Naktį iš penktadienio į šeštadienį miegoti bus nuodėmė. Visoje Lietuvoje vyks jau tradicija tapusi “Muziejų naktis”, kurios metu visi muziejų renginiai lankytojams – nemokami.
“Muziejų nakties” tikslas – parodyti muziejaus eksponatus naktį, kai paprastai muziejai nedirba, ir supažindinti su muziejais bei jų ekspozicijomis įvairius žmones. Beje, šiemet šiuo renginiu prasideda ir “Muziejų kelias 2014″, kurio tema – “Atrastieji lobiai ir įmintos paslaptys”.
Daugelis Lietuvos muziejų šią naktį žada gausybę renginių ir atrakcijų lankytojams. Didžiausia Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų staigmena – seniausias auksu puoštas Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo ir jo žmonos Onos atvaizdas Lietuvoje. Ši neįkainojama vertybė į Valdovų rūmų muziejų neseniai atkeliavo tiesiai iš Londone vykusio aukciono ir nuo šiol yra valstybės nuosavybė.
“Lankytojai turės unikalią galimybę susipažinti su ankstyviausiu Europoje, o Lietuvoje – pačiu seniausiu žinomu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir jo žmonos Onos atvaizdu, esančiu atskirame akvarelių rinkinyje, kurį XVI a. pradžioje nutapė nežinomas vokiečių dailininkas. Šis atvaizdas liudija išskirtinį mūsų valdovo statusą Vidurio Europos istorinėje atmintyje, nes buvo nutapytas kartu su kitų valdovų porų paveikslais”, – teigia muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė.
Be to, nuo 17 val. Valdovų rūmų nuolatinėse ekspozicijose lankytojų lauks muziejaus archeologai, restauratoriai, rinkinių saugotojai, padėsiantys prakalbinti unikalius radinius bei interjero vertybes ir atsakysiantys į visus lankytojų klausimus.
Įminti muziejaus paslaptis bus galima ir savarankiškai klaidžiojant po muziejaus ekspozicijas su “Atradimų žemėlapiu”. Visų tų, kurie sėkmingai įveiks jame pateiktas užduotis, Valdovų rūmų bokštelyje, iš kurio atsiveria kvapą gniaužiantys sostinės Senamiesčio vaizdai, lauks prizai.

Per penkerius metus banko skolininko portretas pasikeitė – nebeliko spekuliantų, sumažėjo jaunų ir žemesnio išsilavinimo paskolos gavėjų. Šiuo metu būstui dažniausiai skolinasi susituokęs, aukštąjį išsilavinimą turintis iki 35 metų didmiesčio gyventojas, ketinantis pirkti pagrindinį šeimos būstą ir prašantis 140–150 tūkst. Lt paskolos.

Lietuvos komerciniai bankai skolinti gyventojams jau norėtų, tačiau išgąsdinti žmonės dar nepamiršo, kaip geranoriškas pinigų siūlytojas per kelis mėnesius gali persimainyti į bauginantį priešą. Tad nors po truputį naujų išduodamų paskolų gausėja – per pirmąjį 2012 m. pusmetį naujų paskolų suma siekė 1,13 mlrd. Lt ir buvo du kartus didesnė nei prieš dvejus metus, šie mastai nė iš tolo nepriartėjo prie 2007 m., kai tokią sumą bankai klientams paskolindavo per vieną mėnesį.
„2010 m. bankų vadybininkai atšaudavo klientui: „Jei netinka mūsų sąlygos, eik į kitą banką“, o šiandien to nebėra. Situacija kardinaliai pasikeitė. Žmonės jau gali eiti į banką ir derėtis. Bankai norėtų skolinti ir aktyviai reklamuojasi, nes Europos centrinis bankas suteikė jiems galimybę pigiai pasiskolinti pinigų. Tačiau žmonės šiandien dar atsargūs ir išgąsdinti bankų“, – tvirtina Finansų ir kreditų valdymo asociacijos prezidentas Marius Jansonas.
Sunkmetis, skaudžios bankų pamokos ir Lietuvos banko pernai įvestos atsakingo skolinimo taisyklės, reikalaujančios turėti mažiausiai 15 proc. sumos pradiniam įnašui, gerokai pakeitė ir paskolos gavėjo portretą – nebeliko spekuliantų, sumažėjo jaunų ir žemesnio išsilavinimo skolininkų.

Besiskolinančiųjų įvairovė mažesnė

Suraitę parašą po sutartimi dėl solidžios paskolos prieš penkerius metus iš banko išeidavo įvairiausi klientai. Šiandien ta įvairovė gerokai sumažėjusi. DNB banko Pardavimo valdymo departamento vadovė Lijana Žmoginaitė išskiria dvi būsto paskolas šiuo metu imančias gyventojų grupes.
„Pirmoji – mieste gyvenančios jaunos šeimos iki 35 metų, kurių mėnesio pajamos Vilniuje dažniausiai prasideda nuo maždaug 4 tūkst. Lt. Pernai rudenį įsigaliojus atsakingo skolinimo taisyklėms, kurios reikalauja turėti pradinį įnašą, matome, kad jaunos šeimos dažniau ieško jau įrengto, kad ir šiek tiek senesnės statybos ekonominės klasės buto, kurio šildymo išlaidos nebūtų didelės. Dažnai pinigų pradiniam įnašui padeda sutaupyti tėvai“, – besiskolinančiojo portretą piešia L.Žmoginaitė.
M.Jansonas papildo, kad neretai paskolas ima tie iki 35 metų dirbantys ir geras pajamas gaunantys žmonės, kurie ketino skolintis per ekonomikos pakilimą, bet susilaikė. „Tokie žmonės pastebėjo, kad dabar geras momentas, nekilnojamojo turto kainos nukritusios, todėl naudojasi proga įsigyti būstą, nes už nuomą Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje šiandien mokėti brangiau nei už būsto paskolą“, – dėsto M.Jansonas.
Antra DNB banko išskirta šiuo metu besiskolinančiųjų grupė – turintys stabilias, dažnai didesnes nei vidutines pajamas šiek tiek vyresnio amžiaus žmonės nuo 45 metų, gerinantys savo gyvenimo sąlygas. Jie ima paskolas didesniam ar naujos statybos butui geresniame rajone pirkti, kotedžui ar namui įsigyti, kartais ankstesnį būstą palikdami vaikams. (…)

Paskolos dydis sumažėjo

Šiuo metu būsto paskolomis labiausiai domisi pagrindinio būsto ieškantys didmiesčių gyventojai, o mažesniuose miestuose paskolų poreikis itin mažas. Pavyzdžiui, būsto paskolos Marijampolės, Tauragės ir Utenos apskričių gyventojams pirmąjį šių metų ketvirtį sudarė vos 8 proc. naujų SEB banko išduotų būsto paskolų (2007 m. – 12 proc.). V.Doveika šią tendenciją sieja su maža nekilnojamojo turto rinka šiuose miestuose ir sunkesne finansine gyventojų padėtimi.
Kita vertus, mažesniuose miestuose nekilnojamasis turtas pigesnis, tad jei yra galimybė, žmonės dabar stengiasi apeiti bankus lanku ir pirkti būstą iš santaupų ar verčiau skolintis iš artimųjų. Pasak L.Žmoginaitės, regionuose žmonės neretai ima vartojimo paskolas būstui pirkti, nes nepaisant to, kad vartojimo paskolų palūkanos didesnės, nereikia įkeisti būsto.
Akivaizdu, kad šiandien į paskolą žiūrima kur kas atsargiau: žmonėms tapo labai svarbu ne tik pats palūkanų lygis, bet ir kitos sąlygos, kaip galimybė paskolą grąžinti anksčiau laiko. Didesnis atsargumas matyti net iš tokio fakto, kad šiandien net 74 proc. vartojimo paskolą imančių „Swedbank“ klientų yra susituokę, o 2008 m. tokių klientų buvo 52 proc.
Bankininkai taip pat stebi pasikeitusį žmonių požiūrį į paskolų panaudojimą. „Dabar gyventojai banko teikiamą finansavimą kur kas rečiau naudoja ir būsto statybai ar remontui – didžioji dalis būsto paskolų imama būstui įsigyti“, – į dar vieną pokytį dėmesį atkreipia V.Doveika.
Pirmąjį 2012 m. ketvirtį 84 proc. SEB banko suteiktų būsto paskolų buvo skirtos būstui pirkti (2007 m. – 72 proc.), apie 13 proc. – jam statyti (2007 m. – 18 proc.), o apie 3 proc. – remontuoti ar rekonstruoti (2007 m. – 10 proc.). Ir vartojimo paskolos, pasak L.Žmoginaitės, dažniausiai imamos rimtiems tikslams – buto remontui, buitinei technikai, baldams ar naudotiems automobiliams įsigyti, vaikų studijoms, o ne atostogoms ar kelionėms. (…)

Per aštuonerius metus skolos padidėjo penkis kartus

Šiuo metu bankams įsipareigoję beveik pusė milijono Lietuvos gyventojų (456 tūkst.) – 170 tūkst. mažiau negu 2007 m. Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamento Makroprudencinės analizės skyriaus vyriausiasis ekonomistas Virgilijus Rutkauskas tvirtina, kad, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, Lietuvos gyventojų skolos nėra didelės. Šiemet Lietuvoje namų ūkių skolos bankams, palyginti su BVP, siekia 25 proc. ir tai yra trečias mažiausias įsiskolinimas tarp ES šalių – mažiau skolų turi tik rumunai ir slovakai. O štai Vokietijoje namų ūkių skolos bankams, palyginti su BVP, siekia 54,8 proc., Didžiojoje Britanijoje – 77 proc., Danijoje – net 130 proc.
Kita vertus, vos per šešerius metus mes įsiskolinome pusę tiek, kiek vokiečiai, suomiai, prancūzai, skolinęsi daugybę metų: 2004 m. pirmąjį ketvirtį Lietuvos namų ūkių skolos bankams, palyginti su BVP, siekė tik 5 proc., o 2010 m. – jau 31 proc. „Per aštuonerius metus mūsų įsipareigojimai padidėjo penkis kartus – tie tempai gana įspūdingi. Estų ir latvių įsipareigojimai padidėjo apie tris kartus“, – skaičiuoja V.Rutkauskas.
Sprogęs pigių paskolų burbulas ir atslinkusi krizė pristabdė gyvenimu skolon susigundžiusių ir jokių pavojų neįžvelgusių lietuvių skolinimąsi, kuris iki 2008 m. didėjo kosminiu greičiu. Jei ne 2009 m. ištikusi krizė, šiandien jau gal būtume prisiviję ir senąsias ES šalis. Tačiau dabar gyventojai jau suprato, kad paskola gali reikšti ne tik naujus namus dabar, bet ir naštą, baimę bei nemigą ateityje, tad gyventojų skolinimosi didėjimas nebus spartus.
„Namų ūkiai išlieka atsargūs, neskuba skolintis, nors ekonomika atsigauna. Pamažu, mėnesis po mėnesis pradedame matyti tiek būsto, tiek vartojimo paskolų atsigavimo ženklų, bet reikšmingo atsigavimo tikėtis neverta. Mūsų apklausti bankai prognozuoja, kad paskolų portfelio augimas bus subalansuotas su BVP plėtra. To, ką matėme anksčiau, – dviženklio paskolų portfelio augimo, dabar tikėtis neverta. Šių metų apklausa rodo, kad paskolų būstui įsigyti gali pagausėti iki 3 proc.“, – prognozes dėlioja V.Rutkauskas. (…)

Lietuvių įsiskolinimo lygis

Metai    Lietuvos gyventojų paskolų santykis su BVP

2004    5,5
2005    8,9
2006    14,3
2007    20,4
2008    25,6
2009    27,3
2010    31,2
2011    28,5
2012    25,2

Šaltinis: Europos centrinis bankas, “Eurostat” ir Lietuvos banko skaičiavimai

Praėjusią savaitę plačiai nuskambėjo žinia, kad lietuviai vėl pirmauja visoje Europos Sąjungoje, kaip atiduodantys didžiausią dalį savo pajamų šildymui.

Vidutinis namų ūkis Lietuvoje šildymui išleidžia 9 proc. savo pajamų: daugiau ne tik už visus mūsų kaimynus, bet ir ES senbuves, kur namų šildymui gyventojai skiria iki 5 proc. savo pajamų.
Europoje ir JAV buvo atliktas ne vienas tyrimas, mėginant išsiaiškinti, ką vargingesnių ir turtingesnių šalių gyventojai gali sau leisti už savo algą. Pagrindinė daugelio tokių tyrimų išvada būdavo viena: kuo šalis skurdesnė, tuo daugiau jos gyventojai išleidžia maistui ir tuo mažiau – švietimui, kultūrai, laisvailaikiui. Ir nors mes pirmaujame Europoje pagal šviesolaidinio interneto prieinamumą, tačiau pagal šį rodiklį ir toliau atrodome tikri Europos vargšai.
Pamėginę sudėlioti vidutinio lietuvio išlaidų portretą, vaizdą gauname labai jau niūroką. Mat beveik viską, ką uždirbame, mes pravalgome ar sumokame už būstą, automobilio kurą ir kitas transporto paslaugas. Štai vienas pavyzdys. 46-erių vilnietė Regina Markevičienė, kurios šeima susideda iš keturių asmenų – du suaugę ir du nepilnamečiai vaikai, pamėgino apytiksliai paskaičiuoti, kiek jiems, susimokėjus visus mokesčius, tarp jų ir būsto paskolą bei už vaikų būrelius, papildžius šaldytuvą maistu bei įsipylus į mašiną degalų, dar lieka kitiems dalykams: na, juk retsykiais norisi papietauti su šeima ne namie, o restorane, nueiti į kiną, o gal pasiklausyti kokio koncerto. R.Markevičienės išvada buvo tokia: per mėnesį jų šeima galėtų kukliai papietauti kavinėje gal tik vieną du kartus ir gal dar nueiti į kino teatrą. Bet tai – ir viskas. Tai paaiškina, kodėl pagrindinė Markevičių, kaip ir daugelio lietuvių, pramoga yra televizorius.
Štai Eurostato duomenys rodo, kad lietuviai maistui skiria apie 24 proc., o kavinėms ir restoranams – vos mažiau nei 2 proc. savo išlaidų. Pagal šį rodiklį mes galime lygintis tik su rumunais, kurie vieninteliai atrodo kiek prasčiau. O, pavyzdžiui, vokiečiai maistui ir restoranams išleidžia atitinkamai 9,8 ir 4,8 proc. savo išlaidų, Liuksemburgo gyventojai – 8,1 ir 6 proc., Jungtinės Karalystės – atitinkamai 8,5 ir 8,8 proc. ir t.t.
Anot Statistikos departamento pateikiamų duomenų, maistui, būstui ir transportui lietuviai vidutiniškai skiria beveik 70 proc. savo išlaidų, o tą menką likutį, kuris dar lieka – visiems kitiems būtiniausiems poreikiams, įskaitant švietimą, sveikatos priežiūrą, drabužius ir itin kuklias pramogas.
Štai kodėl lietuvio kišenės storis ir virtuoziški gebėjimai pragyventi nuo algos iki algos yra dar viena sritis, kurioje mes Europoje esame pirmi. Ir šiuos gebėjimus lietuviams teks dar labiau lavinti, nes bent jau maisto kainos, kaip šiame „Veido“ numeryje teigia ekspertai, Lietuvoje ir toliau didės.

Pagal tai, ką išgali įpirkti už savo algą, lietuviai atrodo tikri Europos vargšai.

BFL

Lietuvos moksleiviai nuolat keičiasi, o per 20 metų jie pasikeitė stulbinamai: pakito jų įpročiai, laisvalaikis, tarpusavio bendravimas, požiūris į mokytojus. Remdamiesi pačių moksleivių apklausomis ir mokytojų pastebėjimais, pabandėme nupiešti dabartinio Lietuvos moksleivio portretą ir sužinoti, kuo ir kaip 2011 m. gyvena mokyklinio amžiaus jaunimas.
Pirmiausia tenka konstatuoti faktą, kad auga jau kitokia moksleivių karta, ir tai pastebi ne tik vyresni, bet ir visai jauni mokytojai, dar neseniai patys sėdėję mokyklos suole. Kitokia – ir blogąja, ir gerąja prasme.
Ne paslaptis, kad dabar moksleiviai kur kas mažiau juda, statistiškai anksčiau užtraukia pirmąją cigaretę ar paragauja alkoholio, be to, apklausos rodo, kad anksčiau paaugliai pradeda ir lytinį gyvenimą (dabar vidurkis siekia 16,2 metų).
Tačiau šalia šių blogybių yra ir teigiamų skirtumų, kurių irgi negalima nutylėti. Visi mokytojai sutartinai tvirtina, kad dabar jaunuoliai kur kas drąsesni ir labiau pasitikintys savimi, o jų bendravimas su mokytojais gerokai familiaresnis, net palyginti su tuo, koks buvo įprastas prieš trejus–penkerius metus.
“Palyginti su tuo, kokie buvome mes, dabar moksleiviai yra drąsesni, daugiau sau leidžia”, – neabejoja Šeduvos gimnazijos fizikos mokytojas ir aštuntokų klasės auklėtojas Šarūnas Lukoševičius.
Jauno mokytojo teigimu, tai gerai: mokiniai nesibaimina ir visko klausinėja “tiesiai šviesiai”, jei tik kas neaišku. Antra vertus, mokytojas mokinių akyse yra praradęs autoritetą. Susidaro įspūdis, kad mokiniai mokytojus linkę laikyti tiesiog lygiaverčiais draugais, o neretai mėgina peržengti ir formalaus bendravimo ribą.
“Auklėtiniai ne tik nesivaržo paskambinti vakare ir pasišnekučiuoti apie namų darbus. Jie gali parašyti ir tokią trumpąją žinutę: “Tik neskambinkite mamai, nuo šiol tikrai lankysiu pamokas”, – apie moksleivių familiarumą pasakoja Marijampolės Jono Totoraičio pagrindinės mokyklos anglų kalbos mokytoja Snieguolė Vyšniauskienė.

Iš pamokų bėgti nebemadinga

Nuo ankstesnių moksleivių kartų dabartiniai jaunuoliai skiriasi ir tuo, kad rečiau bėga iš pamokų. Jų požiūrį iš esmės pakeitė elektroniniai dienynai, nes dabar tėvai iš namų ar darbo vietos kompiuteryje gali matyti, ar jų atžala atvyko į konkrečią pamoką, tad išsisukti pačiam pasirašius vadinamąjį pateisinamąjį raštelį moksleiviui nebepavyksta.
“Kartą visa mano auklėtinių klasė pabėgo iš paskutinės pamokos. Paaiškino nenorintys baigti mokyklos, nė karto to neišbandę”, – smagiai prisimena S.Vyšniauskienė, kurią džiugina, kad mokiniai iš tiesų gana pavyzdingai lanko pamokas.
Žinoma, kaip ir visais laikais, yra mokyklos nelankančių vaikų, bet jų mažėja. Dar prieš keletą metų mokyklą nelankančių vaikų buvo apie 14 tūkst., o dabar, Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, – apie 6 tūkst.
Galbūt moksleiviai pamokas aktyviau lanko ir dėl to, kad tapo išmintingesni, labiau galvoja apie ateitį? Mokytojų teigimu, galvojimo apie ateities perspektyvas iš tiesų daugiau nei prieš keletą ar keliolika metų, tačiau pedagogai pastebi ir tai, kad dabartinė mokyklinio amžiaus jaunuolių karta tampa kur kas pragmatiškesnė, siekianti greito, materialaus rezultato.
“Dabar vaikams reikia greito ir apčiuopiamo rezultato, o pagrindinis tikslas yra “nebūti ubagu”, – aiškina S.Vyšniauskienė. Tiems, kurie mokosi geriau, šis tikslas atrodo pasiekiamas pasirenkant pelningą, naudingą specialybę. Besimokantieji prasčiau jau mokyklos suole ima galvoti apie emigraciją į užsienį paskui savo gimdytojus.
Šiuo požiūriu gerokai skiriasi miesto ir kaimo vaikai. “Kaime gyvenantys vaikai daugiau galvoja ne apie atlygį, bet apie tai, kad išvažiuos į didmiestį, studijuos universitete”, – lygina S.Vyšniauskienė.
Vis dėlto materialūs dalykai svarbūs tiek kaime, tiek mieste. Būtent socialinė padėtis, tėvų turtas yra vienas svarbiausių santykius tarp vaikų mokykloje lemiančių veiksnių.
“Konkurencija yra didžiulė. Vaikai iš turtingesnių šeimų dažnai atvirai šaiposi iš mažiau pasiturinčių”, – pastebi Š.Lukoševičius. Jo manymu, tai, kad statusas, materialinė padėtis vaikams yra labai svarbūs, galima pamatyti netgi prie saldumynų automato: tie, kurie turi mažiau pinigų, geriau sukrapštys paskutinius, kad nusipirktų brangesnį dalyką ir įrodytų, kad gali sau leisti tą patį, ką turtingesni vaikai.
Liūdniausia, kad tokius pastebėjimus tik patvirtina pačių mokinių apklausos. Štai Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų instituto mokslo darbuotojo, VDU sociologijos doktoranto Kęstučio Trakšelio pernai atlikta Šiaulių, Klaipėdos, Telšių ir Kauno mokinių apklausa parodė, kad net 56 proc. jų draugus renkasi pagal turtinę padėtį. Dar 28 proc. vaikų dėl ekonominės socialinės padėties mokykloje gėdijasi savo artimųjų – tėvų, brolių, seserų.
Net 36,8 proc. respondentų įsitikinę, kad turtingesniems mokiniams kitos taisyklės galioja ir per pamokas. Ypač akivaizdžiai tai pastebi vaikai iš socialiai remtinų šeimų. Įvairios nacionalinės moksleivių apklausos rodo, jog beveik pusė socialiai remtinų vaikų įsitikinę, kad mokytojai yra prieš juos nusiteikę ir tam įtakos turi jų ekonominė padėtis.
Socialinių skirtumų svarbos mokykloje nepadeda užglaistyti net uniformos – turtinė vaikų padėtis kaip yla iš maišo išlenda kai kurių dalykų pamokose. Pasirodo, neturtingesni moksleiviai su nerimu eina į anglų kalbos, fizinio lavinimo, darbų pamokas. Pavyzdžiui, 47 proc. apklaustųjų mano, kad turtinė padėtis išryškėja per kūno kultūros pamokas, kada akivaizdžiai matoma sportinės aprangos gamintojas, sportinių batelių ar trumpos sportinės aprangos kokybė.
26 proc. moksleivių manymu, turtinė padėtis aiškiai pastebima ir per anglų kalbos pamokas, kai reikia įsigyti brangius vadovėlius ir pratybų sąsiuvinius.

Patyčios – ne iš piršto laužtos

Daug kalbama ir apie patyčias mokykloje. Skaičiai tiesiog stulbina, ir jei ne mokytojų patvirtinimas, jais būtų sunku patikėti. Tarkime, skirtingų apklausų duomenimis, mokykloje saugūs jaučiasi tik 40 proc. Lietuvos moksleivių. Na, o 21,05 proc. moksleivių pernai tikino smurtą patiriantys dažnai (nuo dviejų trijų kartų per mėnesį iki keleto kartų per savaitę).
“Teiginys, kad patyčias patiria pusė mokinių, manau, nėra tikslus, nes patyčiomis galima vadinti ir tikrą tyčiojimąsi, užgauliojimą, ir paprastą paerzinimą, prasivardžiavimą. Vis dėlto tikras patyčias mokykloje patiria labai daug vaikų – manau, apie 25 proc.”, – neabejoja S.Vyšniauskienė. Jos teigimu, per metus bent kartą nemalonių dalykų tenka išgyventi kone kiekvienam vaikui.
Mokytoja įsitikinusi, kad ypač išaugusi patyčių statistika gali būti susijusi su besikeičiančiomis šeimos vertybėmis. Viena vertus, daugėja skyrybų ir nemažai vaikų gyvena tik su vienu iš tėvų. Antra vertus, nemažai tėvų yra išvykę dirbti į užsienį, o vaikus augina, pavyzdžiui, seneliai.

Laisvalaikis prie kompiuterio

Kad ir kaip keistųsi gyvenimas, vaikai vis dar noriai lanko tradicinius būrelius: šoka, dainuoja, sportuoja. “Beveik nėra mokinio, kuris nelankytų jokio būrelio. Kartais ir patys to labai nori, kartais lanko liepiami tėvų”, – pastebi S.Vyšniauskienė.
Tačiau ši laisvalaikio forma užima labai nedidelę laiko dalį, jei palygintume ją su laisvalaikiu prie kompiuterio. “Kai paklausiu vaikų, ką jie veikia laisvalaikiu, atsako paprastai – “taigi prie kompiuterio sėdime”, – įspūdžiais dalijasi Š.Lukoševičius.
Dingusių žmonių šeimų paramos centro atlikto tyrimo “Pasiklydę virtualiame pasaulyje”, kuriame dalyvavo moksleiviai, tėvai ir mokytojai iš Vilniaus, Kauno, Anykščių miestų ir rajonų, rezultatai rodo, kad 65 proc. moksleivių internetu naudojasi kasdien.
Lietuvos vartotojų instituto praėjusių metų pabaigoje atliktas tyrimas parodė, kad vaikai internete ne tik ieško informacijos ar siunčiasi muziką bei filmus, bet ir aktyviai naudojasi įvairiomis bendravimo priemonėmis: socialiniais tinklais, pažinčių svetainėmis, forumais ir pan. Pavyzdžiui, 77 proc. apklaustų vaikų teigė besinaudojantys “Facebook” tinklu, 65 proc. – “One.lt”. Daugiau nei pusė (52 proc.) apklaustųjų “Facebook” socialiniu tinklu naudojasi kiekvieną dieną.
Mokytojams nerimą kelia tai, kad vaikai dažnai visai nesirūpina savo privatumu, o realaus pasaulio nebeatskiria nuo virtualaus. “Pradėjęs dirbti mokytoju, iš karto sulaukiau apie 60 mokinių kvietimo tapti draugais “Facebook” tinkle. Turėjau jiems paaiškinti, kad realybėje mes nesame draugai”, – stebisi Š.Lukoševičius.

Moksleivių apklausų rezultatai (proc.)

Kompiuteris:
Kasdien naudojasi internetu    65
Naudojasi socialiniu tinklu “Facebook”    77
Turi asmeninį kompiuterį    51
Pokalbių svetainėse yra bendravę ar vis dar bendrauja su nepažįstamais asmenimis    60

Mityba:
Kasdien valgo mokyklos valgykloje    66
Niekada nevalgo mokyklos valgykloje    11
Gauna nemokamą maitinimą    24,3
Nemokamo maitinimo iš jų gėdijasi    52

Žalingi įpročiai:
Yra važiavę neblaivaus nepilnamečio vairuojamu automobiliu    31,9
Nė vienos cigaretės būdami 15–16 m. amžiaus nesurūkė    29
Bent kartą narkotikų bandė    20
Bent kartą gyvenime raminamųjų gydytojui neskyrus pabandė    16

Šaltinis: įvairios moksleivių apklausos 2010–2011 m.