Ministerijų vadovybėje daug partijų senbuvių, uolių karjeristų ir net skandalistų, bet per mažai savo srities autoritetų.

Po šešioliktojo Ministrų kabineto priesaikos praėjus pustrečio mėnesio – du viceministrai jau pasitraukę ir lig šiol nebaigtos formuoti kai kurių ministrų komandos. Konkrečiais darbais ar įžvalgomis daugelis viceministrų kol kas nespindi, bet, paanalizavus kai kurių ankstesnę darbo patirtį, išsilavinimą, reputaciją, nelabai ko reikėtų ir tikėtis.

Tipiškas socialdemokratų viceministras: 50 metų partijos senbuvis

Pusė socialdemokratų viceministrų – peržengę 50 metų ribą, dauguma jų – “išsitarnavę” šį postą lojalumu partijai, o neretas jau ir anksčiau buvęs ministru, viceministru ar užėmęs kitą aukštą postą valstybės tarnyboje. Patirtis – pranašumas, žinoma, jei ji įgyta ne tik partijos aparate ir bet kokios srities poste, koks atsiranda kaip atlygis už lojalumą partijai.
Kadangi ši Vyriausybė – per pastaruosius dvidešimt trejus metus vyriausia amžiumi, premjeras socialdemokratas Algirdas Butkevičius iš dalies tesėjo pažadą tai atsverti skirdamas jaunimą į kitus postus. Tačiau dviejų jauniausių socialdemokratų viceministrų didžiausias išskirtinumas tėra jaunystė ir lojalumas partijai, bet, deja, ne kompetencija ar išskirtinis išsilavinimas.
Štai aplinkos viceministras 33-ejų metų socialinis pedagogas Linas Jonauskas lig šiol su aplinkosauga neturėjo nieko bendra, išskyrus pomėgį žvejoti. Tačiau jis nuo dvidešimties kaip pereinamoji gairelė eina iš vieno į kito socialdemokrato rankas: vis dirba Seimo narių padėjėju, o premjerui Gediminui Kirkilui yra patarinėjęs nelabai konkrečioje srityje – jaunimo klausimais.
32-ejų Marius Skarupskas taip pat nuo jaunumės domisi Socialdemokratų partijos veikla. Jis jau padirbėjęs sostinės savivaldybėje, buvo Verslo licencijavimo ir leidimų skyriaus vedėjas. Tapęs ūkio viceministru naudojasi savo, kaip viešųjų ryšių specialisto, žiniomis ir gana dažnai patenka į TV kamerų fokusą. Tačiau po savo jaunojo pirmtako – ankstesnėje kadencijoje 29-erių ūkio viceministru tapusio Adomo Audicko jis neatrodo turintis šiam postui reikalingą žinių bagažą.
Lygiai kaip kompetencijos stoka, taip ir reputacijos duobės turėtų neprileisti į aukštus postus kad ir labai atsidavusių partiečių. Tačiau socialdemokratai, deleguodami viceministrus, nebuvo linkę prisiminti ankstesnių skandalų. Štai švietimo ir mokslo viceministrui dr. Rimantui Vaitkui šįsyk karjeros nesugadino senas skandalas dėl jo pasirašytų suklastotų pažymų, kuriomis bandyta legalizuoti rusiškojo Latvijoje registruoto Baltijos universiteto absolventų diplomus. Tai R.Vaitkui kartą kainavo karjerą – tuometis prezidentas Valdas Adamkus nepritarė socialdemokratų siūlymui skirti jį švietimo ir mokslo ministru.
Savotiškai atrodo ir socialdemokrato teisingumo ministro Juozo Bernatonio pasirinkimas: viceministru jis paskyrė Paulių Griciūną, kuris teisės klausimais patarinėjo apkaltos būdu iš posto pašalintam prezidentui Rolandui Paksui.
Socialdemokratai nesuabejojo ir Mariaus Busilo tinkamumu būti ūkio viceministru, nors prognozuojama, kad tiek metų dirbus Energijos vartotojų, Prekybos įmonių asociacijų atstovu jam bus sunku atsilaikyti netapus jų lobistu ar bent jau nuolat keliant abejonių dėl interesų derinimo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Savivaldybėse, kuriose po vasario mėnesį vykusių rinkimų daug kur merai buvo išrinkti ne pagal rinkėjų valią, bet pagal politinę aritmetiką, vienas po kito valdžią susigrąžina tikrieji rinkimų nugalėtojai.

Iš pradžių buvo Prienai, paskui Kazlų Rūda, rudeniop atėjo eilė Kaunui, o dabar Panevėžiui – vienas po kito krinta merai, savivaldybių vadovais tapę ne rinkėjų valia, bet po užkulisinių partijų susitarimų. Į jų vietą grįžta tie, kurių partijos per rinkimus buvo surinkusios daugiausiai balsų.

Nugalėtojai susigrąžino merų postus

Pavasarį „Veidas“ jau rašė, kad savivaldos rinkimai iš esmės vyksta du kartus: pirma rinkėjai išrenka savivaldybių tarybų narius, o paskui šie, pusantro mėnesio (suteikiamo pagal įstatymą) dėlioję valdančiąsias koalicijas, renka merą, jo pavaduotojus, administracijos direktorių – tikrąją miesto ar rajono valdžią. Štai per šiuos antruosius – tikruosius rinkimus neretai atsitinka taip, kad oficialiai laimėjusi partija lieka už valdžios borto, nes visos kitos partijėlės susitarė ir nutarė mesti per bortą nugalėtoją. Dažniausiai vadovaudamosi principu – šitie jau pabuvo valdžioje, dabar duokite ir mums. Rinkėjų valia tokiais atvejais partinius „matematikus“ domina mažiausiai.
Ryškiausiu tokios neteisybės pavyzdžiu balandį tapo Kaunas – ir kaip antras pagal dydį miestas, ir kaip ryškiausias rinkėjų valios nepaisymo pavyzdys: ligtolinė mero Andriaus Kupčinsko vadovauta konservatorių, jaunalietuvių ir liberalsąjūdininkų koalicija po rinkimų iš 41-os vietos savivaldybėje turėjo 19, iš kurių 12 buvo konservatorių. Tačiau po keturių paeiliui koalicijų perderėjimų, išdavysčių ir naktinių susitarimų konservatoriai liko opozicijoje, o meru balandžio viduryje tapo vos tris balsus gavusių liberalsąjūdininkų atstovas Rimantas Mikaitis.
Spalio pabaigoje, jau atstatydintas iš pareigų, R.Mikaitis pripažino meru tapęs jam pačiam netikėtai, ir tai iš esmės buvusi avantiūra. Spalio 27-ąją Kauno mero postą visiškai teisėtai susigrąžino konservatorius A.Kupčinskas, į valdančiąją koaliciją pakvietęs antrą pagal populiarumą mieste Socialdemokratų partiją.
Bet iki valdžios perversmo (veikiau jos teisėto susigrąžinimo) Kaune analogiški procesai vyko ir kitose savivaldybėse, tik ne tokiose pastebimose, kaip buvusi laikinoji sostinė.
Pirmuoju nuverstu naujosios savivaldos kadencijos meru tapo Prienų rajono vadovas konservatorius Juozas Krikštolaitis, savo poste išbuvęs tikriausiai rekordiškai trumpą laiką – vos pusantro mėnesio. Naujasis meras net nespėjo paskirti savo pavaduotojo ir administracijos direktoriaus, kas jam ir buvo prikišta. Tačiau, be abejonės, svarbiausia priežastis buvo ta, kad konservatoriai susiorganizavo mero postą, nors per rinkimus laimėjo vos tris vietas – dvigubai mažiau nei nugalėtojai socialdemokratai, kurių atstovas Vytautas Bujanauskas nuo birželio ir valdo Prienų rajoną.
Kitas kritęs „uzurpatorius“ buvo liepą iš Kazlų Rūdos mero posto atstatydintas Naujosios sąjungos atstovas Aidas Vaišnora. Nors jo partija per rinkimus laimėjo tik vienu mandatu mažiau nei nugalėtojais (su keturiais mandatais) tapę liberalcentristai, tačiau pati Naujoji sąjunga vasarą, kaip žinoma, nustojo egzistuoti, įsiliejusi į Darbo partiją. O Kazlų Rūdai jau pusmetį vėl vadovauja rinkimus laimėjusios partijos atstovas Vytautas Kanevičius.
Tokie pavyzdžiai, o ypač Kauną susigrąžinęs A.Kupčinskas akivaizdžiai įkvėpė ir penkto pagal dydį miesto – Panevėžio savivaldybių tarybų rinkimų nugalėtojus konservatorius. Jie, rinkėjų valia gavę devynis mandatus iš 31-o, per porinkiminius žaidimus pralaimėjo antroje vietoje likusiems socialdemokratams, kurie meru išrinko saviškį Povilą Vadopolą. Tačiau neseniai, „nubyrėjus“ socialdemokratų frakcijai, taip pat ir kelioms kitoms partijoms persigalvojus, P.Vadopolas buvo atstatydintas, o Panevėžio meru išrinktas konservatorius Vitalijus Satkevičius, vadovavęs miestui ir iki rinkimų.

Mero postą galima pragerti

Vis dėlto ne vien rinkėjų valios nepaisymas gali priversti savivaldybės tarybą atstatydinti net metų nepradirbusį merą. Prieš dvi savaites keitėsi ne tik Panevėžio, bet ir Pakruojo rajono meras. Ligšiolinį rajono vadovą socialdemokratą Saulių Gegiecką (balsavimo dėl nepasitikėjimo rezultatų laukusį ligoninėje) iš posto išvertė saviškiai, neapsikentę „vis besikartojančių netinkamo elgesio momentų, diskredituojančių mūsų skyriaus partijos pirmininką, tuo pačiu ir rajono savivaldybės mero pareigybę“, kaip rašoma oficialiame dokumente.
Žmonių kalba sakant, S.Gegieckas savo postą paprasčiausiai pragėrė. Stebina ne tiek faktas, kad ilgametis (nuo 2004-ųjų) rajono vadovas draugauja su taurele, kiek tai, kad kolegos socialdemokratai vėl išrinko jį į merus, nors, kaip patys teigia, S.Gegieckas ne kartą dėl savo silpnybės yra turėjęs rimtų problemų, žadėjęs pasitaisyti, bet niekaip nepasitaisydavęs. Rimtai partijai tokios klaidos neatleistinos, nors, kaip socialiniuose tinkluose šaiposi Pakruojo opozicinių partijų veikėjai, socdemai ten kitokių kandidatų neturi, tiesiog dabar parinks tokį, kuris išgėręs pajėgia išsilaikyti ant kojų.
Iš šešių jau atstatydintų naujosios kadencijos merų tik buvęs Klaipėdos rajono vadovas Sigitas Karbauskas priklausė rinkimus tvirtai laimėjusiai „Tvarkos ir teisingumo“ partijos frakcijai, kuri per pusmetį paprasčiausiai subyrėjo. Vos vieno balso persvarą turėjusi „tvarkiečių“ suburta keturių marginalių partijų koalicija neatlaikė didžiųjų – konservatorių ir socialdemokratų spaudimo, tad nuo rugsėjo Klaipėdos rajonui vadovauja socialdemokratas Vaclovas Dačkauskas.
Šiuo metu kliba ir dar vieno „tvarkiečių“ mero – Raseiniams vadovaujančio Remigijaus Ačo kėdė. Vos per kelis mėnesius savo kadrų politika „statyk visur saviškius, o nepatenkintus atleisk“ R.Ačas nuteikė prieš save pirma vietos ūkininkus, paskui – jį dėl mero posto rėmusius konservatorius. Šie, nors ir turėdami tik du balsus, atsimetę nuo koalicijos gali lemti mero pasikeitimą.

BFL

Naujoji Kauno miesto tarybos dauguma savajam atstovui patikėjo atsakingą postą: ketvirtadienį miesto tarybos posėdyje Antikorupcijos komisijos pirmininku patvirtintas liberalcentristų, priklausančių valdančiajai koalicijai, frakcijos vadovas Arvydas Garbaravičius, 2003-2007 metais buvęs Kauno meru. Jo pavaduotoju patvirtintas socialdemokratas Artūras Orlauskas.

ELTA primena, jog praėjusios kadencijos tarybos posėdžiuose tuometinė opozicija dažnai priekaištavo valdančiajai Kauno savivaldybės “Sėkmės koalicijai”, kad ši “viską susigrobė pati. Ir netgi pirmininką iš savų parinko Antikorupcijos komisijos, turinčios prižiūrėti bei “sergėti nuo paklydimų” savivaldybės tarnautojus.

Komisija – labai svarbi, nes jei kas negero vis tik įvyko, ji pirmoji privalo vertinti tarnautojų veiksmus, ar jie – ne su korupciniu “kvapu”.

Galima teigti, tos pačios valdžios ir postų dalybų nuostatos išliko ir pradėjus darbą naujai Kauno miesto tarybai. Nors aršūs buvusių valdančiųjų kritikai patys dabar tapo valdančiąja dauguma.

Privatizavimo komisijai Kauno savivaldybėje nuo šiol vadovaus pedagogė ir Seimo narės Birutės Vėsaitės padėjėja socialdemokratė Orinta Leiputė. Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo komisijai – “Jaunosios Lietuvos” atstovas Stasys Buškevičius (tą pačią sritį kuruojančio vicemero Stanislovo Buškevičiaus sūnus).

Tačiau tarybos narių etika rūpintis patikėta Etikos komisijai, kurios vadove patvirtinta Tvarkos ir teisingumo partijos, Kaune nepriklausančios valdančioms politinėms jėgoms, atstovė – buvusi mero pavaduotoja Loreta Kekienė. Tarybos veiklos reglamento ir procedūrų bei Teismų sprendimų ir nutarčių kontrolės komisijoms vadovaus Lietuvos liberalų sąjūdžio narys Simonas Kairys. Mažiausiai rūpesčių turinčiai Peticijų komisijai (nes nedažnai kauniečiai su peticijomis valdžios dėmesio prašo) vadovaus valdantiesiems jau nebepriklausančių konservatorių atstovas (irgi – buvęs meras) Gediminas Budnikas.

Beveik visų Kauno miesto tarybos komitetų pirmininkai praėjusią savaitę buvo išrinkti iš koalicijos atstovų, tik vieną – Kontrolės komitetą – valdys buvęs Kauno meras konservatorius Andrius Kupčinskas. Bet pašonėje jis turės pavaduotoją Arvydą Garbaravičių.

Ekspremjeras Gediminas Vagnorius įsitikinęs, kad Tėvynės interesus gerbiantys politikai turėtų susilaikyti nuo koalicijos su politinę nesantaiką provokuojančiu “Valdemaro Tomaševskio bloku”. Politiko manymu, įgydami “auksinius” balsus Vilniaus taryboje, jie “pavojingai šokdintų materialiniais interesais užganėdintą Vilniaus valdžią”.

“Dauguma lietuvių neabejotinai pasisako už kuo draugiškesnius santykius su Lietuvos lenkais, supranta ilgalaikę Vilniaus ir Varšuvos strateginės partnerystės svarbą. Tačiau neturime politiškai skatinti ir valdžios postais maloninti tautų kiršintojų”, – sako G. Vagnorius.

Kaip jis pažymi, dar neseniai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderiai kaltino Valdemarą Tomaševskį ir jo vadovaujamą Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA) antilietuviška veikla, o Rolando Pakso Tvarkos ir teisingumo partiją – glaudžiais ryšiais su nedraugiškomis promaskvietiškomis jėgomis. Pasak G. Vagnoriaus, su šiomis politinėmis grupėmis, kaip žalingomis valstybės interesams, buvo reikalaujama nebendradarbiauti ne tik Seime, bet ir Vilniaus savivaldybėje.

“Tačiau TS-LKD vadovų deklaruotos politinės vertybės apsivertė aukštyn kojomis – “tvarkiečiai” tapo strateginiais partneriais ne tik Vilniuje, bet ir Kaune. Patriotiškai nusiteikę rinkėjai ypač nustebo išgirdę apie Andriaus Kubiliaus remiamą Vilniaus konservatorių jungimąsi su “V. Tomaševskio bloku”, kurio lyderis vėl “verčiasi” tautų kiršinimu, kursto nesantaiką tarp Lenkijos ir Lietuvos. Kokie politiniai pokyčiai nulėmė netikėtą ankščiau deklaruotų “valstybės gynėjų” ir “antivalstybininkų” draugystę? Kas pasikeitė – ar R. Paksas su V. Tomaševskiu tapo didesniais Lietuvos patriotiniais, ar A. Kubilius pasidavė Maskvos įtakai?”, – svarsto Krikščionių partijos lyderis.

Pasak G. Vagnoriaus, sunku patikėti, jog V. Tomaševskio vadovaujama LLRA tapo artimesnė, prisijungusi buvusį kadrinį KGB karininką iš Rusų aljanso. “Daugiau įtarimų kelia Tėvynės sąjungos lyderio politiniai “suartėjimai” su Minsku ir Maskva, dėl ko stringa strateginiai energetiniai projektai, o Lietuva vis brangiau moka už dujas ir elektros energiją”, – sako G. Vagnorius.

Ekspremjeras neatmeta galimybės, kad į antilietuvišką koaliciją galimai einama dėl postų Vilniaus valdžioje. “Jei į antilietuvišką “konservatorių – tvarkiečių – lenkų” koaliciją einama tik dėl “pelningų” Vilniaus postų, tai reikštų visišką vertybinės politikos išsižadėjimą ir rinkėjų mulkinimą savanaudiškais tikslais. Jei taip lengvai parsiduodama dėl valdžios Vilniaus savivaldybėje, tai kiek Tėvynės sąjungos lyderis gali paaukoti Lietuvos už paramą iki Seimo rinkimų ar po jų, siekiant išlikti Vyriausybės vadovu!?”, – svarsto G. Vagnorius.