Sovietų Sąjungos griuvėsių”, – nurodė jis.

“Tai nebuvo bandymas prikelti Jogailaičių dinastijos sapną, o paprasčiausias pragmatizmas: arba mūsų šalis bandys kurti glaudžiai su mumis bendradarbiaujančių valstybių bloką, arba jai grės pavojus patekti į Rusijos politinės ir ekonominės įtakos sferą”, – rašo J.Kaczynskis.