Profesiniai lūkesčiai. Nors studijos dėl diplomo vis dar kiša koją dažnam lietuviui, palengva daugėja žmonių, išdrįsusių įdarbinti savo talentus ir pamiršusių reglamentuotas biuro valandas.

„Neturėtų tokie protingi žmonės dirbti už baro. Tikriausiai po studijų turite rimtesnių planų?“ – savo klausimais kavos studijos „Kavos architektai“ įkūrėjus Vytautą Alšauską ir Lina Juruševičiūtę glumina uostamiesčio gyventojai.

Tik išgirdę, kad pora po baigtų prestižinių studijų tokį kelią pasirinko kryptingai, suklūsta. „Nusprendę įkurti kavos studiją netrukome pajusti, kaip leidžiamės karjeros laipteliais kai kurių visuomenės narių akyse“, – apie iš aukšto į aptarnaujantį personalą vis dar žvelgiančius lietuvius kalba architektas V.Alšauskas.

Prieš ketverius metus prestižinį darbą sostinėje palikę ir virti kavą klaipėdiečiams ėmę pašnekovai neslepia: jų veikla nėra tokia romantiška, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Atitrūkę nuo kompiuterio, prailginę savaitgalio valandas ir iš esmės pakeitę gyvenimo būdą pašnekovai išgirdo ne vieną apgailestavimą, kad atsisakė didelių galimybių Vilniuje. Tačiau, priešingai, nei atrodo daugumai, pora nesijaučia ką nors praradusi ir kuria, kaip tikina patys, kur kas kokybiškesnį gyvenimą.

Psichologė dr. Laima Bulotaitė neslepia, jog kai kuriems visuomenės nariams aplinkinių siekis mėgautis iš pažiūros paprastais darbais – sunkiai suvokiamas. Tokiais atvejais įprastai žmonės klausia, nejau jie nenori siekti kažko daugiau. Daugeliui patinka patarinėti, tačiau nėra prastų darbų – egzistuoja tik netinkamas požiūris į juos ir pagarbos stoka. To priežastis daugiau nei paprasta – mūsų visuomenėje tokia pagarba neugdoma.

VMG kulinarinio žurnalo vyr. redaktorius Alfas Ivanauskas svarsto, kad padavėjo darbas Lietuvoje suvokiamas kaip menkai atlyginamas ir neprestižinis, kuriam samdomi jauni ir nepatyrę žmonės.

Nors jei prisėstumėte puodelio kavos Šveicarijos ar Prancūzijos kavinukėse, netrukus pastebėtumėte, kad, priešingai nei Lietuvoje, jos atneša penktąją ar šeštąją dešimtį įpusėjęs padavėjas. „Mūsų šalyje tai dar labai reta“, – neslepia kasryt nuo šeštos ryto kavą ruošiantis V.Alšauskas.

Tačiau dažnas, matyt, sutiktų, kad daug maloniau, kai aptarnauja padavėjas, galintis parekomenduoti, papasakoti apie maisto ruošimą ir pan. Tik mažai kas nori investuoti į tokių žinių kaupimą, juolab kad dirbti padavėju Lietuvoje – ne prestižas.

Vis dėlto „Veido“ herojų istorijos rodo, kad jau keleri metai Lietuvoje daugėja žmonių, suvokiančių, jog nebūsime vien vadybininkų ar teisininkų tauta. O juk ir universiteto diplomas ne visais gyvenimo atvejais norimas profesines duris atveria. Geriausias to patvirtinimas – savo pomėgius įdarbinę ir griežtas darbo valandas biuruose pamiršę žmonės. Pasak VšĮ „Investuok Lietuvoje“ švietimo iniciatyvų koordinatoriaus Arūno Marko, jaunimui bene stipriausiai kenkia švietimo sistemoje vyraujantys stereotipai, esą tik prestižinės profesijos (teisės, medicinos ar architektūros) gali atverti kelią į geresnį gyvenimą. Tad ar verta stebėtis, kad panašių edukologų ir tėvų patarimų prisiklausę jaunuoliai neskuba pasukti išties norimu profesiniu keliu.

Šiandien devyniolikos žmonių kolektyvui vadovaujantis virtuvės šefas Deivydas Praspaliauskas – vienas iš nedaugelio jaunuolių, po dešimtos klasės užvėrusių vidurinės mokyklos duris ir nusprendusių mokytis specialybės, iš kurios galėtų iškart gyventi. Į Molėtų rajone esančią Alantos technologijos ir verslo mokyklą įstojęs šešiolikmetis iki tol, kol atvėrė nuosavo restorano duris, dirbo atsitiktinius darbus užsienyje (melžė karvės, buvo padavėjas), o į Lietuvą grįžo tik 2010 m. Tais pačiais metais geriausio virėjo konkursą laimėjęs pašnekovas atkreipia dėmesį, kad ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Latvijoje bei Estijoje į žmogų, nusprendusį užverti vidurinės mokyklos duris po dešimties klasių, žiūrima kaip į ufonautą. „Ne vienas man sakė, kad nieko gero iš to nebus, labai stabdė ir Užpalių mokyklos direktorius, bet aš iš tų, kurie turi savų principų ir lengvai nepasiduoda“, – prisipažįsta D.Praspaliauskas.

Paklaustas, kaip sūnaus pasiryžimą greičiau atsistoti ant savo kojų vertino tėvai, jis neslepia, kad iki trylikos metų būta mėginimų atkalbinėti, bet kai žinai, ko nori, galiausiai vis tiek pasuki savo keliu.

Į netoli Vilniaus geležinkelio stoties įsikūrusį Deivydo restoraną „Bistro 1 dublis“ kasdien užsuka apie penkiasdešimt lankytojų. Spalvingą interjerą sukūręs šios vietos sumanytojas neslepia: jo kasdienybė nėra tokia ryški. Po 14 ar 15 val. per parą dirbantis virtuvės šefas pasvajoja, kad norėtų panašios vietos užmiestyje, galbūt gimtuosiuose Užpaliuose. „Nežinau, ar būtų ten važiuojančiųjų šiandien? Gal dar kiek anksti: nesu tikras, ar lankytojai ieškotų pamėgtų kulinarinių šedevrų atokiau nuo Vilniaus. Nors kainos ir maisto kokybės santykis, palyginti su Skandinavijos valstybėmis, Lietuvoje itin patrauklus (tai, ką Suomijoje įpirktum už 203 eurus, Lietuvoje gali gauti vos už 38)“, – svarsto Deivydas.

O štai kitas „Veido“ herojus, jau kelerius metus ūkininkaujantis avių ir karvių ūkyje, nemano, kad reikėtų ko nors laukti. Kurį laiką pats Prancūzijoje gyvenęs ir vietinių gyventojų verslumu atsistebėti negalėjęs Audrius Jokubauskas suprato: nėra tinkamesnio laiko už esamąjį. Taigi įpusėtas teisės studijas neribotam laikui atidėjęs vaikinas netruko persikelti į Dzūkiją ir pradėti verstis iš to, ką užaugina savame ūkyje. „Tuo metu, kai svarsčiau, kur stoti, itin madingos buvo teisės studijos, taigi, kaip ir daugelis, pasukau šiuo keliu. Atrodė perspektyvu, tačiau visai nepagalvojau, kur galiu geriausiai atskleisti save“, – pasakoja netrukus prestižinėmis studijomis nusivylęs pašnekovas.

Kaip pastebi Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, dalis žmonių ir šiandien nemoka tinkamai planuoti savo karjeros, o studijas baigia tik dėl diplomo. Taigi kas nutinka, jei pašaukimo nėra? 95 proc. atvejų pasiryžimo eiti pasirinktu keliu tiesiog nelieka. „Turiu diplomą, sudaužytus lūkesčius ir jaučiuosi niekam nereikalingas“, – taip potencialius darbo biržos klientus apibūdina pašnekovas.

Dažnas jų ryžtasi naujam karjeros startui, tačiau šįkart būna geriau viską apgalvoję, žino, ko nori. Panašių rūpesčių išvengia tik tie, kurie prieš pasirinkdami studijas viena ar kita profesija pasidomi detaliau. Žinoma, pasitaiko ir eksliuzyvų, stačia galvą neriančių į profesinį verpetą.

Štai A.Jokubauskas tvirtina, kad jo negąsdino juodas darbas kaime, priešingai nei jo artimųjų (šiems prireikė ne vienų metų su tuo susitaikyti). Audrius juokauja, jog daliai jo aplinkos žmonių atrodė, kad jo eksperimentas nevykęs, tačiau nuomonė keitėsi paragavus jo ūkyje pagamintų sūrių.

Kitas mūsų herojus, 44-erių Jonas Nosalis, aplinkinių apibūdinamas kaip itin kūrybingas ir vietoje nenustygstantis kompiuterinės animacijos profesionalas (iš tiesų baigęs keramikos studijas), sako pavargęs gyventi neužtikrintą menininko gyvenimą. Todėl jau pusmetis, kai dirba pagal Jeruzalės darbo rinkos mokymų centre įgytą kur kas vyriškesnę suvirintojo elektra specialybę. „Žinote, mane seniai traukė į mažiau populiarių profesijų pusę. O pažįstami suvirintojai drąsino, kad būdamas geras šioje srityje duonos nepritrūksiu. Net ir būdamas vidutinių gamybų gali uždirbti iki 1500 eurų“, – savo pasirinkimą grindžia J.Nosalis.

Apie tai, kad Lietuvoje iki šiol nepelnytai nuvertinamas meistro ir rankų darbas, kalba ir savo tėvų noro tapti mediku ar teisininku neįgyvendinęs, bet su savo komanda Lietuvos vardą kitaip garsinantis A.Ivanauskas: „Svarstome, kodėl turėtume mokėti dvigubai daugiau už vietos meistro išdrožtą šaukštą, todėl skubame pirkti iš toli atvežtų pigesnių. Taip ir gimsta profesijų skirstymas į prestižines ir neprestižines. Mes dar nemokame įvertinti kitų darbo – amato, kurį žmogus gerai išmano. Bet šiandien ne vienas, turintis aukštąjį išsilavinimą, atsigręžia į profesinio ugdymo mokyklas.“

Šiai minčiai pagrįsti itin tinkama atrodo Švietimo ir mokslo ministerijos statistika. Remiantis ja matyti, kad žmonių, kurie į profesinio mokymo įstaigas ateina jau įgiję kvalifikaciją aukštosiose universitetinėse mokyklose, – ne vienas ir ne du. Lyginant 2012 m. susiklosčiusią situaciją, kai registruoti 802 asmenys, su šiandienine, kai jų yra 1435, akivaizdu, kad Lietuvoje daugėja žmonių, išdrįstančių net ir po kurio laiko pasukti norimu profesiniu keliu. Per pastaruosius penkerius metus pagyvėjusią vidutinio ir smulkiojo verslo padėtį šalyje atskleidžia ir ūgtelėjęs kepyklų, grožio salonų, pramogų ir laidotuvių sektoriuje esančių rinkos žaidėjų skaičius.

Prie visuomenės švietimo ir besikeičiančių nuostatų itin prisideda ir kelintus metus iš eilės rengiama profesinės savanorystės iniciatyva „Kam to reikia?!“, kviečianti šalies moksleivius dalyvauti šešėliavimo konkurse. Moksleiviai, susidomėję šia iniciatyva, įgyja galimybę praleisti dieną su įvairių sričių atstovais ir daugiau sužino apie jų profesinės veiklos pobūdį.

Žinoma, kad kistų šiuo metu šalyje dar pastebimos neigiamos nuostatos dėl profesinio jaunuolių orientavimo, reikėtų kintančio profesinių mokyklų įvaizdžio bei atidesnio tėvų žvilgsnio į rinkoje vykstančius profesinius pokyčius.

Kaip pastebi S.Besagirskas, gana dažnai profesiją besirenkantis jaunuolis apsiriboja tuo, ką mato aplink save, todėl labai svarbu plėsti jo akiratį. „Šiandien dar reikėtų gerai pagalvoti, kuri profesija – ministerijos tarnautojo ar baristos darbininkiškesnė“, – juokauja pramonininkų atstovas, siūlydamas atkreipti dėmesį, kad daugelis mūsų stereotipų griūva dėl atviresnio požiūrio į pasaulį ir lietuvių galimybių pažinti jį keliaujant.

„Jei pažiūrėtumėte, kiek teisininkų ir kitų prestižinių profesijų atstovų kasmet praveria profesinių mokyklų duris, norėdami mokytis suvirintojo ar automechaniko specialybės, suprastumėte, kodėl daugeliui šeimos verslas atrodo toks patrauklus“, – apibendrina S.Besagirskas.

KOMENTARAS

Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus

Nors Lietuva Europoje – tarp pirmaujančių šalių pagal žmonių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, skaičių, praktika rodo, kad tai nepadeda susirasti gerai apmokamo darbo. Deja, aukštojo mokslo diplomas Lietuvoje šiuo metu negarantuoja didesnių nei vidutinių pajamų. Taigi, jei tenka įdėti daug pastangų, sunkiai mokytis, o pasiektas rezultatas nepateisina finansinių lūkesčių, tai rimtas signalas, kad verta rinktis pelningesnę veiklą. Matyt, tai ir atsako į klausimą, kodėl vis dažniau aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys renkasi studijas profesinėse mokyklose. Antra vertus, tai, kad žmonės orientuojasi į pelningą veiklą, – ekonomiškai sveikos visuomenės požymis.

Nepaneigsi, šiandien dar turime nemažai kompleksų ir stereotipų, einančių iš mūsų tautos istorinės praeities, bet gyvenimas juos paneigia. Vienas tokių, iki šiol išlikęs kaip valstietiškos kultūros dalis, – tėvų siekis išleisti vaikus į prestižines profesijas. Tačiau kur kas svarbiau suvokti, kad Lietuvai reikalingas profesinis švietimas. Jei žmogus pasižymi talentu būti geru staliumi ar suvirintoju, nereikėtų jo versti baigti teisės studijų vien dėl giminių ar tėvų įgeidžių. Šiuo atveju kalbame apie mūsų sąmonėje įsišaknijusius statuso dalykus.

Bet palengva europėjame: vis didesnis procentas gyventojų atranda nišinius verslus, miestuose daugėja mažų, specializuotų parduotuvėlių, kepyklėlių. Visuomenė tampa labiau išsilavinusi ir rafinuotesnė vartojimo požiūriu.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentė soc. m. dr. Laima Bulotaitė.

VEIDAS: Kaip manote, kas lėmė visuomenėje susiformavusį požiūrį į darbą, kaip prestižinį ir neprestižinį?

A.B.: Ši nuostata susiformavo pirmiausiai todėl, kad nejaučiame pagarbos darbui. O iš kur ją jausime, jei pagarba neformuojama ir neugdoma. Vaikams turėtų būti aiškinama, kad ir vairuotojo, ir valytojo darbas labai svarbus ir vertas pagarbos. Tarkime, aš pati darbą universitete vadinu svajonių darbu, bet gana dažnai sutinku žmonių, kurie išgirdę, kiek uždirbu, manęs nesupranta. Nesu prie skurdo ribos ir patenkinu daugelį savo poreikių, bet man svarbiau ne tai, kiek uždirbu, o tai, kaip savo darbe jaučiuosi. Tuo metu daugelis jaunų žmonių, rinkdamiesi specialybę, galvoja tik apie tai, kiek pinigų uždirbs, nors svarbiausias klausimas turėtų būti, ar man patinka ši veikla. Ar visiškai realizuosiu save joje?

VEIDAS: Viešojoje erdvėje gana dažnai tenka matyti žmonių, kurie sėkmingą karjerą susikūrė ne iš pirmo karto. Į ką vertėtų atkreipti dėmesį renkantis profesinį kelią?

A.B.: Panašiai nuo XX a. vidurio psichologai atkreipia visuomenės dėmesį, kad paaugliai verčiami per greitai apsispręsti, ką nori veikti gyvenime. Žinant, kiek galimybių rinktis jiems suteikia laikmetis, būtinas ilgesnis apmąstymų laikas. Psichologas Erikas Eriksonas, daug rašęs apie paauglystės raidos etapą, po 20 metų savo teorijos tobulinimo apibendrino, kad paauglys jokiu būdu negali atsakyti į šį klausimą per dvejų ar trejų metų laikotarpį. Jis siūlo duoti laiko paeksperimentuoti, išmėginti savo jėgas ir sugebėjimus. Sprendimai, kurie padaryti gerai neįsigilinus į būsimą profesiją, rizikuoja baigtis nusivylimu studijoms dar nesibaigus.

Toliau sekant E.Eriksono mintimis, reikėtų patikslinti naują terminą – tapimą suaugusiuoju. Jis apibrėžiamas nuo 18–24 metų amžiaus. Tai jau ne paauglystė, bet dar ir ne suaugusio žmogaus gyvenimas (dar nesi visiškai nepriklausomas, ieškai savęs – psichologai tam skiria didelį dėmesį).

VEIDAS: Ar pakankamai laiko, jūsų vertinimu, šiandienos Lietuvoje skiriama jaunuoliui apsispręsti?

A.B.: Kiek pastebiu iš savo darbo praktikos, mes tik teorijų lygmenyje kartojame, kad jaunuoliai yra laisvi rinktis, tačiau iš tiesų neleidžiame jiems apsispręsti. O tokie sprendimai lemia, kad smarkiai nusiviliama. Jei vieną ar kitą studijų programą pasirinkęs žmogus ja nusivilia ir nori mesti, ką įprastai sako tėvai? Ima patarinėti: pabaik studijas, tuomet jau galėsi keisti. Tačiau nepamirškime, kad ryžtis pokyčiams metams bėgant vis sunkiau: sukuriama šeima, gimsta vaikai ir pan. Taigi nereikėtų trukdyti apsispręsti tam tinkamu laiku.

Kita situacija, kai vidurinę baigiantis atžala pareiškia: šiemet nestudijuosiu, noriu pagalvoti. Nuo tokio teiginio jo tėvus ir mokytojus apima siaubas. Tačiau prisiminus E.Eriksono teoriją ir jo pasiūlymą – leisti kelerius metus pagalvoti, viskas atrodo daug paprasčiau. Tiesiog žmogus kryptingai pasirinks tai, kas padarys jį laimingą. Žinoma, tos paieškos neturėtų būti amžinos. Neabejoju, kad tai gerokai sumažintų nelaimingų darbuotojų skaičių.

VEIDAS: Galėtumėte priminti, kuo baigiasi situacijos, kai vaikai mėgina įgyvendinti pačių tėvų primestus lūkesčius?

A.B.: Šiuo atveju kalbame apie išankstinį tapatumą, kai vaikai nė nesvarstę pasirenka tėvų siūlomą karjeros modelį (manoma, kad šie geriausiai žino, kas vaikams geriausia). Tačiau tėvų primesta, kad ir kokia prestižinė, specialybė retam būna iš tiesų miela ir teikia laimės. Kita vertus, vėlesni savęs ieškojimai brangiai kainuoja…

VEIDAS: Ne taip retai savo profesine veikla nusivylę asmenys ryžtasi „išeiti į niekur“ ir ieškoti savęs iš naujo. Kaip vertinate tokius pokyčius?

A.B.: Prieš metant valstybinį ar kokį kitą darbą vis tiek reikėtų pagalvoti apie pajamų šaltinį, iš kurio paieškų metu bus gyvenama. Nereikėtų to daryti garbaus amžiaus savo tėvų ar sutuoktinio sąskaita. Itin sveika prieš ryžtantis tokiam žingsniui palankyti kursus, pasigilinti į dominančios srities specifiką. Prieš pasukant į nuosavą verslą virti kavos, taip pat verta savęs paklausti, ar sugebėsiu stovėti prie kasos ar kavos aparato. Ar nenukentės nuo to mano savigarba? Tik gerai pasverti ir apgalvoti sprendimai apsaugos nuo skubotų žingsnių.

Per penkerius metus Lietuvoje daugėjo vidutinio ir smulkiojo verslo

Veiklos pobūdis                                                 Metai

2011           2012       2013       2014       2015

Maitinimo ir gėrimų teikimo veikla                    2772       2647       2672           2709       2960

Pramogų ir poilsio organizavimo veikla     420        424        470        605           561

Kirpyklų ir kitų grožio salonų veikla                 391        358        381           417        479

Laidotuvių ir su jomis susijusi veikla                130        125        143           153        160

Šaltinis: Lietuvos Statistikos departamentas, 2011–2015 m.

2015 m. bedarbių, registruotų darbo biržoje, pasiskirstymas pagal išsilavinimą

Įgytas išsilavinimas  Bedarbių sk.

Aukštasis koleginis   223

Aukštasis universitetinis       415

Aukštesnysis                    398

Pagrindinis bendrojo lavinimo   725

Pagr. su profesine kvalifikacija 690

Pradinis bendrojo lavinimo      147

Pradinis su profesine kvalifik. 115

Vidurinis bendrojo lavinimo     1827

Vidurinis su profesine kvalifik. 2047

Šaltinis: Lietuvos darbo birža, 2015 m.

Profesinis mokymasis lietuviams vis patrauklesnis

Metai                           Registruoti asmenys

2012–2013             802

2013–2014             1441

2014–2015             1435

Pastaraisiais metais Lietuvoje daugėjo stojančiųjų į profesinio mokymo įstaigas jau įgijus kvalifikaciją aukštosiose universitetinėse mokyklose.

Šaltinis: Švietimo ir mokslo ministerija, 2012–2015 m.