Tag Archive | "polonizacija"

Paradoksas: Vilnijos polonizaciją vykdė ne tik lenkai, bet ir Maskva

Tags: ,



Prieš 60 metų, 1950–1951 m., Vilniją, ypač jos mokyklas, pagal komandą iš Maskvos užgriuvo nauja, dar viena polonizacijos banga, kurios pasekmės jai skaudžiai atsiliepia ir šiandien.

Per visą istoriją Vilniaus kraštą nutautinti bandyta daugybę kartų ir įvairiais būdais. Vilnijai labai pakenkė mūsų didikų, bajorų sulenkėjimas, prasidėjęs po Liublino unijos 1579 m., nepadėjo jai ir dvasininkų veiksmai. Vilniaus vyskupijos vadovybės politika buvo nesuvokiama, nes pagrindiniai jos principai buvo tokie: katalikų tikėjimas – lenkų tikėjimas, lietuvių kalba – pagonių kalba, Dievas jos nesupranta. O XX amžiuje svarbiausiu šio krašto nutautinimo įrankiu tapo mokykla.
1920–1939 m. lenkų okupacinė valdžia labai nuožmiai persekiojo lietuviškas mokyklas Vilnijoje: tiek joms, tiek mokinių tėvams krovė didžiules baudas, 1921 m. be ceremonijų į gatvę iš jos patalpų išmetė Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje, grūdo į kalėjimus mokytojus ir pan. O 1936 m., matydama, kad kitaip lietuvių neįveiks, ji beveik visas lietuviškas mokyklas uždarė. Bet ir tada lietuviai nepasidavė: vietoj mokyklų kūrė skaityklas ir jose bandė mokyti vaikus lietuviškai, tęsė savo kilnų darbą, kol sulaukė 1939 m. rudens, kai bent dalis Vilnijos grįžo Lietuvai.
Tiesa, ir tada čia mokytis lietuviškai nebuvo lengva: pakenkė ir naujos okupacijos, karas, Armijos Krajovos siautėjimai, vargingas pokaris – trėmimai ir t.t. Bet pamažu reikalai ėmė gerėti, dauguma lenkų uždarytų mokyklų buvo atkurtos, deja, tai tęsėsi tik iki 1950 m. rudens.

Maskva – prieš lietuviškas mokyklas

Tada, žinoma, gavus griežtą nurodymą iš Maskvos, spalio 1 d. išėjo labai slaptas LKP(b) CK nutarimas “Dėl priemonių darbui tarp Lietuvos TSR gyventojų lenkų pagerinti”. Prieš tai šis klausimas buvo apsvarstytas audringame CK biuro posėdyje. Kodėl Maskvai staiga parūpo Vilnijos lenkų reikalai, galime tik spėlioti. Gal tai buvo tradicinės imperialistų politikos “skaldyk ir valdyk” apraiška – kiršinti lietuvius su lenkais? Gal bandymas pričiupti lietuviškuosius nacionalistus, atkeršyti jiems už niekaip neįveikiamą ginkluotą pogrindį ar surengti dar vieną nelengvą proletarinio internacionalizmo egzaminą LTSR, LKP(b) vadams, ypač Antanui Sniečkui? O gal Kremliaus valdovai tikėjosi (ir labai apsiriko!), kad lenkiškai agituojant įpūsti komunizmo idėjas Lietuvos lenkams seksis lengviau, nei rusiškai ar lietuviškai?
Apie tai ne kartą buvo užsiminta minėtame CK biuro posėdyje: “Reikia padėti dirbantiesiems įsisavinti marksizmą. Mes to pasieksime tada, kai leisime literatūrą kalba, kurią žino visi gyventojai.” Pagaliau dėl lenkiškų mokyklų stokos Maskva buvo gavusi skundų iš Vilnijos. Vienas Širvintų rajono kolūkietis net rašė, kad dėl to žmonės kolūkiuose prastai dirba…
Vis dėlto aptariamasis LKP(b) CK biuro posėdis nebuvo visai standartinis ir sklandus: jame vyko aštrūs ginčai, o tai pasitaikydavo nedažnai. Du prieštaringai vertinami CK biuro nariai – Justas Paleckis ir Mečislovas Gedvilas tuomet pareiškė, kad rengiamas dokumentas pradės naują Vilnijos polonizaciją. Negana to, jie tvirtino, kad šio krašto gyventojai iš dalies neapsisprendę dėl savo tautybės ir paprastai vadina save “tuteišiais”, o tai iš dalies sulenkinti lietuviai (tai, beje, pripažino ir lenkų mokslininkė Halina Turska, tarpukariu atlikusi specialius tyrimus). Taigi “pabrėžimai, kad jie yra lenkai, reikš tos lenkinimo politikos tęsimą, kurį vedė buržuazinė lenkų vyriausybė”.
Tačiau A.Sniečkus neleido svarstymui pakrypti rizikinga kryptimi – suabejoti Maskvos išmintimi. Juk dar neseniai, 1948 m. pradžioje, LKP(b) vadas, pasiūlęs VKP(b) CK sekretoriui G.Malenkovui neforsuoti žemės ūkio kolektyvizacijos tempų, gavo iš jo tokį pamokymą: “Draugas Sniečkau, jūs galite ginčytis su žmona. CK nutarimai ne svarstomi, o vykdomi.”
Todėl, nors posėdžio dalyviai ir nepateikė originalių siūlymų, o apsiribojo pritarimais Maskvai ir, žinoma, dviejų minėtų maištininkų triuškinimu, nutarimas išėjo dalykiškas, solidus ir, regis, net nekenksmingas: ruošti kuo daugiau mokytojų lenkų mokykloms, aprūpinti jas vadovėliais, leisti masinę politinę literatūrą lenkų kalba, organizuoti šimtą agitatorių, mokančių lenkiškai, ir tam skirti 75 tūkst. rublių.

Kaip vyko tarybinė polonizacija

Labai charakteringa, kad minėtame LKP(b) CK nutarime nebuvo nė žodžio apie tai, jog Vilnijoje reikia išnaikinti visas lietuviškas mokyklas ir vietoj jų steigti lenkiškas. Bet tie, kurie inspiravo to dokumento atsiradimą, mokėjo skaityti tarp eilučių ir netrukus ėmė piktai kritikuoti švietimo ministrą V.Knyvą, esą šis nevykdo CK nurodymų jau 1949–1950 mokslo metais steigti lenkiškas mokyklas.
Neilgai trukus ir prasidėjo juodas darbas, kuriam vadovavo ir kurį prižiūrėjo, kaip ir dera, LKP(b) CK skyriaus vedėjo pavaduotojas V.Vidmontas ir švietimo ministro pavaduotoja V.Vyšniauskaitė: jie kartu su ministerijos atstovais J.Cukerzisu ir B.Purviniu važinėjo po Vilniaus kraštą ir per trumpą laiką iki 1955 m. įkūrė net 367 lenkiškas mokyklas: pradines, septynmetes, vidurines – vietoj lietuviškų ir net rusiškų. Jos steigtos net ir ten, kur jokių lenkų nebuvo, tarkime, Molėtų, Širvintų rajonuose.
Žinoma, mūsų tautiečiai savo vaikus bandė ginti nuo naujos, priverstinės polonizacijos: rinko nepatenkintų gyventojų parašus, rašė skundus. Bet atkovoti teisę mokytis gimtąja kalba pavyko labai nedaug kur. Tuometinio Eišiškių rajono Naujadvario kaimo žmonės vieningai pasipriešino J.Cukerzisui, neleisdami paversti savo mokyklos lenkiška. Vietiniai gyventojai neleido sulenkinti ir Vilniaus rajono Žagarės kaimo mokyklos, nors valdžia atkakliai tam priešinosi.
Beje, nepamirškime, kokie laikai tada buvo. Vilnijoje daug kas dar prisiminė Armijos Krajovos siautėjimus, lietuvių žudymą, kartu vyko ir “lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų” trėmimai, areštai. Todėl žmonės buvo įbauginti, daug kur nedrįso priešintis valdžiai, taigi lietuviškų mokyklų naikinimas tęsėsi dar ir 1956-aisiais, ir 1957-aisiais. Tai buvo, anot žinomo veikėjo S.Tichonovičiaus, Stalino dovana lenkams. Negana to, Vilnijoje buvo sugalvota ir kitokių priemonių lietuvybei naikinti: visagaliai kolūkių pirmininkai grasino mokinių tėvams atimti sodybinius sklypus, neduoti ganyklų, jeigu šie leis vaikus į lietuviškas mokyklas.
Taip lietuviškų mokyklų šiame regione beveik nebeliko, ištisa gyventojų karta buvo sulenkinta, žinoma, kaip ir vėlesnės. Tai buvo didžiulis nuostolis mūsų tautai, skriauda tūkstančiams vaikų, tapusių politinių žaidimų aukomis. Todėl po J.Stalino mirties sušvelnėjus režimui žinomi mūsų mokslo, meno veikėjai dėl to ėmė protestuoti. Pradžią tam padarė rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis, kuris pasinaudojo savo LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputato statusu ir jos sesijoje 1956 m. lapkričio 29 d. pasakė gerai argumentuotą, karštą kalbą, pareikšdamas, kad “lenkiškų mokyklų steigimas lietuvių gyvenamuose plotuose yra priešingas Didžiojo Lenino nustatytai tautų apsisprendimo ir jų broliškumo politikai. Jis griauna tautų draugiškumo principą… Lenino paskelbti tautų laisvės, apsisprendimo ir draugiškumo principai turi būti griežtai vykdomi gyvenime. Visiems lietuviams turi būti lietuviškos mokyklos!”
Šios kalbos to meto laikraščiai, žinoma, nepaskelbė, bet išgirsta ji buvo visoje Lietuvoje – jos tekstas ėjo per žmones. Nors ir labai nebejaunas, bet kovingai nusiteikęs literatūros klasikas kartu su Vincu Mykolaičiu-Putinu ir prof. Juozu Balčikoniu net buvo užsimoję šiuo reikalu kreiptis į Maskvą, į patį K.Vorošilovą, tuo metu TSRS Aukščiausiojo Tarybos prezidiumo pirmininką. Tiesa, šio ketinimo neįvykdė, užtai kartu su Kipru Petrausku, Baliu Dvarionu, Sofija Kymantaite-Čiurlioniene ir kitais garsiais mūsų žmonėmis 1956 m. lapkričio 4 d. premjerui Motiejui Šumauskui pasiuntė protesto laišką: “Mes, žemiau pasirašę, prašome Partiją ir Vyriausybę apsvarstyti susidariusią padėtį Vilniaus krašto švietimo darbe ir kuo skubiausiu laiku atitaisyti daromą Vilniaus krašto liaudžiai ir mūsų tarybinei respublikai didelę skriaudą.”
O Antanas Venclova raštu kreipėsi į A.Sniečkų, Motiejų Šumauską, J.Paleckį, atkreipdamas jų dėmesį dar ir į lietuvių nutautinimą, vykdomą Baltarusijoje.
Matyt, visa tai padėjo šiek tiek pristabdyti Vilnijos polonizaciją per mokyklas. Nuo 1957 m. Vilniaus rajone ėmė daugėti gerų naujienų. Štai Marijampolio kaime pradinę lietuvišką mokyklą ne tik pavyko apginti nuo polonizacijos, bet ir išplėsti iki vidurinės. Tai daugiausia jos įkūrėjo mokytojo Viliaus Siemaškos ir ilgamečio direktoriaus Algimanto Masaičio pastangų ir darbų vaisius. Savo laimėjimais švietimo darbe ši mokykla išgarsėjo visoje Lietuvoje, ypač tuo, kad čia galėjo mokytis ir vaikai iš lietuviškų Baltarusijos salų – Gervėčių, Pelesos, Apso ir kt. Net du šimtai jų čia gavo brandos atestatus, o vėliau tapo gydytojais, mokytojais, agronomais, kitaip tariant, buvo išgelbėti nuo nutautinimo.
Atkūrus nepriklausomybę lietuviškų mokyklų Vilnijoje šiek tiek pagausėjo, keletas jų buvo pastatyta Šalčininkuose, Jašiūnuose, visai neseniai – Maišiagaloje. Bet jų likimas ir toliau lieka neaiškus, o švietimo problemų Vilnijoje tebėra daug.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...