Lietuva kitoms valstybėms davė ne vieną iškilų politinį lyderį, tad netiesiogiai prisidėjo ir prie jų pažangos. Tiesa, kai kurie jų nuo lietuviškų šaknų nutolę jau per kelias kartas, nemažai tarp iš Lietuvos kilusių žymių politikų – ne etniniai lietuviai, o litvakai ar jų palikuoniai.

Aušra LĖKA

Tenka pripažinti, kad aukštojoje pasaulio politikoje lietuviškų pavardžių ar su Lietuva susijusių politikų kur kas mažiau nei tarp pasaulinių meno, sporto ar pramogų įžymybių.

Bet giliai ieškant galima rasti net Anglijos karalienės Elizabeth II lietuviškų šaknų! Pasirodo, Elizabeth II – kunigaikščio Gedimino 20-tos kartos palikuonė, arba Kazimiero Jogailaičio, kurio duktė Sofija nutekėjo į Hohencolernų dinastiją, 17-tos kartos palikuonė. Tai išsiaiškino net ne mūsų, o britų istorikas Stephenas Christopheris Rowellas, analizavęs šešis XIV a. pradžioje Gedimino rašytus laiškus Hanzos miestams.

Ką tik antrąją kadenciją baigęs JAV prezidentas Barackas Obama taip pat turi su Lietuva saitą, tiesa, ne kraujo. Jo tėvas turėjo keturias žmonas, viena jų – Ruth Ndesandjo-Baker gimė iš Lietuvos tarpukariu į Ameriką emigravusioje žydų šeimoje. Tad B.Obamos įbrolio mamos šak nys – Lietuvoje.

Popiežius, senatorius,  kongresmenas, ministras, merai

Turbūt aukščiausias lietuviško kraujo turintis kitos valstybės ir net daugiau vadovas – Vatikano galva buvęs popiežius Jonas Paulius II. Jo mama buvo lietuvė Emilija Kačerauskytė.

Lietuviško kraujo turi ir įtakingas JAV politikas Richardas Durbinas, vyresnysis pagal rangą JAV senatorius iš Ilinojaus valstijos, vienas iš Demokratų partijos lyderių. Tai bene aukščiausia politinė pozicija, kurią yra užėmęs lietuvių kilmės asmuo JAV. 2006 m. „Time“ žurnalas jį pripažino vienu iš dešimties geriausių Kongreso senatorių. Jo mama Ona Kutkaitė – iš Jurbarko. Beje, prieš porą savaičių jis viešėjo Lietuvoje, ir ne pirmą kartą.

Kitas aukštas JAV politikas – JAV kongresmenas, Respublikonų partijos atstovas Johnas Shimkus taip pat neužmiršta savo senelių gimtinės.

Du įtakingiausi lietuvių kilmės JAV politikai – tikri Lietuvos užtarėjai JAV valdžioje.

Vilniuje gimęs, bet jau daugiau kaip porą dešimtmečių Ukrainoje gyvenantis Aivaras Abromavičius 2014 m. sutiko būti šios valstybės ūkio ministru. Nors atsistatydino šiame poste išbuvęs vos metus su trupučiu, jo indėlis sukant Ukrainos ūkį vakarietiškėjimo ir skaidrėjimo link buvo pastebėtas ir kitose valstybėse.

Vienas garsiausių lietuvių kilmės politikų – Antanas Mockus. Filosofas, pacifistas, matematikas dukart yra buvęs Kolumbijos sostinės Bogotos meru, dukart varžėsi ir dėl šalies prezidento posto, deja, abukart nesėkmingai.

A.Mockus garsėjo ekscentriškais poelgiais. Jis susituokė cirko palapinėje sėdėdamas ant dramblio, o būdamas Bogotos nacionalinio universiteto rektoriumi nusimovė kelnes ir parodė užpakalį triukšmingų studentų pilnai auditorijai, kad patrauktų jų dėmesį, – ir jam pavyko. Jau būdamas Bogotos meru ragino turtinti miesto kultūrinį gyvenimą: išgalvojo į komiksų herojų panašų personažą Superpilietį ir mielai pozuodavo fotografams vilkėdamas glaudžiai aptemptą šio personažo kostiumą. Bet A.Mockus garsėjo ir kaip nepaperkamas politikas, pakeitęs Bogotos gyvenimą. Jis originaliai ir efektyviai mažino skurdą, smurtą, korupciją. Kai kurios jo Kolumbijos sostinėje įvestos priemonės, mažinančios nelaimingų atsitikimų, smurto atvejus, buvo sėkmingai pritaikytos ir kitose Lotynų Amerikos šalyse. Jo pastangomis Bogotoje smarkiai sumažėjo žmogžudysčių.

Lietuviškų pavardžių pasitaiko ir tarp kitų šalių merų. Argentinos politikas Ricardo Leonardo Ivoskus nuo 1999 m. triskart buvo perrinktas San Martino meru, taip tapdamas daugiausiai kartų perrinktu šio miesto vadovu. Jis yra buvęs ir Buenos Airių provincijos senatoriumi.

O Pranas Rimeikis aštuonerius metus buvo JAV Virdžinijos valstijos Kalpeperio miesto meras. Jis gimęs Vokietijoje nuo sovietų represijų iš Lietuvos pabėgusių lietuvių šeimoje.

Lietuvį merą turėjo ir kaimynai latviai: Vilniuje gimęs Romualdas Ražukas vadovavo Jūrmalai. Lietuvis prisidėjo ir prie latvių atgimimo judėjimo – Tautos fronto, 1990–1992 m. net buvo jo pirmininkas. R.Ražukas – Latvijos parlamento narys, buvo jo pirmininko pavaduotojas.

Lietuviai ar su Lietuva susiję asmenys – ir pasižymėję kariai. Antrojo pasaulinio karo dalyvis Frank J.Simokatis tapo JAV karo aviacijos generolu majoru, o Peteris Moncy (Moncevičius) tapo JAV karinio jūrų laivyno admirolu, 1942 m. apdovanotu aukščiausiu kariniu medaliu „Navy Cross“.

Prieštaringai vertinamas Lenkijos maršalas Juozas Pilsudskis – taip pat gimęs dabartinės Lietuvos teritorijoje Zalave Švenčionių rajone.

Litvakai kūrė žydų valstybę,   formavo SSRS užsienio politiką

Vadovaujantis šviesaus atminimo filosofo Leonido Donskio patarimu kiek plačiau suvokti, kas yra Lietuvos žmonės, galime didžiuotis, kad svariai prisidėjome netgi kuriant valstybę: litvakai (iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos kilę žydai) suvaidino istorinį vaid-menį kuriant Izraelį. Trys pirmi prezidentai, keturi premjerai – litvakai. Net ir dabar nemažai Izraelio politinio elito atstovų – litvakai ir jų palikuoniai. Tiesa, kaip pastebi istorikas dr. Algimantas Kasparavičius, tarp jų daugiau tokių, kurių tėvai ar seneliai – iš dabartinės Baltarusijos, Latgalos ar Lenkijos, nei Kauno ar Šiaulių, nors yra ir tokių.

Štai Dovas Šilanskis iš Šiaulių buvo Kneseto pirmininkas. Buvusio Izraelio premjero Ehudo Barako tėvas – iš Lietuvos. Mirijam Ben-Porat iš Kauno buvo pirmoji moteris Aukščiausiojo teismo narė, vėliau – pirmininko pavaduotoja, ji taip pat buvo valstybės kontrolierė. Mozė Arensas iš Kauno du kartus ėjo gynybos, taip pat užsienio reikalų ministro pareigas.

Vis dėlto kaip didžiausią įtaką politikai padariusį litvaką istorikas A.Kasparavičius išskiria Balstogėje gimusį Meirą Valachą Filkenšteiną, vėliau pasivadinusį Maksimu Litvinovu. 1929–1939 m. būdamas Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaru jis dėjo milžiniškas pastangas, kad būtų sustabdytas smarkiai ryškėjantis karas Europoje. Iš šio posto jis Stalino patrauktas pačiose Ribbentropo-Molotovo akto pasirašymo išvakarėse. „Gal paradoksaliai skamba, bet būtent jis iškėlė kolektyvinio saugumo doktriną, kurią vėliau transformavo ir perėmė NATO. Jis bandė tai įdiegti Europoje, bet dėl viso komp-lekto priežasčių to padaryti nepavyko“, – pasakoja A.Kasparavičius. M.Litvinovas 1945 m. nominuotas Nobelio taikos premijai.

Tarp litvakų buvo ne tik Izraelio, bet ir kitų šalių premjerų. 1957–1963 m. paskutinis dabar jau nebeegzistuojančios valstybės Rodezijos ir Njasalendo Federacijos (dabar – Zambija, Malavis) premjeras buvo Rolandas Roy Welensky, kurio tėvas buvo kilęs nuo Vilniaus. Afrikos dekolonizacijos prieaušriu jis buvo laikomas to regiono „baltųjų žmonių vadu“.

Kaune gimęs litvakas Joe Slovo vadovavo Pietų Afrikos Respublikos kompartijai, buvo Afrikos nacionalinio kongreso narys. 1994 m. jis buvo pagrindinis tarpininkas per baltųjų ir juodaodžių partijų derybas dėl valdžios perdavimo Nelsono Mandelos šalininkams.

O Žagarėje gimęs Sidney Hillmanas buvo žymus JAV profsąjungų veikėjas, net 33 metus vadovavęs JAV tekstilės įmonių darbuotojų profsąjungai. S.Hilmanas buvo Amerikos darbo partijos pirmininkas, Pasaulinės profsąjungų federacijos viceprezidentas.

Litvako, tiesa, iš dabartinės Baltarusijos, anūkas generolas Wesley Clarkas 1997 m. paskirtas į vienas aukščiausių JAV karinių pareigų – NATO suvienytųjų pajėgų vyriausiuosius vadus. Baigęs karinę karjerą jis pasuko į politiką – 2004 m. buvo vienas iš Demokratų partijos kandidatų į prezidentus. Beje, būdamas NATO pajėgų vadu W.Clarkas lankėsi ir Lietuvoje.

Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretoriaus, „Brexit“ rėmėjo Boriso Johnsono genealoginio medžio šaknys taip pat Lietuvoje. Jo proprosenelis iš motinos pusės buvo Žemaičių Kalvarijoje gimęs litvakas, garsus amerikiečių paleografas Eliasas Avery Loewas.

LRKM-logo1

atkurtailietuvai100_rgb

Irena VAIŠVILAITĖ

Lietuvos ambasadorė  prie Šventojo Sosto

Ką veikia ambasadorius prie Šventojo Sosto, Lietuvoje nėra gerai žinoma. Dažnai girdžiu, kad tai – malonios atostogos Romoje. Maža to, pakanka žiūrinčių į šią diplomatinę misiją įtariai ar su ironija. Pamenu, kai žiniasklaidą pasiekė žinia apie mano paskyrimą prie Šventojo Sosto, kažkas socialinėje žiniasklaidoje pakomentavo: „O kodėl ne pas Dantukų fėją?“ Tai sąmojinga, bet ir daug pasako apie nežinojimą arba apie norą nežinoti apie Šventąjį Sostą, kaip reikšmingą tarptautinės politikos veikėją.

Net Lietuvoje toli gražu ne visi žino, kad ankstyviausi Lietuvos santykiai su Šventuoju Sostu buvo dėl Mindaugo karūnavimo, ir būtent Popiežiaus suteiktas Lietuvos valstybės pripažinimas mus įvedė į tuometę Europos valstybių šeimą. Galima priminti ir tai, kad Lietuvos ambasada prie Šventojo Sosto veikė per visą sovietinės okupacijos laikotarpį, iki 1991 m., taigi jos nereikėjo steigti ir atidarinėti iš naujo.

Galima būti netikinčiu ir netgi religijos priešininku, bet negalima nematyti, kad mūsų dienų pasaulyje religija vaidina daug didesnį vaidmenį, nei manėme prieš 15 metų. Tai liudija ir dabartinio Popiežiaus matomumas bei nuolat girdimas jo balsas tarptautinei bendruomenei svarbiais klimato, taikos, socialinės raidos ir teisingumo, religijų sugyvenimo klausimais, jo kelionės į konfliktų varginamus kraštus ir raginimas tuos konfliktus spręsti pasitelkiant nesmurtingas priemones.

Tuo labiau keista manyti, kad Popiežius yra nereikšminga figūra, žinant, jog jis vadovauja didžiausiai pasaulyje tikinčiųjų grupei – milijardui trims šimtams milijonų katalikų visuose pasaulio žemynuose. Skirtingai nuo antros pagal dydį – islamo išpažinėjų bendruomenės, neturinčios vieno autoriteto ar vieno centro, pasaulio katalikai ne tik pripažįsta Popiežiaus arba Šventojo Sosto autoritetą, bet ir turi organizacines struktūras, kurios daro Katalikų bažnyčią vienu metu lokalią ir globalią bei turinčią tarptautiniu lygiu pripažintą centrą.

Katalikų bažnyčia veikia daugelyje pasaulio šalių ir jos tikintieji yra tų valstybių piliečiai. Tuo pačiu metu Romos kurija, kurios tikslas yra padėti Popiežiui valdyti Katalikų bažnyčią, yra tarptautinėje teisėje įtvirtinta institucija. Tarptautinį Popiežiaus suverenitetą garantuoja Vatikano miestas-valstybė, tačiau pasaulio valstybės su Popiežiais santykius palaiko ne kaip su Vatikano, o kaip su Katalikų bažnyčios vadovais. Diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu šiuo metu turi 180 valstybių, taip pat Europos Sąjunga. Be to, Šventasis Sostas yra narys arba stebėtojas 33 tarptautinėse ir 7 tarpvyriausybinėse organizacijose. Pavyzdžiui, Šventasis Sostas yra vienas iš ESBO steigėjų ir visateisis šios organizacijos narys, jis stebėtojo teisėmis dalyvauja Jungtinėse Tautose ir jų organizacijose Ženevoje, Vienoje, Romoje, yra stebėtojas UNESCO ir Europos Taryboje.

Pasaulyje veikia 109 Šventojo Sosto atstovybės, kurios vadinamos Apaštališkosiomis nunciatūromis. Ne viena jų, kaip ir veikianti Vilniuje, kuri yra akredituota Lietuvai, Latvijai ir Estijai, atstovauja Šventajam Sostui keliose valstybėse. Turint omenyje, jog Popiežiaus diplomatinė tarnyba yra seniausia nepertraukiamai veikianti pasaulyje (nuo VIII a.), reikia pabrėžti, kad ji turi ir vieną labiausiai išplėtotų diplomatinio atstovavimo tinklų.

Klystų manantys, kad santykius su Šventuoju Sostu palaiko tik katalikiškos tradicijos valstybės. Savo atstovus ir, beje, reziduojančius, turi Iranas, Irakas ir Turkija, Indonezija ir Malaizija, Japonija ir Australija, Izraelis ir Gruzija, Rusija, Graikija ir Serbija – vardijant tik pačias ryškiausias akivaizdžiai nekatalikiškas šalis. Diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu palaiko taip pat visos Europos valstybės, dauguma Afrikos ir Azijos šalių.

Taigi akivaizdu, kad Šventasis Sostas, nors iš jo sunku tikėtis investicijų ar eksporto galimybių, yra laikomas labai svarbiu tarptautiniu partneriu. Tą liudija ir nuolatiniai aukščiausio lygio vizitai Vatikane. Su Popiežiumi susitinka net tų valstybių, kurios su Vatikanu neturi diplomatinių santykių, delegacijos. Geras pavyzdys būtų Saudo Arabija.

Lietuvai, kuri šįmet minės diplomatinių santykių su Šventuoju Sostu 95 metų sukaktį, jis yra svarbus tarptautinės politikos partneris. Ir nors mūsų ambasada, turinti tik vieną diplomatą – ambasadorių – ir tik vieną techninį darbuotoją, yra pati mažiausia Lietuvos ir pati mažiausia prie Šventojo Sosto veikianti diplomatinė atstovybė, ji ne tik reguliariai informuoja apie Šventojo Sosto veiklą, organizuoja oficialius vizitus ir susitikimus, bet ir rengia reguliarias politines konsultacijas, skatina įvairių sričių specialistų bendradarbiavimą.

Interesas yra abipusis. 2016 m. Lietuvoje lankėsi ir su mūsų valstybės vadovais susitiko Vatikano valstybės sekretorius Pietro Parolinis ir socialinę Bažnyčios politiką kuruojantis kardinolas Peteris Turksonas. Išplėtotas Šventojo Sosto diplomatinių atstovybių, turinčių glaudžius ryšius su vietos Bažnyčia, tinklas leidžia mums aptarti padėtį valstybėse ir ištisuose regionuose, kur Lietuvai nėra atstovaujama. Tarptautinės Šventojo Sosto iniciatyvos leidžia mūsų pareigūnams ir specialistams įsijungti į tinklus mums svarbiais klausimais. Pavyzdžiui, Popiežiui Pranciškui labai rūpi kova su prekyba žmonėmis ir jis skatina kuo platesnę įvairių valstybių sąveiką šiuo klausimu, kurio neįmanoma išspręsti be tarptautinio bendradarbiavimo. Lietuvos, kurios piliečiai šioje nusikalstamoje veikloje yra ir veikėjai, ir aukos, policija dalyvauja kovos su prekyba žmonėmis tinkle ir jos atstovai jau kelis kartus lankėsi Vatikane vykstančiuose susitikimuose, o 2016 m. pavasarį į pasaulinį teisininkų susitikimą šiuo klausimu buvo pakviestas ir pranešimą skaitė Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas prof. Aurelijus Gutauskas.

Lietuvos ambasada siekia išnaudoti didžiulį matomumą, kurį suteikia Šventojo Sosto populiarumas, Lietuvos ir jos interesų pristatymui. Tam rengiamos parodos, skirtos Lietuvos kultūrai, buvo parengtas ir pristatytas išsamus dokumentų iš Vatikano archyvų rinkinys, skirtas Lietuvai 1918–1938 m., paminėta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25 metų sukaktis.

Žinoma, niekas taip neprisideda prie pasaulinio šalies matomumo, kaip Popiežiaus apsilankymas joje. To Lietuva nuosekliai siekia – taip pat ir per savo diplomatinę atstovybę prie Šventojo Sosto. Bet šįmet pasinaudosime kita Šventojo Sosto suteikiama matomumo galimybe – Vatikano pašto ženklu. Pirmą kartą istorijoje Lietuva ir Vatikanas išleis bendrą pašto ženklą, skirtą Žemaičių vyskupystės įsteigimui 1417 metais.

Ar Benediktas XVI aistringiau sirgo už Vokietiją nei Pranciškus – už Argentiną? Ar bent vienas popiežių žiūrėjo pasaulio futbolo pirmenybių finalą? Kaip iš tikrųjų buvo, greičiausiai ir nesužinosime. Bet šventenybių derbis vis dėlto įvyko. Ir futbolas atsidūrė arčiau tikėjimo, o tikėjimas – greta futbolo.

„Pradžioje buvo žodis. Tas žodis buvo pas Dievą. Ir žodis buvo Dievas.“ Evangelijos pagal Joną prologe apie futbolą nieko lyg ir nepasakyta.
Galbūt. Bet juk „žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Stop. 266-asis šventojo Petro įpėdinis argentinietis Jorge Mario Bergoglio apie popiežiškąją misiją kalba vartodamas futbolo žodžius: „Aš taip pat turiu žaisti savąjį žaidimą. Tai yra kartu ir jūsų, ir visos Bažnyčios žaidimas. Melskitės, kad aš galėčiau žaisti šį žaidimą iki tos dienos, kai Viešpats mane pakvies pas save.“
Štai taip sportiškai ištartas žodis tapo kūnu, o kamuolys, futbolas, stadionas, sportinės aistros atsidūrė aukščiausiojo Bažnyčios hierarcho akiratyje.
Pasibaigęs pasaulio futbolo čempionatas taip pat atsidūrė Pranciškaus, Vatikano kurijos ir Šventojo Sosto spaudos salės akiratyje. Atsitiko keletas dalykų, kurie negalėjo atsitikti, tarkime, popiežiaujant Benediktui XVI. Arba Jonui Pauliui II. Nors Karolis Wojtyla buvo vadinamas Dievo atletu“ laipiojo po Alpes, plaukiojo baseine, mynė dviratį, jaunystėje spardė kamuolį, Vatikane buvo kitoks požiūris į sportą. Kita atmosfera.
Žurnalistas, Jono Pauliaus II atstovui spaudai Joaquino Navarro Vallsui uždavęs nelabai rimtą klausimą, už kurią komandą finale sirgs Šventasis Tėvas, būtų buvęs perlietas griežtu žvilgsniu. Popiežius ir futbolas? Tai tema, kuri Šventojo Apaštalų Sosto teritorijoje nebuvo aptarinėjama. Bent jau oficialiai.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 282014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-28-2014-m

shutterstock_164617403

Nors kovo 13-ąją paminėti tik pirmieji popiežiaus Pranciškaus tarnystės metai, daugelis jau dabar pontifiką vadina asmeniu, atliepusiu modernius iššūkius bei pakeitusiu visos Katalikų bažnyčios raidos kryptį. Kuklus, vargstančiuosius užjaučiantis ir senokai pribrendusių Vatikano reformų nesibaiminantis pirmasis popiežius iš Pietų Amerikos yra lyginamas su superherojumi, o tai atrodo kaip paradoksas, turint omenyje jo įvaizdį.
Pats Pranciškus vengia skambių epitetų: „Nereikėtų piešti popiežiaus kaip supermeno ar žvaigždės – tai įžeidu. Pontifikas yra žmogus, kuris šypsosi, verkia bei miega kaip ir bet kuris kitas, nes tiesiog yra normalus žmogus.“
Nesusireikšminimą, kaip išskirtinį argentiniečio Jorge Bergoglio bruožą, išskiria ir ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė: „Kalbėdamas apie save, jis nuolat pabrėžia, kad yra nusidėjėlis. Nuo pirmų akimirkų Pranciškus būtent savo paprastumu, kasdieniškumu patraukė daugybę žmonių.“
Tačiau imdamasis svarbių reformų Pranciškus išlaiko katalikybės tradicijas ir siekia suteikti naujos vilties daugiau nei milijardą tikinčiųjų vienijančiai Bažnyčiai.

Patinka 90 proc. tikinčiųjų
Vietoj prabangių apaštališkųjų apartamentų – kuklus kambarys svečių namuose, kurie skirti į Vatikaną atvykstantiems dvasininkams. Vietoj prabangaus limuzino klasės automobilio – 1984 m. pagamintas „Renault 4“, kurio rida dar pernai rudenį perkopė 300 tūkst. kilometrų. Vietoj auksinių atributų bei išpuoštų šventinių drabužių – paprasto metalo kryželis ir kukli balta sutana. Greta to – plastikinis rankinis laikrodis, ne pirmos jaunystės mobilusis telefonas, kuriuo popiežius nesibodi kartkartėmis paskambinti apstulbusiems vienuoliams, naktiniai vizitai į vargšų prieglaudas bei autoportretai (vadinamieji „selfie“) su jaunimu.
Tai tik keli 77 metų Pranciškaus popiežystės bruožai, kuriuos plačiai aptarinėja viso pasaulio žiniasklaida. Daugelio vertinimas yra pozityvus – pabrėžiama, kad popiežius ne veltui pirmasis iš pontifikų pasirinko šv. Pranciškaus, turtingo ir patogaus gyvenimo atsisakiusio vargstančiųjų vilties simbolio, vardą: argentinietis darbais įrodo, kad ne turtai turėtų būti žmogaus, o juo labiau dvasinio lyderio, veiklos atributas bei tikslas.
Nenuostabu, kad Pranciškaus populiarumas – įspūdingas: įvairių visuomenės nuomonės tyrimų duomenimis, jį teigiamai vertina per 90 proc. tikinčiųjų. Jis aplenkė Baracką Obamą ir kitus pasaulio lyderius, tapdamas prestižinio žurnalo „Time“ 2013 metų žmogumi, taip pat buvo pripažintas daugiausiai dėmesio sulaukusia asmenybe „Facebook“ tinkle. Be to, socialiniame tinkle „Twitter“ teigiamų žinučių apie popiežių skaičius neigiamas viršija penkiskart, nors ankstesnio popiežiaus Benedikto XVI vertinimai dažniau buvo neigiami.

Ne priešstata buvusiam popiežiui
Vis dėlto tiesmukas dviejų vienu metu gyvenančių popiežių lyginimas, ypač išskirtinai kritiškai pabrėžiant kur kas mažesnį Benedikto XVI polinkį į kuklumą bei esą perdėtą bažnytinės doktrinos griežtumą, nėra teisingas. Akivaizdu, kad Pranciškui geriau nei pirmtakui pavyksta bendrauti su masėmis (renginiuose su pontifiku per metus dalyvavo 6,6 mln. žmonių, o jo pirmtakas 2012-aisiais pritraukė triskart mažesnį skaičių), tačiau jie papildo vienas kitą bei vykdo dvasinio lyderio misiją stiprindami skirtingas tikėjimo sritis.
„Nemanau, kad Pranciškus ar jo pirmtakai sąmoningai kūrė kokį nors įvaizdį ir kad Pranciškus kaip nors susipriešina su savo pirmtakais. Greičiau priešingai – jis tęsia jų darbus, – „Veidui“ sakė I.Vaišvilaitė. – Galbūt vienas dalykas, kurį Pranciškus aiškiai atsinešė į Šventojo Petro sostą iš savo labai ilgos ir turtingos ganytojo patirties, yra praktiškai išgyvenamas supratimas, kad žmonėms reikia gailestingumo, meilės ir mokėjimo tą meilę parodyti. Pranciškus tą liudija gestais, veiksmais ir žodžiais, jis visą laiką skelbia Dievo meilę ir kalba apie asmeninį, nuoširdų santykį su Dievu.“
Diplomatė pabrėžia, kad kiekvienas popiežius paliko savo indėlį Vatikane: „Kaip ne kartą teko girdėti, Pranciškus yra pirmiausia kunigas – toks, kokio žmonės laukia, nori, kokio ilgisi. Bet prisiminkime, kad Dievo gailestingumo šventę įvedė ir Faustiną Kovalską kanonizavo Jonas Paulius II, kad Benediktas XVI savo knygomis šiuolaikiniam žmogui priartino Jėzų iš Nazareto. Kiekvienas Pranciškaus pirmtakas liudijo esminę krikščionybės žinią savaip, būdamas savimi.“
Pašnekovė primena ir paties Pranciškaus išdėstytą mintį apie klaidingą pontifiko pavertimą personažu: „Šis popiežius nėra joks geruolis meškiukas iš animacinio filmuko ir žmonės link jo tiesiasi ne dėl to, kad jis seka pasakas. Jis pažįsta gyvenimą, bet liudija, kad nebūna beviltiškų situacijų, kad kiekvienas žmogus, būdamas bet kokioje situacijoje, gali prašyti Dievo malonės ir ją gauti, gali pradėti iš naujo, pasirinkti iš naujo. Manau, būtent šita žinia taip traukia žmones. Tuo metu žiniasklaida tiesiog negali nereaguoti į milžinišką popiežiaus populiarumą. Tam, žinoma, įtaką daro ir išskirtinis Pranciškaus gebėjimas bendrauti bei komunikuoti.“

Tikėjimo esmė nekinta
Konservatyvesni katalikai suskubo teigti, kad Pranciškus ėmė lanksčiai vertinti ilgametes tradicijas ir leido sau be įprasto smerkiančio tono diskutuoti apie svarbias doktrinas, tokias kaip tos pačios lyties asmenų santykiai. Pavyzdžiui, ruošdamasis pirmosioms šv. Velykoms popiežius simboliškai plovė ir bučiavo kojas ne tik katalikams dvasininkams, kaip įprasta, bet ir kalintiems asmenims, moterims bei kitų tikėjimų atstovams. O lėktuve bendraujant su žurnalistais ištarta frazė „Jei asmuo yra gėjus, siekia Dievo ir yra geros valios žmogus, kas aš toks, kad jį teisčiau?“ tapo netylančių diskusijų objektu.
Reformų šalininkai, remdamiesi popiežiaus žodžių interpretacijomis, pareiškė, kad Katalikų bažnyčia pagaliau subrendo esminių doktrinų peržiūrai ir yra pasirengusi prisitaikyti prie XXI a. socialinių realijų. Šią poziciją tik sustiprino Pranciškaus interviu vienam Italijos dienraščių, kuriame jis užsiminė apie tai, kad civilinė tos pačios lyties asmenų partnerystė nebūtinai yra smerktinas reiškinys.
Vis dėlto kalbos apie liberalėjimą bei katalikiško mokymo pagrindo peržiūrą yra perdėtos ir grįstos pasaulietiniu įsitikinimu, kad naujasis lyderis, tarsi valstybės vadovas, iš esmės gali vykdyti kitokią politiką nei pirmtakai.
„Popiežiai nemąsto nei liberalumo-konservatyvumo, nei prisitaikymo-pasipriešinimo kategorijomis. Bažnyčios tikslas nėra išlikti. Jos tikslas yra skelbti ir liudyti, ir tai šis popiežius daro pats bei ragina daryti kitus. Jis nuolat kartoja, kad Bažnyčia yra lauko ligoninė, kad ji negali sėdėti sterilioje aplinkoje. Geriau tegu tenka patirti nelabai malonių dalykų, suklupti ir susipurvinti, nei nevykdyti savo misijos iš baimės ką nors padaryti ne taip. Pranciškus yra labai reiklus Bažnyčios nariams, primindamas, kad krikštas – ne privilegija, leidžianti teisti kitus, o įpareigojimas, pasiuntinybė, pašaukimas keisti gyvenimą, stengiantis gyventi mylint savo artimą“, – aiškina I.Vaišvilaitė.
Ji taip pat pabrėžia, jog tam įtakos nedaro Vatikano inicijuotos viso pasaulio tikinčiųjų apklausos, kurios atskleidė, kad požiūris į tokius klausimus, kaip abortai ar kontracepcija, yra nevienalytis. Pavyzdžiui, daugiau nei pusė būtų linkę įteisinti abortus tam tikromis aplinkybėmis, ypač susijusiomis su nusikaltimais.
„Nei šis popiežius, nei joks kitas tikrai nekeis Bažnyčios mokymo, nesvarbu, kokie būtų sociologinių apklausų rezultatai. Manau, kad pakanka katalikų, kvestionuojančių Bažnyčios priešinimąsi eutanazijai, kalbančių apie eugeniką, pritariančių mirties bausmei, manančių, kad tam tikromis aplinkybėmis galima slėpti mokesčius, sukčiauti, būti neištikimam savo sutuoktiniui ar nešvęsti sekmadienio“, – svarsto Lietuvos atstovė prie Šventojo Sosto. – Pranciškus ragina ir kviečia kunigus, vienuolius ir vienuoles bei visus tikinčiuosius skelbti tą žinią ir pagal ją gyventi – liudyti Dievo gailestingumą ir meilę, būti karo ligoninės personalu. Patikėkite, tai labai sunkus reikalavimas. Tad kur jau čia liberalizacija – greičiau mobilizacija.“

Nuo pat didžiosios schizmos 1054 m. jau kone tūkstantį metų Romos katalikams ir Rytų stačiatikiams sunkiai sekasi siekti bendrystės. Pastaraisiais metais išaugęs Rusijos prezidento V.Putino susirūpinimas religija lyg ir gali sukurti įspūdį, kad siekiama pokyčių. Deja, ne: religija V.Putinui reikalinga tik galiai išsaugoti.

Praėjusią savaitę Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas lankėsi Vatikane ir susitiko su popiežiumi Pranciškumi. Šis Rusijos valstybės vadovo vizitas Vatikane jau trečias nuo 2009-ųjų gruodžio, kai buvo nustatyti visaverčiai diplomatiniai ryšiai tarp Vatikano ir Rusijos.
Pasak Natalijos Pečerskajos, Sankt Peterburgo Religijos ir filosofijos mokyklos rektorės, V.Putino politika „padėjo grąžinti religiją į priekį bei paskatino teigimus pokyčius ekumeniniuose (abiejų krikščioniškų atšakų) santykiuose“. Tačiau Maskvos Dievo Motinos arkivyskupijos atstovas tėvas Kirilas Gorbunovas taikliai pastebi, kad pastarasis V.Putino vizitas į Vatikaną yra pirmiausia jo, kaip šalies vadovo, gestas: „V.Putinas susitiko su popiežiumi Pranciškumi pirmiausia kaip Rusijos prezidentas ir tik paskui kaip tikintysis.“
Todėl verta pažvelgti į tai, ką V.Putino galios išsaugojimui reiškia Stačiatikių bažnyčios vaidmuo bei koks tikrasis jo susitikimų su Romos popiežiais tikslas.

V.Putinas ieško instrumentų galiai įtvirtinti

Pastaraisiais metais galima stebėti V.Putino pastangas rasti naujų prieigų, kaip pasiekti šalies piliečius bei pateikti save kaip tikrą tautos lyderį. Didėjančios ekonominės ir socialinės problemos šalies viduje bei nesėkmės užsienio politikos srityje lėmė Rusijos vadovo populiarumo piliečių akyse susilpnėjimą. Todėl tuometis premjeras V.Putinas prezidento rinkimų kampanijos išvakarėse paskelbė siekį pažaboti šalyje klestinčią milžinišką korupciją – tai, kas nuo 2000 m. į valdžią atėjus pačiam V.Putinui labiausiai išaugo.
Kitas žingsnis – išdėstyta griežta jo pozicija vidaus migracijos, etninių mažumų keliamų problemų klausimais, taip pasikinkant rusiško nacionalizmo arkliuką savo pozicijoms sustiprinti.
Valdančiosios „Vieningosios Rusijos“ partijos reputacijai pastaraisiais metais gerokai pakenkė korupcijos skandalai ir vidinis susiskaldymas. Varšuvoje įsikūrusio analitikos centro OSW ekspertės Jadwigos Rogožos nuomone, mažėjant partijos populiarumui V.Putinui gali tekti ieškoti naujos politinės platformos, o ja gali tapti 2011 m. jo iniciatyva įsteigtas „Visos Rusijos liaudies fronto“ socialinis judėjimas, kuris remiasi tradicionalistine retorika bei patriotinėmis idėjomis.
Galiausiai pastebimas V.Putino atsigręžimas į religiją ir jos stiprinimą viešajame bei politiniame gyvenime. Šių metų vasarį, minint Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarcho Kirilo vadovavimo sukaktį, Rusijos prezidentas pareiškė, kad Stačiatikių bažnyčia turėtų gauti stipresnį balsą Rusijoje, pasisakydama šeimos, švietimo, ginkluotųjų pajėgų klausimais. „Rusijos pergalių ir pasiekimų šerdis – patriotizmas, tikėjimas ir dvasios jėga“, – teigė V.Putinas, susiedamas tikėjimą su valstybės laimėjimais.
„Reuters“ žurnalistas Thomas Grove’as pastebi, kad V.Putino ryšys su Stačiatikių bažnyčia sustiprėjo po feminisčių pankių grupės „Pussy Riot“ išpuolio didžiausioje Maskvos cerkvėje, kurioje jos skandavo šūkius „Išmeskime Putiną lauk“.
Todėl pastaruoju metu Rusijos prezidentas pabrėžia „vulgaraus“ sekuliarizmo išstūmimo iš viešosios erdvės būtinybę, suteikiant Bažnyčiai erdvės reikštis daugelyje Rusijos gyvenimo sričių. Ir nors jis tai suvokia pirmiausia kaip provakarietiškos, prieš V.Putino valdžią nusistačiusios visuomenės dalies pažabojimą, šis jo posūkis dėl Stačiatikių bažnyčios ir politikos suaugimo lemia ir šios krikščionių konfesijos santykių su kitomis eigą. „Bažnyčios vaidmuo yra platesnis nei Rusijos Federacijos sienos: ji gali padėti sukurti gerus santykius su kitų valstybių žmonėmis, ypač posovietinėje erdvėje, o Bažnyčia šiuo atžvilgiu vaidina labai konstruktyvų, pozityvų vaidmenį“, – aiškina Rusijos lyderis.

V.Putino vaidmuo Vatikano ir Rusijos santykiuose

Iš tiesų Rusijos ir Vatikano santykiai nuo 1991-ųjų nėra patys geriausi. Pavyzdžiui, iš Maskvos pusės neretai pasigirsta kaltinimų Romos katalikų bažnyčiai dėl bandymo „pervilioti“ tikinčiuosius iš Rusijos ortodoksų pusės. Nepaisant to, V.Putinas yra pirmasis Kremliaus vadovas nuo 1917 m. bolševikų revoliucijos, atvirai kalbantis apie savo tikėjimą. Negana to, jis ne sykį yra pabrėžęs, kad ilgalaikis ginčas tarp dviejų didžiausių krikščionių konfesijų turi baigtis.
Vatikanas praneša, kad praėjusią savaitę vykusiame 35 minučių susitikime ekumeniniai klausimai nebuvo aptariami, nors V.Putinas ir perdavė patriarcho Kirilo linkėjimus. Popiežius, aukščiausieji Vatikano diplomatai bei Rusijos prezidentas daug kalbėjosi apie Sirijos konfliktą bei krikščionybės vaidmenį visuomenėje. Kaip praneša „Huffington Post“, V.Putinas padėkojo Pranciškui už jo laišką, šių metų rugsėjį išplatintą pasaulio lyderiams prieš G-20 susitikimą Sankt Peterburge.
Beje, V.Putinas buvo susitikęs ir su ankstesniais popiežiais Jonu Pauliumi II, Benediktu XVI ir net kvietė juos į Maskvą. Tačiau Stačiatikių bažnyčios vadovų kvietimo popiežiai nesulaukė, taigi vizitai taip ir neįvyko.
Nepaisant to, diplomatų vertinimu, popiežius Pranciškus, būdamas pirmasis šv. Petro įpėdinis ne europietis, turi kur kas daugiau šansų sustiprinti stringantį dialogą tarp Vakarų ir Rytų krikščionybės atšakų. Pastebima, kad ekumeninis Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus buvo pirmasis ortodoksų dvasinis lyderis, dalyvavęs popiežiaus inauguracijoje nuo pat didžiosios schizmos 1054-aisiais.

Grąžinti Bažnyčią tikintiesiems – tokią misiją išsikėlė popiežius Pranciškus, pradėdamas Vatikano biurokratijos reformas, tačiau krikščioniško mokymo kaitos tikėtis neverta.

Praėjo šiek tiek daugiau nei pusė metų nuo naujojo popiežiaus Pranciškaus išrinkimo. Šventąjį Sostą užėmęs kardinolas Jorge Mario Bergoglio, tapęs pirmuoju popiežiumi išrinktu jėzuitu ir pirmuoju Bažnyčios vadovu iš Lotynų Amerikos, nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą pasirodė sausakimšai tikinčiųjų miniai Vatikano Šv. Petro aikštėje, nesiliauja stebinti pasaulio. J.M.Bergoglio, tapdamas 266-uoju popiežiumi, taip pat yra pirmasis, pasirinkęs Pranciškaus vardą.
Kaip atskleidė pats popiežius, konklavoje surinkus reikiamą daugumą – dvi trečiąsias visų kardinolų balsų, pasigirdo plojimai, o šalia J.M.Bergoglio buvęs kardinolas sveikindamas jį apkabino ir pašnibždėjo: „Nepamiršk vargšų.“ Būtent tada jam į galvą toptelėjo šv. Pranciškus Asyžietis, vienuolis ir katalikų šventasis, įkūręs Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordiną, – neturto, taikos žmogus ir visų Dievo kūrinių saugotojas.
Naujasis popiežius į Bažnyčios ir Vatikano reikalus pažvelgė būtent šiomis akimis: Bažnyčia turi būti paprasta, bet ne prasta. Tai jis pradėjo rodyti savo pavyzdžiu, o visą pasaulį pirmosiomis dienomis stebinę vaizdai jau tampa norma: į lėktuvą lagaminą popiežius Pranciškus nešasi pats, po Vatikaną važinėja paprastu „Ford Focus“ automobiliu be palydos, o susitikimus su vietos bendruomenėmis derina savarankiškai, teigdamas, kad „turime išmokti tapti normalūs“.
Komentuodamas tokį naujojo popiežiaus elgesį Milano arkivyskupas Angelo Scola mano, kad tai kyla iš jo asmenybės: „Jo veiksmai rodo, kad tikėjimas visų pirma yra pamoka patiems. Žmogus tampa tikėjimo liudytoju, kai pats nuoširdžiai daro tai, apie ką kalba, – taip jis pats tampa autoritetingu savo idėjų balsu.“
Todėl žiniasklaidoje popiežius Pranciškus dažnai pateikiamas kaip modernus, simpatiškas ir šiltas revoliucionierius, ypač jį supriešinant su pirmtaku Benediktu XVI, kuris piešiamas kaip nuobodus, šiuolaikiniam pasauliui priešiškas „tradicionalistas“. Tačiau ar iš tiesų taip yra?

Revoliucijos – nė kvapo

Tikrovė visai kitokia: ambasadorės prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino Irenos Vaišvilaitės teigimu, daugelį Bažnyčios reformų pradėjęs Benediktas XVI kaip tik ir yra tikrasis reformistas. „Pasitraukdamas iš pareigų jis ne tik sukūrė precedentą, smarkiai pakeičiantį požiūrį į popiežiaus instituciją, bet ir sudarė savo įpėdiniui galimybę greitai perimti Bažnyčios valdymą, neįklimpstant pereinamojo laikotarpio po popiežiaus mirties sumaištyje.“
Šį popiežiaus emerito žingsnį linkstama laikyti estafetės perdavimu jaunesniam sekėjui, nesvarbu, kas jis būtų: Benediktas XVI tikėjo, kad jį pakeisiantis kardinolas tęs Bažnyčios stiprinimo darbus.
Tačiau būtent popiežiaus Pranciškaus pasirinktas viešojo veikimo stilius, kuris akivaizdžiai skiriasi nuo Benedikto XVI, verčia manyti, kad vyksta esminė kaita. Galima teigti, kad sekuliarusis pasaulis dažnai yra klaidinamas šiuolaikinės žiniasklaidos, kuri Bažnyčios klausimus neretai nušviečia sau palankia šviesa. Naujausias to pavyzdys galėtų būti šešių mėnesių pontifikato proga paskelbtas popiežiaus interviu, kuriame jis pareiškė, kad Katalikų bažnyčia „apsėsta“ gėjų, abortų ir gimstamumo kontrolės klausimų. Kairysis JAV dienraštis „The New York Times“ tai nušvietė kaip „viltį liberaliems katalikams, kurie jautėsi atstumti per 35 metus trukusį Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI valdymą“. Tai neva esąs vilties spindulys, kad tūkstantmetis krikščioniškas mokymas „pagaliau prisitaikys prie modernaus pasaulio“.
Deja, tai tik viena mėnulio pusė, parodanti ribotą galimybę pažinti Katalikų bažnyčią per žiniasklaidą. Citata, ištraukta iš 13 puslapių interviu, tapo centrine dienraščio žinute, palikdama likusius dvylika puslapių šešėlyje. „JAV žiniasklaida dėmesį telkia ties abortais ir kontracepcija. Ironiška, jog tai įvyksta po to, kai popiežius tame pačiame interviu pareiškia, kad Bažnyčia turi daug platesnį interesų lauką, ir kitus svarbius klausimus išdėsto likusiuose puslapiuose“, – situaciją aiškina katalikiškos organizacijos „Knights of Columbus“ vadovas Carlas A.Andersonas.
Tad akivaizdu, kaip apibendrina CNN apžvalgininkai, kad Bažnyčios mokymas išliks toks pat, tačiau kalbėjimo tonas keisis. O ar keisis dar kas nors?

Vatikano didysis aštuonetas

Procesus, kurie iš tiesų vyksta, skeptikai vadina sukilimu prieš privilegijuotas biurokratines Vatikano struktūras, o palaikantieji – Benedikto XVI subrandintomis ir Pranciškaus tęsiamomis reformomis. Vatikano paslaptingumas, bankų ir kunigų pedofilijos skandalai smarkiai pakirto Bažnyčios autoritetą. Praėjusią savaitę susitikime su kardinolais popiežius kreipėsi į juos ragindamas padėti jam įvykdyti būtinas reformas, kad Katalikų bažnyčia taptų, kaip cituoja naujienų agentūra AFP, „mažiau Vatikano centristinė“. Ši grupė iš aštuonių kardinolų, popiežiaus iniciatyva pakviestų iš viso pasaulio, kad galėtų priimti savarankiškus, nuo Vatikano biurokratijos nepriklausomus sprendimus, jau praminta Vatikano G8 – didžiuoju aštuonetu.
Siekdamas sukurti skaidresnį Vatikano vaizdą, vasarą popiežius inicijavo Vatikano banko reformą, kurios vaisius pasaulis išvydo praėjusią savaitę, kai buvo paskelbta pirmoji banko metinė ataskaita. Ji atskleidė, kad Vatikano bankas pernai uždirbo beveik 117 mln. JAV dolerių pelno.
Tai tik pirmas popiežiaus Pranciškaus žingsnis stengiantis Bažnyčią grąžinant tikintiesiems. Atrodo, kad pirmasis popiežiaus pontifikato pusmetis visas puses verčia laukti, itin atsargiai vertinant Pranciškaus veiksmus. Pranciškus laužo ir kai kuriuos nusistovėjusius kanonus. Pavyzdžiui, plaudamas kojas pataisų kolonijos kaliniams jis papiktino ne vieną konservatyvų tikintįjį. Tačiau popiežius atšauna, kad jo vizija – „neturtingųjų Bažnyčia neturtingiesiems“. Skaidri ir visus priimanti, tačiau savo mokymą ir egzistencinę prasmę išsauganti Bažnyčia taip sieks užpildyti tuštėjančias bažnyčias.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Intelektualus kaip popiežius Benediktas XVI, bet šiltas ir atjaučiantis kaip popiežius Jonas Paulius II. Ar į abu pirmtakus panašus naujasis popiežius Pranciškus – tinkamas žmogus imtis reformų, kurios šiandien yra būtinos įtaką Vakaruose prarandančiai ir skandalų krečiamai Bažnyčiai?

Argentinos kardinolą Jorge Mario Bergoglio naujuoju popiežiumi išrinkę kardinolai tarsi pranešė, kad Katalikų bažnyčia pasirengusi pokyčiams. Kunigų pedofilijos skandalų, įtarimų dėl finansinių machinacijų Vatikano banke krečiama Bažnyčia žengė neįprastu keliu: kardinolai vadovauti pasaulio katalikams pirmą kartą pasirinko jėzuitą ir pirmą kartą – Lotynų Amerikos, kurioje gyvena dauguma iš 1,2 milijardo pasaulio katalikų, atstovą. Tad kokių pokyčių į Katalikų bažnyčią įneš naujasis, 266-asis popiežius?

Modernaus požiūrio vėjai papūs ne visose srityse

Naujasis 76 metų popiežius greičiausiai bus tiek tęstinumo, tiek visiškai naujos krypties garantas. Pastaraisiais dešimtmečiais popiežiai ganėtinai užsidarė nuo pasaulio ir jo problemų, todėl didelis lūkestis, siejamas su naujuoju popiežiumi, – atsivėrimas permainoms.
Žinoma, pasauliečiai neturėtų suklysti manydami, kad naujasis popiežius Bažnyčią atves į modernius laikus, kai bus laiminamos homoseksualų santuokos ar leidžiami abortai. Tai, ką Vatikanas laiko esminiais klausimais, skiriančiais Bažnyčios ir pasaulietinės visuomenės požiūrį, nepasikeis. Kardinolų konklava, beveik visa paskirta konservatyviųjų popiežių Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI, niekada neišrinktų tokio žmogaus, kuris nesilaiko šios linijos.
J.M.Bergoglio laikosi griežtų ortodoksinių katalikiškų pažiūrų – jis susikirto su Argentinos prezidente Cristina Fernandez de Kirchner dėl jos sprendimo legalizuoti homoseksualų santuokas, pareiškė, kad leidimas gėjams įsivaikinti yra diskriminacijos vaikų atžvilgiu forma, prieštarauja abortams ir eutanazijai bei laikosi Bažnyčios mokymo, jog dirbtinė kontracepcija yra blogai. Tiesa, reikėtų paminėti, kad jis kritikavo kunigus, kurie nekrikštija nesantuokinių vaikų, vadindamas juos šiandienos veidmainiais.
Kita vertus, kai kurios aplinkybės ir Argentinos kardinolo J.M.Bergoglio kuklus, netgi asketiškas gyvenimo būdas leidžia tikėtis permainų kitose srityse. Kaip atkreipia dėmesį britų leidinys „Independent“, išbandymų, su kuriais susidurs popiežius, sąrašas yra ilgas ir bauginantis: tai staigiai krintantis Bažnyčios lankomumas ir didelis naujų kunigų trūkumas Vakaruose; platėjanti teologinė bedugnė tarp išsivysčiusio ir besivystančio pasaulio dėl to, kas yra visuomenėje priimtina; priešiškumas religijai ir nepasitikėjimas; seksualinio išnaudojimo skandalai ir Vatikano biurokratija, suskaldyta korupcijos, nekompetencijos ir vidinių konfliktų.
Kaip pranašumą apžvalgininkai įvardija faktą, kad naujasis popiežius nėra iš Vatikano vidaus, – ne taip kaip dauguma tų, kurie buvo laikomi galimais kandidatais. Tad jis turės sumaniai pasirinkti žmones, su kuriais dirbs, kad sugebėtų palaužti arogantišką, savanaudišką klerikalinių privilegijų sistemą, kuri Vatikaną kamuoja jau gana ilgai. J.M.Bergoglio vadinamas maldos, gilaus dvasingumo, asmeninio nusižeminimo, ganytojiškos šilumos ir patrauklaus paprastumo žmogumi, todėl manoma, kad jis nebijos priimti tokių sprendimų.

Svarbus prioritetas – užkirsti kelią pedofilijai

Aiškus prioritetas naujam popiežiui – sustabdyti ir užkirsti kelią vaikų seksualiniam išnaudojimui. Pasak žmogaus teisių gynėjo Geoffrey Robertsono, nuo 1981 m., kai būsimas popiežius Josephas Ratzingeris tapo Vatikano kurijos, kuri atsisakydavo pedofilus išmesti iš dvasininkų luomo, o tik perkeldavo juos į kitas parapijas ar šalis, galva, manoma, kad kunigų seksualiai išnaudotų aukų skaičius pasiekė daugiau nei 100 tūkstančių.
Tad iš naujojo popiežiaus laukiama, kad Bažnyčia nebetoleruotų kunigų pedofilų, – jie turi būti automatiškai išmesti iš dvasininkų luomo, vos jų vyskupas sužino apie nusikaltimą. Kanonų teisė teigia, kad įtarimai dėl vaikų tvirkinimo turi būti ištirti visiškai slaptai, o dvasininkai, kurie pripažinti kaltais, dažniausiai „nubaudžiami“ liepimu sukalbėti maldas ir atgaila. G.Robertsonas įsitikinęs, kad tai turi būti pakeista pripažįstant, jog vaikų tvirkinimas yra rimtas nusikaltimas, kuris negali būti tiriamas per slaptą bažnytinę procedūrą. Apie įtarimus turi būti pranešta policijai.
Vatikanas teigia, kad padaryta pakeitimų 2011 m., kai buvo priimtos naujos gairės, kuriose primenama vyskupams bendradarbiauti su teisinėmis institucijomis, bet tik tada, kai vietiniai įstatymai to reikalauja. Šios gairės neįtrauktos į kanonų teisę: vyskupams neliepiama teikti įrodymų policijai, o iš kunigų nereikalaujama pranešti apie brolius, kuriuos jie žino (dažnai iš išpažinties) tvirkinant vaikus. Nėra pareigos ir suspenduoti įtariamą kunigą. Net šalyse, kuriose vietiniai vyskupai nusileidžia politiniam spaudimui ir paskelbia, kad prokurorams bus pranešta apie įtarimus dėl seksualinio išnaudojimo, visada yra sąlyga: „Tik jei auka sutinka.“ Labai lengva jaunai aukai ir tikintiems tėvams patarti, kad aukai geriausia būtų, jei Bažnyčia susitvarkytų pati ir neįtrauktų į tai policijos. Todėl nusikaltėliai kunigai išvengia baudžiamojo persekiojimo.
Ar naujasis popiežius ryšis tokioms reformoms? „Tai nebus žmogus, kuris atliks didžiules reformas, nes tai yra Bažnyčios žmogus. Taip, tai labai socialiai jautrus, intelektualus žmogus, bet jis nebus didelis reformatorius. Nors reikia paminėti, kad jis labai nemėgsta pompastikos, pavyzdžiui, kai buvo kardinolas, neleisdavo kitiems bučiuoti jo žiedo“, – teigia Argentinos žurnalistė ir rašytoja Olga Wornat, ne kartą ėmusi interviu iš retai su žurnalistais bendraujančio J.M.Bergoglio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pasaulis turi naują popiežių. 1,2 mlrd. katalikų visame pasaulyje netrukus sužinojo ir naujojo popiežiaus tapatybę – 76-erių kardinolas iš Argentinos Jorge Mario Bergoglio, kuris pasirinko Pranciškaus I vardą.

Naują popiežių renkantys kardinolai trečiadienį, antrąją konklavos dieną išrinko naująjį popiežių. Trečiadienio vakarą iš Siksto koplyčios kamino pradėjo rūkti balti dūmai.

Praėjusias porą savaičių dėl popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimo tvyrojusią nuostabą jau spėjo pakeisti spėlionės, kas užims jo vietą.

Popiežius Benediktas XVI formaliai popiežiumi bus iki šio ketvirtadienio – vasario 28-osios, tačiau šiuo metu katalikams svarbiausia jau tai, ne ką pasitraukdamas iš posto dar pasakys dabartinis popiežius, o kas kovo 16-ąją, kai balsuoti bus sukviesta kardinolų konklava, taps jo įpėdiniu.
Nuo to priklausys, kokią kryptį pasirinks visa Katalikų bažnyčia: ar pasuks naujovių keliu, kurį buvo pradėjęs popiežius Jonas Paulius II, o gal tęs Benedikto XVI mėginimus grąžinti Katalikų bažnyčiai senąsias tradicijas ir neleisti naujovėms skverbtis į katalikų dvasinį bei pasaulietinį gyvenimą.
Dar vienas svarbus klausimas, į kurį bus atsakyta išrinkus naują popiežių, – ar aukščiausio katalikų vadovo postas vėl sugrįš italams, kaip buvo iki pastarųjų dviejų popiežių, o gal katalikybė atsivers ir kitiems žemynams – Šiaurės, Pietų ar Centrinei Amerikai, o gal net Afrikai.
“Reikia atsiminti viena: pusė visų kardinolų, balsuosiančių už naująjį popiežių (61 iš 117-os) yra europiečiai. Ketvirtadalis jų – italai. Tad matematiškai šansų, kad popiežiumi taps, pavyzdžiui, tamsiaodis iš Afrikos, labai nedaug. Vis dėlto Katalikų bažnyčios padėtis verčia manyti, kad matematikos šį sykį nepakanka”, – dėsto leidinio “Business Insider” analitikas Michaelas B.Dougherty.
Be to, Ispanijos dienraštis “El Mundo” atkreipia dėmesį, kad netgi kardinolai iš Italijos šį kartą nėra vieningi dėl to, už kurį kandidatą derėtų balsuoti.

Italai šansų turi mažai

Tai, į kokią padėtį šiandien yra patekusi Katalikų bažnyčia, drąsiai galima vadinti krize. Ji susijusi ir su vadinamuoju “Vatileaks” skandalu, kai slapti informatoriai paskelbė apie dvasininkų pedofilijos atvejus bei mėginimus juos nuslėpti ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo teisėsaugos, o Benediktas XVI žibalo į ugnį įpylė pareikšdamas, kad blogiausia – ne dvasininkų nuodėmės, kurias esą išties dera laikyti griežčiausia paslaptimi, o kaip tik tos “varnos, kurios iškranksėjo tiesą”.
Jei į tokią padėtį patektų kokia nors privati korporacija, jai neišvengiamai tektų keisti ir politiką, ir viešųjų ryšių strategiją, ir aukščiausius vadovus.
Kai kurie konservatyvūs Bažnyčios tarnai linkę aiškinti, kad Katalikų bažnyčioje tokios taisyklės esą negalioja ir svarbu nepasiduoti išorės spaudimui persitvarkyti ar stipriai keistis. Tačiau nuolat mažėjantis Europos ir Pietų Amerikos katalikų skaičius bei liberalėjanti Europos visuomenė Bažnyčios galvas verčia susimąstyti, ar tikrai neatėjo laikas keistis iš esmės.
“Atsistatydinu dėl amžiaus”, – prieš porą savaičių sakė J.Ratzingeris, o karikatūristai iš karto perfrazavo šiuos žodžius į “atsistatydinu dėl laikmečio”.
Ir netgi konservatyviausi katalikai pripažįsta, kad Bažnyčiai, jei tik ji nori išlaikyti savo įtaką, reikia naujo vėjo gūsio. “Popiežius turės atitikti aukso vidurį: nebūti nei pernelyg konservatyvus, nei pernelyg didelis reformatorius. Bažnyčia yra stipriai pasukusi į dešinę, ir reikia ją sugrąžinti į vidurį”, – aiškina ispanų analitikai.
Šiuo atžvilgiu mažai šansų turi itin modernus kardinolas iš Austrijos Christophas Schoenbornas, pagarsėjęs tuo, kad vienoje parapijoje pastoriumi paskyrė homoseksualumo neslepiantį dvasininką ir paaiškino, jog stabilus homoseksualus ryšys yra gerokai mažesnė blogybė nei atsitiktiniai heteroseksualūs santykiai.
Lygiai taip pat abejotina, kad konklava balsuos ir už pačius konservatyviausius kandidatus, net jei jie – italai. Pavyzdžiui, itin tradiciniu požiūriu į pontifikatą pasižymi keturi Italijos kardinolai Crescenzio Sepe, Angelo Amato, Mauro Piacenza ar Angelo Bagnasco.
Padėti jiems (ypač A.Bagnasco) gali nebent tai, kad tarp 28 Italijos kardinolų, atiduosiančių balsus už naująjį popiežių, net 21 buvo paskirtas popiežiaus Benedikto XVI, tad, reikia manyti, atitinka šio popiežiaus keliamus konservatyvumo ir tradiciškumo reikalavimus.
“Vis dėlto tai mažai tikėtina, nes kardinolai puikiai suvokia, kad išrinkę itin konservatyvų popiežių pakenktų ne tik patys sau, bet ir visai Katalikų bažnyčiai. O prarasti įtakos juk nesinori niekam”, – aiškina “OSV Newsweekly” analitikas Matthew Bunsonas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

265-asis popiežius Benediktas XVI tapo antruoju popiežiumi, palikusiu šį svarbiausią Romos katalikų bažnyčios bei Vatikano vadovo postą. Kas užims jo vietą ir ar tai pakeis Vatikano veidą?

Kai prieš daugiau nei penkis šimtus metų Romos popiežius Grigalius XII atsisakė sosto, taip jis pasielgė stengdamasis išvengti Bažnyčios skilimo. Šį sykį oficiali atsistatydinimo priežastis – Benedikto XVI amžius. Tačiau analitikai spėlioja, kad popiežius turėjo omenyje ne vien savo paties amžių, bet ir laikmetį, kuriam jis su savo pernelyg konservatyviomis pažiūromis galbūt iš tiesų pasidarė per senas.
Tiesa, daugelis teologų, tarp jų ir Vito Mancuso, aiškina, kad šis sprendimas niekaip nesusijęs nei su politika, nei su Katalikų bažnyčią pastaruoju metu krėtusiais pedofilijos skandalais, tačiau abejoti tuo, kad popiežius atsistatydino vien dėl staiga smarkiai pablogėjusios sveikatos, verčia ir jo biografo Andreaso Englischo užuominos, išsakytos dar pernai balandį. Tada, kalbėdamasis su viena Vokietijos televizija, jis pareiškė, kad popiežiaus Josepho Ratzingerio atsistatydinimas – tikėtinas. “Dar laukia gana didelis įvykis. Ir tai bus įvykis, kuris, mano nuomone, domins Bažnyčią dar kelis tūkstantmečius. Aš manau, kad šis popiežius bus antras atsistatydinęs popiežius“, – prieš beveik metus sakė A.Englischas.
Jis neklydo dėl abiejų dalykų: kad popiežius iš tiesų trauksis ir kad tai bus istorinis įvykis. Toks svarbus Katalikų bažnyčiai, kad galbūt visiems laikams pakeis jos veidą.

Eilė Juodajam žemynui?

Viena tikėtinų naujovių katalikų pasaulyje gali būti popiežius iš kito žemyno. Juk po lenko popiežiaus Jono Pauliaus II ir vokiečio Benedikto XVI šis postas, kurį anksčiau užimdavo tik italai, tapo atviras visiems, tad kodėl į jį negalėtų ateiti afrikietis ar lotynų amerikietis?
Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos laikraštis “The Guardian” skelbia, kad realiausias kandidatas pakeisti Benediktą XVI yra Vatikano teisingumo ir taikos departamento vadovas kardinolas Peteris Turksonas iš Ganos. Kiti analitikai aiškina, kad pats laikas popiežiumi išrinkti lotynų amerikietį. Esą Lotynų Amerikoje gyvena 42 proc. iš 1,2 milijardo katalikų (europiečiai sudaro 25 proc. visų katalikų), tad savaime suprantama, kad tarp Lotynų Amerikos katalikų Bažnyčios hierarchų esama ne vieno, tinkamo tapti visų Romos katalikų popiežiumi. „Pažįstu daug vyskupų ir kardinolų iš Lotynų Amerikos, kurie galėtų imtis atsakomybės už Katalikų bažnyčią“, – aiškina arkivyskupas Gerhardas Muelleris, kuris vadovauja Tikėjimo doktrinos kongregacijai. Jo nuomone, akivaizdu, kad krikščionybė nėra sutelkta tik Europoje.
Šveicaras kardinolas Kurtas Kochas, Vatikano krikščionių vienybės departamento vadovas, irgi neabejoja, kad Bažnyčios ateitis – ne Europoje. „Būtų gerai, jei kitoje konklavoje būtų kandidatų iš Afrikos ar Pietų Amerikos“, – tikina K.Kochas.
Beje, paklaustas, ar pats rinktųsi neeuropietį kandidatą, jei šis ir europietis būtų vienodai tinkami, jis atsakė „taip“. Beje, labiausiai tikėtini kandidatai iš Lotynų Amerikos yra San Paulo vyskupijos Brazilijoje vadovas arkivyskupas Odilo Schereris bei argentinietis Leonardo Sandri, dabar vadovaujantis Vatikano Rytų bažnyčių departamentui.
Žinoma, viskas priklausys nuo balsavimo, o kadangi apie pusę balso teisę turinčių kardinolų yra iš Europos, išlieka gana didelė tikimybė, kad naujasis popiežius bus iš Senojo žemyno. Bet net ir tuo atveju tikėtina, kad Katalikų bažnyčios laukia didžiulės permainos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Su JAV Aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) erdvėlaivio ir Tarptautinės kosminės stoties (TKS) įgulomis pontifikas kalbėjosi būdamas Vatikane. Šiuo metu kosmose skrieja du italai: erdvėlaivio “Endeavour” astronautas Roberto Vittori (Robertas Vitoris) ir orbitinėje stotyje esantis Paolo Nespoli (Paolas Nespolis).

Šventasis Tėvas sakė, jog žavisi astronautų drąsa, drausme ir pasišventimu. Jis taip pat išreiškė viltį, kad “Endeavour” vado Marko Kelly (Marko Kelio) žmonos sveikatos būklė toliau gerės.

M.Kelly žmona Gabrielle Giffords (Geibriel Gifords), kuri yra JAV Atstovų Rūmų narė, šių metų sausį buvo pašauta Arizonos mieste Tusone per susitikimą su rinkėjais.

“Endeavour” įgulos vadas padėkojo popiežiui už malonius žodžius.

Šį pokalbį organizavo Europos kosmoso agentūra (ESA) ir Italijos kosmoso agentūra, tuo tarpu NASA teikė techninį palaikymą iš Hjustono.

Scanpix

Prieš savaitę popiežių Joną Paulių II paskelbus palaimintuoju, jo atminimą įamžins ir Lietuvos paštas. Šeštadienį į apyvartą bus išleistas naujas pašto ženklas “Jono Pauliaus II Piligrimų kelias”.

Dailininko Henriko Ratkevičiaus kurtame pašto ženkle vaizduojamas palaimintasis popiežius Jonas Paulius II ir piligrimų kelio pirmasis objektas – Vilniaus arkikatedra. Šis pašto ženklas bus išleistas 150 tūkst. tiražu, jo nominali vertė – 2,15 Lt.

Kartu su naujais pašto ženklais bus išleidžiami ir pirmos dienos vokas bei suvenyrinis lapas. Šeštadienį pašto korespondencija, apmokama naujuoju pašto ženklu, Vilniaus centriniame pašte bus antspauduojama pirmosios dienos datos spaudu.

Beveik 27-erius metus valdęs Katalikų bažnyčios vadovas buvo vienas įtakingiausių XX amžiaus lyderių, vadinamas didžiuoju piligrimu. Per savo pontifikavimo laikotarpį aplankė 129 valstybes, tarp jų 1993 m. rugsėjo 4-8 d. Lietuvą. Jis buvo pirmasis istorijoje mūsų šalį aplankęs popiežius.

Viešnagės metu Šventasis Tėvas nuosekliai gvildeno apaštališkosios kelionės po Baltijos kraštus temą – “Liudykime Kristų, kuris mus išvadavo”, pabrėžė, jog laisvė neatskiriama nuo atsakomybės.

Įamžinant Jono Pauliaus II apsilankymą Lietuvoje, svarbiausios ir su šiuo popiežiumi susijusios Lietuvos šventovės buvo sujungtos į Jono Paulius II piligrimų kelią. Į šį kelią iš viso įtraukta šešiolika sakralinių objektų.

Šių metų gegužės 1 dieną popiežius Benediktas XVI Joną Paulių II paskelbė Katalikų Bažnyčios palaimintuoju. Šis statusas yra paskutinis žingsnis prieš žmogaus paskelbimą šventuoju. Jonas Paulius II mirė 2005 metais.

Tai – jau keturioliktas šiais metais į apyvartą išleistas pašto ženklas. Per metus Lietuvos paštas vidutiniškai išleidžia 25-30 pašto ženklų. Lietuvos paštas taip pat teikia pasiuntinių, logistikos, finansinio tarpininkavimo ir elektronines paslaugas.