R.Urbonaitė

3 klausimai apie vidines kovas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijoje politologei Rimai Urbonaitei

– Kas vyksta TS-LKD viduje, kodėl partijos nariai tarsi skyla į dvi stovyklas?

– Akivaizdu, kad partijoje nėra vidinio dialogo, kuris atsispindėtų ir išorinėje TS-LKD komunikacijoje. Skirtingos žinutės leidžia identifikuoti, jog partijoje nėra vienybės, atsirado tam tikri blokai, o partijos lyderis Gabrielius Landsbergis veikiausiai nesugeba konsoliduoti visų partijos narių ir įgyvendinti strategijos, kad partija turėtų vieną stuburą. Dabar matome krikdemiškąjį sparną ir G.Landsbergį, kalbantį apie nuosaikų konservatizmą, kad ir kas tai būtų. Net ideologiškai matome tam tikrus nesutarimus, ką jau kalbėti apie tai, kad pačių partiečių atlikti moksliniai tyrimai rodo jų požiūrių skirtumus. Pavyzdžiui, ekonominėje dimensijoje skirtumas akivaizdus – partijos narių požiūriai išsiskiria praktiškai nuo dešinės iki kairės ir tik bendras vidurkis yra arčiau dešinės.

Takoskyrų partijoje atsiranda daugiau, nei buvo iki šiol, o tai – natūrali dermė vystytis konfliktui, juolab kad situacija įtempta. Jei konservatoriai būtų laimėję rinkimus, galbūt tokio virsmo, tokių batalijų nematytume, nes nugalėtojų niekas neteisia. Dabar G.Landsbergis šiek tiek piktinasi, kad nėra palaikymo, kad kiekvienas pradėjo kovoti už save, nors anksčiau tokios diskusijos nebuvo. Bet juk diskusijos nebuvo tada, kai matėme konservatorių kilimą. Gal pasitikėjimo kreditas, kuris G.Landsbergiui buvo duotas labai dideliu avansu, vis dėlto nebuvo pateisintas.

Dabar konservatoriams reikėtų susėsti, užsidaryti, pasitraukti iš viešosios erdvės ir kalbėtis partijos viduje, nes dialogo per feisbuką, televiziją ar radiją su partiečiais palaikyti negali. Partijai reikia sutarti modelį, kurio ji laikysis, ir tada siųsti atitinkamas žinutes rinkėjams.

– Gal G.Landsbergis turėjo prisiimti atsakomybę dėl rinkimų rezultatų, derybų dėl koalicijos?

– Jis bent šiek tiek sakė, kad prisiima atsakomybę, tačiau kyla klausimas, ar jo žodžiai sutampa su veiksmais. Veiksmuose yra daug emocijų. G.Landsbergis neturėjo vizijos, kas bus, jei rinkimai susiklostys kitaip, o politikai turi turėti planą B, jei reikia – ir planą C. Manau, jog G.Landsbergis su tuo nesusitvarkė, jis iš tiesų manė, kad TS-LKD bus tie, kurie ves koaliciją. Staiga prieš pat antrąjį turą situacija kardinaliai pasikeitė, ir pamatėme, kad debatuose, kuriuose Ramūnas Karbauskis kalbėjosi ne su G.Landsbergiu, bet su rinkėjais, TS-LKD lyderis sutriko. Galbūt tai lėmė patirties trūkumas, per daug emocijų. Be to, jis nesugebėjo sutelkti partiečių, kurie teiktų jam paramą, rato. Normalaus vidinio dialogo nebuvo, todėl jo situacija pradėjo

klibėti.

Pats G.Landsbergis dabar kalba apie tai, kad jau prasideda partijos pirmininko rinkimai, kurie vyks gegužę. Akivaizdu, kad esama abejonių ir jo atsakomybė nėra matoma veiksmais, jis dar nesugebėjo tuo įtikinti savo partijos narių.

– Kokie gali būti skilimo scenarijai?

– Sunku pasakyti, bet manau, kad tokie dariniai taip lengvai neskyla. Juolab neturime pakankamai informacijos apie tai, kas iš tiesų vyksta partijoje, galime matyti tik tam tikrus išorinius požymius. Gali būti, kad „nutekės“ keli ryškesni asmenys, bet tai nereiškia, kad gali įvykti visiškas skilimas. Abejoju ar „atskylantis“ krikdemų

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Per šį dvidešimtmetį profesoriui Evaldui Nekrašui pavyko atsidurti daugiausiai užsienio mokslo leidiniuose cituojamų Lietuvos politologų sąrašo viršūnėje.

Pastaruoju metu retai interviu žiniasklaidai duodantis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) Tarptautinių santykių katedros vedėjas bei buvęs šio Universiteto Filosofijos katedros vedėjas, nūnai profesorius Evaldas Nekrašas šypteli išgirdęs, jog tarp visų Lietuvos politikos mokslų atstovų jo reitingas ir cituojamumas užsienio mokslo leidiniuose pats didžiausias. “Žinote, man, kaip mokslininkui, didžiausią pasitenkinimą paliko prieš dvejus metus išleista mano knyga “Pozityvus protas: jo raida ir įtaka modernybei ir postmodernybei”. Ją rašiau net dešimt metų. Tai labai ambicinga knyga, kurioje aprėpiama daugybė klausimų, aktualių ir politikos mokslams. Kitas man, kaip mokslininkui, labai malonus ir giliai įstrigęs momentas nutiko, kai kurso pabaigoje studentai ėmė ploti už įdomias ir naudingas paskaitas. Iki tol maniau, kad plojama tik teatre, po gero spektaklio ar koncertų salėse. Tad man tai buvo taip neįprasta ir taip malonu, kai šitai dukart gyvenime patyriau”, – pasakoja prof. E.Nekrašas ir priduria, kad studentų dėkingumas ir parašyta knyga jam yra netgi didesni įvertinimai už visus oficialius apdovanojimus.
O reikšmingiausiais savo darbais pašnekovas vadina jau minėtą knygą bei du savo straipsnius: anglų kalba parašytą “Ar Lietuva yra Šiaurės ar Vidurio Europos šalis” (1999 m.) (beje, sutrumpintą šį straipsnį publikavo ir mūsų savaitraštis) bei “Kritiniai pamąstymai apie Lietuvos užsienio politiką” (2009 m.) (pastarąjį persispausdino Krokuvos Jogailaičių universitetas), iš skaičiuojamų daugiau kaip 120-ies jau publikuotų tekstų.
Tiesa, mokslininko kolegos atkreipia dėmesį, kad E.Nekrašas yra ne tik vienas labiausiai cituojamų Lietuvos tarptautinių santykių specialistų, o ir didelę įtaką Lietuvos filosofijos mokyklai padaręs mokslininkas. Jo parašytas “Filosofijos įvadas” yra vienas fundamentaliausių bei įdomiausių mūsų filosofijos mokslo vadovėlių.
Beje, įdomu tai, kad prof. E.Nekrašas nėra sausas politikos mokslų teoretikas. Jis yra patarinėjęs parlamentiniam Užsienio reikalų komitetui 1991 – 1992 m. bei dirbęs Užsienio reikalų ministerijos konsultantu nuo 1997 iki 1999 m. Be to, buvo nominuotas ambasadoriumi, nors taip ir neišvykęs į diplomatinę tarnybą. Negalima nepaminėti ir to, kad jis buvo viliojamas įvairių partijų pasukti į politiką, bet šiandien džiaugiasi nesusiviliojęs panašiom pagundom ir likęs moksle.
“Na, mano kelias daug kur dvigubas: juk ir į filosofiją bei politologiją atėjau ne iš karto, o po inžinerijos bei matematikos studijų. Gal šitai susiję ir su tuo, kad esu gimęs po Dvynio ženklu”, – nusijuokia pašnekovas.
Taigi, koks tas mokslininko kelias į filosofus ir politologus.

Elitinio kurso matematikas pasirinko filosofiją
Istorijos mokytojų šeimoje gimęs būsimas mokslininkas jau būdamas penkerių pradėjo skaityti. O kai pradėjo lankyti Ukmergės 2-ąją vidurinę mokyklą, mokslai taip lengvai sekėsi, kad po abitūros egzaminų gerai nė nežinojo, ką labiausiai norėtų studijuoti. “Pasirinkau automechanikos ir matematikos studijas tuomečiame Kauno politechnikos institute (KPI), mat nenorėjau eiti į sovietinę kariuomenę, o visos kitos aukštosios mokyklos, išskyrus KPI, buvo panaikinuskios karines katedras, tad studijuojant kitur būtų tekę atlikti privalomąją karinę tarnybą. Bet jau netrukus KPI rektorius Kazimieras Baršauskas susitarė su Vilniaus universiteto rektoriumi Jonu Kubiliumi rengti elitinį matematikų kursą ir, atrinkę geriausius KPI matematikus, man pasiūlė studijas Vilniuje. Kadangi mums prižadėjo “aukso kalnus”, sutikau”, – nusijuokia prof. E.Nekrašas.
Taip prasidėjo jo dvigubos inžinerijos ir matematikos studijos. “Buvau negudrus, – vėl pasišaipo iš savęs pokalbininkas, – pirmus dvejus metus nesupratau, kad galima nenueiti į kokią nors paskaitą, tad lankiau absoliučiai visas paskaitas: kartais kol atvažiuodavau nuo vieno Universiteto fakulteto iki kito, tai yra iš M.K.Čiurlionio gatvės iki Aušros vartų, telikdavo 10 min. pietums. O po paskaitų sėdėdavau prie namų darbų”.
Bet jau po ketvirto kurso atlikęs praktiką VU Filosofijos fakultete būsimasis mokslininkas atvirai pasakė Lietuvos matematikų tėvui prof. J.Kubiliui, girdi, nors matematika jam lengvai sekasi, bet filosofija – nepalyginti įdomesnė sielai. “Mane labiau domino žmogus, jo vieta pasaulyje, kaip jis suvokia, pažįsta, priima moralinius sprendimus”, – pašnekovas paaiškina savo posūkį iš matematikos ir inžinerijos į filosofiją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.