Petro Malūko nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

Rusnėje įprasta burnoti ant potvynio. Gal tai tik dangaus užkalbėjimas, nes iš tiesų vandens stichija salą ne tiek baudžia, kiek apipila gėrybėmis. Dabartiniai rusniškiai, kaip ir kadaise čia gyvenę lietuvininkai, apsukriai jomis naudojasi – verčiasi žvejyba, stato laivus, potvynių maitinamoje žemėje sulaukia puikaus bulvių derliaus.

Vienintelis „produktas“, iš kurio rusniškiams dar neišeina užsidirbti, – tai po­tvynio vaizdų grožis. Atvykstančių smalsuolių netrūksta, bet jie tik nusifotografuoja pakilusio vandens fone ir suka atgal. Retas kuris ryžtasi persikelti į pačią salą, tad nei ten laukiančios kaimo turizmo sodybos, nei restoranas ir kavinė per potvynį nepraturtėja.

„Tiesą sakant, svečių mes nelabai ir kviečiamės, bent kiek didesnis srautas sutrikdytų mūsų pačių kasdienybę. Juk gyvenimas nesustoja net ir per potvynį – mūsų žmonėms reikia ir į darbus važiuoti, ir vaikus į mokyklas vežti“, – pasakoja Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė.

Jie su sutuoktiniu ir patys yra viena iš tų 15 salos šeimų, kurios verčiasi kaimo turizmu (dar kelios užsiima tuo nelegaliai, bet seniūnė apie jas, teršiančias gildijos vardą, net nekalba). Žiemą, ankstyvą pavasarį Dalios nameliuose tuščia, nors visa potvynio romantika – tiesiai po jų langais, už pylimo, skiriančio nuo vandenų. O šiltuoju metų laiku čia sunku rasti vietą nakvynei.

Vasarą Rusnė šurmuliuoja tarsi XX amžiaus pradžioje, kai turėjo kurorto statusą. Rusniškiai norėtų jį susigrąžinti, tik baisu pagalvoti, kad tai galėtų atimti iš salos pasaulio pakraščio žavesį. Nes šiandien, kai artėji prie Rusnės, apima nerealus jausmas, tarsi dar žingsnis kitas, ir kelias nuskraidins į minkštus pastelinius tolius – tvirto pagrindo po kojomis lieka vis mažiau, veriasi vandenų žemė.

Dėl tų pamario potvynio vandenų net elek­tros stulpai palei Rusnę su Šilute jungiantį kelią iškelti ant polių. Kitokios realybės įspūdį stiprina ir abipus kelio vandenyje tyvuliuojančios sodybos, kurių gyventojams lieka tik viena susisiekimo priemonė – valtis, ir vis siaurėjantis juodo asfalto ruožas, galų gale visiškai pranykstantis po vandeniu.

Iki tilto per Atmatos upę, vedančio į salą, likus mažiau nei kilometrui, pasitinka neįprastas kelio ženklas, skelbiantis apsemto kelio ruožo gylį. 20 centimetrų – dar nieko baisaus, apie pusę kilometro vandeniu vairuotojai įveikia ir savomis jėgomis.

„Šiųmetis potvynis – tik pasižaidimas. Buvo vos kelios dienos, kai žmones į salą turėjome kelti specialia technika. Bet nuolat apsemiamas kelias į Šilutę yra didžiausia mūsų bėda, XXI amžiaus gėda. Reikia tiek nedaug – per 400 metrų atkarpą nutiesti estakadą. Daug metų girdime pažadus, bet niekas nejuda“, – skėsteli rankomis seniūnė Dalia.

Jei nesi rusniškis, sunku suprasti, kuo skundžiasi seniūnė. Per apsemtą kelio ruožą nuo ankstaus ryto iki vėlumos automobilius kelia traktoriai, egzotiška atrakcija vairuotojui nieko nekainuoja. Tačiau kai nuolat gyveni potvynio zonoje, tai tampa rimta kliūtimi. Piko metu prie keltuvų tįsta net 30 automobilių eilė, skubantiems į darbus salos gyventojams iš namų išvažiuoti tenka ir valanda anksčiau.

Vidury vandenų – miestietiški įpročiai

Rusniškius labiausiai erzina klausimas, kodėl jie vis verkia, užuot išsikėlę gyventi kitur. Pastarąjį dešimtmetį gyventojų saloje išties sparčiai mažėjo: vieni emigravo, kiti neapsikentę nepatogumų perkėlė savo verslus ten, kur veiklos nevaržo potvyniai. O tiems, kurie liko, Rusnė yra nuostabiausia vieta pasaulyje – ir gyventi, ir užsiimti verslu.

Miestelio centre praėjusią vasarą pradėjo veikti greitojo maisto užkandinė. Darbo diena, pietų metas – užkandinės durys neužsidaro, viduje kvepia gardžiu maistu, aidi žemaitiška šneka. Turbūt tai ir bus geriausia vieta paklausti žmonių, ką jie Rusnėje veikia, iš ko gyvena, ir galbūt – kodėl neišsikelia gyventi ten, kur viskas patogiau, arčiau.

Patiekalus čirškina, užkandinės lankytojus aptarnauja pats jos šeimininkas Daivaras Matukevičius, greta įsitaisiusi jo žmona Indrė tvarko įmonės buhalteriją.

Poros verslo pradžia buvo kitapus gatvės esanti maisto prekių parduotuvėlė. Prieš keliolika metų Daivaras perėmė ją iš uošvių, išplėtė patalpas, padidino prekių pasirinkimą. Sėkminga prekyba pernai leido įgyvendinti seną svajonę – atidaryti nuosavą kavinę. „Žinoma, iš smulkiojo verslo čia tiek neužsidirbsi, kiek gali paprastas darbininkas užsienyje. Bet nebėgsi juk iš Lietuvos, kai turi daug ką susikūręs“, – skrudindamas bulves dėsto 41 metų vyras.

Vasarą klesti ir D.Matukevičiaus parduotuvė, ir užkandinė, o žiemos mėnesius tenka baigti net su nuostoliais. Anksčiau juos pratraukti padėdavo poledinės žūklės mėgėjai, bet salą paskelbus rezervato zona jų stipriai sumažėjo, nes marios iš Rusnės tapo pasiekiamos tik dideliu lankstu per Šilutę.

Bet patiems rusniškiams it kokiems didmiesčio gyventojams užkandinės reikia kasdien, ne vien gimtadieniams ar gedulingiems pietums. Pietų metu joje užimti visi staliukai, šurmulio netrūksta ir vakarais, nors alkoholiu čia neprekiaujama. Pasak Daivaro, žmonės valgyti „mieste“ įprato nuo tada, kai Rusnėje veikė valgykla.

Savo skrudintų bulvyčių porcijos laukiantis rusniškis Saulius Bukantas aiškina paprastai: mažoje bendruomenėje žmonės turi palaikyti vieni kitus. Statybos ir restauracijos darbų įmonės savininkas kasdien pietauja pas Daivarą, kartu kviečiasi ir savo žmones. O Daivaras jam davė darbo pernai, pasamdęs pastatyti ir įrengti užkandinę.

Skubėdamas baigti pietauti S.Bukantas vis žvilgčioja į dangų. Rusnėje jis jau antras dešimtmetis, žino, kad prieš orus nepašokinėsi. Ypač – prieš potvynį, atimantį laiko, didinantį darbų sąnaudas. Pakilus vandenims į salą sudėtinga atsigabenti technikos, didesnį kiekį statybinių medžiagų. Bet verslininkas jau prisitaikė dirbti ir saloje, ir žemyne. Galbūt Šilutėje užsakymai įdomesni – teko restauruoti istorinius, valstybės saugomus pastatus. O Rusnėje jam smagu imtis bet kokių darbų, nes toks jausmas, kad darai sau pačiam.

Per žuvis nėra žmonos

Greitojo maisto užkandinės valgiaraštyje yra visko, tik nėra žuvies. Tad kur Rusnėje jos ieškoti? Pasirodo, žiemos pabaigoje net čia šviežios negausi – prasideda liesas metas, kai marių ledas jau per silpnas išlaikyti žvejus, bet ižo dar per daug, kad galima būtų išplaukti  statyti tinklų.

Iš žuvų rūkymo gyvenantys rusniškiai neslepia, kad tokiu metu ir jie ruošia ne šviežias, o šaldytas žuvis. Ir pabrėžia: vis vien jie pranašesni už konkurentus iš didmiesčių, nes čia šaldytos žuvys ilgai nelaikomos, tik kol marios ledą išneš.

Ir žvejyba, ir žuvų apdirbimu Rusnėje verčiasi kas gali. Bent jau taip kalba vietos gyventojai ir juokiasi paklausti, kur galima nusipirkti žuvų. Jos parduodamos visur, skiriasi tik skonis, dūmo kvapas, nes vieni jas rūko pagal senas salos tradicijas, kiti kuria vis naujus receptus.

Rusnėje įregistruotos šešios žuvų apdirbimo įmonės, tačiau daug kas tuo užsiima ir nelegaliai. Seniūnijoje, kurios 40 proc. teritorijos užima vandenys, kurią dar ir marios skalauja, žvejyba ir žuvų apdirbimas užima pirmą vietą verslų sąraše. Juokaujama, kad rusniškis vos gimęs siekia meškerės ar tinklo.

Su Daliumi Kuzma beveik taip ir atsitiko. 32 metų vyras, kiek save atsimena, vis prie žuvų. Dar paauglys jis iš tėvų namų Rusnės miestelyje persikėlė gilyn į salą, pas Uos­tadvario kaime gyvenančius senelius. Mat jų sodyboje tiesiai po langais, už pylimo, vandenis plukdo Atmata – tik nuleidai valtį, ir atsiveria tiesus kelias į marias.

Žvejui čia darbo tiek, kad neišeina visko aprėpti net sukūrus sėkmingai veikiantį žvejybos ūkį. Dabar jį sudaro jau dvi bendrovės – „Uostadvaris“ ir „Storasis ungurys“.

„Pernai pačioje kovo pradžioje upėse prasidėjo stintos, marias turėjom palikti. Nebe­išeina ir naktį stintas žvejoti, ir dieną į marias eiti. Neturiu tiek pajėgumų. Stintos eina dvi, tris savaites – išėjo, ir viskas. Negali laukti“, – rūpesčiais dalijasi Dalius, per stintmetį samdantis aštuonis vietos žvejus.

Iš marių jis traukia karšius, kuojas, raudes, žiobrius, starkius, lydekas ir iš karto jas parduoda. Anksčiau dar puoselėjo mintį užsiimti žuvų rūkymu ir prekyba. Nepavyko dėl apmaudžios priežasties – saloje nėra žmonių, kuriuos būtų galima pasamdyti.

„Paskui pagalvojau – kam siekti neįmanomo, verčiau eisiu sau viena vaga: pagavau, pardaviau, ir ramus. Dienų būna įvairių, kartais tik dėžę prigaudau, o kartais – ir pusantros tonos. Oras, vėjas, metų laikas – viskas svarbu, bet niekada nesuplanuosi, ar po sėkmingos žvejybos šiandien seksis ir rytoj. Kaip potvynis pas mus nenuspėjamas, taip ir žvejybos sezonas“, – pasakoja D.Kuzma.

Vis dėlto pats darbymetis ir didžiausi uždarbiai Rusnės žvejų laukia rugsėjį ir spalį, tuomet su laivais išplaukiama į marias. Daliaus kieme – du žvejybiniai botai, du greitaeigiai kateriai, Atmatos pakrantėje suguldytos plačiadugnės marinės valtys. Vienas naujutėlis 12 vietų laivas skirtas pramogoms. Laisvesnę nuo žvejybos dieną verslininkas pats plukdo mariomis vasarotojus.

Viską, ką uždirbęs, D.Kuzma investuoja į laivus ir žvejybinę įrangą. Prisipažįsta daug ką galintis sau leisti, bet kad nieko esą nereikia. Kieme tarp laivų stovi naujas žvilgantis mersedesas – vienintelė vyriška jo užgaida, jei neskaitytume medžioklės.

Verslininkas tik kartą buvo išvykęs į užsienį, bet ne atostogų, o pirkti žvejybos įrangos. Tada Norvegijoje teištvėrė keturias dienas, nors atlikęs reikalus dar ketino pasižvalgyti po šalį kaip turistas. Namo parginė mintys apie laivus, žuvis, atrodė, kad svetur net kvėpuoti nėra kuo, kai oras nekvepia žuvimi.

„Per tuos darbus nė žmonos į namus neparvedi!“ – neištveria jaunojo žvejo močiutė. Dalius pripažįsta, kad taip ir yra, bet kitaip jam neišeina. Kai yra darbų, net rankos niežti, taip norisi jų imtis. Ir marios šaukia, rūpi plaukti kone kasdien, net kai nėra žuvų.

Bulvės – antra rusniškių duona

Rusniškiams dosnios ne tik marios, bet ir žemė. Vasaros pradžioje į salą užsukusius svečius stebina didžiuliai žydinčių bulvių laukai. Taip Rusnėje buvo ir prieš šimtmečius. Šiandien bendras bulvėmis apsodinamas plotas siekia per pusę tūkstančio hektarų, saugyklomis paversti didžiausi salos pastatai, net ir žlugęs žuvininkystės ūkis.

„Salos žemė – sąnašinis dirvožemis. Pot­vy­nio vandenys suneša mums viską, ką atplukdo Lietuvos upės, – lapus, šakas, dumblą. Visa tai perpūva, tampa natūraliomis trąšomis. Jomis maitinama žemė labai derlinga, naši. Tarpukariu čia tinkamais parduoti buvo laikomi tik svogūnai, kurie ne mažesni už du kumščius. Rusniškės daržovių derlių susikraudavo į kurėnus ir Šyšos upe plaukdavo į Šilutės, Klaipėdos turgus, tai leido gyventi pasiturimai“, – pasakoja seniūnė D.Drobnienė.

Prie puikaus derliaus prisideda ir palankus klimatas, formuojamas salą supančių vandenų. Bulvės čia anksčiausiai sodinamos, anksčiausiai ir kasamos. Išskirtinė tradicija – jų daiginimas. Nuo senų laikų kažkodėl būtent kovo 8-ąją kiekviena šeima susinešdavo bulves į šiltesnę namų vietą ir į vos tik sušilusią dirvą sprausdavo jau pradaigintas.

Sovietinės okupacijos metais rusniškiai ankstyvąsias bulves, trise pasisamdę vieną vilkiką, gabendavo parduoti į Rusijos gilumą, ką jau kalbėti apie Rygos ar Kaliningrado turgus. Darbščiausi iš to neblogai prakuto, pasistatė namus, apsirūpino automobiliais.

Šiandieniai rusniškiai spėja, kad galbūt dėl tų bulvių saloje greičiau pritapo po karo čia prievarta sukelti dzūkai, tradiciškai laikomi gerais bulvių augintojais. Į Lietuvą įžengę sovietų okupantai paliko Rusnę be gyventojų. Pirmoji lietuvininkų banga iš jos pasitraukė kartu su vokiečių kariuomene 1944-aisiais. Mirus Stalinui į Vokietiją išvyko ir tie rusniškiai, kurių pasitraukimą tuomet sustabdė sovietai.

„70 proc. dabartinių rusniškių yra dzūkai. Vieni čia atsikėlė bijodami Sibiro, sovietai jiems liepė rinktis – tremtis arba Rusnė. Kitus įkalbėjo agentai, siuvę po Dzūkiją ir ieškoję aukų perkėlimui. Buvo sumąstyta imtis būtent dzūkų, nes jie žvejoja savuose vandenyse, tad mokės gaudyti žuvis ir mariose“, – pasakoja D.Drobnienė.

Pačios seniūnės šaknys – taip pat Dzūkijoje. Pirmieji į Rusnę 1955 m. atsikėlė jos seneliai, paskui tetos šeima, tėvai. Pati gimė jau čia, tad laiko save tikra rusniške, nors kalbant girdėti daininga dzūkiška tartis. Su vyresnio amžiaus kaimynėmis seniūnė bendrauja grynai dzūkiškai.

Į svetimą žemę prievarta atkeltų dzūkų likimai klostėsi įvairiai. Buvo tokių, kurie atšilus laikams grįžo į tėviškę. Ne vienas parbėgęs atgal į Dzūkiją po kelerių metų vėl kūrėsi Rusnėje ir gyvena čia iki šiol.

O, tarkim, žinoma krašto poetė, pedagogė Aldona Kazlauskienė, nugyvenusi Rusnėje ilgą prasmingą gyvenimą, užauginusi čia du vaikus, sparnus į Dzūkiją pakėlė tik sulaukusi pensinio amžiaus. Abu su vyru išpardavė viską, ką buvo užgyvenę, nusipirko butą gimtuosiuose Dau­guose ir, kaip patys sako, gyvena mėgaudamiesi tėviškės kvapu.

Rekonstruota senoji meistrystė

Šiandien Rusnėje gyvena vos keli lietuvininkų palikuoniai. Jų palikimą saugo, tradicijas puoselėja – pagal senuosius receptus pyragus, keksus kepa, kafiją, vandens punšą verda, marines valtis dirbina – jau šiais laikais rusniškiais tapę gyventojai.

Praėjusią vasarą su nacionaline ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“ Rusnėje apsilankiusiam istorikui prof. Alfredui Bumblauskui buvo didelis netikėtumas sutikti čia žmogų, ne tik išmanantį senųjų laivų statymo subtilybes, bet ir vartojantį šios srities lotyniškus pavadinimus. Profesorius su vietos laivadirbiu kalbėjosi apie tai, kaip Julijus Cezaris lygina romėnų laivyną su venetų laivynu!

Tas auksarankis eruditas – 38-erių Simas Knapkis, buvęs šilutiškis. Dabar jis su šeima įsikūręs idiliškame Rusnės kampelyje, sodyboje po šimtamečiais medžiais, ir iš tiesų apie laivus žino viską. Į salą Simas atsikėlė iškart po studijų ir apsigyvenęs 1884 m. žinomų lietuvininkų pirklių Lopų name, kurį paveldėjo iš giminaičių, ketino užsiimti turizmu.

Laivadirbystė jo gyvenime atsirado prieš 12 metų, pirma tiesiog kaip pomėgis, bet metams bėgant reikalavęs vis daugiau laiko ir jėgų. Simas ieškojo literatūros, meistrų, iš kurių galėtų semtis patirties. Paaiškėjo, kad žinių apie šį amatą beveik nelikę.

„Lietuvoje beveik visas krantas sovietinės okupacijos metais buvo militarizuotas, mariose nebuvo galima buriuoti. Be to, atsirado motorlaiviai, nebeliko vietinių gyventojų, tad neliko ir tradicijos. Man pasisekė, kad susipažinau su Viktoru Belokopytovu. Šis vietos laivadirbys Rusnėje įsikūrė po karo ir dar spėjo perimti tiesioginę tradiciją iš senųjų kurėnų meistrų“, – apie savo meistrystės kelią pasakoja rusniškis.

S.Knapkis yra pastatęs ne vieną istorinę burvaltę, po Kuršių marias plaukioja jo kurėnai, venterinės valtys. Lietuviai jų yra įsigiję asmeninėms reikmėms, turizmui. Į platesnius vandenis su savo kūriniais Simas išplaukti negalvoja, užsakovų iš užsienio neieško, nes šio tipo laivai – plokščiadugniai, mažos grimzlės – tinka tik šiam kraštui.

Šiuo metu jo dirbtuvėje baigiama dar viena venterinė valtis. Paklaustas apie kainą, Simas įvardija trijų tūkstančių eurų sumą – tokia būtų savikaina. Viskas yra daroma rankomis, tad vienai valčiai prireiktų mėnesio, jei būtų dirbama be pertrūkių.

Laivadirbystę stabdo ir tai, kad Lietuvoje vis sunkiau rasti tinkamos medienos. Reikalingos plačios, geros kokybės ąžuolinės lentos. Tiesaus, nesusisukusio kamieno, plongalyje mažiausiai 45 centimetrų pločio, tenka ieškoti po visą Lietuvą. Tokį įmanoma pakelti tik su kranu, o su juo daug kur neprivažiuosi.

„Kažkada buvau atsidėjęs vien laivams, iš to pragyvenome. Dar prieš ekonominę krizę jų daug kam reikėjo, laivas buvo prestižo reikalas, tarsi priedas prie įvaizdžio. Stengdavausi neturėti reikalų su tais, kurie domisi tik iš tuštybės“, – pasakoja Simas.

Anų, sočių, bet tuščių laikų jam negaila, nors dabar, kai vien iš šio amato pragyventi nebeišeina, ir pati laivadirbystė nebeteikia tokio didelio džiaugsmo. Bet pati Rusnė su jos atskirtimi ir potvynio vandenimis S.Knapkiui tebėra geriausia vieta ramiai, susikaupus būti šiame pasaulyje.

Bendruomenės jėga – kaip potvynio

Kaimo turizmo verslą puoselėjantis Raimondas Plikšnys apie Rusnės teikiamas dovanas gali kalbėti nesustodamas. Kilęs iš Šilutės, gyvenęs Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, saloje vyras apsigyveno vedęs rusniškę Daivą, turi šešis vaikus, mažiausiajam Gedui – treji. 53 metų verslininkas tikina čia atradęs geriausią vietą vaikams auginti.

Raimondas visada turėjo svajonę gyventi šalia upės. Daug kas atkalbinėjo, kai juodu su Daiva nusižiūrėjo vietą Rusnėje ant Pakalnės upės kranto, gąsdino potvyniais. Atsimena, klausė močiutės, pardavusios jiems seną, sukiužusį namelį, kiek to potvynio čia būna. „Nieko baisaus, iki dujinės viryklės jungtuko tepakyla“, – juokiasi prisimindamas jos žodžius.

Raimondo tai neišgąsdino, tik privertė elgtis apdairiai. Dabar visi pastatai Plikšnių sodyboje iškelti ant 1,40 m aukščio polių. Jos šeimininkai ir svečiai gali grožėtis vandens stichija be baimės. Niekur kitur saloje potvynis neįžengia tiesiai į kiemą, nes ši vieta, priešingai nei visi žmonių gyvenami salos plotai, nėra apsaugota pylimu.

Būna, kad vanduo tyvuliuoja po pat durimis ir dvi dienas, kai neišeina iškelti kojos į lauką. Būna, potvynio nešamos lytys įplaukia tiesiai į namo langus, nuneša prieplauką, apdaužo laivus. Yra buvę tokių žiemos potvynių, kad staigiai atšalus sodybą apsėmęs vanduo virsta ledu ir neištirpsta kone iki pusės pavasario – saloje jau šilta, kalasi žaluma, o čia viskas sustingę lyg šaldiklyje.

Bet nepaisant visko Daiva ir Raimondas po­tvynį vadina didingiausiu gamtos reiškiniu. Ir niekada negalvojo nuo jo bėgti, nors pasiūlymų pralaukti jį saugesnėje vietoje sulaukia nuolat.

„Gamta – tai viena, bet Rusnėje ir žmonės ypatingi. Jei bėda, jie susitelkia, tampa vieningi kaip kumštis. Atrodo, lyg mažai ką pažįsti ir tavęs niekas nepažįsta, bet vos tik nelaimė – nė vienas nuošaly nelieka, net tas, kuris atrodė santūrus, nebendraujantis. Visi atskubėjo, kai pernai pas mus kilo gaisras. Taip yra, nes esame salos bendruomenė“, – įsitikinęs R.Plikšnys.

Krymsko tragedija dar kartą atskleidė Rusijos politinės sistemos negalias.

“Ką, negi mes turėjome asmeniškai eiti pas kiekvieną žmogų ir perspėti jį apie potvynį?” – tokiu tiesmukai cinišku klausimu Krasnodaro regiono gubernatorius Aleksandras Tkačiovas reagavo į žurnalistų ir vietinių gyventojų priekaištus, kad potvynio nusiaubto Krymsko miesto gyventojai nebuvo perspėti apie gresiančią stichiją.

Sąmokslo teorijos

Kaip jau įprasta Rusijoje ir daugelyje kitų nedemokratinių valstybių, akis bado ne tik pats tragedijos mastas, kurio buvo galima išvengti sukūrus tinkamą išankstinio perspėjimo sistemą ir ėmusis kitų būtinų saugumo priemonių. Vakarų žiniasklaidos dėmesį taip pat prikausto Rusijoje tiesiog įsišaknijęs nepasitikėjimas valdžia, verčiantis abejoti kiekvienu valdininko išsakytu žodžiu. Šis nepasitikėjimas, kurį skatina pačios valdžios nesiskaitymas ir panieka eiliniams žmonėms, dažnai skatina piliečius kurti ir tikėti sąmokslo teorijomis, o ne oficialiais pareiškimais.
Tiesa, tokioje šalyje kaip Rusija sąmokslo teorijų visiškai atmesti negalima. Taip teigti verčia pačios valdžios veikla, kai oficialūs katastrofų tyrimai dažnai yra paviršutiniški, vengiantys kai kurių svarbių klausimų ar net specialiai sukurpti taip, kad būtų palankūs valdančiajam elitui, kuris yra tiesiog suaugęs su užimamais postais ir bet kokia kaina siekia juos išlaikyti. Rusijos politinė sistema yra sukonstruota taip, kad regionų gubernatoriai atskaitingi ne vietiniams gyventojams, o vieninteliam Vladimirui Putinui, sukūrusiam šalyje valdžios piramidę.
Viena populiariausių sąmokslo teorijų teigia, kad Krymsko miestas ir 57 tūkst. jo gyventojų buvo paaukoti specialiai siekiant apsaugoti Novorosijsko uostą, kuris yra labai svarbus naftos eksportui ir kuriame yra daug Rusijos turtuolių vilų. Nors valdžia tai paneigė, tačiau vietos gyventojai vis dar yra tvirtai įsitikinę, jog netoli Krymsko kalnuose esantis rezervuaras buvo specialiai ištuštintas, kad tik stichija nepadarytų žalos Novorosijsko uostui, kurio dalis priklauso vyriausybei, o kita dalis – valstybinei naftotiekių monopolijai “Transneft”.
Versiją, kad vanduo buvo specialiai išleistas iš rezervuaro, paneigė ir nepriklausomas aplinkosaugininkas Surenas Gazarijanas, kuris prieš tai ne kartą yra susikibęs su gubernatoriumi A.Tkačiovu. Tačiau, duodamas interviu leidiniui “Kommersant”, žymus Rusijos žurnalistas Olegas Kašinas pareiškė, kad vietiniai gyventojai jokiu būdu netiki, kad potvynis buvo tik smarkaus lietaus padarinys. “Rusijoje yra tiesiog normalu visiškai nepasitikėti valdžia, ar kalbėtume apie gamtines stichijas, ar rinkimus, ar futbolą. Esu tikras, kad Krymskas bus atstatytas, kompensacijos bus išmokėtos, o žuvusieji – palaidoti. Tačiau reikia sutikti, kad visa tai nepanaikins pasitikėjimo krizės”, – kalbėjo Maskvoje gyvenantis žurnalistas.
Vietiniai gyventojai netiki ne tik tuo, kad rezervuaras nebuvo specialiai ištuštintas, o vanduo nukreiptas Krymsko link. Netiki jie ir valdžios skelbiamu žuvusiųjų skaičiumi. “Novaja gazeta” žurnalistų kalbinti vietiniai buvo įsitikinę – valdžia slepia tikrąjį aukų skaičių. Vietinių nuomone, žuvo ne 171 žmogus, kaip oficialiai skelbiama, o keliskart daugiau. Šio regiono gyventojai artimiesiems, gyvenantiems Maskvoje ar užsienyje, siunčia apskritai šiurpias žinutes, esą aukų būta net 3 tūkst.
“Novaja gazeta” žurnalistas Dmitrijus Bykovas rašė, kad vietos valdžia ir policija po tragedijos uždraudė imti interviu iš nukentėjusiųjų. Tačiau, anot jo, patys žmonės tiesiog gaudė žurnalistus gatvėse ir pasakojo jiems savo istorijas ir versijas, visiškai priešingas tam, ką oficialiai deklaravo valdžia. Žmonės, kurių giminaičiai ar pažįstamieji dirba specialiosiose tarnybose, pripažino – aukų skaičius smarkiai sumažintas.
“Nėra jokio centrinio žuvusiųjų registro. Kūnai vežami į skirtingas institucijas. Veikiausiai niekada nesužinosime, kiek iš tikro žmonių žuvo per potvynį”, – savo nuomonę, kad aukų iš tikro buvo daugiau, nei skelbia statistika, išsakė ir Rusijos Dūmos narys Ilja Ponomariovas.
Vietiniai teigia, kad potvynis prasidėjo naktį, apie 3 val. 10 min., o jau po 15–20 min. vandens lygis siekė krūtinę. Pagalba savo ruožtu atvyko tik apie 10–11 val., o pavojaus sirena vietiniame konservų fabrike nuskambėjo tik 5 val. ryto.
Kaip viena priežasčių slėpti tikrąjį tragedijos mastą nurodoma baimė, kad tai neva gali pakenkti netoliese esančiame Sočyje vyksiančios 2014 m. žiemos olimpiados įvaizdžiui. A.Tkačiovas yra itin artimas V.Putino bendražygis ir būtent per jo rankas eina dauguma pinigų, skirtų olimpinių objektų statybai.

Nepakeičiamasis gubernatorius

Internetinis dienraštis “Gazeta.ru” konstatuoja, kad A.Tkačiovas per savo politinę karjerą yra prisidirbęs tiek, kad to užtektų jam atstatydinti ne tik bet kurioje normaliai funkcionuojančioje Vakarų demokratinėje šalyje, bet ir pačioje Rusijoje. Tačiau tikrovė byloja kitaip ir kadaise iš Komunistų partijos į V.Putino “Vieningąją Rusiją” perbėgęs politikas jau 12 metų yra laikomas nepakeičiamu. Tai leidžia jam sausam išbristi iš visų skandalų.
Štai 2007 m. Krasnodaro regione per gaisrą senelių namuose žuvo 63 žmonės. Beje, prieš nelaimę, motyvuojant taupumo sumetimais, buvo panaikintas netoliese senelių namų buvęs gaisrinės punktas. O 2010 m. visoje Rusijoje nuskambėjo tame pačiame regione esančios Kuščiovskajos gyvenvietės vardas. Ją tiesiogine to žodžio prasme valdė vietinius engusi organizuota nusikalstama grupuotė. Ir tai vyko su vietinės valdžios palaiminimu. Beje, gaujos vadas Sergejus Capka priklausė rajono tarybai.
Galiausiai Krasnodaro regionas jau anksčiau yra patyręs ne vieną potvynį, tačiau jokių realių žingsnių siekiant apsaugoti gyventojus nebuvo imtasi. 2002 m. potvynis buvo kilęs ir Krymsko apylinkėse, o 2010 m. per potvynius Krasnodaro regione žuvo 11 žmonių, dar trys dingo be žinios. Ir vis dėlto perspėjimo sistemos imtos montuoti tik po pastarosios tragedijos.
Nė vienas skandalas nė nesudrebino A.Tkačiovo kėdės. Šį kovą politikas skubiai buvo paskirtas dar bent vieną kadenciją vadovauti regionui. Akivaizdu, kad svarbiausiu kriterijumi sprendžiant tampa Kremliaus interesai ir išskaičiavimai, o ne vietinių žmonių gerovė.
Kaip ir buvo galima laukti, dėl įvykių visą kaltę bandoma sumesti žemesnės grandies pareigūnams. Jau sulaikyti buvęs Krymsko regiono vadovas Vasilijus Krutko, Krymsko meras Vladimiras Ulanovskis ir municipalinio perspėjimų dėl pavojaus komiteto vadovas Viktoras Ždanovas. Pats A.Tkačiovas sulaukė tik nežymaus V.Putino pagrūmojimo pirštu.

Melo pėdsakai driekiasi per visą istoriją

Faktas, kad Rusijos valdžia dažnai numoja ranka į savo piliečius, tampa neginčytinas vos tik peržvelgus pastarųjų keliasdešimties ar net keliolikos metų istoriją. Tereikia prisiminti kad ir Černobylio katastrofą, kai informacija apie tragediją porą dienų buvo slepiama nuo piliečių, o vėliau dar kurį laiką teigta, kad įvyko tik nežymi avarija.
Gausu neatsakytų klausimų ir kalbant apie Smolensko tragediją, per kurią žuvo visas Lenkijos politinis elitas. Dėmesio vertas vien jau nenoras lenkams atiduoti sudužusio lėktuvo nuolaužas. O ką jau kalbėti apie paviršutinišką bendradarbiavimą su kolegomis Lenkijoje.
2000 m. įvykusi povandeninio laivo “Kursk” tragedija taip pat yra puiki valdžios slapukavimo iliustracija. Iš pradžių buvo teigiama, kad įvyko tik šiokių tokių techninių nesklandumų, o paskui atsisakyta visos iš užsienio siūlomos pagalbos. Duomenys rodė, kad bent dalis iš 118 įgulos narių išgyveno pirminį sprogimą, nors Maskva oficialiai tai ir neigė. Galiausiai net ir išgyvenusieji dėl valdžios abejingumo buvo pasmerkti mirčiai. Įdomu tai, kad pats V.Putinas viso šio įvykio metu tiesiog atostogavo ir pasyviai stebėjo žmonių tragediją.
Regis, nuo to laiko jis pasimokė tik viešųjų ryšių triukų reitingams išlaikyti. Po Kursko katastrofos V.Putinas suprato, kad ištikus nelaimei būtina būti kuo arčiau žmonių. Mat Krymske bandydamas įtikinti, jog už potvynio neslypi jokia sąmokslo teorija, jis praleido net tris dienas. Televizorių ekranuose prezidentas nuolat šmėžavo dalydamas nurodymus pareigūnams arba juos peikdamas už neatliktą darbą.
Praėjusiais metais pakilęs sudužo Jaroslavlio ledo ritulio komandos “Lokomotiv” lėktuvas. Vietiniai po avarijos kalbėjo, kad dėl nelaimės gali būti kalti valdžios atstovai, kurie siekė kuo greičiau atlaisvinti pakilimo takus į ekonomikos forumą atvykstantiems aukščiausio rango politikams.
Be to, dar galime prisiminti ir sprogimą Sajano-Šušenskajos hidroelektrinės užtvankoje ir dėl susikaupusių metano dujų kilusį sprogimą Raspadskajos anglių kasykloje.

Pilietinės visuomenės užuomazgos?

Tiesa, kartais net ir didžiausioje tragedijoje galima įžvelgti tam tikrų vilties spindulių. Ne išimtis yra ir potvynis Krymske. Netrukus po nelaimės žmonės ėmė kurti savanoriškas labdaros grupes. Į Krymską ėmė plūsti suaukoti pinigai, materialinės gėrybės. Iš Maskvos atvykę savanoriai po nuolaužomis ieškojo nukentėjusiųjų ir prisidėjo dalydami labdarą.
Socialiniame tinkle “Twitter” netrūko žinučių, siūlančių pavėžėti iki Krasnodaro ar skelbiančių, ko labiausiai trūksta nuo stichijos nukentėjusiems žmonėms. Visa tai leidžia klausti, ar ši spontaniška pilietinė iniciatyva nereiškia, kad Rusijos visuomenė vaduojasi iš visiškos priklausomybės nuo valdžios ir pati stengiasi atlikti bent kai kuriuos darbus, kurie anksčiau tradiciškai pasyviai stebint piliečiams būdavo patikimi visagalei valdžiai.

Šilutės rajono savivaldybės Civilinės ir priešgaisrinės saugos tarnybos vedėjas Romualdas Renčeliauskas sako, kad šiųmetis potvynis pamaryje yra vienas ilgiausių per dešimtmetį, tačiau ne pats didžiausias.

“Šiais metais potvynis prasidėjo sausio 19 dieną ir tęsiasi iki šios dienos, potvynio zonoje vis dar paskelbta ekstremali situacija. Tuo atžvilgiu potvynis yra vienas ilgiausių per dešimties metų laikotarpį. Planavome labai didelį potvynį, bet jis šiemet – vidutinis, buvo užtvindyta iki 30 tūkst. hektarų,” – BNS trečiadienį teigė R.Renčeliauskas.

Jo teigimu, šiemet apsemtame Šilutės – Rusnės kelio ruože per šalčius susidarę ledai itin suaktualino estakados statybų klausimą. Vienu metu lengvųjų automobilių kėlimas per apsemtą ruožą buvo nutrauktas ne dėl per didelio vandens gylio, kaip būdavo ankstesniais metais, o būtent dėl ledų.

“Kiekvienais metais potvynis pateikia netikėtumų. Šiemet šiame ruože atsirado lytys. Gerai, kad jos buvo labai neilgai, o jeigu taip tęstųsi mėnesį kitą? Kaip mes su Rusne susisiektume? Estakados statyba kiekvienais metais darosi vis aktualesnė”, – sakė R.Renčeliauskas.

Šiuo metu Šilutės rajone tebėra apsemti devyni kaimai, 66 sodybos. Dar trys sodybos apsemtos Pagėgių rajone.

R.Renčeliauskas prognozuoja, kad vanduo galutinai atsitrauks per porą savaičių. Tačiau jis pažymi, kad jau ir dabar gyventojai nebėra atskirti.

“Kai kurie valtimis išplaukia, kai kurie batais išlipa”, – dėstė jis.

Anot R.Renčeliausko, šių metų potvynio nuostoliai dar neskaičiuojami, tačiau jie gali siekti ne vieną milijoną litų.

Anot kelininkų, trečiadienį Šilutės rajone apsemti ir yra sunkiai išvažiuojami arba neišvažiuojami aštuonių rajoninių kelių ruožai, iš viso – per 20 kilometrų. Vandens gylis šiuo ruožuose siekia nuo 15 centimetrų iki 1 metro.

Pagėgių savivaldybėje taip pat apsemti ir yra neišvažiuojami 4 rajoninių kelių ruožai, iš viso – apie 4,1 kilometro. Vandens gylis – nuo 20 iki 40 centimetrų.

Šeštadienį Šilutėje posėdžiavusi Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos (VESK) konstatavo, kad situacija pamaryje yra stabili ir pavasario potvyniui atsakingai pasirengta. Vietos specialistai savo ruožtu teigia, kad pavasarinė šiemetinio posėdžio banga bus didesnė už pirmąją.

“Turėjau galimybę ne tik išklausyti įvairių institucijų atstovų apie pasiruošimą pavasario potvyniui pamario krašte, tačiau ir praktiškai įsitikinti, kokia yra situacija. Šiuo metu pamario gyventojams pavojaus nėra. Manau, kad jei dėl oro sąlygos ir pasikeistų, pareigūnai yra puikiai pasirengę užtikrinti jų saugumą ir susisiekimą”, – šeštadienį Vidaus reikalų ministerijos išplatintame pranešime teigia VESK vadovaujantis ministras R.Palaitis.

Šilutės rajono savivaldybės Civilinės ir priešgaisrinės saugos tarnybos vedėjas Romualdas Renčeliauskas BNS sakė, kad po posėdžio jaučiasi ramesnis, nors pabrėžė, jog antroji potvynio banga bus didesnė už pirmąją.

“Be abejo, esame ramesni, nes buvo atskirų ministerijų atstovai ir visi pareiškė, kad esant būtinumui mūsų nepaliks likimo valiai, o prisidės prie gelbėjimo darbų, – dėstė R.Renčeliauskas. – Laukiame antros potvynio bangos kovo mėnesį, ir jinai tikrai bus didesnė, nes žiemą temperatūra keičiasi, o pavasarį jau būna teigiama temperatūra, ir sniego tirpimas yra gerokai didesnis.”

R.Renčeliauskas taip pat sakė, kad vietos gyventojai pažadų dėl estakados kelyje tarp Šilutės ir Rusnės statybos neišgirdo, bet tikisi, jog į jų prašymus Vyriausybė įsiklausys.

“Be abejo, klausimas dėl estakados buvo keliamas, bet į klausimą, ar esant tokiai ekonominei padėčiai jinai iš tikrųjų bus statoma, atsakymo nebuvo duota. Bet nebuvo duota ir atsakymo, kad ji nebus statoma. Čia ne ministro kompetencija. Mes savo poreikį išsakėme ir, matyt, Vyriausybė bus informuota”, – sakė Šilutės rajono savivaldybės Civilinės ir priešgaisrinės saugos tarnybos vedėjas.

VESK posėdyje Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, policijos, kariuomenės, pasienio, ministerijų ir savivaldybių atstovai aptarė savo pasirengimo pavasario potvyniui planus, išsakė pastabas bei pristatė siūlymus, kaip būtų galima užtikrinti kuo efektyvesnę pagalbą pamario gyventojams.

Pasak R.Renčeliausko, kova su stichija nemažai kainuoja – vien lengviesiems automobiliams perkelti per apsemtą kelią tarp Šilutės ir Rusnės šiemet jau išleista per 100 tūkst. litų. Šiuo metu automobiliai per šią atkarpą nekeliami. Kėlimas nutrauktas vandens lygiui viršijus 80 centimetrų. Dabar vanduo jau nuslūgęs žemiau šios ribos, bet vilkikų eismui trukdo ledai.

“Vieno vilkiko darbas su atlyginimu, amortizacija per dieną kainuoja apie 1 tūkst. 200 litų. Dirba keturi vilkikai, šiemet jie jau kėlė automobilius 21 dieną”, – pasakojo R.Renčeliauskas.

Jis taip pat pabrėžė, kad kai kurie įsipareigojimai potvynio zonoje dėl lėšų stygiaus nėra įgyvendinami.

“Klaipėdos ir Tauragės apskričių pasirengimo potvyniui programoje iki 2015 metų numatyta ir pylimų rekonstrukcija, ir kiti dalykai. Finansavimas šitos programos praktiškai yra labai labai mažas, tai aš asmeniškai pasiūliau – arba tą programą panaikiname, arba ją vykdome. Arba ją reikia koreguoti, nes jei yra programa ir Vyriausybė įsipareigoja, tai ji ir turi tai vykdyti”, – dėstė jis.

Pasak Vidaus reikalų ministerijos, šeštadienio posėdyje kalbėta ir apie potvynio ribojamas rusniškių galimybes balsuoti per artėjančius savivaldybių rinkimus. R.Palaitis pabrėžė, kad balsavimas – konstitucinė visų Lietuvos žmonių teisė ir ekstremaliose situacijose dirbančios pareigūnų pajėgos turi ją užtikrinti.

Šiuo metu ekstremali situacija paskelbta Pagėgių ir Šilutės rajonų savivaldybėse, ją koordinuoja specialiai įkurtas darbų koordinavimo štabas.

Aptarti pasirengimą pavasario potvyniui Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija renkasi ne rečiau kaip kartą per metus. Viena pagrindinių šios komisijos funkcijų – analizuoti šalies civilinės saugos sistemos būklę, vertinti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasirengimą reaguoti į ekstremaliąsias situacijas, imtis priemonių jam pagerinti.

Škvalo ir potvynio nuostoliams iš dalies kompensuoti iš Vyriausybės rezervo fondo šalies savivaldybėms skirta 3 mln. 441 tūkst. litų, didžioji dalis lėšų atiteks gyventojų būstų remontui. Pinigai skirti išnagrinėjus informaciją apie stichijos sukeltas nelaimes, įvertinus patirtas gyventojų ir savivaldybių išlaidas. Kaip žinia, škvalai bei potvyniai daug nuostolių padarė Kauno, Varėnos, Alytaus, Trakų ir kituose rajonuose.

Patirtus nuostolius, atsižvelgdamos į gyventojo (šeimos) socialinę padėtį ir stichinės nelaimės padarytos žalos mastą, kompensuos pačios savivaldybės.

Iš Vyriausybės rezervo fondo nėra kompensuojami gyventojų patirti nuostoliai dėl potvynio sugadintų asmeninių daiktų, buities apyvokos reikmenų ar prabangos prekių. Vyriausybės rezervo fondo lėšomis galima kompensuoti tik tas savivaldybių, gyventojų patirtas išlaidas, kurios būtinos atkuriant tinkamas gyvenimo sąlygas, bet ne gerovę. Taip pat nėra kompensuojami verslo subjektų patirti nuostoliai.

Vyriausybės rezervo fondo nuo škvalo ir potvynio nukentėjusių nuostoliams iš dalies kompensuoti savivaldybėms siūloma skirti 3 mln. 441 tūkst. litų.

Prioritetas yra teikiamas gyventojams, kurių patirti nuostoliai susiję su tinkamų gyventi sąlygų atkūrimu gyvenamajame (vieninteliame) būste, tad absoliučiai didžioji skiriamų lėšų dalis skiriama gyventojų būstų patirtai žalai iš dalies kompensuoti. Patirtus nuostolius, atsižvelgdamos į gyventojo (šeimos) socialinę padėtį ir stichinės nelaimės padarytos žalos mastą kompensuos pačios savivaldybės.

Vyriausybės rezervo lėšos skiriamos kompensuoti tas savivaldybių ir per jas – gyventojų patirtas išlaidas, kurios buvo reikalingos atkuriant tinkamas gyvenimo sąlygas, bet ne turėtą gerbūvį.

Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerija, suskaičiavusi šiemet pavasarį ir vasarą kilusių potvynių padarytus nuostolius, įvertino juos 12 mlrd. zlotų (10,5 mlrd. litų), paskelbė dienraštis “Dziennik Gazeta Prawna”.

Kai kuriuos šalies regionus vanduo šiemet buvo užliejęs net tris kartus.

Tuo tarpu Lenkijos vyriausybė iš valstybės biudžeto rezervo kovai su gamtos stichija pažeistai infrastruktūrai atstatyti ir padarytiems nuostoliams kompensuoti skyrė 2,7 mlrd. zlotų (2,4 mlrd. litų). Europos Sąjunga šiam tikslui žada skirti 100 mln. eurų (345 mln. litų).

Likusių 9 mlrd. zlotų teks paieškoti. “Dziennik Gazeta Prawna” žiniomis, dalis lėšų bus paimta iš ateinančių metų vyriausybės rezervo, o kitą dalį turėtų skirti savivaldybės, tačiau jau aišku, kad daugeliui nukentėjusiųjų pagalba bus tik dalinė.

Pavasarinio potvynio nuostolius atlyginti prašantys gyventojai vis dar nesulaukė daugiau nei 2,1 mln. litų.

Finansų ministerijos atstovai teigia, jog savivaldybės vis dar nėra baigusios žalos skaičiavimo – šiuo metu iš prašomų 2,1 mln. litų dokumentais pagrįsti maždaug 300 tūkst. litų nuostoliai. Tuo metu savivaldybių pareigūnai tvirtina, kad reikalingi dokumentai pateikti dar gegužę, tačiau liepą Vyriausybei pakeitus ekstremalių situacijų žalos kompensavimo tvarką, ministerija paprašė papildomų dokumentų.

Pasak finansų ministrės patarėjos visuomenės informavimo klausimais Giedrės Balčytytės, klausimas dėl Vyriausybės rezervo lėšų potvynio padarytiems nuostoliams iš dalies kompensuoti bus svarstomas tuomet, kai savivaldybės pateiks žalą pagrindžiančius dokumentus ir bus žinomas tikslus lėšų poreikis.

“Kadangi ne visos savivaldybės pateikė žalos dydį pagrindžiančius dokumentus, (…) Finansų ministerija paprašė papildomai pateikti dokumentus”, – BNS sakė G.Balčytytė.

Jos duomenimis, Kauno rajono savivaldybės dokumentais vis dar nėra pagrįsta 1,83 mln. litų nuostolių suma.

Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Vyto Bancevičiaus teigimu, dar gegužės mėnesį savivaldybės parengti dokumentai pristatyti Finansų ministerijai, tačiau liepos pabaigoje Vyriausybė patvirtino naują ekstremalių situacijų žalos kompensavimo tvarką.

“Mes parengėm medžiagą dar gegužę pagal 2005 metų metodiką, o jie liepos 21 dieną pakeitė metodiką ir reikalingą medžiagą”, – BNS antradienį sakė V.Bancevičius.

V.Bancevičiaus duomenimis, papildomų dokumentų rengimo darbai Kauno rajono savivaldybėje eina į pabaigą ir tikimasi FM juos pateikti dar šią savaitę.

Pagal naujai patvirtintą ekstremalių situacijų žalos kompensavimo tvarką, savivaldybės turi pateikti prašomų lėšų poreikį pagrindžiančius dokumentus.

Valstybės finansinės paramos nuo potvynio nukentėjusiems gyventojams prašo Joniškio, Jurbarko, Kauno, Panevėžio, Šilutės, Tauragės rajono savivaldybės.

Pasak Finansų ministerijos, Vyriausybės rezervo lėšos, skiriamos iš dalies kompensuoti gyventojų dėl stichijos patirtus nuostolius skiriamos per savivaldybes, o jas skiriant Vyriausybė atsižvelgia į šiuos prioritetus – gyventojo gyvenamąjį (vienintelį) būstą, socialinę gyventojo padėtį bei patirtos žalos mastą.

Pavasarį vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis teigė, kad gyventojų nuostoliai siekia 2,5 mln. litų. Tuomet ministras neslėpė, kad visų jų atlyginti nepavyks.

Jo teigimu, potvynio zonoje gyvenamuosius namus pasistatę žmonės ir leidimus išdavusios savivaldybės grėsmes turėjo numatyti.

Kovo pabaigoje Kauno mieste ir prieigose bei Panevėžio apylinkėse, o vėliau ir pamaryje dėl pavasarinio potvynio apsemtų namų nukentėjo keli šimtai žmonių.

Vyriausybė dabar žada, kad iš rezervo fondų bus skiriama lėšų atlyginti ir škvalo padarytus nuostolius.

Kauno gatves dėl gausaus lietaus ketvirtadienio vakarą apsėmus vandeniui, gelbėtojams iš kelių namų teko evakuoti gyventojus, penktadienį pranešė pareigūnai.

Pasak Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus Vyganto Gudėno, penktadienį mieste pradėti potvynio padarinių likvidavimo darbai, tačiau rūpestį kelia tai, kad nuslūgus vandeniui gali atsirasti įgriuvų.

V.Gudėno teigimu, potvynio padaryta žala turėtų paaiškėti kitos savaitės pradžioje.

“Bandom likviduoti padarinius, viskas “užnešta” žemėmis. Nuostoliai turbūt paaiškės pirmadienį – antradienį,” – teigė Kauno savivaldybės administracijos direktorius.

Anot pareigūno, padarinių likvidavimui gali tekti panaudoti ir Administracijos direktoriaus rezervo lėšas.

Pasak savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo Aloyzo Pakalniškio, nors apsieita be didelių incidentų, Bendrasis pagalbos centras dėl susidariusios situacijos sulaukė daugiau nei 300 pagalbos prašymų.

“Važiavo gelbėtojai gelbėti žmonių, įstrigusių su mašina, (…) teko evakuoti ir iš namų,” – BNS penktadienį sakė V.Gudėnas.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, gelbėtojai, priplaukę valtimi prie iki antrojo namo aukšto apsemto namo Chemijos gatvėje, pro langą evakavo besilaukiančia moterį. Toje pačioje gatvėje per antro aukšto langą evakuota dar viena pora.

Žiogų take esančiame name tokiu pačiu būdu evakuotas 79-erių vyras ir aštuoneriais metais jaunesnė moteris. Dar viena 71-erių moteris evakuota iš Skruzdėlių take esančio namo.

Pasak PAGD, visi evakuoti žmonės rado prieglobstį pas gimines.

Kaune ugniagesiai taip pat gelbėjo automobilyje įstrigusius žmones, kurių 2 buvo mažamečiai vaikai.

Nutempus Pramonės prospekte įstrigusį greitosios pagalbos automobilį ir grįžtant į komandą, ugniagesiai gelbėtojai iš Elektrėnų gatvėje apsemto automobilio “Renault Laguna” išgelbėjo du suaugusiuosius ir du vienerių ir pusės metų amžiaus vaikus.

A.Pakalniškio teigimu, ketvirtadienio vakarą dėl gatves apsėmusio vandens buvo sutrikęs viešojo transporto eismas.

Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija  aptarė pavasario potvynio Lietuvoje valdymą ir jo padarytų nuostolių kompensavimo galimybes. Valstybės ir savivaldybių įmonės ir įstaigos bei ūkio subjektai patyrė per 7,3 mln. litų nuostolį, gyventojai, pagal pateiktas kompensavimo paraiškas, galimai patyrė 2,57 mln. litų nuostolių. Visgi deklaruotos sumos dar turės būti pagrįstos.

„Potvynis šiais metais buvo neeilinis, siekiant maksimaliai suvaldyti situaciją, imtasi kraštutinių priemonių – ledo sangrūdų sprogdinimų. Galima teigti, jog visos tarnybos dirbo sklandžiai, sprendimai buvo priimami laiku ir efektyvūs“, – sakė VESK pirmininkas vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis.

VESK nutarė siūlyti Vyriausybei pirmiausia kompensuoti nuostolius (daugiau nei 192 tūkst. litų) ūkio subjektams, kurie buvo pasitelkti padėti valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms šalinti potvynio padarinius, skyrusiems savo techniką ar kitus materialinius resursus. Pirmumo teisę kompensuoti nuostolius – per 335 tūkst. litų – nutarta siūlyti suteikti ir gelbėjimo ir potvynio padarinių likvidavimo darbus atlikusioms civilinės saugos sistemos pajėgoms – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM), Policijos departamentui prie VRM, Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie VRM ir Lietuvos kariuomenei.

Dėl kompensacijų gyventojams apsispręsti turės vyriausybė, atsižvelgdama į turimus finansinius resursus, nukentėjusiųjų socialinę padėti bei kitas aplinkybes. „Nuostolių kompensavimo gyventojams klausimu dar bus diskutuojama. Tarkime, Kaune, kur Nemunas užliejo individualių namų kvartalą, yra susidariusi sudėtinga situacija. Aplinkos ministerijos teigimu, ši teritorija yra pažymėta kaip galima potvynio zona ir leidimai statyboms neturėjo būti išduoti. Šiuo atveju, manau, savivaldybė turėtų prisiimti atsakomybę. O mano įsitikinimu, patys žmonės turėtų apsidrausti savo turtą“, – sakė ministras R. Palaitis. Tikimasi, kad Vyriausybė sprendimą dėl nuostolių kompensavimo tvarkos priims per 2-3 savaites.

Tirpstant gausiam sniegui šių metų pavasarį potvynis kilo ne tik Nemuno žemupyje, bet ir Nemuno ir Neries aukštupiuose, patvino Lėvens ir Sanžilės upių baseino zonos. Potvynio ir polaidžio metu buvo užlietos Šilutės rajono, Pagėgių, Kauno rajono, Panevėžio rajono, Jonavos rajono, Joniškio savivaldybių teritorijos – iš viso beveik 40 tūkst. hektarų. Didžiausios teritorijos – beveik 24 tūkst. hektarų – buvo užlietos Šilutės ir – 16 tūkst. hektarų – Pagėgių savivaldybėse. Iš viso nukentėjo 32 kaimai, per 300 namų ir sodybų, 2780 sodo namelių. Iš viso užlietose teritorijose gyvena arti tūkstančio žmonių, potvynio metu evakuota buvo beveik pusė jų.

Lenkijos pietus kelias pastarąsias dienas niokoję potvyniai nusinešė devynių žmonių gyvybes, o potvynio banga jau pasiekė Varšuvą, pranešė pareigūnai.

“Žuvo arba dingo devyni žmonės. Naujausia auka – 70 metų vyras, kuris nuskendo savo namuose Tarnobžege” šalies pietryčiuose, gelbėjimo tarnybų atstovas Pawelas Fratczakas (Pavelas Fratčakas) sakė naujienų agentūrai AFP.

Premjeras Donaldas Tuskas penktadienį pateikė parlamentui ataskaitą apie smarkių liūčių sukeltus potvynius, kurioje nurodoma, kad šios nelaimės mastas “neturi precedento per pastaruosius 160 metų”.

“Kalbame apie maždaug 10 mlrd. zlotų (8,85 mlrd. litų) žalą, – pabrėžė jis. – Padėtis Vyslos upės baseine daug blogesnė negu per paskutinius didžiuosius potvynius 1997 metais”.

Vyslos upės vandens lygis Varšuvoje penktadienį pakilo 740 centimetrų. Tikėtina, kad jis pakils dar 40 centimetrų ir viršys pastarųjų 60 metų rekordą, prognozuoja meteorologai.

Du milijonus gyventojų turinčios Varšuvos valdžia paragino netoli upės gyvenančius žmones būti budriais.

Scanpix

Lenkijos pietuose neslūgstant potvyniui, šiandien Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių susitarimu buvo nuspręsta į šią šalį siųsti bendrą trijų šalių gelbėtojų komandą. Ji ten nusiveš tris didelio našumo siurblius, kurių per Monitoringo ir informacijos centrą (MIC) paprašė Lenkija.

Į potvynio zoną vyks po penkis Lietuvos, Latvijos ir Estijos gelbėtojus, kurie jau antri metai pagal projektą BaltFloodCombat, iš dalies finansuojamą Europos Komisijos, mokosi likviduoti potvynius.

Pagal projektą “BaltFloodCombat”kiekviena iš Baltijos šalių yra sukūrusi specialų padalinį, kurį sudaro parengti specialistai, mobilus didelio našumo siurblys su atitinkamais priedais ir transporto priemonės. Trys padaliniai suformuoja modulį, skirtą potvyniams likviduoti. Įranga, įsigyta modulio tikslams, saugoma gelbėjimo tarnybose.

Šiuo metu potvynio zona Lenkijoje apima maždaug 650 km teritoriją tarp Krokuvos ir Katovicų. Iš jos evakuota jau per 2 tūkst. žmonių. Gelbėjimo darbus atlieka daugiau kaip 40 tūkst. ugniagesių gelbėtojų. Teritoriją žvalgo policijos ir sienos apsaugos sraigtasparniai.